Tikrųjų išbandymų metas – paauglystė

paauglystė vaikų auklėjimas depresija stresas, priklausomybė, netektis, skyrybos, psichologas Vilniuje, psichoterapeutas konsultuojaKai žvelgiame į savo mažylius, atrodo, kad iki paauglystės dar marios laiko, ką čia apie tai ir kalbėti… Tačiau laikas greitas, o įgūdžiai, reikalingi, kad paauglystės laikas būtų kuo malonesnis abiems pusėms (tėvams ir vaikams), neatsiranda patys savaime. Todėl ruoštis paauglystei derėtų pradėti kuo anksčiau.

Paauglystės krizė daug kuo panaši į trečiųjų gyvenimo metų krizę, kai vaikas, pradėjęs suvokti save kaip atskirą, nepriklausomą asmenybę, skuba išreikšti savo valią ir įsitvirtinti. Neigimo periodas, ištikęs vaiką trečiaisiais gyvenimo metais, yra tarsi generalinė paauglystės krizės repeticija.

 Kaip ir kada prasideda paauglystė?

Pamenate, kaip būna pasakose?.. Sulaukus vienuolikos, dvylikos ar penkiolikos metų vaikams vis kas nors nutinka. Jos atsikanda stebuklingo obuolio ar įsiduria verpdamos ir užmiega, juos užburia ar pagrobia, arba jie patys randa priežasčių iškeliauti į platų pasaulį… Ir visa tai nutinka netgi tada, kai tėvams šie pavojai yra išpranašauti ir jie bando jų išvengti stadydami bokštus ir sargybas, išmesdami verpimo ratelius. Deja, šios apsaugos priemonės veikia tik iki lemtingo amžiaus. Įdomu, kas būtų, jeigu tėvai tam lemtingam amžiui ruoštųsi kiek kitaip? Jei jie ne stiprintų, bet silpnintų apsaugas ir leistų bandyti verpti, ragauti įvairiausių obuolių ir pasirinkti tinkamus, vaikščioti įvairiais maršrutais, patiems atpažįstant pavojus ir mokantis jų išvengti?.. Sunku numatyti, kas būtų, bet akivaizdu, kad apsaugų stiprinimas neveikia, taigi, metas iš esmės keisti strategiją. Pradėsime nuo to, kas yra neveiksminga, bendraujant su paaugliais. Beje, tos pačios bendravimo klaidos neigiamai veikia ir jaunesnių vaikų elgesį, todėl kuo anksčiau jų atsisakysime, tuo geriau visiems.

 Bendravimo klaidos:

  • Grasinimas: „Pabandyk dar kartą nepareit namo…“, „Neisi ruošt pamokų, pasakysiu tėvui“, “Daryk kaip sakiau arba tau bus…“. Grasinimas sukelia pyktį, priešiškumą ir įžeidžia, be to, skamba kaip iššūkis ir kvietimas blogai elgtis. Tokie perspėjimai dažnai tampa nepageidaujamo elgesio priežastimi. Juos vartodami suaugę parodo vaikams, kad ir toliau tikisi iš jų blogo elgesio. Paaugliai ypač nori būti drąsūs ir nepriklausomi. Todėl siekdami išlaikyti savigarbą, jie tiesiog privalo dar kartą pakartoti uždraustą veiksmą, kad nei savo, nei kitų akyse nebūtų laikomi ištižėliais.

Jei grasinimai naudojami labai dažnai, vaikai visiškai nustoja į juos kreipti dėmesį. Taip tėvai patys save įvaro į kampą ir yra priversti imtis veiksmų, sugalvoti naujų, baisesnių bausmių. O bausmių taikymas perša mintį, kad blogas elgesys galimas, nes yra lengvai išperkiamas.

