Psichoterapeutas pristato: “Jūsų Šešėlis”

psichoterapeutas vilniuje, Psichologo konsultacijos Vilniuje

Ar jums yra buvę, kad pasielgėte ne taip, kaip pats iš savęs tikėjotės, ne taip, kaip manote, kad reikėtų elgtis? Ar yra nutikę, kad jūsų pačių reakcija į kokį nors reiškinį jus nustebina, kad reaguojate pernelyg stipriai ir emocingai: piktinatės, smerkiate, kovojate? Ar būna, kad nemylite, nemėgstate ar netgi nekenčiate žmogaus už kokią nors jo savybę arba ir visai be priežasties? Ar būna, kad jaučiate žmogui antipatiją net visiškai jo nepažinodami?
Jei taip, analitinės pakraipos psichoterapeutas Vilniuje (ar kur kitur) pasakytų, kad tokiu būdu jums apie save primena jūsų asmenybės tamsioji pusė, kurią analitinės psichologijos pradininkas K. G. Jungas pavadino Šešėliu.

Šešėlis – tai psichikos kompleksas, susidedantis iš jausmų, minčių, charakterio bruožų, kurių Ego nepripažįsta ir nepriima. Jie išstumiami į pasąmonę ir suformuoja Šešėlį. Šiame straipsnyje aptarsime, kas ir kaip sukuria Šešėlį, ką su juo darome ir ką galėtumėme daryti, kaip jį kuo geriau pažinti ir veiksmingai panaudoti.

Kaip atsiranda Šešėlis?

Žmogus labai anksti išmoksta pajusti, ko iš jo tikisi kiti, pirmiausia – tėvai. Žinutė gali būti atvira („Daryk, kaip sakau“) arba paslėpta, pavyzdžiui, kūdikiui ropomis pradedant savo „kelionę“, mama kuo skubiausiai ima jį ant rankų. Taip vaikas gauna netiesioginę žinutę – „Mamai baisu, kai aš nuo jos nutolstu, privalau nuolat būti šalia jos“. Štai motina, pravirkus kūdikiui, susierzina. Jos reakcija gali būti pranešimas kūdikiui: „Tavo ašaros erzina mamą, neverk“ arba netgi toks: „Mamą nervina tai, kad aš turiu poreikių“. Augant reikalavimų daugėja, atsiranda lytiškai specifinių nurodymų: berniukui nedera būti švelniam ir jausmingam, mergaitei – triukšmingai. Vaikai, netgi kūdikiai, labai stengiasi pateisinti tėvų lūkesčius ir atsisako tų savęs aspektų, kurių tėvai nepriima.

„Tinginiauti – negražu“, „meluoti – negarbinga“, „privalai rūpintis kitais“, „privalai ko nors pasiekti“, „gerbk vyresniuosius“, „atlik tobulai“, „nesiginčyk“ – tai tik nedidelė dalelė ilgo įvairių, net prieštaringų reikalavimų, pageidavimų bei gerųjų rekomendacijų sąrašo. Kai kuriuos sąrašo imperatyvus sąmoningai suvokiame ir priimame. Jais stengiamės vadovautis, jais tarsi „apaugame“ ir pamažu įtikime, kad jau esame tokie, kokie norėtume būti. Mintys, jausmai, savybės, fantazijos, kurioms mes dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepritariame, yra nuslopinami ir formuoja mūsų Šešėlį – tamsiąją asmenybės pusę. Jos egzistavimą stengiamės paneigti ir pamažu „pamirštame“. Pirmiausia nustumiame į Šešėlį tuos asmenybės aspektus, kuriuos laikome trūkumais: agresiją, egoizmą, pavydą, godumą ir pan. Tačiau ten gali atsidurti ir daugybė neutralių ar netgi teigiamų asmenybės aspektų, kuriuos atmesti mus ragino autoritetai ar vyraujanti kultūra. Drąsa, smalsumas, pasitikėjimas, lyderiavimas, kūrybiškumas, džiaugsmas ir daugybė kitų charakterio savybių, kurie galėtų suteikti mūsų gyvenimui spalvų, tiesiog atmetami.

 psichoterapeutas Vilniuje psichoterapija Vilniuje emocinės problemosŠešėlio spąstuose

Neįsisąmonintas, nuslopintas savybes ir bruožus mes lengvai pastebime kituose žmonėse ir į jas reaguojame. Pavyzdžiui, Ilona, pati būdama labai įžeidi ir kritiška, kolegės replikas interpretuoja kaip jos įsižeidimą, piktinasi josios įžeidumu ir kritiškumu.

