Alkoholizmo gydymas: ką pasakė Jungas

alkoholizmo gydymas, priklausomybė, psichologo konsultacijos vilniuje PSICHOTERAPIJA vilniujeVesdama seminarus dažnai klausiu, kokie jausmai kyla galvojant apie alkoholizmą. Emocinės reakcijos paprastai svyruoja nuo noro atsiriboti iki įniršio ir skausmo. Čia telpa ir neaiškus nerimas, įtampa, baimė, liūdesys, pyktis, neviltis, bejėgiškumas… Alkoholizmas nepalieka abejingų. Juk daugybė žmonių su šia problema yra susidūrę labai asmeniškai. Alkoholizmas sujaukia ne vien nuo alkoholio priklausomo žmogaus gyvenimą, bet stipriai paliečia ir aplinkinius: šeimos narius, gimines, draugus, kolegas. Problema ir gili, ir plačiai paplitusi.

Straipsnyje apžvelgsiu kai kurias analitinės psichoterapijos prielaidas ir pasidalinsiu praktiniais pastebėjimais, kilusiais teikiant psichologines konsultacijas ir taikant psichoterapiją alkoholizmo ir kitų priklausomybių paliestiems žmonėms.

 Ką iš tikrųjų pasakė Jungas?

Analitinės psichoterapijos pradininkas K.G.Jungas apie priklausomybes rašė nedaug, tačiau yra viena svarbi istorija, kurios plėtotė atskleidžia ir Jungo požiūrį, ir jo idėjų galią.

1931 m. amerikietis Rolandas H. atvyko į Ciurichą pas Jungą gydytis alkoholizmo. Po metus trukusios analizės jis nusprendė, kad pakankamai susipažino su savimi ir gebės suvaldyti potraukį gerti, todėl nutraukė gydymąsi ir grįžo į JAV. Tačiau netrukus Rolandas atkrito, todėl grįžo į Šveicariją ir paprašė Jungo pratęsti gydymą. Tačiau Jungas atsisakė, teigdamas, kad atvejis beviltiškas ir čia nepadės nei vaistai, nei psichoterapija. Vienintelė išeitis – gilus dvasinis ar religinis atsivertimas. Rolandą šis atsakymas sukrėtė. Jis vėl grįžo į JAV ir prisijungė prie taip vadinamos „Oksfordo grupės“ – krikščioniško judėjimo, kuriame didelis dėmesys skiriamas maldai, meditacijai, dvasiniam augimui, savianalizei ir savitarpio pagalbai. Rolandas ne tik pats įveikė alkoholizmą, bet ir padėjo tai daryti kitiems. Būtent Oksfordo grupėje, jungiantis alkoholizmu sergantiems žmonėms, formavosi Anonimių Alkoholikų judėjimo ištakos.

Po trisdešimties metų (1961 m.) vienas iš pagrindinių Anoniminių Alkoholikų draugijos steigėjų B. Wilson rašė Jungui: „Ši nuostabi įvykių grandinė prieš daugelį metu prasidėjo jūsų kabinete. Jos pagrindas – jūsų nuolankumas ir gilus požiūris.“

Aš ilgai ieškojau, ką tiksliai Jungas pasakė Rolandui – siekiau suprasti, kokiu būdu jo frazė turėjo gyvenimą perkeičiantį poveikį. Daugybę kartų skirtingom kalbom skaičiau šios istorijos pasakojimus, bandžiau įsivaizduoti jų susitikimą. Panašu, kad Jungo atsakymas buvo trumpas, kategoriškas, direktyvus, neviltingas ir provokuojantis. Tiesiog priešingybė psichoanalizėje įprastai neutraliai ir santūriai, nedirektyviai psichoterapeuto laikysenai. Nepaisant to (o gal kaip tik būtent dėl to), jo žodžiai ne tik davė impulsą radikaliems asmeninio gyvenimo pokyčiams, bet ir naujos, visą pasaulį aprėpiančios Anoniminių Alkoholikų draugijos gimimui.

