Troškimas būti mylimam

Foto: Eglė Raišienė

Viena dažniausių pačių įvairiausių psichologinių problemų priežasčių – meilės stygius. Vaikystėje išgyventas meilės deficitas iškreipia žmogaus santykį su savimi ir aplinkiniais. Psichoterapijoje, užmezgus gydančius santykius, šis patyrimas gali būti koreguojamas. Būtent tai įgalina žmogų patiems įvairiausiems gyvenimo pokyčiams.

Mes trokštame būti mylimi

Siekis būti mylimam – vienas iš bazinių žmogaus poreikių. Be meilės sunku išgyventi ir neįmanoma užaugti. Žmogui būtina patirti besąlygišką meilę ir priėmimą, šiltą, susižavėjimo kupiną žvilgsnį. Sveikiausia, jei tai įvyksta kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje. Naujagimis gimsta pasiruošęs ryšiui ir kviečia tėvus reaguoti į jį. Sulaukęs atsako į riksmą, šypsnį, gugavimą kūdikis auga ir vystosi, pamažu mokosi atskirti save ir kitą, formuojasi jo tapatumas. Jei motinai (ar kitam globojančiam asmeniui) pavyksta įsimylėti kūdikį ir jautriai reaguoti į jo poreikius, žmogus formuoja sveiką pasitikėjimą savimi, įsitikinimą, kad jis yra geras, tinkamas, vertas meilės. Tuomet ši patirtis tampa pamatine vidine būsena. Ja remdamasis žmogus lengviau išgyvena kritikos ar atmetimo sukeltą nerimą, liūdesį, pyktį ar kaltę.

Ir priešingai, jei pirmieji gyvenimo santykiai nebuvo sklandūs ir vaikas nepatyrė besąlygiškos vertės jausmo, šio gėrio žmogus ieškos visą gyvenimą. Nepakankamai priimtas ir mylėtas vaikas suaugęs gali nuolat abejoti savimi, itin jautriai reaguoti į kritiką, nepritarimą. Sulaukęs neigiamo vertinimo, sunkiai tai išgyvena, kritikuoja ir peikia pats save. Iš esmės, toks svarbus dalykas kaip savęs vertinimas ir savigarba atiduodami į kitų, kartais netgi nelabai svarbių, žmonių rankas. Sunku, kai kito išsakyta neigiama nuomonė gali taip stipriai sužeisti, pakeisti savo paties supratimą ir vertinimus.

Kritiškumo užkratas

Meilės troškimas – vienas pagrindinių veiklos motyvų. Paradoksalu, tačiau šį svarbų poreikį bendraudami dažnai pamirštame ir vienas kitam šykštime saulėto žvilgsnio, dėkingumo, įvertinimo ir pripažinimo. Kritiškumas, skepsis ir netgi cinizmas priimami kaip aukšto intelekto apraiškos. Idealizmas nemadingas, laikomas naiviu. Tėvai ir mokytojai kritikuoja vaikus ir pabrėžia jų klaidas, tikėdamiesi, kad tai paskatins kuo greičiau jas ištaisyti ir niekada nebekartoti. Sutuoktiniai nepasitenkinimą dažnai išsako kandžiomis replikomis ar priekaištais. Vadovai pavaldinius spaudžia pabrėždami jų nepajėgumą dirbti ir savo galimybę lengvai pakeisti neįtikusį darbuotoją.

Netgi vertinimo sistemą galima savitai pertvarkyti nuvertinimo linkme. Mano studijų metais bent pora dėstytojų egzamino rezultatų perspektyvą pateikė taip: „Dešimtukui moka ponas Dievas, devyniems – aš pats, o geriausio studento laukiantis balas – aštuoni“. Galima niūriai pajuokauti, kad tokiu būdu stiprinamas ego ir raginama remtis pačiu savimi, o ne išoriniu vertinimu. Deja, nesulaukę padrąsinimo ir pasitikėjimo, žmonės sunkiau stojasi ant savo kojų ir platina kritiškumo užkratą toliau.

„Gal ir neblogai“, „Be pastabų“, „Neturiu priekaištų“ – tokių ir panašių reakcijų į savo darbus sulaukę žmonės jaučiasi nuvertinti, nematomi, be energijos. Būtent pripažinimo, pozityvaus įvertinimo stoka yra dažna perdegimo priežastis. Žmonės retai kada meta darbus dėl to, kad jie sunkūs, pernelyg didelės apimties. Daug dažniau jie taip pasielgia, nes nesijaučia vertinami, svarbūs, pakankamai geri.

