Trauma: žaizdos, jų gydymas ir gijimas

trauma psichologas psichoterapija
Andrew Davidson
Psichologinė trauma – netikėtas, žmogaus psichiką žalojantis sukrėtimas, pažeidžiantis asmenybės vientisumą, tapatumą ir pasitikėjimą. Kai nutinka kas nors nelaukto ir netikėto – kažkas, ko norėjote išvengti, ar net neįsivaizdavote nutinkant, psichinės reakcijos gali būti tokios stiprios, kad atrodo nekontroliuojamos.

Trauma ir ją lydintys simptomai

Traumą gali sukelti vienkartinis įvykis: sužeidimas, avarija, užpuolimas, netektys ir praradimai, prievarta ir smurtas. Traumuoja ir besitęsiantys ar pasikartojantys įvykiai: ligos, operacijos, patyčios, išsiskyrimai, sunkūs vaikystės patyrimai, ypač nutikę ikiverbaliniu laikotarpiu, kai nėra kalbinės atminties. Vaikystėje traumos sukelti jausmai gali iškilti kitais pavidalais ir suaugus.

Gintarė, būdama penkerių metų, staiga neteko tėvo. Motina, norėdama ją apsaugoti nuo skausmo, nenusivedė jos į laidotuves, nesukūrė saugios erdvės gedulo procesui ir traumos perdirbimui. Suaugusi Gintarė išgyveno pavydą ir jautė stiprią baimę, kad bus palikta savo vaikino – kad jis staiga dings, kaip dingo tėvas…  

Įvairūs tyrimai rodo, kad traumos linkę kartotis. Išgyvenę traumą, esame sužeisti ir mažiau atsparūs įvairioms grėsmėms ir pavojams. Pvz., palaidojus artimą žmogų, jo partneriui dažnai sutrinka sveikata, prasideda ligos.

Traumą lydi įvairūs jausmai. Gali užplūsti bejėgiškumas, liūdesys, neviltis, kaltė ir gėda, pasikartojantys prisiminimai, įkyrios mintys apie įvykį. Gali iškilti nerimas ir baimė, nesaugumo jausmas, susvyruoja pasitikėjimas savimi ir savo vertės pajutimas. Trauminis įvykis pažeidžia santykį su pačiu savimi ir kitais žmonėmis: galite jaustis atskirtas nuo kitų, prakeiktas ir pasmerktas, izoliuotas, nepajėgus eiti į ryšį, bendrauti, megzti ir palaikyti santykius. Traumos sukelti padariniai gali tęstis ilgus metus ar net dešimtmečius, net tada kai prisiminimai apie trauminį įvykį išblėsę.

Be stiprių, pasikartojančių jausmų, gali atsirasti ir skausmų bei fizinių simptomų: nemiga, košmarai, širdies ritmo sutrikimai, apsunkintas kvėpavimas, raumenų įtampa. Traumos simptomai trunka nuo kelių dienų iki kelių mėnesių ir pamažu nyksta, tačiau retkarčiais jie gali vėl sukilti visu stiprumu, susidūrus su stimulais, primenančiais trauminį įvykį.

Kuo labiau išgąsdintas ir bejėgis jaučiatės, tuo stipresnis traumos poveikis. Į traumas mes reaguojame įvairiai ir skirtingai, nėra „teisingų“ ar „klaidingų“ reakcijų. Kad ir kaip kentėtumėte, netraumuokite savęs, smerkdamas ar teisdamas dėl „neteisingos“, „nelogiškos“ reakcijos. Leiskite jausti sau būtent tai, ką jaučiate. Bet kokia mūsų reakcija yra normali, kai susiduriame su nenormaliu įvykiu.

Traumos įveikimas

Traumos perdirbimas yra nelengvas, skausmingas procesas. Įveikti traumą padeda pasitikėjimo ir galios susigrąžinimas. Pradėkite nuo mažų žingsnelių:

  • Būkite dėmesingi kūnui, judėkite. Trauma sustingdo siela ir paralyžiuoja kūną. Judėjimas gaivina ir žadina. Tiks viskas: pratimai, bėgiojimas ar tiesiog pasivaikščiojimas, plaukimas, šokis, joga, taip pat masažas, pirtis, spa, gyvūnų glostymas, kiti sensoriniai įspūdžiai, leidžiantys jaustis šiltai ir saugiai. Pieškite, lipdykite, dirbkite sode ar meistraukite, muzikuokite, rašykite dienoraštį, užsiimkite kita menine ar darbine veikla.

