„Net jei tau paranoja, tai dar nereiškia, kad tavęs niekas neseka“, – tai vienas iš tų liūdnų pokštų apie psichikos sutrikimus. Beje, apie paranoją juokaujama bene rečiausiai. Ji pernelyg baisi, kad būtų juokinga. Paranojos apimti žmonės išgyvena pragarą: baimę, nerimą, jaučiasi pažeidžiami ir nesaugūs. Tokia nepakeliama įtampa verčia griebtis kitų ir į juos nukreipti savo pyktį ir agresiją.
Kaip į kampą užspeistas gyvūnas paranojikas pašiaušia visus šerius, kad tik išsipūstų ir atrodytų didesnis, stipresnis, galingesnis. Jis kaltina, grasina, baugina, gąsdina ir demaskuoja, nes viduje beprotiškai bijo. Puolimas atspindi baimę ir grėsmę: retas paranojikas prisipažins bijąs – dažniau tvirtins, kad kiti turi jo bijoti, nors jis tik ginasi.
Paranojai būdingas tvirtas įsitikinimas, kad aplinkiniai yra susimokę, klastingai išnaudoja, išduoda ir palieka, nori apgauti, pažeminti ar kitaip susidoroti. Paranojikai kaip įmanydami stengiasi įtikinti savo vaizdiniu, nuolat aktyviai ieško sąjungininkų ir rėmėjų. Liguistai įtarūs žmonės pašėlusiai energingi ir įtikinami. Jų baimė veržiasi ir įkyriomis fantazijomis, mintimis apie aplinkinių kenkėjišką veiklą ir būtinybę ją užkardyti.
Viskas sukasi apie išorinę situaciją, kad tik nereiktų likti ir būti su savimi. Pats savęs neapgausi – kas tavimi patikės… Paranojos raiška – įdėmus, atokvėpio neduodantis, menkiausias smulkmenas pastebintis žvilgsnis, pakeltas balsas ir nuolatinis grįžimas prie pavienių faktų, patvirtinančių vienintelę įmanomą paranojinės tikrovės versiją. Tie, kuriuos pavyksta įtikinti, tampa papildomu paranojiškos tiesos įrodymu.
Paranojikas laiko save viso ko centru: pasižiūrėjo į laikrodį – man laiko neturi, nusižiovavo – aš nuobodus, atsiduso – vėl manimi nepatenkintas ar nepatenkinta, žadėjo nedirbs, bet užvažiavo į darbą – kažką slepia, barmenas nusišypsojo – aišku, kad jie meilužiai.
Nors paranoidinės asmenybės sutrikimas yra dažnesnis tarp vyrų nei tarp moterų, liguistas pavydas ir įtarinėjimas neištikimybe, priskiriant partneriui sau nepriimtinus impulsus, būdingas ir moterims. Tie, kurie buvo neištikimi, slapta svajoja apie kitus partnerius, turi jiems patiems labai nepriimtinų homoseksualių impulsų, to neįsisąmonindami, gali savo šešėlinę pusę projektuoti į kitus.
Vidinis silpnumas ir nepajėgumas, troškimas būti kitų saugomam ir ginamam, perša idėja, kas pasaulis būtent taip ir veikia: visi yra JAU susisaistę ir susimokę, tik jis vienas liko nuošalėje, nepakviestas niekur prisijungti ir dabar yra priverstas gintis bei karštligiškai ieškodamas sąjungininkų formuoti atsaką, demaskuoti jam priešišką tinklą.
Dirbdama poliklinikoje turėjau pacientą, kuris net paprastos anketos pildymą priėmė kaip didžiulę grėsmę: pakeltu balsu klausė, kur keliaus jo duomenys, kas juos matys, reikalavo kopijų. Prabilus apie būtinybę pasikonsultuoti su psichiatru, pasigirdo kaltinimai susimokius, siekiu iš jo pasipelnyti. Kliuvo ir šeimos gydytojui: – Tas irgi mane ten siuntė – kas paneigs, kad jūs visi susitarę???… –
– Ką jie ten susitarė ir kam jiems to reikia?.. Gal pagydyti nori, ar kaip?.. – mėginau įsiterpti.
– Gal, bet jokio gydymo plano man nedavė.
– Tai jūs norėjote gydymo plano ir prašėte jį sudaryti? Buvote dėl to susitarę?..
– Ne, bet čia savaime aišku, ir jis pats turėjo man pasiūlyti.
Bandymas parodyti tikrovę, išblaivinti ir nuraminti retai kada duoda bent kiek tvaresnį poveikį, greičiau jau skatina naujus įtarinėjimus ir išvadas. Toliau tardoma, kaltinama, atskleidžiamas esą akivaizdaus sąmokslas, priešiškumas, siekis išnaudoti, o gal net sunaikinti.
