Noriu, bet nedrįstu pradėti siūti ar rašyti, sudėti savo darbus į FB ir surašyti jų kainas, išeiti iš darbo, leistis į kelionę, užsiregistruoti pažinčių svetainėje, pasistatyti namą...

Dažnai girdžiu tą amžiną „noriu – negaliu“. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl taip?.. – nesėkmės ir ją sekančios kritikos, patyčių, atmetimo baimė. „Ir kaip tai atrodys?.. Ką apie mane pagalvos?.. O jeigu kas nors pasakys, kad aš nieko nesugebu?..“ Darbas net nepradėtas, bet žmogus jau „mato“ rezultatą, žiūri į jį iš šalies, be lašelio meilės, be kruopelytės ištikimybės ir lojalumo sau vertina, kritikuoja, smerkia, tyčiojasi ir šaiposi.

Kiekvienas viduje turime už nieką neatsakingą juokdarį, pašaipūną, piktybinį griovėją ir dar daug figūrų, kurių nepažįstame savyje, bet gerai matome kituose. Jei žmogus vidinių pabaisų nepažįsta, jie gali pridaryti daug žalos. Juk pats visada rasi silpniausią savo tašką ir žinosi, kaip lengviausia sukelti skausmą. Vien įsivaizduojant, kaip tai daro kiti, gali apimti baimė, noras gūžtis, trauktis, slėptis, išnykti.

Niekas nenori būti kritiško, vertinančio ir atmetančio žvilgsnio akivaizdoje. Paradoksalu, bet retas kuri nori ir sąmoningai renkasi būtent tokiu būdu žiūrėti. Daug dažniau aštrūs dantys atsigręžia į kitą (ar patį save), nes nesuvaldome savo vidinio monstro, mirtinai išgąsdinto, todėl pavojingo siaubūno, kurio geriausia gynyba – puolimas, esminis motyvas – išlikti ir įgyti galios.

Ir vis dėlto, puolantysis yra labai priklausomas nuo to, kurį puola. Tas, kuris buvo apspjaudytas ugnimi (ar tiesiog apspjautas) gali stoti į kovą, atsitraukti, pasikviesti draugų, ieškoti sąjungininkų, o gali tiesiog nusivalyti skreplius, gūžtelėti pečiais ir keliauti toliau. Jam - tūkstančiai kelių. Jei tik jis laisvas.

O kaip jūs, ar gerai pažįstate savo vidinius siaubūnus ir juokdarius? Kaip su jais sutariate? Kur juos išreiškiate?.. Kaip dažnai jie tampa jūsų „negaliu“ priežastimi?

Iliustracija - Michael Hutter, The weigher of head and heart ... See more

MAMA IR DUKRA: atsiskyrimas

Labai svarbi moters raidos užduotis – emociškai atsiskirti nuo motinos, išsilaisvinti iš kaltės jausmo, atsakomybės už motinos laimę, atrasti, kokia gi moteris aš esu, kuo aš esu panaši į mamą ir kitas giminės moteris, o kuo skiriuosi, kaip, kur, su kuo išsiugdžiau šias savybes ir bruožus, ką dar norėčiau savyje lavinti.

Dukrai svarbu ištyrinėti motinos paveldą – tai, ką ji iš motinos suprato apie vyrus, kitas moteris, buitį ir anapusybę, darbą, laisvalaikį, santykius, save ir pasaulį. Motinos kraičio inventorizacija nėra paprasta ir lengva: retai kuri mama skaito dukrai paskaitas minėtomis temomis. Daug dažniau jos požiūris ryškėja iš replikų ir pokalbių nuotrupų, mėgstamų patarlių ar priežodžių, emocinio fono, kuris susidarydavo palietus kurią nors temą.

Atsiskirti lengviau, kai motina emociškai paleidžia ir net stumteli dukrą nuo savęs, simboliškai laimina ją tolimesniam gyvenimui, išreikšdama pasitikėjimą, kad duktė mokės tinkamai savimi pasirūpinti, būti laiminga ir keliaus toliau, sėkmingiau – aplenks mamą, nors esant būtinybei galės grįžti, gauti paramą ir palaikymą.

Juokaujama, kad esi suaugusi tada, kai elgiesi taip, kaip nori, net jei tai ir patinka tavo mamai. Sėkmingas emocinis atsiskyrimas teikia laisvės išgyvenimą ir džiugesį. Kad tai tikrai įvyko, galime suprasti, kai nebepatiriam labai stiprių ar prieštaringų jausmų, kai galime ramiai ir laisvai, be kaltės jausmo suartėti ir nutolti, brėžti ribas, išsaugoti savo privatumą, gebame skirti, kuo esame panašios, o kuo skiriamės.

