Anyta irgi mama

kaip sutarti su anyta„Mano vyro mama visur kišasi, viską reguliuoja… „turi mūsų raktus ir ateina pas mus kada panorėjusi…“, „nuolat kritikuoja ir aiškina, kaip mes nemokam gyventi“, „ji nieko man nepadeda…“,  – tipiški marčių skundai. Žinoma, anytos, kalbėdamos apie marčias, nė kiek šioms nenusileidžia.

Marčios ir anytos priešiškumas įamžintas daugelio tautų folklore. Pasakose, dainose patarlėse ir priežodžiuose iškyla piktosios anytos vaizdinys. Lietuvių liaudies dainose pabrėžiama motinos – anytos priešprieša. Anyta bara, siunčia dirbti, reikalauja neįmanomo. Anytėlė kaip kibirkštėlė, anyta – skaudžiažodė, pas anytą jaunoji suvysta. Pasakose sutinkame piktąją karaliūno motiną, kurios svarbiausias rūpestis – atikratyti marčia. Anyta apkaltina marčią suėdus savo vaiką, vietoj naujagimio pakiša šuniuką ar kačiuką, įstumia į marias, kviečia maudytis verdančiame vandenyje ir t.t.. Netrūksta ir istorinių pasakojimų, neva karalienė Bona Sforza nuodijo savo marčią Barborą Radvilaitę. O Žemaitės apsakyme „Marti“ aprašyta Katrė tapo chrestomatiniu engiamos marčios pavyzdžiu. (Nors jei iš tikrųjų, tai visų apgailėta Katrė – toli gražu ne šventoji, išmintinga moterimi jos taip pat negalima pavadinti). Nuo anytų kenčiančios marčios guodžiasi viena kitai forumuose ir netgi buriasi į savitarpio pagalbos grupes.

 Anyta – velnio pramanyta?

Anytos ir marčios priešiškumas gali būti aiškinamas tuo, kad marti yra ta svetimoji, kuri „pasigrobia“ iš anytos jos pačios augintą vyrą. Freudas pabrėžė, kad motinos ir sūnaus ryšys yra ypatingas, pilnas neįsisąmonintų lūkesčių ir fantazijų. Visa tai gali tapti patologijos šaltiniu, ypač jei šeimoje nėra tėvo (arba jis silpnas) ir berniukas tampa partnerio pakaitalu. Kartais suaugęs vyras lieka emociškai priklausomas nuo motinos, nepajėgia nuo jos atsiskirti. Susituokus tokia padėtis netenkina nė vienos pusės, provokuoja nesąmoningai kovai visus trikampio dalyvius ir tampa konfliktų šaltiniu.

Remiantis Jungo analitine psichologija, visuotinai negatyvų požiūrį į anytas galime paaiškinti motinos archetipo projekcija. Arhetipas – tai įgimta struktūra, kuria remdamasis žmogus apibendrina savo patirtį. Kiekvienas archetipas apjungia priešybes: pozityviąją ir negatyviąją pusę. Motina, kaip pati gamta, ne vien augina, maitina, globoja, šildo, bet ir marina, praryja, sunaikina. Pozityvioji archetipo dalis kolektyvinėje sąmonėje priskiriama motinai ar krikštamotei, negatyvioji – pamotei ar anytai. Atsispirti kolektyvinei projekcijai yra labai sunku, nors ir įmanoma. Kaip pasakojo etnomuzikologė Varsa Liutkutė Zakarienė, užrašinėjant dainas, kuriose minima piktoji anyta, kai kurios pateikėjos pridurdavę, kad josios anyta buvusi visai kitokia – ir padėdavusi, ir atjausdavusi…

Įtampa tarp anytos ir marčios gali kilti dar ir dėl to, kad anyta pati buvo (yra) marčia, kuriai teko susidurti su panašiais sunkumais. Šiuolaikinis gyvenimas, nepaisant išorinio jo atvirumo ir viešumo, yra labai uždaras ir mes turime mažai galimybių giliai ir artimai pažinti bent keletą šeimų, matyti įvairius jų modelius, pažinti jų bendravimo būdus, gyvenimo ritmą ir įpročius. Taigi, neturime galimybių ir palyginti – pamatyti savęs įvairių santykių kontekstuose. Sūnaus išrinktoji jo motinai gali tapti palyginimų objektu, kurį jį stebi ir nuolat vertina, lygina su savimi. Čia atsiveria begalinė erdvė marčios nuvertinimui, sumenkinimui ir konfliktui. Anyta gali nesąmoningai atkurti ją pačią kažkada traumavusią situaciją ir tokiu būdu – per savo marčią – ieškoti jai įveikos būdų.

