Klysti – sveika[*]

savigarba, perfekcionizmas,psichologo konsultacijos Vilniuje, pasitikėjimas savimiKad ir kaip nenorėtume, klaidos yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Tačiau tai, ką iš jų gauname, priklauso nuo mūsų pačių. Ką daryti, kad klaidos nesužlugdytų, neatimtų noro bandyti dar kartą ir padaryti geriau?.. 

Klaidų mokykla

„Nepadariau…“, „supainiojau“, „pamiršau“… „suklydau…“ Didesnių ar mažesnių klaidų padarome kasdien. Dėl jų susierziname, supykstame, jaučiamės nevykėliai, išgyvename nerimą ar kaltę, grėsmę savigarbai ir pasitikėjimui savimi. Kiekvienas savitais būdais bando įveikti nemalonius jausmus, kuriuos sukelia suvokimas – „aš padariau klaidą“.

Kaip elgtis su klaidomis, mes išmokstame vaikystėje. Jei vaikiškos klaidos buvo itin akcentuojamos, sulaukdavo kaltinimų, gėdinimo ar kitų griežtų sankcijų, tikėtina, kad suaugęs toks žmogus bus linkęs graužtis ir giliai pasinerti į kaltės jausmą. Kita galima pasekmė: klaidos kruopščiai slepiamos, nuneigiamos ar priskiriamos kitiems. Labai baisu suklysti, kai pasekmės atrodo neištaisomos ar itin sunkios, pažeidžiančios savęs vaizdą. Atmesti klaidas, neprisiimti jų autorystės būdinga ir tiems, kurių klaidos buvo visada pateisinamos ar sumažinamos. Kur jau ten pripažinsi suklydęs, kai net įrankiai ar naminiai gyvūnai barami, nes nuskriaudė „vargšą“ mažylį.

Žiūrėti į klaidas kaip į didelį ir sunkiai pašalinamą blogį, mokomės ir mokykloje. Turbūt visi žinome, ką reiškia blogi pažymiai ar tai, kad „susimovėme“ klasiokų akivaizdoje (Iš antraklasio berniuko esu girdėjusi, kad netgi pravirkti mokykloje – tai „gėda  – visiems metams“).

Maži vaikai, nepažįstantys klaidų, į „neteisingą“ veiksmą žiūri kaip į savitą veiklos būdą, iš kurio būtinai kažkas gausis. Turbūt dėl to jie išmoksta pačių sudėtingiausių dalykų: vaikščioti ir kalbėti (netgi japoniškai ar lietuviškai), važiuoti dviračiu ir plaukti. Mažyliai nepatiria skaudžių dvejonių – o kas bus, jei neišmoksiu…? Jie net nesvarsto tokios galimybės ir jei tik veiksmas atrodo iš principo įmanomas, jie tvirtins, kad gali jį atlikti, net jei prieš tai jiems penkis kartus nepavyko… Labai dažnai klaida siejama su nesėkme, tačiau iš tikrųjų klaida yra neatsiejama sėkmės dalis. Kai kurias klaidas tiesiog būtina patirti. Netgi tai, kad vaikai laipiodami kartais nukrinta nuo karstynių, gali labai pozityviai paveikti jų gyvenimą. Norvegų psichologė Ellen Sandseter teigia, kad šią patirtį įgyjusieji suaugę rečiau kenčia nuo aukščio baimės – jie tiesiog žino, kad krytis nėra toks jau baisus.

Labai svarbu, kad mokykloje vyrautų klaidoms tolerantiška atmosfera, leidimas eksperimentuoti. Vaikai turėtų būti giriami ir skatinami už pastangas ir veiklą, o ne už rezultatus. Būtent tai didina jų motyvaciją imtis naujų užduočių. Tyrimai rodo, kad tie vaikai, kurie buvo giriami už pastangas, po to jie drąsiau rinkosi sunkesnį testą, nei tie, kurie buvo girti už rezultatą ar intelektą. Pastarieji dažniau rinkdavosi lengvesnį testą, nes buvo susirūpinę, ar jiems pavyks išvengti klaidų ir išlikti aukštumoje. Už veiklą ir pastangas skatinti vaikai linkę apibrėžti save per veiklą, o ne per savybes ir pasiekimus. Jų nekausto nesėkmės baimė (Carol S. Dweck, 2006). Tikėtina, kad suaugę tokie žmonės lengviau išgyvens taptumo krizes, juos mažiau paveiks posto ar statuso praradimas, pareigybių kaita.

Tobulumo ilgesys

Tobulumo ilgesys gali būti toks stiprus, kad fantazija apie jį supainiojama su realybe. Suprantama, kad itin sunku pripažinti klydus, jei save priskiri neklystančiųjų kastai. Perfekcionistams net maža klaidelė gali stipriai paveikti savęs vertinimą, tapti jų nepajėgumo įrodymu. Dėl šių skausmingų išgyvenimų ir negalėjimo priimti savęs – suklydusio – jie dėl klaidų dažniausiai kaltina kitus arba aplinkybes. Į perfekcionizmą linkę asmenys tapatinasi su veiklos rezultatais. Jei jie aukšti – tai reiškia, kad jie gabūs ir talentingi, jei žemi – kalti kiti. Itin akivaizdžiai šis mechanizmas išsiskleidžia per rinkimus: laimėję giria vienas kitą ir savo rinkiminę programą, pralaimėję kaltina išorines aplinkybes ir nelemtus atsitiktinumus. Tačiau tokiu būdu išgelbėtas savęs vaizdas turi solidžią kainą: kaip pasimokyti iš klaidų, kurių nepripažįsti?