Jei neapleidžia nerimas ar kitos sunkios emocinės būsenos, sugrįžkite prie kūno pojūčių, atlikite „įsižeminimo“ pratimą – jauskite žemę po kojomis, kad ir ką darytumėte. Nesvarbu, sėdite ar gulite, jaukite pagrindą, išryškinkite šį pojūtį ir į jį remkitės. Ženkite žingsnį ir pastebėkite kaip žemė jus laiko. Tai labai paprasta, bet veiksminga praktika.

Įdomu pastebėti, kad motinos-žemės pojūtis potrauminiu periodu gali aktyvuotis ir sapne. Sudėtingomis aplinkybėmis iš aukštų pareigų atleistas klientas pasakojo tokį sapną: „Sapnavau, kad medinėmis konstrukcijomis lipu aukštyn. Užlipu ant nestabilios, į visas puses siūbuojančios lentos. Viena siūbuojanti lenta nusileidžia, ir aš atsargiai, bet tvirtai žengiu žingsnį ant žemės.“ Klientui užsifiksavo sapno pojūtis – „statau koją ant žemės“ – lydėjęs jį, keliaujant per darbo praradimą ir atsistatymą, naujų interesų ir veiklų atsiradimą.

  • Gerai išsimiegokite, laiku valgykite, venkite psichoaktyvių medžiagų. Tai padės jums atstatyti psichinę pusiausvyrą.
  • Bendraukite. Net jei jausite impulsą užsisklęsti, patirsite atskirties būseną, neužsidarykite, kalbėkite. Pasistenkite palaikyti santykius, būkite su kitais žmonėmis visais jums prieinamais būdais: gyvai ir virtualiai. Nelikite vienas. Neverskite savęs būtinai kalbėti apie trauminį įvykį. Būdamas su kitais žmonėmis, neskubėkite kelti trauminės temos, nebent jaučiate tam stiprų poreikį. Tiesiog būkite su kartu, užsiimkite įprasta veikla, patirkite priėmimą, įsitraukimą, bendrystę. Taip pat rekomenduojama susisiekti su panašią patirtį praėjusiais žmonėmis, lankyti savitarpio pagalbos grupę. Būseną palengvinti gali ir pagalba kitiems: savanoriaukite, dirbkite akivaizdžią prasmę turinčius darbus, atsigręžkite į tuos, kuriems esate reikalingas.
  • Melskitės, medituokite. Meditacija, maldos, kitos dvasinės praktikos teikia nusiraminimą ir stabilumą. Per jas išreiškiamas tikėjimas turi galingą gydomąjį poveikį.
  • Ieškokite vaizdinio –vartykite tapybos ar foto albumus, eikite į parodas, skaitykite knygas, žiūrėkite filmus – ieškokite vaizdinių ir siužetų, kurie palaiko, ramina, simboliškai atspindi ir padeda įveikti tai, kas jau išgyventa.

Išgyti nuo traumos reikia laiko, tačiau jei trauminiai simptomai nesilpnėja, bet stiprėja, jei patiriate sunkumų atlikdamas kasdienes veiklas darbe ar namuose, jaučiate itin stiprią įtampą, baimę, nerimą, liūdesį, patiriate apetito ir miego sutrikimus, darosi sunku palaikyti santykius, ieškokite profesionalios pagalbos. Rinkdamiesi specialistą, labiausiai orientuokitės į asmeninius momentus – tai turėtų būti žmogus, šalia kurio galite jaustis saugus, ramus, suprastas.

