Pavydas poros santykiuose

psichologas Vilniuje, psichologo konsultacijos, psichologinis konsultavimas, psichoterapeutas, psichoterapija, alkoholizmas, narkomanija

Kaip pavydas veikia poros santykius? Iš kur atsiranda šis jausmas? Kodėl kartais pavyduliavimas tampa nekontroliuojamu? Kodėl vieni žmonės yra labiau linkę į šį jausmą nei kiti? Ar jį galima suvaldyti ir kaip?..

Lietuvių kalboje, skirtinai nei anglų, vokiečių ar rusų, nėra atskiro žodžio, apibūdinančio pavydą, kuris kyla poros santykiuose atsiradus trečiajam asmeniui. Norminėje kalboje vartojamas žodis „pavyduliavimas“, šnekamojoje dažniausiai sakoma „pavydas“. Vienaip ar kitaip sakysime, pavydo ir pavyduliavimo kančios labai skausmingos ir tam tikra prasme panašios.

Pavyduliavimo dinamika

Pavyduliavimas gali tapti nelaimės ar nusikaltimo priežastimi. Kriminalinėse kronikose dažnai aptinkame pranešimų, kad spėjama žmogžudystės ar savižudybės priežastis – pavyduliavimas. Apie pavyduliavimo destruktyvumą itin vaizdžiai byloja ir senovės graikų mitas, pasakojantis apie deivės Medėjos kerštą ją palikusiam didvyriui Jasonui. Medėja nužudo ne tik Jasono mylimąją, bet ir savo bei Jasono sūnus. Taigi, pavyduliavimas tapo vaikžudystės priežastimi. Simboline prasme galime sakyti, kad pavyduliavimas žudo ateitį, kūrybiškumą ir spontaniškumą, laisvą, natūralų ir visybišką buvimą – būtent tai simbolizuoja vaikai.

Tačiau santykių pradžioje pavyduliavimas dažniausiai priimamas kaip meilės įrodymas („O, jis be manęs negali – nuolat skambina, nori žinoti, kur aš esu…“, „Ji per dieną man po penkis SMS parašo…“). Vėliau vieną iš partnerių toks ryšio intensyvumas bei būtinybė atsiskaityti pradeda varginti, o kartais ir rimtai trikdyti. „Ji gali man paskambinti bet kada /…/ per susirinkimus ir svarbius pokalbius išjungiu telefoną, nes ji nejaučia jokių ribų – kartoja skambutį tol, kol pakeliu ragelį /…/ Jei aš komandiruotėje, ji skambina ir vidury nakties – tikrina, ar aš vienas miegu. Absurdas. Kaip aš pavargau… /…/“ „Iš pradžių viskas atrodė normaliai. Maniau, kad taip jis manimi rūpinasi, bijo, kad man nieko nenutiktų /…/ Paskui tai pasidarė panašu į tardymus ir tikrą terorą. /…/ dėl visko turėjau teisintis: „kas ten toks?..“, „kodėl jis į tave žiūri?“, „kodėl šypsosi?..” Jei atsakydavau, kad nežinau, tai jį įsiutindavo.“

Tardymas, priekaištai ir įtarinėjimai, klausinėjimas, sekimas, ašaros, elektroninio paštro, telefono tikrinimas, ašaros, netgi šantažas ir samdytas šnipinėjimas – tai tik delis priemonių, kurios pasitelkiamos siekiant patenkinti norą kiekvieną minutę žinoti, kur ir su kuo yra partneris. Vienos priemonės labiau būdingos moterims, kitos vyrams, tačiau abiem atvejais išlieka įsitikinimas, kad partneris yra „prasikaltęs“ ir jei dar nesusuko romano, tai šitai vis tiek būtinai įvyks ir gal tik nuolatinių pavyduolio pastangų dėka vis dar nevyksta. Galima tik įsivaizduoti, kaip beviltiškai nusivylęs savimi jaučiasi tas, kuris griebiasi tokių manipuliacijų būdų, kad tik sutrukdytų partneriui užmegzti naujus santykius.

