Alkoholizmas – toli gražu ne atskiro žmogaus problema. Kai šeimoje yra alkoholikas, kitų šeimos narių gyvenimas dažniausiai priklauso nuo jo savijautos. Visi tik ir žiūri, ar jis gėrė, ar negėrė, kokia jo nuotaika, kada prasidės daugiadienis alkoholio vartojimas.
Visiems sunku planuoti savo laiką, darbus ir pramogas, nes alkoholiko pažadai – tai dulkės vėjyje. Viskas gali pasikeisti bet kurią akimirką. Be to, alkoholikams būdingas nuolatinis dirglumas, susierzinimas, depresijos epizodai, įniršio ir agresijos priepuoliai, kaltinimai, traumos, nelaimingi atsitikimai, skandalai ir muštynės.
Pasitaiko, kad mylinčios žmonos (ar motinos) bet kokia kaina stengiasi „padėti“ alkoholikui. Jos lengvina pagirias, skambina į darbą, dangstydamos pravaikštas, sprendžia kitas problemas, supranta ir atleidžia, užjaučia netgi duoda pinigų alkoholiui, sudaro sąlygas gerti namuose („tegu geriau namie geria, bent jau nesivalkioja…“). Tokia „pagalba“ skatina alkoholiką visa galva pasinerti į alkoholizmo liūną, palaiko mintį, kad bet koks elgesys yra suprantamas ir pateisinamas. „Gerk ir norėk“ – daro tylią išvadą alkoholikas. Prasidėjus sveikimo etapui, tokią artimųjų „pagalbą” pats alkoholikas vertina kaip kliūtį blaivėjimui. Pataikavimas ligai trukdo formuotis motyvacijai gydytis. Kam kažką keisti, jei šalia žmogus, kuris „viską supranta“?.. Tai leidžia palaikyti iliuziją, kad „viskas tvarkoje”. „Kai tik norėsiu, tada ir mesiu“, „nuobodu, nėra ką veikti, tai ir geriu“, „jaučiuosi įsitempęs, buvo sunki diena“, „man reikia nusiraminti (atsipalaiduoti)“ , „taigi visi geria, tai – kultūra” – tipiški ir nesibaigiantys alkoholikų pasiaiškinimai.
Kai šeimoje alkoholikas, santykiai nesiklosto, ir ką nors pakeisti toje situacijoje yra labai sunku. Galvodamas apie skyrybas „sveikasis” partneris jaučiasi išduodantis savo žmogų, kankinasi dėl kaltės jausmo, baimės, kad vaikai augs nepilnoje šeimoje (tarsi augti su alkoholiku tėvu ar motina būtų sveikiau). Ir net tada, kai gyvenimas tampa pragaru, kai vaikai akivaizdžiai kenčia, išsilaisvinti delsiama. Dažnai nuo skyrybų sulaiko viltis, kad alkoholikas nustos gerti, taps „toks kaip anksčiau“. Plačiai skamba iš lūpų į lūpas perduodamos legendos kaip ilgą laiką girtuokliavę vyrai staiga netikėtai susitvarkė ir tapo pavyzdingais šeimos tėvais. Stebuklų gal ir pasitaiko, bet, deja, ne tiek jau daug, ne taip jau dažnai. Maža tikimybė, kad alkoholikas, staiga supratęs, kad jo artimieji kenčia, liausis gerti. Būtina pokyčių sąlyga – alkoholikas pats turi nukentėti nuo savo ydingo elgesio: patirti sukrėtimų, netekčių ir praradimų, sveikatos problemų. Tik tiesiogiai su juo susijusios pasekmės gali paskatinti gydytis ir iš esmės pakeisti mąstymą bei gyvenimo būdą, kuris leistų ne tik negerti, bet ir išlikti blaiviam. Juk sutikime, kad mesti vartoti alkoholį – labai svarbus, tačiau ne vienintelis pokytis, norint gyventi pilnavertį gyvenimą.
Alkoholizmas – ydingas gyvenimo scenarijus
Transaksinės analizės pradininkas Bernas alkoholizmą aprašė kaip psichologinį žaidimą, kuriame alkoholikas ir su juo susiję asmenys atlieka tam tikrus vaidmenis. Alkoholikas dažniausiai prisiima Aukos vaidmenį. Jo sutuoktinio (ar kito labai artimo žmogaus) vaidmuo kinta. Jis būna Persekiotoju, kuris trukdo vartoti alkoholį: kontroliuoja finansus, išpila alkoholį ir pan. Kartais jam tenka Gelbėtojo vaidmuo. Gelbėtojas lengvina pagirias, palaiko ir remia alkoholiką. Viskas dar sudėtingiau, nes vaidmenys nuolat kinta: alkoholikas gali vaidinti kenčiančią auką ir čia pat tapti katinančiu persekiotoju arba gelbėtojo misiją atliekančiu herojumi.
Nutraukti šį žaidimą gali bet kuris veikėjas, atsisakydamas savo vaidmens. Kas tada nutinka? Žaidimas nebegali tęstis ir alkoholikui tenka ieškoti naujo žaidėjo arba baigti žaidimus ir pradėti gyventi iš tikrųjų. Susivokti, koks žaidimas vyksta, gali padėti nuosekli santykių analizė. Ją atlikus, pokyčius šeimos santykiuose gali paskatinti bet kuris žaidimo dalyvis.
Ką ir kaip daryti?
„Mano vyras (sūnus, brolis, mama) geria. Ką man daryti?“ – dažnai klausia alkoholikų artimieji, ieškodami konkrečių instrukcijų savo gyvenimui.
Atsakymas vienas – pirmiausia ieškokite paramos ir psichologo konsultacijos sau. Suprantama, jūs norėtumėte, kad vyras (sūnus, brolis, žmona ar duktė) mestų gerti, bet to padaryti už juos jūs negalite. Alkoholiko artimuosius labai išvargina ir išsekina nuolatinis stresas, įtampa, nerimas, darosi sunku blaiviai ir objektyviai mąstyti. Kuo daugiau kalbėkitės apie savo situaciją su žmonėmis, kurie nėra tiesiogiai su ja susiję. Labai padėtų ir pokalbiai su tais, kurie sprendė ar sprendžia panašias problemas, specialistų konsultacijos.
Niekada nebandykite aiškintis su alkoholiku, kai jis apsvaigęs. Negąsdinkite alkoholiko skyrybomis, negrasinkite tuščiai. Jei nusprendėte išeiti,- išeikite. Arba sukraukite lagaminą jam. Tačiau jei šiuo metu atsiskyrimui esate nepasiruošusi ar abejojate, neskubėkite. Skyrybos – sunkus procesas. Mėnuo ar kitas nieko iš esmės nepakeis. Jeigu nuo skyrybų jus sulaiko kažkokios ypatingos priežastys, įvardinkite jas sau ir jam, veikite, kad pašalintumėte jus stabdančias kliūtis. Kartais šių priemonių visiškai pakanka, kad alkoholiko motyvacija gydytis pradėtų formuotis. Nepasiduokite, jei alkoholikas taiko emocinį spaudimą, manipuliuoja, žada žudytis ar gailisi ir eilinį kartą žada taisytis. Į visus jo argumentus atsakymas turėtų būti vienas: „Tu turi tik vieną išeitį – gydytis. Jeigu nenori – tai tavo pasirinkimas.“
Parodžiusi savo poziciją, palikite alkoholiką ramybėje. Esmė ta, kad alkoholikas turi pats mokėti už savo klaidas ir srėbti košę, kurią pats išvirė. Tik atsidūręs ribinėje situacijoje ir pasiekęs „dugną“ alkoholikas galės atsispirti ir kilti į kovą su savo liga. Tiesa, kiekvienas tas „dugnas“ kitoks. Vienam gal užteks to, kad pašlijo sveikata, dingsta atmintis, kitas riedės žemyn iki darbo ar šeimos netekimo. Pajusti dugną priklausomam asmeniui gali padėti ir specialisto konsultacija ar anoniminių alkoholikų draugijos susirinkimai.
Gali būti nelengva leisti alkoholikui gyventi pačiam, juk, atrodo – prasigers, pražus. Betgi nereikėtų taip sureikšminti savo galių ir įtakos, įsivaizduoti, kad būtent jūsų sumani „priežiūra” išlaiko alkoholiką gyvųjų tarpe.
Be to, svarbu įsisąmoninti, kad tas žmogus jau nėra lygiai tas pats – geras, sąžiningas, teisingas – kokį kažkada pažinojote. Alkoholizmas keičia asmenybę, griauna galią priešintis instinktyvumui. Prieš jus – žiaurus, gudrus, egoistas, alkoholio paveiktas tipas, pavergęs sveikąją asmenybės dalį. Pasitaiko atvejų, kai ramybėje ir atsakomybėje už savo gyvenimą paliktas alkoholikas radikaliai keičiasi.
Turėjau kaimyną Adomą, su šeima gyvenantį motinos name. Motina, laikiusi visų namo kampų naštą, neapsikentusi sūnaus alkoholizmo, nusprendė parduoti namą, o sau ir savo sūnaus šeimai nupirko po butą (beje, kitame rajone). Taip ir padarė. Visi kaimynai buvo įsitikinę, kad dabar Adomo laukia liūdna ateitis, nes nebebus motinos, kuri sulaikytų nuo gėrimo. Bet kas atsitiko?.. Visų nuostabai, netekęs motinos kontrolės, paramos ir vadovavimo, jaunas vyras pats ėmė statyti savo gyvenimą: susirado darbą, ėmėsi buto remonto, su išsinuomojo žemės ir susikasė daržus, pagerėjo jo santykiai su žmona.
Taigi, imkitės ryžtingų žingsnių ir tikėkitės geriausio, nors ir ne tuojau pat.
Jis – priklausomas, aš – priklausoma …
Jei gyvenate su alkoholiku, priklausomybių klausimas iškils ne kartą. Siekdama iš tikrųjų pakeisti savo padėtį ir daugiau nebelipti ant to paties grėblio, neišvengsite akistatos su savo priklausomybėmis. Jei beviltiškai ir labai aštriai kenčiate nuo vyro ar sūnaus alkoholizmo, greičiausiai pati esate linkusi į emocinę priklausomybę. Tikėtina, kad jums sunku savarankiškai spręsti, ryžtingai veikti ir tinkamai patenkinti savo poreikius.
Atskirkite, kur yra partnerio, o kur jūsų pačios problemos. Svarbu suvokti, kad ne jums tenka atsakomybė už partnerio elgesį. Jūsų gyvenimas neturi klostytis priklausomai nuo to, kaip partneris jaučiasi, sutinka ar nesutinka gydytis. Taigi, atraskite kuo daugiau veiklos sričių, kurios būtų nesusijusios su jūsų alkoholiko blaivumu ar girtumu. Kurkite gyvenimą, kuriame galėtumėte džiaugtis savo nuveiktais darbais, nekovodama, kad ir antroji pusė įneštų indėlį.
Kiekvieną vakarą savęs paklauskite, kas šiandien jus nudžiugino ir sušildė. Atraskite kuo daugiau momentų, kurie liudytų, kad gyvenimas tęsiasi nepriklausomai nuo sutuoktinio elgesio.
Jei niekaip nepavyksta bent iš dalies įgyti nepriklausomybės, atsiriboti nuo alkoholiko gyvenimo, suteikite sau erdvės ir laiko apmąstymams. Bent kuriam laikui pakeiskite gyvenamąją vietą. Paklauskite savęs, kas jus iš tiesų laiko, kodėl įsikibote ir niekaip nepaleidžiate savo vyro ar sūnaus – alkoholiko?..
Uždavus šį klausimą konsultacijos metu, atsakymai dažniausiai rutuliojasi dviem kryptimis: 1) kliūtys, susijusios su kitais žmonėmis („kas bus su vaikais?“, „ką pasakys artimieji?“, „kaip atrodysiu be vyro?“, „jis be manęs pražus“); 2) buitinės priežastys („neturėsiu kur gyventi“, „nebus kam krano pakeisti“). Net jei tai tikra tiesa, visada esama ir kitų – giluminių, ne tokių akivaizdžių stabdžių, kurie veikia daug stipriau, nei paviršinės ir aiškios materialinės ar kitų žmonių sąlygotos priežastys. Tikriausiai gyvenimas su alkoholiku leidžia jums patenkinti svarbius vidinius poreikius.
Pateiksiu keletą versijų, kodėl jūs savo gyvenimą saistote su alkoholiku:
– Idealizacija. Gal mintyse sukūrėte idealų partnerį ir gyvenate savo fantazijomis, kuriose partneriui priskiriate nuostabias savybes, bruožus ir gebėjimus? Tokiu atveju matomas ne realus žmogus, bet jo potencialas, t.y. tai, koks jis galėtų būti, jei negertų. Greičiausiai būtent idealizacija jus stabdo, jei pagaunate save galvojant ar sakant: „kaip viskas buvo nuostabu, kol jis dar negėrė“, „o, jeigu jis negertų, koks nuostabus būtų žmogus“, „viskas būtų puiku, jei tik ne alkoholis“ ir pan. Kita idealizacijos pusė yra nuvertinimas. Tikėtina, kad nuvertinate save, savo jėgą ir galimybes.
– Pranašumas, nuosavo reikšmingumo jausmas. Kai šalia partneris, kurio gyvenimas toks chaotiškas, jūs galite jaustis labai stipri, galinga, atsakinga, dalykiška ir praktiška. Be to, imdamasi atsakomybės už kitą, jūs galite nebesirūpinti savimi, savo sunkumais ir silpnybėmis, atsisakyti svarbių savo gyvenimo sprendimų ir užduočių.
– Depresija. Gal visada balansavote ties depresijos riba ir pasirinkdama alkoholiką vyrą ieškote stresų ir sukrėtimų – tokiu būdu pabėgate nuo savosios depresijos?.. O gal slegiančios, niūrios mintys jums kužda, kad tokio gyvenimo jūs nusipelnėte ir nieko kito nesate neverta?..
– Kontrolė ir manipuliavimas. Gal jaučiate stiprų poreikį vadovauti ir kontroliuoti? Kai esate situacijoje, kur reikia gelbėti partnerį, įgyjate labai daug įtakos, tampate jam labai svarbi, galite jam nurodinėti ir juo manipuliuoti.
Jei tarp pateiktų versijų niekaip nerandate tos, kuri bent iš dalies paaiškintų jūsų delsimą, aiškinkitės toliau. Pasikonsultuokite su psichologu ar psichoterapeutu, kalbėkitės su sau artimais žmonėmis, skaitykite specialią literatūrą. Visa tai padės iš šalies pamatyti probleminę situaciją ir save pačią.
Mano vaikas – alkoholikas
Kartais priklausomybė formuojasi dėl nepavykusio atsiskyrimo nuo tėvų (labiausiai motinos). Vaikas nepajėgus pats nusikirpti bambagyslę. Į laisvę jį turi pastūmėti tėvai. Ir šis postūmis turi įvykti laiku. Jei jis įvyksta per anksti, suaugęs žmogus gali nuolat ieškoti prarasto rojaus ir turėti stiprų polinkį į priklausomybes. Jei vaikas laiku nepradeda savarankiško gyvenimo, atsiskyrimas nuo tėvų nesėkmingas, jis išeina kitokiu – gyvenimą žlugdančiu – būdu, t.y. klimpsta į priklausomybę. Reikia pripažinti, kad atsiskyrimo mokomasi visą gyvenimą. Tačiau vienareikšmiškai aišku, jei gyvenate su savo pilnamečiu vaiku ir pastebite jo žalingus įpročius, atsiskyrimo – tiek emocinio, tiek fizinio – laikas jau seniai atėjęs (tiesą sakant, jis greičiausiai jau ir praėjęs, bet geriau vėliau, negu niekad).
Noriu gyventi
„Aš ne gyvenu su alkoholiku, aš mirštu su juo“… –verkė jauna moteris mano kabinete. Ar verta aukoti savo gyvenimą? Aš nežinau, spręsti tenka pačiai. Galbūt klausimas taptų paprastesnis, jei jį pakeistume ir papildytume: ar verta savo gyvenimą aukoti alkoholizmui?.. Ar toks jis prasmingas? Ką duoda ši auka?.. Kokią ateitį įsivaizduojate sau ir savo vaikams?.. Kokia jūsų gyvenimo užduotis? Ar būtent ją jūs ir vykdote?..
Trumpai – drūtai
Trumpai pakartosime gaires, padedančias išgyventi su alkoholiku:
- Ieškokite pagalbos ir paramos sau;
- Turėkite veiklų ir užsiėmimų, kurie būtų tik jūsų;
- Neslėpkite, neišpilkite rastų alkoholinių gėrimų;
- Netikrinkite jo buvimo vietos, nesekite, vis tiek ras vietą ir laiką išgert;
- Nemokėkite jo skolų;
- Neduokite pinigų alkoholiui jokiais atvejais.
- Atsisakykite bet kokios kontrolės – alkoholikas yra suaugęs žmogus, atsakingas už savo gyvenimą;
- Suteikite pagalbą, jei alkoholikas nusprendė gydytis. Padėkite susirasti informaciją, kur jis gali kreiptis pagalbos.
Psichologė Jurga Dapkevičienė
Psichologo konsultacija Vilniuje – www.psichologejurga.lt
G a l i b ū t i į d o m u : |
||
|---|---|---|
| Alkoholis – akivaizdi pavojaus zona | Skyrybų paskemės: kaip išgyventi | Šešėlis – tamsioji asmenybės pusė |
Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau
Perskaičiau atidžiai visą straipsnį, vietomis net po kelis kartus. Tikrai geras straipsnis, geri patarimai – žmonėms turintiems šeimos narį priklausomą nuo alkoholio. Radau netgi tai kuo kartais pats suabejodavau kaip elgtis ir ar teisingai elgiuosi vienu ar kitu atveju. Šiame straipsnyje rašoma bendrai apie alkoholikus(vyrus, žmonas, sūnus, dukras ir t.t.), bet kiek žinau vyro ir moters psichologija skiriasi. Moterys gali lengviau priprasti prie alkoholio, o ir atsikratyti šio įpročio ar išbristi iš šio liūno joms yra sudėtingiau, vien tik dėlto kad skiriasi fiziologija.
Pats turiu tokį šeimos nari-žmoną. Daugiau norėčiau sužinoti apie moterų priklausomybe nuo alkoholio. Kol kas visos pastangos eina perniek, kuo toliau tuo jos priklausomybė didėja, ir manau tik dėl to kad ji naudoja įvairūs antidepresantus, kurie naudojami kartu blogina situaciją. Pats alkoholio nevartoju, namuose jo nelaikau. Jei tai įmanoma, tai norėčiau plačiau pasikonsultuoti apie tai, nes kartais pačiam net nusvyra rankos. Kartais palikdavau ramybėje, bet ilgai pats neištverdavau matydamas kas vyksta. Su pagarba teksto autorei-psichologei.
Ačiū už komentarą ir klausimą! Kartais atrodo, kad alkoholizmas – tai pati nepadoriausia problema, apie kurią gėda net kalbėti. O jei jau kalbama, tai visiškai atsiribojant ir priskiriant šią bėdą tiems, kurių silpna valia. Arba tiems, kurie neturi atsakomybės ir nepuoselėja vertybių. Tarsi tik tokie šia liga ir sirgtų. Kai alkoholizmas išsivysto artimam žmogui, kalbėti apie tai sunku dar ir dėl kaltės, gailesčio, pykčio, apmaudo, bejėgiškumo, nevilties, meilės ir neapykantos – didelės jausmų ambivalencijos. Reikia drąsos ir jautrumo, kad pripažintum šios ligos sudėtingumą. Pagarba, kad jūs tai darote.
Dažnai alkoholizmas būna labai painiai persipynęs su depresija, kitomis psichikos ligomis ir asmenybės sutrikimais. Juk alkoholiu taip dažnai bandoma „pasilengvinti” pačias įvairiausias problemas. Nelengva išrišti, kas buvo pirmiau ir kaip viskas pradėjo riedėti nekontroliuojamai.
Alkoholizmo dinamiką, jos poveikį žmogaus gyvenimui tyrimai bando apibendrinti ir suvidurkinti. Praktikoje pastebiu, kad svarbu lytis, šeimos, socialinė padėtis, intelektas ir išsilavinimas, asmenybės ir charakterio bruožai, vertybės ir nuostatos. Nors analizuodama tyrimus lyg ir neaptikau duomenų apie radikalius skirtumus priklausomai nuo lyties ar kt..
Moterų alkoholizmo raidą bandyčiau skleist nebent per atvejo analizę, neapsiribojant tyrimais, rodančiais bendrą tendenciją, bet menkai atspindinčiais asmens unikalumą, santykių gilumą ir daugiasluoksniškumą. Dar negalėčiau parašyt tokio straipsnio.
Bet manau, kad jums ir kitiems susidūrusiems su analogiška problema labiausiai padėtų jūsų paties istorijos pasakojimas, atskleidžiant santykius, juos lydėjusias problemas ir jausminę jų pusę… Tokia analizė padeda geriau suprasti save ir savo partnerį, kuria distanciją, mažina skausmą, atneša naujų įžvalgų. Šis jūsų liudijimas būtų ne mažiau svarus nei tyrimais ar klinikine medžiaga grįstas straipsnis. Net jei šios istorijos niekur neskelbtumėte, vis tiek raginčiau ją parašyti. Kaip dar vieną bandymą padėti…
Kad ir ką nuspręstumėte, linkiu kantrybės, išminties ir didelės sėkmės jums.
Ieškojau kokių nors straipsnių padėsiančių man kaip nors susidoroti su motinos alkoholizmu. Esu tikrai pasimetusi ir nebegaliu daugiau ištverti to augimo tarpk alkoholikų žmonių mano šeimoje. Kartais verkiant norisi staugti iš širdies. Alkoholizmas seka mane nuo pat mažų dienų, būdama maža dar to nesuprasdavau, bet dabar tai yra mažiausia ką noriu savo ausyse girdėti. Kaip jau minėjau, mano šeimoje yra labai daug geriančių žmonių. Tėvas (kurio jau seniai nebemačiau),senelė (su kuria gyvenau) ir motina (su kuria dabar gyvenu) toliau nebevardinsiu. Nuo pat vaikystės seka visi prisiminimai, kuriuos laikau galvoje kaip ilgalaikiai vakarėliai, pykčiai, muštynės, ašaros, kraujai, policija. Nuo pat mažų dienų turėjau išmokti būt savarankiška, kadangi nelabai buvo kam laiko manimi pasirūpinti. Pradėjus bręsti jaučiausi vieniša, bet visada visiem šypsojausi,krėsdavaujuokingus pokštus. Laikui begant jaučiausi niekam nereikalinga, su kiekvienu žodžiu, kurį pasakydavau norėdama perspėti,kad man negera matyti savo šeimos narius geriant, būdavau nuleidžiama ant žemės. Buvau dažnai mušama, iš pykčio žeisdavau savo kūną. Galiausiai norėdama atkreipti į save dėmesį bandžiau žudytis… Ir supratau, kad nuo to tik man blogiau paliko. Dabar gyvenu ignoruodama išgėrusią motiną, vien tik tam,kad sumažinčiau riziką pykčiams. Tiesą pasakant kai motina būna blaiva aš vos į kelnes iš laimės nepridarau, nepaisant to, kad tarp jos ir manęs jokio ryšio nebejaučiu. Kreipiuosi į Jus, tikėdamasi patarimo, kaip būtų teisingiau elgtis. Ačiū, kad perskaitėte mano komentarą, stengiausi labai detaliai nerašyti.
Ačiū, Viktorija, už svarbų liudijimą, kad alkoholizmas – tai toli gražu ne personalinis pragaras, kurio liepsnose žūna vienas žmogus. Tai daug panašiau į gaisrą daugiabutyje, miesto centre. Jūs gyvenate to gaisro apsuptyje. Suprantamas ir išmintingas noras nuo viso to pabėgti ir apsisaugoti.
Reikia daug drąsos pripažinti ir garsiai išsakyti, kaip Jus paveikė ir tebeveikia artimiausių žmonių alkoholizmas bei atsisakymas spręsti šią problemą. Jūs daug ištvėrėte, daug atlaikote ir dabar. Jūs išmokote išgyventi, prisitaikyti ir radote mažiausiai žeidžiantį bendrabūvio su motina būdą (ignoravimas), nors emocinė priklausomybė nuo jos elgesio ir savotiška atsakomybė už jį tęsiasi – rašote, kad siekiate „susidoroti su motinos alkoholizmu“, o juk tai jos atsakomybė ir Jūs už ją niekaip to padaryti negalite… Minite, kad bandėte žudytis ir žaloti save. Galiu tik įsivaizduoti, kaip baisiai jums skaudėjo, kad vidinį skausmą bandėte paversti išoriniu. Puikiai suprantu ir tai, kad jūs pykstate ir turite ant ko ir už ką pykti. Tiek daug destrukcijos, agresijos ir prievartos patyrėte.
Betgi neleiskite griauti savo gyvenimo. Būtinai ieškokite būdų išsilaisvinti ir gyventi. Nėra lengva, bet įmanoma susikurti savo erdvę, kad ir kokia įtraukianti būtų reali situacija ir išorinė aplinka. Ieškokite pagalbos, galimybės kalbėti apie save, išgyvenimus, jausmus ir mintis, ieškokite išeičių kiekvienai konkrečiai situacijai. Tinka ir asmeniniai pokalbiai, ir grupės darbas. Būtų puiku rasti suprantančią ir palaikančią bendruomenę. Pasidomėkite, šalia anoniminių alkoholikų grupių dažnai veikia grupės alkoholikų vaikams. Taip pat skaitykite šia tema ir peržvelgdama savo gyvenimą judėkite link išsivadavimo. Jūsų gyvenimas yra atskiras ir kitas. Jis gali būti labai gražus, kupinas gėrio ir kūrybos.
Linkiu daug vilties ir optimizmo. Ačiū Jums, kad esate tarp tų, kurie priešinasi destrukcijai.
Labai svarbus straipsnis ir atviri, drąsūs komentarai. Esu labai arti šios temos ir tikiu, kad reikia ja kalbėti bei ieškoti tarpusavio palaikymo. Šiuo metu buriame savitarpio pagalbos grupę suaugusioms priklausomybę nuo alkoholio turinčių tėvų dukterims.Jei įdomu, skelbimą rasite vitalijap.wordpress.com
Ačiū, Vitalija. Drąsa ir atvirumas išties įkvepia! Sėkmės jūsų grupei.
Jurga, aš nepaprastai džiaugiuosi, kad radau Jūsų straipsnį, kuris leido pažvelgt į save iš šono, nusistačiau savo versiją (idealizuotoja). Idealizuotoja esu 31 metus su vyru, o prieš tai 20 metų su tėčiu. Atsivėrė akys tik dabar, nors atrodo tiek visko žinau apie alkoholizmą. Skaitydama čia atsiliepimus į Jūsų straipsnį supratau, kokie mes visi, alkoholikų artimieji esame panašūs: ypač palietė Viktorijos žodžiai apie tai kad ,,vos kelnių nepridarau, kai mama būna blaiva”. Šis jausmas man pažįstamas nuo vaikystės.
Ačiū, Jurga, ačiū pasidalinusiems.
Ačiū, Laimute. Ačiū visiems komentavusiems – pridėjote svorio straipsniui. Ačiū ir tiems, kurie rašė asmeninius laiškus. Vis dėlto jei jau yra straipsnis, raginčiau susijusiomis temomis klausti ir rašyti tinklapyje. Jūsų patirtis svarbi ir įdomi daugeliui.
Patiko straipsnis.Esu abstinente taciau nebezinau kaip padet dukrai. Jai 28 uzgerimai ilgeja iki 12 dienu ,blaivybe trumpeja iki 3-4 dienu. Man darosi baisu ,ka galetumet patart.
Ačiū, Dalia, už pasidalinimą. Skausminga matyti, kaip artimas žmogus leidžiasi į dugną, tačiau gal nuo jo prasidės kilimas?.. Deja, nežinau vieno, konkretaus atsakymo į Jūsų klausimą. Galiu tik užduoti papildomų klausimų, kuriuos apsvarsčius gal atsiras didesnis aiškumas.
KAIP nesutrukdyti suaugusiam žmogui susivokti gyvenime ir prisiimti už jį atsakomybę?.. Ir kas šiuo metu turėtų būti Jūsų gyvenimo centre?.. Ar tęsiate savo laisvės kelią? O gal jus sustabdė dukters alkoholizmas ir Jūs dabar juo gyvenate?.. Nepamirškite savęs ir savo laisvės. Už ją Jūs ir esate atsakinga. Sėkmės ir laisvės Jums
Perskaičiau straipsnį ir komentarus,sujaudino, nes ne pirmą kartą skaitau kažką panašaus ..kaip prikalbinti sūnų atsisakyti alkoholio..matyt trūksta valios, draugų įtaka, net neįsivaizduoju..kol po visų bėdų kalbamės su blaiviu atrodo supranta, gailisi, pasikeis požiūris ir gyvenimo būdas ir praeina laiko, ir vėl taspats..bet po kokios įvykusios blogybės nori kreiptis pagalbos, po kokios savaitės jam atrodo, kad pats susitvarkys su tuo, nors nepavyksta ir taip tęsiasi jau kažin kiek..ir kaip padėti kreiptis į specialistus, kai pats žmogus nesugebi padėti..
Ačiū už pasidalinimą, Jolita. Turbūt vienas svarbiausių momentų, motyvuojant sūnų gydytis, būtų adekvatus požiūris į situaciją. Alkoholizmas yra liga ir pati savaime ji nesusitvarkys. Nepraeis nieko nedarant, tiesiog laukiant. Laukti šiuo atveju tolygu sąmoningam sprendimui degraduoti ir esant gyvam judėti kapų link. Liūdna ir baisu tą pripažinti, bet nepripažinus situacija paleidžiama ir nėra jokių pokyčių, tik niekuo neparemta iliuzija.
sveiki, nebežinau kaip susitvarkyti su alkoholiku draugu. Pati alkoholio bijau kaip velnias kryžiaus, nes prisiminimai iš vaikystės dėl geriančių tėvų vis dar neišdilę. Draugas vis giliau mus tempia į skolų liūną. Gyvenu ne lietuvoj todėl jokios paramos iš šeimos narių nesitikiu. Negaliu pati susitaikyti kad mano draugas geria. Kaip man viską paaiškint jam jog nustotų.
Laba diena, Renata, su alkoholiku gyventi išties labai sunku. Ir labai liūdna, kad tam tikra prasme Jūs atkuriate savo vaikystės situaciją. Kam Jums to reikia? Kodėl žūt būt norite ten grįžti?.. Ką bandote tokiu būdu pakeisti? Ką norite pataisyti?.. Turbūt neatsitiktinai Jūs susiradote būtent tokį draugą ir niekaip nerandate būdų jam paaiškinti, kad toliau tokia padėtis tęstis negali. Labai rekomenduočiau ieškoti paramos šitoje situacijoje. Veiksmingą pagalbą galėtumėte gauti alkoholikų artimųjų paramos grupėse. Tokios veikia daugybėje valstybių prie anoniminių alkoholikų grupių. Sėkmės ir stiprybės Jums.
Sveiki. Ačiū už straipsnį. Su alkoholizmu susidūriau ne taip ir seniai. Ištekėjau prieš dvejus metus, vyras įniko į alkoholį dar prieš santuoką. Tikėjau, kad sustos, o gal tiesiog nemaniau, kad tai yra tokia didžiulė problema. Nežinau, kodėl nenutraukiau santykių dar prieš santuoką… Po santuokos metus laiko vyras negėrė nė lašo. Tačiau… Paskutinius 7 mėnesius mažai mačiau jį blaivą, prasidėjo daugiadienės, aš jam tapau neįdomi, nereikalinga ir didžiausiu trukdžiu gyventi alkoholiko gyvenimą. Žlugo verslas, į kurį mes investavome didžiulius savo ir artimųjų pinigus, prarasti darbai, ėmė augti skolos. Dirbu be galo daug, tačiau kai tenka išlaikyti du suaugusius žmones, mokėti paskolą, komunalinius ir tenkinti visus buities poreikius, alga pasidaro itin maža. Šiandien su vyru gyvename atskirai, jis pradėjo lankyti AA susirinkimus, palaikau jį, skatinu. Negeria dar tik savaitę, bet jau tiki savo pergale prieš alkoholį. Aš esu priėmusi sprendimą skyryboms. Jau konsultavausi su advokatais, grįžti prie tokio gyvenimo ne tik kad nenoriu, bet ir velniškai bijau. Tikimybė, kad visa ši istorija pasikartos yra labai didelė, alkoholizmas lėtinė, nepagydoma liga, kuria žmogus serga visą gyvenimą. Esu girdėjus istorijų, kad vyrai negeria po kelis metus, o paskui vėl grįžta prie to paties ir tai pakankamai dažna. Neduok Dieve tai nutiks, kai šeimoje jau bus vaikelis. Noriu tikėti, kad viskas bus gerai, bet rizika pernelyg didelė. Nors sprendimas skirtis pakankamai svarus, vistiek siela nerami, kas bus jei jį iš tikrųjų paliksiu, ar nepalūš vėl, ar tai neguls ant mano sąžinės? Kaip išlikti stipriai ir tikėti savo sprendimu. Ir ar yra stebuklo tikimybė?
Ačiū, Ingrida, kad pasidalinote. Jūs daug patyrėte, daug atlaikėte. Labai suprantama Jūsų baimė ir abejonė, kaip gyventi toliau, koks sprendimas būtų geriausias. Norėčiau būti aiškiarege ir nurodyti, kaip toliau gyventi, išsigelbėti nuo neapibrėžtumo, suteikti garantijų, bent parduoti kokį draudimo polisą 🙂 Tik tai nebūtų tiesa.
Kol kas aiškiau matosi tai, ko Jūs savo gyvenime nebenorite. Gyvenimo kokybei gerėjant, laikas kelti ir kitą klausimą – ko aš noriu?.. Esant alkoholizmui, kyla pagunda viską „nurašyti“ būtent šiai problemai, tačiau tai yra didelis supaparastinimas, juk santuoka turi tiek daug aspektų. Ar pavyksta dalintis su vyru savo jausmais – baime ir abejonėmis, ateities lūkesčiais ir planais?.. Kas jus sieja? Ko trūksta?.. Ką džiugaus drauge patyrėte? Už ką galėtumėte jam padėkoti?..
Į akis krinta tai, kad Jūsų gyvenimas vis dar sukasi vyro alkoholizmo orbitoje – bijote, kad jis gali palūžti ir atkristi, nes jūs su juo išsiskyrėte. Antra vertus, sprendimas pasilikti su juo Jūsų neišgelbsti nuo šios baimės… Baimė – blogas motyvas. Ieškokite laisvės.
Linkiu daug drąsos ir didžiulio pasitikėjimo—
Sveiki Truiu klausyma ir prasyma. Mano mama yra alchoholike nu turiu omeny kad buna taip po metu ji pradeda gerti tada po kiek laiko vl viskas gerai poto vel tas pats. Tai noriu pasiteirauti kaip jai padeti? Beto buvo sestadieni pas drauge gimtadieni su mano teciu bet mama pirmadieni buvo jau apsvaigusi tai turiu omeny kaip greitai ir lengvai ja isblaivyti ir kad ji nebegertu ?
