Motina ir dukra: tarp artumo ir priešiškumo

Kai pagimdžiau dukrą, vienas iš pogimdyminės euforijos komponentų buvo stipri moteriškumo pajauta. Mano dukra – ji kaip ir aš… Sunku ir apibūdinti tą galingą, džiugų, gilų vienybės ir bendrystės patyrimą. Tokia buvo mudviejų tebesitęsiančio nuotykio pradžia. Prisiminimas apie šią patirtį padėjo atlaikyti sunkius motinystės momentus ir etapus. Jis stiprina ir dabar.

Sakoma, kad „motinos – dukters“ santykis pats sudėtingiausias iš visų galimų variantų: „motinos – sūnaus“, „tėvo – dukters“, „tėvo – sūnaus“ ryšiai yra daug mažiau prieštaringi, perpildyti jausmais ir emocijomis. Susiliejimas ir panašumas, idealizacija ir nuvertinimas, konkurencija, kova ir vienybė, palaikymas, tapatumas ir atsiskyrimas,– tokie skirtingi ir priešingi šio santykio dėmenys.

Auksinis startas

Pirmieji dukters ir motinos gyvenimo metai yra paženklinti susiliejimu, kuris padeda motinai atspėti dukters poreikius ir juos patenkinti. Iš susiliejimo gimsta saugumas, kuris leidžia dukrai augti ir vystytis, pažinti pasaulį ir tikėti, kad esi pakankamai saugioje vietoje, užmegzti ryšį, pažinti ir kurti, išbandyti savo galias. Jei kūdikystėje susiliejimo patirtis nepakankama, suaugęs žmogus gali nuolat ieškoti besąlygiškos meilės ir palaikymo, trokšti susiliejimo ir tikėtis, kad kitas be žodžių atspės jo poreikius ir juos patenkins.

Besąlygiška motinos meilė – tai tarsi leidimas būti. Jei dukra jo nesulaukia, net daugybei metų praėjus, ji gali išgyventi nepaaiškinamą įtampą, nerimą, stresą, baimę, liūdesį ir abejones, ar ji pakankamai gera, graži, protinga, ar sugebės ko nors pasiekti, susiras darbą, sukurs šeimą, susilauks vaikų.

Nuo to, kaip motina žiūri į dukrą, priklauso tai, kaip dukra žiūrės į save ir kitus, kaip save vertins, ar pasitikės pasauliu, jausmais ir santykiais, kaip ji kurs ryšį, palaikys ir plėtos santykius, kaip jai seksis rūpintis savimi, priimti, mylėti ir prižiūrėti savo kūną.

Motina mergaitei yra pirmoji visagalė deivė, trokštamas idealas. Jos suknelės, rankinė, batelių kaukšėjimas, lūpdažis ir kvepalai  – tarsi šventosios relikvijos, prie kurių suteikta galimybė prisiliesti. Jei ne, net suaugusi dukra gali nedrįsti puoštis, rinktis drabužių, kurti įvaizdį, kuris geriausiai atitiktų jos gyvenimo būdą ir padėtų išreikšti save.

Ar atsimenate mamos daiktus, kuriais labiausiai žavėjotės?.. Kas tai buvo?.. Ar gaudavote progų tą šventenybę bent paliesti?..

Mama ir dukra: kai mama negali mylėti

Tęsiant motinos ir dukters santykių temą, kalbėsiu apie tai, kas daliai moterų tikrai nepatiks: juk paprasčiau į motinystę žiūrėti kaip į idealią, visoms pagimdžiusioms moterims būdingą, beribės meilės, priėmimo ir pasitenkinimo kupiną būseną. Deja, dėl daugybės priežasčių moterys kartais nepajėgia mylėti savo dukrų (ir praleidžia daug gražaus ir gero…).