Šis mechanizmas vadinamas projekcija.

Projekcija atspindėta netgi Šventajame Rašte. Štai Evangelijos pagal Matą eilutė: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Mt 7, 1–5). Kai Šešėlis suprojektuojamas į kitus žmones, mes pastebime, kokie jie egoistiški, neatsakingi, pavydūs, užmaršūs, nedėkingi, nekompetentingi, kritiški, neetiški, egocentriški ir kitaip bjaurūs. Visos blogybės daug geriau matosi žiūrint į kitą nei į save.

Ypač liūdna, kai dėl savo paties nepažintų ir nepripažintų trūkumų negalime atsiverti meilei ir iš tikrųjų pažinti ir mylėti savo vaikų ar tėvų, nekenčiame brolių ar seserų. „…bet jis tikrai toks yra“ – tvirtino Aleksas, kalbėdamas apie savo brolį, kurį apibūdino kaip tingų, pasyvų ir nuobodų. Galbūt, tačiau ne tik tai kurstė Alekso antipatiją – vyras, baiminosi, kad jo paties gyvenimas yra nuobodus, tuščias ir beprasmis. Bijodamas pripažinti liūdną savo gyvenimo situaciją ir imtis atsakomybės, Aleksas pastebėdavo ir fiksuodavo visus faktus, patvirtinančius jo nuomonę apie brolį. Žinoma, projekcijose dažniausiai būna bent krislelis tiesos. Tačiau tas krislas mus taip užkabina, kad mes negalime tiesiog pripažinti realybės ir bandyti su ja tvarkytis – mūsų projekcija mūsų nepaleidžia. Ir tada mes formuojame santykį su ja, o ne su realiu žmogumi, kuris iš tikrųjų yra daug sudėtingesnis nei mūsų vienareikšmiška nuomonė apie jį.

„Jis egoistas, jis galvoja tik apie save. Sporto klubas, krepšinis, masažai, vis jam ko nors reikia. Visiškai nesirūpina manimi,“ – apie savo vyrą kalbėjo 28 m. Andžela. Moteris išreiškė poreikį būti aprūpinta, lūkestį, kad kas nors kitas tai padarys. Savo ruožtu ji stengėsi rūpintis kitais. Deja, bandymai atspėti ir patenkinti artimųjų (taip pat ir vyro) poreikius dažnai būdavo nesėkmingi ir nedavė trokštamo grįžtamojo ryšio. Reikalai pradėjo gerėti tik pačiai Andželai pradėjus labiau rūpintis savimi ir duoti sau tai, ko ji tikėjosi iš kitų, ypač iš savo vyro. Pažintis su Šešėliu leido moteriai šiek tiek kritiškiau pažvelgti ir į savo tariamą šventumą bei pasiaukojimą – juk stropiai tarnaudama kitiems ji net neabejodama laukė tokio pat atsako iš jų – bei atlaidžiau priimti vyro egoizmą, kurį ji dabar įvardija kaip gebėjimą pasirūpinti savimi.

Raimonda, 37 m. vadybininkė, įsitikinusi, kad jos viršininkas ją nuvertina, kritikuoja, neskiria atsakingų užduočių, nes ji moteris. Paaiškėjo, kad Raimondai sunku save gerbti, pripažinti savo gabumus ir įgūdžius, savo moteriškumą ir tuo naudotis. Jai pasakojant savo gyvenimo istoriją iškilo bendravimo su tėvu epizodai. Tėvas, girdamas dukterį, lygindavo ją su metais jaunesniu broliu: „Gediminas taip greitai viską suvokia, jam visai nereikia pastangų, bet užtat mūsų Raimonda labai darbšti.“ Mergaitė užfiksavo tėvo „komplimentą“ ir priėmė jį kaip faktą, kad moterys negabios ir lėtos, kažko pasiekti gali nebent darbštumu. Savo neįsisąmonintą stereotipinę nuostatą Raimonda priskyrė viršininkui. Psichoterapeutas padėjo susigrąžinti šią projekciją ir moteris pasijuto laisvesnė ir energingesnė, ne tiek priklausoma nuo viršininko “nuomonių”.

Pakliūti į Šešėlio žabangas galima pačiose įvairiausiose situacijose. Kuo daugiau savęs priskiriame kitiems, tuo didesni realybės iškraipymai, kategoriškesni sprendimai apie kitus žmones, mažiau tolerancijos, daugiau stereotipų.