Santarvei gali trukdyti ir paprasčiausi temperamento skirtumai, charakterio bruožai. Skirtumų nepastebėdami ar nepripažindami, mums nesuprantamus veiksmus galime interpretuoti kaip priešiškus. Galiausiai, marti ir anyta yra akirtingų kartų atstovės ir natūralu, kad į daugelį dalykų jos žiūri visiškai kitaip.

Faktas!

Panašu, kad visame pasaulyje anytų reputacija yra, švelniai tariant, prasta.  Evoliucijos biologas Jan Beise Vokietijoje, Krumhiorno srityje analizavo 18 -19 a. bažnyčių įrašus. Jis nustatė, kad kūdikiai žymiai dažniau mirdavo tose šeimose, kuriose vyro motina būdavo gyva. Tuo tarpu motinos mamos buvimas labai teigiamai įtakojo naujagimio situaciją – tokie išgyvendavo dažniau. Kodėl? – klausia mokslininkas, juk, atrodo, visos močiutės turėtų stengtis, kad jų anūkai išgyventų ir genai būtų perduodami toliau?..

Evoliucijos tyrinėtojai kelia ir kitą klausimą, kodėl moterys apskritai taip ilgai gyvena, būdamos nevaisingos? Juk maždaug trečdalis moters gyvenimo priklauso nevaisingumo zonai. Kanadietis mokslininkas Lance Barrett-Lennard formuluoja „močiutės hipotezę“: trečdalis moters gyvenimo yra laisvas nuo nėštumų ir gimdymų tam, kad ji galėtų jėgas, laiką ir išmanymą skirti anūkams, padidindama jų galimybę išgyventi. Dar daugiau, suomių biologė Mirkka Lahdenperä apskaičiavo: kuo ilgiau gyvena močiutė, tuo daugiau vaikų gimsta jos dukterų šeimose. Tuo tarpu senelio gyvenimo trukmė anūkų skaičiui įtakos neturi. Šiuolaikinės apklausos taip pat patvirtina, kad anūkais labiausiai rūpinasi močiutės iš motinos pusės, nepriklausomai nuo to, kaip toli nuo anūkų jos gyvena. Šios močiutės praleidžia su anūkais daugiau laiko, dažniau dovanoja jiems dovanas. Ryšio stiprumas abipusis: tik 12 – 14 proc. anūkų, paklausti, su kuria močiute labiau mėgsta būti, nurodė tėvo motiną. Ką gi, panašu, kad moterys daug labiau linkusios padėti savo dukterų vaikams. Evoliucijos psichologai tai aiškina pirmykšte vyro (ir visos jo giminės) abejone, ar čia tikrai mano vaikas. Kaip sakant, Mama’s Baby, Papa’s maybe. Taigi, ir anytos negali būti užtikrintos, kad investuos būtent į savųjų genų perdavimą. Be to, evoliuciškai žiūrint, moteris, suinteresuota kuo platesne savo genų sklaida, todėl nesąmoningai siekia, kad jos sūnus turėtų vaikų su kuo daugiau įvairių moterų. Ši hipotezė paaiškintų kartais pasitaikantį anytos siekį išskirti sūnaus šeimą. Gal viso to ir pakanka, kad amžiams įtvirtinti anytos ir marčios antagonizmą?..

Galima stipriai abejoti evoliuciniu sudėtingų žmogiškų santykių aiškinimu, galima pagrįstai kritikuoti duomenų rinkimą bei jų interpretaciją, tačiau minties eiga yra labai įdomi: anytai priskiriami demoniški bruožai ir didžiulės galios. Jungistinės pakraipos psichologas čia vėl primintų Jungo archetipų teoriją, kuria remiantis žmogus savo patirtį stuktūruoja pagal įgimtas formas – archetipus, kurių viena polius pozityvus, kitas – negatyvus. Taigi, greičiausiai susiduriame su kolektyvine projekcija ir nesąmoningu lūkesčiu, kad anyta – tai įsikūnijęs blogis ir kitaip būti negali.

Kaip sutarti su anyta

psichoterapeutas Vilniuje, santuokos krize, psichologo konsultacijos VilniujeAtkreipkite dėmesį, apie uošvės ir žento santykius paskojami anekdotai, tuo tarpu apie anytas ir marčias ankedotų beveik nėra. Matyt, kad čia jau ne iki juokų. Ir tikrai, kertinis dėmuo siekiant normalizuoti šiuos santykius turėtų būti pagarba ir atstumas. Kuo daugiau įtampos jūsų santykiuose, tuo didenį atstumą rekomenduočiau. Tikėtina, kad susitikdamos retai ir trumpai, geriau išlaikysite ribas, sveiką protą ir realybės jausmą, nepasiduosite emocijoms.