Tas, kuris situaciją mato bent kiek kitaip, liguistai įtariam žmogui iškart tampa priešu. Agresyvus ir priešiškas paranojos pasaulis aiškiai padalytas į sąjungininkus ir priešininkus. Ir paranojikas šiose dykynėse galiausiai lieka vienas ir vienišas: vienintelis geras, teisingas, atviras, priverstas gintis ir tik gintis.
Paranojos apimtas žmogus be jokios pauzės gali prisiminti susieti prieš keletą metų vykusiius įvykius ir juos susieti taip, tarsi jau tada būtų matomas kito žmogaus priešiškumas ir noras pakankti. Pats paranojikas iš tikrųjų gali po kurio laiko suformuoti negatyvų atsaką: gyvai kalbantis jis gali atrodyti draugiškas, palankus ir pozityvus, o po kurio laiko ateina ilgiausias skundas, pretenziją ir nepasitenkinimas, kaip jis buvęs apgautas, koks jis nusivylęs ir nieko negavęs… („Kai esam kartu, viskas atrodo neblogai, bet po to, kai nesimatom, aš prisimenu visokias smulkmenas ir jos man labai nepatinka. Jos visos drauge susijungia ir viskas ima atrodyti visai kitaip. Po to vėl susitinkam – ir vėl tarsi neblogai”)
Paranojinė gynyba – tai agresyvus, klastingas ir provokuojantis puolimas, kylantis iš abejonių, grėsmės ir baimės būti sunaikintam. Liguisto įtarumo persekiojamas žmogus iš paskutiniųjų siekia ir nebyliai reikalauja aplinkinių pritarimo, negali pakęsti neapibrėžtumo ar bešališkumo, griežtai dalija pasaulį į draugus ir priešus, kai meilę ir palankumą lyg pirštais spragtelėjus keičia juoda neapykanta ir priešiškumas.
Paranojikui labai reikia emocinės atsvaros: saugumo, ramybės, aiškumo, galėjimo numatyti – jo vidinį lauką koreguojančio patyrimo koreguojančio, tačiau jis niekaip negali jo gauti, nes pats stokoja lygiai to, ko reikia – pasitikėjimo. („Kai mane kas nors pagiria ar tiesiog su manimi nuolat gražiai kalba, aš suprantu, kad ne šiaip sau – tikrai kažko prašys…“)
Be perstojo kartojasi istorija su tais pačiais vaidmenimis: paranojikas – geroji, nekaltoji auka, kovotojas už tiesą, jo sąjungininkas ar sąjungininkai bei pražūties ištroškę nenaudėliai persekiotojai ir išnaudotojai. Lyg pasaulis susidėtų iš trijų dalių.
Galėtų būti juokinga ir keista, bet dažniausiai darosi baisu, nes paranojos persekiojamas šventai tiki, kad jo įtarimai pagrįsti ir nė neketina suabejoti savo tikrovės vaizdui. Negana to – negali leisti sau suabejoti. Mat tada tektų pripažinti galimybę, jog žmonės gyvena pirmiausia sau ir dėl savęs, o ne tam, kad žlugdytų ir naikintų kitus; o nuolat prikišamai rodoma jėga ir stiprybė, budrumas bei parengtis smogti, kylanti iš vidinio silpnumo ir baimės, aktyvuoja šias būsenas kituose ir bendra atmosfera kaista.
Paranojinę laikyseną formuoja tikros ir skaudžios patirtys – fizinis ir psichologinis smurtas, persekiojimas, traumos, kiti ribų pažeidimai. Įtakos turi ir alkoholio ar narkotikų vartojimas, smegenų ligos bei sutrikimai.
Paranojikas dažniausiai apie tai neįtaria, arba tvirtina, kad – ne, tai visai nesvarbu. Ar čia galima ką nors pakeisti? Labai norėtųsi padrąsinti, bet yra tiek daug visokių sąlygų ir niuansų, o visų svarbiausia – troškimo keistis stoka. Žmonės dažnai nori pokyčių, bet visiškai nenori patys keistis. Juk tada reikėtų daug drąsos ir stiprybės priimti ir pažinti save patį, nepriklausomai nuo to, ką ir kaip aplinkui veikia kiti. O tada jau tektų pačiam vienam gyventi su viskuo, ką jauti ir kaip jautiesi, pripažįstant visa savo trapumą, pažeidžiamumą, nesaugumą ir baimę. Tektų susitaikyti su žmogiška realybe – neapibrėžtumu ir prieštaringumu. Tektų išdrįsti kurti gyvenimą toliau.
…Net jei tave iš tikrųjų persekioja ir ketina išduoti.
Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė
Psichologo konsultacijos Vilniuje – www.psichologejurga.lt
| G a l i b ū t i į d o m u : | ||
|---|---|---|
| Pavydas poros santykiuose | Gyvenimo prasmė: atgyvena ar būtinybė? | Šešėlis – tamsioji asmenybės pusė |
Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau
Parašykite komentarą