Ramybė reikalauja aukų: kaip atsisakyti dramos

psichoterapeutas psichoterapija vilniuje nerimas isterinis charakterisŠi istorija skelbiama gavus raštišką klientės sutikimą ir pritarimą.

Ugnė vis verkė ir verkė. Atrodė, kad jos ašaros užtvindys kabinetą ir paskandins mus abi. „Aš visada verkiu, kai apie save kalbu. Nežinau kodėl… Šiaip tai viskas gerai: turiu draugą, gerai apmokamą darbą, nuomojuosi butą“, – kalbėjo ji. Ugnė – išsilavinusi, gabi ir patraukli dvidešimt penkerių metų mergina – buvo gerai įsitvirtinusi socialiniame pasaulyje. Administratorės darbas tarptautinėje įmonėje leido patenkinti ne tik pagrindinius poreikius. Ugnė lankėsi kultūriniuose renginiuose, daug keliavo. Atrodo, kad gyvenimą drumstė tik tie nesuprantami liūdesio ir nekontroliuojamų ašarų epizodai, kai ji likdavo viena ar su artimais žmonėmis. Darbinėse situacijose mergina veikė ramiai, užtikrintai ir problemų dėl emocijų antplūdžio nepatirdavo: „Banke gi neverksi?..

Iš terapijos Ugnė tikėjosi stabilumo ir ramybės: „Negaliu susivaldyti, ašaros pačios bėga“. Kartais ji vos prabilusi įsiraudodavo taip, kad baimindavausi, jog vien psichoterapija čia nepadės. Man buvo labai sunku aprėpti tokias prieštaringas Ugnės puses – valdinga, dalykiška, racionali profesionalė ir bejėgė, nusivylusi, nepaguodžiama auka.

 Skausmas ir dramos mokykla

 Ugnės tėvai išsiskyrė, kai mergaitei buvo vienuolika. Iki skyrybų jų santykiai buvo įtempti. Motina nuolat priekaištaudavo tėvui, nuvertindavo jo pastangas ir pabrėždavo savo pranašumą, indėlį į šeimos gerovę. Tėvų konfliktai būdavo labai emocingi ir gąsdindavo mergaitę.

Klientės tėvas neatlaikė įtampos namuose. Jis užmezgė ryšį su kita moterimi, nors vis dar gyveno su šeima. Neištikimybei išaiškėjus, kilo itin destruktyvus konfliktas, į kurį motina įtraukė ir mažametę dukrą. Galiausiai vyras išėjo iš namų ir sukūrė naują šeimą. Su tėvu klientė susitikdavo retai, jų ryšys buvo fragmentiškas. „Paleistuvis tas mano tėvas“, – terapijos pradžioje sakė Ugnė. Tuo metu mergina tėvą vis dar matė motinos akimis.

Po skyrybų Ugnė liko su motina, kuri neigiamai kalbėdavo apie tėvą, verkdavo ir dejuodavo, o mergaitė bandydavo ją guosti ir raminti – tą anksčiau darydavo tėvas.

Viena iš tėvų užduočių, siekiant užauginti emociškai stabilų vaiką, yra jo emocinio krūvio atlaikymas. Motina tampa kūdikiui emociniu konteineriu. Ji nešioja kūdikį įsčiose, vėliau laiko ant rankų ir atlaiko jo nerimą, baimę, nepasitenkinimą, kitas negatyvias emocijas, sušvelnindama jų krūvį ir vėl grąžina jas vaikui  (W. R. Bion, Elements of Psychoanalysis, London: Karnac Books, 1963). Šis procesas intensyviausias pirmaisiais gyvenimo metais, tačiau tęsiasi ir vėliau. Jei viskas klostosi sėkmingai, mama priima vaiko jausmus ir padeda juos atlaikyti – įvardina, paaiškina ir sušvelnina, vaikas mokosi palaikyti pats save. Vėliau jam nebereikia „rėmėjų“. Panašu, kad Ugnės situacija buvo atvirkštinė: ji tapo emociniu konteineriu mamai, kuri įsijautusi reiškė emocijas, o mergaitė ją palaikė, ramino, guodė. Vaiko jausmams niekur neliko vietos.

Sudie teatrui

ramybė psichoterapijaPsichoterapijos metu, ypač atveriant skausmingus vaikystės epizodus, Ugnė vis prapliupdavo raudoti ir negalėdavo nurimti. „Aš nebenoriu terapijos. Kokia nesąmonė – man tik blogiau“, – sakė ji. Galėjau ją suprasti. Audringiausiais momentais aš irgi suabejodavau, ar verta tęsti terapiją, koks bus rezultatas ir kada jo sulauksime, ar ne per didelė kaina. Vilties ir stiprybės suteikė Ugnės sapnas.

