Vaikų auklėjimas: trečiųjų gyvenimo metų krizė

 

Vaikų auklėjimas, krizė, skyrybos, netektis, menkavertiškumas, depresija, pyktis - psichologas Vilniuje konsultuoja psichoterapija Vilniuje

–         Kodėl Dievas sutvėrė vaikus mažus?

–          Tam, kad kai jų neįmanoma perkalbėti, juos būtų galima tiesiog išnešti…

Ypač ši Dievo idėja pasiteisina vaikui sulaukus trečiųjų gyvenimo metų. Šio amžiaus vaikų auklėjimas reikalauja ypatingo kūrybiškumo. Į viską, ką bepasiūlytum, tik ir girdi: „ne, ne, ne“.

Sulaukęs trejų, mažylis pradeda suvokti save kaip atskirą, nepriklausomą asmenybę. Jis skuba išreikšti ir įtvirtinti savo valią. Kadangi viena nuomonė paprastai jau būna išsakyta, vaikui telieka užimti opoziciją ir tarti „ne“. Iki šio amžiaus „ne“ dažniausiai skambėdavo kaip tėčio ar mamos draudimų atspindys („ne pei pei pei“ – suprask, „negalima imti peilio“), kurio išsakymas balsu pačiam vaikui padėdavo susilaikyti nuo draudžiamo veiksmo, o sulaukus trejų „ne“ tampa pasipriešinimo išraiška. „Ir ne eglutė, ir ne skarota, ir ne žalia…“ – skamba trimečio deklamuojamos eilės. Beje, šio negatyvizmo, būdingo trimečių krizei, nereikėtų painioti su nepaklusnumu, kai vaikas tiesiog atsisako daryti tai, ko iš jo reikalaujama, arba toliau daro tai, ko jam norisi. Negatyvizmas paprastai būna nukreiptas ne į tai, ką jūs siūlote, bet į tai, kad būtent jūs tai pasiūlėte. Mažylis gali jaustis nemaloniai, kai jam tenka atmesti tai, ko jam pačiam galbūt norėtųsi, bet jūs jau spėjote tai pasiūlyti. Į ką bus nukreiptos stipriausios protesto atakos, priklauso nuo to, prie ko labiausiai prisirišęs vaikas. Tikriausia daugiausiai atlaikyti teks mamai, nes kad ir kaip vaikas siektų savarankiškumo ir tikėtų savo jėgomis, jis jaučia, kad be mamos jis neišsivers. Todėl pyksta ant jos. Pyktis prasiveržia ašaromis, kaprizais ir protestais. Kai kurie vaikai šiuo laikotarpiu išbando tik mamą, ir beveik nesipriešina tėčio, senelio ar brolių / seserų reikalavimams.

 Ką daryti, kai vaikas neklauso?

Svarbiausia – nešaukite. Žinoma, riksmo prasmė ir yra siekis būti išgirstai, tačiau ši taktika retai būna veiksminga. Paprastai žmogus, kurį norite prisišaukti, pirmiausia reaguos į jūsų balso toną, o ne į pranešimo turinį.

Užsispyrimą įveikti gali padėti žaidimas. Vaikas nenori eiti miegoti, bet staiga mamos balsu suriaumoja jo pliušinis meškutis: „Paguldyk mane, užmigdyk mane“. Nenori autis?.. Bet kalbantys batukai prašosi ant kojyčių ar ruošiasi į lauką eiti patys sau, vieni… Panašiai žaidimas gali įveikti nenorą valgyti ar važiuoti mašina.

Jei vaikas puola į isteriją, klykia, griūna ant grindų (beje, isterijos priepuoliai dažniausiai nutinka ten, kur yra žiūrovų), nebandykite aiškinti, kad taip elgtis nedera ar pan. Tai viena iš tų situacijų, kai veiksmingiausia vaiką išnešti, nes „klykiantiems vaikams parduotuvėje (žaidimų aikštelėje, etc.) būti nevalia“. Vaikui nurimus galima dagiau pakalbėti apie tai, kas nutiko ir susitarti, kad kitą kartą į parduotuvę eisite tik tada, kai jis bus nusiteikęs tinkamai elgtis.