Svaigus pripažinimo jausmas

Smegenų tyrimai rodo, kad palankus įvertinimas mūsų smegenis veikia panašiai, kaip narkotinės medžiagos: išsiskiria dopaminas, natūralūs opiatai ir oksitocinas. Visa tai sukelia laimės ir jėgos pojūtį, atsipalaidavimą ir meilės būseną (Joachim Bauer ir kiti). Pripažinimas aktyvuoja motyvacinę sistemą. Dėl pripažinimo žmonės pasiryžę viskam: dirba viršvalandžius, laikosi dietų, alina save sporto klubuose, prisiima nemalonias pareigas ir atsakomybes, prisitaiko prie sunkiausių sąlygų, varžosi ir rungtyniauja, lipa kitiems per galvas, griebiasi agresijos.

Noras būti mylimam gali vesti į priekį. Vaikas, susižavėjęs mokytoju ir siekdamas palankaus jo vertinimo, gali perskaityti storiausias knygas, įsigilinti į sudėtingiausias teorijas ir uždavinius. Negatyvus mokytojo vertinimas gali ilgam atimti norą domėtis jo dėstomu dalyku ir tapti gėdos, savęs nuvertinimo šaltiniu. Sunku susitaikyti su tuo, kad aukštinamas mokytojas ne visada pozityviai nusiteikęs, pats giliai išgyvena dėl mokymo proceso ir rezultatų, spaudžia, bando manipuliuoti… Mokinys situaciją dažniausiai vertina egocentriškai ir viską priskiria sau.

Dovilė, 23 m., skaudžiai išgyveno netolygų ir kritišką santykį su specialybės dėstytoja – ambicinga ir itin aukštus standartus puoselėjančia pianiste. Situaciją itin aštrino Dovilės vaikystės patirtys: jos giminės moterys buvo stiprios, daug pasiekusios profesionalės, kėlusios sau ir kitiems aukštus reikalavimus. Jauna moteris beveik negalėjo prisiminti, kad mama būtų ją pagyrusi. Pripažinimo ji sulaukdavo nebent tada, kai pasiekdavo kažką ypatingo, bet ir tais atvejais mergaitė buvo lyginama su kitais: „Puikiai pasirodei spektaklyje, nors Aistė aiškiau tarė, bet ji tekstą sumaišė.“ Suaugusi Dovilė pati kritiškai vertindavo kiekvieną saviraiškos momentą. Kai prie vidinės kritikos srauto prisidėdavo nors menkiausias išorinis spaudimas, emocinis krūvis tapdavo sunkiai pakeliamu. Dovilė suabejodavo viskuo – savo pašaukimu, gebėjimu groti ir tokiu būdu užsidirbti pragyvenimui. Interpretacijos ir pasvarstymai, motyvo pasikartojimo išryškinimas, darbas su vidiniu kritiku šiek tiek sumažino Dovilės pažeidžiamumą, tačiau labiausiai išsivaduoti iš siekio įtikti ir patikti padėjo anekdotas:

Žmogelis dejuodamas skundžiasi Dievui: „Dieve, Dieve, ir kodėl tu manęs taip nemyli?.. Rodos, aš – neblogas žmogus, ir vis tiek… Kodėl tu manęs taip nemyli?“

Staiga pasigirsta Dievo balsas: „Na, nepatinki tu man, ir viskas.“

Dovilė juokėsi, neišsprendžiama, nuolatinį stresą ir norą atsiriboti kėlusi padėtis pasirodė kitaip. Mudvi pasidžiaugėme dėl žmogaus, kuris turėjo drąsos klausti ir sulaukė tiesaus, išlaisvinančio atsakymo. Nebūtinai viskas tik tavyje. Ir nebūtina nuolat stengtis patikti. Kartais pakankamai produktyvų santykį galima užmegzti atmetus visus „patinka-nepatinka“. Santykiai visada yra sudėtingesni nei feisbuko siūlomos galimybės. Dovilė galėjo studijuoti toliau, nes ji pripažino, kad nepaisant to, jog jai labiau patiktų gauti daugiau palaikymo ir pagyrimų, ji turi ko pasimokyti ir iš kritiškai nusiteikusios dėstytojos. Ir jos tokios panašios savo kritiškomis nuostatomis ir aukštais reikalavimais. Susikaustymo jausmas neatsitraukė visiškai, bet jo įtaka sumenko. Noras patikti netapo lemiamu motyvu.