Pavyduliavimas apnuodija poros gyvenimą. Kenčia „kaltininkas“ (kuris kartais visiškai nekaltas), kenčia pavyduliaujantis. Jį kankina stipri baimė, kad partneris priklauso ne jam vienam, kad jį kas nors kitas gali atimti – kaip kokį daiktą. Pavydą lydi skausmas, abejonės savimi ir savo verte, nepasitikėjimas, baimė būti paliktam, liūdesys, bejėgiškumas ir gėda. Kartais pavydo situacijose pastebimas ir siekis užimti aukos poziciją. „Aš savo gyvenimą jam paaukojau, o jis mane štai į ką iškeitė. Viską sugriovė…“

Jungiškoji analitikė Verena Kast teigia, kad pavydas rodo dvigubą nepasitikėjimą: nepasitikima savimi ir nepasitikima partneriu, žmonėmis apskritai. Partneris ir „konkurentai“ labai nuvertinami („jis per silpnas, kad atsispirtų pagundai“, „jai niekas nesvarbu – tiesiog lipa ant vyrų“), o nuosavas „aš“ idealizuojamas („nieko sau neprašiau, viską jam atidaviau, o jis su manimi taip pasielgė…“). Pyktį pavyduliautojas pirmiausia linkęs išlieti ant trečiojo asmens – realaus ar įsivaizduojamo konkurento: tokiu būdu bandoma išlaikyti ryšį su „prasikaltusiu“ partneriu – jis savotiškai pateisinamas („Nesuprantu, kaip taip galima – ji išdrąskė mūsų šeimą. Negaliu į ją žiūrėti, niekada neatleisiu“). Kartais užsiliepsnojus pavydui bandoma apversti situaciją ir priversti partnerį pavydėti. Taip paneigiamas bejėgiškumas ir išgyvenama galia.

 …nuo aistringos meilės iki aistringos neapykantos

 Pavyduliavimas – gana dažnas reiškinys, tačiau retai kad tenka išgirsti nuoširdų prisipažinimą: „aš pavyduliauju“. Pavyduliautojas retai kada kalba apie pavydą kaip apie savo bėdą, problemą, kurią reikia spręsti. Jis mieliau postringauja apie savo ištikimybę, teisingumą, gerumą ir atsidavimą šeimai, skundžiasi partnerio niekšingumu. Apie pavydo keliamas problemas pirmiausia prabyla partneris, į kurį nukreiptos pavydo atakos. Tuo tarpu pavyduliaujantis šiuos epizodus laiko natūralia reakcija ir kalba apie susirūpinimą santykiais, nepasitenkinimą lengvabūdišku elgesiu.

Suprantama, išgyventi ir pripažinti pavydą – labai skausminga. Nuo pavydo keliamo skausmo bandoma apsisaugoti neapykanta ir įniršiu, keršto fantazijomis, „nuosavybės“ susigražinimo ir pergalės prieš realų ar įsivaizduojamą konkurentą vaizdiniais. Pavyduoliaujant ambivalencija ir jausmų įvairovė, kurią mes įprastai išgyvename artimuose santykiuose, perkeičiama į dvi kontrastingas emocijas: pavyduliautojas svyruoja tarp aistringos meilės ir aistringos neapykantos.

psichologas vilniuje, psichologo konsultacijos vilniuje, psichologinis konsultavimas vilniuje, psichoterapeutas, pavyduliavimas, pavydas, baimė, skyrybos, nerimasPavyduliavimo šaknys

Psichologai teigia, kad pavyduliavimas kyla iš baimės būti paliktam. Jo šaknys – skausmingas kūdikystės patyrimas, apleistumo jausmas, kurį patirdamas vaikas dar nuturėjo galimybių pats atnaujinti ryšį. Suaugęs pavyduliautojas tarsi grįžta į šią būseną. Ir nors jo galimybės yra labai išaugusios, iš pasąmonės iškylantis patyrimas trukdo blaiviai priimti realybę su jos apribojimais bei galimybėmis.

