Priklausomybė: kai darbas kaip liga

psichologas psichoterapeutas
Brolių Černiauskų foto

Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, lošimų, etc. vertinama neigiamai ar smerkiamos. Kitaip yra su darboholizmu – pernelyg dideliu įsitraukimu į darbą.

Ši priklausomybė kartais netgi laikoma sėkmingo gyvenimo požymiu.
Tačiau iš tikrųjų, jokios priklausomybės negalima laikyti sėkmingo gyvenimo ženklu.
Darboholizmas pavojingas dar ir tuo, kad jis labai dažnai kaitaliojasi su kitomis priklausomybės formomis.  

Juokaujama, kad darboholizmą nuo alkoholizmo skiria tik penkios dienos…
Polinkis pernelyg įsitraukti į darbą – tai bandymas pasislėpti nuo asmeninių problemų, neišspręstų raidos užduočių ir negebėjimo užmegzti pilnavertiškus, pasitenkinimą teikiančius santykius su kitais asmenimis. Ši priklausomybė, kaip ir kitos, teikia žmogui saugumą, aiškumą, nusiraminimą, vertės pojūtį. Darboholizmas slepia depresiją, silpną, nuo pasiekimų ir rezultatų priklausomą savivertę, nepatenkintus saugumo ir meilės poreikius.
„Darbas – ne vilkas“, sako patarlė. Ir tikrai: vilkas pjauna greitai, o darbas gali žudyti lėtai, skausmingai, nuosekliai.

Darboholizmas retai kada iškyla kaip kažkas baisaus ir pavojingo – dažniausiai vaikšto ėriuko kailyje, žada prasmę ir išsipildymą. Jis gali atšliaužti ir kaip žaltys – su visagalybės ir pažinimo pažadu. Atpažinti jo gundymus ypač sunku. Dar sunkiau jiems atsispirti.
Pasitaiko, kad žmonės darbe ieško šeimos: saugumo, artumo, priėmimo, palaikymo, pripažinimo. Darbas jiems tampa tikraisiais namais – vieta, kurioje gali jaustis šeimininkais ir tvarkytis kaip nori. Darbas jiems – tai visada sušildanti, besąlygiškai priimanti motina ir struktūrą, ribas bei prasmę teikiantis tėvas.

Dažnai tie žmonės – idealistai, karštai mylintys darbines idėjas, uoliai ir nuoširdžiai joms tarnaujantys. Įsitraukę ir užsimiršę jie nebepastebi, kad idėjos nebetarnauja žmonėms. Priešingai – joms aukojami žmonės, joms aukojasi jie patys.

Atsidavimas darbui atrodo saugus. Jis išvaduoja nuo galybės rūpesčių ir būtinybių: tapatumo paieškų, autentiškos saviraiškos, autonomiško vertės pojūčio, buitinių rūpesčių, atsakomybės už artimiausius žmones.

Darboholizmui užvaldžius, asmeninis gyvenimas skursta ir tolsta. Kuo daugiau emocijų ir energijos skiriama priklausomybei, tuo mažiau iš gėrio lieka tikrovei.

Priklausomybė nuo darbo drastiškai apriboja ir susiaurina gyvenimą. Priklausomybės pasekmės – nusivylimas („Nejaugi tai viskas?.. Gyvenimas taip ir praėjo… Jokio dėkingumo…”), pasimetimas („O ką daryti dabar?”), pyktis ir nepasitenkinimas („Kaip tai neteisinga”, „Kaip jie drįso su manimi taip pasielgti?..”), apatija ir depresija („Nieko nebesinori, niekas nebedžiugina, net keltis sunku”).

Darboholikas kenčia, bet (kaip ir sergant kitomis priklausomybėmis) jam sunku matyti savo kančios priežastį, pripažinti ligą.

Darboholizmo destruktyvioji pusė labiausiai išryškėja tada, kai karjeros aukštumos pasiektos ir aukščiau tik dangus arba jos netenkama. Tada iškyla beprasmybės pojūtis, nepasitenkinimas, emocinis perdegimas, fizinis ir psichinis išsekimas, sudėtingos, chroniškos ligos. Kai kurie žmonės iš tokios situacijos gelbėjasi ieškodami kitos visą apimančios idėjos ir keisdami priklausomybės formą. Ir net tie, kurie nusprendžia gydytis, su savo liga gyvens visą likusį gyvenimą.

Kraštutinis variantas, kai darbinis gyvenimas tampa santuokinio gyvenimo pakaitalu. Susituokusieji su darbu rizikuoja labiau nei tie, kurie santuokai pasirinko profesiją, hobį, visuomeninę veiklą ar tradicinį partnerį. Darbas vieną sykį baigiasi. Iš jo vis tiek kada nors išmes. Jei ne viršininkai, tai pats gyvenimas.

Širdžiai, kaip žinia, neįsakysi. Gali būti – ir tai greičiau išimtis, kad karštai mylėti darbą ir skirti jam energijos bei laiko daugiau nei mamai, tėtei, sutuoktiniui ir vaikams kartu paėmus, yra tikroji jūsų prigimtis; vienintelis ir pirminių, ir antrinių poreikių patenkinimo būdas bei malonumų šaltinis. Vis dėlto, būkite atsargūs, venkite vienašališko ir besąlygiško atsidavimo. Taip išvengsite nepageidaujamų pasekmių. Tegul jus džiugina jūsų atsidavimo vaisiai.


Auksinė taisyklė byloja, kad geriausia, kai rytais norime eiti į darbą, o vakarais džiaugiamės grįždami namo.

Ar jums tai pavyksta?.. Ar jūsų gyvenimas netampa darbinio lauko fragmentu?.. Kas padeda turėti ribas ir nepamesti centro?..

Click to rate this post!
[Total: 1 Average: 5]
Pažymėti: ,
Skelbta Kita

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.