Tretieji metai – vaikų ar tėvų krizė?

Psichologai tvirtina, kad tėvų kantrybę bandantis trimečių elgesys yra visiškai normalus ir net būtinas raidos etapas. Bėda, kad dažniausiai trečiųjų gyvenimo metų krizė ištinka ne tik vaikus, bet ir jų tėvus…

Psichologė, psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė jiems siūlo į situaciją žvelgti filosofiškai, be to, nesitikėti, kad vaikai elgsis geriau nei mes patys.

Kai kuriems tėvams atrodo, kad jų vaikų krizės niekada nesibaigia… Kada prasideda ir baigiasi trečiųjų metų krizė?

Taip gali pasirodyti, nes auginant vaikus vieni sunkumai keičia kitus ir kartais atrodo, kad vaikų auginimas apskritai yra krizė (juokiasi). Iš tiesų trečiųjų metų krizė prasideda, kai vaikas pasiekia pakankamą savarankiškumo lygį, ima suvokti save kaip atskirą asmenybę ir pradeda reikšti savo nesibaigiančius norus. Toks mažylis jau daug gali, supranta, kad gali, o nori dar daugiau, nei gali ir supranta. Išreikšdamas norus, vaikas nepaiso, kad kai kurie jų nesuderinami ir prieštaraujantys vienas kitam. Jis trokšta veikti savarankiškai, savęs netapatina vien tik su tėvais, ima jiems prieštarauti. Labai dažnai tai būna prieštaravimas dėl prieštaravimo.

Kaip ir dauguma raidos periodų, trijų metų krizės laikas nėra griežtai apibrėžtas. Tikėtina, kad ji prasidės sulaukus dviejų, o 4 m. vaikas jau bus ją įveikęs. 

Kokie vaiko elgesio pokyčiai rodo, kad šeimą ištikusi ši krizė?

Svarbu suprasti, kad 3 metų krizė yra natūralus vystymosi etapas, kuris labai reikalingas vaikui. Dėl to nei mamos, nei tėčio, nei juolab šeimos krizė ištikti neturėtų.

Pagrindinis vaiko elgesio pokytis šiuo raidos etapu yra itin išryškėjęs negatyvizmas. Vaikas atmeta viską, kas jam sakoma, ir nuolat kartoja „ne“. Vaikas gali  atsisakyti netgi tų pasiūlymų, kurie jam patinka. Atsisakydamas ką nors daryti mažylis įtvirtina save kaip veikėją – savarankišką ir galintį daryti įtaką.

Trečiųjų metų krizė mūsų kultūroje yra natūralus vystymosi etapas. Skirtingose kultūrose vaikai gali patirti skirtingų raidos krizių. Tai priklauso ir nuo tėvų bei kitų aplinkinių pavyzdžio vaikui. Pvz., Japonijoje, kur emocijos reiškiamos labai santūriai ir skiriasi vaikų priežiūros tradicijos, veikiausiai ir trimečiai elgiasi kitaip. Mūsų visuomenėje patys suaugusieji dažnai būna įsitempę ir nervingi, nevengia pakelti balso, todėl nereikia norėti, kad vaikai būtų ramybės ir kantrumo įsikūnijimai.

 Koks tėvų požiūris ir elgesys padeda lengviau įveikti trečiųjų metų krizę?

Pagrindinis dalykas, kurį turėtų žinoti tėvai – jie yra vaiko elgesio modeliai. Šiuo laikotarpiu globėjams reikia ypač daug ramybės, kantrybės, pasiaukojimo, nuolankumo ir filosofiško požiūrio. Pasisemti šių dalykų gali padėti supratimas, kad trečiųjų gyvenimo metų krizė yra natūralus sveiko vaiko raidos etapas, turintis pradžią ir pabaigą. Sėkmingai pereitas šis etapas užtikrins, kad vaikas taps savarankišku, turės savo poziciją ir mokės atsispirti kito asmens spaudimui, mokės kovoti už savo tikslų įgyvendinimą. O juk būtent to ugdydami vaikus mes ir siekiame. Derėtų įsisąmoninti, kad trečiųjų metų krizė yra vaiko, o ne tėvų raidos etapas. Pastarieji jau turėtų būti išmokę susitvarkyti su frustracija ir susitaikę su mintimi, kad pasaulis nėra visiškai toks, kokio norisi, o vaikų ši užduotis dar laukia.