Ne visos mamos paleidžia dukras, ne visos stumteli jas pirmyn irvleidžiasi pralenkiamos. Dukros bandymai atsiskirti gali būti sutinkami priekaištais ir kaltinimu nemeile, atstūmimu, žiaurumu. Motina gali ir neįsisąmoninti savo siekio pasilaikyti dukrą sau. Kartais bent dalinio sąmoningumo esama. Tada duktė apiberiama argumentais: „aš tau gyvybę padovanojau“, „tu – mano viltis, aš iš tavęs tiek tikiuosi“, „jei tu išvažiuosi, mano sveikata dar labiau pablogės“, „vaikai visada turi rūpintis tėvais“ ir t.t..

Gyvenimas verčia augti ir bręsti. Jei atsiskirti sunku, jei tam nėra postūmio iš motinos, būtina savęs klausti: kodėl negaliu keliauti savo keliu?.. Kas mane laiko? Ko bijau? Kodėl man reikia kovoti su motina, siekiant jos artumo ar barantis su ja, bandant atsiskirti, bet nepajėgiant to padaryti?.. Ko tikiuosi ir ko siekiu be galo aiškindamasi santykius, priekaištaudama ar taikydamasi, pataikaudama?.. Galbūt už to vis dar senoji, vaikiška pozicija – atsakomybės baimė, siekis būti priimtai, įvertintai, mylimai ir globojamai...

Norėdama išeiti iš šio nepatenkintų poreikių rato, bandykite visa tai duoti sau pati. Kalbėkite su savimi jautriai ir švelniai, nekaltinkite ir negraužkite, supraskite ir mylėkite net tada (ir ypač tada), kai klystate.

Kalbėdama su motina ir nesulaukdama to, ko norite, pati sau ištarkite tuos žodžius. Parašykite mamai laišką (išsiųsti nebūtina), o dar svarbiau – atsakymą, kurį iš jos norėtumėte gauti. Skaitykite jį tiek kartų, kiek jums reikės ir laisvėkite. Išgedėkite savo nusivylimą ir paleiskite lūkesčius. Tai leis naujai atsisukti į motiną - moterį, kuri buvo palaiminta puikia dukra, bet, deja, praleido daug galimybių suartėti su ja ir su pačia savimi, mėgautis motinyste ir sąmoningai išgyventi visus jos etapus. Ar vis dar reikia ją auklėti ir mokyti, kaltinti, bausti, keršyti?.. Jai ir taip nelabai pasisekė. Tegu jums viskas pavyksta daug geriau. Gali būti, kad tada galėsite kartu pašokti, nesitikėdama, kad ji mokės jūsų šokius, bet kantriai prisitaikydama ir subtiliai vesdama. Juk taip daro geri šokėjai.

Paveikslas - Chaim Goldberg, Mother Daughter Wedding Dance ... See more

MAMA IR DUKRA: KAI MAMA NEGALI MYLĖTI

Tęsiant motinos ir dukters santykių temą, kalbėsiu apie tai, kas daliai moterų tikrai nepatiks, nes "motinystė turi būti šventa ir tobula patirtis." Šio imperatyvo skatinamos moterys kuria ir pasakoja legendas ir pasakas apie rojaus sodus, kuriuose gražiai ir nerūpestingai auga angelų prižiūrimi vaikai.

„Aš nieko iš vaikystės neprisimenu, bet turėjau idealią motiną“ (kažin kodėl sunku ką nors prisiminti iš nuostabios vaikystės?.. Paprastai žmonės linkę išstumti skausmingas patirtis) , „Ji tik manimi rūpinosi...“ (antras to rūpesčio vardas buvo kontrolė, primetant kaltę ir prikaišant nedėkingumą bei egoizmą...).

Prilipdžius motinai šventosios aureolę ir įvyniojus ją į rožinį debesėlį, be paliovos giedant ditirambus – idealizuojant – nuvertinama tai, kas buvo sunku, nemalonu, skaudu. Ši gynyba labai patogi: tarsi nebereikia kentėti, bet ir laisvės nebėra, ir atsakomybė ribota, tobulėjimo ir savęs auginimo būtinybė išnyksta. Idealizuojant kokį nors reiškinį ar žmogų, reikalaujant, kad visi ir visi jį besąlygiškai gerbtų, mylėtų, vien tik pozityviai vertintų, kuriamas idealaus pasaulio vaizdas, teikiantis nuostabaus gyvenimo iliuziją.