Ne kartą esu pastebėjusi, kad pavyduliaujantieji vaikystėje buvo stropiai kontroliuojami kitų – mamos ar tėvo, nors patys jų elgesio numatyti negalėdavo. “Niekada nežinojau, už ką galiu gauti pylos… Bet jau kai tėvui ko nors prireikdavo, tai turėdavau viską mesti ir vykdyt komandą…” 

Pavyduliavimą gali paskatinti ir priežastys, susijusios su vaiko pozicija šeimoje: manoma, kad pavyduliauti labiau linkę tie, kurių tėvai laukė kitos lyties vaiko bei tie, kurie gimus broliui ar seseriai skausmingai išgyveno šią traumą ir nesulaukė patvirtinimo, kad jie – vyresnėliai – ir toliau yra labai mylimi ir svarbūs.

Z.Froidas, analizuodamas pavyduliavimo ištakas, pabrėžė projekcijos mechanizmo svarbą ir manė, kad pavyduliaudamas žmogus partneriui priskiria savo paties neištikimybės impulsus. Pvz.: Ilgėdamasi neįpareigojančio romano ir to nepripažindama, žmona gali imti įtarinėti vyrą neištikimybe. Analogiškai pavyduliavimas gali būti paaiškintas nuslopintų homoseksualių polinkių projekcija. Pavyzdžiui, vyras, pamatęs patrauklų žmonos bendradarbį ir pajutęs seksualinį potraukį, nenori jo pripažinti, todėl skubiai priskiria jį savo partnerei – „man jis visiškai nepatrauklus, bet matau, kad jai patinka.“ Gali būti, kad konkrečiu atveju Freudo prielaida visiškai netinkama, tačiau guodžia jau pats bandymas suprasti, aprašyti ir paaiškinti kankinančią situaciją.

Iš pavyduliautojų gyvenimo

Tiesa sakant, pavyduliautojas neturi savo gyvenimo, nes tam nelieka nei laiko, nei energijos. Jis pavydžiai saugo savo partnerį – tai, kas jo įsivaizdavimu priklauso jam ir tik jam. Saugomam partneriui priskiriama labai daug, kartais jis vaizduojamas kaip absoliutaus gėrio šaltinis – „…jei jis mane paliktų, aš visai neturėčiau su kuo bendrauti…/…/ nieko nebeturėčiau /…/ būčiau visiškai viena“.

Pavyduliaujantis asmuo netiki savimi, savo verte, netiki tuo, kad kitas asmuo gali jį mylėti ir vertinti. Pavyduliautojas taip nepasitiki savimi, kad net nebando kurti santykių ir žadinti partnerio noro būti kartu. Jis tiesiog kuria kliūtis partneriui išeiti. Bet kokia žinutė, kad yra dar kažkas, kas partneriui galėtų būti svarbu, atrodo grėsminga. Pavyduliautojas nuolat išgyvena įsivaizduojamą santykių griūtį, ją numato, jos tikisi ir laukia. Suvaržydamas savo partnerio laisvę, pavyduliautojas negali išgyventi jo meilės ir prisirišimo.

Analitinės psichologijos kūrėjas K.G.Jungas teigė, kad meilės priešingybė – tai ne neapykanta, bet kontrolė. O būtent ja gyvena pavyduliautojas, nes tik gaudamas nuolatinį (kad ir dirbtinį, kad ir prievartinį) patvirtinimą, kad yra mylimas, trokštamas ir vienintelis, jis gali bent šiek tiek pasijusti vertu meilės ir mylėti pats save.

Pavyduliautojo partneriui sunku atlaikyti nuolatinį spaudimą ir nuolat teikti savo karštos, neblėstančios meilės įrodymus, patvirtinti partnerio išskirtinumą, „nepaprastumą“. Skyrybų grėsmė darosi labai reali. Beje, nors pavyduliautojas labai bijo būti paliktas, jis taip pat išgyvena norą skirtis. Pasak V.Kast, skyrybų impulsas šioje situacijoje gali kilti iš nuovargio, noro atsiriboti, taip pat siekio atrasti savo, atskirą gyvenimą, formuoti savo tapatumą, aiškias ribas ir vaduotis iš nepakenčiamos priklausomybės nuo tikro ar menamo „išdaviko“, į kurį sukoncentruotas visas dėmesys ir kuris laikomas visų problemų priežastimi.