Psichoterapeutas Vilniuje, psichologas Vilniuje, psichologo konsultacijos Vilniuje, skyrybos, nerimas, baimė, menkavertiškumas, nepasitikėjimas savimi Kaip pagauti Šešėlį?

Pagauti Šešėlį ir bent kiek įsisąmoninti jo turinį labai sunku. Jis visada yra už to, ką aprėpia mūsų sąmoningas žvilgsnis, už to, ką mes sąmoningai darome. Jo apraiškas galima atpažinti atidžiai ir sąžiningai analizuojant savo elgesį bei pasirinkimus, taip pat sapnus ir fantazijas. Juose Šešėlis dažniausiai iškyla kaip persekiotojas, antipatiška, mums priešinga figūra. Paprastai šešėlinę asmenybės pusę sapnuose įkūnija tos pačios lyties būtybės. Susitikimus su Šešėliu lydi baimė, antipatija, pasišlykštėjimas, siekis išvengti susitikimo ar persekiojimas.

Norint atpažinti Šešėlio raiškos sritis, svarbu atkreipti dėmesį, kokie siužetai dėliojasi mūsų fantazijose. Paprastai fantazijose šmėsteli veiksmų, kurių sąmoningai sau neleistume, planai ir vizijos. Gali iškilti fantazijos apie kerštą, svajonės apie galią, įtaką, turtą, populiarumą, seksualinius ryšius. Šešėlis – tai priešingybė to, kuo mes save laikome.

Siekdami detaliau atskleisti Šešėlio turinį, atlikite šį pratimą:

  1. Užrašykite 3 būdo bruožus, kurie jus labiausiai erzina, kelia didžiausią pasipiktinimą.
  2. Užrašykite 4 bruožus, kuriais žavitės.
  3. Prisiminkite situacijas, kai išreiškėte tiek jus erzinančius, tiek žavinčius bruožus.
  4. Jei tokių situacijų negalite prisiminti, pagalvokite apie savo aplinkos žmogų, kuris turi būtent tą savybę, su kuria jūs nejaučiate jokio ryšio. Įsivaizduokite jį ir mintimis pasikalbėkite. Pasakykite jam, ką apie jį manote ir pats pabandykite atsakyti, įsijausdamas ir įsivaizduodamas, kad pats ir esate tas žmogus. Pajuskite Šešėlio nešamą energiją.

Turbūt jau įsitikinote, kad labiausiai kituose mus erzina tai, ko patys savyje nepriimame ir nepripažįstame. Žavi tai, ko savyje nepastebime, nepakankamai pažįstame ir išreiškiame. Taigi, Šešėlis pateikia mums daug nuorodų, kur link mes galime augti ir tobulėti.

Kai susipažįstame su savo Šešėliu, aptinkame, kad mes daug turtingesni, nei apie save manėme. Asmenybės savybės, charakterio bruožai, kompleksai – tai milžiniška energija, kurios mes netenkame projektuodami juos į kitus.

 Prisijaukinus Šešėlį…

Skausminga pamatyti save tokį platų žmogiškųjų savybių diapazone, sunku pripažinti, kad stipriausiai nekenčiame to, ko nekenčiame savyje. Daug energijos iššvaistoma besipiktinant ir besipriešinant tam, kas yra mūsų pačių dalis. Kitaip tikriausiai neatkreiptume į nemalonias aplinkinių savybes dėmesio arba reaguotume taip, kaip reaguojame į blogą orą, mums nepatinkantį sezoną ar panašų reiškinį, kurio pakeisti vis tiek negalime.

Šešėlio prisijaukinimas suteikia energijos. Jame – mūsų augimo potencialas. Žmonės, įsisąmoninę ir radę būdų išreikšti savo Šešėlį, atrodo labai charizmatiški ir patrauklūs. Knygų ir filmų žavingi „blogiukai“ arba tiesiog sudėtingo charakterio herojai yra asmenybės, įsisąmoninusios ir radusios būdų, kaip išreikšti Šešėlį. Tipiškas tokio tipo herojus – daktaras Hausas to paties pavadinimo amerikiečių medicinos dramoje. Kategoriškas, kritiškas, arogantiškas, pasipūtęs mizantropas atrodo labai patraukliai, nes neneigia šių savo „neigiamų“ bruožų, bet juos pripažįsta ir jais naudojasi, nors dėl jų ir kenčia. Seriale hipertrofuotai, bet gana tiksliai atskleidžiama, kaip Šešėlis gali tapti sąjungininku.

