Gustavo Klimto paveiksle „Gyvenimas ir mirtis” mirtis – skeletas su kirviu – stovi nuošalėje nuo gyvenimo – krūvelės susipynusių žmonių. Mirties rūbas dailiai pamargintas kryželiais.
Mirtis stovi sau viena, karantino atstumu atsitraukusi nuo neabejotinai gyvo ir gyvybingo, sotaus ir ramaus kolektyvo. Taip saugu ir ramu pasinerti į kolektyvinį būvį. Jis padeda palaikyti nemirtingumo iliuziją. Lengviau ir paprasčiau priklausyti daugumai. Juk taip saugu gynti „kolektyvinį interesą”.
Tačiau atsitinka ir taip, kad iškrentame iš tos knibždėlynės. Taip būna, kai mums nutinka kažkas, kas nėra tipiška ir įprasta. Tai gali būti stulbinančios sėkmės įvykis, kuris išskiria iš masės, tačiau mases ir traukia, taigi, vienatvės ir mirties artumo čia mažiau.
Stipriausiai į vienatvę ir mirties artumą bloškia nesėkmė, nelaimė, pralaimėjimas – kažkas, kas kelia baimę ir nejaukumą.
Sunki ir sudėtinga ar chroniška liga, artimojo savižudybė ar psichikos liga, neįgalaus vaiko gimimas, atleidimas iš darbo, skyrybos, kaltinimai, teismas, apkalbos – tai tik kelios situacijos, kurias patirdami žmonės psichologine prasme tarsi iškrenta iš gyvenimo ir atsiduria tarpinėje zonoje tarp gyvenimo ir mirties.
Šioje zonoje atsiduriame tada, kai augame. Knibždynėje ima trūkti erdvės ir vietos. Tada arba pats žmogus žengia žingsnį į šalį, arba neišsitekdamas iškrenta iš darniai susiklosčiusios krūvos, kurioje jauku, patogu ir šilta, bet ankšta.
Mirties artumas suteikia daugiau erdvės augti ir būti atskiru, tikru savimi ir savimi tikru. Lygiai taip pat augimas ir branda stumia ten, kur daugiau erdvės ir vietos – link mirties.
Tokia ta brandos ir individualumo kaina.
Parašykite komentarą