Ką daryti, kad pavydas nesužeistų?

Pavojingiausias pavyduliavimas tada, kai partneriai (arba vienas jų) jo nepastebi,  nepripažįsta egzistuojant. Tuomet pavydas gali iškilti kaip susirūpinimas santykiais, ištikimybės išaukštinimas, taip pat kaltinimai partneriui, įtarinėjimas, kad jis rezga romaną, flirtuoja ir koketuoja, yra neištikimas. Su taip užmaskuotu pavydu sunku ką nors padaryti, jo prasiveržimas gali būti itin destruktyvus.

Kodėl sunku prisipažinti pavyduliavimą, priimti jį kaip savo problemą ir ją spręsti? Pavyduliavimas – labai nemalonus jausmas. Jį patirdami mes išgyvename neteisybę, jaučiamės negaunantys mums priklausančios meilės, įsivaizduojame, kad esame blogesni už kitą žmogų, į kurį manome esantys iškeisti. Dėl to liūdime ir pykstame, jaučiamės vieniši, palikti ir apleisti, trokštame atkeršyti… Prisipažinimas pavyduliaujant reikštų ir savo netobulumo pripažinimą.

Taigi, pavydo pripažinimas reikalauja drąsos. Tačiau šis nemalonus jausmas gali būti ne tik destruktyvus, bet ir labai prasmingas patyrimas. Jis ragina atidžiau pasižiūrėti į save, savo gyvenimą ir tai, ko jame trūksta. Pavyduliavimas gali pastūmėti „esminei akistatai“: susitikimui su pačiu savimi, vaikystės žaizdomis ir jų gydymu. Neslėpsiu, visa tai reikalauja daug laiko, energijos, didžiulės atidos sau… Dažniausiai prireikia ir profesionalios psichoterapeuto pagalbos. Tačiau laisvė, kuri išgyvenama praėjus šį nelengvą procesą, yra didžiulis ir to vertas atlygis. Sėkmės.

 

Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė

www.psichologejurga.lt

 

 G a l i   b ū t i   į d o m u :
Pagiriamasis žodis pavydui Neištikimybė: kaip sumažinti žalą? Skyrybų pasekmės ir kaip jas išgyventi

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 39    Average: 4.4/5]
Pavydas poros santykiuose written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.4/5 - 39 user ratings
Tagged with: , ,
Posted in Santykiai
14 comments on “Pavydas poros santykiuose
  1. erikas says:

    beda tokia jog esu visiskai toks pat kaip jus cia ir parasete seme straipsnija ir ar galetumete padeti nes pats saves nekenciu

  2. Sunku ir nemalonu matyti savo tamsiąją pusę – bruožus, kuriais pats nesidžiaugi ir nesididžiuoji. Tačiau tai yra gera pradžia, nes kai juos matai ir pripažįsti, gali imtis atsakomybės. Taip gali prasidėti jūsų pokyčių kelias. Kaip ir su kuo juo keliausite ir ar iš viso eisite (o gal tik dejuosite ir dūsausite, kad oi kaip sunku, gal galėtų kas nors kitas už mane jį nueiti???) priklauso nuo jūsų sprendimo. Sėkmės jums ir brandinančių pasirinkimų.

  3. Viktorija says:

    Labai patiko straipsnis.. Turiu labai didele beda su pavydu.. Sia beda suprantu ir galiu drasiai teigti ,kad esu uzvaldyta pavydo..jau puse matau bandau tai iveikti. Kovoju su savimi ,kiekviena diena vis pasizadu pasikeist ,bet pavydas vistiek mane uzvaldo, tampu kartais net nekontroliuojama,dazniausiai pasipila saukimas ir asaros , nors suprantu ,kad nera ko pavydeti.. Tiesiog negaliu saves valdyti, tai griauna mano santykius su vyru.. Mes negalim net iseiti kartu i miesta ,nes stebiu kiekviena jo zvilgsni ir nesvarbu , nors jis ir ziuri i mane as vis

  4. Taip, Viktorija, pavydas ne tik žlugdo santykius, bet ir apriboja gyvenimą. Liūdna, kai drauge su vyru net pasižmonėti negali išeiti. Deja, bet sąmoningo sprendimo “nepavydėti” ir valingų pastangų nepakanka. Matyt yra neįsisąmonintų, emocinių apsektų, kurie trukdo brandžiai priimti gyvenimiškas situacijas. Svarbu tai pastebėti ir pripažinti. Nuo čia gali prasidėti jūsų kelias į laisvę nuo ardančio ir griaunančio jausmo. Sėkmės jums.