Dar vienas svarbus dalykas, kuris gali padėti suvaldyti krizę, – priimti ir pripažinti vaiko norus ir nuomonę („Tu nenori“, „tau nepatiko“, „tu labai supykai“, „tau išties reikia…“). Taip pat reikėtų leisti vaikui rinktis priimtinose ribose ir siūlyti teisingas alternatyvas. Galima pasimokyti iš anekdoto. Mama duoda sūnui didelį ir mažą obuolį ir prisako pavaišinti sesutę, būtinai leidžiant rinktis jai. Vėliau pamato dukrą graužiančią mažą obuoliuką ir klausia jos, ar brolis leido išsirinkti. Šioji sako: „Taip, brolis klausė, ar noriu mažo obuolio, ar jokio.“ Tėvai, leisdami vaikui rinktis, taip pat turėtų formuluoti alternatyvas meistriškai ir sau palankiai. Tikėtina, kad tai padės išvengti sudėtingų situacijų.

Tėvams labai svarbu atsakyti į klausimą, kokį suaugusį savo vaiką jie nori matyti. Norėdami, kad vaikas taptų savarankiškas, iniciatyvus ir žinotų, ko nori gyvenime, turi susitaikyti su trečiųjų metų krize, nes ji brandina vaiko asmenybę.

 Su vaiku, išgyvenančiu trečiųjų metų krizę, tėvams derėtų būti griežtesniems ar, atvirkščiai, nuolaidesniems?

Nei griežtumas, nei nuolaidumas nėra teisingos pozicijos. Sėkmingai vaiko raidai reikalinga nuolatinis šių pozicijų derinimas. Meilė čia gali būti geriausia patarėja. Kartais situaciją verta „apžaisti“, švelniai nukreipti vaiką reikiamą linkme. Na, o kartais suveikia tvirtumas ir vienašališka laikysena.  Taip pat labai svarbūs nuoseklumas ir rutina, nes pasikartojimai yra saugumo pagrindas. Jie padeda vaikui orientuotis, kas galima, o ko ne, ir ko tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje.

 Ar teisingai elgiasi tėvai, kurie atkakliai kovoja su ožiais, visomis išgalėmis stengiasi nenusileisti ir galiausiai priverčia mažylį paklusti?

Stoti į kovą su vaiku – tai reiškia ją pralaimėti, nesvarbu, kad tikslą jūs gal ir pasieksite. Taip elgtis nederėtų. Tokia atkakli kova dažniausiai yra ne kova su ožiavimusi, o varžymasis dėl valdžios. Didelė klaida su vaiku dėl jos kovoti. Suaugusiam asmeniui neturėtų kilti abejonių, kas vadovauja. Jis ir taip turi žinoti, kad pats yra atsakingas už situaciją. O jei leidžiamasi su vaiku į kovą, vadinasi, ji jau pralaimėta. Auklėjimo tikslas neturėtų būti priversti vaiką paklusti. Verčiau būti lanksčiam ir laviruoti įvairiose situacijose. Tai nereiškia, kad reikia pildyti visus trimečių reikalavimus. Kraštutiniai variantai – pildyti užgaidas arba stengtis vaiką palaužti – yra tolygios auklėjimo klaidos.

 Kokių yra veiksmingų būdų susitarti su trimečiu, kai šis nenori rengtis, valytis dantų, tvarkytis žaislų ir pan.?

Laikytis nuoseklumo ir stengtis visas pareigas paversti rutina, kad vaikas suprastų, jog tai neišvengiama. Dažnai priminti ir padėti vaikui. Neklausti, ar nori, jei nėra kito pasirinkimo. Neteisingi klausimai, į kuriuos trimetis būtinai atsakys „ne“: „Ar einame valytis dantukų? Ar valgysi vakarienę? Ar susitvarkysi žaislus?“ Reikėtų leisti vaikui rinktis suaugusiajam priimtinose ribose, todėl teisingi klausimai būtų: „Dantis valysimės dabar ar po pasakos?“ – arba tiesiog galima pasakyti, kad dabar bus tvarkomi žaislai. Ir pačiam tvarkyti juos turint viltį, kad mažylis prisijungs. Tik nereikėtų tikėtis, kad vaikas bus tarsi robotukas, kuris, vos gavęs komandą, puola vykdyti.

 Tėvus ypač gąsdina isterijos. Kaip į jas reaguoti?