Toli gražu ne visos dukros patiria dainose ir eilėse įamžintą motinos meilę ir švelnumą. Kartais iš šio ryšio dukros išsineša atmintį apie atstūmimą, nuvertinimą, negalėjimą įtikti, menkavertiškumą. Tokia patirtis trukdo moteriai tinkamai rūpintis savimi, o vėliau ir kūdikiu. Negatyvus motiniškumas, pasireiškiantis pernelyg dideliu kritiškumu sau, savęs kaltinimu, nerimu ir liūdesiu, gali būti perduodamas iš kartos į kartą.

Neišmylėtos dukros turi gilių emocinių žaizdų, kurios stipriai veikia jų gebėjimą kurti santykius, užmegzti ir išlaikyti ryšį, trikdo pasitikėjimą savimi ir vertės jausmą. Joms gali būti sunku patikėti, kad jos vertos dėmesio ir neprivalo už jį atsilyginti. Pasitikėjimo stoka veda į uždarumą, baimę išreikšti save, pasirodyti ir būti pamatytai. Joms sunku patikėti, kad nebūtina visko sudėti į santykį, nereikia žūtbūtinai į jį įsikibti, jo nuolat kontroliuoti, viliantis, kad tokiu būdu išlaikysi. O juk pakaktų laikyti švelniai...

“Ar tu tikrai mane myli?.. Kodėl tu tyli?.. Gal aš tau nebepatinku?.. Kodėl tu dairaisi? Aš tau atsibodau?..“ – dažni neišmylėtų dukrų klausimai. Baimė išvargina ir jas pačias, ir jų partnerius. Iš baimės būti atstumtos ir paliktos jos gali provokuoti atmetimą. Panašiai jos gali elgtis ir su savo vaikais.

Kai mama atstumia ar yra sunkiai numatoma, tuomet dukra bijo ir vengia artumo, nors tuo pačiu to trokšta.
Kai mama viską žino geriau ir žvelgia tik iš aukšto – kritikuoja ir nuvertina, siekia, kad dukra atspindėtų jos- motinos – tobulumą, tada duktė nežino, kas ji yra, netiki savo jėgomis ir galimybėmis, arba tapatinasi su tobula motina ir aršiai puola kiekvieną, kuris išdrįsta pažiūrėti kitaip.
Kai mama vaikiška ir duktė jai atlieka motinos vaidmenį, dukrai gali būti labai sunku nuo jos atsitraukti ir pradėti gyventi savo gyvenimą.

Skamba skaudžiai, bet net motinai mirus, emociškai nepriimtos dukros, ką nors darydamos pasvarsto, ką pasakytų mama?..- Dažniausiai nieko gero- būtinai iškyla kažkas skaudaus ir skausmingo.

Būna, kad motina mato dukterį kaip savęs pratęsimą – trokšta realizuoti tai, ko ji pati gyvenime nepasiekė, maišo savo ir dukters troškimus, norus, siekius, tikslus, geriau už pačią dukra žino, ko jai reikia. „Dukra - tai tobulesnė, bet dar netobula mano versija. Ją reikia tobulinti kritikuojant ir kontroliuojant" - tokia logika yra labai patogi, nes su savimi ir savo gyvenimu nieko nebereikia daryti: galima atsidėti dukters lavinimui ir šlifavimui. Ypač sunku dukrai, kuri iš prigimties gabi visai kitiems dalykams nei jos mama, o mama vis nerimsta, kas gi jos verslą perims – kaip čia iš meniškos svajoklės veiklią ir ambicingą verslininkę padaryti...

Dukrai sunku atsiskirti nuo motinos, jei ryšys yra pernelyg glaudus ir artimas, bet dar sunkiau, jei jis negatyvus, dukra negavo motiniškos šilumos ir palaikymo, tapo motina savo mamai, jaučiasi kalta ir visapusiškai atsakinga už jos savijautą ir laimę.

Nesulauktas motinos pripažinimas - stipriausi klijai, verčiantys net suaugusią moterį šokti pagal seną, nugrotą melodiją: "O kodėl tu neatvažiuosi?.." (duktė jaučiasi kalta), "man taip bloga, taip viską skauda, taip negaliu... " (dukra jaučia pareigą viską pataisyti, sutvarkyti, išspręsti). „Darysiu viską, kad tik įtikčiau ir patikčiau“ – nusprendžia dukra, trokštanti motinos palaiminimo ir net nepastebi, kaip šis siekis tarsi pūlinys persimeta į kitus santykius. Motinos pakaitalais tampa mokytojai, viršininkai ir partneriai, kurių palankumo ir meilės siekiama automatiškai, nesusimąstant.