Tiesa, esu pastebėjusi, kad parduotuvėje isterijos priepuolius kartais paskatina patys tėvai. Mažylis apžiūrinėja kamuolį, atsargiai liečia jį rankute, o pribėgęs tėvas pareiškia, kad „kamuolio tikrai nepirksime, jau turi tokį“ ir tempia vaiką į šalį. Natūralu, kad vaikas ima priešintis. Tėtis pats “prisiprašė”, nes neatsižvelgė į augančios asmenybės nuomonę. Labai svarbu pripažinti vaiko norus, net jei nesiruošiate jų išpildyti. Gero pokalbio apie norus ir svajones pradžiai pakaktų paprastai įvardinti: „Atrodo, tave sudomino šitas kamuolys. Tikrai gražus“. Išvengti scenų parduotuvėje labai padeda ir išankstinis aptarimas, ką pirksite, pirkinių sąrašo sudarymas. Leiskite vaikui pačiam surasti ir sukrauti reikiamus produktus, siūlykite rinktis iš jums tinkamų alternatyvų („Kurį jogurtą pirksime, su braškėmis ar su persikais?“).

psichologo konsultacijos Vilniuje, psichologinis konsultavimas Vilniuje, nerimas, ieškau draugo, ieškau draugės, ieškau poros, psichoterapeija, priklausomybė, alkoholizmas, psichoterapeutas Vilniue, psichoterapija Vilniuje

Vaikų auklėjimas – tai ir ribų nustatymas

Dažnai mažylio atkaklumas, reikalavimai, netgi isterijos priepuoliai yra paprasčiausiais savo sugebėjimų išmėginimas ir ribų išbandymas. Kai vaikas ožiuojasi, tėvams nereikėtų kurti dviejų ožiukų ant lieptelio situacijos ir leistis į kovą dėl valdžios. Suaugę ir taip turėtų žinoti, kad jų valia stipresnė nei vaiko. Tada jie lengviau galės atsisakyti šios beprasmiškos kovos ir nelinksmos pergalės. Ne kartą iš mamų esu girdėjusi, kad joms pavyko priversti vaiką paklusti reikalavimui, bet po to jos pačios jautėsi kaltos, nes nesugebėjo išvengti prievartos. Taigi siekiant išvengti abipusio diskomforto, reikėtų prisiminti, kad vaikai nuolat siekia išbandyti tėvus ir peržengti jų nustatytas ribas. Mūsų užduotis – būti lankstiems, atsižvelgti į vaiko norus, juos atpažinti, įvardini ir patvirtinti, bet nepamiršti tvirtumo ir išlaikyti savo poziciją. (pav., „supratau, tu norėtum dar pažaisti ir tau nepatinka, kad tenka eiti miegoti“). Tik taip vaikas jausis saugiai ir žinos, kad tėvai yra tie asmenys, kurie padės jam susigaudyti ir tinkamai pasirinkti. Priešingu atveju, reikalavimai, kaprizai ir audringi protestai augs iki begalybės – vaikas žūtbūt sieks įsitikinti, kad tėvai yra stipresni, pajėgūs išlaikyti ribas, o jis pats yra mylimas ir vertas meilės, net jei kartais netinkamai elgiasi. Kai vaikas įsikimba savo nuomonės ir laikosi jos jau tik todėl, kad pats taip pasakė, pabandykite duoti priešingą nurodymą, pasiūlykite kompromisą ar tiesiog trumpam palikite vaiką. Tačiau, kai jis priims pasiūlymą, prisijungs prie jūsų, neakcentuokite jo „pralaimėjimo“ („aš taip ir žinojau, kad tu norėsi maudytis“), bet pasidžiaukite tokiu jo apsisprendimu.

Įveikti vaiko pasipriešinimą labai padeda tas pats, besikartojantis dienos ritmas, nuolatinis tėvų priminimas, ką dabar reikia daryti ir buvimas kartu. Pvz., „dabar laikas praustis“, „dabar laikas surinkti žaislus“. Neverta tikėtis, kad trejų metų vaikas viską atliks pats. Net jei šimtą kartų jam pakartosite, trokštamo veiksmo tikriausiai nesulauksite, nes vaikas turi savų idėjų. Todėl jam reikia palaikymo laikantis dienotvarkės. Nederėtų klausti „ar norėtum eiti į lauką?“, jei nesiruošiate priimti vaiko pasirinkimo.