„Aš nieko iš vaikystės neprisimenu, bet turėjau idealią motiną“ (kažin kodėl sunku prisiminti ką nors iš nuostabios vaikystės?.. Paprastai žmonės linkę išstumti skausmingas patirtis) , „Ji tik manimi rūpinosi…“ (antras to rūpesčio vardas buvo kontrolė, primetant kaltę ir prikaišant nedėkingumą bei egoizmą…). Tai tik pora iliustracijų, kaip tai, ko vaikas troško, suaugęs bando paversti realybe.

Prilipdžius motinai šventosios aureolę ir įvyniojus ją į rožinį debesėlį, be paliovos giedant ditirambus – idealizuojant, nuvertinama tai, kas buvo sunku, nemalonu, skaudu. Ši gynyba labai patogi: tarsi nebereikia kentėti, bet ir laisvės nebėra, ir atsakomybė ribota, tobulėjimo ir savęs auginimo būtinybė išnyksta. Idealizuojant kokį nors reiškinį ar žmogų, reikalaujant, kad visi ir visi jį besąlygiškai gerbtų, mylėtų, vien tik pozityviai vertintų, kuriamas idealaus pasaulio vaizdas, teikiantis nuostabaus iliuziją.

Toli gražu ne kiekviena dukra patiria dainose ir eilėse įamžintą motinos meilę ir švelnumą. Kartais iš šio ryšio dukra išsineša atmintį apie atstūmimą, nuvertinimą, negalėjimą įtikti, menkavertiškumą. Tokia patirtis trukdo moteriai tinkamai rūpintis savimi, o vėliau ir kūdikiu. Negatyvus motiniškumas, pasireiškiantis pernelyg dideliu kritiškumu sau, savęs kaltinimu, nerimu ir liūdesiu, gali būti perduodamas iš kartos į kartą.

Neišmylėtos dukros turi gilių emocinių žaizdų, kurios stipriai veikia jų gebėjimą kurti santykius, užmegzti ir išlaikyti ryšį, trikdo pasitikėjimą savimi ir vertės jausmą. Joms gali būti sunku patikėti, kad jos vertos dėmesio ir neprivalo už jį atsilyginti. Joms sunku patikėti, kad nebūtina visko sudėti į santykį, nereikia žūtbūtinai į jį įsikibti, jo nuolat kontroliuoti, viliantis, kad tokiu būdu išlaikysi. O juk pakaktų laikyti švelniai… Pasitikėjimo stoka veda į uždarumą, baimę išreikšti save, pasirodyti ir būti pamatytai.

“Ar tu tikrai mane myli?.. Kodėl tu tyli?.. Gal aš tau nebepatinku?.. Kodėl tu dairaisi? Aš tau atsibodau?..“ – dažni neišmylėtų dukrų klausimai. Baimė išvargina ir jas pačias, ir jų partnerius. Iš baimės būti atstumtos ir paliktos jos gali provokuoti atmetimą. Panašiai jos gali elgtis ir su savo vaikais.

Kai mama atstumia ar yra sunkiai numatoma, tuomet dukra bijo ir vengia artumo, nors tuo pačiu to trokšta. Kai mama viską žino geriau ir žvelgia tik iš aukšto – kritikuoja ir nuvertina, siekia, kad dukra atspindėtų jos- motinos – tobulumą, tada duktė nežino, kas ji yra, netiki savo jėgomis ir galimybėmis, arba tapatinasi su „tobula“ motina ir aršiai puola kiekvieną, kuris išdrįsta pažiūrėti kitaip. Jei mama vaikiška ir duktė jai atlieka motinos vaidmenį, dukrai gali būti labai sunku nuo jos atsitraukti ir pradėti gyventi savo gyvenimą.

Skamba skaudžiai, bet net motinai mirus, emociškai nepriimtos dukros, ką nors darydamos pasvarsto, ką pasakytų mama?..- Dažniausiai nieko gero- būtinai iškyla kažkas skaudaus ir skausmingo.

Būna, kad motina mato dukterį kaip savęs pratęsimą – trokšta realizuoti tai, ko ji pati gyvenime nepasiekė, maišo savo ir dukters troškimus, norus, siekius, tikslus, geriau už pačią dukra žino, ko jai reikia.

