Kai namai – pragarai: smurtas šeimoje

smurtas prievrta psichologas psichoterapeutasNamai nuo amžių pradžios iki dabar yra prieglobsčio, saugumo, galimybės atsipalaiduoti simbolis. Iš namų to ir tikimės. Deja, taip yra ne visada. Kartais namuose smurtas. Tada namuose ima vyrauti stresas, įtampa, padidintas budrumas ir susikaustymas.

Agresija yra dažna žmogiškojo bendrabūvio dalis, tačiau ji nebūtinai turi virsti smurtu. Smurto išmokstama jau vaikystėje: žmonės, kurie buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis, patyrė patyčias ir žeminimą, įvairias pasyvios agresijos formas, buvo smurto liudininkai, matė smurtaujančius tėvus, gali būti linkę ir patys agresyviai elgtis.

Smurtautojas – ar įmanoma atpažinti?..

Tyrimai ir klinikinė praktika rodo, kad smurtautojų biografijose daug kančios: fizinė prievarta, nepriežiūra, atsisakymas auginti, atstūmimas, lytinis išnaudojimas. Taip pat prievartą prieš artimus žmones ir bejėgiškumas ją matant. Būdami vaikai jie dažnai patyrė smūgius, badavimą, auklėjimą mušant, fizines bausmes žeminant – klūpėjimą kampe, ant žirnių, uždarymą sandėlyje ar tualete. Sunku pasakyti, kiek smurtas yra įgimtas, o kiek išmoktas.

Nors įvairūs duomenys rodytų, kad smurtą vaikystėje patyrę ar matę žmonės smurtauja daugiau ir dažniau, ši tendencija jokiu būdu nėra absoliuti. Net jei patyrėte smurtą tėvų šeimoje, nebūtinai šią bendravimo formą perkelsite į savo santykius. Priešingai, gali būti, kad būsite labai jautrus ir dėmesingas agresijos raiškai, aktyviai kovosite prieš smurtą.

Smurtas šeimoje gali būti fizinis – grubus ir brutalus (su juo aiškiau, nors tikrai nėra paprasta), bet gali būti ir plika akimi sunkiau įžvelgiamas – pastūmė (gal netyčia), metė lėkštę (taip nutiko), papurtė (juk labai susinervino)… Dar sudėtingiau, kai smurtas – psichologinis ir reiškiasi menkinimu, nuolatiniais priekaištais ir kritikavimu (oi, juk visi mes kartais taip elgiamės) – bet ir čia geriau savęs neapgaudinėti. Psichologinio smurto atveju, jaučiama fizinės agresijos grėsmė, atsiranda nesaugumas, susivaržymas, įtampa.

Smurtą šeimoje dažnai bandoma nuslėpti, nutylėti, paaiškinti nuovargiu, pavadinti “konfliktu” ar “pasikarščiavimu”. Sunku nupiešti tipinį smurtautojo portretą: tai gali būti žmogus be išsilavinimo ir darbo, o gali būti ir išsilavinęs, aukštas pareigas užimantis asmuo… Bendra būtų tai, kad smurtaujantys pasižymi blogesne impusų kontrole ir netolerancija nemalonioms emocijoms. Ypač padidintas jų jautrumas gėdai ir pažeminimui. Būdami tokie pažeidžiami, nuolat abejodami savo vyriškumu, jie trokšta globos ir šilumos, tačiau negali jų priimti, nes šiuos poreikius laiko “nevyriškais”, “gėdingais”. Jie smurtauja – fiziškai ar psichologiškai – kai jiems rodosi, jog partnerės žvilgsnis, poza ar replika buvo nepagarbi; jie smurtauja, kai partnerė bando juos paguosti ar padrąsinti, nes tą akimirką jie suvokia, jog jų poreikis būti guodžiamu ir palaikomu yra matomas. Tada jie išgyvena gėdą dėl savo pažeidžiamumo, menkumo. Nuolat išgyvendami menkavertiškumą ir gėdą, smurtaujantys vyrai ieško atsvaros elgdamiesi grubiai ir agresyviai, tokiu būdu įtvirtindami savo super “vyriškumą”.

