Tėvai ir dukros

tėvas dukra depresija trauma– Oi, mažiuke, kaip čia reiks tave už vyro išleisti? – aidi sodrus, susižavėjimo kupinas vyro balsas.

– Nenorrriu, – pajutusi pageidaujamą atsakymą, o gal tiesiog, kad tik paneigtų, tėvo glėby krykščia trimetė.

Akivaizdu, kad šis ryšys – tai judviejų džiaugsmas ir svarbi vaiko raidos sąlyga. Tėvas – pirmasis vyras dukros gyvenime. Šis santykis stipriai paveikia mergaitės tapatumo raidą, jos pasitikėjimą savimi, santykius su vyrais ir pačia savimi. Emociškai traumuoti tėvai nepajėgia sukurti saugaus, meile pripildyto santykio, patvirtinančio ir puoselėjančio dukters savastį. Šio ryšio stygius neišvengiamai veikia dukters gyvenimą.

Santykiai su tėvu stipriai įtakoja vidinį vyro vaizdinį – tai, ko suaugusi moteris tikisi iš vyro, kaip įsivaizduoja santykius su juo. Vidinis vyro vaizdinys moters psichikoje lemia, kaip moteriai seksis megzti ryšį su vyrais, susirasti partnerį ir plėtoti su juo santykius. Tyrimai rodo, kad kūrybiškumas, įsitvirtinimas darbo pasaulyje, karjera, vertybės, gebėjimas spręsti taip pat priklauso nuo to, kokie buvo dukters ir tėvo santykiai.

Ryšio su tėvu svarbą dukrai sunku pervertinti. Jei šis santykis buvo šiltas, saugus ir patikimas, moteris drąsiai eis į pasaulį, bus sėkmingesnė darbe (netgi gaus dideni atlyginimą), plėtos kūrybines galias, susiformuos brandžią vertybių sistemą.

Tėvas gali sužeisti dukrą

Idealu, jei tėvas išveda mergaitę iš simbiozės su motina, padeda pažinti pasaulį, pasitikėti savimi ir ugdyti savarankiškumą, taip pat nubrėžia aiškias, lanksčias, bet tvirtas ribas, kurios sudaro saugią erdvę eksperimentavimui ir savęs išbandymui. Tėvo reakcija į dukters moteriškumą lemia dukters santykį su savimi. Dažnai tėvai savo elgesiu traumuoja dukras. Elgesys, sukeliantis emocinę traumą, ne būtinai turi būti akivaizdžiai kenksmingas: psichologinis ar fizinis smurtas, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas svaigalais ar kt.. Žaloja ir daug paprastesni dalykai: nepagarba moteriškam pradui, moterų, paties moteriškumo menkinimas ir itin siauras jo formų pažinimas. Taip pat kenkia ir disharmonija tėvų poros santykiuose.

Jungiškoji analitikė Linda Schierse Leonard knygoje „The Wounded Woman: Healing the Father-Daughter Relationship“ aprašo dukters – tėvo ryšio sutrikimus ir pateikia daug pavyzdžių, kaip nesėkmingai susiklostę tėvo ir dukters santykiai apsunkina suaugusios moters gyvenimą.

Šalto, abejingo, moteriškumą nuvertinančio tėvo dukra gali nesąmoningai perimti daugybę patriarchalinių nuostatų ir tampa itin griežta bei kategoriška tiek su kitais, tiek su savimi. Gyvenimą užvaldo pareigos, šaltas racionalumas, kontrolė ir „teisingas“ elgesys. Spontaniškumas, kūryba, jausmai tokio tėvo dukrai neprieinami arba nuvetinti. Tiesa, gali būti, kad ši moteris bus atsakinga ir pareiginga, pripažįstanti autoritetą ir sklandžiai įsiliejanti į struktūrą.

Jei tėvas buvo akivaizdžiai silpnas – neturėjo darbo, girtuokliaudavo ar lošdavo, turėjo kitų psichikos ar elgesio sutrikimų ir  duktė jautė gėdą dėl tėvo elgesio, tikėtina, kad ji gėdysis ir savęs pačios. Atsvaros gėdai gali būti ieškoma sukuriant „idealų mylimąjį“ ir santykius plėtojant tik vaizduotėje. Santykiai su realiais vyrai stringa.