„Dukra – tai tobulesnė, bet dar netobula mano versija. Ją reikia tobulinti kritikuojant ir kontroliuojant“ – tokia logika yra  labai patogi, nes su savimi ir savo gyvenimu nieko nebereikia daryti: galima atsidėti dukters lavinimui ir šlifavimui. Ypač sunku dukrai, kuri iš prigimties gabi visai kitiems dalykams nei jos mama, o mama vis nerimsta, kas gi jos verslą perims – kaip čia iš meniškos svajoklės veiklią ir ambicingą verslininkę padaryti…

Nesulauktas motinos pripažinimas – stipriausi klijai, verčiantys net suaugusią moterį šokti pagal seną, nugrotą melodiją: „O kodėl tu neatvažiuosi?..“ (duktė jaučiasi kalta), „man taip bloga, taip viską skauda, taip negaliu… “ (dukra jaučia pareigą viską pataisyti, sutvarkyti, išspręsti).

„Darysiu viską, kad tik įtikčiau ir patikčiau“ – nusprendžia dukra, trokštanti motinos palaiminimo ir net nepastebi, kaip šis siekis tarsi pūlinys persimeta į kitus santykius. Motinos pakaitalais tampa mokytojai, viršininkai ir partneriai, kurių palankumo ir meilės siekiama automatiškai, nesusimąstant.

Dukrai sunku atsiskirti nuo motinos, jei ryšys yra pernelyg glaudus ir artimas, bet dar sunkiau, jei jis negatyvus, dukra negavo motiniškos šilumos ir palaikymo, tapo motina savo mamai, jaučiasi kalta ir visapusiškai atsakinga už jos savijautą ir laimę.

Kuo skaudesnis, prieštaringesnis dukros- mamos ryšys, tuo sunkiau dukrai įgyti emocinę nepriklausomybę, savo akimis peržiūrėti patirtį ir pamatyti, kaip tai, kas buvo paveikė, o gal ir iki šiol veikia.

„Negaliu būti laiminga, jei mano mama nelaiminga. Darysiu viską, kad ji būtų laimingesnė“ – kalba emociškai priklausoma dukra. Jai sunku suprasti, kad nelaimingumas, susitapatinimas su aukos pozicija gali teikti pasitenkinimą, nes pritraukia gailestį ir kitų rūpestį. Ji neprivalo „gelbėti“ motinos ir niekas neprivalo gelbėti jos pačios. Kartais žaidimas tęsiamas toliau ir nelaimingos mamos nelaiminga dukra savo emocinę būseną ir atsakomybę už ją bando permesti kitiems.

Emocinė priklausomybė apsunkina net paprastus, kasdieniškus reikalus, ištrina ribas ir viską supainioja. Žmogus, bandantis spręsti kito žmogaus problemas, atspėti ir patenkinti jo poreikius, nusivilia, jaučiasi išnaudojamas ir labai pyksta. Jis pervertina savo galią ir poveikį kitiems, imasi atsakomybės už kitus, bet atmeta atsakomybę už save.

Mama – drama

Labai emocionali, išraiškingai ir detaliai jausmus išreiškianti mama gali užimti labai daug erdvės. Tiek daug, kad niekieno daugiau jausmams šeimoje vietos nelieka – viskas susidėlioja aplinkui jos didenybę motina. Ji kenčia skaudžiausiai, liūdi giliausiai, nerimauja smarkiausiai, netenka daugiausiai. Ryški, visur pirma save parodanti motina gali stipriai primesti emocinį foną ir tuo varžyti kitų šeimos narių raišką, čia pat juos kaltindama abejingumu, pasyvumu, iniciatyvos stoka.

„Niekada negalėjau pasakyti, kaip jaučiuosi aš, nes motina vis tiek visada jautėsi blogiau, o mano jausmai buvo tik dar vienas jos kančios ir pergyvenimų šaltinis. Išjungdavau jausmus, nes bijojau priekaištų, kad jaučiuosi ne taip, kaip reikia. Jei bandydavau apie tai pasakyti, sulaukdavau kaltinimų, kad esu nedėkinga arba neteisingai ją suprantu.“ – pasakojo klientė, serganti depresija.