Ieškodama sutarimo, prašykite ir vyro pagalbos, juk jis savo mamą pažįsta daug geriau negu jūs ir jau išsiaiškino, kaip su ja sugyventi. Būtų geriau, jei būtent jis su savo mama kalbėtųsi poros privatumo ir autonomijos klausimais.

Santykių su anyta prognozės geresnės, jei jūsų vyras turi seserį, t.y. anyta yra ir uošvė. Tokiu atveju, verta pabandyti užmegzti ryšį su jos dukterimi. Prognostiškai geras ženklas ir tai, jei anyta yra įsitraukusi į kokią nors veiklą, turi hobį. Situacija sudėtingesnė, jei anyta – vieniša moteris, apsirinojanti namų gyvenimu, o sūnus jai yra vienturtis ar jaunėlis. Situacija pavojinga ir tada, kai anyta pati nesutaria su savo sūnumi. Išmintingiausia tokioje situacijoje būtų laikytis neutraliai, nepalaikyti nė vienos pusės, nesikišti į konfliktą.

Jei jums teko išbandymas šeimynine bendruomene ir turite gyventi su anyta po vienu stogu, pabandykite nusistatyti ribas: kur bus jūsų, o kur anytos valdos. Būtų puiku, jei bent virtuvės būtų atskiros, jei – ne, stenkitės tuo pačiu metu nedirbti tų pačių darbų. Nerungtyniaukite su anyta, nesilyginkite su ja ir neleiskite jūsų lyginti kitiems. Taip pat atsispirkite pagundai lyginti anyta su savo mama, draugės anyta ar dar kuo kitu. Priimkite ją kaip atskirą, sudėtingą asmenybę, kuri turi savo gyvenimo istoriją ir savitą pasaulėžiūrą.

Taip pat būtų labai naudinga giliau patyrinėti save ir įsivardinti, kodėl jūs taip stipriai nemėgstate tos moters, kokie jūsų kompleksai čia reiškiasi. Kartais neigiamo požiūrio priežastis yra dideli lūkesčiai ir anytos lyginimas su savo mama, laukimas, kad ji jus priims ir mylės kaip savo tikrą dukrą. Turint didelių lūkesčių ir idealizuotų įsivaizdavimų, neišvengsime ir didelio nusivylimo, kad kitas nėra toks, kokio aš norėčiau.

Kartais gali nutikti, kad net ne anyta yra tikroji marčios nepasitenkinimmo priežastis. Indrė, 29 m., labai piktindavosi, kad anyta rodydavo perdėtą rūpestį savo suaugusiu sūnumi: nuolat siūlydavo jam valgyti, pailsėti, smulkmeniškai klausinėdavo apie sveikatą ir savijautą. Tačiau patyrinėjus įdėmiau paaiškėjo, kad Indrės susierzinimo priežastis buvo ne tiek anytos elgesys (Indrė galėjo suprasti ir priimti tai, kad kai kurioms motinoms jų vaikai visą gyvenimą lieka maži), bet tai, kad jos vyras be skrupulų naudodavosi motinos globa. Tokioje situacijoje supykti ant partnerio dėl jo infantilumo ir paskatinti jį brandai yra pakankamai sunku. Patogiau galvoti, kad dėl visko kalta anyta.

Tačiau net tokioje situacijoje, apseikite be ultimatumų ir neverskite vyro rinktis tarp jūsų ir mamos. Toks siūlymas rinktis mažų mažiausiai netaktiškas, o pasirinkimo alternatyvos suformuluotos nekorektiškai. Geriau iš karto susitaikykite, kad ši moteris jau yra jūsų vyro jūsų vyro gyvenime ir šio fakto jūs nepakeisite. Verčiau pasvarstykite, kaip galėtumėte susitprinti jūsų partnerystę.

Pavojus esame ir tada, kai santykiai su anyta itin geri ir anyta tampa drauge, su kuria dalinamasi visais džiaugsmai ir rūpesčiais. Alma, 27 m., ilgam užsitraukė anytos nemalonę, kai pabandė jai pasiguosti dėl problemų su vyru. Nors moterys puikiai sutarė ir daugeliu požiūriu į gyvenimą žiūrėjo panašiai, marčios pasidalinimą santuokinėmis bėdomis, anyta priėmė kaip priekaištą jai – puolimą, pasijuto kalta ir stojo į kovą.

