Prievarta ir smurtas, išnaudojimas, šmeižtas ir melas, daugybė tamsių ir smerktinų poelgių kyla iš nepatenkintų žmogiškų poreikių: saugumo, artumo, priklausymo, pripažinimo, meilės ir pagarbos siekio.

Visas šis gėris neturėtų būti speciali privilegija, gaunama už ypatingus pasiekimus ar nuopelnus. Nuo pradžių pradžios saugiai įkurdintas, mylėtas ir gerbtas žmogus, kuriam neteko abejoti savo verte ir teise būti, išmoksta mylėti ir gerbti save ir kitą, jausti ribas ir jų laikytis.

Jei vaiku besirūpinantys suaugę stokoja brandos ir nepajėgia priimti, laikyti, užtikrinti saugumą ir artumą, mylėti ir gerbti, brėžti ribas ir jų laikytis, vaikas patiria sumaištį ir netikrumą.
Jei suaugę elgiasi žiauriai, žemina, niekina, išnaudoja, nuvertina, vaikas perima šias raiškos formas, o savo tikruosius poreikius tenkina iškreiptais, netiesioginiais būdais.

Neatpažindamas tikrųjų poreikių, žmogus negali tinkamai jų patenkinti. Čia gali iškilti ir įsitvirtinti keistas, pačiam žmogui nesuprantamas ir nepriimtinas elgesys ar simptomas.

Alkoholis gali tapti šilumos, saugumo, atsipalaidavimo nešėju, pornografija „puikiai“ užpildo artumo ir ryšio, dominavimo ir paklusnumo dinamikos trūkumą, smurtas gali teikti saugumo, galios ir pagarbos iliuziją, aukštos pareigos kompensuoti savigarbos stygių, įvairios ligos ir simptomai, dramatiški pergyvenimai gali tapti saviraiška, būdu iš kitų gauti dėmesį, globą ir rūpestį...

Kai už tamsiausių, juodžiausių poelgių, impulsų, fantazijų žmogus pamato žaizdą – nepatenkintus ir net neatpažintus poreikius, nuviltus lūkesčius ir giliausius troškimus, jis gali ieškoti kur, kaip ir su kuo šias spragas užpildyti; atsirinkti žmones, veiklas ir organizacijas, kurios padės tai padaryti.

Tamsos – paslapčių ir nežinomybės - visada bus, tačiau sąmoningai peržiūrint savo pasirinkimus ir nuolat klausiant – kam man to reikia?.. ką duos šis ar kitas žingsnis? ką juo parodysiu ir išreikšiu?.. – uždegam šviesą, kuri leidžia sąmoningai judėti toliau.

Sąmoningumas išlaisvina ir sumažina tikimybę, kad žmogus pjaus šaką ant kurios pats sėdi: pasirinks brangiai mokėti už tai, kas kūdikystėje priklausė veltui, o dabar vis dar lengvai prieinama ir pasiekiama, jei tik pavyksta susivokti ir suaugti, pačiam užsiauginant save ir surandant pačius geriausius būdus savo tikrųjų poreikių patenkinimui.

Sąmoningumo plėtra ir augimas niekada nesibaigia. Mes augame ir tada, kai jau seniai auginame kitus: vaikus, klientus, pacientus, mokinius, kolegas, brolius ir seseris, draugus ir bičiulius, netgi „atsitiktinai“ sutiktus žmones. Kiekvienas susitikimas gali būti teikti auginantį ir brandinantį, laisvę ir ramybę nešantį sąmoningumą.

Kas jums padeda auginti ir augti?.. Kokios veiklos ir užsiėmimai, organizacijos ir institucijos tarnauja jūsų brandai ir sąmoningumo plėtrai?.. Ar randate žmones, kurie lydi jus šiame kelyje?.. ... See more

Noriu, bet nedrįstu pradėti siūti ar rašyti, sudėti savo darbus į FB ir surašyti jų kainas, išeiti iš darbo, leistis į kelionę, užsiregistruoti pažinčių svetainėje, pasistatyti namą...

Dažnai girdžiu tą amžiną „noriu – negaliu“. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl taip?.. – nesėkmės ir ją sekančios kritikos, patyčių, atmetimo baimė. „Ir kaip tai atrodys?.. Ką apie mane pagalvos?.. O jeigu kas nors pasakys, kad aš nieko nesugebu?..“ Darbas net nepradėtas, bet žmogus jau „mato“ rezultatą, žiūri į jį iš šalies, be lašelio meilės, be kruopelytės ištikimybės ir lojalumo sau vertina, kritikuoja, smerkia, tyčiojasi ir šaiposi.