 Ar būtų gerai nejausti skausmo?

Priklausomo žmogaus ego yra silpnas, todėl jį saugo pačios galingiausios, primityvios gynybos. Problemos dažniausiai nuneigiamos, fantazuojama apie didybę ir pajėgumą, nuosavas „aš“ išaukštinamas, aplinkiniai nuvertinami. Šios fantazijos apsaugo nuo žlugimo, patiriant bejėgiškumą, silpnumą, kaltę, gėdą ir neviltį. Skausmingi jausmai sudaro nuolatinį alkoholiko gyvenimo foną, kurį užgožti bandoma paviršutiniška bravūra, nuolatiniu naujos stimuliacijos siekiu, savęs išaukštinimu, kitų nuvertinimu ar kaltinimu. O kartais įjungiama lengva disociacijos forma, kai žmogus pats iki galo nesuvokia, kas vyksta ir ką jis daro. “Nežinau, kas atsitiko, net nepastebėjau, kaip aš patekau į tą barą ir išgėriau pirmą bokalą. /…/ Nieko negalvojau /…/Viskas buvo gerai…  nieko nejaučiau…”

Žinoma, jei alkoholikas leistų sau jausti, jam skaudėtų. Skausmo vengimas alkoholikui toks įprastas, kad jau seniai pamiršta, kada ir kodėl tai įvyko, pamiršta netgi tai, kad tuo metu nieko nejausti iš tikrųjų buvo viena iš nedaugelio išeičių. Alkoholiko gyvenime visada rasime daug skausmo, kuris užgriuvo per stipriai, per anksti ir šalia nebuvo nieko, kas padėtų tą skausmą priimti ir atlaikyti. Tipiški alkoholiko gyvenimo įvykiai: traumos ir netektys, tėvo ar motinos alkoholizmas ir/ar smurtas, priežiūros ir globos stoka, pernelyg dideli lūkesčiai ir reikalavimai, šilto emocinio ryšio stygius. Be to, beveik visais atvejais pastebima pernelyg ankstyva savarankiško gyvenimo pradžia ir atsakomybė, kurios vaikas dar nepajėgus pakelti. Kartais vaikas paliekamas pats sau, nes tėvams jis nerūpi, kartais vaikui leidžiama daryti ką tik jis nori, nes suaugę nesijaučia pajėgiantys jam vadovauti.

 Ap(si)ribojimai

 Alkoholizmas visada susijęs su neišlavintu gebėjimu brėžti ribas, kurios būtų ir tvirtos, ir lanksčios, ne tiek apribojančios, kiek apsaugančios ir suteikiančios saugią erdvę kūrybiškumui skleistis. Šis negebėjimas taip pat susijęs su vaikystės patirtimis – su tuo, kaip mums brėžė ribas kiti ir kaip mes patys sau ir kitiems jas brėžiame.

Saugumo poreikis nėra patenkinamas, jei nėra ribų. Ribas išbandant ir patiriant jų pažeidimo pasekmes, jos pamažu priimamos kaip prasmingi apsiribojimai. Žaloja abu kraštutinumai: pernelyg griežti reikalavimai, kai paaiškinimams, be galimybės aiškintis ir derėtis, skatina maištauti ir nepaklūsti. Tuo tarpu taisyklių, išmintingos kontrolės stoka sudaro visagalybės, neribotos įtakos ir kontrolės iliuziją.