Vazone auginu kažkokį medį, už kurį aš atsakinga. Turėtų būti ąžuolas. Galvoju, reikia jį persodinti. Matau, kad jis iškrūmėjęs. Nusiviliu – ne, tai ne ąžuolas. Man labai gaila. Teks išmesti, bet aš palieku jį augti. Matau, kad vis dėlto tai – ąžuolas. Persodinu ir tikiuosi, kad dar spės išaugti.

Sapnas ragino nepasiduoti dvejonėms, tęsti kelionę, nesustoti pusiaukelėje, neskubėti spręsti, vertinti ir atmesti.

Atgaminus ir vėl išgyvenus vaikystės siaubų istorijas, įsisąmoninus jas lydėjusius jausmus ir atgavus suaugusio žmogaus poziciją, nesutramdomų ašarų srautas mažėjo. Mergina prisiminė savo stiprybės šaltinius – tai, kas padėjo jai viską ištverti. Tėvų namuose šalia jos lovos kabėjo Marijos paveikslas ir ji melsdavosi, prašydama Marijos ir Dievo, kad tėvai susitaikytų. Negalime žinoti, kaip ten su ta transcendentine pagalba, bet malda pati savaime padėdavo nurimti, suvaldyti baimę. Žodžiai suteikė formą tam, kas atrodė neištveriama. Atsipalaidavimą bei atgaivą teikė ir buvimas gamtoje: Ugnė mėgo pasitraukti į šalia namų buvusį mišką ar prie ežero. Ji gerai plaukė ir labai mėgo nardyti. Šie gebėjimai teikė didelį malonumą ir galios išgyvenimą.

Vaikystėje klientė dažnai „pavaduodavo“ tėvą – buvo emociniu motinos partneriu, tačiau suaugusiosios gyvenime dažnai tapatindavosi su motina, kartojo jos elgesio modelius. Kai kas nors būdavo ne taip, kaip ji norėdavo, kai jos nesuprasdavo, klientę ištikdavo pykčio priepuoliai, kuriuos lydėdavo ašaros, priekaištai ir kaltinimai. Ypač dažnai klientė emociškai išsiliedavo ant draugo. Iš pradžių tai atrodė nekontroliuojama. Vėliau, didėjant vaikystės patirčių įsisąmoninimui ir lavėjant gebėjimui atlaikyti savo emocijas, klientė pripažino, kad tokios emocinės iškrovos yra galingas kitų kontroliavimo būdas. Tiesa, jis brangiai kainuoja – „po to jaučiuosi kaip maišu trenkta ir galva skauda…“ Atsisakyti dramatizavimo ir emocijų sutirštinimo ir išveikos nebuvo paprasta užduotis. „Ir jaučiu, kad jau galiu nekelt tos dramos. Galima gi ir kitaip, bet tai kaip nesinori“ – pripažino klientė. Jai buvo įprasta taškytis emocijomis. Ypač dažnai šį metodą ji naudodavo tada, kai jai reikėdavo pagalbos – tarsi paprastai jos paprašyti nebūtų galima?.. Tarsi tik taip įtikinsi kitą, kad kankiniesi jau pakankamai?..

Ieškant ramybės tenka aukoti dramatišką, užaštrintų jausmų kupiną gyvenimą. Ne visada norisi to atsisakyti. Gera žinia ta, kad gerai įsisąmoninus polinkį ir gebėjimą įsijausti ir sustiprinti jausmus, sutirštinti būsenas, galima sąmoningai rinkis ir to nebedaryti. Arba – ypač jei rutina ar šiaip spalvų pasiilgta – ir toliau galima leisti sau šiek tiek pagyventi kaip kokiame teatre. Šią įžvalgą Ugnei pasiūlė kitas sapnas.

Sapnuoju, kad esu tarsi bažnyčioje. Ten kažkokia moteris, mes konfliktuojame. Ir staiga ji sako: „Viešpatie, neatimk jos iš teatro“.

Klientė juokėsi ir buvo akivaizdžiai patenkinta sapno žinute, kad jos artistiškumo klausimas toks svarbūs, jog svarstomas bažnyčioje. Ir nieko bloga turėti savyje teatrą – leisti sau pasitaškyti emocijomis. Atpažinusi savo artistiškumą, gebėjimą įsijausti ir sustiprinti išgyvenimus, Ugnė pasijuto laisvesnė, galinti pati apsispręsti, kiek, kada ir kur šiuo puikiu gebėjimu naudotis. Psichoterapija Ugnei padėjo išmokti būti indu, kuriame jausmai – kaip brangiausi aliejai, kuriuos galima išlaikyti, pažinti ir vertinti. Tačiau tikrai ne visada būtina jais taškytis ar pilti kitiems ant galvų.