Pirmiausia reikėtų stengtis tiems priepuoliams užbėgti už akių. Jie dažniausiai ištinka, kai vaikas pavargęs, nori miegoti, valgyti, sugriūva įprasta rutina ir pan. To reikėtų kiek įmanoma vengti, laiku patenkinant natūralius mažylio poreikius. Labai svarbu planuoti dienos veiklą. Dažnai isterijos priepuoliai ištinka parduotuvėse, kai neperkamas daiktas, kurio vaikas užsimano. Tokią vaiko reakciją kartais paskatina pačių suaugusiųjų elgesys prekybos centruose. Patys labai dažnai juose varlinėja, žiūrinėja įvairias prekes, ką nors pamato, užsimano, tuomet garsiai svarsto, reikia ar ne, pataikauja savo norams ir galiausiai prisikrauna į pirkinių krepšelį nereikalingų daiktų. Jei patys suaugusieji yra impulsų blaškomi ir valdomi, mažyliai irgi to mokosi. Sudarantiems ir net su vaikais aptariantiems pirkinių sąrašus suaugusiesiems, tikėtina, keblumų parduotuvėse kiltų rečiau. Žinoma, ištikus isterijos priepuoliui sąrašas neišgelbėtų, bet jo sudarymas gali veikti prevenciškai. Nuostabus argumentas, kodėl negalima ko nors pirkti, – į pirkinių sąrašą mes to neįtraukėme. Tuomet galima pasiūlyti mažyliui kitą kartą, kai bus sudaromas pirkinių sąrašas, būtinai aptarti šį jo norą. Tokio amžiaus vaiko poreikiai keičiasi greitai, tikėtina, kad kitą kartą to paties daikto nebereikės.

Tenka pastebėti, kad kartais parduotuvėse vaikams net neleidžiama pareikšti savo norų. Pvz., prekybos centre vaikas prieina prie kamuolių ir žiūri. Pribėgęs tėvas stveria jį ir rėkia: „Kamuolio tikrai nepirksim!” Galbūt tas tėtis ir žino, kas tuoj nutiks, tačiau toks elgesys vaiko protestą tik paskatins. Galbūt jis dar net  nėra sugalvojęs, kad nori to kamuolio, o jau girdi draudimą. Visada svarbu pripažinti mažylių norus: „O, tave domina kamuoliai. Kuris gražiausias?“ Pripažinti vaiko norą nereiškia pažadėti jį išpildyti.

O jei jau nepavyksta užbėgti įvykiams už akių ir vaikas įsisiautėja, reikia padėti jam nusiraminti. Neverta bandyti tuo metu jam ką nors aiškinti, reikėtų tiesiog apkabinti ir laikyti arba imti į glėbį ir išnešti iš tos aplinkos. Vėliau, emocijoms nurimus, derėtų su vaiku aptarti, kas ir kodėl nutiko ir kaip jis galėjo geriau pasielgti.

Į isteriją puolusį vaiką reikėtų tik nuraminti ar vėliau už tai barti ir nubausti?

Tikrai nereikia vaiko labai barti ar juolab bausti už isterijos priepuolius. Juk kalbama apie labai mažus ir gležnus vaikus. Jų elgesys dar nėra visiškai sąmoningas, jiems dar sudėtinga jį reguliuoti ir numatyti netinkamo elgesio pasekmes.

Apskritai bausmės yra išorinė reguliacijos priemonė, kuri nepadeda tapti savarankiškam ir atsakingam už savo elgesį. Bausdami tėvai parodo, kad vaiką kontroliuoja. To reikėtų vengti, jei norima, kad vaikai patys atsakytų už savo elgesį ir nereikėtų nuolat žiūrėti jiems per petį. Derėtų kalbėti ne apie bausmes, o apie natūralias elgesio pasekmes, pvz.: „Kadangi laiku nesusiruošei gulti, pasakėlė jau užmigo. Nieko negalima padaryti, nes laikas negailestingas.“

Kai kurie tėvai teigia, kad jų vaikams trejų metų krizė nepasireiškė. Jiems pasisekė pagimdyti geresnius vaikus? Ar jie geriau juos auklėja?

Kiekvienas atvejis individualus. Galbūt tie vaikai yra ramesnio temperamento arba tėvų teikiamas elgesio modelis yra palankesnis nuosaikesnei krizės eigai.

Trečiųjų gyvenimo metų krizės nepajaučia ir tie tėvai, kurie šį etapą priima kaip dovaną – laiką, kai ryšys yra itin intensyvus. O juk vėliau jis keisis, bet jau niekada nebus toks visa apimantis. Verta iš širdies tuo pasimėgauti.

Psichologę psichoterapeutę Jurgą Dapkevičienę kalbino žurnalistė Justina Petraškevičienė

„Prie kavos”, 2015

www.psichologejurga.lt

G a l i   b ū t i   į d o m u :
Mažų vaikų auklėjimas	Vaikų piešinių analizė	Vaikų darželis – leisti ar neleisti