Sielvartaujame, kai netenkame ar prarandame tai, ką branginome. Sielvartas yra sunkus ir skausmingas. Sielvartaujantys žmonės dažnai skundžiasi fiziniu širdies skausmu, apatija ir nuovargiu. Jiems sunku ne tik žiūrėti į priekį ir matyti perspektyvą: atrodo nepakeliama išbūti šį momentą. Sielvartas dažniausiai siejamas su artimo žmogaus netektimi, tačiau jis gali ištikti ir po skyrybų, netekus darbo.

Tėvų neišmylėti vaikai net suaugę gali patirti gilios, atsikartojančios, sunkiai vaistams pasiduodančios depresijos epizodus, kuriuos galėčiau prilyginti tik labai svarbios netekties sielvartui. Beprotiškai sunku sielvartauti ir išgedėti tai, ko net neturėjai, o tenka susikurti, atsisveikinti ir palaidoti...

Sielvartas verčia gūžtis, kviečia pasinerti į neviltį iki dugno ir laikyti save ten tol, kol nebegalėsi kitaip. Geriau tuo metu nebūti vienam. Tačiau nerti vis tiek tenka, nes kito pasirinkimo nėra.

Tai kaip kartybės taurė, kurią gali kuriam laikui atidėti, bet neišvengiamai teks išgerti. Geriau tuo metu nebūti vienam.

John Roddam Spencer Stanhope paveiksle „Sielvartas ir kantrybė“ Kantrybė švelniai, kiek saldokai, atlaidžiai, pasitikinčiai ir net sakyčiau užknistai pavargusiai šypsosi. Taip ir būna, kai vėl ir vėl tenka ištverti tą laiką, nerti gilyn ir ieškoti jo prasmės. Vėl ir vėl, dar ir dar – kiek reikės. Ant grindų mėtosi rožės – turbūt tos pačios...

„Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus:
Sparnų žydrųjų – vakaro vėsos –
Bebalsės žemės – andai man žadėjai
Daugiau žiedų ir laimės, ir šviesos,
Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus.“
(S.Geda „Viešpaties rožių ilgesys“) ... See more

„Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus“ (S.Geda)

Ilgesys – tai būsena, kurią atsinešame jau gimdami. Galbūt ilgesys kyla iš įsčių prisiminimo, kai visi poreikiai buvo patenkinami vos iškilę ir tam nereikėdavo jokių pastangų. Galbūt jo šaknys driekiasi per kartų kartas ir siekia rojaus sodą, kupina įstabios darnos ir vienovės su Dievu...

Ilgesys nepatogus, jį sunku apibrėžti ir išjausti – atrasti tinkamas išraiškos formas: žodžius, spalvas, judesius. Vengdami neapibrėžtumo, žmonės maskuoja ilgesį sentimentais („o, juk kažkada praeityje tikrai buvo tobulo išsipildymo laikas“ - nejaugi pripažinsi, kad iš tiesų, tai ne, nebuvo, juk ir tada neapleido nepasitenkinimas ir stygius...), pasiekimais ir sėkmingo žmogaus poza („viską turiu, nieko netrūksta, esu tobulai išsipildęs ir absoliučiai patenkintas“), ateities lūkesčiais („tada, kai aš šitai padarysiu, viskas bus visai kitaip...“).

Pagautas ir atpažintas ilgesys gali plūstelėti švelnumu, atlaidumu ir artumo su kitais žmonėmis patyrimu: juk taip bendražmogiška ilgėtis... Galbūt ilgesys – tai amžinas priminimas apie viltį ir nuojauta, kad yra kažkas daug daugiau nei žmogiško gyvenimo mirksnis. ... See more

Krizės – netektys, skyrybos, sunkios ir sudėtingos ligos, traumos, išdavystės, vaikų ir kitų artimųjų bėdos – apnuogina žmones, atskleidžia jiems juos pačius ir atveria viską, ko jie nemoka, nesugeba ar nenori sau duoti, o tuo pačiu suteikia galimybę išmokti, verčia įsigilinti į save ir subręsti, atsistoti ant savo kojų ir atrasti naujas atramas.

Krizėse išgyvenama daug sudėtingų, prieštaringų jausmų, kurie neša didelį ir stiprų energijos gūsį. Dėl šios priežasties krizę išgyvenantys žmonės gali nemiegoti, nevalgyti, bet vis tiek turėti daug jėgų.

Prieštaringi jausmai - tai tarsi susiraizgęs siūlų, vielos, valo ir virvių gniužulas. Išpainiodami atskirus siūlus, įgyjame daugiau galimybių kryptingai ir kūrybiškai juos išnaudoti. Deja, atskirdami ir išpainiodami jausmus, kartais užstringame - negalime nei suprasti, nei priimti, nei paleisti.

- Užimdami aukos poziciją, atsikratome atsakomybės, bet prarandame laisvę.

Nuvertindami ir kritikuodami, išduodame save: atsisakome būti vieninteliais sau ir unikaliais pasauliui – lyginamės su kitais.

Kaltindami, smerkdami save (arba įsivaizduodami, kad kiti kaltina ir smerkia) atsisakome save suprasti ir užtarti.

Priekaištaudami kitiems, keršydami ar puoselėdami keršto fantazijas, išvengiame vienatvės: juk keršydamas nesu vienas - su manimi mano priešai, gyvenimo griovėjai.

Pykdami ir piktindamiesi kitais bandome paneigti bejėgiškumą ir savąjį ribotumą.

Nusivildami paneigime patikimesnių atramų paieškos būtinybę.

Gėdindamiesi atsisakome save palaikyti ir padrąsinti.

Užsiskęsdami nuo kitų, atmetame kančios, klaidų, gyvenimo paradoksų ir absurdo universalumą.

Vengdami sprendimų bandome išsaugoti visas galimybes ir tuo pačiu neturime nė vienos...

Pasinerdami į neviltį, bandome apsisaugoti nuo skausmo ateityje, bet išsižadame vilties.

Ir tik nuolat grįždami į save, išgyvendami kiekvieną jausmą – kentėdami, priimdami savo bejėgiškumą, ribotumą, negalią, nesislapstydami po nenugalimo kario šarvais, atsisakydami visagalybės pretenzijų,pripažindami žaizdas ir skausmą, augame ir bręstame, tampame jautrūs sau ir kitiems, atviri gyvenimui ir pasauliui.

Galima sakyti, kad kiekvienas pralaimėjimas mus priartina prie pergalės – taikos, ramybės, išminties.

Ko jus išmokė jūsų krizės?.. Ar pavyko paaugti ir patirti, kad žlugimas veda į klestėjimą?.. Jei ne, gal laikas būti su savimi ir kalbėtis?..

Kaip sakė Čerčilis, neleiskite gerai krizei nueiti vėjais ;) ... See more