Jei ginčo metu vaikas nemandagiai kalba su tėvais, jam turėtų būti aiškiai parodoma, kad jis elgiasi netinkamai ir suaugę ant jo pyksta. Pastaba bus veiksmingesnė, jei išreiškę nepasitenkinimą, parodysite suprantą ir vaiko jausmus, patvirtinsite jų legalumą: „Tu labai supykai, kad aš nenupirkau tau šito žaislo, bet taip kalbėti su manimi negalima“.

Jei manote, kad už nepaklusnumą vaikas nusipelnė bausmės, bauskite iš karto, nes praėjus kiek laiko, vaikas neprisimins, už ką yra baudžiamas. Bausdamos geriausia apribokite mėgstamą veiklą: žaidimus, televizoriaus žiūrėjimą ar kt. Daugelio vaikų psichologų siūlomas metodas – judėjimo apribojimas, kai vaikas pasodinamas kelioms minutėms pamąstyti apie tai, ką padarė. Laikas, skirtas apmąstymas – 1 minutė vieneriems gyvenimo metams. Taigi, trejų metų vaikas apmąstymų kėdėje (ar kambaryje) turėtų praleisti tris minutes. Liūdna, kad vis dar atsiranda mamų, kurios galvoja, kad veiksmingiausia ir humaniškiausia bausti emociniu atstūmimu – nekalbėjimu, vaiko ignoravimu. Tokią bausmę patiriantis vaikas jaučiasi nemylimas, nevertas meilės, kaltas ir bejėgis ką nors pakeisti. Kaltė ir bejėgiškumas visada susiję su pykčiui ir noru atkeršyti. Atstūmimas (net jei jis padeda pasiekti tikslo – vaikas atsiprašo) neigiamai veikia vaiko raidą, gali turėti ilgalaikių pasekmių. Baudžiamas vaikas turėtų jausti, kad jis ir toliau yra mylimas, tik pasielgė netinkamai. Suprantama, kartais tikrai nesinori kalbėtis su jus įžeidusiu vaiku, tačiau tada reikėtų jam apie tai paprastai ir suprantamai pasakyti. Pav., „dabar aš nenoriu su tavimi kalbėti. Geriau pamąstyk apie tai, kas atsitiko“.

psichterapija Vilniuje, psichoterapeutas Vilniuje, psichologinis konsultavimas, psichologo konsultacijos„Aš pats“

Iki trejų metų, kalbėdami apie save, vaikai dažniausiai vartoja trečiąjį asmenį. Ir sako: „Lelia pavargo“, „Matas eis“ ir pan. Trejų metų vaikai ima apie save kalbėti pirmuoju asmeniu, taria „aš“, nori viską daryti patys, pamėgdžioja vyresniuosius bei suaugusius ir siekia visur jiems prilygti: valgyti tokį patį maistą, naudotis tais pačiais įrankiais, eiti tuo pačiu metu gultis. Kartais vaikų auklėjimas daug lengvesnis, kai vaikų yra daugiau. Didelė tikimybė, kad būtent vyresnieji vaikai bus pamėgdžiojami. Atotrūkis tarp jūsų reikalavimo ir vaiko noro nebus toks milžiniškas, kaip tuomet, kai jis imasi mėgdžioti tėvus. Ir vaikas nesijaus toks vienišas, kai suaugusiems vakarojant ar pramogaujant, vaikai bus siunčiami miegoti ar tiesiog į savo kambarį.

 –          Kaip atrodo Dievas?
–          Jo juodi garbanoti plaukai, jis moka važiuoti dviračiu ir jam dešimt metų.
–          Ar tu turi tokio amžiaus brolį?
–          Taip.
(Iš pokalbio su  3 m. Kotryna)

Trimetis džiaugiasi ir didžiuojasi savo išaugusiais gebėjimas: jis puikiai vaikšto, bėgioja, šokinėja, kalba. Jam rūpi pažinti ir valdyti aplinką bei savo galimybes. Tėvai turėtų dalintis šiuo džiaugsmu su vaiku, leisti jam pačiam pažinti aplinkinį pasaulį, saugumui pavojingus veiksmus pozityviai nukreipdami kita linkme. (Pvz., „Į kačiuką strėlių mėtyti negalima. Strėlės mėtomos į taikinį“). Beje, svarbūs draudimai turėtų būti vienareikšmiški, be išlygų, nes maži vaikai dar nemoka jų suprasti. Klaidinga būtų sakyti „Gali truputį pažaisti su vandeniu, tik nesušlapk“. Arba leiskite vaikui veikti, arba vienareikšmiškai drauskite. Drausdami prisiminkite, sėkmingai vaiko raidai svarbu, kad leidimų veikti ar pozityvių elgesio nukreipimų būtų daugiau nei draudimų.