Suprantama, kad kiekvienas vaikas nori turėti blaivią ir atsakingą mamą. Liūdna, bet kartais nutinka kitaip. Tada vaikai imasi tėvų vaidmens ir stengiasi pasirūpinti savo tėvu ar motina. Atrodo, kad taip vyksta ir su jumis, Karoli, t.y. jūs bandote globoti motiną, nukreipti ją blaivybės keliu… Deja, jūs niekaip negalite už ją pasirinkti blaivaus gyvenimo. Tai padaryti gali tik ji pati. Jūs liekate atsakingas už save ir savo blaivų gyvenimą.
Esu priklausoma nuo alkoholiko vyro…tai supratau paskaičiusi straipsnį.
vyras geria kasdien, kaip aš sakau siurbia alų kibirais. aišku būna dienų kad geria ir rimčiau, bet svarbiausiai kad negali negerti nei vienos dienos, kiekvieną dieną daugiau ar mažiau būna apsvaigęs. Taip aš jį bandau sukontroliuoti, visada tikrinu skambindama ar dar ne girtas, visada raginu kuo greičiau gryžti namo, labai pergyvenu kai nekelia ragelio, ieškau jo ir pan… Pastoviai moralizuoju dėl girtavimo, bandau ir gražiuoju ir piktuoju kalbėtis. Jis sutinka kad turi problemą, rytais prieš išeinant į darbą nušvinta vilties spindulėlis kad šiandiena bus kitaip ir jis negers, nes butent rytais kai jis buna blaivus ir „savam prote” pasikalbame kaip žmogus su žmogumi, pasakau kad jis man ir vaikui reikalingas, kad aš visai kitaip jaučiuosi kai jis yra blaivus, kad jo gėrimas žudo ne jį patį o mane,jis su viskuo sutinka, pažada taisytis…bet išeina iš namų ir viskas apsiverčia aukštyn kojom….ir taip kone kasdien. Kai prisigeria manipuliuoja kad aš jo nemyliu,kad jį atstumiu,kad jam reikia švelnumo ir pan…iš kur gali likti tokie jausmai kai esi pastoviai apgaudinėjama pastoviai girdi pažadus kurie ir lieka pažadais.
žmogus jis yra geras, bet alkoholis jau pakeitė jo asmenybę…
Esu labai jautri, labai bijau jo grasinimų nusižudyti, manipuliavimų…
Noriu žmogui padėti, bet matau kad pagalbos jeu reikia ir man pačiai…
Jurgita, ačiū Jums už pasidalinimą. Skausminga pamatyti ir pripažinti, kad santykiai su artimiausiu žmogumi tapo destruktyviais, kad noras padėti ir išgelbėti niekur nebeveda. Žinoma, kyla didžiulė pagunda visas šeimos santykių problemas „nurašyti” alkoholizmui ir įsivaizduoti, kad viska kita yra tiesiog puiku ir nuostabu. Reikia daug drąsos ir atsakomybės pažvelgt šiek tiek kitaip ir pamatyti, kokiu būdu pats savo elgesiu papildai ir pagilini problemą. Jūs tai padarėte. O būtent nuo tiesos ir priklausomybės pripažinimo prasideda laisvės kelias. Stiprybės ir kantrybės juo keliaujant.
p.s. dar kartą dėkoju visiems komentavusiems viešai. Jūsų liudijimai – svarbus vilties bei padrąsinimo šaltinis visiems. Tiesa, asmeninius atsakymus parašiau ir tiems, kurie rašė asmeniškai man el.paštu. Tačiau nuo šiol prašyčiau visų rašyti viešus komentarus, į kuriuos aš būtinai atsakysiu. Galiu užtikrinti, kad visos alkoholikų artimųjų situacijos yra ir unikalios, ir universalios. Viešas kalbėjimas apie jas svarbus ir reikalingas visiems, kuriuos vienaip ar kitaip paveikė alkoholizmas. Ačiū jums, RAŠYKIME VISIEMS 🙂
Sveiki.
Skaitau ir verkiu, nes kiek situaciju yra tokiu kaip mano. Susitikome jauni, vos 18, kartu net mokemes, palikau mokykla ir draugus del jo. Buvo smagu, meile dydele, del jo galejau nors ir i menuli nuskristi. Sventes kartu, vakareliai, isgerdavome kartu, kol isgertuves nepaliko pykciais ir jo „baltu arkliu” matymas. Mato ir girdi nebutus dalykus, nemiegojimas per naktis, prikaisiojimai kitu demesys man. Nuspriandem susituokti, galvojau pasikeis, irodysiu kad myliu esu jo zmona ir neberupes isgerinejimai. Klydau, po santuokos buvo ir skirybos ne oficialios.Gryzau po eiliniu pazadu, kad negers ir uzsikoduos. Patikejau, suplanavom pirma vaikeli, jo ineciatyva daugiau , tikrai tikejau kad pasikeis, nes nori seimos, vaiku. Dar pablogejo, nes isvaziavo i uzsieni uzdarbauti bustui. Gyveni su lietuviais ir toliau gere, nes mes ne salia atseit, jam sunku vienam. Atvykom, ismokau kalba, gavau darba, per ta laika gere vistiek, ne kas diena, i darba eidavo atsakingai, bet savaitgaliai budavo kosmaras, laukdavau su itampa. Palikau, vel issikyrem 2 men.neoficialiai. Negere, skambino, zadejo, gryzau. Mire mano brolis, vel gere, vel begau, gryzau. Nes pazadai, pazadai, kuriais tikejau, nes negeria kasdien, savaitgaliai, karta per menesi, bet agresyvus buna daugiau ar maziau. Laukiam 2 leliuko, puse metu buvo ramu. Atsidare net savo imone, atvyko padeti broliai, vel nebe vieni ir vel alucio „apsilimas” ne kas diena bet 3-4 k.i savaite, nebera agresiju,priekaistai kad as vadovauju, jis po padu nes neleidziu gerti, bandau sakyti, kad baisu kad vel nebutu agresyvus, kad noriu ramaus nestumo ir auginimo. Zadejo dar pries metus koduotis, kai pastojau vel drasus ir pamirso pazadu s ir teigia kad gere ir gers nes nieko cia blogo nemato, zino kad db niekur nepabegsiu ir vel drasus. Lb pavargau nuo pazadu ir tos itampo s kada grys su alkoholiu. Pokalbiai buvo nuolat, graziuoju, bloguoju, alkoholi pildavau, iesko daviau. Net pati pirkdavau, kad parodyti, kad nevisada pykstu, tik kad negertu slapciom ar su kitais. Nebezinau ka daryti, itampa zlugdo, taip noriu ramumo. Nera kasdienin is alkoholi, smurto jau ir nebera, bet nesiliauja, nors zino kaip man skauda ir primena blogiausiu s metus.
Irma, sunku visa tai išgyventi ir ištverti.
Kaip suprantu, šiuo metu laukiatės ir turite kvėpuoti už du. Tačiau negaliu sutikti, kad šis faktas viską keičia ir jus galutinai įkalina jūsų situacijoje. Kartais gaila savęs – reikia ir pagailėti. Gerai, kad leidžiate sau paverkti. tačiau neužstrikite aukos pozicijoje. Nepaliaukite ieškoti išeities. Raskite žmonių su kuriais galėtumėte kalbėtis apie tai, kas vyksta, išsakyti savo jausmus ir mintis, svarstyti įvairius variantus. Aklavietę tikrai galima įveikti.
Ir straipsnyje, ir komentaruose 100 proc. tiesos. Aš gyvenu su alkoholiku, jis yra mano vaikų tėvas. Esame susituokę, bet kažkodėl negaliu vadinti vyru. Pažįstu jį jau 14 metų ir (kaip dažnai būna) galiu pasakyti, kad visada taip nebuvo. Pati esu iš tokios šeimos, kurioje negeriama, gal todėl tas nuopolis, kuris trunka jau beveik 3 metus, yra labai skaudus. Būdavo laikas, kai išgerdavo alaus po darbo, bet tai darbui tada netrukdė. Gimė pirmas vaikas. Vaiko tėvas įstojo mokytis į universitetą, baigė bakalauro studijas, pradėjome laukti antro vaiko, įstojo į magistrantūrą, žodžiu, viskas kilo aukštyn. Bet alaus būdavo kasdien, o savaitgaliais daugiau. Dar negimus antram vaikui Naujųjų metų naktį išėjo pasveikinti draugų ir grįžo tik 7 ryto. Atrodo, galima tą dieną laikyti atskaitos tašku. Nors dirbo ir mokėsi, prasidėjo užgėrimai po savaitę. Aišku, dengėme mes. Kaip tyčia, tėvui pradėjus gerti, vaikas susirgdavo, tai tėvas imdavo nedarbingumo lapelį, nors realiai žiūrėjau aš. Darbe, matyt, niekas nesuprato, kad jis turi problemą, nes baigiančiam studijas dar pasiūlė paaukštinimą. Tai, ko visada norėjo. Sutiko. Bet neišdirbo nei metų, nes liga stiprėjo labai intensyviai. Buvo sulaikytas girtas prie vairo. Neteko pareigų (siūlė žemesnes, bet nesutiko, išėjo iš darbo), neteko vairuotojo pažymėjimo. Keli mėnesiai nedarbo ir gėrimo, paskui įsidarbino. Gal mėnesį išdirbęs buvo atleistas, nes atėjo girtas. Vėl mėnesiai buvimo namie, šiais metais įsidarbino užsienyje, 99 dienas išlaikė negėręs. Jau man ėmė atrodyti, kad būna stebuklų, bet paragavo giros ir… Beveik 3 savaitės, kaip viskas vyksta ta pačia tvarka: atsikelia, tada eina cigarečių, per dieną dar kelis kartus cigarečių ar ko nors saldaus, nors suprantu, ką perka, nes niekaip negali išsiblaivyti. Prašo, kad neduočiau jam jo banko kortelės (ten dar yra pinigų, nes užsienyje uždarbis buvo geras), bet pirkinėja po truputį.
Nežinau, koks mano vaidmuo, gal policininkės. Labai nenoriu skirtis, bet nematau jokių išeičių, kiek galėjau, tiek padėjau, gyniau, bet dabar nebeturiu jokių vilčių, kad bus geriau. Tas protingas žmogus, su kuriuo kartu kurdavome istorijas, virdavome braškių uogienę, keliaudavome po miškus ir dvarus, dingo. Liko žmogus daržovė. Nenoriu, kad vaikai matytų girtą tėvą. Visi pavargom nuo to slegiančio vaizdo. Noriu ramybės vaikams ir sau.
Visiškai neturiu su kuo apie tai pasikalbėti. Kadangi darbe mano situacija labai gerai (ir dar su pagražinimais)žinoma, jaučiu tik šnabždesius už nugaros ir gailestį. Mano tėvai supranta, kokia situacija, bet vienas siūlo apie viską su ligoniu labai atsargiai kalbėti, o kitas, man atrodo, džiūgauja, kad gavau, ko norėjau. O ir ką kalbėti? Protingas žmogus, manau, jau būtų išsiskyręs, tik aš vis kažko laukiau. Bet stebuklo diena neatėjo.
Silvija, kaip turėtų būti skaudu, nyku ir liūdna. Dvigubai sunku, kad nerandate su kuo galėtumėte atvirai apie savo situaciją kalbėtis. Nejaugi tikrai aplink vien tik apkalbos ir piktdžiuga dėl jūsų nelaimės?.. Prieš apsispręsdama suraskite bent 3 supratingus žmones, su kuriais galėtumėte kalbėtis ir atidžiau tyrinėti problemą, jos sprendimo būdus ir galimas sprendimų pasekmes. Viltis taip pat turėtų išlikti. Mes juk nežinome, kas bus toliau. Jūsų vyras gali apsispręsti ir pradėti rimtai gydytis. Atgimimas įmanomas, tačiau pats žmogus turi čia esmingai padirbėti. Belieka tikėtis, kad praradimai subrandins jį šiam žingsniui. Sėkmės Jums.
Ačiū, kad atsakėte. Matyt, labiausiai rašiau dėl to, kad bent su kuo nors apie šitą dalyką pakalbėčiau. Bandau ieškoti jei ne trijų, tai nors vieno žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti, bet niekas neateina į galvą. Aplink tik idealios šeimos, kurios visur ir visada būna kartu ir per Kalėdas kepa meduolinius namelius… Joms čia kaip fantastinis siaubo filmas.
O vilties nebeturiu. Žinau, kad tai yra didelė nuodėmė, bet kai pažiūriu atgal, matau tik save, kuri visada naiviai rodė širdį, gynė, dengė, teisino, guodė, padėjo sveikti ir galų gale pamatė, atsiprašau už vulgarumą, atkištą užpakalį.
Sveiki.skaitau straipsni ir lyginu savo gyvenima…labai jis panasus i mano.Tik as jau nerandu savy jegu.Labai sunku,o pasikalbeti nelabai ir turiu su kuo.Daugelio yra atsakymas,visi geria nieko cia nepakeisi.Uzaugau issiskyrusioje seimoje,tevas gere.Istekejau labai jauna.As ji mylejau,jis mane.Pusmeti gyvenimas buvo kaip pasakoje.Gime sunus..Bet prasidejo,is pradziu buvo tik per sventes ir susitikimas su draugaius,bet kiekviena karta iki nuvirtimo.Po to jau ir kita diena,po to ir savaitem.Slepiau pinigus,nes vogdavo.Nesvarbu ,kad nebus uz ka valgyt pirkti.Dviem metams nepraejus,jau buvo pavoges ir prageres vestuvinius ziedus.Taip gygenau 23 metus.Saukiau verkiau,atiminejau svaigalus,uzrakinejau…pati pradejau gerti raminamuosiu,nes negalejau pakesti jo uzgauliojimu.Kaltino mane viskuo,tai per plona,tai per stora,tai valgyt ne ta isviriau,tai…surasdavo visokiu bjauriu kaltinimu,del ko jis geria.Nors praktiskai seima islaikiau as viena.Bet isejau palikau,is pradziu dar eidavau po daugiadieniu slaugyt,kodavau.Bet genai turbut padare savo.Sunus pradejo gert.Is pradziu tik isgerusiam reikedavo dasibaigt,o paskuj daugiadienes…isblaivinimai…Dabar jam 36 metai.Issiskyre,atejo gyvent pas mane.As i ji ziuriu ir matau jame jo teva,ir ne tik isvaizda,bet ir charakteriu.Nors smurtu teva pralenke.Ne karta pries mane ranka pakele,o zodziai tai…Prikalbinau koduotis.Usikodavo.Po savaites vel uzgere…Vel smurtas[baisu ir rasyti,kad ji motina islaiko,o jis ja uja].Vel prikalbinau koduotis.Uzsikodavo.Isnuomuojau jam atskirai buta.Man jau per sunku,as noriu nors kiek ramybes.Praejo 3menesiai,vel uzgere.Nuvazevau paziuret,kaip jis,bet jis mane ismete.Dar geria,bet pinigai baigiasi…nezinau,kas bus toliau.As jo ir bijau,atejes prasys pinigu.Nezinau ka daryt…Sunku,nerimas krutine spaudzia.Nesurandu jegu apie save galvoti.Draugiu artimu neturiu,nes visa gyvenima gedyjuosi savo gyvenimo,ka as galiu pasikviesti i svecius jei alchoholikas,neplautom kojom knarkia.O ir pazystamos bendrauja tik su taurele.As negeriu is vis.
Sveiki! Esu beviltiskoj padeti… Nuo vaikystes motųna gere ir tebegeria, tik dabar tas kankina jau ne tik mane bet ir mano seima… Nei geruoju nei bloguoju nieko nepasiekiau… Priejau kritine riba kai nzn kur detis… Motina (gimdytoja) registruota tame paciame bute, todel ismesti lauk nebutu lengva, juolabiau iki sio menesio mokedavo uz save, nors nedirba, bet jai moka socualine parama, visada kontroliuodavau, kad duotu pinigu uz buta, likuti pragerdavo, bet nesikysau… Girtos neleidau ne syki namo, nepadejo net policija, nes pasakydavau, kad yra mazas vaikas lai keliauja kur nori… Teta prase prie jos nelysti, nelindau, nors nuo alkoholio tvaiko kartais dusdavau… Bet dabar perzenge visas ribas, geria visa vasara, be prosvaisciu, nedave pinigu uz buta, vagia musu maista, o kai siryt isrekiau, kad as jos neislaikysiu pamegino mane nuzudyti, smauge ir isplese kuoksta plauku, apsigyniau trenkusi taburete per koja ( tiesa sakant jei ne vaikas, pati buciau ja nuzudzius, nes situacija iki negalejimo) Vaikas mustiniu nemate tik girdejo suksnius ir mate mane verkiancia… Paskui ji nurimo ir atsigule, po keliu min bego vemti… Paskambinau visai giminej, bet ka daryti toliau? Vyras kris spynas siandiena… Bet ar negali policija privetsti mane ja isileisti? Butas priklauso jos motinai… Arba iseitis visur sudeti spynas kad negaletu izengti i virtuve, nes visviena neturi maisto… Buto parduoti negaliu, nes priklauso ne man, nuomotis neturiu salygu, o ir sitas butas bus prarastas jei uz ji niekas nemokes… Nebematau iseities tik meldziu dievo, kad greiciau dasigertu iki mirties, bet toks jausmas, kad Dievas pamirso mane ir negirdi ir nemato mano kanciu… 🙁 Broliui pasuskusti bijau, nes nuzudys ja, nenoriu, kad kas kentetu per ja ir kencia mano seima… 🙁 Kur kreiptis, ka daryti, kaip viska pabaigti pagaliau…. 🙁 🙁 🙁
Dar pridursiu tai, kad motina nera LR piliete, turi tik leidima nuolat gyventi… Gal imanoma kazkaip pasiekti, kad jai tas leidimas nebutu pratestas ir ji butu deportuota is salies… Supraskit nezinau kur kreiptis su savo bedom 🙁
Silvija, gerai, kad parašėte. Dar vienas būdas padėti sau ieškant sprendimo – aktyvios vaizduotės metodo taikymas. Įsivaizduokite, kad kalbatės su labai išmintingu ir palankiai į jus žiūrinčiu žmogumi. Papasakokite jam savo situaciją, užduokite klausimus. Pabandykite pajusti, kaip jis į jus žiūri, išgirsti ką jis jums atsako, kaip keičiasi jūsų jausmai išgirdus atsakymą… Plačiau apie šį metodą galite paskaityti geštalt psichoterapeuto Grendstad knygelėje „Vaizduotė ir jausmai”. Sėkmės jums.
Viktorija, jūsų istorija labai skaudi ir atrodo lyg begalinė. Nejaugi jūs pasmerkta?.. Ir kas jus pasmerkė?.. Kai buvote vaikas- buvote labai priklausoma, kentėjote dėl tėvo alkoholizmo ir išties mažai ką galėjote padaryti. Tačiau dabar situacija visai kita. Esate suaugusi, gyvenimo mačiusi moteris ir galite spręsti, kaip jums gyventi toliau. Galite būti auka, su kuria niekas nesiskaito; galite būti gelbėtoja, kuri prižiūri, blaivina, koduoja… … O galite vieną sykį supykti ir pabandyti tvarkyti SAVO gyvenimą taip, kaip jūs pati to norite.
Linkiu drąsos, sėkmės ir pokyčius įgalinančio pykčio.
Oksana, jūsų pasakojimas patvirtina seną tiesą, kad kur alkoholizmas, ten – anksčiau ar vėliau – ir kriminalas…
Ieškokite realios pagalbos. Ir pirmiausia, sakyčiau, ne psichologinės, bet teisinės. Psichologiškai atsiskirti nuo motinos, kurios meilės nepatyrėte, labai sunku – gali vis iškilti siekis ją pataisyti ar išgelbėti, sukurti šiltą ryšį… Tačiau tai jau kito lygio problemos. Pirmiausia pasirūpinkite savo ir savo vaiko saugumu. Jūsų išvardinti teisiniai aspektai, manyčiau, yra spręstini ir gali būti sudėlioti jums naudingai. Tačiau tai įvertinti ir konkrečiai atsakyti galėtų tik teisės specialistas. Nepamirškite ir vaiko teisių tarnybos. Susidėlioti konkrečių veiksmų planą galėtų pagelbėti socialinis darbuotojas ar atitinkamas paslaugas teikianti tarnyba. Prireiks daug ryžto ir atkaklumo, betgi jūs norite spręsti savo problemas ir esate pasiryžusi į tai investuoti, tiesa?.. Sėkmės.
Laba,
Man visada liudna skaityti tokius komentarus. Turbut todel,kad atrodo jog kalba apie mane. Istiesu viename komentare taip ir yra. As esu alkoholikas. Tai ka pasakojate man viskas gerai pazistama. Sukeliau daug skausmo zmonai ( dabar jau issiskyre). Tevams tai nepakeliama kancia…Praradau draugus. Melo buvo tiek daug, kad dar dabar jau kuri laika einant blaivybes keliu, nesugebu pats suvokti ir suvirskint. Zmogus turintis sia beda, patiria pragara zemeja. Jis ima saves nekesti, jaucia begaline geda. Praranda bet koki pasitikejima savimi. Tai vercia tik dar labiau gerti. Kai as supratau, kad nebegaliu valdyti savo gyvenimo, praradau zmona, pasitikejima artimuju, pagarba draugu…paskendau visai. As gerdavau taip stipriai, kad tik greiciau prarasciau samone ir mane apleistu visos mintys ir bedos. Paskutinius kartus tai budavo ilgi uzgerimai. Kai jau organizmas nebepriimdavo svaigalu- prasidedavo beprotiskos dvasines kancios. Nebesugebedavau net pakilti is lovos, nemiegodavau po penkias ar daugiau paru….ir zinot, kad negerciau dariau viska. Kodavausi, vartojau vaistus, gydziausi ivairiose klinikose. Siuvausi ampules du kartus. Bet toliau geriau…Dabar jau zinau kodel. As niekaip nesugebejau saves priimti, negalejau pripazinti, kad man taip galejo nutikti. Pauliau? Tu alkoholikas. Kokia geda..Pauliau, kiek tu visko padarei, praradai. Viena ryta prabudes po ilgu isgertuviu, ta kart artimuju svente iskeites i svaigalus susimasciau. Jog kelio atgal nebera. Taip, manau tai buvo dugnas. Isejusi zmona,nekalbantys artimieji, bedarbyste, o saldytuve tik supelijusi duona. Tada as emiau kovoti su sita liga…zinot kovoju iki siol. Nebuvo nakties jog nesapnuociau saves girto. Nera dienos jog negalvociau jog bet kada galiu atkrist. Vakarais padekoju uz blaivia diena, tik tada ir buna tos ramiausios 5 minutes.
Nuosirdziai galiu pasakyt. Nesirkit uz alkoholika. Negelbekit jo. Neteisinkit. Ir salia turint toki zmogu, nesitikekite stebuklo ar ramybes. Kad ir kaip sunku, bet dziaugiuosi, kad mano zmona buvo riztinga. Ji nusprende gyventi, o ne puti su manim kartu. Ji saunus zmogus, kuris atras savo laime. Esu begalo dekingas tevams sesei ir broliui,kad palaiko ir yra salia mano sunkiama kelyje. As zinau, kad tai tik startas ir laukia daug kliuciu iki finiso. Bet esu dekingas,jog skaitydamas tokius straipsnius, isgyvendamas jusu bedas galiu irtis pirmyn. Bukit stiprus. Ziurekit saves.
Pauliau, ačiū, kad taip atvirai parašėte apie savo kovą. Skausmingas jūsų pokyčių kelias, betgi jūs pats žinote, koks jis vertingas ir būtinas… Sėkmės ir ryžto keliaujant toliau.
Laba
Sveikinu Pauliu!
As gyvenu su alkoholiku.jau issiskyriau,bet ir vel gyvenu.Po skyrybu uzsikodavo,susilaukem sunaus.4 metus buvo saunu.dirbo.Po to vel pradejo gerti.neteko darbo.Uzsikodavo 1 metams.Bande dirbti- nesiseke(visur jautesi nevertinamas)Mete darba.Puse metu gulejo lovoje ir lauke kodo pabaigos.Sulauke.Dabar pila puse metu.jei dirba tai tik uz alkoholi-kitaip neistengia pasikelti.gyvena sodyboje(mano nuosavybe),o as vargstu mieste bendrabutyje, nes dirbu mieste.vaikas darzelyje.pati nevairuoju, o jis negali- tai vis prasau kad kas savaitgali mus atveztu i sodyba ir atgal.ir vis kartoju, kai turesiu teises tai ji isvysiu.Bet supratau,kad meluoju pati sau.Supratau tik dabar,paskaiciusi straipsni ir komentarus.Aciu jums.Pajutau,kad nesu viena.Stengsiuosi jo nesekioti, neaiskinti kad pavargau,neprasysiu pagalbos vaikui(ka dariau iki siol).Jei ir isblaives nebusiu su juo, nes tai tik laikinas dalykas.Labai bijau del sunaus ateities.Ar tikrai galima alkoholizma paveldeti is tevo?Jo tevai irgi buvo geriantys.Dar turiu vilties, kad neseks tevo pedomis.Labai bijau suklysti ir nezinau ar uzteks ryzto, nes spaudimas bus didelis.Kaip ir per skyrybas sukilo visa gimine.mane juodino,smeize.Sugerovai grasino sumusti.Dabar turbut griebsis vaiku manipuliuot.Bet nenoriu rizikuoti vaiko gyvenimu,kad jis matydamas ligoniu virtusi teva nemanytu, kad tai normalus gyvenimas.Tevas nemato tame nieko blogo.
Tikiu savim ir savo vaiku..Mes nugalesime!
a
Sveiki nežinau kaip mamai padėti, bandėm gražiuoju ir piktuoju šnekėtis, bandėm įkalbinėti kad važiuotų gydytis, bet pastangos bevaisės, atrodo kol blaiva tol ir bendraujam ir kalbam… Po kelių dienų ar savaičių vėl taspats, pavargau jau sesės nusisuko aš viliuosi dar stengiuosi padėti…. o tie isgerinejimai prasidėjo jau ir darbe ir po darbo, melavimai draugai ( pijokeliai) nebežinau ką daryti
Kristina, bijodami suklysti mes jau darome klaidą. Siekis gyventi „be klaidų” rodytų, kad esame stipriai orientuoti į išorinį vertinimą, kitus žmones, autoritetus, kurie turi galio paskelbti vienpusiška vertinimą: „Klaida ir niekaip kitaip, sėskis- du”. Argi į tokias kategorijas galima įsprausti santykius, patį gyvenimą?..
Jūs jau esate išėjusi ir sugrįžusi, taigi, žinote savo laisvės kainą. Nemanau, kad būtų pabrangusi. Sėkmės jums 😉
Aušra, suprantama, kad norisi padėti ir jūs bandote būti mama savo mamai. Deja, mama atmeta jūsų pagalbą. Kaip padėti žmogui, kuris pats visiškai nenori sau padėti, aš irgi nežinau. Turbūt veiksmingiau būtų jam netrukdyti.
Ačiū visiems besidalinantiems savo gyvenimo istorijomis. Ir dar kartą pasikartosiu: jei norite sulaukti trumpo komentaro apie savo situaciją, rašykite komentarus, o ne asmeninius laiškus. Jų šia tema gaunu daugybę. Situacijos panašios, detali jų analizė galima tik gyvai, jums patiems dalyvaujant, el.paštu aš to nepadarysiu. O jūsų pasidalinimas čia galėtų būti naudingas ir palaikantis daugeliui.
Aciu uz Jusu straipsni. Pati turiu vyra alkoholika, siuo metu negerianti, taciau didele problema su sunumi ir dukra, pasirodo ir jie ta pacia liga turi,o dar tokie jauni, sunku paleisti i laisve, kad patys kapstytusi,nors puikiai zinau, kad nuolaidziavimas ir pataikavimas nieko gero neduos, bet kaip tai prisiversti padaryti?
Laima, ačiū už gerą žodį. Liūdna – tyrimai patvirtina, kad stebimas biologinis – genetinis polinkis sirgti alkoholizmu. Tačiau vis dėlto tai nėra absoliučiai apspręsta. Galiausiai liga yra visada to konkretaus žmogaus liga ir nuo jo asmenybės priklauso, ką jis su ja darys, kaip gyvens. Ir, deja, jūs už nieką kitą blaivybės pasirinkti negalite… Minėjote, kad vyras šiuo metu negeria – gal netgi gydosi, blaivėja?.. Gal jis šiuo metu galėtų būti jums atrama, paleidžiant vaikus?..
Laba diena, Jurga. Straipsnis iš ties labai naudingas. Prisijungiu prie visų komentavusių taip pat turiu šią problemą savo šeimoje. Man 22 metai ir mano mama yra alkoholikė. Skaitant Jūsų straipsnį manosios emocijos vis kilo ir kilo. Čia radau tiek skaudžios tiesos… Mano mama girtauja apie 10 metų. Niekad neatrodė, kad tiek daug metų kol nepradėjau skaičiuoti. Mano mama užima ganėtinai aukštas pareigas profesinėje srityje, tad nuo pat mažumės pamenu, kad po visų su darbu susijusių renginių budavo daug šventimo. Manau būtent tas ją ir davedė iki šios ligos. Priešingai nei daugumos čia rašiusių, mano mama yra kultūringas geras ir šiltas žmogus. Na bent jau buvo… niekad nesmurtavo neįžeidinėjo ar panašiai. Tiesiog išgerusi ji pasidaro abejinga, sedi sau viena ir nesuprasi kas per mintys sukas galvoje. Liūdniausia tai, kad jos girtavimas nuėjo per toli.. 2 iš 7 savaitės dienū ji buna blaiva… Nebežinau kà mam daryti, gyvenu nulatinėje įtampoje, rinkama jos numerį meldžiuosi, kad šiandien būtų viena iš tų dienų, kai ji blaiva. Aš ją taip myliu ir branginu ir taip nenoriu, kad jai kas atsitiktų… Nebežinau kaip jai galiu padėti, kaip man su ja kalbėti. Vieną kartą buvo išsigydžiusi … metus negerė. Paskui nuo streso darbe ir vėl įklimpo… Jau 3 metai kaip negali sustoti. Prieš pora savaičiu kalbėjau su ja, sakiau kad padėsiu viskuo kuo galėsiu. Radau tokia priemonę, kaip ” kodavimas nuo alkoholio” . Mama labiausiai bijo visšumo, kad kiti sužinos kad ji gydosi. Pakalbėjau su ja, pasakiau kad tai yra efektyvi priemonė ir jai tereikia išbūti 10 dienų blaivai. Po 7 dienu, paklausiau ar galiu registruofi tai procedūrai. Pasakiau kad nieks nieko nesužinos tyliai ramiai nuvažiuosim suleis ta kodą ir viskas. Nesutiko. Sako kad nori išsigydyti pati savarankiškai. Jau praėjo 11 dienų ji vis dar blaiva, tačiau kiekvieną diena meldžiuos, kad ji nepaslystų… Aš žinau, kad tai nutiks, nes čia nesloga.. savaime nepraeis. Nežinau kaip man ją įkalbėti, kaip padėti… kiekvienà vakarą galvoju kaip man ja įkalbėti… kaip?
Laba diena, Dange, atrodo, kad jūsų troškimas labai stiprus ir galingas. Panašu, kad visa esybe siekiate mamai blaivybės ir sveikatos. Jei tik nuo troškimų stiprumo priklausytų jų išsipildymas, mama pultų gydytis ir išsigydytų… Deja, tenka nusivilti. Ypač jei mūsų norai ir troškimai susiję su kitu žmogumi ir jo pasirinkimais.
O kokių norų jūs turite sau?.. Ar jų stiprumas siekia bent pusę tos galios?.. Mamos gyvenimui planelį jūs turite, tačiau kas braižo jūsų gyvenimo planelius?.. Ar lieka jums jėgų ir energijos būti savimi ir sau, nepriklausomai nuo mamos reikalų?.. Ir kas meldžiasi už jus pačią?.. Na, kokį kartą ar du – galiu ir aš pasimelsti, gal ir kiti tikintys ir skaitantys prisijungs, bet, kaip pati suprantate, ši malda netaps mūsų kasdienybės dalimi. Neapleiskite savo gyvenimo.
Sveiki. Ačiū už straipsnį. Mano padėtis truputi apriboja galimybę pasinaudoti Jūsų patarimais. Esu neįgali. Mano mama geria jau 15 metų. Yra trylikos metų broliukas bei neįgali nevaikštanti močiutė. Ir žinoma sadistiškas egoistiškas patėvis. Visas gražus svajonių komplektėlis. Man 25 ir kasryt atsibudus pirma mintis „Ar ji mūsų nepadegė, nieko nesulaužė, ar močiutė paguldyta, pamaitinta, t t.” Atsibodo. Juodai. Anksčiau norėjau jai padėti, dabar man tas pats. Žinau, kad nuskambės žiauriai, bet man jau tas pats ar ji gyva ar mirusi. Tenoriu pailsėti. Bent vieną dieną negalvoti ką padaryti, kad gyvenimas neitų velniop. Nebenoriu atsakomybės už brolį, močiutę, skolas. Man per akis užtenka fakto, kad nevaldau pusės kūno. Anksčiau galvojau apie galimybę žudytis, bet man pasirodė per žema. Dabar labiausiai bijau savęs, mano skausmas pavirto agresija, nekenčiu jos. Nenoriu tapti tuo, kuo palengva virstu. Noriu sierkti, kurti, gyventi. Mūsų namas yra kaime, tad negaliu tiesiog išeiti, išvažiuoti. Dėl mano padėties esu pririšta prie šito prakeikto namo ir nelemtos padėties. Pasakykite, kaip man bent vieną naktį išsimiegoti?
Milena, jūsų komentare daug skausmo, nevilties ir bejėgiškumo. Visų šeimos narių ligas, bėdas ir nelaimes išgyvenate taip stipriai, kad net savižudybė atrodė išeitimi. Susidūrus su kliūtimis ir apribojimais, ne nuo mūsų priklausančiomis aplinkybėmis ir kitų žmonių sprendimais, gali iškilti pagunda dar didesnei destrukcijai, naikinimui, savotiškam kerštui. Kyla ir noras užsisklęsti kančioje, susitapatinti su aukos vaidmeniu, o kartais vis bandyti tapti šeimos gelbėtoja, kuri stebuklingai apmoka visų sąskaitas ir išsprendžia visas problemas…
Džiaugiuosi girdėdama, jog šiuo metu skausmas ir neviltis virsta pykčiu. Pyktis gali būti agresijos šaltiniu, tačiau jo energija gali būti panaudota ir kitaip. Kaip?.. – O kaip jūsų pati norėtumėte?.. Rašote, kad norite siekti, kurti, gyventi. Puiku. Esate jauna, sklandžiai ir be klaidų dėstote savo mintis. Tai geros prielaidos savarankiškumo ir nepriklausomybės kūrimui. Tik būtinai pasidomėkite ir pasinaudokite visa jums priklausančia parama ir pagalba. Ar bandėte susisiekti su savo rajono socialine tarnyba?.. Neįgaliųjų organizacijomis?.. Primygtinai siūlyčiau neatmesti ir psichologinės pagalbos. Ją galite gauti nemokamai psichikos sveikatos centre, kai kuriose nevyriausybinėse organizacijose, galiausiai telefonu. Aukos ir gelbėtojos vaidmenys labai riboti ir varginantys, gerai, kad bandote jų atsikratyti. Drąsos ir sėkmės Jums.
