Pervargęs ir apatiškas mamos musmirės veidas. Atrodo, kad ji nežino nei kaip, nei kam, nei kodėl, nei ką dabar. Nors musmiriukai, rodos, drūti ir žvalūs, bet mamos musmirės net tai nebedžiugina.
Žinau, kad yra mamų ir tėvų, kuriems antroji karantino savaitė prasidėjo būtent tokiomis nuotaikomis. Tik mama musmirė čia turi esminį pranašumą – atrodo, kad ji nė kiek nesigraužia ir sau nepriekaištauja, kad ji taip jaučiasi. Ji sėdi sau rami, vaikus susisodinus, ir medituoja savo niūroką būseną. Ji nekalba sau visokių nesąmonių: „O tai kokia aš mama??? O tai kaip aš čia taip nieko nepadarau? – Kitos mamos tai viską pagal dienotvarkę daro ir viską spėja. Jos sugeba vaikus ir užimti, ir sudomint…“
Mama musmirė sėdi ir galbūt net galvoja: „O tai kodėl tuos vaikus būtinai reikėjo namuose uždaryt? Jie ką – mokyklose likti negalėjo???“ Neatrodo, kad ji save kaltintų dėl tokių jausmų ir minčių. Normalu jaustis pasimetus, pavargus ir susierzinus. Motinystė net pačiu palankiausiu metu nėra vien tik pramoga ir kiaurą malonumą bei pasitenkinimą teikiantis procesas, idealiai auginant idealius vaikus. Ką jau kalbėti apie metą, kai sustyguota sistema griūna ir reikalauja naujo prisitaikymo.
Mama musmirė neskuba. Ji ramiai sau pasisėdės, niūrumą išmedituos ir tikrai kažko imsis. O tiems save priekaištais nuodijantiems tėvams gali būti ir sunkiau. Aukšti standartai ir neįvykdomi reikalavimai sau bei kitiems griauna pasitikėjimą ir savivertę, trukdo ir trikdo, ardo pakankamai gerus, pasitenkinimą teikiančius santykius.
O kaip jūs pradėjote savaitę? Ar jau pažįstate mamos musmirės būseną?
Parašykite komentarą