Kuo skaudesnis, prieštaringesnis dukros - mamos ryšys, tuo sunkiau dukrai įgyti emocinę nepriklausomybę, savo akimis peržiūrėti patirtį ir pamatyti, kaip tai, kas buvo paveikė, o gal ir iki šiol veikia. „Negaliu būti laiminga, jei mano mama nelaiminga. Darysiu viską, kad ji būtų laimingesnė“ – kalba emociškai priklausoma dukra. Jai sunku suprasti, kad nelaimingumas, susitapatinimas su aukos pozicija gali teikti pasitenkinimą, nes pritraukia gailestį ir kitų rūpestį. Kartais žaidimas tęsiamas toliau ir nelaimingos mamos nelaiminga dukra savo emocinę būseną ir atsakomybę už ją bando permesti kitiems...

Emocinė priklausomybė apsunkina net paprastus, kasdieniškus reikalus, ištrina ribas ir viską supainioja. Žmogus, bandantis spręsti kito žmogaus problemas, atspėti ir patenkinti jo poreikius, nusivilia, jaučiasi išnaudojamas ir labai pyksta. Jis pervertina savo galią ir poveikį kitiems, imasi atsakomybės už kitus, bet atmeta atsakomybę už save.
Išsipainioti, atsisakyti susireikšminimo ir būti paprastu – labai sunku.

Ar jums pavyksta?.. Kaip?..

Paveikslas - Jose Ortega ... See more

MAMA IR DUKRA: santykis, kuriam trečias – labai reikalingas

Džiaugiuosi ir graudinuosi, kai matau tėčius, kurie dėmesingi dukroms (tai dažna praktika Tėkmės mokykloje; atrodo, kad čia vyrai vienas nuo kito užsikrečia pozityviu tėviškumu): šokinėjančius per virvutę, nes jos paprašė, ateinančius vien tam, kad nufotografuotų kaip jos žaidžia, vežančius jas į kitą rajono pakraštį, nes „mergaitėms reikia pasibūti“, bėgančius pirkti pamirštų pusrytėlių, įsitraukusius į begalines diskusijas apie nesibaigiančius norus, su kuriais į mamas jos net nesivargina kreiptis...

Tėvo dėmesys, įsitraukimas ir rūpestis – tai brangiausias dukros kraitis. Tokį kraitį gavus, net ištekėti nebesvarbu 😉

Sėkmingam dukros augimui būtina, kad į motinos – dukters ryšį įsiterptų trečias. Taip suformuojamas trikampis - stabilesnė struktūra, kuri sumažina tarp dviejų esančią įtampą ir sušvelnina emocinį krūvį.
Natūraliausia, jei tai – tėvas, apjungiantis ir atskiriantis, išvedantis ir parodantis, kad gyvenime svarbūs ir reikalingi ne tik komfortą teikiantys santykiai. Be to, ne tik tokie santykiai yra vertingi ir prasmingi.

Tėvas padeda mamos- dukters santykiui į jį įsiterpdamas ir įsitraukdamas, o taip pat subtiliai jausdamas ribą ir atsitraukdamas.

- Dukra, gal tu su mama dėl tos aprangos pasitark, - girdžiu sunerimusį vyro balsą.
- Tu žinai, tėti, aš mamos jau labai seniai neklausau,- ramiai atremia vienuolikmetė.

Viskas gerai. Kada gi dar dukrai tos mamos „seniai“ neklausyti?.. Ypač dėl aprangos.

Paauglystėje dukroms reikia viską žinoti geriau. Joms reikia bent truputį nugalėti tą, kuri taip ilgai atrodė svajonė ir išsipildymas. Joms reikia pajusti, kad jos tikrai gali ir eis toliau...

Jei tėvas dominuojantis, pernelyg griežtas ir kritiškas, dukrai jo pastabos įsirėžia kaip nuosprendis ir sunkiai pakeičiama etiketė: „Aš esu stora, nevykėlė, žiopla, joks vyras manęs nemylės, etc.“ – tokias išvadas daro gausios tėvo kritikos sulaukianti dukra.