Esu alkoholiko mama.Sūnus,kodavosi,gydėsi,tačiau vėl pradėjo gerti,išgėrus, imdavo traukti traukuliai.Po gydymosi,gėrimo dienos ėmė ilgėti,įsidarbindavo iki pirmo avanso,kad gautų pinigų ir toliau gertų .Taip pakeitė „N” darboviečių. Deklaruotą vieta pas tėvus.Jo neiškraustysi, nes neturi teisės ir neįsileisti į namus negali,policija bejėgė,kadangi jis netriukšmauja, mokesčių nemoka,šaldytuvo neužrakinsi.Tenka gyventi kartu ir stebėti,kaip jaunas žmogus iš lėto „žudosi”. Kaip bevertinčiau savo gyvenimą ir savo nepriklausomybę,vaiko iš širdies neišspirsi,tai ne vyras ar žmona,kad galėtum išsiskirti.
Skaudu, Monika, ką ir kalbėti. Turėtų būti nepakeliamai sunku matyti kaip tas, kuriam davei gyvybę, jos nesaugo, naikina save.
Tik atrodo, kad matyti sūnaus žlugimą Jums yra mažesnė kančia nei pagaliau jį paleisti ir apsigyventi nežinomybėje. Kaip, kokiu būdu tai būtų padaryti, nuo ko pradėti – techniniai reikalai. Svarbiausia būtų Jūsų pačios nuostata, vidinis sprendimas. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad išmetate sūnų iš širdies. Ten jis įsišaknijęs, kaip ir visa jūsų abiejų istorija – tai jau yra Jūsų ir niekur nedings, kad ir kokį sprendimą priimtumėte. Tiesa, galite ir nieko nespręsti, nieko nekeisti – ir tai taip pat Jūsų sprendimas, Jūsų pasirinkimas. Kad ir kaip būtų – sėkmės Jums ir prasmingų pasirinkimų.
Dėkoju už atsakymą.Palikusi esu kiek tai įmanoma,vienintelis mano noras ,kad jo širdyje apsigyventų Dievas,tuomet pasveiktų nuo alkoholio priklausomybės ir nuo kitų priklausomybių.
Ačiū visiems, kurie dalinatės savo problemomis ir padedat vieni kitiems. Šito straipsnio ir komentarų dėka ir aš ryžausi pasidalint savo bėda. Gyvenu su alkoholiku. Dar ne degradas, bet asmenybės pokyčiai akivaizdūs- pasidarė piktas, pagiežingas, kabinėjasi dėl kiekvieno nieko ir prie visų. Geria kasdien alų, visiškai nenori pripažinti problemos, nes , anot jo, alus- ne alkoholis. Nebūsiu originali, jeigu parašysiu, kad bijau kiekvieno žmonių susibūrimo, kad visa šeima jaučia įtampą ir nerimą. Aplinkinių akimis- mūsų šeimoj viskas gerai, esam dar jauni, apsirūpinę, keliaujam, rūpinamės vaikais ir tik artimiausi draugai mato realų vaizdą. Savo didelei gėdai turiu pripažinti, kad gyvenu su vyru dėl patogumo ir išskaičiavimo. Vis laukiu kokio nors spyrio į užpakalį, kad pagaliau ryžčiausi imtis veiksmų. Puikiai suprantu, kad laukimas niekur nenuves, visą tai jau mačiau anksčiau- mano tėvas buvo alkoholikas. Esu kryžkelėj- skirtis ar dar kartą bandyt gelbėt savo vyrą ir šeimą? Ir vis atsiranda priežastis nesiimt veiksmų- tai atostogos, tai Kalėdos, tai Velykos… Matyt, vis dar negaliu pripažint, kad tai vyksta mano šeimoj ir su mumis! Kaip atmerkti akis ir pradėti kovoti, o ne laukti, kol įvyks stebuklas? Bijau, kad imu susitaikyti su tokiu gyvenimu ir tiesiog bėgu nuo realybės
Ačiū, kad pasidalinote, Ramune. Neveltui alkoholizmas lyginamas su nematomu drambliu. Namuose apsigyveno didžiulis padaras, bet visi kaip susitarę vaizduoja, kad jo nemato, stengiasi visaip jį apeiti… Dramblys toliau sau tūno. Jis gali pridaryti (ir pridaro) daug žalos, bet visi apsimeta, kad jo nėra. Taip elgiasi ne vien pats dramblio šeiminkas, jo šeimos nariai, bet ir kiti artimieji. Kodėl jie visi taip elgiasi? – Iš dalies dėl to, kad bijo, jog prabilus apie dramblį, su juo teks skubiai kažką daryti, o šita problema tikrai neišsispręs skubiai. Dėl to visi renkasi vaizduoti, kad jos iš viso nėra. Tačiau gal būtų galima bent įvardinti, kas vyksta ir kokius jausmus bei būsenas tai kelia. Jums, jūsų vaikams. Prabilusi neįsipareigojate veiksmui (skyryboms). Žiūrėsit – matysit. Drąsos ir sėkmės.
Ačiū už gerą straipsnį autorei ir komentatoriams.TAip būtų šaunu visiems susiburti ir iš širdies pasikalbėti. Jaučiuosi ne vieniša šioje bėdoje išgirdusi Jūsų mintis. Tas žmogus, keliantis stresą, ir dabar vaikšto kambaryje, kartas nuo karto užsuka į katilinę išgerti. Ir geria jau ne alų, o degtinę tiesiai iš butelio. Nekenčiu jo, kartais net pagalvoju, jog greičiau jis numirtų.Išeiti norėčiau, bet bendri namai ir daugybė gyvūnų( trys priglausti šunys, aštuoios katytės), kurie yra priklausomi nuo manęs. Vyras sako, kad jis alkoholikas,bet sugebantis sustoti, tačiau geria kasdien. Jo menka savivertė,jį graužia kažkoks kaltės jausmas,kuo toliau, tuo labiau darosi piktesnis. Negalime eiti į pabūvius, svečius – jo visos kalbos apie alkoholį ir noras kuo graičiau prisigerti… Šeimoje psichologinis smurtas, nes jis yra labai iškalbingas, gebantis save apginti. Finansinė našta ant mano pečių. Nežinau, kaip elgtis. Vaikai studentai pataria išvažiuoti, palikti. Nežianu… ačiū, kad išklausėte.
Ačiū, Roma! Patarti lengva: Išeik, palik, negalvok… O juk tai jūsų gyvenimas, ir matyt daug visko yra buvę. O tai, ko nebuvo- juk šią dalį irgi tektų palikti! Viltys ir svajonės, lūkesčiai pririša ne mažiau stipriai nei jau užgyventas turtas. Sėkmės ieškant savojo kelio!
Na o aš metams baigiantis alkoholikų artimuosius ruošiuosi kviesti į grupę 😉
Sveiki,na as tai netikiu visiskai kad kas pasikeis.Gyvename jau 10 metu kartu.Pradzioje buvo isgerinejimai tik kartais,savaitgaliais po 1-2 dienas,o dabar tesiasi 2-3 savaites ir tai su mediku pakalba issiblaivinimas ar buvusiu geru draugu,kurie bando istempt.Tiesa pati kvaila,juk zinojau,kad jis dar gyvendamas vienas be seimos isgerinedavo ir sunkiausiu man gyvenimo momentu pasimaise kelyje.pradejome gyvent kartu ,rodes atradau ramybe ir laime,bet gimus dukrytei atsipalaidavo,o gal tik to ir sieke,nes girdedavau draugams jo siulytus pamokymus,Uztaisyk boba (atsiprasau kad rasau taip)ir kur ji nabagyte dings.Ir gimus vaikui,tik daugiau isgerinejo,po daugiadieniu atsiprasymai ir pazadai kad nebegers s,tvarkysis ir kaip mums visi pavydes,bet trukdsavo 2-3 dienas ir vel ir vel girtas.Turejau daug bedu su sveikata,per 2 metus 3 stuburo operacijos,negaledavau dirbt,bet vistiek buvau priversta dirbti,per skausmus,nes prikisdavo,tu invalide ir visokia kokia.Neisivaizduoju,kaip kvailai pasielgiau,su tikdama vel pastot,svis tikejau kad gal del vaiku pasikeis.Bet deja,gimdyt vaziavau ir tai girtas stumde kad ipilciau isgert,beto suzinojau kad man pirmos stadijos vezys,vel operacija ir begales minciu ir net tada jokio palaikimo nei pagalbos.Sukau galva kam palikt vaikus,kaip nuvaziuot i vilniu,kaip gryst.Isbandziau viska,verkiau ,maldavau,veziau gydyt,pirkau ir pilsciau lauk alkoholi.Jis dirba sezoniniu laiku uzsienyje,laukiu pavasario kaip isganymo,kad isvaziuos ir bus ramu,kiekvienas jo gryzimas jau man galvos skausmas.Begales uzgauliojimu ir priekaistu kad mano pajamos mazos,prikisa net kad vaikai skaniau valgo,graziai aprengti.Matau,kad kencia ir vaikai.turiu sunu is pirmos santuokos,jam skaudziausia,nes ji uzgaulioja girtas.Neturim kur su vaikais iseiti,tiesiog butu sunku isgyvent,beto vienisai mamai su 3 vaikais labai jau sunku rast kas noretu isnuomoti,pas mama nenoriu,nes ten taip pat girtaujama.Vyras kai geria namie tik triuksmas ir kelia man sleikstuli,net krato,kai bando liestis.Ka jus manot,ar verta tokiam zmogui padet,nors jis tik styciojasi is mano bet kokiu pastangu,beto kai man reikejo palaikymo,jis net sugebejo istart tai dvesk(na zinoma girtas)ar net neverta,ir yra beviltiskas?atleiskit uz padrikas mintis,tiesiog pavargau nuo visko.kartais nekreipiu demesio ir gyvenam net nereaguodami,bet truksta kantrybe ir tiek viskas verda,rodsos sprogsiu
Sveiki,
ir aš gyvenu su vyru alkoholiku. Jo išskirtinis bruožas, kad geria nedažnai (kartais – 1 k. / mėn., kartais 1 k. / 3 mėn., kartais negeria pusę metų), bet organizmas visiškai netoleruoja alkoholio, todėl net ir pusė stiklinės alaus daro jį neadekvatų.
Blogai yra tai, kad yra maži vaikai ir prognozuoti, kada nutiks, kaip vadinu, alko-epilepsijos priepuolis, visiškai neįmanoma.
Pvz., trejų metukų dukrytei aukšta temperatūra (39,0) – ją reikia prižiūrėti ir sekti situaciją, temperatūrai kylant – suduoti vaistų. Kalėdos. Aš su vyresniu sūnum išvažiuoju pas močiutę, nes prižadėta, labai laukta mūsų. Grįžtu po poros valandų ir randu ant žemės gulintį girtą vyrą, nors prieš tai negėrė pusę metų. Serganti dukrytė „ganosi” pati sau. Eglutės žaisliukas sudaužytas, vaikas basomis per grindis… Net rankos nusvyra vien nuo prisiminimų.
Kitas pvz., išvažiuoju į komandiruotę. Paskutinis užgėrimas taip pat istorinis, kad jau primirštas, budrumas prarastas. Skambinu vakare kelis kartus. Apie 20 val. man pasirodo, kad vyras girtas. Žinoma, neigia. Kraustausi iš proto – aš toli, su vyru palikti vaikai. Skambinu jo broliui, kuris, sėkmingas atsitiktinumas, užsuko trumpam kažko pasiimti… ir šis patvirtina, kad taip, vyras girtas.
Dar pavyzdys. Visada vaikus iš darželio paima vyras. Visada, suprantate. Jau ketveri metai. O vakar, dar kiek užtrukusi darbe, grįžtu namo – vyras guli ir smirdi girtas, o vaikų tai NĖRA!!! 🙁 O jis pakelia girtas akis ir nustebęs žiūri. Paskutinį kartą gėrė sausio mėn., dabar lapkričio galas. KAIP, kaip prognozuoti šitą alko-epilepsinį priepuolį??? Kaip kažką planuoti ir turėti bent kažkokią veiksmų laisvę, kai negali absoliučiai pasitikėti antrąja puse.
Labai prašau, patarkite, ką man daryti.
Pusę metų vyras normalus, dirba, turi mėgstamą užsiėmimą, išleidžiu ir su draugais susitikti, rūpinasi namais. Ne itin dėmesingas, ne itin daug buitinių rūpesčių prisiėmęs, neįsitraukęs į vaikų lavinimą, bet kiek yra, tiek užtenka. Ir staiga alko priepuoliai. Kaip iš giedro dangaus, netikėtai. Priežastis skyryboms sunkiai apčiuopiama… juk girtas tik retkarčiais… bet tie kartai kainuoja be galo daug nervų ir baimės visų pirma dėl vaikų 🙁
Atvirai sakau. Naišmanau kaip elgtis. Kaip yra teisinga, ir kaip nėra.
Tiesa, jis gydosi (turi raminamųjų, sausio mėn. gydytojas suleido kažkokių vaistų, nuo kurių išgėrus būna bloga), pripažįsta bėdą. Bet tai nepadeda 🙁
Rasa, sunku ir skaudu skaityti jūsų žodžius. Net neįsivaizduoju, kokių dar pokyčių tikitės iš savo sutuoktinio? Tarkim, kad jis mes gerti. Ir ką?.. Nejaugi manote, kad tuomet smurtas pats išnyks?.. Žinoma, būtų nuostabu, jei jį pakeistų pagarba ir meilė, atjauta kančiai ir rūpestis vaikais. Betgi savaime tai neįvyks. Gali netgi nutikti, kad metus gerti, tačiau nesigydant iš esmės, nekeičiant savo mąstymo, irzlumo, nepasitenkinimo, priekabiavimo padaugės. Rašote, kad su vyru pasiliekate tik dėl materialinių aplinkybių. Sutinku, kad tai svarbu. Tačiau kas yra svarbiau: jūsų ir jūsų vaikų psichinė ir fizinė sveikata ar patogesnis gyvenamasis plotas?
Egle, iš jūsų pasisakymo neišryškėjo nei ryžtas skirtis, nei viltis ir noras likti drauge. Greičiau jau – bendras nepasitenkinimas santuoka ir (lyg) didesnės prasmės gyvenime paieškos. Tai būtų pirmiausia jūsų pačios, asmeninė užduotis. Nuo jos rekomenduočiau ir pradėti. Kitas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį – tai jūsų pasisakymo forma. Pirmiausia pateikiate savo nuoskaudų kolekciją. Kolekcija yra visiškai legali – skaudu ir pikta, kai vyras nevykdo įsipareigojimų. Tačiau gyvenimas nuoskaudomis stiprina aukos kompleksą, destruktyviai veikia santykius ir boluoja kūrybiškumą. Tuomet ir gaunasi nei taip, nei anaip.
Ačiū visiems už pasitikėjimą. Apgailestauju, jei nepavyko jūsų suprasti. Mano komentarai – tai tik paviršutiniški įspūdžiai. Kaip ten yra iš tikrųjų, jums patiems, su savimi gyvenantiems, geriau žinoti. Šiandien buvo ilga diena.
Sveiki. Gyvenu su vyru alkoholiku. Kai susipazinome pries sukuriant seima jis buvo nuostabus. Atrodo tokio vyro ir norejau. Bet buvau labai apgauta. Viskas kas buvo nuostabu buvo vaidyba ir melas. Galiausiai jau pradejau atpazinti kai jis buna apsvaiges. Bet dar nelabai kreipdavau demesi, nes ir as pati isgerdavau. Poto kazkaip staiga jis pasitaise sukurem seima turim nuostabu sunu. Zinoma po vestuviu kada as jau laukiausi viskas ziauriai pablogejo. Is darbo gryzdavo jau girtas arba parsivesdavo gert. Ir nepaslaptis girtas sesdavo uz vairo. Arba nescia budama nesulaukdavau jo namuose ir tada su jo pateviu vaziuodavom jo ieskot, kad bent jau masina parsivaryciau. Jis man nerupedavo jau, galvodavau kaip nuo jo man pabekti. Tiek man blogo padares vistiek jis jauciasi teisus. Kad neissipletot nebezinau ka man daryt. Nuolat randu prislepta buteliu visur. Ir nuolatiniai pasiteisinimai, kad jam reikia atsipalaiduot. Niekur nevaziuojam visi kartu, nes jam neidomu. O jei ir isvaziuojam tai tiesiog jis aukojasi nes jam gera proga uzsukti i parduotuve ir nusipirkti alkoholio. Ir jis pasiryzes paskutinius pinigus isleisti alkoholiui, kad ir neturetume ka valgyt. Tiesa jis anksciau vartojo narkotikus, bet nuo to jau jis gydesi. Tiesa gyvename su jo tevais. Ir nebezinau kaip pabekt. Jauciuosi priklausoma nuo jo finansisksi. O as pati negeriu visai.
Laba naktis,
Geria vyras, anksciau išgerdavo ,brt kitą dieną eidavo į darbus,galėdavo vairuoti ir viskas atrodė normalu.Dabar antras kartas,kai negali sustoti.Pirmas kartas buvo spalyje,kai reiėjo kviestis išblaivinimo komandą,ir šiandieną.Meluoja,slepiasi ir geria.Aplinkiniai manim netiki ir sako,kad aš paranojikė.Vaikai ,kurie jau suaugę ,mane palaiko ,bet jiems labai gaila slystančio tėčio.Patarkite,kur pagalbos kreiptis ,kol dar protas jo veikia.Problemą jis mato ,bet netiki,kad gali kas nors iš šalies padėti.O aš matau,kad jis vienas nesusitvarkys.Gal jūs priiminėjate žmones su priklausomybėmis ir suteikiate psicologinę pagalbą.Mes gyvename Kaune.Norėtūsi,kad parašytų žmonės,kurie išbrido iš to liūno
Ačiū už liudijimus.
Daugeliu atveju, gyvenant su priklausomu asmeniu, kurį dažnai tenka „gelbėti” ir vaduoti iš visokiausių situacijų, atsiranda noras būti išgelbėtam pačiam. Tada norisi, kad kas nors kitas prisiimtų atsakomybę, parinktų gydymo būdą, nurodytų įstaigas ir specialistus. Tačiau priklausomybių (kaip ir ko-priklausomybių) gydymas remiasi būtinybe pačiam tampti aktyviu, rinktis ir imtis atsakomybės už savo pasirinkimą. To pasiekti nelengva, bet pati pradžia – tai mūsų laikysena, kai mes nedarome nieko, ko alkoholikas negalėtų padaryti pats. Labai svarbu nesileisti išnaudojamam ir aiškiai rodyti savo paslaugumo bei pasirengimo padėti ribas.
Sėkmės visiems vykdantiems šią nelengvą užduotį 😉
Sveiki. Aš esu suaugęs alkoholiko vaikas. Mano tėvas alkoholikas. Tad mačiau visko per tą laiką, kol gyvenau su tėvais. Skandalai, muštynės, sugadintos šventės, gimtadieniai, neištesėti pažadai. Vienas didelis pilkas košmaras, ir tai tinkamiausias žodis apibūdinti vaikystę ir paauglystę. Nors jau dešimt metų gyvenu viena, tik gana neseniai supratau, kokį „palikimą” turiu. O atsipeikėti privertė labai netikėtai mano gyvenime atsiradęs žmogus,su kuriuo santykius jau sugrioviau pati to aiškiai nesuprasdama. Baimė įsileisti ir prisileisti žmones arčiau ir į savo gyvenimą tikrai labai jį apsunkina. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių, nes man būtų galima pritaikyti visą sąrašą savybių, kurios būdingos alkoholikų vaikams. Noras ir siekis viską kontroliuoti, nesugebėjimas atsipalaiduoti, nesugebėjimas palaikyti santykių su kitais žmonėmis, pasitikėti, etc. Ilgą laiką maniau kad tai tiesiog charakterio trūkumai ir nieko čia nepakeisi, tačiau… klydau. Dar tas begalinis pyktis, kartais ant visų ir visko, bet daugiausiai ant tėvų. Todėl mano supratimu visoms moterims, gyvenančioms su alkoholikais dėl vaikų reikėtų susimąstyti, nes jos gal nesuvokia, ką daro ir kokias pasekmes tai turės jų vaikams.
Suvokimas, kad esu ACOA ir kad dėl to kenkiu pati sau buvo vienas baisesnių įvykių, dugnas, bet kartu atėjo supratimas, kad reikia kažką daryti. Todėl bandžiau eiti pas psichologą, bet apie savo vaikystę kalbėti labai sunku. Todėl norėčiau psichologo, kuris suvokia su kuo susiduria, žmogaus dirbančio su alkoholikų artimaisiais. Manau šis kelias bus labai ilgas ir nelengvas, bet kitos išeities nebematau. Religinga nesu, bet kaip galėčiau sau padėti tokioj situacijoj?
Monika, ačiū už atsivėrimą. Alkoholikų vaikai pasisako santykinai rečiau nei kiti šios problemos paliestieji. Turbūt tam trukdo įsišaknijusi gėda ir atsakomybė už savo tėvus. Toks ribų sutrikimas gali išlikti ir suaugus. Atkreipiau dėmesį, kad sakote „sugrioviau santykius” – atrodo, kad jaučiatės pati viena už tai atsakinga?.. O juk santykiai kūriami dviese ir juos įtakoja dar daug visokių veiksnių. Teoriškai turbūt tai žinote ir suprantate, bet jausmai taip greitai nesikeičia vien dėl to, kad buvo įsisąmoninti…
Kalbate apie žaizdas, kurias paliko gyvenimas su alkoholiku tėvu. Jūs tiek daug įsisąmoninate – tai labai svarbus žingsnis pokyčių kelyje. Šis žingsnis toks svarbus, kad, sakyčiau, esate geroje pusiaukelėje. Kai kurias žaizdas susigydyti pačiam išties sunku (nenoriu sakyti neįmanoma). Be to, ar tikrai būtina viską daryti pačiam?.. Ieškokite pagalbos. Nesistebėkite, kad iš pirmo karto nepavyko atrasti, kas jums tiktų. Ieškokite toliau ir tikrai rasite žmogų, kuriuo pavyktų užmegzti gydančius santykius. Sėkmės jums!
Sveiki,
Išties naudingas straipsnis ir komentarai. Naudingas gal ne tiek todėl, kad dabar žinau, ką daryti, bet todėl, kad supratau kiek žmonių yra gyvenančių su tokia pačia problema.
Aš turiu mamą, kuri turbūt paskutinius 10 metų naikinasi. Namai po truputį virsta landyne, išgėrus artimiausius žmones sugeba pasiųsti labai toli, sudaužyti stiklus ir pasakyti, kad „aš negeriu“. Ypač blogai tai, jog vaikystėje tėvai buvo puikūs, net nežinau kas ir kada pasikeitė. Lyg atrodo galėčiau atsiriboti, bet vistiek pasąmonėj kažkur slypi kaltės jausmas, negi nieko negalima padaryti? Be to yra kiti žmonės, kaimynai, kuriems vienaip ar kitaip Ji gyvenimą vistiek gadina. Na ir dar ir sesė, kuri gyvena arčiau Jos ir tikrai nesugebėdų padėti tašką ir leisti Jai toliau degraduoti.
Blogiausia tai, kad susikalbėti su mama kaip su normaliu žmogum nebeįmanoma. Mintys visiškai padrikos net kai būna neišgėrus. Per alkoholį būtą traumų, nežinia ko dar laukti artimiausiu metu. Siūlom slaugos namus, kur nebūtų viena, gydymą, bet niekas neįdomu. Nieko Jai nereikia. Atrodo vienintelė išeitis imti kartu gyventi ir laikyti uždarytą kambaryje. Bet čia jau išlenda savanaudiškumas ir nenoras visiškai komplikuoti savo gyvenimo..
O kai abu tėvai su problemomis (tėtis jau miręs), tada ir į save pirštai linksta, kuomet kiekvienas savaitgalis neapseina be vieno kito alaus bokalo.
Ačiū labai už straipsnį autorei. Man prireikė susiimti, kad galėčiau pabaigti skaityti, nes ašaros liejosi ir prisiminimai sugrįždavo. Esu studentė ir gyvenu su tėvais, o mano tėvas alkoholikas. Tik jo išgėrimai nebūdavo ištisi. Mama juos vadina „pilnatimi” nes tėvas gerdavo, kai jam kaip jis sakydavo pasidarydavo liūdna. O mano nuomone tai tiesiog savęs gailėjimas. jis ne kartą ėjo daug kur gydytis, ir koduotis, ir mesti visai ir pas psichiatrus vaikščiojo, jie teigė kad mano tėvas nėra tas, kuris geria nuolatos, tiesiog jam gėrimas „užeina” su depresijos paūmėjimu. Tačiau tai nelėmė, kad jis nebuvo agresyvus išgėręs. Būdavo įvairiai: kartais jis tiesiog verkdavo prisiminęs jaunystės siaubą tarnaujant kariuomenėje, po susapnuoto košmaro; kartais tiesiog prigerdavo, nes darbe kažkas pakišdavo po nosimi, bet grįžęs namo tyliai griūdavo miegot, o kartais jo agresija pasireikšdavo mamos niekinimu ir psichologiniu smurtu. Galiausiai paskutinį kartą jam buvo taip užtemęs protas, kad jis puolė mušti mūsų auginamą katę. Tai buvo riba, dėl kurios garsiai jam ir visai šeimai pasakiau, kad arba jis eina gydytis į psichiatrinę arba keliauja iš namų, nes aš nenoriu kitą kartą atsidurti katės vietoje. Tai sakiau, aš, duktė, ne jo žmona. Nors nuo vaikystės visada buvau mokoma nekeipti dėmesio ir nesimaišyti po kojomis, nors jau tada atsimenu kaip vidur virdavo pyktis. Tėvo gėrimas, arba tik mažas išgėrimas iki grįžtant namo mane taip siutindavo, kad galvodavau, kad geriau pati jį nudursiu, kad tik galėčiau ramiau gyventi. Negaliu sakyti, kad mūsų nemyli, jis būdavo tėviškas ir labai rūpestingas, ir visad pagal šeimos galimybes stengėsi, kad mes, vaikai, gautume viską kas geriausio. Jis ir dabar ateina prieš eidamas miegoti pabučiuoti man kaktos, kaip kad būdavo vaikystėje. Kas nuo pat vaikystės komplikuodavo mano požiūrį į jį. Viena vertus aš jaučiau jo nuoširdžią meilė savo vaikams ir didžiavimąsi jais, o iš kitos pusės jis skaudimo mus visus labiausiai. Ir mokiausi kiekvieną kartą jam atleisti už sukeltą man pyktį, baimę ir norą kovoti, ir vėl priimti atgal į savo širdį. Ta vis nuo ankstyvos vaikystės plėšoma ir gydoma žaizda vis atvira. Pripažįstu, kad esu alkoholiko vaikas, su turbūt būdingais požymiais. Vienas jų pasireiškia vos ne pasąmoningai – santykiuose su vyrais, kurie atrodo puikiai klostosi, aš pradedu save bausti, dabar suprantu, kad lyg ir pasąmoningai netikiu, kad vyras gali manęs neskaudinti ir kad mūsų santykiai pernelyg geri, todėl kažkaip inicijuoju konfliktą, kad sukelčiau sau skausmą, jeigu tas vyras man jo prieš tai nesukėlė, tik aišku, tuo atveju liekame įskaudinti abu. O visa tai įvyksta lyg man aptemus sąmonei, suprantu, kad situaciją pasikartojo, jau jai įvykus.
O dabar mano santykiai su tėvais praktiškai tik iš reikalo – išmokau tėvui net į akis nežiūrėti, kalbu su juo pusiau atsisukusi, o su mama, kuri visad teisindavo tėvą nesileidžiu į dideles kalbas, nes jos bandymai nuspėti koks tėvas grįš vien iš balso man seniai įgriso. Suprantu, kad nepaisant mūsų santykių, jie abu mane myli ir linki man geriausio, tiesiog aš nebegaliu, vien dėl savęs, su jais ilgiau gyventi, nes jaučiu, kaip jie mane savo pesimistinėm nuotaikom smugdo žemyn. (Prieš kelis metus, man emociškai palūžus, viena priežaščių, kodėl susirgau depresija ir dėl kurios buvau kone pekėlusi prieš save ranka, buvo chaosas ir tas destruktyvizmas namuose, kai jis vėl gėrė) Ačiū draugams, kuriems nuoširdžiai rūpėjau, ir kurie padėjo man išlipti iš duobės, nors jiems taip niekad ir nepasakiau tėvo ligos, tačiau manau, kad jie nujaučia. Kol kas pripažinti tai galiu tik raštu, nes pasakymas garsiai man yra tas pats kaip vėl prisiminti visas nuoskaudas ir sąmyšį iš naujo. Nenoriu tapti emociškai nejautria, žmonių nesiklausančia ir toliau gyvendama su jais, nes jaučiu kaip tokia tampu ir tai mane gąsdina. Atrodo, kad visą gyvenimą būdama kovotoja ir neprarasdama vilties, norom nenorom vis tiek esu veikiama tol, kol fiziškai esu arti jų.
O kiek skaitydama komentarus matau juose savo mamos pozicija, apsimesti, užsimerkti, „nuglostyti” kad nusiramintų, nusileisti, kol aš būdama maža mergaitė jai atrodo suaugusiai moteriai aiškinau, nesileisti, kad užliptų ant galvos, ji paniškai bijojo, skirtis, nes finansiškai gyvenom kukliai.
Nebesmerkiu ir nebekaltinu savęs, kad negerbiu savo tėvų, kurie pasidavė, tiesiog stengiuosi prisiminti gražiausias vaikystės akimirkas su jais, dėl kurių jie taip stengėsi, ir stengtis gelbėti save – augintis storesnę odą, ir mokytis saugoti save kiek galiu, nes tai daugiausia, ką galiu padaryti.
Alkoholizmas tai liga kuri sako kad ja nesergu nes aplinkui apstu atrodančių kad jie geria labiau už mane ir kad save pateisint visada turiu parodyt į ką pirštu.pAVYKO MESTI GERTI TIK TADA KADA SUPRATAU JOG ESU ALKOHOLIKAS O JUO BŪTI NENORĖJAU O SVARBIAUSIA TAI JOG SUPRATAU KAD ALKOHOLIKAS NIEKADA NEGALI SUMAŽINT GĖRIMO ,IŠMOKT GERT SAIKiNGAI,VARTOT KAIP VISI.Deja jai juo tapau turiu susitaikyt ir pasirinkt vieną iš dviejų variantų arba geriu toliau ir nusigeriu arba nevartoju visiškai.Tai reiškia kad visas pasaulio šventes turėsiu sutikt be alkoholio,jei tai pripažystu to noriu ir to siekiu yra galimybė kad taip ir bus.Pabaigai pasakysiu kad vienas stikliukas ar bokalas alaus gražintų mane į tokia pat padėtį kokia buvo iki gėrimo metimo nes kardinaliai pakinta mastymas vos paragavus,staiga pasikeičia visa vertybiu skalė ir viskas būna kaip iki tol. o ir metus gert turi praeit nemažai laiko kad nekankintų noras išgert pasikeistų mastymas į tokį kokio reikia,tam yra savipagalbės grupės,pavyzdžiui anoniminiai alkoholikai ar kitos. Kažkodėl susidariusi visuomenės nuomonė kad į jas renkasi jau žluge ir ten lankytis gėda ,bet negęda pavyzdžiui daryt girtam kvailyste ,sėst už vairo ar gulėt gatvėje.Tai klausimas kas labiau gėda ir padoru arba ne?
Ačiū, Žygimantai, už dar vieną liudijimą, kokia plati alkoholizmo problematika ir kaip giliai ji persmelkia visas žmogaus gyvenimo sritis. Dvigubai liūdna, kai išgyvenus tėvų alkoholizmo pragarą, net suaugus nepavyksta kurti saugaus gyvenimo: atsiskirti nuo genetinės šeimos, nebebandyti būti tėvu ir motina savo tėvams. Tėvų alkoholizmas jokiu būdu negali būti ir nuosavo alkoholizavimosi pateisinimas. Saugokitės šio pavojaus.
Ačiū, Rūta, už gilią savo gyvenimo refleksiją, išryškinančią savojo gyvenimo paieškų būtinumą. Iš tiesų, atsiskyrimas nuo tėvų tai ne tik psichologinis išsilaisvinimas iš jų įtakos, bet ir paprastas – fizinis atsiskyrimas,, savųjų namų kūryba. Įdomu pastebėti, kad senovėje „namai”, „sodyba” buvo vadinami „gyvenimu” 🙂 Turbūt taip ir yra.
ri, ačiū už kietas ir aiškias nuorodas, kada prasideda blaivėjimo kelionė. Ne kartą esu girdėjusi, koks iš pradžių bauginantis tas pripažinimas, kad statinė jau išgerta. Ir kaip ilgainiui atsiveria akys, kad nieko su tuo alkoholio atsisakymu nepraradau, o tie žmonės, kur maniau – draugai, buvo viso labo sugėrovai…
Visiems klientams, sergantiems alkoholizmu, primygtinai rekomenduoju šalia psichoterapijos lankyti AA grupes. Bendruomenė duoda jėgos ir stiprybės.
Ačiū komentuojantiems – jūsų gyvos patirtys atveria kitą lygmenį šiam straipsniui.
Puikus straipsnis. Mano mitina yra pensijinio amžiaus, serga cukriniu diabetu ir yra alkoholikė. Aš gyvenu atskirai, su vyru ir prieš beveik metus gimusia dukryte. Anksčiau stengdavausi padėti motinai susidoroti su liga, iškviesdavau greitąją, padėdavau finansiškai, veždavau į priklausomybės ligų centrą, tačiau mano pastangos nepasiteisino. Sakykite, ar teisingai padariau, kad nutraukiau su motina kontaktus, neskambinu jai, jinai man irgi neskambina, neatsiliepiu į jos kaimynų skambučius ir t.t. Aš noriu visiškai nutraukti bendravimą su ja, gal tuomet jinai pati pradės kilti iš tos bedugnės. O kiek laiko gali užimti šis procesas. Nebendrauju jau porą mėnesių, tačiau kaimynai iki šiol bando skambinti, o tai reiškia, kad motina prigėrusi. Ačiū jums už puikų straipsnį ir patarimus.
Ačiū jums, Natalja, malonu girdėti, kad straipsnis pasitarnavo.
Atrodo, kad už jūsų klausimo glūdi abejonė, kaltė ir nusivylimas, taip pat noras atsiriboti. Visa tai labai suprantama ir pažįstama tiems, kurių artimieji yra priklausomi. Norisi rasti išeitį, kuri būtų tikrai gera, moraliai teisinga ir padėtų skatintų alkoholiką spręsti savo problemą. Jūs išbandėte aktyvią pagalbą ir kišimąsi į motinos gyvenimą – nesuveikė. Kodėl abejojate dėl savo sprendimo atsiriboti?.. Ir ar jums reikalingas leidimas taip elgtis?.. Įtariu, kad kaltinate save, jog atsiribojote nuo motinos ir palikote ją likimo valiai. Tiesa? Kaltė – labai sudėtingas jausmas. Jos analizė galėtų vesti į didenę laisvę ir brandą. Tai galėtų būti jūsų individualaus darbo uždaviniai. Sėkmės jums.