Žvelgti į pasaulį savo akimis

Tėviškos globos stygius formavo Ugnės lūkestį, kad vyras bus tėviškas – labai globojantis, atsakingas ir rūpestingas, atspėjantis poreikius ir juos patenkinantis. Žinoma, tai labai trukdė santykiams su vyrais, ypač galimais partneriais. Kita vertus, tėvo neištikimybė, destruktyvūs konfliktai stimuliavo ir intrigavo. Ugnės akimis tėvas buvo kompanijos žmogus, kuriam labai svarbus aplinkinių pripažinimas. Stengėsi jis įtikti ir žmonai, bandė padaryti ją laimingą. Tačiau klientės motina – aktyvi ir valdinga moteris – siekė viską daryti pati, aukojosi dėl kitų ir troško už tai sulaukti meilės, padėkų ir liaupsių. Atrandant savąjį tėvų, jų gyvenimo supratimą, keitėsi Ugnės požiūris į tėvus, keitėsi ir santykiai.

Ugnė priėmė labai svarbų sprendimą: ji jau daugiau nei metus draugavo su ramiu, santūriu, į jos nuomonę įsiklausančiu bendraamžiu, tačiau vis abejojo dėl šio ryšio, nes jis atrodė pernelyg ramus, be dramų – nuobodus. Su tokiu vyru net skandalo neiškelsi. Kategoriškumą, impulsyvumą, šiurkštumą, ribų peržengimą Ugnė laikė patraukliam vyrui būtinais bruožais. Keičiantis jos pačios charakteriui, atsirado daugiau erdvės priimti tą, kuris yra šalia ir su kuriuo gera būti. „Mes gerai susiderinę. Turbūt būtų sunku, jei mano vyras būtų toks emocingas, kaip aš. O jei dar valdingas, turbūt iš viso nesugyventume…“ – kalbėjo Ugnė. Pamažu ryškėjo ir naujas supratimas apie vyrus ir jų patraukliausius bruožus.

Kartu su Ugne dirbome trejus metus. Sunku net išvardyti, kiek daug per tą laiką pokyčių įvyko: keitėsi savijauta, vertinimai, santykiai, gyvenimas esmingai atsinaujino. Ugnė persižiūrėjo pasaulėžiūrą ir atnaujino tikėjimo praktiką. Ji ištekėjo, pradėjo savo verslą, drauge su vyru nusipirko namą ir laukiasi kūdikio. Ar ji daugiau nepatiria sunkių akimirkų, skausmo, konfliktų, skaudžių klaidų ir vien tik sėkmė jai šypsosi? Žinoma, kad ne. Mano herojės kelionė tęsiasi, tačiau visus išbandymus pakelti lengviau, kai į gyvenimą žiūri savo akimis ir bent akies krašteliu aprėpi visumą. Tikriausiai apie tai byloja ir paskutinis Ugnės papasakotas sapnas.

Einu į vaikų dienos centrą, noriu būti jo savanore. Vyksta motyvacinis pokalbis ir centro koordinatorius manęs klausia: „Štai pavyzdys: pirmas savanoris – pozityvus, įkvepia vaikus, nors kartais blogai pasielgia, bet jis moko vaikus, kaip susivaldyti, kai suprasti save. Antras – moko juos tik pozityviai, nes jei jis nori pasielgti netinkamai – jis tiesiog sustingsta ir ta situacija praeina. Kuris iš jų geresnis?..“ Iš pradžių aš sakau, kad antras, bet paskui galvoju – ne, pirmasis geresnis, nes jei visai nedarysi klaidų, kaip mokysiesi ir kaip mokysi kitus? Kaip jas atpažinsi, kaip išmoksi jas priimti? Gyvenimas nevyksta epizodais.

Taip, Ugne. Ir ačiū, kad priminei.

Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė
  Psichologo konsultacijos Vilniuje – www.psichologejurga.lt

 

 G a l i   b ū t i   į d o m u :
 Pasyvi agresija – kai gerumas žudo Pasitikėjimo savimi ugdymas Panikos ataka
čiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau
[Total: 11    Average: 4.5/5]
Ramybė reikalauja aukų: kaip atsisakyti dramos written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.5/5 - 11 user ratings
Tagged with: , , ,
Posted in Psichoterapijos taikymas, Savęs pažinimas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*