Trauma ir pasaulėžiūra

Trauma gali daryti ženklią įtaką pasaulėžiūrai, gyvenimo supratimui. Suaugę dažnai nurodinėja vaikams, ką jie turi daryti, kad nepatirtų bėdų ir nelaimių. „Nelipk – nugriūsi“, „nebėgiok – paslysi“, „mokykis – nieko nepasieksi“ – taip suaugę bando apsaugoti vaikus nuo nesėkmių (o kartais ir paties gyvenimo), formuoja suvokimą apie priežasties – pasekmės ryšius, o tuo pačiu perša įsitikinimą, kad gyvenimas yra paprastas, numatomas, kontroliuojamas ir teisingas, priklausomas nuo teisingų pasirinkimų, o problemos kyla tik dėl taisyklių nesilaikymo. Paprastutę „teisingo“ gyvenimo pasaulėžiūrą kartais išlaikome ir būdami suaugę. Jei nutinka tai, ko siekėme išvengti, puolame ieškoti klaidos. Taip kartais elgiamės net tada kai kitas žmogus suserga – „oi, tai turbūt perdaug dirbo ar pykčio neišliedavo ar … …“, skiriasi – „na tai nelabai jis stengėsi tą šeimą išlaikyti“, gimus neįgaliam vaiku – „a, tai ji nesidarė genetinių tyrimų… Ir žinai, jos jau amžius… …“… Mums būtinai reikia priežasčių ir paaiškinimų ir sunku pripažinti, kad nuo nieko nesame apdrausti, kad daug ko nežinome ir negalime žinoti, kad yra paslapčių, nematomų gijų, kad pats gyvenimas yra nekontroliuojamas ir galų gale baigiasi. Mes norime išsiaiškinti priežastį, nustatyti kas kaltas ir įsivaizduoti, kad bent jau ateityje nieko panašaus nenutiks. Mums reikalingi tie visi „kodėl“ ir „kas kaltas“ – jie teikia momentinį nusiraminimą, gelbsti nuo bejėgiškumo ir kaltės jausmo, tačiau jie įkalina mus praeityje, trukdo priimti save patį ir kitus sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Tai veda į vienišumą ir užsidarymą.

Patyrus traumą, pasaulėžiūra kinta. Tikėjimas Dievu ir gyvenimu gali smarkiai susvyruoti. Sunku pasitikėti, kai nutinka tokie baisūs dalykai. Tačiau įveikiant traumą, tikėjimas gali išaugti ir sustiprėti.

Patyrimai, kurie gresia sunaikinimu, žadina žmogų prasmės paieškoms, ragina atsigręžti į dvasinius aspektus, kurie įprastame gyvenime jie skleidžiasi labai lėtai. Jei pavyksta, trauma gali tapti švyturiu, kurio šviesioje atsiranda dar daugiau galios mylėti, branginti ir saugoti.

Trauma: pavojai ir galimybės

Žmonės, išgyvenę staigią netektį ar įvykį, išeinantį už įprastos, tikėtinos patirties rėmų, gali nesąmoningai tikėti, kad jų gyvenime nebebus paprastų, daugumą ištinkančių, džiaugsmų: santuokos, vaikų, etc., tarsi trauma būtų sulaužiusi apsauginius barjerus ir Pandoros skrynios turinys su visomis įmanomomis nelaimėmis nuo šiol nuolat byrėtų ant jų galvos.

Ši fantazija ypač gaji, jeigu trauma nutiko vaikystėje, paauglystėje.
Traumą lydi stiprūs jausmai – bejėgiškumas, baimė, kaltė, liūdesys ir pyktis. Jų išraiškai reikalinga fizinė ir psichologinė erdvė bei emociškai priimantis, palaikantis liudininkas.
Man kaip psichologei sunkiausia dirbti su traumomis tada, kai žmogus, patyręs sunkų sužeidimą, tarsi suakmenėja, nepajėgia išreikšti jausmų, negali pravirkti, nors viduje rauda pasikūkčiodamas. Taip dažniausiai nutinka, kai vaikystėje žmogui patiriant skausmą neleista verkti. Draudimai gali būti atėję iš vaikystės – „tuojau pat nusiramink“, „kol nebaigsi žliumbt – nekalbu su tavim“ ir pan., arba, kartais, pats žmogus tapatinasi tik su savo stipriąja puse ir draudžia sau bet kokią jausmų išraišką, nuolat nuo jos bėga pasitempdamas, nupiešdamas veide šypseną ar ramybę. „Aš nuo vaikystės norėjau būti indėnas – kad veidas būtų ramus ir niekas niekada nežinotų, ką aš jaučiu“ – kalbėjo vienas protingas, santūrus ir visada susitvardantis klientas, į psichoterapiją atėjęs dėl psichosomatinių simptomų.