Laba diena,
Mano vyras alkoholikas. Kol negeria – puikus vyras, bet jei užgeria, jam užeina agresyvumo, kaltinimo, įžeidinėjimo, manipuliavimo, terorizavimo ir kt. priepoliai. Fiziškai jis neliečia manęs, bet ar ilgai taip bus? Galų gale psichologinę prievartą patiriu didžiulę! Pradedu jo bijoti…
Mes esame vyresnė pora (abiem apie 40 m.) ir kartu tik keli metai. Lyg ir ne jaunikliai, lyg ir turėję praėjusių santykių patirtį, bet vistik… Jis puikiai suvokia, kad jo alkoholizmas, tai didelė problema, kad jam reikia gydytis, bet ir vėl nusigeria rasdamas tam visokiausių priežasčių…
Žiūrint į savo dabartinius santykius, matau, kad atkartoju tėvų modelį – tėtis mano mėgsta išgerti, o mama visą gyvenimą dėl to kenčia…
Aš viską puikiai suprantu – kas, kaip ir kodėl vyksta mano dabartinėje šeimoje, esu užėmusi idealizacijos poziciją – vis patikiu jo pažadais… Nenoriu skirtis, bet atrodo, kad situacija šeimoje niekada nepasikeis, todėl suprantu, kad privalau veikti. Stengiuosi išeiti iš savo „rolės” – stengiuosi nereaguoti kai jis geria, neslepiu, neišpilu alkoholio, nepadedu jam girtam, nedarau valgyti, neverkiu ir nesiaiškinu santykių (jei pavyksta), neduodu pinigų ir pan. tik primenu, kad gerti yra jo pasirinkimas ir pasekmės jis pats ir srėbs.
Turiu mylimą darbą, mėgstamos veiklos, bet suvokiu, kad dabartinė mano gyvenimo kokybė (ne matereliąja prasme) labai prasta. Atrodo, kad perdaug susikaupę nuoskaudų ir pykčio abiems ir, kad viskas veda link skyrybų. Priežastis, kodėl delsiu skirtis irgi esu įvardinusi – mes įsirenginėjame namą – kuris sąlygoja geresnę materialinio gyvenimo kokybę. Nenoriu to prarasti… nenoriu drąskytis skiriantis, nenoriu pradėti su juo karo (skyrybų atveju būtų karas).
Aš nerandu sprendimo klausimui – ką man daryti?
Skirtis ir kariauti ar bandyti išlaikyti santuoką, bet iš esmės irgi kariauti (su alkoholizmu)?
Kaip man pasirūpinti savimi, jei vienintelis dalyko ko aš noriu, tai vidinės ramybės?
Kur man rasti pagalbos ir paramos sau? Išsikalbėjimas man nepadeda, man gali padėti tik realus veikimas. Kaip aš galiu veikti?
Ką galiu padaryti geriausio dėl savęs, dėl jo ir dėl mūsų santykių?
Jei atsakysite – būčiau dėkinga!
Pagarbiai,
Aistė
Aiste, atrodo, kad nors gana giliai išanalizavote savo situaciją, iškėlėte daug prasmingų klausimų, tačiau jausmai išliko sumišę, įtampa neatslūgo, aiškumas bei ramybė neatėjo. Iš dalies taip ir turėjo būti: negalima atsipalaiduoti nesaugioje, gal net pavojingoje situacijoje. Panašu, kad trokštamą ramybę, už kurią reikia pakovoti ir kuri šiek tiek gąsdina, nes nežinia kaip bus, jūs keičiate į įprastą rutiną, materialinį užtikrintumą… Būtų gerai peržiūrėti, kokius dar savo poreikius tenkinate likdama su smurtauti linkusiu vyru, taip pat perdirbti poreikį idealizuoti ir pamatyti situaciją visoje pilnatvėje. Kita vertus, jūs pati atsakote į savo esminį klausimą, akcentuodama, kad išsikalbėjimas jau nebepadeda, kad reikia veikti. Nežinau, koks bus jūsų veiksmas, bet tiesą sakant, pasirinkimų čia nėra labai daug. Nežinau, kas jus galėtų įkvėpti veiksmui? ar viskas dar šiek tiek kitaip ir jūs ieškote jam leidimo?.. ar tiesiog baisu, nes gali būti sunku (tarsi dabar, taip kaip yra) būtų lengva?.. Sėkmės ir drąsos.
Sveiki
Siūlau artimiesiems apsilankyti Al-Anono grupėje ir įsigyti Al-Anono literatūros.Pagrindinė pagalba alkoholikams – keistis artimiesiems, mokytis naujų elgesio modelių. Paieškokite informacijos svetainėje http://www.al-anon.lt
Sveiki,
Esu alkoholiko duktė, apie 10metų gyvenu atskirai, tačiau emociškai nuo viso to niekur nepabėgau. Visu pirmą norėčiau atkreipti dėmesį pritardama Monikos komentarui, jog svarbiausia ką gali mamos, tai bandyti išgelbėti savo vaikus. Vaikas ne tik netenka tėvo, jis netenka ir mamos, laimingos, patenkintos gyvenimu, skiriančios atžalai pakankamai laiko ir tikro dėmesio, paramos kada jam reikia, galų gale mylinčios.. Baisiausia dabar suvokus, kad blogiausias narys šeimoje būdavo mama, tai ji išprovokuodavo tėtį užgerimams, nelaiku ir ne vietoj ką pasakydavo, nesugebėdavo nusileisti, neisterikuoti. Ir va, tėtis vėl įklimpo kol nesibaigs pinigai, ir vėl per ją. Susipriešinimas kilo mūsų visoje šeimoje, tėtis plūsta mamą, aš jam pritariu, mane mama, kad aš jį ginu. O nuo patirtų emocinių išgyvenimų pabėgti nelengva. Ir mano vaikystės pagrindinis noras būtų realesnis jei prašyčiau jog mamytė išsiskirtų, o ne tėvelis negertų. Pirmasis sprendimas būtų daug realesnis už pastarąjį, kuris galėjo išgelbėti bent mane ir pačią mamą. Aš manau tėvams labai svarbu susipažinti su žala, kuri yra daroma tokioje šeimoje augantiems vaikams, tam yra įvairios literatūros, manau padėtų toms, kurios jau viena koja žengia, bet vis nesiryžtą priimti drąstišką sprendimą.
Po tokio vaikytės klimato aš netekau pati savęs, tiesiog tapau neįgali gyventi, nors turiu kojas rankas, galvą, ir dar gabumų, bet neturiu motyvo, neturiu noro, nejaučiu prasmės. Žinau, kad visu pirma turiu dirbti su savimi, bet kol neišmoksiu išsilaisvinti iš priklausomybės nuo geriančiojo artimo , turbūt labiau į priekį nepajudėsiu. Dėl to norėčiau paklausti, kaip vaikai turi elgtis tokiais atvejais, pasigendu tokios literatūros, straipsnių, racionalių, praktiškų pamokymų, daugiau konkrečių elgesio modelių, kaip bendrauti, kaip reaguoti į provokacijas . Čia kol kas man kyla daugiausia klausimų. Mano tėtis kaip ir visi – egocentriškas manipuliatorius, dedasi nuskriaustu, nemylimu, eina vis kartis, liepia grabą kalt ar upėj jau eit jo ieškot. Aš suprantu, kad tai šantažas, bet dėl mums, alkoholikų vaikams būdingos empatijos ar žinau, kad jis tikrai tragiškai jaučiasi, kad jis toks pats likimo nuskriaustas, tėvų sugadintas ir kad tikrai jaučiasi vienišas, neįprasminęs savo gyvenimo, pilnas nevilties ir turbūt stipriausias jausmas kurį jaučiu jam tai gailestis, bet jis toks pats gailestis kokį gailestį jaučiu ir sau, kačiukui šalančiam žiemos šaltyje ar senoliui kėblinančiam per gatvę.
Ir man nuolat baisu, kad rasime jį negyvą, ir nors suvokiu racionaliai, jog kalta už tokį jo sprendimą jaustis neturėčiau, tačiau netikiu, kad kada nors galėčiau to jausmo atsikratyti jei jis pakeltų prieš save ranką. Bendrauti aš esu mėginusi visaip, bandyti aiškinti kaip jis pakenkė mums, savo šeimai, kokią mane sukūrė, pirkti edukuojančias knygas, laikotarpiais visiškai ignoruoti, arba atsakinėti tik į normalaus pobūdžio žinutes, o į destruktyvaus pobūdžio nereaguoti. Pikčiausia aš ne tada kai jis užgeria, pikta kokį alkoholis jį pavertė, pikčiausia kaip jis bendrauja po užgerimų, arba prieš. Pikta dėl manipuliacijų, grąsinimų, dėl to nesupratingumo, dėl to kad myliu jį ir kaip jis šitaip man gali kenkti, kaip jis linkėdamas man visa ko geriausio taip nesupranta. Nesusivaldau ir neptratrūkus, liejasi neapykanta, keiksmai, riksmai. Aš tarsi visais aiškinimais ir analizavimais bandau jam išaitkinti iš anksto, kodėl aš vieną dieną galiu nuspręsti nebebendrauti, spjauti į jį, nes man taip per sunku, myliu jį, bet tiesiog nebegaliu kenkti sau. Ir pagaunu save, kad stipriausias mano jausmas, kad jis gi šito nesupranta, kad jis vis dedas geru tėčiu, jei tik ne tie užgėrimai, jis įsitikinęs, kad aš laiminga, linksma, visų mylima, išgirta, realizavusi savo potencialus asmenybė, kad man pasisekė labiau nei jam, kokia aš puiki, juk daug tobulesnė už jį ir jis gali manim didžiuotis ir dabar aš jį turiu pamokyt kaip gyvent, duot patarimą, kaip elgtis kai jis suklumpa, pagelbėt kai ką skauda, paguost kai liudna. Ir jei aš dingsiu, jis tikrai patikės, kad jis man tapo niekas Taip kaip ir aš galiu lengvai patikėt esanti niekas dėl menkiausios priežasties, nes neturiu savivertės ir savigarbos. Aš tiesiog nebežinau ar man bendrauti griežtai, ar nekreipt jokio dėmesio, ignoruot visai, ar atsirinkt į ką reaguot į ką ne. Jis yra baisus dėmesio prašytojas, žmogus kuris dėl nepasitikėjimo izoliavosi nuo sociumo, tačiau jam bendravimo be galo reikia. Nežinau kaip atsiplėšt tą vampyrą kol dar turiu kraujo. Aš tiesiog iš šito užburto rato nebegaliu išeiti..
Dabar dar jaučiuosi kalta, kad tiek prirašiau (juk žadėjau tik kelis sakinius) ir kad kažkas turi tai skaityti ir dar patarimus dalinti, norisi atsiprašinėti. Bet žinau, kad turiu išmokti imti ir nebūtinai 18ka kart padėkoti jei man kas padarė paslaugą.
Tačiau ačiū Jums, ačių už puikų straipsnį, ir ačiū, kad skaitote mūsų komentarus, jaučiate ir randate laiko juos pakomentuoti 🙂
Ačiū, Dukra, už komentarą. Labai svarbus jūsų pastaebėjimas apie alkoholiko šeimą, kurioje vaikas netenka ne tik geriančio tėvo, bet ir kito, nuo jo priklausomo. Atrodo, kad jūs savo tėvų šeimoje tapdavote ir partnere, ir globėja, motina, teisėja, gelbėtoja ir persekiotoja. Būdavote kuo tik nori, bet, deja, tik ne vaiku. Natūralu, kad išgyvenate palaikymo poreikį. Siekiate surasti ir suprasti save. Tam dabar turbūt ir laikas, tiesa?..
Netektis, kaltė, liūdesys, gėda, baimė ir pyktis – toks jau tas alkoholiko šeimos narių kokteilis. Ribos persipina, vaidmenys susimaišo, nebaišku nei kas už ką atsakingas, nei kas kam vadovauja. Nenuostabu, kad patyrus tokio masto sumaištį, ir suaugus sunku apsibrėžti ribas, vadovautis realybės principu, palaikyti save, turėti vilties, gyventi, dirbti, kurti ir visu tuo nuoširdžiai mėgautis. Vis užplūsta gailestis ir savigaila, kurią keičia savęs kaltinimas, po to seka kitų kaltinimas, ir taip toliau. Bet galgi galima pradėti gerbti save ir kitus?.. Atrasti pasitikėjimo ir vilties, kad kiekvienas galime dalyvauti kuriant gyvenimą, o ne jį griaunant?.. Žinoma, gali nutikti (ir nutinka) daug baisių dalykų, tačiau kiekvienam iš mūsų tenka atsakomybė – ką aš darysiu toliau, kaip tai priimsiu, koks bus mano atsakas?.. – ar aš pratęsiu destrukciją ar bandysiu ją mažinti?..
Alkoholizmas išties didina nelaimingų atsitikimų, savižudybės ir nusikaltimų riziką. Taip, tokia rizika yra ir jūsų tėvo gyvenime, tačiau kaip jūs galite pakeisti šį faktą?.. Kokiu būdu?.. Suprantu, kad norisi išgelbėti tėvą, perauklėti jį ir užauginti žmogumi. Tačiau čia jau pavėluota, ir ne jūs pavėlavote. Dabar jau tik su savimi suspėkite. Tai ir bus tikrasis žygdarbis. Nuoširdžiai linkiu jums sėkmės.
Mano trumpieji patarimai alkoholiko vaikui būtų tokie:
1. Išgyvenk. Būk budrus, saugok save ir rūpinkis savimi. Stebėk aplinką ir aktyvuok visas išgyvenimo strategijas. Bėk, jei jauti pavojų.
2. Išlik. Atsitrauk, atsiribok ir emociškai, ir fiziškai, nedalyvauk, nesivelk į tėvų reikalus ir problemas.
3. Kalbėk. Tai ne tavo kaltė ar gėda, kad jis geria. Garsiai ir aiškiai skleisk žinią apie šią nelaimę. Tegu apie tai žino visi nuo… iki… Tegu tai nebūna nei naujiena, nei vieša paslaptis. Ši strategija ne tik padės tau ir padės artimiesiems pasirengti suteikti tau būtiną pagalbą, bet galbūt tai skatins susimąstyti tavo šeimos alkoholiką.
4. Ieškok savo būrio. Įsitrauk į širdžiai mielas veiklas ir užsiėmimus, bendrauk su kitais, Ieškok grupės, kurioje būtum savas, jaustumeisi priimtas.
5. Turėk kuo daugiau „mamų“ ir „tėvų“. Gimdytojai mus pradeda ir pagimdo, bet tai dar nereiškia, kad jie tampa tėvais. Tu gali ieškoti ir rasti žmonių, su kuriais bet iš dalies galės patirti džiaugsmą būti vaiku. Mokytoja, būrelio vadovas, bendruomenės lyderis, vyresnė daugė – tiks viskas, kas legalu.
6. Prašyk konkrečios pagalbos, atsiribok ir atsiskirk nuo savo gimdytojų. Išgelbėk save, savo ir tų, kurie dar ateis gyvenimus.
7. Suteik prasmę savo išgyvenimams ir patirčiai. Kai skauda, sunku patikėti, bet kančia yra didelė ir galinga mokytoja, kuri gali mūsų gyvenimą neįtikėtinai išplėsti ir pagilinti.
sveiki, apgyvendinau savo seseri pas save namuose o pati bunu daznai isvaziavusi; O ji geria vis labiau ir labiau; jos tikri vaikai jos beveik issizadejo, duktra gyvena ne Lietuvoj; Tad mano sesuo gyvena viena, jai labai liudna , yra issiskyrusi ir be savo namu. Sudariau jai visas salygas gyvent, gyvena grazioje vietoje, Vilniuje prie misko , prie upes. Gyvenk ir dziaukis; Bet ne, prarado darba, vaikus, geria savaitemis.Buvau nuvezus i ligonine, po to i Minesota ; Gryzus is karto puole prie degtines. Pykau, ir graziai kalbu, niekas nepadeda.O kai buna blaiva tai ji visiskai kitas zmogus, daro joga, kalba apie meile gyvenimui, yra linksma ir viskuo patenkinta, ypatingai kai as salia. kai tik as isvaziuoju o ji lieka viena, lyg man duotu signala, jog ji nesutinka jog as turiu savo gyvenima, ji pradeda gert savaitemis .;; kol as negryztu; Tai kozkoks santazas, o gal as ne taip interpretuoju? Ar butu kokia galimybe jai padet kad ji nebutu viena , ar yra kokie globos namai tokiems gyvenime pasimetusiems zmonems?Man atrodo kad visi alkoholiokai paprasciausiai nesupranta kad gyvenimo kelias yra labai trumpas ir toks be galo pilnas visokiu galimybiu ir siuprizu ir kad ji reikia stengtis nugyvent kuo sviesiau ir pilniau. Stengtis ismokt kuo daugiau ir paprasciausiai ji mylet; Man atrodo kad alkoholikai paprasciausiai nieko nemyli…..nei zmoniu, nei gyvenimo, nei saves. Ir ypatingai saves. Jie save niokoja, zaloja ir niekina. Gal psichologu pagrindinis darbas ir turetu but kaip juos ismokyt mylet save, savo gyvenima ir savo artimus; Tik meile gali juos isgelbet. Ir nieku gyvu jiems nereikia jaustis kaltiems pries visus. tas kaltes jausmas juos dar labiau zlugdo…As tiek daug galvoju apie tai , bet nieko negaliu padet savo sesriai; gal kokie bendrazygiai ar bendri namai ja isgelbetu? nes ji jauciasi vienisa ir visu atstumta
Stase, brandūs ir išmintingi jūsų pamąstymai. Meilė išties yra didelė jėga ir stiprybė. Iš tikrųjų mokantys ją priimti ir duoti, niekada nebūna vieniši ar beviltiškai kalti… Dar meilė labai siejasi su laisve. Ten, kur meilė, priklausomybei vietos nėra. Tuo tarpu jūsų sesers gyvenimas, panašu, pripildytas priklausomybės, baimės, nesaugumo. Todėl ji manipuliuoja, bando jus konroliuoti ir valdyti. Deja, jai neblogai sekasi tą daryti ir ji nejaučia jokio motyvo ką nors keisti, pasistengti dėl savęs pati. Jūs juk net jaučiate už ją: atkreipkite dėmesį, komentare jūs daugiausia kalbate apie seserį, jos jausmus ir išgyvenimus, ieškote sprendimų JOS problemoms. Bet kurgi jūs pati? Ką iš jūsų konstruojate iš savo gyvenimo?.. Kaip JŪS jaučiatės šalia tokios komanijonės? Ką toks motiniškas rūpestis seserimi duoda jums pačiai?..
Yra apie ką pagalvoti.
Tuo pačiu jūsų ir visų komentuojančių atsiprašau, jei nepataikau jums atsakyti ar perskaitę atsakymą pasijaučiate užgauti, nesuprasti… Čia tik trumpi virtualūs pasidalinimai. Kartais jie gali būti tikslūs ir taikliai paliečiantys, o kartais – važiuojam pro šalį arba ne ten. Nepaliaukite ieškoti realios pagalbos ir paramos.
Sveiki, esu acoa.Atsidūriau išties nepavydėtinoje situacijoje. Keliaudama sutikau žmogų, kuris man patinka. Dėl jo pasikeitė kelionės planas, tačiau labai greitai ši graži pradžia pakrypo į blogąją pusę. Esmė ta, kad turiu problemą su imtymumu. Tiksliau nesijaučiu gyva ir į man rodomą dėmesį negaliu/nesugebu atsakyti. Iš to, kas gakėtų potencialiai būti, galima sakyti nieko neliko. Aš nežinau, ar galiu ką nors pakeisti ir nežinau kaip. Visi iki tol potencialūs mano santykiai su vyrais rekordiškai trumpi. Tiesiog nesugebu atsakyti į jų rodomus jausmus ir pastangas. Man beveik 28. Bijau kad ši situacija virsta dar viena liūdna istorija. Laiko kažką pakeisti taip pat turiu porą dienų. Ką man daryti? Ar įmanoma dar kažkaip viską pakeisti į geresnę pusę? Rašau jums, nes tiesiog nebeturiu vilties.
Monika, atrodo, kad įkalinote save sužeisto ir nuskriausto vaiko pozicijoje, tapatinatės su kažkokia schema. Betgi esate daug daugiau. Neabejoju, kad jumyse gyvena ir išmintinga, laisva, drąsi moteris, kuri pažįsta gyvenimą, moka kurti santykius, žino kaip tvarkytis su vyrais 😉 Klausimas tik kaip ją tokią savyje atrasti ir pažadinti. Kurti santykius žmogus gali tol, kol gyvena. Nežinau, kodėl uždarote save dviejų dienų rėmuose; nežinau, kodėl atsisakote vilties. Tai yra pasirinkimo klausimai – ne duotybė.
Sėkmės jums.
mano žmona geria jau eilę metų. aš perėjau visą emocijų skalę. bet vieno dalyko dar neperžengiau – dar slepiu, kad ji alkoholikė. meluoju draugams, jos kolegoms, net darbdaviams. jei pklausia kur ji, atsakau, kad dirba (individualiai, prie kompiuterio) ir pan., ji kai negeria darbįti ir kūrybinga. pats andai dar atlikdavau jos darbus, pabaigdavau, užglaistydavau. dabar lioviausi. pasakiau jos tėvams ir seserims, kas jai yra. už tai gavau velnių ir nuo jos, ir nuo…jų. tėvai pareiškė, kad jiems skauda širdį ir paprašė jų tokiais klausimais daugiau netrukdyti, nes labai jau skaudu, matote, ir jie neištvers. jokio palaikymo nėra, o kartais, kai labai sunku, norisi bent pasikalbėti apie tai, išsiverkti :).
kai ji užgeria (2-3 savaitės), varo iki visiško išsekimo. guli namie mažam kambarėly ir geria. ir kartais atrodo tikrai, kad tuoj bus šakės, paskutinioji – lbai baisiai ir silpna atrodo. greitosios nekviečiu, nes jie girtų neima, o detoksikacijoms ir pan. pinigų nėra. tai tokiais atvejais ji manęs prašo parnešti alkoholio. nes mirs ir t.t. Ir aš tai kartais padarau, kai man atrodo, kad neįalus tikrai mirs… aš visurskaitau, kad to daryti nereikia, bet išties bijau, kad gali ir mirti…
Ar tikrai alkoholikas nemirs, negavęs dozės?
Ar reikia slėpti, kas vyksta iš tikrųjų šeimoje? Meluoti jau nebėra nei jėgų, nei sąžinė leidžia.
Laba, norėčiau ir aš prisijung. Su vyru gyvenam 12 m. Iš jų normaliai gyvenom gal 3. Kol neužtikau su kita moterim. Ne lovoj ir irodineja iki šiol, kad nieko nebuvo, bet as traktuoju, kad tai neištikimybė ypač kad jo buvusioji. Apsitaikėm nors viskas pasikeitė. Aš užsidariau atsidarydavau tik kai išgerdavau. Nors jis niekad neatsisakydavo taurelės, bet tuo metu nepagalvojau jog jau buvo pirmieji ženklai, gerdavom kartu, jis mane vaišindavo, prisigėrę budavom laimingi. Tiesiog švytėdavau kai budavo koks baliukas, nes žinodavau jog galėsiu legaliai prisilakt. Nepamenu kiek tai tęsės (metų) bet gerdavom „drutai” pykdavomes kai padaugindavome, taikėmės.išgerdinėjimai pasidarė man problema ir aš tai suvokdavau, bet negalėdavau atsispirt. Mėgdavau brangesnius vynus, šampaną, tačiau jiems neužtekdavo jau pinigų. Pradėjau akcijinius imt, poto jau ir tetrapakuose. Ryte prisižadėdavau, kad nebegersiu, bet po darbo aš jau kasoj su pokeliu pigiu vynu. Nereikdavo ir vyro viena lakdavau poto paslepiu tara. Bet žinojau kad gremzdu gylyn. Santykiai buvo baisus. Vaikas matė musu išgerdinėjimus. Pykčius ir pan. Nors ir ta meilė dingo bet suplanavom iškelt 10m. Vedybų metines. O aš daviau sau pažada jog tai bus mano paskutinis kartas kai busiu girtutėlė, bet gersiu tiek, kiek pakelsiu. Taip ir buvo. Tai buvo paskutinis kartas kai priputau iki …. ir staigiai nutraukiau gėrimus, vyras ne. Nors jis kilnojo galingai stikliukus, man dingo absiolutus noras gert. Galėdavau dalyvaut baliuose ir jaučiaus visagalė. Negeriau visiškai apie metus. Dabar išmokau gert na ne gert, o tiesiog skanaut. Organizmas netoliaruoja alkoholio. Dziaugiuos tuo, bet negaliu atsakyt kas tai?! Niekur nesikreipiau pagalbos tiesiog ….
Bet… buvom du, aš išlipau vienas liko. Ir tai dabar jau yra labai pažengę. Noriu skirtis pernai tokiu metu jau kaip ir buvau nusprendus vaikas baigs mokykla (3kl) ir išeinam.Susitaikėm, prižadėjo negert, vyko derybos ir suderejom 1kart į savaitę. Aišku pažadas buvo neištesėtas. Apsiginkluoja fleškutėm, aš jas traukiu iš pakampių, sliapia visur net nerandu kartais, o kai išėjau gyvent i kitą kambarį tai išvis diena pabuna blaivas o kai išsiskirstom i savo kambarius prieš miegą prisilaka.dabar kritinis metas atgerė 20d.bet jau baisiaiir vėl aš kraunuos daiktus, ir vėl teisinuos už 3mėn. Vaikas baigs 4 kl ir išeinam… bet aš bijau, esu kaip ir straipsnyje parašyta manipuliuojama pažadais ir įtikinta jog per mane jis toks, jog esu bloga, sušikta blaivinyke, tu negeri tai ir visi turi negert, pražusi be manes, negausi vaiko, koks čia gyvenimas su manim… visi vyrai geria, nedaryk tragediju, norėsiu ir negersiu, tu jei turi problemų tu ir koduokis, ir t.t esu pasiryžus išeit bet taip bijau permainų. Nors turiu stiprų palaikymą, bet vistiek esu prieraišus žmogus ir norintis išlaikyt šeimą, bet emociškai jau sulužus. Vis atidėlioju ta išėjima, tai atidirbsiu ir eisiu, tai vaikas susirgo. Draugė priima mane jau dingo pasiteisinimas, kad vaiką toli į mokyklą bus vežiot, ieškau kitų kabliuku.
Bandžiau spręsti problema su vyro giminaičiais, tėvais bet jie taip jo užliūliuoti, netikėjo manim ir patys pildavo,kol po šių atgertų mėnesių aš jo neįsileidau į namus ir liepiau jį parnešusiems žmonėms vežt pas tevus. Dab mano žiniom jį išblaivino geria jis raminamuosius ir žada jau gelbėtis, bet kaip man elgtis. Su manim nesikalba. Nežinau ka man daryt Išeit ar likt? Kaip būtų geriau jei likčiau ir padėčiau gydytis ar išeičiau ir leisčiau jam pačiam išsigydyt ir jei dar mes norėtume išsaugot šeimą pabandyt. Nors nežinau ar kai išeisiu norėsiu grižt , nes tos baimės kai nežinau koki ji rasiu ar koks jis grįž mane tiesiog išsekino. O labiausiai baugina kad po kiek laiko jis atkris ir jeo dabar išsigelbės vėl pradės.Nenoriu šio jausmo ir šių išgyvenimų noriu ramybės. Gal būt manęs laukia kitas gyvenimas, o aš jį čia švaistau.Taip pavargau apsimetinėt laiminga mamyte kai vidui lužtu. Šiandien važiuoda iš darbo sustojau gerai išsiverkiau ir palengvėjo, bet atsakymų šis palengvėjimas nedavė.
Atsiprašau už padrikas mintis. Ir klaidas.
Mindaugai, turėtų būti baisu matant artimą žmogų, balansuojantį ant bedugnės krašto. O pasidaro dar baisiau, kai įsivaizduoji, kad nuo tavo veiksmų priklauso, kas nutiks toliau. Šitaip galvojant atsakomybė, abejonės ir kančia prislegia kelis kartus stipriau.Žinoma, kad alkoholizmas yra susijęs su ankstyvos, netikėtos mirties rizika ir, deja, jums to nepakeisti. Atrodo,kad bandote išgelbėti savo žmoną, bet ar dar galite patikėti, jog ji yra pajėgi srėbti tą košę, kurią pati ir verda? Ar jos nenuvertinate, neklampinate savo gailestyje ir globoje? Jums geriau žinoti. Laisvės jums!
Aurelija, atrodo, kad blaškotės, abejojate ir nerandate ramybės nė viename savo pasirinkime. Kaltinate vyrą ir pati jaučiatės kalta, pykstate ir graužiatės, nepriimate, bet ir nepaleidžiate. O dar ta mintis – ką pasakys kiti? Kaip aš čia atrodysiu? Viskas dar labiau susipainioja ir atrodo, kad galo šiai istorijai nebus niekada, o jūsų vaidmuo joje lyg ir apibrėžtas, jums primestas. Tai gal, sakau, pabūkite autore ir prisiimkite atsakomybę?.. Nes nėra kito gražaus gyvenimo, kuris mūsų lauktų kažkur už kampo. Mes patys jį kuriame ar griauname, ir net sudėtingiausiose situacijose išliekame atsakingi už savo sprendimą. Jums niekas negali uždrausti būti auka, kurios gyvenimą sugriovė tas ar anas. O galite rinktis ir visai kitą poziciją. Sėkmės jums.
Tuo pačiu visiems skaitantiems ir rašantiems primenu: ačiū, kad dalinatės, saugokite save ir neužsidarykite kito žmogaus gyvenime, ieškokite pagalbos sau.
Sveiki, dėkoju Jums už straipsnį. Daugelį dalykų žinojau, tik sunku praktikoje pritaikyti. Mano tėvas alkoholikas, mama (ir aš) nuo to labai kenčia jau daugelį metų. Aš jau seniai nebegyvenu kartu, tačiau noriu padėti išspręsti problemą. Deja, tėvas nesigydo, kad ir kaip bandytume. Deja, net sukrėtimai nepadeda – avarijos, teisių praradimas, ligoninės dėl sužalojimų, net ir darbo praradimas… Manau, kad reikia padėti mamai, bandžiau su ja kalbėtis, kad reikia daryti kardinalius sprendimus, bet ji jaučiasi beviltiškoje situacijoje ir sako, kad jau vėlu, jau ji sena, jau nieko nebepakeisi… Iš dalies manau, kad jeigu jai būtų galima padėti psichologiškai, tai ir tėvas gal susimąstytų ir gal jis pasikeistų. Nes dabar uždaras ciklas. Taigi, mano klausimas: gal galite pasakyti kur Šiauliuose būtų galima kreiptis psichologinės pagalbos alkoholikų artimiesiems? Deja, į alkoholikų artimiesiems skirtus susitikimus ji neina. Gal būtų kokia individuali (gali būti ir mokama) pagalba, psichologinė konsultacija? Nes internete nerandu būtent šioje srityje dirbančių psichologų kontaktų Šiauliuose. Būčiau labai dėkinga už informaciją, rekomendaciją.
Ačiū už pasidalinimą. Atrodo, kad jau išsivadavote iš iliuzijos išgelbėti tėvą, tačiau nepailstančios gelbėtojos energiją nukreipėte į mamą. Kaip pasakoje apie ropės rovimą: Jūs įsikimbate į mamytę, kuri kažin kaip turės paveikti tėvelį. Įdomus susigrupavimas. O gal vienąsyk paleiskite tuos savo tėvus, palikite juos ramybėje ir netrikdykite jų prisitaikymo, ypač kol jie patys nelabai nori ką nors daryti?.. Kai norės, tikrai ras kur ir pas ką nueiti. Kažkodėl neabejoju. Pagunda išgelbėti kito žmogaus gyvenimą yra labai galinga, labai patraukli. Sunku atsisakyti dieviškų ambicijų ir pripažinti savo žmogiškumą, tačiau kitų variantų gyventi laisvėje aš nežinau. Sėkmės!
Sveiki! Mano tėvo giminėje alkoholizmo istorija ilga. Mano senelis ir tėvo brolis mirė dėl su alkoholiu susijusių priežąsčių. Mano tėvo 2 seserys turėjo bėdų su alkoholiu, bet išsikapstė. Mano tėvas iki 30 metų negėrė, o po to irgi nusirito alkoholizmo keliu. Dabar jau visiškai degradavęs alkoholikas. Aš nusprendžiau niekada net neragauti ir to sprendimo laikausi iki šiol. Ir vyrą renkantis tai buvo svarbus kriterijus, tad šeimoje alkoholio visai nevartojame. Turime mažą sūnelį ir aš vis mąstau apie nelemtą genetiką (esu skaičiusi, kad polinkis alkoholizmui dalinai nulemtas genetikos ir ypač per vyrišką liniją). Man šiek tiek dėl jo neramu. Dar man neramu dėl mano brolio. Mažai su juo bendraujame, bet mane vis kamuoja nuojauta, kad jis turės bėdų su alkoholizmu. Net ir mama nevengdavo jam pasakyti, kad jis „visas į tėvą”, dėl ko ant jos net vaikystėje pykdavau.
Ačiū jums, Agne. Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti jūsų atsakingu požiūriu ir gebėjimu atsisakyti beprasmės rizikos. Skirtingi tyrimai rodo skirtingą paveldimumo ir alkoholizmo ryšį, tačiau šis ryšys yra. Tiesa, sudėtinga atskirti, kur yra paveldimumas, o kur aplinkos įtaka. Žinoma, kad motina, lygindama sūnų, primesdama jam tėvo savybes, gali paskatinti vaiką visiškai susitapatinti su klijuojama etikete. Jūsų rūpestis dėl brolio labai suprantamas ir, tikiuosi, jam žinomas: kiekvienam žmogui svarbu žinoti, kad jis rūpi kitiems… Galite teisėtai dižiuotis, kad savo sūnui kuriate saugią aplinką ir rodote sąmoningo, išmintingo elgesio pavyzdį. Ką galite dar padaryti? – Kalbėtis ir sąžiningai atsakyti į visus vaiko klausimus. Vaikai nuo ankstyvo amžiaus pastebi, kad kai kurios medžiagos – alkoholis, nikotinas – vartojamos siekiant apsvaigti, pastebi apsvaigusius žmones, gal net girtaujančius artimuosius. Tada jie komentuoja ir klausia. Tuomet ir pakalbėsite, kokia tai didelė problema ir kaip tai palietė jūsų giminę. Nepamirškite pabrėžti, kad giminėje buvo ir yra absoliutaus blaivumo pavyzdžių – ir kaip tai yra gerai. Tikiuosi, kad atsakiau. Sėkmės.