  5. Eglė says:

    Šaunus straipsnis, tik taip ir neparašėte, ką daryti, kad išspręsti šią problemą. Tikėjausi kažkokių vizualizacijos patarimų, kaip susitvarkyti savivertę, ar kažko tokio. Realių patarimų ir metodikų. Problemos pripažinimas ne visada yra jos sprendimas.

  6. Ačiū, Egle, už komplimentą ir pastebėjimą. Išties, problemos įsisąmoninimo tokiu atveju nepakanka. Pavyduliavimą galima laikyti paranojos atmaina ir tai labai sudėtinga, kompleksinė problema. Jos sprendimui dažniausiai prireikia daugiau negu savivertę stiprinančių pratimų atlikimo. Žinoma, tokio pobūdžio pratimai niekada nepakenks. O gali netgi padėti. Reiks parašyti ir tokį straipsnį. Ačiū už idėją 😉

  7. Matas says:

    Sveiki. Esu pavydus, tačiau pripažįstu sau ir kitiems tai. Vis dėl to, galbūt pavydas ateina ir nebereikalo. Turėjau išsikovoti merginą/moterį kuri yra ženkliai vyresnė. Siekiau ją, bet kokia kaina, tačiau buvo momentų iki įsipareigojimo, kai jinai susitikinėjo su kitais vyrais, nes buvo ” laisva “. Aš susitaikiau ir daviau jei laisvę rinktis, ji pasirinko mane. Tačiau dabar visi tie skauduliai, nors ir praejo pusantrų metų lenda į viršų. Nepasitikėjimą skatina ir tai, jog jinai yra kelis kartus pamelavusi, pavyždžiui, kad važiuoja tik su “draugu”(vyru su kuriuo susitikinėjo ankščiau) i Rodo salą pasiėmusi draugę, o grižusi pareiškia, kad jis ją myli, o jinai nežiūri į jį kaip i partnerį, o draugė priduria, kad jinai važiavo tik dėl to, kad dar karta įsitikinti ar tikrai tai ne jai skirtas vyras. Arba pavyzdžiui, kad tas pats draugas atvažiuoja pas ją savaitei laiko ir kad jie miegojo tik atskirose lovose, nors man to nepasakė prieš tai. Ir daug kitų situacijų.
    Dabar pavydas lenda į viršų. Atostogavome Turkijoje, buvome masaže ir turkas jai liepė nusiimti viršutinę dalį, as neprieštaravau, tačiau stebėjau ją ar jinai ta padarys. Buvome ten labai ilgai, vartojome alkoholį ir atskiruose kambariuose, todėl man kilo didžiulis pavydas ir jei atvirai , nepasitikiu ja, galvoju, kad jinai galėjo ir “permiegoti” su juo. Po to paatviravau ir su turku ir su drauge, pareiškiau jog pavydžiu, bet susipykom.
    Po kelių dienų tam pačiam turkui šalia manęs jinai paplekšnojo per petį ir atrodė, kad jinai jam simpatizuoja. Jei atvirai, manau, kad moteris taip neturėtų elgtis, liesti vyro koją, juo labiau kad apie pavydą jau kalbėjom ir jinai man padarė gėda. ” Moteris liečia vyrą tik tada, kada jis jai patinka” – toks mano suvokimos, tuo labiau jog dar pati iškėlė tokią temą apie vyrus ir moteris ir čia jinai plekšnoja jam per kelį.
    Dažnai sujungiu taškus visos draugystės metu padarytas jos klaidas ir vis dar pykstu ant jos dėl ankstesnių situacijų.
    Kaip bebūtų manau, jog mano pavydas ne be pagrindo. Tačiau tai trukdo jaustis gerai.