Kai tėvas nepadeda mergaitei atsiskirti nuo motinos, nepalaiko jos tapatumo, dukra gali nesąmoningai tapatintis su mama ir perimti jos negatyvias nuostatas tėvo (ir apskritai vyrų) atžvilgiu. Arba situacija apsiverčia: ketėjusi dėl motinos priekaištų tėvui, mergaitė gali nuspręsti, kad ji tai tikrai nebus „kaip mama“ ir užima nuolankios, vyrams paklūstančios moters poziciją.

Amžinai jaunas tėvas

Tėvas, kuris taip ir nesubrendo, užstrigo paauglystėje, pasidavė jaunystės kultui, amžinu berniuku – Piteriu Penu, gyvenančiu Niekados žemėje. Tai svajoklis, kuris vengia konfliktų ir žemiško gyvenimo rūpesčių. Toks tėvas yra nepajėgus prisiimti atsakomybės, pabaigti pradėtus darbus, apskirtai dirbti, priimti rutiną ir kurti dukrai saugią, stabilią aplinką. Amžino jaunuolio dukra neturi savidisciplinos modelio, jai sunku brėžti ribas. Suaugusi ji kenčia dėl nestabilumo, nesaugumo, neužtikrintumo savimi, nerimo.

Toks tėvystės modelis vaizdžiai aprašytas Weils knygoje „Stiklo pilis“. Čia tėvas, viena vertus, skatina dukros kūrybiškumą, gebėjimą žaisti, kita vertus, viską sugriauna pats įsitraukdamas į žaidimus ir svajas taip, kad dukrai tenka atstovauti realybės principą ir tapti tėvo globėja.

Neprisiimantis atsakomybės vyras žmonai deleguoja motinos vaidmenį. Jei vyras nekuria partneriško ryšio su žmona, toji gali prisiimti visas atsakomybes ir pareigas. Ji tampa reiklia, kontroliuojančia, audringai emocijas išliejančia motina. Gali būti, kad tuomet tėvo partnere taps dukra. Toks ryšys kenkia mergaitei, palieka jai didelį nesaugumo jausmą. Tėvo partnerę pavadavusi mergaitė ilgėsis tikrosios vaikystės. Lygiavertiški santykiai jai gali būti neprieinami. Suaugusi ji nesąmoningai ieškos tėvo ir šeimos bet kurioje tėviškas projekcijas atitinkančioje figūroje. Tuomet net to nenorint kuriamas „meilės trikampis“ (įsimylima vedusį vyrą ar pan.) „Trikampių“ problemą – šeimos, saugumo paiešką – gali skatinti ir tėvo nedalyvavimas, atsiribojimas.

Jei mergaitės ryšys su tėvu nebuvo pakankamai geras ir šio ryšio sutrikimų nekompensavo kitos tėviškos figūros (senelis, mokytojas, treneris, etc.), suaugusiai moteriai sunku psichologiškai atsiskirti nuo tėvų šeimos. Psichologine prasme ji lieka vaikiška, priklausoma dukra, kuri tapatumą formuoja pagal kitų lūkesčius. Tokia moteris dažnai užima pasyvią poziciją, išteka už valdingo vyro ir stengiasi jam įtikti. Išoriškai ji gali būti sėkminga, kompetentinga, materialiai nepriklausoma, energinga, pasitikinti savimi. Tačiau psichoterapiniame kabinete – ašaros, nuovargis, skundai, silpnumas, vidinė tuštuma, vienatvė.

              O gal kalta kultūra?..

Linda Schierse Leonard kelia prielaidą, kad emocinė trauma, kurią tėvas sukelia dukrai, yra būdingas šiuolaikinės kultūros bruožas. Autorė teigia, kad šioje kultūroje stokojama ryšio tarp maskulininio ir femininio prado. Šis ryšys gali būti sutrikęs keliais lygmenimis: individo, tarpasmeninių santykių ir visuomenės. Maskulininis pradas, netekęs ryšio su femininėmis vertybėmis, trikdo moteriškumo raidą. Moteriškumo samprata susiaurėja iki kelių aspektų. Moteris – paklusni žmona, gražuolė meilužė ar pasišventusi motina. Štai beveik ir visi kultūroje dominuojantys moteriškumo vaizdiniai. Moterys priešinasi tokiam požiūriui, siekia įsitvirtinimo profesijoje, kopia karjeros laiptais, renkasi kitus vaidmenis. Tačiau, pasak autorės, net tokiais atvejais jos dažniausiai įgyvendina vyrišką raidos modelį, slopina ir nuvertina moteriškumą, papuola į valdžios ir kontrolės spąstus.

