„Ech, širdžiai neįsakysi“ – teisinasi žmonės, kai tenka pripažinti, kad jų jausmai veda juos visai į kitą pusę, nei jie patys norėtų. Tokiam pripažinimui reikia drąsos ir ryžto, nes jausmai ir jais perpildyti nesąmoningi prisirišimai yra labai stiprūs. Kaipgi formuojasi gyvenimą griaunančios iliuzijos?.. Kodėl žmonės taip sunkiai atsispiria iracionaliai traukai?..
Atostogos suteikia erdvę ir laiką dar sykį apmąstyti įvairius profesinius aspektus. Su šeima keliaujant po Graikijos Korfu salą stabtelėjau ties vienu sapno simboliu ir išorinio bei vidinio pasaulio santykiais. Tuo ir dalinuosi.
Iš nieko nenoriu nieko. Jei noriu – tik iš savęs. (Just.Marcinkevičius) Lietuvių poetas išreiškė svarbią laimingos santuokos prielaidą. Ilgalaikį, artimą, auginantį ir brandinantį ryšį kurti ir išlaikyti yra labai sunku, jei trūksta sąmoningos, kryptingos pastangos atsisakyti lūkesčių ir nežiūrėti į…
Sakoma, kad „motinos – dukters“ santykis pats sudėtingiausias iš visų galimų variantų: „motinos – sūnaus“, „tėvo – dukters“, „tėvo – sūnaus“ ryšiai yra daug mažiau prieštaringi, perpildyti jausmais ir emocijomis. Susiliejimas ir panašumas, idealizacija ir nuvertinimas, konkurencija, kova ir vienybė,…
Nuomonės ir pozicijos kaitaliojimas, selektyvus faktų pateikimas, apkalbos, tiesių atsakymų vengimas, pagyrimai ir pataikavimas, siekiant realizuoti savo planus, pažadai, siūlant pagalbą net tada, kai to neprašoma, ir jų netesėjimas arba pagalbos teikimas tik tol, kol tai naudinga, nuolatinis savo darbų eskalavimas ar spaudimas tą daryti kitiems – tai tik keletas veidmainystės apraiškų. Veidmainystė – veiksmų ir žodžių neatitikimas, melas, siekiant sau naudos, nuomonės kaitaliojimas priklausomai nuo situacijos.
Tėvas – pirmasis vyras dukros gyvenime. Šis santykis stipriai paveikia mergaitės tapatumo raidą, jos pasitikėjimą savimi, santykius su vyrais ir pačia savimi. Emociškai traumuoti tėvai nepajėgia sukurti saugaus, meile pripildyto santykio, patvirtinančio ir puoselėjančio dukters savastį. Šio ryšio stygius neišvengiamai paveikia dukters gyvenimą.
Pasyvi agresija – tai pyktis, kuris išreiškiamas labai netiesiogiai, prisilaikant socialinių normų ir ribų. Dažniausiai pats agresorius neįsisąmonina savo pykčio ir paslėptos jo raiškos. Priešingai, dažniausiai jis jaučiasi teisuoliu ir kankiniu, nekaltai apkaltintu ar nukentėjusiu.
Ginčai poroje gali būti tiek tarpasmeninių, tiek vidinių konfliktų pasekmė. Remiantis geštaltine psichoterapija, problemos kyla dėl neužbaigtų situacijų – nepatenkintų poreikių, neišreikštų jausmų. Tuomet kontakto – atsitraukimo ciklas sutrinka, organizmas praranda spontaniškumą ir gebėjimą patirti ryšį bei jį užbaigti, atsiriboti. Straipsnyje pateikiu kelis pavyzdžius, kaip kontakto sutrikimai iškyla poros santykiuose ir kodėl jie tampa ginčų priežastimi.
Visi žinome, pajutęs grėsmę gyvūnas dažnai puola. Žmonės taip pat turi šį polinkį. Ne veltui sakoma, kad geriausia gynyba – puolimas. Būtent, kai iškyla kokia nors grėsmė, dažniausiai ir pasigirsta: „o tu… …“ Šis psichologinis manevras vadinamas projekcija.
Noras surasti partnerį – natūralus ir suprantamas. Kai jo įgyvendinti nepavyksta, kyla klausimai: kodėl?.. kas su manimi ne taip?.. Siūlyčiau juos esmingai papildyti dar vienu klausimu – ką galėčiau padaryti, kad situcija pasikeistų?
Vėliausi komentarai