Smurto problema yra gili ir daugiasluoksnė. Smurtaujantys vyrai yra patyrę daug savivertės pažeidimų. Dauguma jų vaikystėje patyrė pašaipas ir patyčias, vyriškumo sumenkinimą; neturėjo stipraus ir švelnaus, palaikančio ir priimančio vyriškumo pavyzdžio. Jie matė jėgos ir galios triumfą. Dažnai nutinka, kad tam nebuvo jokios atsvaros – gero, šilto, mylinčio, globojančio ir priimančio santykio.

Smurtas – stipriausia nemeilės skriaudžiamajam išraiška. Mušamas vaikas jaučiasi nemylimas. Asmenybė negali išgyventi be meilės. Kad išgyventų ir išliktų žmonės maitinasi meile iš išorinių ir vidinių šaltinių. Vaikas, nepatiriantis aplinkinių meilės, neišsiugdo gebėjimo mylėti save, neišmoksta savęs palaikyti. Savimeilė yra svarbiausias atramos taškas, susidūrus su priešiškumu, atstūmimu ir pažeminimu – tuo, ko negali išvengti net labiausiai sėkmės lydimi žmonės. Meilės sau neturėjimas lemia tai, kad lengvai ir greitai kyla gėdos jausmas. Kai turime užtektinai meilės ir pagarbos sau, esame atsparūs, galime nepasiduoti gėdai ir menkavertiškumui. Ne visiems taip pasisekė. Yra žmonių, kurie vaikystėje nepatyrė meilės, bet priešingai buvo gėdinami, žeminami, atstumti, jų vyriškumas sumenkinamas. Bent kiek sudėtingesnėje situacijoje, kurioje jie negali dominuoti, jie patiria gėdą, pažeminimą, bejėgiškumą – dėl to dar kartą susigėsta: man gėda, kad gėda, bijau, kai kas nors pamatys, koks aš pažeidžiamas, bijau parodyti, kad man skaudėjo, iš to kyla agresija, užsipuolimas. Smurtautojai yra labai emociškai priklausomi nuo kitų ir nuo visos situacijos.

Svarbu pažymėti, kad agresyvūs, destruktyvūs impulsai yra būdingi mums visiems. Visi esame susiduriame su pažeminimu, atmetimu, gėda. Tačiau paprastai žmonės įgyja vidinį apsauginį sluoksnį – pakankamai meilės ir šilumos sau. Tai nukenksmina gėdos jausmą. Tada jis nesužlugdo, nekelia gyvybinės grėsmės asmenybei. Kad ir kas nutiktų, dauguma žmonių randa būdu išreikšti save, pajuokauti ir pasidalinti, gali atsiremti, paprašyti pagalbos, paramos ir nežlugti, nesigėdyti tokio elgesio. Kai kurie vyrai to negali. Įžeidimą, nepagarbą, nesiskaitymą jie įžvelgia net smulkmenose, į kurias dauguma žmonių nekreiptų didelio dėmesio. Nesutvarkyti namai, ne vietoje padėti daiktai, atsainumas, ironija ar kritika nesukels gėdos, įtūžio ir bejėgiškumo, jei tik turiu pakankamai savimeilės, kuri užglostys nuoskaudą, kad raudonas kilimas žengiant į namus nepatiestas…

Iškilus papildomai grėsmei – netekti darbo, pajamų ar pan.,- įtampa, gėda, “vyriškumo” praradimo baimė dar dažniau ir stipriau prasiveržia smurtu.