Tėvas - pirmasis dukros vyras. Geras tėvas moko ir lavina, teikia meilę, dėmesį, pripažinimą, nieko nesiekdamas sau. Ji patvirtina dukters moteriškumą ir besąlygišką vertę, atsispirdamas pagundai ir nepasinaudodamas juo. Tą patyrusi mergaitė niekada neis į santykį su vyru tik tam, kad pasitvirtintų savo vertę – ji ja niekada neabejos.

Kai tėvas pernelyg suartėja su dukra, pakelia ją iki partnerės statuso (juk paprasčiau turėti gerą ryšį su priklausoma paaugle negu su žmona...), motina jaučiasi nesaugiai ir tarsi atsisuka prieš dukrą, nesąmoningai pavydi ir konkuruoja su ja.
Tokiame trikampyje pabuvojusi moteris išsineša daug nerimo, nesaugumo, konkurencinės energijos, poreikį būti galios pozicijoje. Nesąmoningai bijodama vyrų, ji gali nuolat demonstruoti savo galią ir pranašumą, manipuliuoti.

Jei tėvas artimas dukrai, bet jo elgesys dviprasmiškas, fiziškai ar psichologiškai peržengiantis ribas, ji jaučia sumaištį ir netikrumą, atsiranda daug nerimo ir abejonių, o kiekvienas ryšys su vyru nesąmoningai ir nevalingai įgyja seksualinį atspalvį.

Jei tėvo nėra, jis nusišalinęs ar neturi galios, kad sudarytų pakankamą atsvarą motinos – dukters tandemui, mergaitė prisipildo motinos patirtimis, nuostatomis, požiūriais. Ypač stipriai ji perima motinos požiūrį į vyrus. Vyrai gali būti suvokiami kaip pavojingi grobuonys, vaikai, kuriuos reikia prižiūrėti ir kontroliuoti, ištikimybei nepajėgūs išdavikai, vėjo pamušalai, etc..

Kad vyrai atvirstų žmonėmis, kurių pasauliai (kaip ir moterų) labai įvairūs, nors kai kuo ir panašūs, reikia bučiuoti varles, pamilti pabaisą, tylėti ir megzti dilgėlių megztinius, t.y. atlikti darbus, kurie reikalauja prisiimti atsakomybę, prisiversti, turėti valios, įveikti sunkumus, laikytis žodžio, ugdyti kantrybę ir ištvermę, išbūti su savimi - daug patirti ir išgyventi, subręsti ir suaugti. Moteriai būtina suvokti ir ugdyti vyriškumą, kad jis nekeltų grėsmės, negąsdintų. Tada nereiks nuolat įrodinėti savo galių, subtiliai žeminti vyrų, kovoti prieš juos manipuliuojant ar atsitraukiant į sustiprintą ir sutirštintą emocionalumą.

Dar labai svarbu pažymėti, kad tėvas – svarbi figūra ne tik tada, kai dukra ūgteli. Nėštumo, gimdymo, žindymo laikotarpiu, gindamas ir palaikydamas moterį, sudarydamas jai sąlygas pailsėti, gerai maitintis, stiprindamas jos pasitikėjimą, girdamas ir žavėdamasis – mylėdamas, vyras sudaro sąlygas moteriai skleisti pozityvų motiniškumą, švelniai ir rūpestingai mylėti save pačią ir kūdikį, ramiai priimti sunkumus ir nesėkmes. Situacija apsunkinama, jei tėvas kritikuoja (ar leidžia kitiems tai daryti) mamą, nepasitiki jos instinktyviu gebėjimu pakankamai gerai nešioti, gimdyti ir žindyti, nepalaiko, jei iškyla sunkumų. Save kaltinanti ir graužianti, įsitempusi, savęs nepriimanti moteris, neatlaiko pati savęs, jai sunku atsiduoti motinystės instinktui, su meile ir priėmimu žvelgti į vaiką.

Vyrai pagarbiai atsiliepiantys apie moteris, jų būdą ir jo išraišką, mylintis tai, kas tradiciškai priskiriama moteriškam pradui, dovanoja savo dukterims neįkainojamą dovaną – galimybę atrasti ir mylėti save pačią - tai, kas viduje giliausia ir įgimta.

Ką gražiausio esate gavusi iš savo tėčio? Ar jis mylėjo ir vertino moteriškumą? Ar pastebėjo jus, kaip jo dalininkę?.. Ar tėtis suteikė atsvarą motinos ir kitų moterų pasauliui?.. O gal buvo kitų vyrų su kuriais galėjote saugiai patirti, kad mama ne visada teisi?.. ... See more