Kiekvienas viduje turime už nieką neatsakingą juokdarį, pašaipūną, piktybinį griovėją ir dar daug figūrų, kurių nepažįstame savyje, bet gerai matome kituose. Jei žmogus vidinių pabaisų nepažįsta, jie gali pridaryti daug žalos. Juk pats visada rasi silpniausią savo tašką ir žinosi, kaip lengviausia sukelti skausmą. Vien įsivaizduojant, kaip tai daro kiti, gali apimti baimė, noras gūžtis, trauktis, slėptis, išnykti.

Niekas nenori būti kritiško, vertinančio ir atmetančio žvilgsnio akivaizdoje. Paradoksalu, bet retas kuri nori ir sąmoningai renkasi būtent tokiu būdu žiūrėti. Daug dažniau aštrūs dantys atsigręžia į kitą (ar patį save), nes nesuvaldome savo vidinio monstro, mirtinai išgąsdinto, todėl pavojingo siaubūno, kurio geriausia gynyba – puolimas, esminis motyvas – išlikti ir įgyti galios.

Ir vis dėlto, puolantysis yra labai priklausomas nuo to, kurį puola. Tas, kuris buvo apspjaudytas ugnimi (ar tiesiog apspjautas) gali stoti į kovą, atsitraukti, pasikviesti draugų, ieškoti sąjungininkų, o gali tiesiog nusivalyti skreplius, gūžtelėti pečiais ir keliauti toliau. Jam - tūkstančiai kelių. Jei tik jis laisvas.

O kaip jūs, ar gerai pažįstate savo vidinius siaubūnus ir juokdarius? Kaip su jais sutariate? Kur juos išreiškiate?.. Kaip dažnai jie tampa jūsų „negaliu“ priežastimi?

Iliustracija - Michael Hutter, The weigher of head and heart ... See more

MAMA IR DUKRA: atsiskyrimas

Labai svarbi moters raidos užduotis – emociškai atsiskirti nuo motinos, išsilaisvinti iš kaltės jausmo, atsakomybės už motinos laimę, atrasti, kokia gi moteris aš esu, kuo aš esu panaši į mamą ir kitas giminės moteris, o kuo skiriuosi, kaip, kur, su kuo išsiugdžiau šias savybes ir bruožus, ką dar norėčiau savyje lavinti.

Dukrai svarbu ištyrinėti motinos paveldą – tai, ką ji iš motinos suprato apie vyrus, kitas moteris, buitį ir anapusybę, darbą, laisvalaikį, santykius, save ir pasaulį. Motinos kraičio inventorizacija nėra paprasta ir lengva: retai kuri mama skaito dukrai paskaitas minėtomis temomis. Daug dažniau jos požiūris ryškėja iš replikų ir pokalbių nuotrupų, mėgstamų patarlių ar priežodžių, emocinio fono, kuris susidarydavo palietus kurią nors temą.

Atsiskirti lengviau, kai motina emociškai paleidžia ir net stumteli dukrą nuo savęs, simboliškai laimina ją tolimesniam gyvenimui, išreikšdama pasitikėjimą, kad duktė mokės tinkamai savimi pasirūpinti, būti laiminga ir keliaus toliau, sėkmingiau – aplenks mamą, nors esant būtinybei galės grįžti, gauti paramą ir palaikymą.

Juokaujama, kad esi suaugusi tada, kai elgiesi taip, kaip nori, net jei tai ir patinka tavo mamai. Sėkmingas emocinis atsiskyrimas teikia laisvės išgyvenimą ir džiugesį. Kad tai tikrai įvyko, galime suprasti, kai nebepatiriam labai stiprių ar prieštaringų jausmų, kai galime ramiai ir laisvai, be kaltės jausmo suartėti ir nutolti, brėžti ribas, išsaugoti savo privatumą, gebame skirti, kuo esame panašios, o kuo skiriamės.

Ne visos mamos paleidžia dukras, ne visos stumteli jas pirmyn irvleidžiasi pralenkiamos. Dukros bandymai atsiskirti gali būti sutinkami priekaištais ir kaltinimu nemeile, atstūmimu, žiaurumu. Motina gali ir neįsisąmoninti savo siekio pasilaikyti dukrą sau. Kartais bent dalinio sąmoningumo esama. Tada duktė apiberiama argumentais: „aš tau gyvybę padovanojau“, „tu – mano viltis, aš iš tavęs tiek tikiuosi“, „jei tu išvažiuosi, mano sveikata dar labiau pablogės“, „vaikai visada turi rūpintis tėvais“ ir t.t..