Smurto problema gili ir daugiasluoksnė. Smurtaujantys vyrai yra patyrę daug savivertės pažeidimų. Dauguma jų vaikystėje patyrė pašaipas ir patyčias, vyriškumo sumenkinimą; neturėjo stipraus ir švelnaus, palaikančio ir priimančio vyriškumo pavyzdžio. Jie matė jėgos ir galios triumfą. Dažnai nutinka, kad tam nebuvo jokios atsvaros – gero, šilto, mylinčio, globojančio ir priimančio santykio. Iškilus papildomai grėsmei – netekti darbo, pajamų ar pan.,- įtampa, gėda, “vyriškumo” praradimo baimė dar dažniau ir stipriau prasiveržia smurtu.

Tenka pripažinti, SMURTAS NETURI AIŠKIOS, AKIVAIZDŽIOS, JUOLAB REIKŠMINGOS PRIEŽASTIES. Nėra tokio veiksmo, kurio (ne)darymas galėtų apsaugoti moterį nuo partnerio smurto. Netgi dar daugiau: kuo menkesnė ir banalesnė gėdą sukėlusi priežastis, tuo žiauresnis smurtas. Juk tuo skausmingiau suvokiamas didžiulis pažeidžiamumas, dėl kurio vėl kyla gėda, kuri maskuojama agresyviu elgesiu. James Gilligan, remdamasis ilgamete darbo kalėjime patirtimi, netgi kelia prielaidą, kad recidyvistai, patenkantys į kalėjimą pakartotinai, nesąmoningai imituoja savo „pavojingumą“, ieškodami globos ie rūpesčio. Jie ieško sistemos ir aiškumo, ko neturėjo savo vaikystės namuose.

Kodėl?..

Moterys, patiriančios smurtą iš sutuoktinių, retai pripažįsta ir įvardina šią problemą iš karto. Daug dažniau jos kaltina save – “…esu labai reikli”, “…negražiai jam pasakiau”, “nemoku bendrauti”… Savęs kaltinimas teikia iliuzinę situacijos kontrolę: juk jei tai aš provokuoju smurtą, galiu ką nors su savimi padaryti ir jo neprovokuoti. Smurtą patiriančios moterys pirmiausia bando tobulinti save, šlifuoti savo charakterį ir kitaip gerinti santykius. Tačiau visos šios pastangos pasmerktos, nes ne tas žmogus sprendžia ne tą problemą.

Kartais smurtautojų žmonos klausia manęs, „kas su manimi blogai, kad man taip nutiko?“.. Deja, šis klausimas, kaip ir dauguma „kodėl?“, gali turėti begalę atsakymų ir nė vieno galutinio. Kartais smurtą patiriančios moterys yra kilę iš šeimos, kur tėvas ir/ar motina smurtavo prieš sutuoktinius ir/ar vaikus. Tada smurtą, patiriamą iš sutuoktinio galima laikyti traumos atsikartojimu ir bandymų kaip nors išspręsti tą smurto problemą. Kai kurios smurtą patiriančios moterys labai negatyviai žiūrėjo į tėvą, neturėjo jokių šiltų prisiminimų. Negatyvūs tėvo vaizdas persikėlė į negatyvų sutuoktinio (ir apskritai vyrų) vertinimą. Negatyvūs požiūris ir lūkesčiai savo ruožtu padėjo formuotis negatyviam santykiui. Visi šie dalykai gali būti tiesa ir turi/gali būti keičiami, ypač jei jie kartojasi. Tačiau gali būti ir visiškai kitaip: nuo smurto artimoje aplinkoje nėra „apdrausta“ nė viena. Su juo gali susidurti ir tos, kurios išaugo mylinčioje, palaikančioje šeimoje, turėjo puikų ryšį su tėvu. Iš praktikos galiu pasakyti, kad tos moterys lengviau priima sprendimą skirtis, tačiau iki to joms dažnai sunku patikėti, kad tokie dalykai įmanomi, kad jie tikrai vyksta…