Kas lieka tokioje situacijoje dukrai?.. Ji kaltina save ir užsisklendžia, atsiriboja nuo jausmų ir per juos formuojamų santykių arba bando konkuruoti su motina: sutirština emocijas, ieško dar įspūdingesnių jų raiškos būdų, patiria dar įvairesnius ir problematiškesnius kūno pojūčius bei simptomus.

Paauglių žalojimasis, savižudybės bandymai, psichosomatika dažnai yra nuoroda į jų neišgirstus, nepastebėtus, neišreikštus, neatsakytus jausmus, kuriems nėra vietos šeimoje.

„Tai dabar aš kalta?“ – pyksta ant manęs ponia, kai bandau paaiškinti, kaip ji dalyvauja dukters problemose. Neviltingai atsidūstu, nes man nuoširdžiai nerūpi nei varžytis, nei kažką įrodyti ir laimėti, nei (juolab) kaltinti. Ir taip aišku, kad kalti Adomas ir Ieva, o mes galime kalbėti tik apie atsakomybę ir drąsą pripažinti savo indėlį žmogiškose peripetijose bei garbingą bandymą keisti situaciją.

Jei mama nusileidžia ir susitvardo, lavina ne tik emocijų raišką, bet ir ugdo jausmus, formuoja nuoseklius, stabilius santykius, jei bent retkarčiais susilaiko nuo emocijų išraiškos ir palieka vietos dukros raiškai, padeda svarstyti apie emocinių išgyvenimų prasmę, priima savo ir dukters jausmų prieštaringumą, padeda jį atrasti, išreikšti ir priimti, padėtis gali keistis.

Deja, daugybė mamų nori, kad būtų taisoma „nenormali“ paauglė.

Trečias – labai reikalingas

Džiaugiuosi ir graudinuosi, kai matau dėmesingus dukroms tėčius: šokinėjančius per virvutę, nes jos paprašė, vežančius jas į kitą rajono pakraštį, nes „mergaitėms reikia pasibūti“, bėgančius pirkti pamirštų pusrytėlių, įsitraukusius į begalines diskusijas apie nesibaigiančius norus, su kuriais į mamos jos net nesivargina kreiptis…

Tėvo dėmesys, įsitraukimas ir rūpestis – tai brangiausias dukros kraitis. Tokį kraitį gavus, net ištekėti nebesvarbu 😉

– Dukra, gal tu su mama dėl tos aprangos pasitark, – girdžiu sunerimusį vyro balsą.

-Tu žinai, tėti, aš mamos jau labai seniai neklausau,- ramiai atremia vienuolikmetė.

Viskas gerai. Kada gi dar dukrai tos mamos „seniai“ neklausyti?.. Ypač dėl aprangos.

Paauglystėje dukroms reikia viską žinoti geriau. Joms reikia bent truputį nugalėti tą, kuri taip ilgai atrodė svajonė ir išsipildymas. Joms reikia pajusti, kad jos tikrai gali ir eis toliau.

Sėkmingam dukros augimui būtina, kad į motinos – dukters ryšį įsiterptų trečias. Trikampis yra daug stabilesnė struktūra, kuri sumažina tarp dviejų esančią įtampą ir sušvelnina emocinį krūvį.

Natūraliausia, jei tai – tėvas, apjungiantis ir atskiriantis, išvedantis ir parodantis, kad gyvenime svarbūs ir reikalingi ne tik komfortą teikiantys santykiai. Be to, ne tik tokie santykiai yra vertingi ir prasmingi.

Tačiau jei tėvas pernelyg griežtas ir kritiškas, dukrai jo pastabos įsirėžia kaip nuosprendis ir sunkiai pakeičiama etiketė: „Aš esu stora, nevykėlė, žiopla, joks vyras manęs nemylės, etc.“ – tokias išvadas daro gausios tėvo kritikos sulaukianti dukra.