Bendraudama su anyta venkite interpretacijų, orientuokitės į žinučių turinį ir net nebandykite „išgaudyti“, kas yra už jo. Net jei žinutė atrodo priešiška, pasistenkite nepasiduoti emocijoms ir išlikite mandagiai dalykiška. Mus visus veikia kolektyvinės pasąmonės laukas. Jam pakankamai sunku pasipriešinti ir išgryninti savo, unikalų santykį, kuriame kitas žmogus galėtų atsiskleisti visoje pilnatvėje, ne vien savo šešėline, tamsiąja puse.

Esu girdėjusi nuoširdžiai pasipiktinusią marčią klausiant: „Kodėl aš turėčiau ją suprasti?“ Ir tas „turėčiau“ skamba kaip kažkieno nurodymas, pareiga. Suprantma, visuotinės lygiavos amžiuje bet kokia užuomina apie vertybes, tradicijas, nusistovėjusius, laiko patikrintus bendrabūvio būdus, netgi tai, kad jaunesnis žmogus paprastai būna lankstenis ir turi daugiau resursų – gali sukelti pasipriešinimą ir protestą. Gerai, tarkim, kad jokios pareigos čia nėra. Kalbėkime apie norus: kokių santykių, kokios atmosferos šeimoje jūs norėtumėte ir kokiu būdu galite to pasiekti. Man atrodo, kad būtų puiku, jei įtampą, susierzinimmą ir nepasitenkinimą, pyktį ir akylą ribų saugojimą keistų jei ne šiluma ir draugiškumas, tai bent jau pagarba ir mandagumas. Belieka pasirinkti ir pasirūpinti savo norų įgyvendinimu. Sėkmės.

Psichologas Vilniuje – Jurga Dapkevičienė

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 12    Average: 4.2/5]
Anyta irgi mama written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.2/5 - 12 user ratings
Tagged with: ,
Posted in Santykiai
2 comments on “Anyta irgi mama
  1. Eglė says:

    Ačiū už įdomų ir informatyvų straipsnį. Esu toje “sudėtingesnėje ir pavojingesnėje” situacijoje: mano vyras vienturtis, jo motina našlė (vyro tėvas mirė, kai jam buvo 9 m., kiti santykiai su kitais vyrais nesusiklostė ar po kiek laiko nutrūkdavo). Esame susituokę jau beveik 10 metų, auginame keletą vaikų, tačiau anyta niekaip “nepaleidžia” sūnaus, o sūnus, mano nuomone, jos, nes jam patogus motiniškas rūpestis. Gyvename atskirai, tačiau jis kiekvieną vakarą su ja kalbasi telefonu bent po valandą, esu pastebėjusi, jog su ja diskutuoja apie mane, mano elgesį su vaikais ir t.t. Aš kaip marti niekada nebuvau anytai priimtinas variantas.
    Susidaro įspūdis, kad mano vyras vedęs ne mane, bet savo motiną, jie abu (mano supratimu) narcistinės asmenybės, “žydi” nuo teigiamų žodžių jų adresu ir nepakenčia kritikos, konstruktyviai diskutuoti su jais beprasmiška. Nežinau, ką daryti, ar yra koks būdas būti tik žmona ir padėti vyrui suaugti, ar šioje situacijoje tai nelabai įmanoma?

  2. Ačiū, Egle, už gerą žodį.
    O apie jūsų situaciją— Atrodo pykstate ant savo vyro ir norite didesnio jo savarankiškumo, siekiate jį atgręžti į save. Vis dėlto kritika ir atvira konfrontacija jums nepadeda. Veikiausiai priešingai: kai vyras jaučiasi kritikuojamas, jis dar labiau nusišalina nuo jūsų. Jūsų stiprioji pusė – tai, kad jūs gerai pažįstate savo vyrą, žinote, nuo ko jis “pražysta”. Puiku, nuo to ir pradėkite. Sudarykite sąlygas jam žydėti ir kaip tik galite stiprinkite jo ir jūsų ryšį. Bent laikina atidėkite kritiką – tai nepadeda. Bandykite dalintis, nevertindama jo veiksmų:”…man skaudu, kai tu su mama aptarinėji mane…”, “man taip patiktų, jei mes abu daugiau kalbėtumėmės”, “…noriu su tavimi pasitarti…”. Pabandykite, nors ir nebūtinai padės. Abejoju, ar tokia situaciją galima pakeisti pasiklausius greitųjų patarimų, bet vis geriau nei nieko. Sėkmės.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*