Kaip moteris ir praktikuojanti psichoterapeutė pastebiu, kad gimti moterimi jau yra tam tikrai spąstai: jei ji ištekėjusi – tai ar turi vaikų? Jei ne – tai kodėl??? Ji nenori vaikų??? – kodėl?.. Ji nori dirbti?.. – o kas bus jei gims vaikų?.. Ir taip be galo. Vyrai su tokio pobūdžio spaudimu ir asmeninių ribų peržengimu susiduria daug rečiau – jie turi kitus, ne menkesnius iššūkius.

Žinoma, mes esame veikiami tėvų ir vyraujančios kultūros, tačiau jokiu būdu neturime likti jų produktais. Asmeniniame lygmenyje judėti į laisvę padeda gilus savęs pažinimas ir supratimas.

O kaip gi jūs?

Kai aš bandau prisiminti pirmuosius sąmoningus savo ir tėčio susitikimus, atmintyje iškyla pojūčiai: šiluma, odos, fototechnikos ir tušo kvapas, kažkas labai didelio ir tvirto. Mano tėtis yra tas vyras, kuris jau praeitam amžiuje darbams neprimesdavo lyties. Jis ne tik dirbo, prižiūrėjo ūkį, kūrė, bet ir padėjo tvarkytis namuose: plovė grindis, virė uogienes, skaitė poeziją – mylėjo moteriškumą savyje ir kituose.

Ką man tai davė?.. – Pirmiausia, gero vyro pavyzdį. Juo remdamsi susiradau vyrą. Taip pat tai, kad man labai patinka būti moterimi. Ir man patinka vyrai, mylintys ir vertinantys įvairias moteriškumo apraiškas ir formas tiek savyje, tiek kituose.

O kokie jūs pirmieji įspūdžiai?.. Ką gero iš tėvo esate gavusios?.. Jei atrodo, kad nieko ar beveik nieko, jei pirmiausia iškyla kančios, skausmo, neteisybės persunkti prisiminimai, nesustokite ties tuo. Mūsų psichika turi stiprų savigydos užtaisą ir orientuoja mus į pusiausvyros paieškas. Analitinėje psichoterapijoje pabrėžiama vaizdinio svarba. Ieškokite mylinčio tėvo vaizdinių, medituokite juos ir susikurkite patį geriausią tėvą, kokį tik būtumėte galėjusi turėti. Peržiūrėkite savo gyvenimą tos meilės šviesoje, pamatykite, koks jis galėtų būti ir eikite jo gyventi. Neatmeskite pagalbos ir galbūt dar pavyks išgyventi tą ryšį, kurio taip ilgitės. Tai užtrunka, bet verta.

Čia yra mano psichoterapinis atvejis, kuriame atsispindi tėvo paliktų žaizdų gijimas

Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė
 Psichoterapija Vilniuje – www.psichologejurga.lt
 G a l i   b ū t i   į d o m u :
 Pasyvi agresija – kai gerumas žudo Pasitikėjimo savimi ugdymas Apie vyrus, užaugusius be tėvo
čiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau
[Total: 21   Average: 4.6/5]
Pažymėti: , , ,
Skelbta Psichoterapijos taikymas, Santykiai, Vaikų auklėjimas
5 comments on “Tėvai ir dukros
  1. icelady parašė:

    Ačiū už straipsnį. Deja, aš negaliu išvardinti daug gerų dalykų, kuriuos gavau iš savo tėvo, nebent tai, jog būnant itin jautriam asmeniui teko išmokti būti stipriai ir nepraskysti. Gyvenime tas susitelkimas kartais padeda, bet turbūt baisiausia tai, jog nuolat persekioja vidinis pojūtis, jog to, ką darau ar kas esu, nepakanka. Įsiveliu į santykius su emociškai neprieinamais vyrais, patyriau smurtinius santykius, po to skyrybas, esu vieniša mama, patriarchalinis animus beveik kasdien už tai mane plaka, o aš per silpna atsilaikyti, nes nežinau kas esu. Ir sapnai iškalbingi, štai vienas jų: bėgu su tėvu nuo jauno urzgiančio lokio per labirintą, esantį virš plačios upės, tėvas nuogas, savo nuogumo ar ne tiksliai nepamenu, jis pirmas pasiekia saugią vietą ir kviečia mane, o aš blaškausi paklydusi labirinte ir matau/girdžiu artėjant žvėrį. Tik įdomu tai, jog tas lokys sapne nebuvo agresyvus, gal net norėjo tiesiog pasivyti. Treti metai psichoterapijoje, pamažėle pamažėle gerėja jausmai viduje, tačiau dar daug reikia dirbti. Gal yra kokios literatūros ar pan.? Ačiū.