Sveiki.As alhoholiko motina.Nezinau ka daryti,ka sakyti.Sunui 36metai.Nuo 20 geria.Truputi isgeres turi dasibaigti.Buvo vedes issiskyre.Niekur nepadirba,nes jau kokia 10metu prasideda daugiadienes.prikalbinau,kad koduotusi,bet nepadejo.As dirbu keliuose darbuose,nes reikia ji islaikyti.Gyvena atskirai,tai turiu sumoketi ir uz jo buta.Kartu bijau su juo gyventi,nes prisigeres agresyvus,ne karta kele ranka pries mane.Turiu tik ta viena sunu.Su vyru issiskyriau,kai sunui buvo 24.Vyras taip pat alhoholikas.Niekada nesirupino seima,namais.Dabar kaltinu save,kad jo nepalikau,kai sunus mazas buvo.Vyras visada kaltino mane,kad jis geria,nes as kalta[kazka blogai darau ar…].Ir su vyru gyvendama dirbau keliuose darbuose,nes reikejo islaikyti seima.Metai bega,as senstu,sveikata silpsta.Pavargau nuo itampos stresu,sunaus daugiadieniu,pagiriojimu…,laukimo.Gal susipras.Neturiu kam ir pasakyti,kaip man sunku.draugiu artimu neturiu,nes as slepiu savo tikra gyvenima.Pazystamiems sakau ,kad gyvenu gerai,nors is tikruju gyvenu itamoj,nerimas man paciai pastoviai sirdi spaudzia.Kodel tokia liga mano sunui?Kaip ji is jos istraukti?Nes man labai sumku.
Sūnaus mamai: tai baisi liga, jus ji veikia emociškai. Tai vadinama netiesiogine priklausomybe. Pati turėjau šią problėmą. Jums reikia išmokti atsiriboti emociškai suvokiant, kad tai yra liga. Jūs jos nesukėltėte, jūs jos negalite išgydyti ir prisiminkite, jūs dėl to nekalta. Dėja alkoholikai labai manipuliuoja. Jūs turėtumėte brėžti ribas. Dabar jūs tiesiog prisiimate ne savo atsakomybę, pvz. daug dirbate, išlaikote, dangstote. Tokios meškos paslaugos tik skatina toliau geriantijį gerti. Pabandykite savo mieste rasti al-anon grupę. Ten jūs išmoktumėte gyventi, džiaugtis, prisiminti save kaip asmenybę nepaisant aplinkybių. Sėkmės.
Ačiū, Justina, už pasidalinimą! Gyvas liudijimas visiems teikia daugiau vilties.
Motinai, kuri neleidžia sau net kalbėti apie sūnaus bėdas ir savo jausmus dėl to, turėtų būti žiauriai sunku.Betgi leiskite sau prabilti, dalinkitės, įvardinkite savo kančią, liūdesį, neviltį ir bejėgiškumą, pasitelkite pykčio nešamą energiją ir išsilaisvinkite.
Atsiribojimas (iki išvažiavimo į kitą miestą)ir visiškas jūsų nusišalinimas nuo kontrolės būtų labai reikalingi. Nes tik laisvė brandina pokyčiams. Sėkmės ir laisvės jums!
Sveiki. Noreciau paprasyti patarimu, kaip gelbeti jauna vyra-teti-sunu. Kalbu apie savo buvusi drauga. Pries beveik trejeta metu susipazinome, po triju men draugystes santykiai baigesi,nes ji susigrazino buvusi sugyventine, su kuria jis gyvena-skiriasi jau daug metu. Ji ji isveja, o kai sukaupti pinigai baigiasi tada grazinasi atgal. Jo sugyventine nevengia alkoholio, megsta kompanijas. Siuo metu auginu jo 1,5 metu sunu, kurio jis nepripazista. Kada mes bendravome jis gan daug vartodavo alkoholio, statydavau ultimatumus, vydavau is namu, tai ta laikotarpi buvo susitvarkes, po darbo grizdavo negeres, o ir savaitgaliais isgerdavo bet zymiai maziau. Dabar jis vel jau pora men kai isvytas ir blaskosi nezinodamas ka daryti. Alkoholis vartojamas ir daug, apgaudineja kitas moteris, meluoja, neigia faktus. Apgauta moteris susirado mane ir perspejo del jo, kad jis neigia jog mes jo gyvenime buvome, vaikas ne jo ir is vis tarp musu nieko nebuvo as buriu ir tiek. Bandau pasikalbeti, jis su manimi nekalba. Kazkada kai buvusi sugyventene buvo isvariusi tai jisai pavartojes alkoholio bande zudytis, bet draugai spejo isgelbeti. Norejau duoti i teisma tevystes nustatymui, bet pabugau jo grasinimu, kad nusizudys, negyvens. Gal galite patarti, kaip mes galetume jam padeti. Kaip man save gelbeti, kad nereiketu pergyventi del tokiu jo kalbu. Su sunumi butume labai dekingi uz suteikta informacija.
Laba diena, Inga, iš jūsų komentaro susidarė įspūdis, kad viskas gyvenime yra susiraizgę ir susipanioję, nelikę aiškių ribų kas kam yra, kas su kuo gyvena ir kas už ką atsako. Tokiais atvejais sveikiausia pradėti nuo savęs ir pabandyti apsibrėžti savo ribas ir atsakomybę. Perskaičiau kelis kartus, bet iki galo taip ir nesupratau: ko dar jūs norite iš savo draugo? Ko realu iš jo tikėtis? KAM jums reikia jį gelbėti? (kaip supratau, tai jis jus nuskriaudė – paliko su vaiku, kurio išlaikymu nesirūpina?..) Ko tikitės iš pokalbių su jo draugėmis ir sugyventinėmis?.. Kaip visa tai susiję su jumis ir jūsų gyvenimu? Kokio gyvenimo norite sau ir sūnui?.. Kodėl baiminatės tėvystės įrodymo? Kodėl tai turėtų tapti jūsų draugo savižudybės priežastimi?
Labai daug klausimų, bet jums žinoti geriau. Gelbėjimas – garbinga misija, tačiau kalbant apie priklausomybę, vienintelis žmogus, kurį jūs galite nuo jos išgelbėti, esate jūs pati. Sėkmės jums kelionėje į laisvę. Arba kaip pasirinksite.
Aciu uz atsakyma. Gal esu jautrus zmogus ir baiminusi, kad pateikus ieskini teismui jis sau konors nepasidarytu. Labai daznai kalba apie savizudybe ir prie visu. Nenoriu kaltes jausmo, kad gal reikejo kitaip elgis, kitaip kalbeti, nerodyti savo principu. Vienintelis dalykas ko man reikia tai musu su sunumi garbe ir orumas. Nemalonu klausytis kai sako kad vaikas ne jo, o as pasileidus ir jis man niekada neatleis. Pati nesu linkusi aplinkiniams aiskintis, kaip yra,pergyvenu viska savyje. Gelbedama tikiuosi, kad sunus tures teti, gal pasikeis. Skauda sirdi, kai saukia teti, o jo nera. Gyventi kartu tikrai negaleciau,nemanau, kad galiu atleisti visas skriaudas.
Liūdna, Inga, visada liūdna, kai tėvai palieka savo vaikus ar yra nepajėgūs jais rūpintis. Norisi, kad pasikeistų ir taptų pajėgūs, tačiau tokie stebuklai labai reti. Jų beveik nebūna. Pripažinti vaiką savu ir jį mylėti nei tėvystės ekspertizė, nei teismas neprivers.
Laba diena,perskaiciau ir as jusu straipsni,ir noreciau isgirsti jusu nuomone kaip reiketu pagelbeti savo gerenciai mamai..Man jau 28 metai,as nuo pat savo vaikystes dienu atsimenu ja tik geriancia,net atsiminimu geru kazin ar turiu apie ja..Mane uzaugino seneliai kitaip mano tikrieji teveliai,,jiem pasimirus nuo sesiolikos isejau gyventi viena pati,mama tuo metu turejo drauga,na kartu ir gerdavo visas dienas istisus metus,,jam pasimirus pasidare dar blogiau,visaip bandziau pagelbeti darba surasti pinigeliais padeti bet nieko isto gero,,siuo metu jai nuomoju buta,buvau suradusi darba kad nors kiek issilaikytu,bet jai visiskai noekas nerupi geria ir viskas,,as labai pergyvenu nenoriu jos pamatyti prie konteinerio,nes visi jos pazystami panasaus likimo,,ji vienintele mano mama,as ja labai myliu,bet pavargau ir nebezinau kaip man bepasielgti,ar spjauti i viska ir gyventi su sazines griauzatimi,ar taip tasytis likusi gyvenima..is anksto aciu iz atsakyma
Gabe, matote, kaip viskas susipina ir persipina. Priklausomi tėvai nepajėgia vaiko pastūmėti savarankiškam gyvenimui. Ir visas gyvenimo ratas pasisuka atgal… Iš jūsų trumpo pasidalinimo matyti, kad mamai skiriate daug energijos, taip pat finansinių resursų, patvirtinate jos destruktyvų įsivaizdavimą, kad suaugę vaikai bet kokia kaina turi atsiduoti bet kokių tėvų komforto kūrimui, jų įgeidžių tenkinimui. Koks argumentas tokiems pasirinkimams? „Ji man vienintelė mama”?? – ir čia pat rašote, kad iš tikrųjų, tai jūs seneliai augino… Tai kas gi ta mama? Ta, kuri pagimdė?.. – čia jau jums geriau žinoti.
Bet kaip gi bus toliau?.. Taip ir gyvensite mamos gyvenimą, saugodama ją nuo konteinerių ir fantazuodama, kad vieną dieną ji atsitokės ir atsigręš į jus, taps tikra motina ir palaimins jus keliauti pirmyn?.. – graži svajonė. Jei apsispręsite ją paleisti ir eiti gyventi savo gyvenimo, tai tikrai nereikš, kad jūs nemylite savo gimdytojos. Nepaisant visko, galite ją mylėti, tačiau meilė tai nereiškia nuolatinio destruktyvaus elgesio sąskaitų apmokėjimo. Netgi atvirkščiai, svetimų sąskaitų apmokėjimas moko kitą žmogų gyventi be atsakomybės, ir iš esmės žlugdo jo gyvenimą. Sakyčiau, kad tai nesuderinama su veiklia meile. Bet kuriame amžiuje.
Sveiki,
norėjau paklausti patarimo. Situacija yra tokia, kad turiu išgerinėjantį draugą. Gyvename kartu jau maždaug 2 metus. Jam 32, man 25, iš pradžių gyvenome „studentišką” gyvenimą- Vilniaus centre, su draugais, su linksmybėm ir viskas atrodė kaip ir normalu. Neatrodė, kad alkoholis yra tapęs problema. Tačiau, pradėjus gyventi tik dviese pradėjo išlysti tokie dalykai, kurie dabar jau žvelgiant į praeitį tikrai turėjo kelti nerimą (nežinau, kodėl tada neatrodė kaip problema). Visko įvyko, kai vieną dieną supratau, kad nueita per toli, bet aš tiesiog susiėmiau ir viskas, o jis negali. Atrodo, lyg susitvarko, pradeda viskuo rūpintis sportuoja, bet vistiek savaitės gale pavyzdžiui, prisigeria alaus, ir ne taip, kad- alaus bokalas ir viskas- bet iki nepaėjimo… Bėgant laikui paaiškėjo, kad jo tėvai alkoholikai (jie buvo apsigyvenę pas mus), kelis kartus tikrąja to žodžio prasme jis prisigerdavo su savo tėvais taip, kad negrįždavo namo miegoti. Atrodo būtų viskas paprasta- palikti jį ir gyventi savo gyvenimą, tačiau aš laukiuosi 6mėn. ir nežinau, ką daryti toliau, nes kalbėta buvo labai daug, kad jis supranta, kad reikia gyventi kitaip, kad nuo alkoholio kenčia ir mūsų santykiai, ir verslas, ir tuo labiau, kad turėsim vaikelį (kurio jis labai norėjo), ir t.t., bet viskas kaip užsuktas ratas… Mano tėvai daug kartų siūlė savo pagalbą, bet aš net nežinau kaip jie man galėtų padėti. nežinau kaip belstis į to žmogaus vidų..
Karina, besilaukiant norisi ramybės, saugumo ir gali būti sunku priimti ryžtingus, gyvenimą keičiančius sprendimus. Turbūt norėtųsi, kad draugas būtų vyru ir prisiimtų atsakomybę už naują gyvybę, už savo šeimą. Gaila, kad taip nėra. Tiesa, panašu, kad yra daug gražių žodžių: tiesiog užburiančių pasakų. Tai – migla į akis ir sunku matyti realybę.
Alkoholizmas – didžiulė, kompleksinė problema. Rizika ja sirgti ypač didelė, jei šia liga serga bent vienas iš tėvų, juolab abu, juolab ir augdamas matė būtent tokį pavyzdį, tokią gyvenimo normą… Aš, tiesa sakant neįsivaizduoju, kaip sukurti darnų šeimos gyvenimą su alkoholiku. Po šiuo straipsniu labai daug liudijimų apie bandymus tikėti, užmerkti akis ir nematyti; viltį, kad gal jis pasikeis, kai gims vaikas; gal pasikeis, kai gims antras ir taip toliau.
O juk vaikas auga jau dabar. Auga jumyse ir jis ne vien siurbia jūsų energiją, bet ir suteikia dvigubos jėgos kovoti už saugią aplinką, kurioje alkoholio nėra nė kvapo. Atsakomybė didelė, bet ir jūsų jėga dviguba. Padaryčiau viską, kad mano kūdikiui netektų uosti alkoholio tvaiko. Turbūt daug mamų taip padarytų, jeigu apie tai gerai pagalvotų. Juk kas tokioje situacijoje gali būti dar svarbiau?..
Sveiki, noriu paklausti patarimo. Situacija yra tokia, su vyru gyvename penkis metus, auginam vaikeli, pradzioje musu bendro gyvenimo isgerinedavo bet kazkaip stengdavosi iseiti is tos busenos, bet kuo toliau tuo blogiau, paskutiniai du metai tai isvis dvi savaites negeria savaite geria namuose i darba neina, menesi negeria ir vel savaite geria, kai blaivas yra geras zmogus rupestingas rupinasi seima namais, bet kaip tik pradeda gerti ir prasideda uzgauliojimai prasymai parnesti alkoholio ir taip visa savaite, siuliau savo pagalba eiti kartu pas psichologus, kitus gydymo budus bet vis atsisakydavo, nes sakydavo kad pats susitvarkys ir nebegers, bet vis tas pats, nebegaliu pakesti, esu pikta ir ant saves ir ant jo kad taip yra ir galu gale man truko kantrybe, paskutini karta kai isgerinejo jau antra savaite, jos buvo pragariskos man, o jam kaip ir normalu sakydavo as gi namie geriu, ko tu nori is manes, eilinis kartas kai reikalauja nupirkti alkoholio nes jam reikia isgerti pasakiau eik kur nori ir gerk bet ne namie gi mazas vaikas viska mato, zinoma emocijomis pykciais, duru trankymais, izeidinejimais isejo is namu, tai buvo velus vakaras, po valandos prasesi isileisti bet as neisileidau, sakiau eik kur nori, as taves nepriimsiu, tai po sito apsizodziavimo kaip isejo taip isejo buvo penktadienis, sekmadieni sulaukiau skambucio, kaip visada buvo neblaivus vos liezuvi apverte, pasakiau kad neileisiu i namus, pasiuliau vaziuoti pas artimuosius kad issiblaivytu. Zinoma praejus kelioms dienoms prasidejo skambuciai prasymai atleisti sugryzti, bet as pasakiau kad ne jog turi kazka daryti nes as taip nebenoriu ir nebegaliu gyventi, nors ir myliu ta zmogu bet man irgi be proto sunku, bet names niekas nesupranta, nes matyt pati kalta kad visa ta laika slepiau, dangsciau ji. Nezinau kaip bet pasiprase artimuju pagalbos kad nori gydytis, jie taip ir padare, dabar jis gydymo istaigoje gydosi, as dziaugiuosi kad jis zenge ta pirmaji zingsni, realiai tai suvokiu kad tai jam ilgas ir sunkus kelias, sirdyje kaip norisi buti kartu bet nezinau kas manes laukia, be to mintyse vis galvojau gal pabandyti zmogui atleisti is vel kartu gyventi po viso to kai atsistos ant koju, ir mano sirdis to nori, bet bijau net uzsiminti apie tai, nes jis dabar kaltina mane kad padariau klaida kad isvariau is namu, kad gal jis ir nebenores gyventi kartu, bandau laikytis, nors labai sunku, stengiuosi bendrauti neutraliai, nieko dabar neprikaisioji nieko nesakau, tik palaikau kad jis pats neprarastu vilties siekti uzsibrezto tikslo ir nepalusztu. Tik nezinau kaip man paciai susitvarkyti su savimi, pradzioj viso sito chaoso buvau pikta ir sakiau kad nebegyvensime daugiau kartu, nes netikejau kad jis gali primti toki sprendima kaip gydytis, praejo siek tiek laiko, sirdis kaip ir atlygo kaip ir norisi tiketi ir tiketis kad viskas bus gerai kad musu seima bus grazi ir darni, nes kai zmogus blaivas tai tikrai yra geras ir rupestingas tiek man, vaikui, artimiesiems, bet bijau kad po viso sito jis gali priimti sprendina nebegyventi kartu. Nezinau kaip man su situo visu susitvarkyti. Dekoju is ansto uz atsakyma ir patarimus.
Labai daug sumaišties ir pasimetimo, susipainiojimo, abejonių ir abipusių kaltinimų… Turbūt norėtųsi išlaikyti atstumą, pabūti su savimi, įsiklausyti ir priimti ryžtingą sprendimą, kuris atitiktų ne tik jūsų širdies polėkius, bet ir būtų pagrįstas vertybėmis. Priėmus aiškų sprendimą, situacija palengvėtų. Kodėl negalite tokio sprendimo priimti? Ar tikrai jums būtina laukti, ką nuspręs vyras? Jodėk jūs atsisakote spręsti ir prisiimti atsakomybę?.. Panašu, kad norėtumėte garantijų, kad vienas ar kiras sprendimas bus teisingas. Tik kas čia galėtų garantuoti? Ir Kas trukdo paleisti?
Patarkite Man ką daryti Vyras gėrė panasei kiekvieną dieną ,koliojesi nežinau ką daryti prašau kad kuoduotusi bet jis nesutinka augimu dvi dukrytė jos mažos ,draskyti šeimos nenoriu bet ir kentėti nebegaliu?,kaip Man priversti jį izsikoduoti
Neini, o Jums neatrodo, kad šeima tai tos dvi mažos dukrytės ir Jūs? Vyras turi savo partnerį, kurio vardas alkoholis. Ir sprendimą gydytis ar ne turi priimti pats, juk jis nėra neįgalus ir gali pats už savo veiksmus ir jų pasekmes atsakyti. Gyvenkit savo gyvenimą, rūpinkitės dukrytėmis (kurios Jūsų meilė gyvybiškai reikalinga), bet pirmiausia savimi pačia. Atsakykit sau į klausimą, kas Jus laiko tame santykyje.
Sūnus geria. Dirba iki gauna pinigų. Nuomoju ir išlaikau jo butą,perku maistą. Kodavosi,buvo rebilitacijos centre viskas veltui. Kai bandau atsiribot žudosi. Pavargau begalo. Namuose įtampa dukra kaltina,priekaištauja kad jį išlaikau. Jeigu jis kai skambinu neatsiliepia galvoju kad gal jau negyvas.Nebeturiu jėgų jau visiškai,o išsigelbėjimo nematau.
Sveiki visi,skaiciau jusu komentarus bei isgyvenimus ir verkiau kaip mazas vaikas…
Nors as santuokoje jau 26 metai,bet iki siol neatrandu to stebuklingo vaisto,kuris padetu mano vyrui.
Turiu be galo,gera,jautru savo vyra iki kol nepakelia taureles,tai trunka jau 6 metai,nenoriu prarasti sito zmogaus,daug visko perejom…vieninteli zodi koki jis pasako – Atleisk…ir viskas.
Manau tai paskutinis dalykas ka galiu padaryti,tai paleisti ji,kad ir kaip plystu is beviltiskumo,bet supratau,kad reikia gelbeti save,nes manim niekas taip nepasirupins,kaip as rupinausi savo mylimu vyru.
Su pagarba,Daiva
Daiva, labai tikslus jūsų pastebėjimas – jis ir atsakymas į prieš tai buvusius komentarus. Išties reikia gerai pasverti, kiek alkoholikui padeda tai, kad kažkas jį nuolat išgelbėja: užmoka sąskaitas, nuperka maisto, neleidžia palūžti?.. Kuo stipriau ką nors spaudžiame (laikome), tuo stipriau veržiamasi ištrūkti. Nėra jokių galimybių atsakomybei rastis. Ir paleisti nėra tas pats, kas atstumti.
Sėkmės, drąsos ir sveiko egoizmo visiems,
Laba diena, ieškau, atrodo, labai paprasto, bet kartu ir labai svarbaus atsakymo į klausimą: kada jau peržengiama riba, kai žmogus tampa alkoholiku? Beveik visuose komentaruose po šiuo puikiu straipsniu (tikrai vertinga buvo paskaityti, ačiū visiems ir Jums ypač) artimieji nežino, ką daryti su jau dideles problemas ir itin neigiamas alkoholizmo pasekmes išgyvenančiais artimaisiais-alkoholikais. O mano klausimas yra – kaip sulaikyti žmogų nuo to, kad jis netaptų alkoholiku ir kad tai neišvirstų į nepagydomą ligą? Kaip pavadinti žmogų (jam 40 metų), kuris kas vakarą – kiekvieną vakarą – jau kelis metus išgeria po pusę butelio vyno? Vadinti jį alkoholiku, atrodo, dar „netinkama” (tiksliau, mintyse, aš apie jį taip galvoju, bet dar turiu vilties, kad jis pasikeis, jeigu supras ir susirūpins, kur tai veda), – dar tikrai galima sakyti nėra akivaizdžių „tradicinių” problemų: nėra daugiadienių užgėrimų iki žemės graibymo, nėra tūsų, balių, festivalių, žmogus tiesiog sėdi namie su šeima ir geria vyną. Kas vakarą. Ir taip jau ne vienerius metus. Pati visą gyvenimą turiu tėvą alkoholiką, ir šio mano draugo tėvas alkoholikas, reiškia abu turim „puikius” šansus išsiugdyti šią priklausomybę. Man 36 metai ir aš pati niekada neturėjau poreikio alkoholiui. Gal sąmoningai, gal nesąmoningai, bet nei man jo kada nors reikėjo pasilinksminimams, nei apsvaigimui, nei nerimui, liūdesiui ar problemoms užsimiršti (nors turėjau ir vis dar turiu gyvenime didelių ir ilgai besitęsiančių tragedijų). „Alergiškai” reaguoju į tokį alkoholio toleravimą, ir pateisinimą, kad tai dar jokia „problema”. O kodėl reikia laukti kad tai jau taptų problema??? Arba kodėl reikia „tikėtis”, kad tai niekada nebus problema? Iš tikrųjų, mano akyse tai jau problema: matau, kad jam kyla sunkumų su emocijomis, dažnai būna liūdnas, susikaustęs, apatiškas, be iniciatyvos, lengvos minčių eigos. Drįsčiau spėti, kad depresija jau skverbiasi į jo kasdienybę. O juk alkoholis ir depresija labai dažnai keliauja kartu, nesvarbu, kas prasidėjo pirma. Jam labai trūksta elementaraus, paprasto kasdienybės džiaugsmo, – kad ir koks sunkus bebūtų tas [mūsų visų] gyvenimas – iš tikrųjų visada yra kuo džiaugtis. O labiausiai reikia džiaugtis ir būti taikoje su savimi. Mano giliu įsitikinimu, alkoholio veikiamose smegenyse (net jei tai neatrodo „problema”) nei su savimi, nei su likusiu pasauliu taikos nebūna niekada.
Ačiū Jums, Gintaute, už gilų ir prasmingą pasidalinimą. Turbūt nėra labai svarbu, kokią etiketę kabinsime – „pradinė alkoholizmo stadija”, ar kokią kitą. Tiesiog yra dalykų, kuriuos jūs aiškiai įvardinote: vyro kasdienis alkoholio vartojimas, depresyvi nuotaika, neigimas, gyvenimo džiaugsmo ir dėkingumo stygius. Turbūt už šių simptomų slepiasi dar gilesni dalykai: skausmingos vaikystės patirtys, menka savivertė, negebėjimas brėžti aiškių ribų, autoritetų nebuvimas, nepatenkinti dvasiniai poreikiai, gyvenimo įprasminimo stygius… Gali būti, kad visi šie veiksniai daro įtaką. Taigi, ir alkoholio bei kitų bėdų prevencija turėtų prasidėti kuo anksčiau, dar iki gimimo. Gera žinia ta, kad ji gali tęstis visą gyvenimą ir praeities nesklandumai nebūtinai bus lemiami.
Jūs labai gražiai išdėliojote kai kuriuos savosios pasaulėžiūros momentus. Judviejų pokalbiai apie tai ir pasidalinimai, kuo gi remiasi gyvenimas, kas jame svarbiausia ir į ką verta investuoti – šiuo metu, manyčiau, būtų veiksmingesni, nei ginčai apie tai, kas kiek geria ir ar tai problema.
Sėkmės jums.
Ieskau pagalbos ir patarimu kaip elgtis su sveikstanciu alkoholiku,ji viskas nervuoja,ka bepasakyciau viskas blogai,visur ir visada jo teisybe,tuoj pradeda saukt isterikuot ir siust mane ant triju raidziu,nebeturiu as nervu,bandau graziai bendraut . Jis kiekviena vakara isvaziuoja su draugais,su seima nenori but o kaip pasakau kad neleidzia pakankamai laiko su seima jis pareiskia kad buna su mum visa diena t.y max 3-4 val ir atsiranda reikalu mieste. Pradejau gerti raminancius vaistus nes negaliu pakelt izeidinejimu ir rekimu ant manes . Prasau patarkit kaip su juo elgtis.
Sandra, ačiū už problemos išryškinimą: alkoholizmo (ar kitos priklausomybės) negalima laikyti išspręsta, jei viso labo susilaikoma nuo medžiagos vartojimo. Problema daug gilesnė ir kol nebus pokyčių mąstyme, nesikeis vertybių sistema, nebus atsisakyta didžiulio egocentrizmo ir infantilumo, kol nesikeis gyvenimo būdas — tol atkrytis bus tik laiko klausimas. Deja. Arba, irgi galimas variantas, iškils kita priklausomybė – nuo kitos medžiagos ar veiklos.
Būtų gerai, jei jūsų žmogus toliau ieškotų pagalbos, lankytų AA grupę ar rastų kitą gyvenimą stuktūruoti padedančia veiklą. Betgi jūs to už jį nepadarysite…
Sėkmės jums.
Sveiki. Niekada nerašau komentarų po straipsniais, bet šį kartą tiesiog negaliu to nepadaryti. Mane labai sujaudino straipsnis ir ypač komentarai. Esu alkoholiko dukra. Tėtis gėrė labai daug metų, dabar jau trejus metus miręs. Kai buvau vaikas, labiausiai norėdavau, kad tėvai išsiskirtų. Mama tam niekada nepasiryžo. Kai tik galėjau, baigusi mokslus, iš karto išėjau iš namų, be galo norėjau ramybės. Man padėjo knygų, straipsnių skaitymas, sportas, be galo padėjo draugai, su kuriais daug ir atvirai kalbėdavau. Labai džiaugiuosi, kad išėjau iš namų, tai buvo vienas iš geriausių sprendimų mano gyvenime. Dabar turiu laimingą šeimą ir jaučiu, kad savo gyvenimą kuriu aš, nors kelias labai ilgas ir kartais skaudus. Beveik dešimt metų apskritai nebendravau su tėčiu, jis visą tą laiką gėrė, o aš norėjau saugoti save ir savo šeimą. Po to kartais trumpam susitikdavau. Šią vasarą savo šešiamečio sūnaus paklausiau, ar jis atsimena senelį. Jis buvo trejų, kai tėtis mirė. Taip, atsakė, prisimenu, kaip važiavom jo aplankyti ir kaip jis rėkė. Per visą tą laiką niekas nepasikeitė. Gaila, kad taip yra, nes norėčiau, kad mano sūnus turėtų kitokių atsiminimų, bet ką padarysi. Aš tikiu, kad kiekvienas esame atsakingas už savo gyvenimą. Kai pasirūpinsime savimi, tada galėsime padėti ir kitiems. Visiems sėkmės, kantrybės, ištvermės įsivardijant tai, kas mūsų gyvenimą kuria ir ką norim puoselėti, ir tai, kas jį griauna.
Ačiū, Milda, nuostabus jausmas dieną pradėti tokiu pozityviu liudijimu. Įkvėpimas ir palaikymas visiems. Ačiū, kad dalinatės!
Sveiki, ačiū už puikų straipsnį. Šiuo metu esu visiškai pasimetusi ir nežinau ką daryti. Su vaikinu draugaujame trejus metus, neseniai kartu įsigijome būstą. Tačiau pradedu matyti, jog jis turi problemų su alkoholiu. Jeigu paragauja alkoholio, turi gerti iki tol, kol nebepastovės ant kojų. Po to prasideda pagirios, kurias taip pat gydo alkoholiu. Tai trunka 3-4 dienas. Arba jei vakare po darbo išgeria alaus, žinau, jog šis išgėrimas pereis į kurkas rimtesnį. Tik dabar pradedu suprasti, jog aš tampu priklausoma nuo šių išgėrimų. Atsiribojau nuo draugų, nes gėda dėl jo.. Po darbo su baime skubu grįžti namo ir patikrinti kokia yra situacija. Suprantu, jog turiu daugiau dėmesio skirti sau ir rūpintis savimi. Taip dabar ir pradedu elgtis. Ši situacija man kelia didžiulę baimę, nes mano tėtis taip pat kentėjo nuo alkoholio. Bijau, jog sugriausiu savo gyvenimą, tapsiu alkoholiko žmoną, nesukursiu normalios šeimos. Tačiau su draugu skirtis nenoriu. Jis pats supranta, jog blogai elgiasi ir nori pasikeisti. Tačiau nežinau nuo ko pradėti. Kaip padėti jam keistis.
Rūta, turėtų būti sunku ir skausminga pripažinti realybę. Suprantama, kad jūs bijote. Jūs jau tapote alkoholiko partnere ir kažkuri jūsų dalis mato šios situacijos žąla ir bando jus įspėti, kad alkoholizmas – tai liga, kuri visiškai nesuderinama su patenkinamais santykiais. Apie harmoniją, pasitikėjimą, saugumą – aš net nekalbu. Su partneriu- alkoholiku to nebus ir būti negali. Rašote, kad jis nori keistis, bet vien noro (o gal tik jo deklaravimo?..) čia neužteks. Reikės daug pastangų, daug atkaklumo, didelės kovos. Ir tai ne jūsų kova, ir padėti jūs galite tik netoleruodama alkoholizmo. Kaip jūs jo galėtumėte netoleruoti? – techninis ir labai individualus klausimas.
Susiraskite psichoterapeutą, kuriuo galėtumėte pasitikėti ir pasikalbėkite, patyrinėkite save: ką jūs mylite, prie ko esate prisirišusi ir kaip ta meilė susiderina su gėda, neviltimi, pažeminimu ir bejėgiškumu, kurį (spėju) patiriate šiame santykyje. Ir kaip čia ta meilė įsikomponuoja?.. Kažkaip gana skausmingai ši situacija atrodo. Nepasmerkite savęs, neapleiskite ir neišduokite savo gyvenimo ir savo pašaukimo. Sėkmės jums.
Sveiki. Daugumas čia rašančių dar nieko nenusprendę-tad noriu pasidalinti savo patirtimi… Visiems kurie nori gyventi kitaip, bet abejoja:su vyru gyvenau 26 metus,labai mylėjom vienas kitą, alkoholis brovėsi po truputį į mūsų gyvenimą… iki vyro darbo praradimo, lašelinės stacionare… mintyse pradėjau mūsų santuoką laidoti po truputį… kai aš pati pamačiau, pajaučiau kaip man blogai-pati priėjau ribą-arba aš kartu su juo nusibaigsiu-arba turiu išgyventi-sudariau aiškų planą-ką pasiimu, kur išeinu, psichologo konsultacijos, savaitė atostogų sanatorijoje-ir išėjau. Buvo labai sunku… vyrą išvežė į ligoninę, priepuolis… ir kiti baisūs dalykai, bet aš nusprendžiau viską pajausti, viską išgyventi, skausmą ištverti, vaistų negerti (tik valerjoną retkarčiais). Noriu visiems pasakyti-nuspręskit ko norit, supraskit kad bus žiauriai sunku… suplanuokit aiškiai ir ištversit. Dabar gyvenu viena beveik metai, išsiskyriau – nors galvojau kad niekada nepavyks… viskas tik į gerą. Atsikeliu ryte ir dėkoju dievui-kaip man gera ir ramu, koks nuostabus rytas,koks gyvenimas puikus… Niekada nevėlu ir nieko negaila…
Sveiki, perskaiciau straipsni kelis kartus,kreipiuosi pirma karta pagalbos,sialia sios ligos gyvenu beveik visa savo gyvenima,nors esu pakankamai jauna,teti istraukti is ligos bandau nuo mazumes,nes jauciau atsakomybe,bet man kisa koja mama kuri naiviai laukia ir tikisi stebuklo,ir bando jam padeti, uzglaistydama visa tai…jis sugeba isbuti puse metu blaivus ir vel viskas is pradziu(su metais tas laikas trumpeja).Jauciu mamai toki pykti kad noretusi ja uzdaryti kurnors kad paliktu teti ramybeje,ir leistu jam pagaliau suvokti kokiam jis sss…yra…kaip padeti mamai,nes baisu ja prarasti per jos pacios naivuma,tik ir matau kaip ji nyksta,ji pati to nepripazysta ir sako man viskas gerai, o tiesa kad tevelis ja tiesiog zudo,naikina…esu labai griezta ir jau senai buciau padejusi taska,bet dabar reikia gelbeti mama,kur galima sulaukti pagalbos,gal patartumete!?
Sveiki. Geras straipsnis. Čia yra viskas ko reikia kiekvienam susidūrusios su problema. Žinau atsakymą i savo klausimą ( kaip man pasielgti?) bet dar vis skaitau ,Ieškau kažko kas man geriau tiktų. Daug metų gyvenau su vyru kuris gėrė.vis tikejau,kad supras kas vyksta jo gyvenime…..nesuprato.palikau po 30 metu.taip ir toliau jis gyvena ,bet aš toli nematau ir gyventi galėčiau ramiai,bet sūnus tuo pačiu keliu eina. Gyvename kartu ir tenka vėl matyti tai. Negirdi mano kalbų apie gydymas. Žinau turiu palikti vėl tik dabar sunu. Žinau bet nepalieka.darydama paslauga jam ir kankinama save. Esu stipri ir pasiryžusi tai padaryti dėl saves ir jo ..dar gal trūksta keleta perskaityti straipsnių ar dar vieno protingo patarimo .Žinau kad viskas bus gerai .Ačiū.Stiprybes visiems .
Ačiū už pasidalinimus: klausimus, atsakymus, ieškojimus. Sunku paleisti, sunku atsisakyti ambicijos išgelbėti, sunku imtis atsakomybės už save ir savo gyvenimą. Išties lengviau koncentruotis į kitą žmogų, jo klaidas. Pseudo pasiaukojimas- pašvęsti savo gyvenimą tam, kuris to visiškai nenori; nuolat dėl to liūdėti ir priekaištauti, kaltinti. O juk aukos pozicijai reikalingas budelis. Ratas užsidaro. Ir ką tada daryti alkoholikui? Jis juk ir be jūsų nelaimės turi problemų!