  8. Ačiū, Mantai, už pasidalinimą. Didžiausias sunkumas turbūt ne tai, kaip pasielgė jūsų draugė ir ar tikrai buvo/nebuvo pagrindas pavydėti, bet tai, kad jūs negalite nusiraminti: pavydžiai ją sekate, nuolat prisimenate seniai praėjusias situacijas ir užuot šventęs pergalę – ji juk iki šiol su jumis, nors turėjo ir kitų galimybių – graužiatės ir pykstate, priekaištaujate draugei. Viena vertus, jūs pripažįstate, kad esate pavydus, kita vertus, bandote pateisinti savo pavydą ir priskiriate draugei amoralų elgesį, tarsi kito žmogaus elgesys normalizuotų jūsų stiprų, kasdieniniam gyvenimui trukdantį, afektą. Panašu, kad lyginate save su kitais vyrais ir baiminatės būti išduotas, paliktas. Kam reikia tų nuolatinių varžybų ir kas jums padėtų patikėti, kad stipriausiai žmones apjungia meilė, o ne baimė?.. Jūsų bejėgiškas įniršis, įsivaizduojant draugės nusižengimus, ardo jūsų ryšį, trukdo nukreipti energiją prasmingomis kryptimis, palieka jus įkalinta uždarame įtarinėjimų rate. Sakyčiau, kreipkitės pagalbos ir ieškokite būdų atgauti dvasinę pusiausvyrą. ARBA – visą gyvenimą galima prasikankinti dėl to, kad KITAS (kita) nepakankamai dorovingas.

  9. Saulė says:

    Perskaičiau jūsų straipsnį ir komentarus. Galiu pasakyti lygiai tą patį ką ir kiti komentatoriai – esu pavydi. Su draugu labai pykomės, skyrėmės ir taikėmės 2 kartus. Iš pradžių visomis jėgomis nepritariau, kad esu pavydi, tačiau kai daugiau pasidomėjau, paskaičiau – supratau, kad tokia esu. Metus laiko lankiausi pas psichoterapeutą, bet psichoterapijos nepabaigiau – tai nemažai kainuoja, o konsultuotis rekomendavo keletą metų. Tuo metu, kai lankiausi pas psichoterapeutą, jaučiausi ramesnė, labiau atsipalaidavusi, labiau žinanti kaip reaguoti į žmones. Nors pavyduliavimą jutau ir tuo metu, tačiau jis buvo lengviau suvaldomas. Nutraukusi konsultacijas, galvojau, kad tokia būsena išliks (ji man atrodė visai pakenčiama), tačiau dabar praėjo laiko ir daug kas sugrįžo: liūdesys, nerimas, baimė likti vienai apskritai šiam pasauly. Iš esmės žinau, kad mano draugas yra geras žmogus ir juo tikiu, tačiau kartais mano pavydą gali išprovokuoti paprasti dalykai: jei jis intymiau nužiūri aplinkoje esančią patrauklią moterį, jei jis žiūri pornografiją, jei tikrina savo buvusios draugės paskyrą internete, jei per pietų pertrauką kompanijoje pietauja su išvaizdžia kolege. Kaip atsikratyt šito baisaus jausmo?

  10. Saule, ačiū už komentarą. Džiugu girdėti, kad jūs radote būdą, padedantį kovoti su santykius griaunančia ir savijautą ardančia problema – pavydu. Gaila, kad atsisakėte psichoterapijos ir nusprendėte likti viena šiame svarbiame ir galingame fronte :( Taip, suprantu, psichoterapija kainuoja – pinigų, laiko, energijos… Bet mes be jokių abejonių taisomės dantis, taip pat perkame naujus drabužius ir avalynę, naudojamės grožio specialistų paslaugomis… Kas galėtų būti svarbiau už sielos ramybę ir santykius? Man atrodo, kad dėl to daug ko verta atsisakyti, daug ką verta paaukoti. Nes ką tie pinigai, jei nesijausiu laisva ir mano mintys bus perpildytos besisukančių įtarimų?.. Kas iš pinigų, jei neleisiu savo svarbiausiam žmogui kvėpuoti?.. Ir kuo viskas baigsis, jei paliksite šia problemą savieigai?.. Žinoma, galima tikėtis stebuklo, kad ji pati savaime praeis. Stebuklų tikrai būna, tačiau, jie labai labai labai reti + jų taip pat reikia ieškoti. Išminties ir sėkmės jums.
    Aišku, čia jūsų gyvenimas, ir tvirtai tikiu, kad jūs daug geriau nei bet kas žinote, kaip jį jums reikia nugyventi.