  • Paliepimai, įsakinėjimai: „tučtuojau liaukis“, „kad daugiau negirdėčiau ir panašūs posakiai, kuriais parodome savo valdžią, viršenybę. Šio tipo teiginiai rodo tėvų nenorą įsiklausyti į paauglio nuomonę, įsigilinti į problemą. Vaikams belieka užsisklęsti, atsiriboti arba kilti į kovą.
  • Kritika. Ji gali būti grubi („tu nemoki“, „esi negabi“ ir pan.) ar subtilesnė („aš tau padėsiu“, „duok padarysiu greičiau“). Abiem atvejais vaikas jaučiasi nepilnavertis, supyksta, nusivilia savimi. Blogiausia, kai kritikuojame ne konkretų elgesį, bet apibendriname ir klijuojame etiketę visai asmenybei. Pav. sakome „tu nemandagus“, vietoj tiesaus konkretaus įvardinimo: „man nepatinka, kai pertraukiamas pokalbis“… Svarstant problemas reikėtų apsiriboti nepageidaujamo elgesio, o ne asmenybės bruožų aptarimu. Kai kurie tėvai tikisi, kad kritikuodami paskatins vaiką geriau elgtis, tačiau dažnai nutinka priešingai. Nuolat kritikuojamas vaikas nepasitiki savimi, nusivilia savo santykiais su tėvais. Galiausiai jam lieka viena – panaudoti jų pačių ginklą prieš juos ir sukritikuoti tėvų reikalavimus ar atidžiai sekti jų elgesį, laukiant klaidų…
  • Vertinimas, pravardžiavimas, įžeidinėjimas (“taip pasielgti gali tik idiotas”, “ko sėdi išsižiojęs kaip varna”, „esi tiesiog kvailys“, „nieko apie tai nesupranti“). Etikečių klijavimas rodo mūsų nepagarbą kitam žmogui. Tokie apibūdinimai gali tapti save išpildančia pranašyste, kai žodis tampa kūnu. O juk tėvų užduotis – įžvelgti gerąsias vaikų savybes ir matyti perspektyvą, augimo galimybes.
  •  Vengimas, raminimas, linksminimas („pamiršk visa tai“, „nematau jokių problemų“, „nėra apie ką čia kalbėti“, „nekreipk į tai dėmesio“, „gyvenimas per trumpas liūdėti“;“baik ašaroti, geriau nueik į diskoteką“). Suaugę, turintys didelę gyvenimo patirtį, sugeba įžvelgti perspektyvą ir į daugelį dalykų – išsiskyrimų, praradimų ir kitų likimo smūgių, kurie tokie svarbūs paaugliams, žiūri paprasčiau. Tačiau neverta primygtinai siūlyti savosios patirties paaugliui, teigiant, kad šis perdaug sureikšmina draugo išsikraustymą į kitą rajoną ar nelaimingą pirmąją meilę. Panašūs teiginiai tik rodytų nesupratimą, problemų, kurios kitam žmogui labai reikšmingos, supaprastinimą. Tokiu būdu „suramintam“ paaugliui (o ir suaugusiam) atrodo, kad į jo rūpesčius ir problemas nežiūrima rimtai, jis pasijunta sumenkintas.Čia vertėtų prisiminti, kaip mes patys jaučiamės, kai mūsų artimieji bando mus raminti, teigdami, kad mūsų problemos yra paprastos, nereikšmingos.