Tėvas – pirmasis dukros vyras. Geras tėvas moko ir lavina, teikia meilę, dėmesį, pripažinimą, nieko nesiekdamas sau. Tėvas patvirtina dukters moteriškumą ir besąlygišką jo vertę, atsispirdamas pagundai ir nepasinaudodamas juo. Tą patyrusi mergaitė niekada neis į santykį su vyru tik tam, kad pasitvirtintų savo vertę – ji ja neabejos.

Jei tėvas artimas dukrai, bet jo elgesys dviprasmiškas, fiziškai ar psichologiškai peržengiantis ribas, jei duktė pakeliama iki suaugusios moters pozicijos ir praranda vaiko statusą, ji jaučia sumaištį ir netikrumą, atsiranda daug nerimo ir abejonių, o kiekvienas ryšys su vyru nesąmoningai ir nevalingai įgyja seksualinį atspalvį.

Kai tėvas pernelyg suartėja su dukra, pakelia ją iki partnerės statuso (juk paprasčiau turėti gerą ryšį su priklausoma paaugle negu su žmona…), motina jaučiasi nesaugiai ir tarsi atsisuka prieš dukrą, nesąmoningai pavydi ir konkuruoja su ja.

Tokiame trikampyje pabuvojusi moteris išsineša daug nerimo, nesaugumo, konkurencinės energijos, poreikį būti galios pozicijoje. Nesąmoningai bijodama vyrų, ji gali nuolat demonstruoti savo galią ir pranašumą, manipuliuoti.

Jei tėvo nėra, jis nusišalinęs ar neturi galios, kad sudarytų pakankamą atsvarą motinos – dukters tandemui, mergaitė prisipildo motinos patirtimis, nuostatomis, požiūriais. Ypač stipriai ji perima motinos požiūrį į vyrus. Vyrai gali būti suvokiami kaip pavojingi grobuonys, vaikai, kuriuos reikia prižiūrėti ir kontroliuoti, ištikimybei nepajėgūs išdavikai, vėjo pamušalai, etc.. Kad vyrai atvirstų žmonėmis, kurių pasauliai (kaip ir moterų) labai įvairūs, nors kai kuo ir panašūs, reikia bučiuoti varles, pamilti pabaisą, tylėti ir megzti dilgėlių megztinius, t.y. atlikti darbus, kurie reikalauja prisiimti atsakomybę, prisiversti, turėti valios, įveikti sunkumus, laikytis žodžio, ugdyti kantrybę ir ištvermę, išbūti su savimi – daug patirti ir išgyventi, subręsti ir suaugti. Suvokti ir ugdyti savo vyriškumą, kad jis nekeltų grėsmės, negąsdintų, kad prieš jį nereiktų kovoti manipuliuojant ar atsitraukiant į sustiprintą ir sutirštintą emocionalumą.

Noriu pabrėžti, kad tėvas – svarbi figūra ne tik tada, kai dukra ūgteli. Nėštumo, gimdymo, žindymo laikotarpiu, gindamas ir palaikydamas moterį, sudarydamas jai sąlygas pailsėti, gerai maitintis, stiprindamas jos pasitikėjimą, girdamas ir žavėdamasis – mylėdamas, vyras sudaro sąlygas moteriai skleisti pozityvų motiniškumą, švelniai ir rūpestingai mylėti save pačią ir kūdikį, ramiai priimti sunkumus ir nesėkmes. Situacija apsunkinama, jei tėvas kritikuoja (ar leidžia kitiems tai daryti) mamą, nepasitiki jos instinktyviu gebėjimu pakankamai gerai nešioti, gimdyti ir žindyti, nepalaiko, jei iškyla sunkumų. Save kaltinanti ir graužianti, įsitempusi, savęs nepriimanti moteris, neatlaiko pati savęs, jai sunku atsiduoti motinystės instinktui, su meile ir priėmimu žvelgti į vaiką.