Ačiū už atsakyma,padrasinima priimant sprendimą. Stiprybės man ir ACIU jums.
Sveiki. Mano vyras yra alkoholikas (34 m.). Jis geria kiekvieną dieną, tik dar kažkaip sugeba dirbti, nors prie šeimos biudžeto neprisideda jau senai. Kai susipažinom prieš 15 m. jis alkoholio visai nevartojo, bet vartojo narkotines medžiagas ir tik visai neseniai, kai pasakiau jam, kad jis geria 2-3 metus be sustojimo, jis sako, ne, geriu tikrai ilgiau, nuo tada, kad nustojau vartoti narkotikus (nesuprantu, kaip aš nepastebėjau to lūžio). Pastaruoju metu vis dažniau pradėjau galvoti apie skyrybas, nors visada buvau prieš jas. Esu tikintis žmogus, o kaip žinia, bažnyčia skyrybų nepripažįsta. Labai dažnai gailiu savęs, verkiu, nes kaip sakau paaukojau jam 15 savo gyvenimo metų, o mes net vaikų neturime, o tai yra mano didžiausia svajonė. Prieš porą metų sužinojom, kad jo reprodukcinėje sistemoje yra problemų, o kad jis geria man dėl to dar labiau pikta. Pastaruoju metu atrodo, kad jis kraustosi iš proto guli, dejuoja, verkia, šaukia ant manęs, kad aš jam nepadedu…Tiesa pasakius nežinau kaip jam padėti…Prieš 1,5 savaitės jam buvo taip blogai, kad su lašelinėm „atkačialinom”, prieš tai jis žadėjo gydytis, o kai išblaivėjo pradėjo sakyti „tau reikia tu ir eik gydytis”. Negėręs išbuvo gal 3 dienas ir vėl tas pats. Dabar vėl kabinėjasi laksto į lauką kas pusę val. matyt išgerti ir vis griaužia mane, kad jam nepadedu. Aš nežinau kaip jam padėti, todėl sakau, kad aš jam nepadėsiu, jis turi pats sau padėti. Esu girdėjusi, kad geriausias būdas padėti alkoholikui- jį palikti, bet aš negaliu, nes butas priklauso mum abiem, aišku tik formaliai, jis nei cento nėra sumokėjęs už paskolą, todėl man pikta, kodėl aš turėčiau išeiti, juk jis namus pavers landyne.. kai jam sakau, kad jis eitų pas savo tėvą, jis sako „pati ir išeik, kodėl turiu eiti iš savo namų“ … Prašau patarkit, kaip man elgtis….
Aušra, turėtų būti labai skausminga matyti ir pripažinti žiaurią realybę: jūsų vyras jau antrą dešmtmetį yra priklausomas nuo psichoaktyvių medžiagų ir nesiruošia nieko keisti. Atrodo, kad didelė dalis gyvenimo nugyventa iliuzijose, jog įvyks stebuklas ir viskas pasikeis.
Klausiate, kaip jums elgtis ir čia pat dėstote, kad nieko padaryti neįmanoma. Kas belieka? – nekęsk ir kankinkis? Nejaugi tokį moto savo gyvenimui renkatės?.. Paradoksas, tačiau jūsų ir jūsų vyro pasirinkimai labai panašūs. Jų esmė – „nieko čia nebepadarysi ir aplamai, kodėl aš turiu išeiti – tegu jis išeina”. O kad įtvirtintume šį status quo, dar ir tikėjimu pasiremkime.
Liūdna, nes kažkur giliai yra visiškai kita Aušra, kuri nori augti ir auginti, nori būti mama, gyventi meile, o ne dusintis neapykantoje. Ji taip puikiai žino, ką čia dabar daryti. Jos ir ieškokit. Sėkmės.
Labai rekomenduoju visiems besikankinantiems dėl geriančių/gėrusių artimųjų kreiptis į Al-anon savipagalbos grupes. Žinau, kaip sunku tai padaryti. Iš asmeninės patirties. Sunku todėl, kad toks kreipimasis reiškia fakto, jog gyveni (gyvenai) su alkoholiku pripažinimą. O alkoholikais mes juk laikome tik visiškus degradus miegančius patvoriuose ir geriančius odekoloną. Bet taip nėra.
Aš net nežinau kaip pasakyti, kad būčiau išgirsta ir suprasta. Žinau asmeniškai kaip tai painu ir sudėtinga. Žinau jausmą, kai atrodo, kad išeities nėra ir niekas kitas tau negali padėti. Prašau, patikėkite manimi – išeitis yra. Pagalba yra. Bet ją reikės susirasti patiems. Kur ieškoti, jau nurodžiau. Ateikite
Sveiki. Esu susidūrusi su panašiomis problemomis kaip ir daugelis čia komentuojančių. Su draugu pragyvenome tris metus. Šiuo metu jau pusė metų kaip gyvenam atskirai. Ir visos problemos tik dėl alkoholio. Draugystės pradžioje nebuvo jokių užuominų kad jis priklausomas nuo alkoholio, kaip tik negėrė nė lašo. Džiaugiausi, nes pati vartoju labai retai. Bet po pusmečio paaiškėjo, kad jis užsikodavęs, dėl to negeria. Nemačiau tame didelės problemos, nes iki tol nebuvau susidūrusi su tuo. Draugavau toliau ir lygtai viskas klojosi gerai. Po kiek laiko pradėjome kartu gyventi, pasijaučiau kad laukiuosi, gimė vaikelis . Tada ir prasidėjo mano košmaras. Pradžioj išgėrinėdavo nedaug, savaitgaliais, paskui jau ir namuose vakarais. kol galiausiai priėjo iki to, kad dvi savaites išėjo iš namų ir visą laiką gėrė.Po to suprato kad vėl jam reikia gydytis. Užsikodavo. Atleidau, vėl gyvenom kurį laiką gerai. Po metų pasikartojo ta pati situacija. neteko darbo.Išvariau iš namų. Vėl užsikodavo. priėmiau atgal tikėdama kad jau šį kartą tikrai bus pasimokęs, ir supratęs kad šeimos gali netekt. bet…Gerti negėrė, bet pradėjo kiekvieną dieną vartoti „žolę”, negrįžti naktimis, meluoti man. Išvažiavo į užsienį uždirbti šeimai pinigų. Galvojau gal ten draugų nebus, gal nebus kada galvot apie žolę ar šnapsą. bet po kelių mėnesių kažkas atsitiko jam su protu. išmetė visus savo daiktus, elgėsi neadekvačiai ir dėlto buvo parsiųstas namo. Grįžo visai kitas žmogus, nežinojo nė kur eina, mėtė viską lauk. Pagalbos nepriėmė. nebegalėjau gyventi toliau, nes bijojau dėl savęs ir vaiko, todėl išvariau iš namų. po kelių dienų paskambino iš ligoninės kad rado gatvėje be sąmonės gulintį, pasirodo buvo prisivartojęs narkotikų. nusprendžiau kad jau šį kartą tikrai viskas. sukroviau visus daiktus ir išvežiau pas jo mamą. grįžęs iš ligoninės vėl gėrė, kol nepriėjo dugno savo. Pats paprašė pagalbos. Jau 5 mėnesiai nebegeria. Praėjo 12 žingsnių programą, lanko AA susirinkimus. Kai yra galimybė nuvažiuoja ir į anoniminių narkomanų susirinkimą. Po ilgos mano gyvenimo istorijos, didžiausias klausimas kuris man šiuo metu neduoda ramybės tai ar įmanomas gyvenimas su alkoholiku, kuris supranta kad jis toks yra, ir kad jam reikia pagalbos? Šiuo metu jis atsiprašinėja, nori gyventi vėl kartu, myli vaiką be galo, atrodo kad tvarkosi su savimi, nebendrauja su draugais, dirba. Ir mane jaučiu kad dar myli. Bet aš bijau kad vėl viskas kartosis. Gal ir norėčiau gyventi vėl kartu, nes jis tikrai nebuvo blogas žmogus, jokios agresijos, rūpestingas, bet bijau… reikia patarimo.
Klara, suprantu, kad jūs bijote. Jūsų vyras serga chroniška liga ir būtų labai sunku atlaikyti dar vieną jos epizodą. Turbūt norėtųsi užtikrinimo, kad košmaras baigėsi ir niekada nebebus jokių ligų. Deja, nėra tokių garantijų. Ir mes nė vienas nesame apsaugoti nuo fizinių ar psichinių sutrikimų. Ir mūsų vyrai neapsaugoti. Ir vaikai neapsaugoti. Kol nieko panašaus nėra buvę, lengviau apie tai negalvoti… Kai jau nutinka, tada ir prasideda baimė, bandymai kontroliuoti. Galima atsiduoti baimei ir viską sugriauti (ir kas tada?-juk saugiausia būtų išvis nieko nemylėti- tada nereiks nerimauti ir rūpintis). O galima ir kitaip: atsigręžti į viltį ir kurti toliau. Sėkmės apsisprendžiant!
Nejaugi smurtaujantys tėvai gali išsisukti sugriovę vaikams gyvenimą? Ar yra būdai prisiteisti kompensacija neprarandant daug pinigų teismui?
Tiesos įvardinimas visada yra labai svarbu. Kokiu būdu tai bus padaryta – čia jau formos klausimas. Kai kuriais atvejais tai gali būti daroma ir teisiniu keliu.
Laba diena, paskaiciusi strapsni supratau jog darydavau daug klaidu su teciu, rasdavau atimdavau, sekdavau, vis priziuredavau. Suprantu kad naudos jokios.
Straipsnyje rasoma, jog jis pats turi pajausti problemas, jis papuole i avarija, turejo du mesesius guleti, jam ateme teises, galiausiai neseniai ismete is darbo. Bet db ka jis daro tai tik geria. O siandiena kai pasakiau kad nera nei teisiu, nei darbo, gali eiti gyditis. Tai jis isterija didziausia sukele, pradejo dauzyti sau rankas. Ir isejo sake pasikars. Nezinauka daryti. Jis nera agresyvus, niekada taip nesilge per daugybe pragertu metu. Geras specislistas savo srities, bet visi pradejo atsisakyti jo paslaugu nes jaute alkocholio kvapa. Esu bandziusi vesti pas psichologa, kelis kart, net mama ikalbinau nueit nes psichologe sake norinti suzinoti kaip seimoje padetis. Jau keli men. vezioju i aa grupes. Bet is ten jis grysta laimingas su pasakojimais kad pas ji ne viskas taip blogai. Jis dar tuo metu keldavos i darba ir i tualeta randa jegu nueiti. Nezinau ka daryti. Noreciau patarimo, pagalbos.
Anna, jeigu būtų galimybė dukroms, žmonoms, mamoms išgydyti tėvų/vyrų/sūnų (ir atvirkščiai) alkoholizmą ar kitą priklausomybę, problemos nebūtų.
Skaitant jūsų komentarą, nevalingai aplankė mintis: ką jūs, kaip suprantu jauna moteris, veikiate su savo tėvu? Kokie čia santykiai ir koks jūsų statusas juose?.. Esate gelbėtoja? globėja? partnerė?.. O kur jūsų gyvenimas?.. Yra apie ką pagalvoti.
Labai svarbu suvokti, kad jūs negalite išgydyti savo tėvo, negalite jo išgelbėti. Vienintelė jūsų galimybė – pasirūpinti savimi ir išlikti blaiviai. Ieškokite profesionalo konsultacijos (nors vienos), kreipkitės alkoholikų artimuosius vienijančią grupę ir ieškokite laisvės sau. Sėkmės.
Ačiū už puikų straipsnį. Apie 10 m. gyvenu santuokoje su išgėrinėjančiu vyru (praktiškai kasdien suvartoja bent po 2-3 l alaus, nors daugiadienių nebūna), kuris pastovaus darbo neturi (nors uždarbiauja arba susiranda trumpalaikius darbus) ir tvarkosi savo gyvenimą taip, kaip jam patogiau. Auga du vaikai. Suvokiu savo ko-priklausomybę, tuo tikslu lankau psichoterapiją, po truputį mokausi brėžti ribas ir neprisiimti jo atsakomybių, žodžiu, kiek įmanoma, jo ligos tolesnio vystymosi aš nepalaikau. Tačiau problema ta, jog jis vienturtis „mamyčiukas”, užaugęs su hiperglobojančia motina, kuri akivaizdžiai ko-priklausoma ir, nors negyvena kartu, jį dažnai „gelbėja”, duoda pinigų, perka jo šeimai maistą (jis tai įvardina kaip rūpestį, nors šitaip jam lieka daugiau „laisvų” pinigų alkoholiui), yra pirkusi tabletes alkoholizmui gydyti, papildus kepenims ir t.t., ir pan. Mano vyrui akivaizdžiai darosi nepatogu santykyje su manimi ir jis vis dažniau bendrauja su savo motina, kuriai aš irgi akivaizdžiai neįtinku, nes „neprisitaikau, nesirūpinu, kai jam bėda, juk šeima”. Kartą net leido sau su anyta aptarti mūsų asmeninius konfliktus ir visas jų detales žodis žodin, taip mane apjuodindamas jos akyse. Mano ribos (pvz. kartu su juo negerti, nevežti jo girto į parduotuvę „užsipirkti”, neturėti intymių santykių jam esant girtam (ne dėl to, kad negertų, bet dėl to, kad man tai nepatinka)) iššaukia jo pyktį, kaltinimus ir visokias manipuliacijas mano jausmais. Kai atsiriboju – kaltina, jog gyvenu atskirą gyvenimą, nors iš jo dėmesio ir švelnumo nesulaukiu, norėdama apsikabinti esu ne kartą atstumta. Jaučiuosi lyg gyvenčiau meilės trikampyje, o gal ir kvadrate (vyras-butelis-anyta-aš), kur mano vieta – tikrai ne pirmaeilė. Esu tą išsakiusi, tačiau jo nuomone čia nėra nieko blogo, jeigu jis laikas nuo laiko pabendrauja su mama. Kita vertus, panašu, kad aš jį dominčiau tik tais atvejais, kai gerčiau kartu su juo ar kai tenkinčiau jo aistrą lovoje. Kuo toliau, tuo labiau man norisi trauktis iš tokio santykio. Nežinau, ar šioje situacijoje dar įmanoma kažką pakeisti…
Asta, ačiū už pasitikėjimą, pasidalinimą ir gerą žodį. Delsiau atsakyti, nes liūdna. Atrodo, kad daug stengėtės ir ėmėtės labai teisingų veiksmų, tačiau abipusių, pagarbių ir geranoriškų santykių sukurti nepavyko. Žinoma, gaila. Bet kaip dar galėtumėte išsilankstyti?.. Ir kas čia iš to turėtų išeiti?.. Man labai įstrigo pirmieji jūsų komentaro žodžiai: „Vyras tvarkosi savo gyvenimą taip, kaip jam patogiau”. Panašu, kad jokie mainai tarp jūsų nebevyksta. Kada taip nutiko?.. Tapote savo vyrui motinos pakaitalu – duodate nieko negaudama – kaip kokiam kūdikiui. Ar yra bent koks šansas įvesti čia realybės principą? Abejoju, jūs gi vis kalbinate, bandote tą daryti. Tada – ko laukiat? ir ko bijote?.. Kas verčia savotiškai dalyvauti kasdienėje destrukcijoje?.. – šalia jūsų yra žmogus, kuris kiekvieną dieną nuosekliai ir sistemingai save ardo. Kaip jūs tai pakeliate ir kas jau čia galėtų būti baisiau?..
Sveiki,
Noriu padėkoti straipsnio autorei už patarimus ir žmonėms, kurie dalinasi savo patirtimi. Visa tai tikrai naudinga.
O aš taip pat turiu savo istoriją. Augau su girtaujančiu tėčiu. Galbūt dėl to esu kopriklausoma. Visi mano anksčiau turėti vyrai buvo tokie, kuriems reikėjo vienokios ar kitokios pagalbos. Iš pradžių man patikdavo jaustis naudinga ir reikalinga, bet galiausiai tai pradėdavo varginti ir viskas pasibaigdavo skyrybomis.
Susipaźinusi su paskutiniu savo vaikinu galvojau, kad pagaliau man pasisekė, kad jam nieko netrūksta ir tai man skirtas žmogus, mes susižadėjome. Deja, po kiek laiko netyčia užtikau paslėptą alkoholio buteliuką. Poto tai kartojosi ne kartą. Teisinosi ir sakė, kad daugiau taip nebus. Be išgerinėjimo paslapčia alkoholizmas pasireiškė ir tuo, kad per savaitę būtinai surasdavo kokią nors progą normaliai prisigerti. Supratau, kad jis serga, tik nežinojau kaip rimtai. Pirmą kartą, kai susipykom, sukroviau jo daiktus ir sakiau išeiti. Maldavo atleisti, prižadėjo 2sav. negerti ir eiti koduotis. Deja, to laiko neištvėrė ir paaiškėjo, kad žmogus jau yra kartą kodavęsis. Vėl sukroviau daiktus. Šį kartą pradėjo manipuliuoti sakydamas, kad jo nemyliu,jis man nerūpi ir jam nepadedu. Net vaidino, kad žudysis. Tai mane tikrai išgąsdino.
Nors esam kartu palyginti neilgai, bet jį myliu.
Galvoju, kad tie bandymai jį išvaryti irgi buvo mano pačios manipuliacija. Turbūt būčiau laukusi, kol jis „pasitaisęs” grįš.
Šiuo metu bandau padėti sau. Ieškau literatūros, planuoju eiti į al-anon susirinkimus. Daviau sau laiko limitą, kurį stebėsiu save ir jį. Tikiuosi, per tą laiką susiprasti, kad galiu gyventi be jo, be kito, globos ieškančio vyro, o pati su savimi. Aišku, slapta tikuosi, kad jam irgi ateis „nušvitimas”. Bet į tai turbūt nereikėtų dėti per daug vilčių?
Peta, ačiū už pasidalinimą. Suprantu, kad patogiausia būtų, jei stebuklingai pasikeistų vaikinas, o chroniįka ir mirtina liga praeitų pati savaime, per dvi savaites. Deja, net jei jis negers mėnesį ar metus – tai dar toli gražu nėra blaivybė ir blaivus gyvenimas.Tiesa ta, kad alkoholizmas tiesiog pats nepraeina. Blaivybė- ilgas ir sudėtingas kelias. Būtinai nueikite į anoniminę grupę.Sėkmės!
Laba diena,
na tik šiandien sužinojau apie šią problemą šeimoje, žinoma meluoju, turiu žmoną, sūnų, jam tuo metu buvo 15 mėnesių, netyčia, paėmęs gurkštelti neste arbatos iš žmonos rankinuko (tikrai netikrindamas, o buteliukas buvo išlindęs , o labai norėjau gerti) pasirodo gurkštelėjau trejų devynerių. žinoma išbariau žmoną, kas per cirkai ir t.t. Ji man paaiškino, kad tai nuo nervu kartais. Kadangi pats negeriu visiskai, tai kažkaip nesusimasčiau daug ir taip ir baugėsi. alkoholi žinoma išpyliau. Na ir tada prasidėjo, t.y. prieš 6 mėnesius. Namuose pastovūs barniai, pastovūs kaltinimai, man, kad aš tai nesuprantu, tai nesusivokiu, tai dar kažko nepadarau. terorarizavimai, kad išeis iš namų , kad nusižudys, depresija ir t.t. visą tai vyko atrodo su blaivia, bent jau prie manęs, nei karto neišgėrus. Dažnai jausdavau acetono (bent aš taip galvojau) kvapą, prašydavau pasitikrinti, nuo cukraligės. dažnai budavo kažkokia ne tokia, ginčo metu, žodžiai buvo agresyvus, ižeidinėjimai, galęčiau daug pasakoti. Pasakysiu savo nuomone. nebesuprantu kas darosi, atrodo tarpais , kad kitas žmogus, kaltindavau, kad nepavalgius, nes jai matai silpna, guosdavausi , kad pavargus, nes su mažu vaiku namuose. dovanodavau gelių, saldainiu, mečiau sportuoti, nes matai aš galiu kur nori eiti, o ji negali, išeidavom dažnai pasiaiksčioti, leisdavau į soliariumus, masažus ir pan. Visą laiką galvojau, gal depresija, gal blogai jaučiasi, ir tas kvapas (jis mane užmuždavo) jaučių ta kvapą ir galvoju, kad tik netaip nepažiūrėt, kad tik patylėti nieko nepasakyt, kad tik neprisikabintu. kaip tik tas kvapas ir ji irzli ir vaikas irzlus. aš vis ieškau priežasties. jau nepasakosiu kokios šventės buvo, jūs vistiek nepatikėsit. Atvirai pasakysiu, nebežinojau, kaip elgtis. darbas, namai, greičiau praeitu savaitgalis, kad į darbą, nes jame geriau, ramiau. ir praėjo tie 6 mėnesiai, nutariau vakare su žmona nuvažiuot romantiškai pavakarieniauti, ji apsidžiaugė, bet tas kvapas, ji vėl kitokia. Privažiavus restoraną, jai staiga bloga, silpna vemia. Parvežk mane namo. ok. vežu be važiuojant klausinėju, kaip jautiesi, gal vandens gal oro. užmigo. na galvoju gal visai blogai, vežu į klinikas. Laukiu nerimauju ir t.t. žiūriu daktarai kreivai į mane žiūri kažko, kažką šnabždasi. galvoju, gal nesčia ar kažkas rimto. Ogi viskas labai paprasta. atbėga brangioji tik kažkodėl visai iš kitos pusės. nesuprantu kas vyksta. parvežk mane aš tau viską papapsakosiu ir t.t.
Bet galvoju taip nesidaro, einu pas daktarus paklausti kas darosi, ji kažkodėl bando sulaikyti ir išbėga iš priimamojo. na aš einu aiškinti. na ir situacija labai paprasta, daktarai sako gražinkit žmoną išblaivinimui. Gyvenimas trumpam sustojo. Kaip suprast. paprastai ji įpūtė 2,5 promilės. Tada akys man atsivėrė, o tiksliau tik vakar. paskaičius Jūsų šitą puikų straipsnį viskas atsistojo į savo vietas, visi taškai ant i susidėjo. Šiandien ryte pasišnekėjus, viskas tapo aišku.
Norėjau tik papasakoti savo istoriją, su tuom susiduriu pirmą kartą gyvenime, kaip elgtis nežinau, turiu puikų 1m.ir 9 mėnesių sūnų.
duosit kokį gerą patarimą, būsiu labai dėkingas. ačiū
Svarbiausia, bent tai, kad dabar žinau.
žinoma dabar daug skaitysiu ir priimsiu kokį sprendimą.
Mantai, sunku ir nesinori pripažinti to, ką seniai nujautėte. Visada sunku, o dar kai tau į akis sako, kad tu nematai to, ką tu matai- išvis pasimeti ir net nebežinai, kuo čia dabar tikėti. Kita vertus, visiškai aišku kuo. Priklausomas žmogus daug neigia, jis neigia akivaizdžius dalykus ir gali tvirtinti, kad ten, kur juoda, yra balta ir atvirkščiai. Jo artimiesiems svarbu neprarasti realybės jausmo, ryšio su savo jausmais, pojūčiais ir intuicija. Tada viskas daug aiškiau atrodo. Gerai jaučiant situaciją, išgyvenant jos emocinius krūvius sprendimai ateina patys ir atsiranda drąsos paleisti iliuzijas bei netikras viltis.
Sveiki nelaimės draugai ir gerb. psichologe,
Esu situacijoje,kai visiškai niekam negaliu pasakyti ar paklausti patarimo. Situacija pakankamai keista ir tapo nevaldoma. Pažįstu žmogų jau labai seniai,gal 14 metų. Susipažinome darbe, pradėjome draugauti, jis nuomojosi butą, santykiams įsibėgėjus,jis apsigyveno pas mane. Dirbo labai atsakingus darbus, įtemptus ir vakarais saikingai išgerdavo brendžio ar kažko panašaus. Iš ryto tvarkingas prisistatydavo į darbą, kuriame buvo vertinamas ir gerbiamas. Suprasdavau, kad vakariniai atsipalaidavimai prie gero neprives, bet mane tikino, kad „dabar visi taip, o ką tu manai,šitoks stresas”. Pagaliau išsipildė mano pranašystė, kad jį kada nors pričiups. Taip ir įvyko, išmetė iš darbo. Kadangi žmogus protingas, gabus ir gerai apmokamas, įsivaizdavo, kad be problemų draugai juo pasirūpins ir jis bus pasiūlytas kitur. Tačiau to neatsitiko, kadangi ir draugai įvertino visas aplinkybes ir kažkodėl pasįūlymų nėra jau pusmetis, nors jis visada visais rūpinosi ir tuo didžiavosi, kad gali. Jau pusmetis, kaip jis geria diena iš dienos,dabar jau nuo ryto. Teko išprašyti iš namų, kadangi buvo sukėlęs gaisrą, palikęs verdantį puodą, laimei, pavyko laiku grįžti. Dar buvo užpiltas butas, kadangi sugalvojo pasilepinti vonia. Dabar rašau ir tarsi iš šalies žvelgiu į save ir galvoju,iki ko mes nusiritom, jis ir aš. Šiuo metu gyvena pas savo tėvus provincijoje, iki tol periodiškai atvažinėdavo ir gyvendavo pas mane, kadangi, atseit,darbo ieško ir reikia būti pasiruošus susitikimams ir t.t. Tas pusė metų buvo nuolatinė streso būsena-gers, negers, ar bus galima bent pasikalbėti. Jaučiuosi kalta, nors, pasak psichoogų, neturėčiau. Bet aš buvau šalia visą laiką, mačiau, kodėl leidau ir t.t., visokios mintys neduoda ramybės. Žmogus tikrai be galo protingas, intelektualas, jautrus netgi per daug, kaip sunku matyti absoliučią degradaciją ir nieko negali padaryt, negaliu susitaikyti su mintimi, kad tai tas pats žmogus. Niekada netikėjau, kad alkoholis taip gali paveikti smegenis, gydytojai sako tikrą tiesą.Gal problemas išspręstų priverstinis gydymas, nes sunku patikėti, kad ūmai tokio asmens pažeistos smegenys atsistatytų ir jis nutartų, kad savo noru reikia negerti.Argumentai ir kalbos tikrai neveikia.
Ačiū, kad visa tai skaitėte, kažkaip palengvėjo..
tikrai labai sveika bent sau pasirašyti visą istoriją ir lyg pažvelgti iš šalies. Perskaičiau savąją ir nusistebėjau, kokia naivi moteris (pagalvočiau, jeigu ne aš būčiau rašiusi). Viskas sudėliota, kaip enciklopedijoje,ir gėrė, kada norėjo ir kiek norėjo, nekreipė dėmesio į prašymus ir įspėjimus, ir tuo pačiu tikino, kad aš jam svarbi. Kita vertus, išmestas iš darbo užsiminė, kad netikėjo, kad taip gali būti ir kad jeigu darbe būtų bent kažkas užsiminęs, kad nujaučia jo priklausomybę, būtų susiėmęs. O tuo tarpu aš kasdien tai sakiau, betgi mano kalbos tai tuščias oro drebinimas, argi verta kreipti dėmesį į moteriškės tauškalus, visos jos kažko reikalauja. Tai rodo, kad artimųjų pastangos yra bevaisės, jie visi susitarę vykdo sąmokslą prieš nesuprastą ir nevertinamą. Bet kodėl taip skauda širdį,kaip palaidojus, žmogus gyvas ir dar nepanašus į išpurtusį beviltiškai nusivažiavusį, sunku patikėt, kad jis niekada nebebus toks, koks buvo, o juk tiek visko buvo, kelionių, bendros veiklos, svajonių. Manau, jeigu būtų įteisintas anoniminis gydymas be identifikacijos, labai daug kreiptųsi, nes tai suteiktų viltį atsitiesti be viešumo, ne visi tokie drąsūs aukoti karjerą, reputaciją, pas mus tai nelaikoma liga, bet tai yra baisu.
Ačiū, Vilija, už drąsų pasidalinimą. Įsivaizduoju, kaip turėtų būti gaila: savęs, draugo, praeities ir ateities, to, kas praėjo ir to, ko niekad nebebus… Kur jau čia širdies neskaudės. Regresas ir degradacija – psichologinė asmens mirtis yra nemažiau skausminga nei fizinė.
Vėli naktis, bet norėjau nors trumpai atliepti. Jūsų atviras, tiesus ir viešas žodis įkvepia ilgesniam komentarui. Betgi ne šiandien, nors turbūt ir ne rytoj, rasiu jam laiko. O dabar- miegot ?
Kaip gaila kad šiame puslapyje tiek daug panašioje situacijoje gyvenančių žmonių kaip as, bet tuo pačiu pasidaro lengviau nes žinau kad esu ne viena tokia kuri gyvena ir kenčia vyro alkoholizmą.
Esu visiškoje neviltyje. Ir manau kad žmogaus aš jau nebepakeisiu ir nepriversiu jo nustoti gerti. Bet baisiausia kad tas žmogus dar ir pradėjo grasint nusizudysias jei as ji paliksiu. O to as baisiausiai bijau ir atsisakau drastisku veiksmu jo atzvilgiu nes galvoju kad jis taip ir padarytu-prisigeres pasikartu. Jo tevas padare ta pati.
Taip ir gyvenu emocineje itampoje.Matau kad zmogus nebesusitvarko su savimi ir laipsniskai degraduoja.Ryte issiblaives pazada negert sutinka kad turi problema, kad jo gerimas kelia kancias visai seimai, taciau vakare jis jau buna girtas ir tada pyksta ant saves labai smarkiai kad neturi valios kad yra kvailas taip gerdamas griauna santykius arba sulaukes mano neigiamos reakcijos ir pykcio i jo busena pradeda priekaistaut kad jam reikia manes svelnios mylincios o ne piktos raganos…bet is kur tas svelnumas meile kai zmogus tiesiog tyciojasi is tavo jausmu…taip ir gyvenu kancioje…
….juk kokie tarpusavio santykiai gali buti tarp blaivaus ir girto, nesamones kliedincio zmogaus. Jam simtus kartu sakyta kad man truksta zmogaus, blaivo zmogaus su kuriuo vakare po darbu galeciau bendraut issikalbet svajot kurti ateities planus…bet deja deja beveik kiekviena vakara as tik girdziu tik girto zmogaus nusisnekejimus o veliau tik knarkima lovoje…
Stebiuosi savo kantrumu ir atlaidumu….
Toks jausmas kad mane greiciau prazudys pastovinervine itampa kuri neigiamai veikia mano sveikata nei ji besaikis alkoholio vartojimas….esu tarsi spastuose ir nebezinau kaip sau padeti…
miela Agne, patvirtinu kiekvieną Jūsų žodį, būtent tai ir aš girdžiu . Tai nori- nenori veikia psichologiškai, nors ir supranti, kad tai gudrus manipuliavimas jausmais, supranta, kad gali tai daryti, nes yra rūpesčio objektas. Mano atveju net neįmanoma susikalbėti jokiomis temomis, jeigu nėra išgėręs, irzlus, viskuo nepatenkintas, o jeigu pamatai, kad geros nuotaikos, tampa viskas aišku, kad jau suspėjo…Baisiausia, kad nėra į tai žiūrima kaip į ligą, o tai yra baisi liga, kad ir gėdinga (kompleksuotų lietuvių manymu), bet liga, o gydymo praktiškai nėra. Netikiu sunykusiomis smegenimis subjekto, bendraujančio penkerių metų vaiko lygmeniu, nušvitimu ir pakilimu iš dugno. Manau, kad vienintelis dalykas, kuris priverstų tokius išsigąsti yra sveikatos rimtos problemos, kurių jie labai bijo. Nesinori to linkėti, bet manau, tai mūsų su Jumis vienintelis išsigelbėjimas.. Stenkitės atsiriboti ir lyg pažvelgti į save iš šalies, man tai padeda, iliuzijos išsisklaido. Laikykitės.
Dar pora pasidalinimų. Išties baisu, kai artimas žmogus sau šitaip baisiai kenkia ir grasina dar didesne destrukcija. Savižudybės, nelaimingo atsitikimo ar nusikalstamos veiklos rizika išauga, esant alkoholizmui. Niekur neradau duomenų, kad pvz. savižudybės tikimybę didintų žmonos atsisakymas paklūsti manipuliacijai. Daug blogų dalykų gali atsitikti, bet pagalvių kaišiojimas čia nepadės. Kita vertus, galiu suprasti ir tą stebuklo troškimą, kuris taip trukdo veikti ir pradėti gyventi savo gyvenimą. Prievartinio gydymo nėra, nes jis brangus ir neefektyvus, pažeidžia žmogaus teises ir atgraso nuo pagalbos. Bet kokia liga sirgdami mes galime gydytis arba galime to nedaryti. Alkoholizmas nėra išimtis. Dėl alkoholizmo, kaip turbūt dėl daugelio ligų, artimiausi žmonės jaučiasi kalti, nes taip lengviau nei pripažinti, kad esu bejėgis, nieko nepadariau, nes tuo metu nieko ir negalėjau padaryti…
Sveiki. Aš – alkoholiko žmona jau 28 metai. Turim du suaugusius sūnus. Per visą bendrai (o tiksliau pasakius, po vienu stogu) gyvenimą nieko gero nemačiau. Po bendrai nugyventų 8 metų buvau padavusi skyryboms, išėjusi su vaikais iš namų.Išeidama iš mūsų bendrų namų jam palikau tik tai, kas buvo pirkta jo motinos- minkštų baldų komplektą. Kol negavo pranešimo iš antstolio, kad bus išskaičiuojami alimentai vaikų išlaikymui, tol mūsų neieškojo. Tada atsirado – su vaikais gyvenom pas mano tėvus. maldavo, prašė sugrįžti, dievagojosi ir žadėjo mumis rūpintis. Patikėjau. Grįžau su sąlyga, kad įrodys, jog tikrai gali rūpintis šeima. Grįždama pasiėmiau tik tai, kas reikalinga vaikams ir savo asmeninius daiktus. Vaikai miegojo ant sofos, mes ant grindų. Per pusmetį atsirado visa, ko reikia normaliam gyvenimui. Dirbo, negėrė 7 metus. Paskui vėl prasidėjo užgėrimai. kelis kartus prarado darbą. Paskutinė kartą – pilna ta žodžio prasme – darbą pragėrė. Būsto paskola, rūpinimasis vaikų gerove ir išmokslinimu gulė man ant pečių. Jam viskas buvo tas pats. padėjo vienos pažįstamos gydytojos pasakyti žodžiai, kuriuos ji man persakė išgirdusi psichologo paskaitoje: „Geriausia pagalba alkoholikui – tai jokios pagalbos”. buvo labai sunku „perlipti” per save. Žiauriai sunku, nes visą laiką juo rūpindavausi, kai prasidėdavo abstinencija – po dviejų trijų savaičių užgėrimų.paskutinį kartą prieš užsikodavimą užsidaręs sodyboje vienas gėrė 9 paras. Žinoma, skambindavo bandydamas mane terorizuoti, kodėl neatvažiuoju ir juo nepasirūpinu. Tie žodžiai man buvo kaip žirniai į sieną. Grįžo namo, vaikai ir aš nekreipėme jokio dėmesio. sekančią dieną pats paprašė pagalbos – rasti gydytoją, pas kurį galėtų lankytis ir nebegerti. daviau parą laiko gerai pagalvoti, ar tikrai to nori. Sekančią dieną pagalbos paprašė dar kartą. Radau gydytoją. Užkodavo. Negėrė 3,5 metų. Dabar vėl geria penkti metai. Gyvename kaime, butas mieste. Geria visas išeigines – darbas pamaininis. Taip pat ir grįžęs po pamainos, nors vakare arba sekančią dieną reikia į darbą. kažkurį laiko tarpą, kaip kokia kvailelė bandžiau vėl prašyti, kad negertų. Gyvenu su juo, nežinau, kodėl. Sodyboje darbų pilna. Prieš savaitę trūko kantrybė, labai ramiai išsakiau savo nuomonę apie jį. Supyko – kitokios reakcijos nesitikėjau. Paaiškinau, kad ne moters darbas pjauti žolę su trimeriu, kultivuoti daržą kultivatorium. Pacitavau jo žodžius, kad visa aplinka jam yra vienodai (žinoma, tai buvo pasakyta truputį kitaip). Liepė neperdėti, atseit, taip nesakęs, pasakiau, jog tai šventa teisybė. Sekmadienį pasiėmė trimerį, nupjovęs gabalėlį, paklausė, kur pjauti dar. paprasčiausiai atsakiau, jog, jei nemato pats, aš tikrai jam negaliu parodyti. Šiandien grįžus iš darbo radau einantį su trimeriu – vakare išvažiavo į naktinę pamainą. Tiesą pasakius, dabar pas mus jau dvi dienos nekalbadieniai. Tačiau aš nekreipiu dėmesio – ramiau. negria nuo pirmadienio. O kai namuose tyla – tada nereikia klausyti įvairių nesąmonių. Tokių, kaip – „pas mus kaime skraido nestandartinės antys, o standartinės plaukioja Vilnelėje Vilniuje” (pats gimęs ir iki 30 metų gyvenęs Vilniuje), arba ” Aleksandras Makedonietis pylė vyną ant Alpių kalnų ir sprogdino tuos kalnus, nes jam trukdė tie kalnai su karžygiais keliauti užgrobti Europos”. Suprantu tik tiek, kad nebėra normalaus žmogaus mąstymo, tampa visiškai asocialus, nes net nuvažiuoti į miestą nusipirkti produktų yra didelis žygis, nekalbu jau apie tai, kad reikia važiuoti į Vilnių pas jo motiną – tai jam jau neįvykdoma misija, sakytum, iki Vilniaus tūkstančiai kilometrų.