Baimė suklysti gali būti labai stipri ir paralyžiuoti veiklą bet kurioje stadijoje. Paprastai „baisiausia“ yra pabaigti darbus. Žinnoma, juk būtent tuomet jie ir susilaukia daugiausia vertinimų, o jau nebegali pasiguosti, kad darbas dar nebaigtas. Tačiau kartais ir pradėti darbą yra labai baisu, nes gali neišeiti taip gerai, kaip norėčiau ir iš savęs tikiuosi. Sunku įvertinti, kiek darbų iš viso nepradedami dėl baimės padaryti klaidą. Baimė suklįsti kelia didžiulę įtampą, kuri atsiliepia kūne. Dažnai pasitaiko, kad visada viską teisingai darantys žmonės skudžiasi nugaros skausmais, galvos svaigimu ir kitais simptomais, kuriems nerandama medicininių priežasčių.

Klaidos ir kultūra

Vokiečių psichologas Michael Frese tyrė, kaip skirtingų kultūro organizacijose žiūrima į klaidas. Pagal toleranciją klaidoms buvo įvertinta 61 šalis. Paaiškėjo, kad mažiausiai tolerancijos klaidoms Singapūre ir Vokietijoje. Frese teigimu, į klaidas itin gynybiškai reaguoja vokiečiai. Ši kultūra netolerantiška klaidoms, už jas taikomos griežtos sankcijos. Tolerantiškiausiai į klaidas žiūrima JAV organizacijose, kur klaidos – tai pirmiausia pirmiausia galimybė pasimokyti. Toks požiūris į klaidas lemia, kad jos anksti aptinkamos ir, perdaug nesureikšminant jų autorystės, sėkmingai taisomos. Netolerancija klaidoms taip pat turi pozityvių pusių: klaidų pasitaiko mažiau, nes apie jas daug galvojama ir ieškoma būdų, kaip užbėgti joms už akių. Galbūt todėl vokiečiai ir garsėja savo organizuotumu ir punktualumu, gebėjimu sklandžiai atlikti struktūruotas užduotis. Tačiau kai vis dėlto suklystama (o anksčiau ar vėliau taip vis tiek nutinka), o klaidos yra tabu, apie jas pradedama kalbėti per vėlai, nes jų atoriai kankinasi priekaištaudami sau, bando kaip nors susitvarkyti ir kaip įmanydami stengiasi išvengti situacijos, kurioje jie pasirodys kvailai, susilauks negatyvių vertinimų ar pykčio. Tai trukdo savalaikiam įsikišimui, klaidų pripažinimui ir jų ištaisymui taip, kad visi jų paliestieji pasimokytų.

Frese bandė konkrečiai išskirti, kokie faktoriai lemia vienokį ar kitokį reakcijos į klaidas būdą. Kultūros, kuriose vengiama neapibrėžtumo, mažai fatalizmo, aiškios normos ir sankcijos, labiausiai rūpinasi, kaip išvengti klaidų. Kultūros, kuriose svarbiausia altruizmas ir sąžiningumas, bendruomenė svarbiau nei individas, klaidų baimė daug silpnesnė; jose klaidos greičiau aptinkamos ir ištaisomos. Esant artimiems ryšiams informacija perduodama greičiau, rečiau bandoma nustatyti kaltuosius, bet orientuojamasi į problemos sprendimą (Frese,2011).

Ką daryti, kad mūsų klaidos mus augintų ir padėtų tobulėti?

Suklydus labai svarbu atstayti tiesą ir pabandyti suteikti klaidai prasmę. Nesvarbu, kokia klaida – smulki ar rimtesnė, visada galima pasižiūrėti giliau ir pamatyti, kaip tai, kad pamiršai raktus ar neteisingai užpildei dokumentus sutrikdė įprastą rutiną, išvedė už komforto zonos, paskatino ieškoti išeities, keistis, galų gale sumažino puikybę ir sužadino sąmoningumą. Verta prisiminti, kad klaidos teikia įvairovę ir skatina raidą. Pasakose klaidos ir apsirikimai paskatina veiksmą, įtraukia į nuotykius ne vien pačius klaidų kaltininkus, bet ir jų artimuosius. Netgi siaubingos klaidos, kurių pasekmės dideli praradimai, vėliau tampa gyvenimus praturtinusiais ir išplėtusiais įvykiais. Tiesa, tų kurie nepaiso klaidų ir toliau jas kartoja dažniausiai laukia pražūtis (bent jau pasakose).

Kuo prasmingesnių jums klaidų-

 Jurga Dapkevičienė, psichologo konsultacijos Vilniuje
www.psichologejurga.lt


[*]yra papildomų sąlygų

 G a l i   b ū t i   į d o m u :
Kodėl nemokšos valdo? Kaltės jausmas – neurozė ar galimybė augti? Savigarba ir pasitikėjimas savimi

Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 9    Average: 4.3/5]
Klysti – sveika[*] written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.3/5 - 9 user ratings
Tagged with: , , , ,
Posted in Savęs pažinimas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*