  • Patarinėjimas („kodėl nedarei to ar ano?“, „Reikėjo…“, „Aš tavo vietoje būčiau daręs…“, „O tu imk ir pasakyk jam…“, ) Patarinėjimas kartais atrodo geras pagalbos būdas problemų turinčiam žmogui, tačiau kartais jis yra ir labai netinkamas. Patariant atsakomybė už problemos sprendimą perkeliama patarėjui. Jei paauglys pasielgs taip, kaip jūs jam patarėte, ir jam nepasiseks, kaltas būsite jūs. Be to, patarinėjimas neretai apriboja paauglio galimybes pačiam išspręsti problemą ir įveikti sudėtingą situaciją, pasijusti sėkmingu ir sugebančiu. O juk paaugliai taip siekia būti savarankiški ir nepriklausomi. Mūsų patarimai perduoda vaikui žinią, kad jis yra mažas, nepatyręs ir nesugebantis pats nuspręsti. Konkretūs, aiškūs ir tiesioginiai patarimai tikrai reikalingi tik krizių atvejais, kai reikalingas skubus įsikišimas, o pats žmogus dėl sunkų įvykį lydinčio šoko negali blaiviai mąstyti ir pats priimti sprendimo.
  • Lyginimas („tavo brolis tai padarė žymiai geriau“, „tu visada kaip tėvas“); Kartais tėvai lygina vaikus tarpusavyje, nes įsivaizduoja, kad tokiu būdu jie aktyvina abiejų pastangas. Tačiau dažniausiai pasiekiama priešingų rezultatų –vaikas užleidžia vietą sėkmingesniam varžovui ir iš nusivylimo gali pasukti priešinga kryptimi. Be to, sustiprėja pavydas, blogėja brolių seserų santykiai.
  • Gėdinimas („kaip tau negėda?“, „Aš tavo vietoje bijočiau į akis pasižiūrėti). Jei patys tėvai, prieš gėdindami prisimintų, ką galvojo patirdami savo paauglystės gėdingas situacijas, jie tikriausiai atsisakytų šio metodo, nes gėda jaučiantis žmogus nori kuo greičiau dingti, pabėgti. Tą akimirką jis nepajėgus sustoti, apmąstyti ir keisti savo elgesį.
  • Kvotimas, tardymas („ko jūs ten ėjote?“, „Kas tau tai sakė?“, „Kodėl taip vėlai grįžai?“ „Kodėl tu taip elgiesi?“). Žinoma, kartais būtina paklausti, tačiau už klausimų dažniausiai slypi noras kontroliuoti arba smalsumas. Paaugliai tai jaučia ir priešinasi užsisklęsdami. Prasmingiau būti klausimus paversti teiginiais, kurie labiau nei klausimai atspindi mūsų supratimą ir dalyvavimą pokalbyje.
  • Išpūsti, apibendrinti patarimai („tu – genijus“, „nuostabus darbas“, „tu pats protingiausias“) Vaikas, kuris girdi tokius pagyrimus, pamažu ima abejoti jų nuoširdumu, ir nusivilia savimi supratęs, kad yra nuostabus, kaip ir visi kiti… Kita išpūstų pagyrimų blogybė yra ta, kad juos girdėdamas vaikas iš tikrųjų nieko nesužino apie savo darbą ir save. Todėl reikėtų konkrečiai įvardinti, ką matote ir pastebite. Pav., „matau švariai išplautas grindis“, „tu šiandien labai man pagelbėjai, pažaisdamas su savo jaunesniuoju broliu“. Girdėdamas tokius pagyrimus paauglys pats padarys išvadą apie save ir savo sugebėjimus.
  • Pamokslavimas, moralizavimas (“doras žmogus taip nesielgia”, “tavo pareiga gerai mokytis”, „privalai gerbti vyresniuosius“). Iš šių aukštų frazių paauglys nieko naujo nesužino. Jos dažniausiai sukelia susierzinimą ar nuobodulį. Žinoma, su paaugliais reikia kalbėtis ir apie moralines normas, ir apie elgesio taisykles, tik tą daryti reikėtų ramiomis minutėmis, nepriekaištaujant, išklausant pačių paauglių nuomonę.

Tai ką gi daryti? – šį klausimą dažnai užduoda tėvai, išgirdę apie bendravimo kliūtis. Prieš aptariant efektyvius bendravimo būdus, siūlau trumpai susipažinti su paauglystės amžiaus tarpsnio ypatumais, nes sužinojus „visą tiesą“ apie paauglius, daugelis idėjų, kaip su jais išgyventi, kyla savaime.

Paaugliai, paauglystė, psichologinės problemos, psichoterapeutas Vilniuje, psichologas Vilniuje, psichologinė pagalba Vilniuje, psichologinis konsultavimas VilniujePaauglystės rūpesčiai

 Keičiantis kūnui, paaugliai išgyvena sumaištį, vidinę įtampą ir nerimą. Jie siekia atsiskirti nuo tėvų, tapti savarankiški ir nepriklausomi, taip pat atrasti bendraamžių grupę, kuriai galėtų priklausyti. Vyksta naujo tapatumo paieškos. Paauglio nebetenkina vaiko vaidmuo. Paaugliai nori, kad į juos būtų atsižvelgia­ma kaip į suaugusiuosius, siekia savo teisių pripažinimo, tačiau jų poreikiai (ypač emociniai) vis dar išlieka vaikiški. Paauglių emocijos gali dažnai ir greitai keistis, jų stiprumas nebūtinai atitinka jas sukėlusį įvykį. Ir net ant veido iššokęs spuogas gali tapti ašarų ir nusiminimo priežastimi, o atsitiktinė pastaba apie išvaizdą sukelti uždarumą, atsisakymą dalyvauti ilgai lauktoje šventėje… Paauglystėje sparčiai lavėja abstraktus mąstymas, sugebėjimas analizuoti savo ir kitų elgesį, jo motyvus, daryti prielaidas ir numatyti pasekmes. Paauglys mėgaujasi šiais savo ge­bėjimais ir daug laiko praleidžia mąstydamas, keldamas ir spręsdamas sudėtingus filosofinius, socialinius klausimus. Tobulėjant pažintiniams sugebėjimams, daugelis paauglių pradeda mąstyti apie idealius dalykus ir tampa itin kritiški tėvų, mokytojų ir savo pačių atžvilgiu, padidėja jų jautrumas neteisybei. Jie atka­kliai ir kategoriškai gina savo vertybes, smerkia nuosaikiau pasisakančius žmones. Dažnas paauglys prisiekia niekada gyvenime neišsižadėti savo idealų. Išaugusį kritiš­kumą paaugliai neretai priskiria kitiems ir tampa itin jautrūs kritikai, bijo vertinimų. Jie tarsi apsigyvena scenoje – įsivaizduoja, kad ir kiti žmonės nuolat juos stebi, apie juos galvoja ir vertina. Visa tai gali sukelti paauglių pyktį, priešiškumą, polinkį užsisklęsti savyje. Suaugusiems šie jausmai ir juos lydintis elgesys (pvz., nuolatinis kiurksojimas prie kompiuterio, įsitraukimas į virtualius santykius, liūdesio epizodai ir kt.) dažnai atrodo nepamatuoti. Dauguma paauglių vis dar vaikiškai įsitikinę savo asmeninio patyrimo unikalumu ir nepaprastumu, netiki, kad kiti žmonės (ypač vyresni) yra patyrę panašių dalykų, gali juos suprasti. Nepaisant išlavėjusių loginio mąstymo galių, paaugliams būdingas didelis emocionalumas ir polinkis į apibendri­nimus, remiantis jausmais. Vienas, emociškai reikšmingas faktas gali tapti api­bendrinimo pagrindu. Pvz., paauglys, žinodamas kelis atvejus, gali tvirtinti, kad visi tėvai leidžia gimtadienius švęsti iki ryto, arba tikėti, kad visi jo amžiaus žmonės yra išbandę marihuaną, vartoja alkoholį ar gyvena aktyvų seksualinį gyvenimą. Tokius įsitikinimus gali paskatinti ir laidos ar straipsniai, siekiantys priešingų tikslų, tačiau daug ir smulkiai pasakojantys apie netinkamą paauglių elgesį. Paaugliai dažnai vieni skausmingai ieško atsakymų į klausimus: kas aš esu ir kuo aš būsiu? Kas man svarbu? Ką turiu nuveikti savo gyvenime? Kuo aš skiriuosi nuo kitų? Kuo aš ypatingas? Nors paaugliai daug laiko praleidžia su ben­draamžiais ar užsiimdami kokia nors veikla už šeimos ribų, šilti ir tvirti šeimos santykiai paaugliui yra labai svarbūs. Jie suteikia saugumą, pasitikėjimą savimi. Tuomet paauglys gali atsiduoti savojo tapatumo paieškoms, perdaug nesirūpindamas šeimos išlikimu ir savo vieta joje. Jei paauglys šeimoje nesijaučia mylimas, jis patiria vienišu­mą, jaučiasi nereikalingas ir nepilnavertis, nesistengia atrasti, ugdyti ir puoselėti savo gerųjų savybių, stipriųjų pusių. Paauglystėje patirtos tėvų skyrybos tampa šeimos griūtimi ir atsiskyrimo, savojo tapatumo paieškos labai apsunkinamos. Paaugliai, kurie daug laiko praleidžia stebėdami, mąstydami, svarstydami ir vertindami, siekia savo mintimis bei nuomonėmis pasidalinti ne tik vieni su ki­tais, bet ir su gebančiais juos išgirsti suaugusiaisiais. Siekiant neprarasti ryšio su paaugliu, reikalingi aktyvaus klausymosi įgūdžiai, padedantys palaikyti pokalbį ir paskatinti paauglį kalbėti.

 Kaip paskatinti paauglį kalbėti?

 Svarbiausias dalykas, siekiant iš tiesų pasikalbėti su savo paaugliu, tai sugebėjimas klausytis. Geras klausytojas neskuba vertinti, patarti ar ištaisyti, įterpti savo nuomonę. Daug svarbiau visa esybe – žodžiais, gestais, mimika, kūno poza ir balso tonu perduoti žinią, kad jūs girdite, ką jums sako ir stengiatės suprasti, kokius jausmus slepia tariami žodžiai. Susido­mėjimą, dėmesingumą išreiškia ir palinkusi, „atvira“ kūno poza. Kalbantis reikėtų pasisukti į vaiką, stengtis, kad akys būtų viename lygyje. Paskatinimą ir padrąsinimą kalbėti rodo palinkusi poza, galvos linktelėjimas, akių kontaktas ir neutralūs žodiniai intarpai: „Suprantu“, „Matau“, „Aha“, „Tai įdomu“, „Papasakok daugiau“. Klausant paauglio kartais naudinga tiesiog pakartoti keletą jo pa­skutinių žodžių arba paskutinę mintį. Tokiu būdu pašnekovas iš jūsų lūpų išgirsta tai, ką pats pasakė. Taip pat jūs parodote, kad atidžiai klausotės ir esate susido­mėjęs. Galima išskirti ir pakartoti pagrindines mintis, faktus. Dar vienas veiksmingas būdas parodyti, kad klausotės, girdite ir stengiatės suprasti – tai jausmų, slypinčių už žodžių atspindėjimas. Apie jausmus sprendžiame iš žodinių ir nežodinių ženklų. Jausmų įvardijimas pa­deda paaugliui suprasti savo jausmus. Čia tinka tokios frazės: „At­rodo tau neramu…“, „Aš matau, kad tu nuliūdai“, „Atrodo, kad esi patenkintas“, „Pastebėjau, kad tau kelia pyktį…“. Viena svarbiausių bendravimo problemų – jaus­mų ir emocinių vertinimų nepriėmimas. Neretai paaugliai išgyvena prieštarin­gus jausmus. Prieštaringos emocijos ypač dažnai nukreiptos ir į suaugusiuosius: tėvus, mokytojus, vadovus. Neretai jie tikisi sulaukti iš suaugusiųjų pripažinimo ir pritarimo, tuo pačiu norėdami atsiskirti, tapti savarankiški. Suaugę žmonės, va­dovaujantys paaugliams, turėtų gerai pažinti savo jausmų pasaulį, gebėti toleruoti prieštaravimus ir neapibrėžtumą. Išgirdus prieštaringus paauglio samprotavimus, nereikėtų taikyti spaudimo, siūlant jam apsispęsti. Veiksmingesnis prieštaros įveikimo būdas  – paprastas jos pripažinimas. Tarkim: „Iš to ką pasakei, atrodo, kad vieną akimirką pritari…, tačiau kartais šią poziciją vertini kitaip…“ arba „Suprantu, kad esi už daug ką dėkingas tėvams, bet kartais jie tau trukdo siekti savo tikslų“. To­kiu būdu paauglys raginamas tęsti samprotavimus ir atrasti savo poziciją. Ramus, nekritiškas dvilypumo konstatavimas naudingas, nes taip parodome, kad net labai supainiotus jausmus galima suprasti. Visiškai priešingą poveikį turi bandymas dvi­lypumą sumažinti spaudžiant pasirinkti kurią nors vieną poziciją. Tai, kad suaugusysis gerbia ir priima paauglio jausmus ar emocijomis grįstus vertinimus, nereiškia, kad jis pritaria jo pozicijai ar, juo labiau, veiksmams. Įvardin­dami jausmus tiesiog parodote, kad suprantate paauglio išgyvenimus ir pripažįstate jo teisę turėti nuosavą emocinę patirtį. Jausmų atspindėjimas parodo paaugliui, kad atidžiai jo klausotės ir stengiatės suprasti. Bendraujant su paaugliais reikėtų visiškai atsisakyti įsakmaus, pakelto tono. Pavyzdžiui: „Kiek kartų galiu kartoti? Susitvarkyk savo kambarį. Kaip tu gali rasti ką nors tokiame šiukš­lyne?“, „Tu visiškai nesimokai. Niekur neįstosi ir liksi beraštis“. Tokio pobūdžio tei­giniai yra jausmų iškrova, bandymas įrodyti savo teisumą ir bendravimo partnerio „kaltumą“. Kartais naudinga netgi imti kalbėti tyliai taip sužadinant susi­telkimą, atidumą jūsų sakomiems žodžiams.

 Paauglių auklėjimo problemos, vaikų auklėjimo problemos, psichologė Vilniuje, netektis, skyrybos, santykiai, krizė, santykių krizė, menkavertiškumas, suicidinės mintys, savižudybė, psichologinė pagalbaSakyk „aš“, o ne „tu“

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokiu įvardžiu pradedame pokalbį. Paprastai teiginiai, pradedami įvardžiu „tu“ yra kaltinantys, sukelia gynybiškumą. Bendrau­jant patariama vengti kaltinančių teiginių, prasidedančių įvardžiu „tu“. Tiks­lingiau būtų naudoti teiginius, prasidedančius įvardžiu „aš“, tokiu būdu akcentuojant savo jausmus ir emocijas, kilusias probleminėje situacijoje. Tada galima trumpai ir konkrečiai įvardinti probleminę situaciją. Pvz.: „Aš labai jaudinuosi, kai tu negrįžti namo sutartu laiku. Norėčiau, kad grįžtum kada pažadėjai“ arba „Aš labai pykstu, kai matau po visą kambarį išmėtytus daiktus. Prašom susirinkti“. Kai tėvai vartoja „aš“ tipo teiginius, jie suteikia paaugliams betarpišką grįžtamąjį ryšį apie tai, kokį poveikį kitiems žmonėms daro jų elgesys. Kartais pakanka tiesiogiai, nuas­menintai įvardinti problemą ar pasiūlyti keletą jos sprendimo būdų, leidžiant pa­augliams patiems pasirinkti vieną iš jų. Pvz., „Matau išpiltus dažus. Valyti galima kempine arba skuduru“. Neverta leistis į ilgą pokalbį, siekiant išsiaiškinti, kas ir ko­dėl taip pasielgė. Kai kurie paaugliai, bandydami įtvirtinti savo nepriklausomybę ir suaugusiojo statusą, bendraudami su vyresniaisiais (ypač tėvais), ima grubiai ir nemandagiai elg­tis. Tokiais atvejais reikėtų ramiai ir tvirtai nurodyti peržengtas ribas. Pavyzdžiui: „Sakyti „atsiknisk“, kai aš bandau su tavimi pasikalbėti, yra neleistina. Pasistenk, kad man nebereikėtų tau šito priminti“. Ši replika turi būti ištarta neutraliu tonu, nerodant susierzinimo ar pykčio, ne­moralizuojant. Geriau kuriam laikui atsiribokite ir neskirkite jam papildomo dėmesio. Jūsų pastabos neturėtų girdėti kiti žmonės, nes paaugliai labai jautriai re­aguoja į bet kokią kritiką. Be to, pastaba gali būti suprasta kaip iššūkis ar viešas pažeminimas, į kurį reikia atsakyti dar grubesniu elgesiu. Paauglystė – sudėtingas, pavojų, išbandymų ir naujų galimybių laikas, kai žmogus sąmoningai ieško savęs. Šios paieškos – tai išbandymų ir galimybių kupina kelionė, kuri iš tėvų pareikalauja daug kantrybės, pagarbos, meilės ir tikėjimo, kad vaikas yra pajėgus įveikti šią „pavojų zoną“ ir atgimti naujai, tapti išmintingu, brandžiu, pasitikinčiu savimi suaugusiu.

                                                                                                                                                                           Jūsų psichologas Vilniuje –  Jurga Dapkevičienė
www.psichologejurga.lt
 G a l i   b ū t i   į d o m u :
Brolių ir seserų santykiai Ką slepia seksualinis potraukis? Fanas ar fanatikas? 
[Total: 6    Average: 3.8/5]
Tikrųjų išbandymų metas – paauglystė written by Jurga Dapkevičienė average rating 3.8/5 - 6 user ratings
Tagged with: , ,
Posted in Vaikų auklėjimas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*