Vyrai pagarbiai atsiliepiantys apie moteris, jų būdą ir jo išraišką, mylintis tai, kas tradiciškai priskiriama moteriškam pradui, dovanoja savo dukterims neįkainojamą dovaną – galimybę atrasti ir mylėti save pačią – tai, kas viduje giliausia ir įgimta.

Ką gražiausio esate gavusi iš savo tėčio? Ar jis mylėjo ir vertino moteriškumą? Ar pastebėjo jus, kaip jo dalininkę?.. Ar tėtis suteikė atsvarą motinos ir kitų moterų pasauliui?.. O gal buvo kitų vyrų su kuriais galėjote saugiai patirti, kad mama ne visada teisi?..

Vidinė laisvė – brandaus suaugusiojo privilegija

Dukrai svarbu ištyrinėti motinos paveldą – tai, ką ji iš motinos suprato apie vyrus, kitas moteris, buitį ir anapusybę, darbą, laisvalaikį, santykius, save ir pasaulį. Motinos kraičio inventorizacija nėra paprasta ir lengva: retai kuri mama skaito dukrai paskaitas minėtomis temomis. Daug dažniau jos požiūris ryškėja iš replikų ir pokalbių nuotrupų, mėgstamų patarlių ar priežodžių, emocinio fono, kuris susidarydavo palietus kurią nors temą.

Atsiskirti lengviau, kai motina emociškai paleidžia ir net stumteli dukrą nuo savęs, simboliškai laimina ją tolimesniam gyvenimui, išreikšdama pasitikėjimą, kad duktė mokės tinkamai savimi pasirūpinti, būti laiminga ir keliaus toliau, sėkmingiau – aplenks mamą, nors esant būtinybei galės grįžti, gauti paramą ir palaikymą.

Vidinė laisvė – brandaus suaugusiojo privilegija

mama dukra santykiai psichologinės problemos psichoterapeutasJuokaujama, kad esi suaugusi tada, kai elgiesi taip, kaip nori, net jei tai ir patinka tavo mamai. Sėkmingas emocinis atsiskyrimas teikia laisvės išgyvenimą ir džiugesį. Kad tai tikrai įvyko, galime suprasti, kai nebepatiriam labai stiprių ar prieštaringų jausmų, kai galime ramiai ir laisvai, be kaltės jausmo suartėti ir nutolti, brėžti ribas, išsaugoti savo

Juokaujama, kad esi suaugusi tada, kai elgiesi taip, kaip nori, net jei tai ir patinka tavo mamai. Sėkmingas emocinis atsiskyrimas teikia laisvės išgyvenimą ir džiugesį. Kad tai tikrai įvyko, galime suprasti, kai nebepatiriam labai stiprių ar prieštaringų jausmų, kai galime ramiai ir laisvai, be kaltės jausmo suartėti ir nutolti, brėžti ribas, išsaugoti savo privatumą, gebame skirti, kuo esame panašios, o kuo skiriamės.

Ne visos mamos paleidžia dukras, ne visos stumteli jas pirmyn ir leidžiasi pralenkiamos. Dukros bandymai atsiskirti gali būti sutinkami priekaištais ir kaltinimu nemeile, atstūmimu, žiaurumu. Motina gali ir neįsisąmoninti savo siekio pasilaikyti dukrą sau. Kartais bent dalinio sąmoningumo esama, tačiau susivokti nemalonu. Patogiau yra racionalizuoti, bandant pateisinti ydingą poziciją. Tada duktė apiberiama argumentais: „aš tau gyvybę padovanojau“, „tu – mano viltis, aš iš tavęs tiek tikiuosi“, „jei tu išvažiuosi, mano sveikata dar labiau pablogės“, „vaikai visada turi rūpintis tėvais“ ir t.t..