Priimti tamsiąsias savo asmenybės puses nereiškia joms pataikauti. Priešingai, mes tampame atsakingi už savojo Šešėlio pasireiškimą ir galime bent iš dalies kontroliuoti jo raišką. Šešėlio priėmimas reikalauja moralinių pastangų ir griauna idealų, iliuzijomis pagrįstą savęs vaizdą.

 Komentarų komentarai

Virtuali erdvė – ideali ir beveik neribota Šešėlio raiškos ir plėtros terpė. Anoniminiuose interneto komentaruose galime rasti visą negatyvizmo spektrą: nuo keiksmažodžių ir primityvių užgauliojimų iki gana gilios kritinės minties. Pastarąją dar galima būtų interpretuoti ir kaip bandymą sukurti neigiant, tačiau tenka pripažinti, kad tokia kūryba ir argumentuota polemika yra reta. Didžiąją komentatorių dalį sudaro tie, kurie anonimiškai lieja purvą ir tokiu būdu atveria šešėlinę pusę, neprisiimdami už ją atsakomybės – nepasirašydami. Pasikalbėjus asmeniškai turbūt paaiškėtų, kad dauguma internetinių komentatorių nėra nei tokie primityvūs, nei tokie kvaili, nei tokie nepraustaburniai. Visa tai – jų šešėlinė pusė, kurią jie bemaž nesąmoningai išreiškia.

Betgi ko ieško tie, kurie tuos komentarus skaito? Juk jeigu pakankamai gerai pažįsti žmogaus (t. y. ir savo) prigimtį, lengvai gali įsivaizduoti, kaip elgiasi žmogus, kai yra pritvinkęs neįsisąmoninto pavydo, pykčio ir neapykantos, kurių energija niekaip nesitransformuoja ir netampa paskata pačiam ką nors sukurti ar konkuruoti. Vargu, ar toks žmogus pasakys ką nors, į ką būtų verta įsiklausyti. Jo žodžius diktuos jį užvaldžiusios emocijos. Gali būti, kad komentarų skaitytojams irgi svarbu patirti kuo glaudesnį sąlytį su savo tamsiaisiais bruožais ir kuo skubiau juos paneigti, nuslopinti kultūringa ar moralizuojančia laikysena. Tačiau sąmoningai rinkdamiesi turbūt rastume ir veiksmingesnių bei mums naudingesnių būdų.

„Nesuprantu tų, kurie skaito internetinius komentarus,– baigiant terapiją kalbėjo 42 m. Saulius. – Čia kaip tam senam anekdote apie viešnamio kainoraštį, kur didžiausia suma buvo įvertintas ne lytinis aktas ir net ne jo stebėjimas, o stebėtojo stebėjimas. Nenoriu būti stebėtojo stebėtoju. Turiu taisyklę – niekada net neatsiverčiu komentarų. Nesvarbu, apie ką straipsnis, nesvarbu, kad minima mano įmonė. Nenoriu gadintis nuotaikos ir gaišti laiko. Man nereikalingi patarimai, kaip būti bjauriam ir dar bjauresniam. Norėdamas aš ir pats galiu lengvai sukritikuoti bet kokią kilnumo, gerumo, sumanumo ar išminties apraišką taip, kad dorybė ims atrodyti nusikaltimu ar niekšybe“ Matyti, kad Saulius, nuodugniai susipažinęs su Šešėliu, rado jam atsaką. Jam nebereikia priešintis ir kovoti, jis tiesiog dirba savo darbus ir nepuola dėl kiekvienos blogybės piktintis, kad ji tokia yra. Saulius žino ir pripažįsta, kad tamsioji pusė gyva, jos raiška labai įvairi ir galinga, tačiau savo gyvenimu ramiai ir nuolankiai liudija kitą poziciją. Nuolankiai, nes tai, kad esi gėrio pajėgose, yra ne vien sąmoningas asmeninis pasirinkimas, bet ir malonė ar bent jau dovana, už kurią tikrai rastum kam padėkoti.

                                             Psichoterapeutas Vilniuje – Jurga Dapkevičienė
www.psichologejurga.lt

Straipsnį pirmieji spausdino www.bernardinai.lt

 G a l i   b ū t i   į d o m u :
Kodėl nemokšos valdo? Kaltės jausmas – neurozė ar galimybė augti? Psichologas konsultuoja: ŽIV ir mirties baimė

Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 11    Average: 4.2/5]
Psichoterapeutas pristato: “Jūsų Šešėlis” written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.2/5 - 11 user ratings
Tagged with: , , , ,
Posted in Savęs pažinimas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*