Gyvenimas verčia augti ir bręsti. Jei atsiskirti sunku, jei tam nėra postūmio iš motinos, būtina savęs klausti: kodėl negaliu keliauti savo keliu?.. Kas mane laiko? Ko bijau? Kodėl man reikia kovoti su motina, siekiant jos artumo ar barantis su ja, bandant atsiskirti, bet nepajėgiant to padaryti?.. Ko tikiuosi ir ko siekiu be galo aiškindamasi santykius, priekaištaudama ar taikydamasi, pataikaudama?.. Galbūt už to vis dar senoji, vaikiška pozicija – atsakomybės baimė, siekis būti priimtai, įvertintai, mylimai ir globojamai...

Norėdama išeiti iš šio nepatenkintų poreikių rato, bandykite visa tai duoti sau pati. Kalbėkite su savimi jautriai ir švelniai, nekaltinkite ir negraužkite, supraskite ir mylėkite net tada (ir ypač tada), kai klystate.

Kalbėdama su motina ir nesulaukdama to, ko norite, pati sau ištarkite tuos žodžius. Parašykite mamai laišką (išsiųsti nebūtina), o dar svarbiau – atsakymą, kurį iš jos norėtumėte gauti. Skaitykite jį tiek kartų, kiek jums reikės ir laisvėkite. Išgedėkite savo nusivylimą ir paleiskite lūkesčius. Tai leis naujai atsisukti į motiną - moterį, kuri buvo palaiminta puikia dukra, bet, deja, praleido daug galimybių suartėti su ja ir su pačia savimi, mėgautis motinyste ir sąmoningai išgyventi visus jos etapus. Ar vis dar reikia ją auklėti ir mokyti, kaltinti, bausti, keršyti?.. Jai ir taip nelabai pasisekė. Tegu jums viskas pavyksta daug geriau. Gali būti, kad tada galėsite kartu pašokti, nesitikėdama, kad ji mokės jūsų šokius, bet kantriai prisitaikydama ir subtiliai vesdama. Juk taip daro geri šokėjai.

Paveikslas - Chaim Goldberg, Mother Daughter Wedding Dance ... See more

MAMA IR DUKRA: KAI MAMA NEGALI MYLĖTI

Tęsiant motinos ir dukters santykių temą, kalbėsiu apie tai, kas daliai moterų tikrai nepatiks, nes "motinystė turi būti šventa ir tobula patirtis." Šio imperatyvo skatinamos moterys kuria ir pasakoja legendas ir pasakas apie rojaus sodus, kuriuose gražiai ir nerūpestingai auga angelų prižiūrimi vaikai.

„Aš nieko iš vaikystės neprisimenu, bet turėjau idealią motiną“ (kažin kodėl sunku ką nors prisiminti iš nuostabios vaikystės?.. Paprastai žmonės linkę išstumti skausmingas patirtis) , „Ji tik manimi rūpinosi...“ (antras to rūpesčio vardas buvo kontrolė, primetant kaltę ir prikaišant nedėkingumą bei egoizmą...).

Prilipdžius motinai šventosios aureolę ir įvyniojus ją į rožinį debesėlį, be paliovos giedant ditirambus – idealizuojant – nuvertinama tai, kas buvo sunku, nemalonu, skaudu. Ši gynyba labai patogi: tarsi nebereikia kentėti, bet ir laisvės nebėra, ir atsakomybė ribota, tobulėjimo ir savęs auginimo būtinybė išnyksta. Idealizuojant kokį nors reiškinį ar žmogų, reikalaujant, kad visi ir visi jį besąlygiškai gerbtų, mylėtų, vien tik pozityviai vertintų, kuriamas idealaus pasaulio vaizdas, teikiantis nuostabaus gyvenimo iliuziją.

Toli gražu ne visos dukros patiria dainose ir eilėse įamžintą motinos meilę ir švelnumą. Kartais iš šio ryšio dukros išsineša atmintį apie atstūmimą, nuvertinimą, negalėjimą įtikti, menkavertiškumą. Tokia patirtis trukdo moteriai tinkamai rūpintis savimi, o vėliau ir kūdikiu. Negatyvus motiniškumas, pasireiškiantis pernelyg dideliu kritiškumu sau, savęs kaltinimu, nerimu ir liūdesiu, gali būti perduodamas iš kartos į kartą.

Neišmylėtos dukros turi gilių emocinių žaizdų, kurios stipriai veikia jų gebėjimą kurti santykius, užmegzti ir išlaikyti ryšį, trikdo pasitikėjimą savimi ir vertės jausmą. Joms gali būti sunku patikėti, kad jos vertos dėmesio ir neprivalo už jį atsilyginti. Pasitikėjimo stoka veda į uždarumą, baimę išreikšti save, pasirodyti ir būti pamatytai. Joms sunku patikėti, kad nebūtina visko sudėti į santykį, nereikia žūtbūtinai į jį įsikibti, jo nuolat kontroliuoti, viliantis, kad tokiu būdu išlaikysi. O juk pakaktų laikyti švelniai...