 Meilės pinklės

Reikia pripažinti, kad užsitęsusi besąlyginė meilė ir nuolatinis pripažinimas taip pat kelia pavojų. Vaikas, kuris pripranta, kad kiekvienas, net menkiausias, jo žingsnis sulaukia plojimų ir susižavėjimo, gali tikėtis to visur ir visada, netgi būdamas suaugęs. Tuomet vienas vienintelis kritiškas atsiliepimas gali mesti iš balno, sutrikdyti savijautą. Tokiam žmogui sunku tęsti darbą, kuris nesulaukia visuotino pritarimo ir susižavėjimo. Jei aplinkinių reakcijos santūrios, prie nuolatinio susižavėjimo pripratęs vaikas nusivilia savimi, jaučiasi atstumtas, niekam neįdomus.

Gali nutikti ir dar blogiau. Vaikas, negaudamas jam svarbaus žmogaus emocinio atsako ir atspindžio, nesusidaro savęs vaizdo: nežino, kas jis yra, ko jam reikia, kokios jo silpnosios ir stipriosios pusės. Nepažindamas, neturėdamas pats savęs, žmogus gali atsisakyti idėjos siekti meilės per veiklą ir jos rezultatus. Tuomet kažko pasiekti darosi nebesvarbu: nereikia rekordų, – duokite žinomumą. Kam?.. – yra iliuzija, kad jei būsiu žinomas, tada mane visi mylės. Jei po mano kojomis atsidurs raudonas kilimas, jei būsiu populiarus, tada tikrai jausiuosi mylimas ir visos problemos išsispręs.

Troškimas būti mylimam gali tapti rimtu trukdžiu. Nesąmoningai juo vadovaudamiesi žmonės tampa labai priklausomi nuo kitų, pažeidžiami, jais lengva manipuliuoti. Didelis meilės ir įvertinimo troškulys daro žmogų egocentrišką: jam sunku žiūrėti ir matyti kitus, juos pažinti, suprasti ir atjausti. Egocentrizmas, kylantis iš didžiulio, sunkiai užpildomo įvertinimo, pripažinimo ir meilės poreikio, labai apsunkina santykių mezgimą ir plėtotę. Galiausiai, jei abu partneriai trokšta pripažinimo ir meilės, gali nebelikti to, kuris jaustųsi pajėgus šias gėrybes dovanoti.

Paklausk savęs

Siekiant suvaldyti meilės ir patvirtinimo troškulį, būtina pažinti save, žinoti, kas ir koks esi, atrasti silpnąsias ir stipriąsias savo puses. Nepažindamas ir nepripažindamas savęs, žmogus nuolat ieško kitų žmonių nuomonių ir atsiliepimų apie save. Nesulaukęs patvirtinimo ir pripažinimo, jautriai išgyvena, kenčia ir pyksta.

Siekiant autonomijos, verta kuo mažiau galvoti apie kitus žmones ir jų nuomones, pagrindinį dėmesį skiriant sau ir savo poreikiams, kurie iš tiesų yra bendri mums visiems. Galime savęs paklausti: kada, kam ir kodėl stengiamės įtikti ir patikti? Ko tikimės taip elgdamiesi? Kas iš to turėtų išeiti?.. Kas man teikia tikrą, nuolatinį pasitenkinimą ir malonumą?..

Kai aš apkabinu mažylį, įtampa atslūgsta. Kūnas tampa lengvesnis ir lankstesnis. Atrodo, kad manyje atsiranda daugiau vietos. Nors nesu labai stipri ir neįsivaizduoju savęs kuo lengviausiai pakeliančios 25 kg maišą, tokio pat svorio vaiką aš pakeliu labai lengvai. Net jei būčiau pavargusi ir neišsimiegojusi, artumo akimirkomis mus visus užlieja atsipalaidavimo banga. Mes taip reikalingi vienas kitam. Nors aš žinau, kad tai nesitęs amžinai, labai branginu ir saugau šias atgaivinančias meilės akimirkas. Jų neatsvertų jokie pasaulio turtai, plojimai ar apdovanojimai.

Kitas svarbus dalykas, siekiant išsilaisvinti – tai savęs pažinimas. Kas aš esu? Ką galiu? Kaip ir iš kur aš būtent toks?.. – tai klausimai, į kuriuos atsakydami kuriame ir stipriname tapatumą ir savojo unikalumo išgyvenimą. Šis patyrimas apsaugo nuo skausmingo savęs ir kitų žmonių lyginimo, tiesia kelią kitų žmonių unikalumo pažinimui ir pripažinimui. Aiškus tapatumas – žinojimas, kas esu, kuo tikiu, kas man svarbu – formuoja vidinį stabilumą, kurį galime priešpastatyti nuolat besikeičiančiam išoriniam pasauliui.

Psichoterapija Vilniuje –  Jurga Dapkevičienė

(Straipsnis publikuotas žurnale „Kelionė”, 2018)

Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau