„Ech, širdžiai neįsakysi“ – teisinasi žmonės, kai tenka pripažinti, kad jų jausmai veda juos visai į kitą pusę, nei jie patys norėtų. Tokiam pripažinimui reikia drąsos ir ryžto, nes jausmai ir jais perpildyti nesąmoningi prisirišimai yra labai stiprūs. Kaipgi formuojasi gyvenimą griaunančios iliuzijos?.. Kodėl žmonės taip sunkiai atsispiria iracionaliai traukai?..
„Žinau, kad įsimylėjau visiškai netinkamą žmogų, ir mūsų santykiai neturi ateities. Ji labai impulsyvi ir emocionali. Kai kas nors nepavyksta, jos bloga nuotaika, ji rauda ir šaukia, mėto daiktus, gali priklabėti baisių dalykų, o kartais nutyla ir visiškai nesikalba, ignoruoja mano žodžius. Tai atėjo iš jos šeimos. Joje buvo smurtaujama… Kartais ji atsiprašo, paskui vėl kaltina mane. Bet aš juk irgi darau klaidų, o ji myli mane tokį, koks esu. Su ja jaučiuosi svarbus ir vertingas, besąlygiškai mylimas.“
„Suprantu, kad darbe patiriu tiek streso ir įtampos, kad jokie pinigai ar pasiekti tikslai to neatpirks. Viršininkės komentarai negatyvūs, juos girdėdama jaučiuosi niekam tikusi ir nieko nesugebanti. Myliu savo darbą, matau, kad jis man sekasi, bet sulaukusi grįžtamojo ryšio, pradedu abejoti savimi ir nesuprantu, kaip aš iš viso atsidūriau šioje srityje. Tačiau būna ir ramesnių periodų. Aš matau, kiek daug viršininkė dirba ir kaip ji stengiasi dėl mūsų. Tada galvoju, kad aš turėčiau labiau stengtis, būti supratingesnė…“
Faktai, sąmoningas ir racionalus žinojimas ne visada tampa pažinimu, padedančiu orientuotis tikrovėje.
Galima turėti gausybę įrodymų, kad žemė apvali, bet vis tiek jausti ją esant plokščią, ir nuolat ieškoti menkiausių užuominų, kurios patvirtintų šį vaizdinį.
Panašiai nutinka ir su žmonėmis bei santykiais, kai nepaisant faktų, įsikimbama alternatyvios tikrovei versijos, ir ieškoma ją patvirtinančių duomenų.
Kodėl taip būna?..
Žmogiškos būtybės gimsta bejėgės ir priklausomos nuo aplinkinių. Šiluma, saugumas, priėmimas, pripažinimas, pagarba ir meilė, vertės atspindėjimas, dėmesys – tai poreikiai, kurių patenkinimas gyvenimo pradžioje visiškai priklauso nuo kitų žmonių. Jei suaugę patenkina šiuos poreikius, vaikas išmoksta tokio santykio pats su savimi ir tampa savarankišku, gebančiu visapusiškai savimi pasirūpinti asmeniu. Tam, kad patenkintų savo poreikius, jam nebereikalingi kiti.
Jei poreikiai nepatenkinami ar patenkinami tik iš dalies, šis stygius verčia nesąmoningai nuolat ieškoti kitų, kurie tuos poreikius tenkintų.
Juk žmogui reikia tapti autonomišku ir laisvu. Jam būtina išmokti jo poreikius atliepiančio santykio su savimi.
Nepatenkinti poreikiai ir su jais susiję, neįsisąmoninti jausmai bei vaizdiniai yra stiprūs klijai, kurie prilipdo žmones prie kitų žmonių, iš kurių ir tikimasi atsipalaidavimą teikiančių atsakymų ar bent vilties, kad tas atsakymas kada nors bus duotas.
Taip ir gaunasi, kad „tik ji gali mane nuraminti“, „tik su juo jaučiuosi saugus“, „…jaučiu, kad jis mane priima tokią, kokia esu“, „žinau, kad širdies gilumoje ji vis tiek mane mylės…“… …
Tokios frazės kartojamos net tada, kai jas patvirtinančių faktų nėra. „Aš taip jaučiu…“. Jausmas atrodo labai tikras, nes už jo slypi neblėstančios vaikiškos viltys būti palaikytam ir atlaikytam, pamatytam ir atspindėtam, sulaukti dėmesio, meilės, priėmimo ir pripažinimo. Žmogus lieka į kitus nusikreipusiu, priklausomu vaiku, ir užuot pirmiausia pats save gerbęs, mylėjęs, saugojęs, buvęs atidus ir dėmesingas savo impulsams, jausmams ir mintims, ieško kitų, kurie tai darytų už jį. Dažniausiai neranda, nes nesąmoningai susiranda savo vaikystės žmones – egocentriškus ar šaltus, savimi užsiėmusius.
Štai taip ir būna, kad apsimelavęs manipuliatorius, vėjo pamušalas, dvigubą/trigubą gyvenantis vyras vis tiek atrodo geidžiamas ir patrauklus, atsidavęs, dėmesingas ir rūpestingas. Na, gal šiuo metu turintis kažkokių problemų, kurios trukdo toms puikioms savybėms pasireikšti, bet kada nors jis viską paaiškins ir viską sutvarkys.
Panašiai nutinka ir tada, kai pragmatiškai skaičiuojanti ir drąsiai savo asmeninių tikslų siekianti moteris ima atrodyti atsidavusi, mylinti ir motiniška, tik bijanti šias savybes išreikšti.
Tas pats mechanizmas veikia ir darbe, kai emocijų valdoma, su pavaldiniais konkuruojanti, savo tikslų siekianti viršininkė matoma kaip širdies gelmėje mylinti ir rūpestinga, gero linkinti mama, kuri pasikeis, jei aš pasistengsiu…
Deja, žemė nesuplokštės, kad ir kaip stipriai tuo tikėsite, kad ir kaip stengsitės.
Čia neįmanoma laiminga pabaiga. Teks nusivilti. Viskas grius. Ir tai bus geriausia, kas galėjo jums nutikti.
Nusivylimas griauna iliuzijas. Iliuzijų žlugimas padeda atsiskirti – stotis ir stovėti tik ant savo kojų. Atsinaujinęs realybės jausmas padeda geriau orientuotis tikrovėje. Ir galų gale viskas pavyksta.
Reikia drąsos pamatyti ir priimti tikrovę. O tada jau atsisukti į save patį ir paaukojus iliuzijas išsilaisvinti, nusimesti į kitus nukreiptų lūkesčių naštą. Reikia drąsos pačiam mylėti, džiaugtis susitikus, pasveikinti, pripažinti ir vertinti; kurti saugumą, aiškumą, stabilumą, globoti ir rūpintis. Posūkis į save nėra lengvas. Ir tai nėra vienkartinis aktas. Tačiau susivokus vieną kartą, darosi vis lengviau ir maloniau laisvai iš širdies sau bei visiems aplinkiniams teikti tai, ko kažkada nedavė kiti. Paradoksalu, tačiau svajonių gyvenimas gali prasidėti tik mirus iliuzijoms ir atsisukus į save patį.
Ko jūs labiausiai trokštate iš kitų – sutuoktinių, draugų, viršininkų, kitų artimųjų ir aplinkinių?.. Ar jie jums vis dar daug ko neduoda ir neleidžia?..
Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė
Psichologo konsultacija Vilniuje – www.psichologejurga.lt
| G a l i b ū t i į d o m u : | ||
|---|---|---|
| Gyvenimo prasmė – atgyvena ar būtinybė? | Ką slepia seksualinis potraukis? | Našlaitė tampa šeimininke |
Parašykite komentarą