  11. alda says:

    aciu uz jusu parasyta straipsni.Ieskodama atsakymo internete,ka daryti su mano beprotisku pavydu,perskaiciau jusu straipsni.Istiesu visa tai atpazystu savyje:nerimas,asaros,skausmas,neapykanta,nepasitikejimas…istikruju ne karta mano vyras man melavo del svetimu moteru,isaiskejus tiesai,sugalvodavo kitas istorijas kad tik save pateisinti ir apkaltinti kad as griaunu santykius su mano pavydu.Lankiausi pas psichologa,bet jis tik kazkokiu lengvai raminamu tableciu prirase,kurios man visiskai nepadeda.Jusu nuomone normalu pavydeti savo partneriu tik tada kaip ji uztiksiu lovoje?kiek supratau yra normalu kad su kitom grazesnem moterim flirtuoja,susirasineja slapta,dziuri prostituciu nuotraukas ir t.t.Tai nera pagrindas pavydui?Tai nera pagrindas kad gal is taves tik saiposi ir isnaudoja tavo antroji puse?

  12. Alda, turbūt nelengva atlaikyti tokią sumaištį, kai susimaišo pyktis ir įniršis, neteisybės išgyvenimas, teisumo jausmas, baimė prarasti, abejonė ir nuojauta, kad didžiausia kliūtis ramybei – pavydas. Atrodo, kad bandote kontroliuoti ir ieškote pateisinimų tam pragarui, kurį išgyvenate. Aptikusi kažkokius “įkalčius” bandote įtikėti, kad viskas su jūsų jausmais yra tvarkoje. Žinoma, yra daug priežasčių, kodėl jūs taip stipriai pavydite ir kenčiate, tačiau tikrai ne vien vyro elgesys ar kitos išorinės priežastys tai lemia. Ir nemanau, kad verta toliau pasiduoti saviapgaulei, kad, neva, viskas yra lygiai taip, kaip jums atrodo, todėl nereikia net bandyti ieškoti pagalbos.
    Patarčiau susirasti profesionalą, su kuriuo norėtumėte ir galėtumėte kalbėtis. Tabletės, įkalčių ieškojimas ar savojo teisumo įtvirtinimas jums niekuo nepadės ir savijautos nepakeis.

  13. Laurynas says:

    Paskaičiau Jūsų straipsnį ir atpažinau savo broblemą.Ji tikrai yra ir ją būtina spręst.Nes ir aš ir mano antroji pusė nuo to kenčiam.Kadangi pats dažnai būnu užsienyje arba dirbu komadiruotėse kitame mieste,nevisada būtų laiko lankytis pas psichologą.
    Ką patartumėt,nyu ko pradėt?Gal paskaityt literatūros?Kokios?Ar iškarto eit pas psicologą grįžus namo?Gal galite parekomenduoti specialistą Klaipėdoje?Ačiū.

  14. Sveiki, Laurynai. Stipru, kad radote jėgų pripažinti savo problemą ir pamatyti, kaip destruktyviai ji veikia santykius, kokį didelį pavojų kelia. Literatūra (ir specialioji, ir grožinė) yra puikus dalykas, tačiau šios problemos skaitydamas neišspręsite. Ieškokite psichoterapeuto, kuriuo galėtumėte pasitikėti – tai svarbiausia. Jei iš karto nerasite – ieškokite, kol rasite. Nelaukite, kol problema išaugs, taps nevaldoma (su pavydu tai ypač dažnai nutinka). Gerai, kad susivokėte, bet tai – tik pirmas žingsnis.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*