Kodėl smurtą šeimoje patiriančios moterys neišeina?.. – Jos dažnai kaltina save, bijo, kad vienos neišsilaikys, nepasitiki savimi, gėdijasi, kad atsidūrė tokioje situacijoje. Kartais jos neišeina, nes jau vaikystėje matė mamą, prieš kurią buvo psichologiškai ar fiziškai smurtaujama. Kartais (būna ir taip) jos neišeina, nes nesuvokia, tiesiog į protą netelpa, kaip vyras gali taip elgtis??? – ne, taip negali būti ir nėra žodžių apie tai papasakoti… Jos nori padėti, išgelbėti tą vargšelį, kuriam jos taip reikalingos…

Kartais moterys bijo dėl vaikų priežiūros ir nuosavybės reikalų – ne taip retai smurtaujantys vyrai užima aukštas ir įtakingas pareigas, priklauso galios, teismų ar saugumo struktūroms. (Yra buvę, kad moteris, pakvietusi policiją, sulaukė vyro kolegų, kurie mandagiai atsiprašė, nes jos vyras – aukštas pareigūnas ir šiaip, juk visko būna, žmonės pasibara ir susitaiko…)

Tada kokia išeitis? – Išeikite ir ieškokite pagalbos. Išeikite šiandien. Išeikite dabar. Negąsdinkite. Smurtaujantys vyrai tikrai gali išsigąsti, tada pasijusti pažeminti, susigėsti savo baimės ir emocinės priklausomybės, dėl to smurtauti dar labiau.

Jei nusprendėte ieškoti psichologo pagalbos, pradėkite nuo smurto. Nors tai ir ne jūsų problema, tačiau ji atskleidžia jūsiškę – tai, kad kažkodėl liekate ten, kur patiriate grėsmę fizinei ir psichinei sveikatai bei gyvybei. Joks psichologas, net giliai išmanantis smurto dinamiką, nepajėgus padaryti jums ar su jumis kažką, kad jūsų vyras nesmurtautų.

Jei dėl kažkokių net už gyvybę svarbesnių priežasčių nusprendėte pasilikti su smurtaujančiu vyru, parašykite testamentą ir raskite, kas pasirūpins jūsų vaikais. Likdama gyva, bandykite nusibrėžti gaires, kada vis dėlto pradėsite kelią į laisvę, kas turi įvykti, kad tai atsitiktų?..

Sėkmės-

Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė

Rašydama šį straipsnį rėmiausi James Gilligan knyga „Smurtas: apmąstymai apie nacionalinę epidemiją“

                                           G a l i   b ū t i   į d o m u :
Tėvai ir dukros   Trauma: žaizdos, jų gydymas ir gijimas Tamsioji asmenybės pusė

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 3    Average: 4.7/5]
Pažymėti: , ,
Skelbta Kita

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Kontaktai:

Psichologė psichoterapeutė
Jurga Dapkevičienė
+37061421260
jurga.dpk@gmail.com
Vytenio g. 53 - 1, LT-03209 Vilnius

Facebook įrašai

Klausimas "kas aš esu?.." gali labai išgąsdinti. Jis gali pabudinti naktį, neleisti užmigti, nuolat kirbėti ir graužti. Jis ypač aštrus krizių ir pokyčių laikotarpiu - išsiskyrus, ... See more

Gyvenimas gimsta ir tęsiasi, nes turime motinų, krikštamočių, močiučių, tetų, gailestingųjų seserų, kaimynių, gydytojų, mokytojų, vienuolių, virėjų, siuvėjų, skalbėjų, tiesiog ... See more

Gustavo Klimto paveiksle "Gyvenimas ir mirtis" mirtis - skeletas su kirviu - stovi nuošalėje nuo gyvenimo - krūvelės susipynusių žmonių. Mirties rūbas dailiai pamargintas kryželiais.
Mirtis ... See more

- Mamaaa, užsigavau.
- O tai ko ten ėjai?.. Ir kam reikėjo?.. Matai, kas dabar atsitiko, kiek vargo ir rūpesčio man pridarei. Apalpsiu aš nuo to tavo kraujo... ...
-------------
Būna, kad ... See more

« 1 of 11 »
Hey.lt - lankytojų skaitliukas