Visus finansinius reikalus tvarkau aš. Savo pinigus prageria iki cento, maistui atimu iš jo su didžiausiais triukšmais. Būna taip, kad negaliu gauti iš jo nei cento kurį mėnesį.
Jaunesnysis sūnus gyvena užsienyje, vasarą skrisiu pas jį. Taip nusprendžiau. Rudenį, nuėmusi derlių, išvažiuosiu gyvent į butą mieste. Matyt, nebenoriu kasdien matyti jo girto ir pastoviai kalbančio nesąmones…nors kaime gyventi man labai patinka, vien dėl gamtos apsupties…
Atrodo, kad patyrėte daug kančios ir skausmo. Tačiau pažvelgti giliau, pamatyti jų prasmę ir vertę kol kas nepavyksta. Ši transformacija ir nėra greitas, lengvas darbas. Matyt, kad ji dar laukia, jei tik to imsitės… Iš to, ką ir kaip kalbate apie savo vyrą, spėju, kad tapatinatės su auka ir tik dar giliau grimztate į neviltį, dar daugiau kartėlio ir pagiežos patiriate. Vyras iškyla kaip didžiausias niekšas, kuris tyčia ir besimėgaudamas sugriovė jūsų gyvenimą. Ir jūsų kaltinimas ima skambėti gana agresyviai. Vidinė aukos – agresoriaus dinamika niekur neveda. Gerai būtų jos atsisakyti. Sėkmės jums.
Laba diena,
ieškau patarimo, perskaičiau daug straipsnių ir informacijos, tačiau atsakymo neradau.
Problema – mano vyro tėčio alkoholizmas.
Trumpai parašysiu situaciją, kiek jau supratau ir matau ją iš šono.
Su vyru esame susituokę 10 metų, kartu esame dar ilgiau. Kiek pamenu, jo tėtis visada turėjo problemų su alkoholizmu. Vyras yra vienturtis. Ir pats, kiek pamena, tėtis gerdavo visada. Tik jis turi tokį įdomų bruožą, kad jeigu dirba, tai daro labai atsakingai ir darbo metu niekada nebūna ( tiksliau nebūdavo girtas ar net išgėręs), tačiau po kiekvienos darbo dienos, ją pabaigti alumi ar kažkuo stipresniu – buvo tarsi įprasta.
Kiek ir pamenu, jeigu važiuodavome pas tėvus – žinodavome, kad jeigu tai bus vakare, tėtis bus gerokai apsvaigęs, bus sunku susikalbėti, kils konfliktai ( mūsų šeima visai nevartoja alkoholio sąmoningai ir to nesupranta ) ir panašiai. Buvo šeimoje visokių situacijų, kurių eigoje niekas nesikeitė. Tačiau susirgo vyro mama – jai diagnozavo sunkią vėžio stadiją. Turėjome vilčių, kad tai padės jo tėčiui susimąstyti, dėl jos, kad galės keistis ir negerti, nes ji labai išgyvendavo ir nemėgo, kai jis gerdavo, nors mačiau, kad to neparodo, kartais net atrodė, kad jos tai nejaudina. Ji kabinosi į gyvenimą visomis jėgomis, daug darė, lankė meditacijos kursus, užsiiminėjo mėgiama veikla, visada šypsojosi ir tikėjo, kad gyvens ( nors gydytojai jai davė labai mažai – jai pavyko su savo labai sunkia liga pragyventi 2 metus ). Aš tik iš šono mačiau, kaip ji tikėjo ir norėjo, kad vyras pasikeistų, kad padėtų sau. Netekus žmonos, vyro tėtis pradėjo dar labiau gerti, tas dažnėjo ir galiausiai visgi jį pričiupo darbe ( iš vakaro buvo gerai prisigėręs, todėl dar kitą dieną nebuvo blaivas ) ir žinoma, atleido. Jis liko visai vienas, nes mes gyvename kitame mieste. Pradžiai dar bandėme jį suprasti, kalbėjomės dažnai telefonu, tačiau supratome, kad kuo toliau tuo labiau nesuprantame vieni kitų.
Praėjo 4 metai po žmonos mirties, ir mano akimis situacija tik gilėja, jis visas jau išsipūtęs nuo gėrimo, tiesa, gyvena vienas ir kai negeria padaro daug – ir dirba kažkur, kažkam gali padėti, susitvarko namus, pats gamina valgį, tvarko visą buitį, turi daržus ir veiklos turi. Tačiau kiekvieną kartą nuvykus ir jį pamačius mes vis labiau bijome, kad jam tiesiog gali sustoti širdis ar dar kas blogo nutikti, nes atrodo jis labai labai blogai. Bandėme kalbėti ne tik mes, rodyti pavyzdžius, tarkim, kad ir pakitusį jo veidą ir kūną, tačiau regis jis to nesupranta – prigalvoja kokių nors pasiteisinimų ir tarsi nesupranta, kodėl taip vyksta. Yra turėjęs ir sveikatos pablogėjimų, kai negali išlipti iš lovos, tada negeria savaitę dvi, o po to vėl viskas iš naujo
.
Tiesiog patys nežinome, ką daryti ir aš iš vis kažkas įmanoma padaryti, jeigu žmogus pats nesupranta, kad serga ir kitų negirdi, tačiau jaučiame atsakomybę dar bandyti kažką keisti, kažkaip padėti artimam žmogui, nes jį labai mylim ir myli jį anūkė – mūsų dukra.
Sakykite, gal Jūs galite mus kažkur nukreipti ar duoti patarimą – ką daryti toliau ? Ar mes turime atsiriboti nuo jo ir pasakyti griežtą ne, bet tada skaudu anūkei nematyti senelio. Matyti senelį girtą ir tokį, koks jis yra dabar – yra ir jai ir mums labai sunku, nes mes net negalime su juo pasikalbėti, tiesiog jis tarsi ne čia visada. Ar jeigu jis nesupras, kad jam reikia pagalbos – jam niekas nepadės … ?
Tiesiog bandome, kol kažkas mūsų jėgose, dar kažką daryti, nes metai bėga, matome, kad jis tiesiog miršta akyse. Kaip suprantame, prievarta, jis niekur neis, ir į nieką nesikreips. Ką daryti toliau ?
Ačiū už Jūsų laiką. Ir už bet kokią pagalbą ar patarimą.
Skaiste, liūdna suvokti, kad neįmanoma teisingai gyventi už kitą žmogų. Kad ir kaip jį mylėtum, jis gyvena savo gyvenimą ir jo valia rinktis. Žinoma, galima (reikia) motyvuoti gydytis, kalbėti, rodyti video, kaip atrodo, ką kalba apsvaigęs – gal pagalvos. O gal ir nepagalvos. Ir tai bus jo sprendimas, jo atsakomybė. Atrodo, kad labai jautriai pergyvenate artimųjų likimus, jų ligas; norite juos ištaisyti, nes jūsų akimis jie – klaidingi. Istorija skamba kiek painokai, apie save sakote – „mes“, tai iškilo klausimas dėl ribų: ar gerai jas jaučiate, ar jums pačiai yra aišku, ką ir kiek galite, kur prasideda ir kur baigiasi jūsų šeima, kokios iš tikrųjų jūsų pareigos ir atsakomybės. Ši takoskyra ne visada savaime gaunasi. Tenka permąstyti. Sėkmės.
Laba diena, ačiū už atsakymą.
Tik norėčiau atsakyti dėl žodžio „mes” – jį vartojau todėl, kad šis klausimas buvo mūsų abiejų su vyru, tik jį rašiau aš, todėl ir kalbėjau kaip nuo mūsų abiejų, su žodeliu „mes”.
Bandome kalbėtis, visaip ir ne tik mes, kad jam reikia negerti ir to nedaryti sako ir sesuo ir jo mama, bei mylima anūkė, tačiau visi žodžiai tarsi atsimuša į sieną. Jeigu kalbame telefonu – iškart padeda telefono ragelį, jeigu sakome į akis – tuomet pradeda pykti ir išeina iš kambario, net nebando išklausyti, nebando iš tiesų išgirsti ką norime pasakyti. Su mama, kuri jam nuolat sakydavo ir primindavo, jis jau, galima sakyti, prarado ryšius, tiesiog vengia bet ko, kas jam nors kažkiek bando atverti sąžinę.
Tai kaip elgtis tada ? Paleisti ? Nes, kaip suprantu, jeigu jis net išgirsti apie esamą situaciją nenori, apie gydymą kažkokį dar net anksti kalbėti.
Širdingai dėkoju už šį straipsnį. Jis man – šią akimirką – išsigelbėjimas. Turiu mama, kuri geria nuo tada, kai man 11 metų. Dabar jau man 36. Mamos alkoholizmo buvau sutraumuota. Traumas ir jų pasekmes išsigydyti užtruko daugybę metų. Dabar jau seniai gyvenu toli. Pasistačiau nuostabų gyvenimą ir esu ne tik pavyzdys daugeliui žmonių, bet ir esu laiminga.
Žinoma, kas sykį kai mamos gyvybė kabo ant plauko mano širdis stoja. Todėl DĖKUI už priminimą mano paskutiniųjų klaidų (daviau pinigų, mokėjau skolas.. bet gi „buvo ypatinga situacija” ??♀️).. man nereikia gelbėti pasaulio, nereikia gelbėti mamos. Ji turi teisę gyventi savo gyvenimą kaip ji nori bei netgi turi teisę, jei ji taip nori, mirti. Ačiū už nuostabų straipsnį (o aš skaičiau daug ir visokiomis kalbomis), kuris viska aprėpia trumpai ir aiškiai. Dabar pasistengsiu išeiti iš sistemos išeidama iš savo rolės.
Dėkui.
Iš širdies.
VJ
Ačiū, Purusha. Būna momentų, kai iš išorės išgirsti tai, ką giliai viduje ir pats kuo puikiausiai žinai, tik nedrįsti pripažinti. Tada labai palengvėja. Džiugu, kad straipsnyje ir turbūt komentaruose, kurie man atrodo ne mažiau svarųs ir reikšmingi, radote žinutę sau.
Sunku atsisakyti gelbėtojo vaidmens- jis toks natūralus atrodo. Sunku liautis vertinti ir įsivaizduoti, kad žinai, kieno gyvenimas pavyko, o kieno nenusisekė. Tačiau būtina pripažinti kito žmogaus lygiavertiškumą, autonomiją ir pajėgumą apsimokėti sąskaitas, atlaikyti savo pasirinkimų ir daugybės kitų aplinkybių pasekmes. Visa tai vadinama pagarba kitam ir sau. Sėkmės jums.
Laba diena, p. Jurga,
perskaičiau Jūsų straipsnį, iš tiesų radau daug tiesos jame.
Esu ties skyrybų slenksčiu, nes nebematau prasmės toliau gyventi su žmogumi, priklausomu nuo alkoholio. Sunkiausia yra tai, kad jis to nepripažįsta ir sako, kad gali negerti kai tik nori. Kaip įrodymą ištveria savaitę -dvi negerdamas nei lašo, o po to vėl gurkšnoja kasdien vis daugiau – ryte reikia nors 50 g,. vakare – 200g. ar daugiau Jei manęs nėra namie – tuomet ir visas butelis. Ir taip kasdien, grįžtant iš darbo išgeria pakeliui, slepia tuščius ar nugertus butelius.
Daug kartų kalbėjau su juo apie gydymąsi nuo šios priklausomybės, tačiau jis tik juokiasi iš to. Jo šeimoje geria ir dar 2 broliai, kurie jau praradę savo šeimas dėl šios problemos.
Nežinau kokiu būdu dar galėčiau išsaugoti gyvenimą kartu, nes prievarta jo negaliu niekur nuvesti, o pats nepripažįsta jokių gydymų.
Šiuo metu liepiau jam susirasti kur gyventi ir išsikraustyti. Žinau, kad man po to gyvenimas vienai bus labai sunkus, nes tas žmogus atsirado mano gyvenime būtent tada, kai turėjau daug sunkumų ir buvau visiškai viena, negalėjau pakelti tos vienatvės. Nors dabar daugelis mano problemų išsisprendė, tačiau vienatvė man sunkiai pakeliama. Tačiau toks gyvenimas kartu taip pat darosi nepakeliamas, nieko negali planuoti, griūna ir atostogų ir kiti planai.
Gal galite kažką patarti? Būsiu labai dėkinga.
Ačiū, Loreta, už dar vieną liudijimą, kiek daug neigimo lydi alkoholizmą ir kos jis stiprus… Jums turbūt taip pat reikėjo daug ryžto ir drąsos, kol apsisprendėte judėti links laisvės. Tačiau kodėl bijote vienatvės?.. Kas jus taip gasdina tame patyrime, kad net tąsyti su girtuokliu atrodo patraukliau?.. – užduokite sau šiuos klausimus.
Vienatvė gali būti labai svarbus, brandinantis ir auginantis patyrimas, atveriantis naujas gyvenimo galimybes ir perspektyvas. To jums ir linkiu. Nuoširdžiai—
Puikus straipsnis turintiems šeimoje tokių problemų. Turiu brolį-alkoholiką..kenčiame jau daugelį metų ir aš ir mama..šeimos neturi, išsiskyręs, gyvena su mama. Mama pensininkė turi jį išlaikyti..nes visus uždirbtus pinigus prageria, nemastydamas, kad reikia už butą mokėti ir maisto nupirkti. Paskaičius straipsnį tikrai įsitikinau, kad darome jam paslaugą. Pastoviai sąžinė neleidžia jam nepadėti..nes gali jam kažkas atsitikti..pastoviai nerimas, baimė, nes nekartą ir ligoninėje atsidūręs buvo nuo sumušimų, nes persigėręs būna aršus. Gydytis nenori, nes neskaito savęs alkoholiku. Prieš metus sužinojome kad serga sunkia liga. Metai jau su juo po ligonines ir poliklinikas važioju, renku informacija apie ligą..rūpinamės su mama..bet ir tai jam nepakeitė nuomonės, kad reikia susiimti į rankas.. Gaila mamos..slapsto jo ydas nuo artimųjų..nors ne kartą sakiau reikia kad kas iš giminių su juo pakalbėtų..bet mama nenori to, pastovus melavimas dangstymas jo daugiadienes..Šiandien perskaičius jūsų straipsnį, nutariau neieškoti brolio..jau trečia diena, kaip nesirodo, nors ir reikia pas gydytojus..mama sako reik nuvažiuot paieškoti pas draugus..atsisakiau, nes tikrai turiu savo gyvenimą pradėt gyventi, o ne jo..ačiū jums nuoširdžiai, jūsų straipsnis tikrai naudingas, sėkmės jums:)
Ačiū jums už pasidalinimą. Stiprybės ir kantrybės keliaujant savo keliu ir atsisakant ambicijos išgelbėti, pakeisti… Žinam, skauda širdį, kai artimas žmogus griauna save ir gyvenimą, bet tai jo kelias ir jo atsakomybė. Kuo ilgiau išbūsite savo laisvėje, tuo lengviau darysis.Sėkmės jums.
Sveiki,
Dalinuosi savo patirtimi ir tikiuosi sulaukti patarimų.
Esu pilnametis, savarankiškas, dirbu gerą darbą, gyvenu su tėvais ir sese. Mano mama apie 18 metų visiškai nevartojo alkoholio, buvo prieš jį nusiteikusi, visuomet aiškindavo, kad galima puikiai praleisti laiką, linksmintis be jo. Dažnai kuriam nors iš artimųjų padauginus – pamokslaudavo.
Tačiau prieš dvejus metus laiko mama pati pradėjo “smaguriauti” alkoholiniais gėrimais. Iš pradžių viskas buvo labai nekalta. Pora kokteilių, ar taurių vyno per šventes. Tačiau laikui bėgant alkoholio vartojimas tapo periodinis ir didesniais kiekiais. per pastarąjį pusmetį ilgiausias periodas, kai mama visiškai nevartojo alkoholio buvo – 2 savaitės. Dažniausiai kiekvienas vakaras apsiriboja vyno buteliu, ar stipresniais gėrimais. Prieš pradėdama gert ji tikina, kad štai paragaus porą taurelių. Bet viskas baigiasi tuščiu buteliu. Kitą dieną ji pati pripažįsta, kad reikia gyventi blaiviai, kad alkoholio vartoti nereikia, kad jis nieko gero neduoda, nesprendžia jokių problemų ar slogių nuotaikų. Bet tokios mintys greitai užsimiršta vėl pavartojus alkoholio. Pavartojus daugiau alkoholio, ji pasikeičia, iš pradžių sako kaip visus myli, tada po dar kelių taurelių tampa pikta, irzli, visur randa priežasčių kažką kaltinti, kuo nors nusivilti. Vėliau eina miegot arba jei kyla kivirčas, nesutampa požiūriai užsirūstina. Pyksta, nebenori bendrauti, kalba jog tra našta, arba nori nuvyventi likusį gyvenimą taip, kaip norisi jai, o ne kitiems. Jei ji vūna išgėrus, net nepradedu kalbos, kad geriau negert, kad tai kenkia sveikatai, santykiams ir apskritai viskam. Nes tada pyksta. Tiesiog stengiuosi pakelti nuotaiką, kad neapniuktų nuotaika. Bijau pasakyti, kokį nors ne tą žodį, kurį galėtų ne taip suprast. Kartais ji ima pykti, varyti iš namų. Kyla emocinis konfliktas su riksmais ir keiksmais. Kitą rytą teisinasi, jog tai buvo ne ji, o alkoholis ir nieko neatsimena, verkia, atsiprašo, sako, kad nebegers. Bet tuo jau sunku patikėti. Iš pradžių bandęs sakyti, kad negalima gerti, reikia ieškoti pagalbos ar suimti save į rankas, dabar elgiuosi kitaip. Sakau, kad kitaip nebus, tol, kol ji nenuspręs elgtis kitaip. Atsisakys savo neapgalvoto alkoholio vartojimo ir pan. Sakau, kad tai jos gyvenimas ir pasirinkimas, bei atsakomybė už savo tokį gyvenimą. Bandau parodyti koks gali ir būna laisvalaikis be alkoholio. Ir koks jis būna apkartintas išgėrus. Tačiau tai veikia laikinai. Dabar pastebiu, kad ji išgeria pasislėpusi, nes žino, kad jos gėrimas bus pasmerktas. Gerdama – teisinasi, kad viskas bus gerai, čia paskutinis kartas. Bet tas paskutinis kartas tęsiasi ir tęsiasi. Tikriausiai prisiimu per daug atsakomybės ir įsivaizduoju, kad tai aš galiu ją išgelbėti iš šio liūno, gal bandau save apgauti, kad iš tiesų tas paskutinis kartas yra šiandien, galbūt kartais pats nepagalvodamas ir ramų vakarą su draugais gurkšnodamas vyną – provokuoju ir sukeliu mintį, kad štai vartoti alkoholį – visai nieko blogo, jei tai darai saikingai. Gal ji tai matydama mano, kad ir ji galės saikingai jį vartoti, o vėliau nesugeba savęs sukontroliuoti? Tiesiog norisi, kad ji neįklimtų į tą liūna, kad nekenktų savo fizinei, emocinei būklei. Apskritai ji ganėtinai valdinga asmenybė, jos žodis visuomet paskutinis, tačiau taip pat ji viską apsiima ant savo pečių, nuolat stengiasi, kad kiekvienas būtų laimingas, dėl to prisiima už visus atsakomybę sau. Dėl vaikų nenusisekusių santykių, dėl askritai visų buitinių dalykų ir pan. Būtų įdomu sužinoti jūsų nuomonę, kaip geriausia būtų padėti jai išlipti ar bent neįklimpti giliau į alkoholio liūną ir išsaugoti gražius santykius.
Linai,
liūdna skaityti jūsų pasidalinimą. Kiek mamų džiaugtųsi, turėdamos gyvenime įsitvirtinusį, mąstantį, jautrų, raštingą sūnų. Atrodo, kad būtų įdomu ir gera bendrauti bei vienas kitą pažinti. Deja, panašu, kad santykis su mama apsivertė: jūs tapote jos globėju – tėvu ir motina viename. Jūs ją gerai pažįstate, stengiatės prie jos prisitaikyti, suprasti ir nepastebimai nukreipti socialiai pageidaujama linkme. Taip elgiasi visi geri tėvai, augindami vaikus. Bet jūsų motina seniai nebe vaikas. Kol bandote paauginti motina, jūsų dėmesio nesulaukia jūsų paties „vaikai” – darbai, projektai, sumanymai ir idėjos.
Gal bus skaudu tą išgirsti, bet vis dėlto. Rašote, kad esate savarankiškas. Tačiau ką gi veikiate tėvų namuose? Kol gyvenate pas juos, jūsų savarankiškumas – netgi fizinis, nekalbu apie emocinį (šia prasme, sakyčiau, yra stipri priklausomybė) – labai sąlyginis. Būtina palikti tėvų namus. Tai yra pagrindinė sąlyga, norint pas juos grįžti ir bent šiek tiek atšildyti santykius. Sėkmės.
Gerbiama Jurga,
Kaip as Jums dekinga uz Jusu nuomones kiekviena zodi.Nuosirdziai nusilenkiu, kad taip aiskiai mokate suprasti kenciancius nuo alkocholizmo ligos. Perskaiciau visus jusu straipsnius su neapsakomu noru ir griztu i savo Laisve, dabar zinau kur rasti atsakymus i savo gyvenimo klausimus, skaitysiu vel Jus. Dideles Jums Sekmes ir Sveikatos!!!
Miela Olga, ačiū Jums už šilumą ir tokį įvertinimą! Už jo matyčiau ir Jūsų nuostabų gebėjimą žavėtis, vertinti ir dėkoti. Šių savybių derinys padeda išgyventi net sunkiausius laikotarpius ir vis tiek nepalūžti, išlaikyti gyvenimo džiaugsmą, laiminti ir keliauti pirmyn.
Būkite laiminga! Ačiū jums!
Gerb. Jurga,
dėkoju už straipsnį, o kaip su priklausomybe nuo kompiuterinių žaidimų, ką galėtumėt patarti gyvenant su žmogum, kuris turi priklausomybę daugiau kaip 10 metų? Žmogus dirbantis, bet laisvu laiku bėga nuo savo realaus gyvenimo, teisindamasis, kad pavargęs, bet ištikrųjų niekad nepailsi, nes tiek įnikęs į virtualų pasaulį, susitapatinęs su žaidimo veikėjais. Stengiausi su juo ir geruoju ir piktuoju apie šią bėdą kalbėti, prašiau, kad eitume pas psichologą ar kunigą, pasakydavo kad jam nereikia jokių psichologų, tuomet sakau, kad jau man reikia ir eikime kartu. Susimasto ir atsako, kad atleisk man ir vėl tas pat metai iš metų. O aš visus tuos metus tikiuosi, kad vieną dieną jis atsipeikės, bet tik pati pastebiu, kad per tuos metus dėl pergyvenimo pradėjau tolti nuo socialinio gyvenimo, kol pažystama gydytoja konkrečiai pasakė, kad turiu atsisukti į save ir pasirūpinti savimi, užsiimti mėgstama veikla. Per tiek metų nuo tokio gyvenimo būdo tik tolom vienas nuo kito, kad dabar man jau tik gaila to žmogaus kaip neatsakingai žiūrinčio į gyvenimą. Sakau, kad aš taip nenoriu gyventi ir man gal reiktų atskirai pagyventi. Jis sako, kad juk jis negeria, kaip kiti, o be to aš juk davus priesaiką gyventi ir džiaugsme ir varge… Taip, jis negeria, bet gyvenimas egoistinis, gyvenimo turinys tuščias. Per tiek metų matau, kad toks gyvenimo būdas atvedė į nieką, į santykių atšalimą, į kito žmogaus jausmų ir pergyvenimo nepaisymą… Nenoriu prarasti vilties, gaila žmogaus, nežinau kaip teisignai pasielgti, jis nepripažysta, kad tai problema, nenori su niekuo apie tai kalbėti. Gyvename tarsi du atskirus gyvenimus. Mano paguoda ta, kad turiu tikėjimą, kuris palaiko mane gyvenimo kelyje neprasti vilties.
Sveiki. Perskaičiau Jūsų straipsnį, ir pagalvojau, kad irgi norėčiau pasidalinti savo patirtimi. Savo šeimoje irgi susidūriau su alkohololizmu. Mano tėtis turėjo priklausomybę nuo alkoholio. Kai buvau maža kaltinau save, kad galbūt aš kažką padariau ne taip, ir todėl tėtis grįžta beveik kiekviena diena namo išgėręs. Bet tik tekdavo tėčiui grįžti iš darbo blaiviam, namie tarsi įvykdavo stebuklas, ir visi iškart tapdavo laimingi. Laikas ėjo, aš užaugau, situacija per daug nepasikeitė, tik prie tėčio priklausomybės prisidėjo ir įvairios papildomos ligos. Man pasisekė, ir aš išrukau iš tos kasdienybės, išvažiavau studijuoti. Su laiku tapo vis sunkiau sugrįžti namo, kuomet jau pradėjau priprasti prie „normalaus“ gyvenimo be skandalų ir alkoholio kvapo. Bet viena diena viskas pasibaigė, tėčio širdis neišlaikė, ir jis mirė. Prieš pat mirtį, aš spėjau su jo pasikalbėti, ir pasakyti tai ką neišdrįsdavau pasakyti ankščiau. Pasakiau jam, kad myliu jį, bet iki šiol pykstu dėl to, kad jo priklausomybė padarė visus mus nelaimingus, ir paveikė mano psichiką… Jam buvo skaudu tai girdėti, bet tai buvo mano jausmai. Vienas etapas pasibaigė, tačiau šiuo metu gyvenime susiduriu su visiškai kitokia situacija. Mano vyro tėvas turi priklausomybę, kuri labai paveikė vyro psichiką. Aš suprantu, kad tai ne mano problema. Ateis laikas ir vyras pats turės susitvarkyti savo santykius su tėvu. Tačiau tai, kas vyksta jų šeimoje pradeda neigiamai veikti ir mūsų šeimos gyvenimą. Uošvis jau 20 metų niekur nedirba, žmona pilnai jį išlaiko. Gerti jis pradėjo kuomet atsirado kažkokie nesuprantami ir gydytojų nepaaiškinami sveikatos sutrikimai. Jį daug kur tyrė, tačiau daktarai jokių sveikatos sutrikimų nerado, ir ragino kreiptis pas psichiatrus. Pas psichiatrus jis aišku nesikreipė, ir taip ta situacija gilėjo ir priėjo prie to kokia yra dabar. Gyvena jie su žmona viename bute, jis turi savo kambarį, iš namu jis niekur neišeina, nieko nedaro, tik guli, valgo ir žaidžia su kompiuteriu. Gerti jis pradeda tuomet kai jam pasidaro labai blogai, kai nepadeda jokie vaistai nuo skausmų. Šiaip jis išsilavinęs, apsiskaitęs, tačiau labai užsidaręs, turintis bendravimo problemų su kitais žmonėmis. Jis tarsi turi savo komforto zoną, iš kurios jo niekas neištraukia. Vyro santykiai su tėvu labai įtempti, jis ji labai myli, pastoviai pergyvena dėl jo, tačiau kai jie susitinka jaučiamas atstumas. Vyras netgi negali ilgai būti viename kambaryje su jo. Tai kas vyksta jų namuose, man yra sunkiai suvokiama. Vyro mama, nuostabi moterys, kuri į viską žiūri optimistiškai ir viskam randa filosofinius paaiškinimus. Bet kai kažkas įvyksta namie, iškart skambina sūnui, ir mano vyras viską meta ir lekia pas tėvus. Aš kalbuosi su vyru, ir sakau, kad jam pačiam reikia ieškotis pagalbos, kad susivoktų savo jausmuose ( Kaip ir būdinga daugeliui vyrų, apie jausmus kalbėti jam yra labai sunku, jis viską laiko savyje). Galbūt Jus galėtumėt ką nors patarti, kaip man elgtis, kad pati netapčiau šios šeimos situacijos įkaitė? Arba nors pakomentuoti susiklosčiusią situaciją…
Vilte, Ieva,tokie skirtingi jūsų liudijimai, bet abu apie tą patį: priklausomybė, labiau nei bet kuri kita sunki ir sudėtiga artimo žmogaus liga, žlugdo santykius, sutrikdo jų lygiavertiškumą. Darosi labai sunku susigaudyti, kur gėris, o kur- blogis, kur verta pasiaukoti ir galbūt net visą savo gyvenimą skirti kitam, o kur to daryti kaip tik nereikia! …nes ta auka irgi niekur neveda. Ir čia tikrai nėra vieno, visiems tinkamo atsakymo. Teks kiekvienam rasti savąjį. Nuoširdžiai linkiu sėkmės. Jei tik turite galimybę, pasinaudokite psichologo, o dar geriau psichoterapeuto, konsultacija. Arba- skaitykite, mąstykite, medituokite, melskitės- būkite su savo klausimais pačios tol, kol atsakymas kaip nors išsilukštens.
Perskaičiau jūsų šaunų straipsnį kaip tik po to, kai išpyliau tris “skarbonkes” stipriausio alaus, rasto mamos spintoje. Visada paslapčiom. Turbut antra karta per pastaruosius 15 metu, kai egzistuoja ši problema (o gal ir daugiau, tiesiog buvau per maža tai suprasti), nes pripažinti, o juolab kovoti su šia tragedija man, net pačiai kažkada baigusiai psichologijos studijas, yra itin sunku. Paprasčiau nematyti. Taip pat turbut apie 15 metu aš nebeturiu apie ką kalbėtis su savo pačios mama ir tai tampa pagrindiniu kaltinimų bet kokiame su alkoholiu susijusiame konflikte. Manau, kad tiek tetis, tiek aš esame šio spektaklio aktoriai, prisiėmė viena ar kitą vaidmenį. Įtariu, kad alkoholis mamos skrandyje dažnai “draugauja” su migdomaisiais vaistais, todėl manau, jog po tiek metu nevalingos pagalbos/paramos mamos ydai atėjo metas ultimatumui, apie kuri rašote: vienintelis kelias yra gydytis, kol ji pati savęs nesusinaikino. Bijau, kad ji viena niekada nesutiks imtis veiksmu gydymui. Gal Jus, kaip specialiste, galėtumėte nukreipti kur butu galima ieškoti pagalbos ne tik mamai, bet mums abiems kartu? Manau tai vienintele viltis kažkokiai pokyčio pradžiai, pradėti kartu. Veiksmas vyksta Klaipėdoje. Dėkoju uz galimybe atsiverti ir iš anksto dėkoju už atsakymą.
Perskaičiau visus komentarus ir Jurgos atsakymus.Liūdna,kad tiek artimųjų „vargsta”. Išeitis yra! Išdrįskite nueiti ir palankyti bent kelis savipagalbos, anoniminius Al-Anon susirinkimus.Man padėjo. Gyvenu naują gyvenimą. „Nuo mano paskeitimo alkoholikas gali užsinorėti mesti gerti”.Tai buvo viltingas sakinys man Al-Anon knygoje.Keisti mąstymą reikia, o po to keičiasi ir mano elgesys.Labai domėjausi apie alkoholizmo ligą,lankiau atvirus Anoniminių Alkoholikų susirinkimus.
Nuo tada mano gyvenimas pradėjo keistis.Po kiek laiko vyras pats pasiprašė pagalbos.Metė gerti.Šiandien jis blaivus 12 metų. Išdrįskit. http://www.al-anon.lt
Yra viena problema nei vienas alkoholikas nepripazins kad jis geria netgi kominis jis sakys kad negeria paskaiciau straipsni ir juokas paime 😀 kalbat apie skyrybas tai o jei butas dvieju zmoniu vienam i gatve eit ? Liga mano supistam tevui insultas buvo stiprus poto gere kraujagysles suntavo 2 kart nusiskt geria toliau ir dabar isejo gert kozna miela diena prie ruskio isvesdavo ir visi ramus o dabar kas visiem nusisikt
mirtis mus isskirs tik kas pirmas mirs ar nukankinta mama ar alkoholikas
Ačiū, Gintare, už gerą žodį. Tik atsakymą ir rekomendaciją pateikti sunku. Man patirtis rodo, kad kai liga užsitęsusi, be stacionarios pagalbos apseiti sunku. Sergantis turėtų ieškoti bendruomenės ar pasinaudoti Minesotos programa. Kadangi tai yra stacinarūs gydymo būdai, nesvarbu (o gal netgi geriau), kad tai vyks kura nors kitur, nebūtinai Klaipėdoje.
Tik kyla abejonių, ar prasminga visiems viską daryti kartu, ar vis dėlto išmintingiau ir sveikiau būtų spręsti kiekvienam savo problemas, jas apsibrėžiant ir į jas koncentruojantis?..