Polinkis slopinti ir slėpti jausmus veda prie to, kad žmogus, rodos, nustoja jausti, tačiau patiria nerimą, baimes ar panikos atakas. Jis dažnai pats nebežino, kaip jis jaučiasi ir neranda būdų jausmų išraiškai.

Patyrus trauma, būtina prisileisti skausmą, kentėti ir rasti išraišką savo kančiai. Jei nuo kančios bėgame, jei ją dangstome šypsena ir pozityviu mąstymu, ji iš vidaus graužia ir sprogdina tol, kol neranda kitos išraiškos.

Trauminiai įvykiai – fizinis ar psichologinis smurtas, prievarta, atskirtis, pažeminimas, išsiskirimai, praradimai ir netektys – gali tapti neperžengiamais slenksčiais, stabdančiais judėjimą, įkalinančiais trauminėje situacijoje.

Trauma gali naikinti raidos pasiekimus ir skatinti regresą – pav., pakankamai geras gydytojas po paciento mirties pradėjo abejoti vos ne kiekviena savo diagnoze ir numatytu gydymo planu. Trauma gali skaidyti psichiką ir provokuoti radikalius pokyčius (dažnai regresyvius) – tas pats gydytojas po patirtos nelaimės norėjo mesti savo darbą ir išvažiuoti į Niujorką, kur kažkada restorane plovė indus…

Č.Dikensas romane „Didieji lūkesčiai“ aprašo senutę – jaunąją, kurią vestuvių dieną paliko jaunikis. Ji užstrigo toje situacijoje, nes taip ir liko gyventi su pageltusiu nuo laiko jaunamartės nuometu, prie baltomis staltiesėmis apdangstytų dulkėtų stalų ir baldakimų, nuvytusių gėlių. Žiauru, kai virsmas neįvyksta, dar žiauriau, jei ilgus metus pasirenkame išsaugoti šią situaciją kaip savo gyvenimo centrą. Patyrus didelį skausmą ar sukrėtimą, visos reakcijos yra normalios ir tinkamos, tačiau būtina stebėti save ir pamažu ieškoti būdų išeiti iš krizės.

Atsakymai į prasmės klausimus tiesia kelią tam, kas patyrus traumą, atrodo, neįmanoma – dėkingumui. Sunku net įsivaizduoti, bet labai dažnai galime būti dėkingi už patirtis, kurias norėjome išbraukti iš savo gyvenimo – atgyventi ir atbūti atgal…

Patyrus traumą, kyla pagunda pasinerti į savigailą ir susitapatinti su aukos pozicija. „Savigaila neabejotinai yra labiausiai žalojantis nemedikamentinis narkotikas; ji sukelia priklausomybę, teikia trumpalaikį malonumą ir atskiria auką nuo tikrovės“ (J.Gardneris). Pasinerdami į savigailą, išvengiame atsakomybės, sulaukiame kitų žmonių dėmesio, gailesčio, užuojautos, pagalbos, bet už tai sumokame savo laiku ir energija, bejėgiškumu, priklausomybe nuo kitų. Kartais puolus į savigalą „pasiseka“ ir atsiranda gelbėtojas, kuris viską sutvarko, įtvirtindamas mumyse vaikišką, priklausomą poziciją. Savigaila trukdo tvarkytis su kitais jausmais – pykčiu, nerimu, apmaudu, liūdesiu, vienatve. Kol įsijautę į aukos vaidmenį verkiame ir dejuojame, gyvenimas keliauja toliau ir mes praleidžiame jo nešamas galimybes. Savigailai išnaudojama daug energijos, bet situacija nuo to nesikeičia.