Gyvenimas verčia augti ir bręsti. Jei atsiskirti sunku, jei tam nėra postūmio iš motinos, būtina savęs klausti: kodėl negaliu keliauti savo keliu?.. Kas mane laiko? Ko bijau? Kodėl man reikia kovoti su motina, siekiant jos artumo ar barantis su ja, bandant atsiskirti, bet nepajėgiant to padaryti?.. Ko tikiuosi ir ko siekiu be galo aiškindamasi santykius, priekaištaudama ar taikydamasi, pataikaudama?.. Galbūt už to vis dar senoji, vaikiška pozicija – atsakomybės baimė, siekis būti priimtai, įvertintai, mylimai ir globojamai…

Norėdama išeiti iš šio nepatenkintų poreikių rato, bandykite visa tai duoti sau pati. Kalbėkite su savimi jautriai ir švelniai, nekaltinkite ir negraužkite, supraskite ir mylėkite net tada (ir ypač tada), kai klystate.

Kalbėdama su motina ir nesulaukdama to, ko norite, pati sau ištarkite trokštamus žodžius. Parašykite mamai laišką (išsiųsti nebūtina), o dar svarbiau – atsakymą, kurį iš jos norėtumėte gauti. Skaitykite jį tiek kartų, kiek jums reikės ir laisvėkite. Išgedėkite savo nusivylimą ir paleiskite lūkesčius. Tai leis naujai atsisukti į motiną – moterį, kuri buvo palaiminta puikia dukra, bet, deja, praleido daug galimybių suartėti su ja ir su pačia savimi, mėgautis motinyste ir sąmoningai išgyventi visus jos etapus. Ar vis dar reikia ją auklėti ir mokyti, kaltinti, bausti, keršyti?.. Jai ir taip nelabai pasisekė. Tegu jums viskas pavyksta daug geriau. Gali būti, kad tada galėsite kartu pašokti, nesitikėdama, kad ji mokės jūsų šokius, bet kantriai prisitaikydama ir subtiliai vesdama. Juk taip daro geri šokėjai.

Jei patyrėte ar patiriate santykių su mama problemas, rekomenduoju skaityti šias grožinės literatūros knygas:

  • Janet Fitch „Baltasis oleandras“;
  • Jeannette Walls „Stiklo pilis“;
  • Elfriede Jelinek „Pianistė“;
  • Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“.

Knygos neatstos psichologo konsultacijos, tačiau galbūt padės geriau suprasti save ir bendrą situaciją.

  • Paveikslai:
  • Pablo Picasso, Mother and Child,
  • Chaim Goldberg, Mother Daughter Wedding Dance
Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė
 Psichoterapija Vilniuje – www.psichologejurga.lt
Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau
[Total: 4    Average: 5/5]
Pažymėti: , , ,
Skelbta Santykiai, Savęs pažinimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Kontaktai:

Psichologė psichoterapeutė
Jurga Dapkevičienė
+37061421260
jurga.dpk@gmail.com
Vytenio g. 53 - 1, LT-03209 Vilnius

Facebook įrašai

Sielvartaujame, kai netenkame ar prarandame tai, ką branginome. Sielvartas yra sunkus ir skausmingas. Sielvartaujantys žmonės dažnai skundžiasi fiziniu širdies skausmu, apatija ir nuovargiu. ... See more

„Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus“ (S.Geda)

Ilgesys – tai būsena, kurią atsinešame jau gimdami. Galbūt ilgesys kyla iš įsčių prisiminimo, kai visi poreikiai buvo patenkinami vos ... See more

Tiksliai atspindėta: ko ieškosi, tą ir rasi.

Jaunos moterys labai dažnai į vyrus žiūri per mamos, močiutės ar iš dar seniau paveldėtus akinius.

Neištikimybė, alkoholizmas, agresija, ... See more

Krizės – netektys, skyrybos, sunkios ir sudėtingos ligos, traumos, išdavystės, vaikų ir kitų artimųjų bėdos – apnuogina žmones, atskleidžia jiems juos pačius ir atveria viską, ko jie ... See more

« 1 of 18 »
Hey.lt - lankytojų skaitliukas