Jungo atsisakymas atnaujinti darbą su atkritusiu klientu taip pat buvo ribų brėžimo pavyzdys, išryškinęs paties kliento atsakomybės svarbą. Nubrėžti ir parodyti ribą kitam gali tik tada, kai pats jas gerai jauti ir pripažįsti. Nelengva ištarti: „ne, aš negaliu, šis darbas ne mano jėgoms.“ Dar sunkiau, kai asmeninė būtis nesiremia aukštesne būtimi ir savo bejėgiškumą turi atlaikyti pats sau vienas…

Pernelyg anksti paleistas, apnuodytas laisve vaikas nuolat bando peržengti ribas, tačiau nesant nuoseklaus atsako ir pakankamai gero ryšio su ribas nustatančiu asmeniu, išorinės ribos bei normos taip ir netampa sąmoningai prisiimtais apsiribojimais. Keliaujant priklausomybių keliu, ribos trinamos nuolat. Iš pradžių bandoma negerti prieš darbą, vėliau – prieš svarbų darbą, prieš vairuojant ir taip toliau, bandoma riboti ir alkoholio kiekį, ir jo kokybę, tačiau problemos šerdis tokių būdu net nepaliečiama. Kai kurie alkoholikai blaivumo periodais būna tiesiog apsėsti kontroliavimo ir nepermaldaujamai saugo visas ribas: jie negeria, daug dirba, smulkmeniškai viską tikrina darbe, kontroliuoja šeimos narių gyvenimą. Blaivumo periodu alkoholikų ribos dažnai būna labai griežtos, netgi žiaurios. Kas tokias atlaikytų?.. Kas išgyventų be galimybės šiek tiek pailsėti ir atsipalaiduoti, pasiderėti ir susišvelninti, nebegalvoti apie kiekvieno žingsnio „teisingumą“ ir galimų klaidų pasekmes?.. Galiausiai alkoholikas nusivilia, pavargsta ir atkrenta.

 Atkrytis – laikas pagalbai ir esminiams pokyčiams

Galiu suprasti, kodėl Jungas apie beviltišką alkoholiko Rolando būklę prabilo tik po metų sėkmingos terapijos ir ją sekusio atkryčio. Matyt tiek laiko reikėjo, kol pacientas pasiruošė išgirsti, pajusti, pripažinti žlugimą, bet nepasiduoti. Tuo metu jau buvo apgydytos vidinės kliento žaizdos, atrasti sunkių jausmų šaltiniai ir rasta, kaip su jais būti, kad jie netrukdytų priimti ir atlaikyti naujas patirtis, netaptų sunkia, nuolatine našta ir neiškreiptų dabarties suvokimo.

Atkrytis jau pats savaime sumažina puikybę, būtent po jo, nutraukus vartojimą, alkoholikai linkę ieškoti paramos ir pagalbos. Visa tai sudaro sąlygas nuolankiam savo ribotumo pripažinimui, išorinių apribojimų prisiėmimui bei vykdymui, paverčiant juos gyvenimo leitmotyvu.

Pirminė alkoholizmo gydymo motyvacija visada turi būti tiesiogiai susijusi su pačiu žmogumi. Alkoholizmas negali būti išgydytas žmonos prašymu, ar kad vaikams būtų geriau. Dėl priklausomybės kenčiantis žmogus turi iš tikrųjų dėl jos kentėti. Atsisakius alkoholio, būtina atrasti, kas būtų už jį svarbiau. Tačiau ir tai dar ne viskas. Kitas svarbus žingsnis – savęs peržengimas ir aukštesnės prasmės nei asmeninė gerovė radimas. Reikalingos gyvenimo atramos – vertybės, kurios nekintamos ir amžinos, kurios išliktų, kai išoriniai tikslai ir siekiai nepasiteisina, nuvilia, žlunga.

 Mums reikia daugiau

Jungas ne kartą kalbėjo, kad žmogui būdingi ne vien fiziniai, psichologiniai, socialiniai, bet ir dvasiniai poreikiai, kurie turi būti atpažinti ir tinkamai patenkinti. Didysis analitikas iškėlė prielaidą, kad priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų išreiškia archetipinį – įgimtą ir instinktyvų – siekį pajusti dieviškumo dvelksmą. Taigi, pagrindinis, nesąmoningas svaigalų vartojimo motyvas – tai visybiškumo, vienybės su Dievu paieškos. Apsvaigimo būsena suteikia iliuziją, kad vienybės, konfliktų nebuvimo, ramybės būsena yra įmanoma be jokių pastangų, lengvai pasiekiama ir žmogaus kontroliuojama. Tuo tarpu tikrasis kelias į ryšį su Dievu yra ilgas ir nuolatinis, reikalaujantis pastangų. Kad ši kelionė galėtų prasidėti, dažnai prireikia didelių pasiruošimo darbų: atrasi ir pažinti savo jausmus, atsiverti skausmui ir užsigydyti žaizdas, prisiimti apribojimus. Reikia daug kantrybės ir drąsos, bet argi laisvė to neverta?..

Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė
                  Psichologo konsultacijos Vilniuje – www.psichologejurga.lt
 G a l i   b ū t i   į d o m u :
Alkoholis – akivaizdi pavojaus zona Gyvenimo prasmė: atgyvena ar būtinybė? Šešėlis – tamsioji asmenybės pusė

 

Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 19    Average: 4.5/5]
Alkoholizmo gydymas: ką pasakė Jungas written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.5/5 - 19 user ratings
Tagged with: , , , , ,
Posted in alkoholizmas
3 comments on “Alkoholizmo gydymas: ką pasakė Jungas
  1. Rera says:

    Susipažinau su vyriškiu, buvau su juo keliuose pasimatymuose. Akivaizdu man ir jis tai pripažįsta, jog yra priklausomas nuo alkoholio. Apie profesionalią pagalbą jis negalvoja. Aš savo ruožtu sveriu ar tolimesnis bendravimas su juo nebus mano laiko ir emocijų švaistymas, klausiu Jūsų patarimo. Kaip manote, ar vertėtų bandyti skatinti, jog jis ieškotų pagalbos,- pvz duoti Jūsų kontaktus, pakviesti drauge nueiti į Jūsų konsultaciją ar pan? Tikiu, kad galimybių yra ir prieš nutraukdama vos tik užsimezgusią pažintį norėčiau ką nors šiuo klausimu nuveikti.

  2. Ačiū už pasitikėjimą, Rera. Gerai, kad abejojate, gerai, kad ieškote.
    Kaip suprantu, iš pradžių vyriškis pasirodė vertas ne tik kelių pasimatymų, tiesa?.. Turbūt labai nusivylėte sužinojusi apie jo alkoholizmą ir nenorą gydytis. Tuomet ir kilo impulsas situaciją kaip nors pakeisti: nukreipti, padėti, bendriau – išgelbėti?.. Tik kodėl nusprendėte, kad tas žmogus nori būti išgelbėtas?.. Žinoma, gelbėtojos vaidmuo labai patrauklus, nors ilgainiui jis tampa sunkia našta. Be to, kyla nuolatinė rizika tapti persekiotoja arba auka. Visa ta dinamika yra neišvengiama santykio su priklausomu žmogumi dalis. Jūsų bandymas padėti reiškia, kad santykis nuo pat pradžių bus nelygiavertis. Net jei jus tai tenkina (jau minėjau, kad gelbėtojos vaidmuo negali būti nuolatinis), kokią ateitį šiam ryšiui numatote? Ko tikitės iš jūsų bendravimo? Kas čia turėtų gautis? Leiskite sau pasvajoti ir pafantazuoti, kokie yra jūsų lūkesčiai ir poreikiai – ar yra tikimybė juos patenkinti būnant su šiuo žmogumi?.. Suprantu, kad būtų gaila nutraukti sklandžiai prasidėjusį bendravimą, bet paklauskite savęs, KUO tas vyras jus sužavėjo?.. Kol kas panašiau, jog labiausiai traukia jo potencialas – tai, kuo jis galėtų ar būtų galėjęs būti/tapti, jei ne alkoholizmas. Sėkmės jums, nuoširdžiai—

  3. Rera says:

    Ačiū už atsakymą. Taip, ir daugiau sau klausimų užduodu. Smagu tai, jog ir vyriškis ėmė kelti juos šia tema, t.y. rodo iniciatyvą išsigelbėti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*