Yra apie ką pagalvoti.
Sėkmės.
Sveiki. Norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie Blaivybės mokyklą (įkūrėjas Jevgenij Fedotov), kuris aiškina, kad gali pakeisti alkoholiko sąmonę be gydymo, vaistų, psichoterapijos ir t. t. Bet apie tą mokyklą jokių atsiliepimų negaliu rasti, o Google paskyra įspėja, kad tai gali būti sukčiavimas, nes el. laiško siuntėjas nenustatytas (už kursus reikia prisijungti ir susimokėti). Du video tas Jevgenijus rodo nemokamai, bet reikia presijungti per el. paštą. Lyg ir įtikinamai viskas atrodo ir suintrigavo savo kalba. Bet lieka įtarimas ar tikrai ji egzistuoja ta mokykla. Ir kodėl negali rasti jokios informacijos?
Sveiki. Nerimas, kažkokia baimė…tuštybė viduje. Ir taip kiekvieną dieną laukime…gal kas pasikeis. Draugas geria vienas, kas vakarą daug, savaitgaliai- jų nebėra ir taip šeši metai 🙁 Žinau reikia bėgti…kuo toliau, niekas nesieja mūsų. Viskas prasidėjo nuo vaikystės, tokių pat tėvų, paskui tokio pat vyro ir dabar draugo. Ko griebtis kartais pati nežinau. Tik nesuprantu pati ko dar laukiu, gal tik taip ir moku gyventi – nerime, baimėje…
Daiva, pastebėti atsikartojantį motyvą yra labai svarbu ir tai didelis žingsnis išsilaisvinimo link. Gerai būtų neužstrigti savęs kaltinime, „neįmažinti”, nesuabsoliutinti patyrimo. Vienai sunku nutraukti grandinę, ieškokite pagalbos. Turbūt galėtų pagelbėti al-anon susirinkimai. Bandykite.
Danute, deja, negaliu pakomentuoti konkretaus asmens veiklos – nesusidūriau, nesidomėjau. Tačiau mano patyrimas byloja, kad nėra stebuklingų alkoholizmo bei kitų priklausomybių gydymo būdų. Būtinas paties žmogaus ryžtas bei nusiteikimas atsisakyti alkoholio, ieškoti pagalbos ir ją priimti, tikėjimas ir pasitikėjimas, kad ši problema gali būti išspręsta.
Sėkmės visiems ieškantiems.
Sveiki.Perskaičiau visas istorijas. Šiek tiek lengviau pasidarė. Su vyru gyvename 20 metų. Dvi dukros. Viena jau pilnametė, kitai beveik 14. Kol dukros buvo mažos, vyras po du mėnesius dirbdavo užsienyje, dvi savaites būdavo namie. Taip gyvenome 4 metus. Išgėrimai budavo savaitgaliais, po darbo. Bet ir tada jau buvo problema- gert iki nukritimo. Prieš 7 metus emigravome visa šeima. Tuomet didelės problemos dėl alkoholio nemačiau, tiesiog privengdavau lankytis gimtadieniuose ar šiaip kokiuose vakarėliuose. Klydau. Pradėjo išgerinet vienas. Slėpdavo butelius. Vėliau sužinojau,kad gerdavo ir darbe. Ir vairuodavo išgėręs. Vėliau, pakeitus darbą, gėrimai darbe baigėsi. Namuose ir toliau rasdavau tuščius arba nebaigtus gert butelius. Kalbėjom, pažadėdavo keistis, spręsti problemą. Išbūdavo negėręs ir 2 ir 3 mėnesius, ir pusę metų. Užtekdavo paragaut nealkoholinio šampano ir prasidėdavo. Kartą išvažiavau su dukra aplankyti giminaičių į Lietuvą. Likęs vienas gėrė 4 dienas be sustojimo. Atsidūrė ligoninėje. Vienas žingsnis iki insulto. (Jam tik 40 metų). Pradėjo vartoti vaistus kraujospudziui mažinti. Jis visada turėjo gana aukštą kraujospūdį . Galvojau gavo pamoką, sustos…. Ir vėl klydau…Išleidau aplankyti giminių į Lietuvą. Vėl tas pats. 3 dienos gėrimo , detoksikacija privačioje įstaigoje …. Vėl viltis, kad negers. Žadėjo koduotis, eiti pas psichoterapeutą. Vėl klydau… Gryžtant iš Lietuvos vėl gėrė, tiesiog autobuse. Jaunesnioji dukra jo nekenčia. Mato kaip aš kenčiu ir jo nekenčia. Kai negeria yra nuostabus vyras. Čia turbūt alkoholikams būdingas bruožas. Prie manęs jis vengia išgerinėti. Bet jei tik manęs nėra šalia, būna kaip nutrūkęs nuo grandinės. Jaučiuosi tokia pavargusi. Gaila savęs, gaila dukros, gaila ir jo….
Kone viska perskaičiau. Supratau kad ir kaip bemyli žmogų, reikia padėt žengt pirmą žingsnį, bet tiki iki tam tikros ribos, kai būtina gelbėt save.
Man nėra 30m, pora metų su trupučiu gyvenau su antra puse. Nors susipažinus mačiau kad geria, bet į tai nežiūrėjau kaip į problemą. Pati retsykiais išgerdavau, bet tik dabar supratau kad ir as turiu šia problemą, nes pasitaikydavo kelias dienas gerti, ir net baltų arkliu (tiesa po kurių kokį mėnesį negerdavau, bet retsykiais kokį alaus buteliuką. O už kompaniją kartais ir su antra puse pagerdavom). Mano šeima prieš alkoholį. Nors tetis iš išgeriančiu. Taip pat problema turi kuria neigia. Gyvent per daug netrukdo, bet butu lengviau kad savo sveikata prižiūrėtų. O vaikino artimoj aplinkoj alkoholis toleruojamas labiau.
Nors is karto maciau vaikino problema, bet maniau visi juk geria kazkiek. Kas po sunkaus darbo pora alaus. Metus netrukde, antrus, kol pastebejau kad alkoholiui ir draugams skirt pradejo daugiau demesio. Os pradziu galvojau gal as kalta „per trumpas pavadelis” tai stengdavausi isleisti. Nors galiausia vis tiek konfliktas ivykdavo draugu pakurstytam, man paciai supykus del neatsakingumo.
Galvojau geriau kartu namuose bet ir tai prie gero neprivede. Pasidariai nervinga ir pervargusi nuo visko, pradejau vengti alkoholio, keleta kart per savaite alaus isgerdavau po pora. Ale atsipalaidavinui. Bet visada stengdavausi nepadaugint nes jau buve „balti arkliai” – iskaudinau vaikina ir to kartot nenorejau. Metus atsilaikiau kol neseniai neperdauginau. Dabar ant skyrybu slenkscio.
O jis kadangi dazniau isgerdavo, as kazkaip toleruodavau: nori gerk – tavo gyvenimas. Kol pradejo trukti demesio, pasnekesiu, pradejau pavyduliaut del visko, jis pasidare irgi nervingas, irzlus. Ir kai visa menesi pragere (blaivas dienas ant ranku pirstu suskaiciuociau, ir tai is tu blaivu vis su pachnielingu rytu), kai ziemos sventem nenuvaziavom pas jo gimines ir vos aplankem maniskes, supratau kad tai problema. Aisku pasakiau jo mamai kai skambino ieskot, negalejau meluot. Bet galiausia buvo numota ranka. Neva sunkus menuo, buna.
Ir tik neseniai, kai pagaliau po nervu istampyto menesio, ir antros puses pragerto as pati i namus atsinesiau alaus abiem. Ir si karta as paslydau. Jis man sake kad as konfliktuot pradejau, nors pati neatsimenu (visko but galejo), bet viskas pasibaige mano melyne.. Ji isvariau is jo buto nes nenorejau ziuret i ji, nes man trenke (kaip supratau atgal neva gynesi). Jis isejo bet sekancia diena pasake susirinkt daiktus.
Taip ir padariau. Dabar su pamusta akyte pas tevus, gailiuosi visu ivyki. O taip pat jam noriu padet. Ne karta sake kad nenori prasigert kaip rajoniniai alkoholikai. Bet pirmo zingsnio nedaro. Gal mano isejimas ji paskatins… Bet nenoriu visai vieno palikt. Gal atskirai pabusim, gal kartu i anonim. alkohol pavaiksciosim, gal atskirai. Labai nesinori praradt artimo or padet kol ne velu. Bet tai tik kiekvieno pasirinkimas.
Dekui uz straipsni, jei ne jis ir komentarai tikriausia grizciau atgal.
Tevu alkoholizmas mums pazistamas nuo vaikystes. Turejome guvenima kuris buvo kaip sakant uz uzdaru duru nes isoreje viskas lyg ir gerai atrode. Budami mazi as su broliu matydavome ko neturejome ir viskas tik blogejo ko pasekoje 35 metai praejo ir situacija blogeja! Liepto galas. Mama nenori nk nes nebesuvokia kas vyksta, tetis irgi nezino ka daryti su musu mama. Daugiadienes jam baigesi o jai tebeaitesia. Jis kaip gelbetojas yra visa gyvenima iki siol! As su broliu gyvenu ne Lietuvoje ir nebezinome kaip padeti teciui su mama susitvarkyti ie kaip padeti jam.. daug kartu buvo uzsikodave bet tai buvo laikini saves apgaudinejimai kurie baigesi. Man ramybes neduoda jau tas mastymas kada gausiu skambuti ir bus blogiausia zinia…
Laba diena! Aš esu alkoholikės dukros mama. Dukra užgerinėja kas pusmetį, šiuo metu geria. Kalbos ,prašymai nepadeda.Dievagojasi, kad negeriu, o aš iš poros žodžių suprantu kad išgėrusi.Gyvenam tame pačiame mietelyje bet paskutiniu metu bendraujam tik telefonu.
Labai meluoja, išsisukinėja, teisinasi ir visko prisigalvoja ,kad tik nesusitiktume. Patarkit kaip man elgtis? Jinai išbandžiusi gydymus, du kartus buvusi Minesotoje, lanko AA susirinkimus, aišku kai negeria. Gal man uždėti veto ir visi nebendrauti, pasakius kai negersi tada susitiksim ir pasikalbėsim.
Zofija, turbūt labai sunku, kai suaugęs vaikas taip sunkiai serga ir gydosi tik epizodiškai. Būtų mažiukė- dieną naktį sėdėtumėte, slaugytumėte, prižiūrėtumėte. Atrodo, kad ir dabar ja alsuojate- klausot kaip kalba, gėrus- negėrus… Sunku atsitraukti, netrukdyti grimzti žemyn, bet tik tai veda į atsakomybę. Kuo daugiau kitų žmonių pagalbos ir rūpesčio, tuo mažiau pergyvena pats alkoholikas.
Stiprybės jums, jėgos ir atkaklumo atstumiant, nes tik tai padės kada nors vėl suartėti.
Labai aciu uz straipsni.skaiciau kelis kartus,praeina kelios dienos ir vel skaitau …Atvykau pries 16 metu i Anglija padirbeti per pedagogines atostogas(56 darbo dienos)kartu su 13 metu sunumi(su vyru alkocholiku buvau issiskyrusi).Apsisprendziau likti Londone,suprasdama,kad cia dirbdama galesiu jam padeti baigti mokykla,o veliau ir studijas.Siuo metu rezultatas toks-sunus tapo priklausomas nuo zoles ir akoholio,be darbo ,be pinigu ir su nesekmem.Kalbinu gydytis,nenori.Ruosiuosi isvaziuoti i Lietuva,jis liks vienas be nieko,tai padaryti be galo sunku ir skaudu,geriu antidepresantus,raminamuosius ir migdomuosius.Paklausus ka darysi,kai isvaziuosiu,atsako,,nusoksiu nuo tilto,,.Buciau labai dekinga,jei parasytumet savo nuomone,as ja lyg ir nujauciu,bet man reikia to uztvirtinimo,kad elgiuosi teisingai.Aciu Jums labai,aciu zmonems kurie dalinasi savo patirtimis ir isgyvenimais.
Labai aciu uz straipsni,kuri skaiciau kelis kartus.Praeina kelios dienos ir vel skaitau.Po 20 kartu pragyventu metu issiskyriau su alkoholiku vyru.Sudejus mamos pensija ir mano atlyginima pragyvendavom,bet po tragiskos mamos mirties isvaziavau i Anglija padirbeti per ilgas pedagogines atostogas(56 darbo d),kartu isvaziavo mano 13 metis sunus.NUsprendziau likti,supratau,kad dirbdama cia galesiu padetu sunuj baigti mokykla ir studijas,salygos tam buvo geros.Sunus baige koledza,turejo gera darba.Mano planas buvo padirbeti iki pensijos ir grizti i Lietuva,bet…Sunus tapo priklausomas nuo marihuanos ir alkoholio,bande kreiptis pagalbos,bet nesekmingai.Mano dienos kokteilis-antidepresantai,raminamieji ir migdomieji.Nebeturiu jegu nei i darba eit,nei matyt,kaip sunus save zudo.Kai jo paklausiau,ka darysi,kai as isvaziuosiu,sako nusoksiu nuo tilto.Jam siulau pagalba gydytis,nesvarbu kiek tai kainuotu,nenori.Apsisrendziau palikti ji tokioje situacijoje ,kurioje jis liks,be pinigu,be darbo,paliksiu tik sarasa ,kuriame bus adresai ir telefonai,kur gali kreiptis pagalbos del savo priklausomybiu.Buciau dekinga,jai parasytumet savo nuomone ar teisingai elgiuosi,as kaip ir nujauciu atsakyma,bet man reikia uztvirtinimo.Aciu Jums ir zmonems ,kurie dalinasi savo patirtimi ir isgyvenimais.
Laba diena. Ieskau pagalbos ir patarimo. Su savo vyru gyvenu 4 metai. Pries susipazinima jau zinojau, kad jis alaus megejas. Pries pradedant gyvent prisieke negert. Savo pazado laikesi. Taciau atejo metas kai jis paluzo. Alaus gerimo dienos ilgejo. Po gerimu prasidedavo priekaistai, kartais istikdavo isterijos priepuoliai. Jauciau kaip jis stengdavosi del smulkmenu padaryt mane kalta, kad tik as nedrisciau pykt ant jo. Prasidejo manipuliacijos, saves gailejimas. Skundai, kad jis nelaimingas. Grasinimai skyrybomis. I konfliktus zvelgdavau ramiai, nes maciau koks chaosas jo viduje. Santykius aiskindavomes kai jis budavo blaivas. Prikalbinau gydytis. Lanko a.a. kluba. Siuo metu jis nori skyrybu. Nesuprantu ar tai alkoholine apstinencijos psichoze ar baime gyvent normalu ir blaiva gyvenima seimoje. Kolkas dar tik savaite kaip negeria. Nezinau kaip teisinga elgtis, palikt ji ar islaukt gydymosi rezultatu , jo blaivaus mastymo ir suvokimo Kaip sunku man buvo, kaip dziaugiuos jo sprendimu gydytis. Ar imanoma, mad suvoks jis savo klaidas?
Ačiū už jūsų visų pasitikėjimą ir komentarus. Kai kurie jų pasimeta, pro akis prasprūsta ir lieka neatreaguoti, nors klausimai svarbūs ir pagalbos prašote…
Sunku, kai artimi ir mylimi žmonės serga. Ypač vaikai. Dar sunkiau, kai jie su savo liga negyvena taip, kaip mums atrodytų teisinga: nesiima atsakomybės, nesigydo, negerbia nei savo, nei kitų sielos ir kūno. Kyla didelė pagundą pernelyg gerai žinoti, ką ir kaip jie turi daryti. Tėvų bandymai kontroliuoti suaugusius vaikus ar suaugusių vaikų bandymai kontroliuoti tėvus baigiasi fiasko… Papildomų problemų teikia susitapatinimas su sergančiuoju: kai tapatinamės su kitu žmogumi, kenčiame labiau už jį patį, nes jo gyvenimo būdas mums visiškai netinka. Svarbu nepamiršti, kad esate visai kitas, mąstymu, jausena, vertybėmis, įsitikinimais ir pasaulėžiūra nuo jo skirtingas žmogus. Atsiskyrimo procesas yra nelengvas, bet būtinas ir galėtų padėti.
Ar paleidus savo alkoholiką/narkomaną jam bus geriau?.. – norėčiau turėti krištolinį rutulį ir kažką garantuoti, tačiau realybė ta, kad viskas, ką galite padaryti, tai pasirūpinti patys savimi ir gyventi blaivų, skaidrų, ko-priklausomybę nuolat įveikiantį gyvenimą.
Emi, turbūt apmaudu ir piktą, kai po tiek laiko, pagalbos, paramos sulaukiate tokio atsako… Norėtųsi žinoti tiksliai, kiek čia liga, ar ne liga veikia, o gal dar pasikeis?.. – belieka nusibrėžti ribą, kiek lauksite. Gali, žinoma, žmogus ir pasikeisti. Net labai gilioje senatvėje gali įvyktis esminės transformacijos. Jei tik yra noro ir energijos budėti šalia ir laukti…
Alkoholikus reikia uzdaryti i psichitrines arba saudyti, kito varianto nera…jie eda kitus zmones, gyvena parazituodami visomis formomis. Alkoholio gamintojams ir valstybei nusispjaut, kad kas 5 vartojantis yra alkoholikas..svarbiausia pelnas! Nuvaziuokite i rajonus ir paziurekite kas ateina prie parduotuviu 8 ryte – vaiskciojantys zombiai. Jie laukia dozes, teroriruoja praeivius..Kosmaras, apsimetam , kad nera problemos!!Kalta valstybine politika!
Sveiki,
Ilgai skaičiau šiuos komentarus, tačiau atsakymo neradau 🙁
Po ilgu ir skausmingu metu su broliu pagaliau pribrendome nebekaisioti mamai “pagalviu” ir palikti sergančią ramybeje-kad susivoktu. Patys kuriame savo seimas,auginame leliukus ir mus tai be galo veikia,nebenorime taip gyventi,jai padeti nepavyko. Atejo tas metas atsiskirti,tačiau,kad ir kiek literatūros perskaityta,nežinome kokius žodžius parinkti-taip,žinome,kad nepamokslauti,neteisti ir panasiai,taciau kaip tai turėtų skambeti,ką konkreciai pasakyti,kad nebutu per daug,per mažai,netikslu,neaisku??
Be galo skaudu ir sunku,bet pasirinkome tai padaryti,tačiau ką pasakyti,kad zmogus susivoktu?
Tikrai domina konkretus pavyzdžiai teksto,kuri reiketu istarti.rodos aisku ką sakyti,bet taip baisu suklysti.
Labai dėkoju už atsakymus,prasau padėkite.
Kristina, būtų puiku, jei turėtume kokią nors stebuklingą formulę, kurią ištarus žmogus susivoktų: alkoholikas taptų blaivininku, smurtautojas nebesmurtautų, manipuliuotojas nebemanipuliuotų… Deja, tokios formulės nėra. Taip pat nėra formulės, kurią ištarus alkoholikų sūnūs ir dukros drąsiai eitų gyventi savo gyvenimo, nebijodami suklysti, nebandydami užauginti ir išauklėti tėvų… Juk ne kiaušiniui vištą mokyti – liaudies išmintis kartais būna tiksli. Kažką išaiškinti galima tik tam, kuris nuoširdžiai nori suprasti. Jei noro nėra, širdį išsiimk ir padėk – sakys, kad burokas.
Bandykite kalbėti apie save: „Ne, aš negaliu tau padėti (ir tik tu pati gali tai padaryti)… aš to nedarysiu (tu pati turi tai daryti)… man labai liūdna… aš nusivylus… nebežaisiu to žaidimo” ir t.t..
Formuluočių tikslumas nėra svarbus, daug svarbiau jūsų ryžtas atsitraukti ir gyventi savo gyvenimą. Mokykitės iš savo leliukų atstumties ir atsiribojimo meno: jie juk taip išraiškingai parodo, kad ne – neįkiši, neperkalbėsi, jei jau tikrai jam gana, jis turi kitų reikalų 😉 Tai svarbiausia, bet jei norite pasisemti daugiau stiprybės, paskaitykite literatūros apie ribų brėžimą: „Kaip sakyti ne ir nesijausti kaltam”, „Ribos” ar kt..
Sėkmės jums.
Sveiki. Esu alkoholiko dukra. Gyvenu nuolatinėje įtampoje, nors jau keletą metų gyvenu atskirai nuo tėvų. Nepamenu, kada savo tėvą mačiau blaivų. Jis agresyvus, jis nuolat turi būti teisus, visi turi gyventi pagal jį. Dabar elementariai susiduriu su situacija, kai turiu juos aplankyti. Man yra tarsi prievolė, stengiuosi kas porą savaičių nueiti aplankyti juos. Anksčiau sulaukdavau priekaištų, kad ateinu per retai, dabar sulaukiu priekaištų, kad ateinu be vyro. To priežastis – nuolat reikia su juo vartoti alkoholį, žodžio „ne” nesupranta ir tada pasiunta. Bijau švenčių, šeimos susiėjimų, nes jis neprognuozuojamas ir dažnai išprovokuoja konfliktus. Mano mama jį nuolat teisina, gina. Aš dažnai turiu atsiprašyti tėvo už tai, dėl ko nesu kalta, kad tik išvengti rimtų konfliktų (mama prašo manęs atsiprašyti). Blogiausia tai, kad turiu jaunesnįjį brolį, kuris gyvena su tėvais ir man begalo jo gaila ir neramu, ką jis mato tokioje šeimoje, kai tėvas dar ką nori, o mama teisina jo veiksmus.. ir pati pavargau nuo jo teroro, negaliu gyventi ramiai ir nežinau, kaip reikia gyventi toliau. Visiškai atsiriboti bus sunku, nes gyvename tame pačiame mieste, vis tiek bus bendrų šeimos susitikimų. Bet ir nebegaliu taip gyventi toliau, nes bijau, kad pati susirgsiu nuo amžinos įtampos..
Nesugebėjau perskaityti visų komentarų. Visad žinojau kad alkoholizmo tema aktuali daugeliui, bet kad tiek žmonių išdrįs atvirai pasakoti apie savo išgyvenimus, net nesitikėjau…
Kodėl aš šiandien skaičiau visus šiuos komentarus ir ieškojau būtent tokio straipsnio? Todėl kad aš esu priklausoma nuo vyro alkoholiko. Ir šiandien įvyko eilinis konfliktas kai vos jo nenuzudziau. Taip jums nepasirodė ir a ne kiek neperdedu.
Galina bandyti sau meluoti gan ilgai. Bet ateina akimirka kai regis dėl smulkmenos tu tiesiog „perdegi” ir visas viduje susikaupusi nuoskauda, baimė, neviltis, bejėgiškumas, viskas kas skauda, viskas pratrūksta kaip potvynis. Gerai kad po ranka nebuvo peilio ir dar užteko jėgų susilaikyti. Bet uzyrenkiau vyrui su pilna vandens gertuve taip kad dabar susirietes stena nuo skausmo taip kyg jam būtų luze kaulai, negali net eiti. Prasiblaivus ir teks vežti į greitąją… Net nemaniau kad turiu tiek jėgos… O jei tai būtų ne gertuve, o peilis…
Tai kad dar nežinia kuom viskas baigsis.. Bet fizinės žaizdos anksčiau ar vėliau uzgija… O kaip išsigydyti sielos žaizdas.. Kurios srūva krauju jau daug metų. Kaip atsikratyti kaltės jausmo, kad tavo vyras alkoholikas. Mano mamos žodžiai : gerų moterų vyrai negeria. Ir aš 23 metus gyvenu su gėdos ir baimės jausmu. Gėdos už tai kad mano vyras alkoholikas, baimės, kad ir sūnus tokiu taps.
Ir šiandien kai visi galu gale sumigo ivedžiau I Google paieška pagalba alkohiku artimiesiems. Nes sakanti kartą aš jį užmušiu.. Arba greičiau jis mane, nes fiziškai stipresnis….
Laura, jūsų pasidalinime tiek daug atsidavimo ir paklusnumo tėvų šeimai, jos diktuojamoms sąlygoms ir taisyklėms. Kodėl taip turi būti?.. Juk atrodo, kad šios šeimos nelaikote sau pavyzdžiu. Kodėl turite elgtis pagal motinos elgesio modelį?.. Žmonės skirtingi, galbūt motinos prisitaikymas prie vyro ir jo alkoholizmo yra jai tinkamas gyvenimo būdas, bet kodėl jūs turėtumėte jam paklūsti ar jį perimti?..
Sunku pačiai save auginti ir užaugti, nelengva gyventi savo gyvenimą – dirbti, kurti bendravimo ratą, rasti laikyseną giminių ir artimųjų atžvilgiu. Tačiau kas belieka?.. Likti savo tėvų šeimoje ir jų vežime giedoti jų giesmes, būtų pražūtinga sveikatai, tą ir pati matote… Sako, kad gyvūnai, patekę į spąstus, nusigraužia suspaustas letenas, kad tik išeitų į laisvę. O ką dėl laisvės paaukotumėte jūs?..
Rekomenduočiau psichologo pagalbą, įveikiant priklausomybę.
Diana, turbūt baisu, kai ribų nebelieka ir į savo gyvenimą tenka kviestis gelbėtojus – greitąją, policiją… Baisu, kad susiliejimas ir susitapatinimas su vyru, verčia gėdytis ir išgyventi kaltę, o to nepakeliant ir neatlaikant – žudyti. Žiauru, kad tapatinatės su aukos pozicija ir leidžiate vyro ligai griauti savo gyvenimą.
Raginčiau kreiptis pagalbos ir gelbėti savo sveikatą, laisvę, gyvybę.
Ačiū, gerb. Jurga, už Jūsų patarimus alkoholikų vaikams.
Protu suvokiu, kad tai ne mano kaltė, ir ne mano gėda, bet kolkas vis dar gėda pasakyti, kad esu alkoholikų dukra. Visada šį faktą slėpdavau, nes man atrodė, kad tai baisi šeimos gėda, be to, buvo ir liepiama apie tai nekalbėti ir niekam nepasakoti. Nekartą teko nesakyti tiesos, o teisingiau – meluoti, mamos darbdaviams, kurie jos ieškojo, kai ji eilinį kartą užgerdavo, neišeidavo į darbą ir šeima likdavo be pajamų. Dažnai pagalvoju apie tą gėdą, kodėl ją prisiimdavau. Tikriausiai todėl, kad mama išsiblaiviusi tuojau pat reikalaudavo, kad viskas būtų pamiršta, gyvenama lyg nieko nebuvo įvykę, kas sudarydavo savotišką iliuziją, o gal iš tikrųjų viskas yra gerai ir aš prisigalvoju? Na juk mama išsiblaivė, dabar mama gera, negeria… beje, tas jos gerumas būdavo labai sąlyginis, nes blaivybės metas kartu būdavo ir išbandymų metas, nes mama tapdavo ypatingai reikli, griežta, pikta ir agresyvi… bet tai palyginus smulkmė, su tuo, kad vaikui reikėdavo tik blaivios mamos ir nieko daugiau.
Dabar aš turiu savo vaikų, gyvenu savo gyvenimą, mama dažniau būna blaivi, nei girta, bet… vistiek nepaleidžia 🙂 niekaip nerandu atsakymo sau, kaip bendrauti su alkoholikais tėvais, kurie kai negeria – lyg ir padorūs žmonės, žada niekada prie alkoholio negrįžti, bet kitą dieną jam paskambinus jis liežuvio neapverčia…? ir šlykštu ir pikta vienu metu… O kaip su tuo gyventi? Užmerkti akis, toliau apsimetinėti, kad viskas gerai ir bendrauti? Ar atsiribojant nubausti 🙂 eilinį kartą aiškinant, kad tokio elgesio netoleruoji, todėl natūralu, kad ir bendravimo nenori… O juk visų giminių ir aplinkinių požiūriu, neteisinga nusisukti nuo mamos… prasideda skambučiai, mokymai kaip gyventi, prašymai bendrauti su mama, nes ji baisiai išgyvena ir visiems skundžiasi, kaip jai trūksta dukrų…
Nei vienas elgesio modelis nepadeda, nebendraujant – kaltina pasyvia agresija, bendraujant – skaudina laužomais pažadais, ir galų gale pasako – “juk tau nieko blogo nepadariau, tik sau”.
Žinau, kad sau padėti gali tik ji pati, aš jos neišgydysiu, žinau, kad dabar užgėrusi, po mėnesio, dviejų ar pusmečio, o gal išsilaikys ir ilgiau, ji vėl užgers ir reikalaus ją priimti lyg nieko nebuvo įvykę, ir nuo to ir pikta ir apmaudu, kad visi turime apsimesti, kad ja tikime ir ji nėra alkoholikė. Šito žodžio ji nemėgsta labiausiai.
Miela Sabina,
ačiū Jums už atvirą pasidalinimą, drąsiai išreiškiant tai, kas sunku ir skausminga jūsų tėvų šeimos istorijoje.
Santykiai su tėvais dažnai turi įvairių prieštarų: čia ir dėkingumas, ir gailestis, nuoskaudos, pyktis. Reikia tvirtumo ir lankstumo, kad pagaliau nusistovėtų stabilus, bet lankstus, abiems pusėms priimtinas santykis.
Šiam procesui gali trukdyti labai daug kas. Alkoholizmas yra psichikos ir elgesio sutrikimas, kuris stipriai keičia žmogaus asmenybę. Asmenybės deformacijos gali būti tokios stiprios, jog būnant su sergančiuoju reikia daug tvirtybės, kad neprarastum realybės jausmo, nepasiduotum iškreiptam tikrovės pateikimui, nesuabejotum savo patirtimi ir sveiku protu.
Vaikai gimsta pasiruošę būti mylimi ir globojami. Alkoholizmu sergantis asmuo nepajėgia sudaryti vaikui pakankamai saugių sąlygų, užtikrinančių poreikių patenkinimą. Esant tokiai padėčiai, vaikai gali imti globoti ir saugoti tėvus, juos ginti, spręsti jų problemas. Tai atvirkščias, neadekvatus santykis, už kurį atsakingi tėvai.
Kai vienas ar abu tėvai serga alkoholizmu, vaikams tenka svarbi užduotis pasirūpinti savo psichikos sveikata: išmokti atskirti, kurie santykių aspektai yra neadekvatūs ir nesveiki, kaip juos mažinti, trumpinti, ignoruoti ar kitaip kuo labiau eliminuoti; nusistatyti, kiek laiko galiu bendrauti su sergančiuoju, nepakenkdamas sau. Tenka išmokti rūpintis pačiu savimi, savo psichika ir gerove, atsisakant iliuzijos, kad galiu visa tai padaryti tėvams, taip pat atsižadant vilties, kad tėvai galų gale padarys tai man – vaikui… Patikėkite, alkoholizmas – tokia sunki ir sudėtinga liga, kad net gydantis su specialistų komandą ne visada gaunamas geras efektas.
Žinau, kad sunku, bet remiantis į save ir savo gyvenimą – tą, kurį susikūrėte ir gyvenate dabar, nepriklausomai nuo tėvų sveikatos peripetijų – turėtų būti įmanoma nusistatyti sau patogų artumą -atstumą, paleisti nuoskaudas dėl visų neteisybių, kurias patyrėte būdama vaikas, išsilaisvinti ir atsižadėti vilties pagydyti meile, rūpesčiu, bendravimu… Nebijokite kalbų, kalbelių, kaltinimų ar priekaištų – jų greičiausiai bus, kad ir kokius sprendimus priimtumėte.
Sėkmės jums.
Laba diena. Nežinau ar rašau teisingoje temoje, tačiau norėčiau pasiteirauti ar padedate patologiniams melagiams?
Sveiki(?),
Skaičiau visų pasisakiusiųjų liudijimus, pasidalinsiu ir aš. Esu alkoholikų tėvų dukra ir 15 metų alkoholiko vyro žmona. Savęs pažinimo ir situacijos suvokimo link judu dar tik 4-eri metai, nes mano brolis, skaičiuojantis penktuosius blaivybės metus supažindino su atitinkama literatūra. Vaikystės „randai” dėl tėvų alkoholizmo niekur nedingo, net ir jiems abiems liovusis gerti. Blaivius tėvus pamačiau tik suaugusi. Džiaugiuosi, kad mano vaikai matė(tėtis jau miręs) ir tebe mato, bei mėgaujasi mylinčiais seneliais. Deja, pasprukusi iš smurto ir alkoholio persunktų vaikystės namų, pati sau sukūriau namus, kuriuose taip pat gyvena nematomas dramblys. Apie vyro alkoholizmą sužinojau tik po santuokos(jam tai antra santuoka, pirmoji iširo dėl abiejų sutuoktinių vartojimo). Kaip būtų smagu sugrįžti į tas jaunas dienas ir turėti dabartinį supratimą. Kaip ir visi pasisakiusieji, kentėjau nuo siekio kontroliuoti vyro alkoholizmą ir tikėjimo, kad su manimi jis pasikeis, išgis 🙂 Naivuolė… Dabar jau suprantu, kad turiu gelbėti save, bet nerandu savyje to atspirties taško- dabar,daryk tai dabar! Mano vyras alkoholikas nevagia, neneša iš namų, nesmurtauja, materialiai prisideda, jo nereikia dangstyti ar kitaip traukti iš bėdos, kai geria, jis nevartoja „užgeriant”, tiesiog kiekvieną dieną svaiginasi alumi ir kartą per mėnesį išgeria iki sąmonės netekimo- ir tai man „pasitarnauja”, kaip nuolatinis savęs pateisinimas: dar nėra taip blogai, kaip kitoms!
Aiškiai matau ir suprantu jo manipuliacijas, kai sako, kad pasitaisys, nebegers, lankys AA klubus.
Linkiu sau spyrio- staigaus ir ryžtingo, kartu su vaikais išeiti.
P.s.šiais metais jaučiu poreikį pradėti lankyti Al-anon grupę, jau prašiau brolio, kad mane ten palydėtų.
Linkiu sau ir kitiems supratimo ir jėgų keisti! Keisti savo, bet ne alkoholiko gyvenimą.
bet čia gi miestas, o ką daryti kaime, kai nėra nieko, kuo galima būtų užsiimti, ką veikti, kai visi miesto aa klubai dirbas tik po darbo, nėra nei
kaip pasiekti, nei kaip parvykti, o dar eilė?
deja, tenka pripažinti, kad vyrų tarpe tik procento dalys yra abstinentai, moterų kiek daugiau. Ne be reikalo sakoma, kad vaikai ir žuvys negeria. O kas kaime darosi, kai vienintelė vaistinė tėra parduotuvė
Kai žmogus patiria daug traumų ir situacijų, kuriuose nuo jo niekas nepriklauso – o taip nuolat būna alkoholikų šeimose, saugumo ir aiškumo, kontrolės poreikiai labai sustiprėja. Gali atsirasti netgi prisirišimas prie nesveikos, žalojančios aplinkos, žlugdančių santykių – juk tai bent jau pažįstama ir aišku… Savarankiški žingsniai jau visai kas kita – nauja, sunkiau numatoma.
Bet gal galima pralaužti šį ratą ir pabandyti veikti pačiam, prisiimant laisvę rinktis ir veikti, neperkeliant atsakomybės aplinkai ar kitiems žmonėms.
Sėkmės visiems!