  2. Ačiū, Icelady, už tokį asmeninį pasidalinimą ir įspūdingą sapną, taip pat, kad skaitote mano tinklapį.
    Laisvės pradžia – įsisąmoninimas, kad esi kalinys ar bėglys. Atrodo, kad nuveikėte nemažą darbą ir asmenybės virsmas netruks įvykti. Jau dabar matome drąsą suvokti, išreikšti ir pasidalinti.
    Ačiū Jums.

  3. Raimondas parašė:

    esu jaunas tevas, 27 metu turim 4-riu metu dukra. Prisipazinsiu atejo ji per anksti pas mus ir tai mane paveike. Nebuvome finansiskai pajegus tam, bei turejom daug kitokiu problemu, kitaip sakant nebuvome tvirtai atsistoje ant zemes. Mylim dukra besalygiskai, taciau pastebiu, kad as neturiu su ja kantrybes ir nenoriu leisti laiko kartu. Daznai salinuosi seimos ir bunu blogos nuotaikos (ypac savaitgaliais). Siuo metu pradejau maziau rupintis savo reikmems ir kelti savo mergaites (dukra ir zmona) auksciau saves. Atrodo santykiai gereja. Taciau vis gaunu visokiu minciu apie tai, kad man jos trukdo, nebenoriu rupesciu ir t.t. Jauciuosi nepajegus islaikyti ju ir saves. 2019-tais praradau darba pirma karta ir panirau i depresija, teko ir kovoti su savi distrukcinem mintimis. Tuo metu sugadinau santykius su seima ir del to buvo dar sunkiau. Planavau net palikti nusizudyti del sventos ramybes(si mintis vis sklando kazkur pasamoneje).
    Siais metais 2021-mais jau praejau CBT(cognitive behavior therapy). Taip pagelbejo suprasti daugiau save, is kur kyla mintys tokios. Vis dar nesam finansiskai stabilus ir rudeny keliames gyvent atgal i Lietuva. Del situ probelmu pagrinde nesutariu su savimi ir daznai kalte suverciu ant dukros ar dar kur…

    Labai noreciau mylet savo seima besalygiskai ir nebut toks uzsidares.
    Gal turite ka patarti?

    Tiesiog noriu pasidalinti, savo istorija… kol galiu…

  4. Raimondai, atrodo, kad labai stengiatės būti geru tėvu savo dukrai ir geru vyru žmonai – skaitote, domitės, lankėte terapiją… Atrodo, kad pavargstate ir nusiviliate, kai ne viskas pavyksta…
    Sunku užaugti ir būti geru tėvu, jei pats nepatyrei pakankamai tėvų meilės ir rūpesčio. Tenka imtis atsakomybės ir auginti patį save – mylėti, rūpintis, skatinti ir drąsinti. Šiame kelyje galima rasti pagalbinikų – tą jūs ir darote, kai lankote terapiją, skaitote literatūrą. Ir toliau pirmiausia ieškokite pagalbos sau. Girdžiu apie savižudybės impulsus – tai rimti dalykai, kurie rodytų, kad blogai jaučiatės… Reikėtų ieškoti psichologinės pagalbos ir paramos, keisti savo būseną ir savijautą. Stiprybės ir sėkmės. Nepamirškite rūpintis savimi. Dėl tų, kuriuos mylite, dėl savęs paties, dėl savo dukros. Jai užaugti padėsite tik užsiauginęs save patį.

  5. Jonas parašė:

    Nenorėjau atskirti dukrų nuo motinos,maniau, kad vyro pareiga pasirūpinti šeimos gerove, o motinos – dukrų auklėjimu. Ir padariau klaidą. Dukroms tėvas tapo ne toks, kaip mama.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.