Vis dėlto, įmanoma traumą paversti savo stiprybės, jėgos ir energijos šaltiniu. Klauskite savęs, ką galiu priešpastatyti trauminei patirčiai?.. Kokia prasmė? Kam man ši patirtis? Ką aš su ja darysiu? Kuo tapau, nes einu per šią patirtį?.. Kuo aš tapau kitoks, nes tai patyriau? Ką man šis patyrimas davė? Ko jis išmokė? Ką aš galiu padaryti šiandien, kad trauma nesikartotų?.. Tai sunkūs ir laiko reikalaujantys klausimai, bet jei tik klausiame ir įsiklausome, atsakymai ateina. „Prasmė įgalina iškęsti daug ką, galbūt viską“ (K.G.Jungas). Kai žinome kam, galime ištverti bet kokį kaip. Prasmės paieškos – labai vienišas darbas, reikalaujantis gilesnio žvilgsnio, kantrybės išbūti ir ištverti. Pasikartosiu – šiame darbe labai pravers kito žmogaus buvimas šalia. Jei tik turite galimybę, ieškokite profesionalios pagalbos.

Net jei labai sunku tikėti, traumos perdirbimas gali baigtis D. Kajoko eilėraščio žodžiais –
„dėkok už dieną tarsi tau sutvertą
ir nusilenk žemai į keturias puses
šįvakar ir už visą savo laiką nes
kas žino gal nebus jau kito karto
dėkot už dieną vien tik tau sutvertą
o ypač pasimelst už tas dienas

kurios manei gyvenimo nevertos“
(D.Kajokas „Vakaro ramuma“)

Tegul visos jūsų dienos būna vertos gyvenimo-

Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė

G a l i   b ū t i   į d o m u :  
Ego ir Savastis: aš ir kažkas daugiau  „Teisingo“ gyvenimo pavojai Tamsioji asmenybės pusė

 

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 16   Average: 4.4/5]
Pažymėti: , ,
Skelbta Jausmai, Psichoterapijos taikymas, Trauma
2 comments on “Trauma: žaizdos, jų gydymas ir gijimas
  1. Elina parašė:

    Palaidojau mamà, vaikai papuolė į avariją dėl girtos vairuotojos, turėjau atsisakyti mylimo darbo, bendradarbių… Stengiuosi atsigauti, bet jau viskas trunka 1,5 metų. Ačiū už šviesą Jūsų tekstuose, Ačiū už žinias ir jautrumą, ir viltį traumas įveikti

  2. Elina, ačiū už pasidalinimą. Tos tamsiosios gyvenimo atkarpos gali būti ir ilgos, ir sunkios. Jų prasmė gyvenimui ne visada lengvai atsiskleidžia. Tenka išbūti: kaip koks gimdymas tas prasmės atradimas, kol sąrėmius išlauki – vandens daug nuteka…
    Viltis telydi. Nauja jau pakeliui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Kontaktai:

Psichologė psichoterapeutė
Jurga Dapkevičienė
+37061421260
jurga.dpk@gmail.com
Vytenio g. 53 - 1, LT-03209 Vilnius

Facebook įrašai

Karantinas pristabdo Babelio bokštų statybas. Darbinės kaukės taikosi atšokti nuo veido, galimybės pasislėpti už kolektyvo ir sociumo pasiūlytų vaidmenų sumažėja.

Esame verčiami ... See more

- Aš tiek daug visiems padedu, bet niekam manęs nereikia, – pro ašaras kalbėjo pagyvenusi moteris, suaugusių vaikų mama. – Net vaikai vengia su manim bendrauti, nors man nieko iš jų ... See more

„ - Rytą aš noriu, kad kuo ilgiau būtų naktis, o vakare, kad kuo ilgiau pabūtų diena. Tai kaip čia išeina?..“ – klausė manęs vienas protingas keturmetis.

Taip dažnai girdžiu apie ... See more

- Tu kvaila, - agresyvokai pareiškia protą sureikšminantis paauglys savo sesei.
- Taip, aš – kvaila, tai duok man savo šokoladą, man gi smegenis reikia vystyti, - atšauna ji, duodama ... See more

« 1 of 20 »
Hey.lt - lankytojų skaitliukas