Artemizija Džentileski – XVII a. italų dailininkė, vyriausia toskanų dailininko Oracijaus Džentileski duktė. Dvylikos metų netekusi motinos, ji mokėsi tapybos tėvo dirbtuvėse.
Artemizija buvo išprievartauta tėvo draugo, dirbusio tose pačiose dirbtuvėse. Dėl išprievartavimo ji kreipėsi į teismą ir per septynis mėnesius trukusį procesą neatsiėmė savo parodymų. Prievartautojas buvo paskelbtas kaltu ir metams ištremtas iš Romos.
Pažeminimas, gėda ir kaltė, baimė, nerimas, liūdesys, negalėjimas susikaupti, bejėgiškumas, įtampa, vienišumas, skausmas, prislėgta būsena, košmarai, nerealumo jausmas, nepasitikėjimas, pyktis – tai tik kelios psichologinės išprievartavimo pasekmės.
„Juk tu esi atsakingas už šiuos įvykius
ir už tai, kas pirma įvyko,
ir už tai, kas paskui buvo.
Tu sumanei, kas dabar vyksta
ir kas ateityje bus.
Kas yra įvykę, tu turėjai mintyje.
Dalykai, kuriuos sumanei, ateina,
sakydami: ‘Žiūrėk, mes čia!’
Nes visi tavo keliai paruošti iš anksto
ir tavo nuosprendis duotas numatant.” (Jdt 9, 5-6)
O dailininkė ir toliau tapė. Vienas iš jos to meto paveikslų – „Judita, nužudanti Holoferną“. Jame matome atvaizduota Biblijos siužetą. Judita – legendinė žydų našlė, lydima tik savo tarnaitės, atkeliauja į priešų stovyklą, sužavi jų vadą, jį nugirdo ir nupjauna jam galvą, šiuo veiksmu įvarydama siaubą priešų kariuomenei ir priversdama ją trauktis. Senojo Testamento „Juditos knygoje“ meistriškai atskleista, kaip net kruvinas, smurtingas kerštas – žmogžudystė – derinama su Dievu, ieškant jame atramos ir palaiminimo, taip pat prasmės tam, kas įvyko ir vyksta.
Judita paveiksle panaši į pačią Artemiziją (komentaruose pridedu jos autoportretą), o Holofernas – ją išprievartavusį dailininką. Judita atrodo užtikrinta, rami ir dalykiška, daranti lygiai tai, ką ji ir turi padaryti.
Sako, kad paveikslas buvo užsakytas, tačiau užsakovas slėpė jį galiniame kambaryje ir vengė atsiskaityti. Jį šokiravo tokia atvira, žiauri, kraujinga scena. Turbūt tai ir buvo Artemizijos atsakas – tikroviškas smurto vaizdas, kurį atkurdama ji galėjo pykti ir niršti, ieškoti atsvaros, viską ištverti ir įveikus bejėgiškumą, keršyti, atstatyti teisingumą. Tikiuosi, kad tapydama ji gijo ir sveiko, nes visai būdai liudijo tiesą, nenutylėjo, nenuslopino.
Yra daug mitų apie išprievartavimą. Vienas iš populiariausių – „moterys to nori“. NE: toks įsivaizdavimas remiasi infantilia vyriška fantazija apie besąlygišką priėmimą, troškimą būti priimtam bet kaip, bet kada, bet kokiu būdu.Kitas – prievartauja tik kažkokie labai žiaurūs, visiškai nenormalūs vyrai. NE: prievarta ir smurtas kartais siejami su vyriškumu, galia ir jėga. Vyrai kartais spaudžia ir provokuoja vienas kitą rodyti „vyriškumą”. Be to, suartėjimo troškulys, ir negalėjimas jokiais kitais būdai gauti artumo, gali būti labai stiprūs ir varantys į neviltį. Prievartaujama ir iš bejėgiškumo, noro įtvirtinti save, paneigti silpnumą. Karas iškraipo normalumo sampratą, peržengia žmogiškumo ribas, sėja įtampą, baimę, nerimą, pyktį ir susvetimėjimą.
Aplink tiek mirčių ir destrukcijos, kad prievarta, smurtas, žiaurus kito žmogaus išnaudojimas, jo valios paniekinimas nebeatrodo taip jau baisiai.Tokiam lauke šiuo metu gyvena Ukrainos moterys, merginos, mergaitės. Neturiu iliuzijų, kad prievartos bus išvengta; žinau, kad atsitiesti po jos sunku; viliuosi, kad įmanoma ne tik išgyventi, bet ir atrasti drąsos kalbėti; išgyti, pasveikti ir toliau kurti.
Parašykite komentarą