“Ar tu tikrai mane myli?.. Kodėl tu tyli?.. Gal aš tau nebepatinku?.. Kodėl tu dairaisi? Aš tau atsibodau?..“ – dažni neišmylėtų dukrų klausimai. Baimė išvargina ir jas pačias, ir jų partnerius. Iš baimės būti atstumtos ir paliktos jos gali provokuoti atmetimą. Panašiai jos gali elgtis ir su savo vaikais.

Kai mama atstumia ar yra sunkiai numatoma, tuomet dukra bijo ir vengia artumo, nors tuo pačiu to trokšta.
Kai mama viską žino geriau ir žvelgia tik iš aukšto – kritikuoja ir nuvertina, siekia, kad dukra atspindėtų jos- motinos – tobulumą, tada duktė nežino, kas ji yra, netiki savo jėgomis ir galimybėmis, arba tapatinasi su tobula motina ir aršiai puola kiekvieną, kuris išdrįsta pažiūrėti kitaip.
Kai mama vaikiška ir duktė jai atlieka motinos vaidmenį, dukrai gali būti labai sunku nuo jos atsitraukti ir pradėti gyventi savo gyvenimą.

Skamba skaudžiai, bet net motinai mirus, emociškai nepriimtos dukros, ką nors darydamos pasvarsto, ką pasakytų mama?..- Dažniausiai nieko gero- būtinai iškyla kažkas skaudaus ir skausmingo.

Būna, kad motina mato dukterį kaip savęs pratęsimą – trokšta realizuoti tai, ko ji pati gyvenime nepasiekė, maišo savo ir dukters troškimus, norus, siekius, tikslus, geriau už pačią dukra žino, ko jai reikia. „Dukra - tai tobulesnė, bet dar netobula mano versija. Ją reikia tobulinti kritikuojant ir kontroliuojant" - tokia logika yra labai patogi, nes su savimi ir savo gyvenimu nieko nebereikia daryti: galima atsidėti dukters lavinimui ir šlifavimui. Ypač sunku dukrai, kuri iš prigimties gabi visai kitiems dalykams nei jos mama, o mama vis nerimsta, kas gi jos verslą perims – kaip čia iš meniškos svajoklės veiklią ir ambicingą verslininkę padaryti...

Dukrai sunku atsiskirti nuo motinos, jei ryšys yra pernelyg glaudus ir artimas, bet dar sunkiau, jei jis negatyvus, dukra negavo motiniškos šilumos ir palaikymo, tapo motina savo mamai, jaučiasi kalta ir visapusiškai atsakinga už jos savijautą ir laimę.

Nesulauktas motinos pripažinimas - stipriausi klijai, verčiantys net suaugusią moterį šokti pagal seną, nugrotą melodiją: "O kodėl tu neatvažiuosi?.." (duktė jaučiasi kalta), "man taip bloga, taip viską skauda, taip negaliu... " (dukra jaučia pareigą viską pataisyti, sutvarkyti, išspręsti). „Darysiu viską, kad tik įtikčiau ir patikčiau“ – nusprendžia dukra, trokštanti motinos palaiminimo ir net nepastebi, kaip šis siekis tarsi pūlinys persimeta į kitus santykius. Motinos pakaitalais tampa mokytojai, viršininkai ir partneriai, kurių palankumo ir meilės siekiama automatiškai, nesusimąstant.

Kuo skaudesnis, prieštaringesnis dukros - mamos ryšys, tuo sunkiau dukrai įgyti emocinę nepriklausomybę, savo akimis peržiūrėti patirtį ir pamatyti, kaip tai, kas buvo paveikė, o gal ir iki šiol veikia. „Negaliu būti laiminga, jei mano mama nelaiminga. Darysiu viską, kad ji būtų laimingesnė“ – kalba emociškai priklausoma dukra. Jai sunku suprasti, kad nelaimingumas, susitapatinimas su aukos pozicija gali teikti pasitenkinimą, nes pritraukia gailestį ir kitų rūpestį. Kartais žaidimas tęsiamas toliau ir nelaimingos mamos nelaiminga dukra savo emocinę būseną ir atsakomybę už ją bando permesti kitiems...

Emocinė priklausomybė apsunkina net paprastus, kasdieniškus reikalus, ištrina ribas ir viską supainioja. Žmogus, bandantis spręsti kito žmogaus problemas, atspėti ir patenkinti jo poreikius, nusivilia, jaučiasi išnaudojamas ir labai pyksta. Jis pervertina savo galią ir poveikį kitiems, imasi atsakomybės už kitus, bet atmeta atsakomybę už save.
Išsipainioti, atsisakyti susireikšminimo ir būti paprastu – labai sunku.

Ar jums pavyksta?.. Kaip?..

Paveikslas - Jose Ortega ... See more