Z. ir N. Nekrasovos savo knygoje „Liaukitės vaikus auklėti – padėkite jiems augti“ siūlo puikų pratimą, padedantį išsiaiškinti draudimų/ leidimų balansą, o platesne prasme, pasitikrinti, ar vaikui lengva su jumis gyventi ir sutarti. Autorės siūlo kiekvieną kartą, kai vaikui ką nors draudžiate, į kišenę dėti akmenėlį (ar kt. smulkų daiktą). Jei, kilus nepasitenkinimui, susitvardėte ar atradote būdų nukreipti vaiko elgesį, tuomet akmenėlis keliauja į kitą kišenę. Dienai pasibaigus suskaičiuokite savo „pajamas“ ir pamąstykite, kaip jaustumėtės gyvendamos su žmogumi, iš kurio ką bepradėję daryti tik ir girdite „NE“.

Suteikite vaikui kuo daugiau galios ir kontrolės situacijose, kurios anksčiau ar vėliau turės tapti jo asmeniniu reikalu. Juk nė viena nesiruošiame iki dvyliktos klasės savo vaikų versti iš lovos, kad šie keliautų į mokyklą ar paskubėtų valgyti, nes pavėluos. Geriau nustatykite laiką ir paprastai paaiškinkite vaikui, kad kai nuskambės skambutis, pusryčiai turės būti baigti. Nespėjo pavalgyti?.. Ką padarysi, laikas negailestingas. Kitą kartą turėtų pavykti geriau. Išlikite ramūs ir tikėkite, kad kartu įveiksite sunkumus ir pamažu visko išmoksite. Gatvėje vieną norintį eiti vaiką tikrai sulaikys mamos prašymas paimti ją už rankos ir pervesti per gatvę, nes jai baisu. Beje, tokio amžiaus vaikas jausis labai pamalonintas, jei bus klausiama jo nuomonės, tariamasi, skambinama telefonu ar gavus jo vardu adresuotą laišką (netgi jei tą laišką – skundą – prašymą parašė supykę, nepatenkinti, netvarkomi žaisliukai).

Labai svarbu, kad suaugę pripažintų mažylio augimą, savarankiškumą, jo vis didėjančias galias. Pagalba vaikui turėtų būti teikiama tik tada, kai jis pats to prašo arba yra akivaizdu, kad su užduotimi nesusidoros. Tačiau net tokiu atveju pagalbos siūlymas turėtų būti patariamojo pobūdžio („Kodėl tau nepabandžius šitaip?“), neįžeidžiantis, nemenkinantis vaiko. Net jei skubate, skirkite kelias minutes laiko, neslopinkite vaiko savarankiškumo ir pastangų. Stabtelėkit ir prieš įprastai – kasdieniškai pareikšdami: „duok, aš greičiau padarysiu“. Juk tai reiškia, kad vaikas jums atrodo lėtas, nevikrus – nesugebantis…

Prisiminkite, kad trečiųjų gyvenimo metų krizė, savųjų galimybių ir ribotumų patyrimas, būtina vaiko raidai. Jam reikia protingų apribojimų ir tėvų palaikymo, išgyvenant savo nepajėgumą. Tėvų kantrybė, supratimas padės sėkmingai įveikti šią krizę ir ji baigsis apie ketvirtuosius gyvenimo metus. Vaikas augs toliau, bus savarankiškesnis, stipresnis, tvirtesnės valios ir atsparesnis išorės poveikiams. O juk to mes ir tikimės.

Psichologė Jurga Dapkevičienė

                                                       („Mamos žurnalas“, 2008)

 G a l i   b ū t i   į d o m u :
Mažų vaikų auklėjimas  Jūros banga krantą paglostė – tai meilė  Vaikų darželis – leisti ar neleisti 

Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 102    Average: 4.4/5]
Vaikų auklėjimas: trečiųjų gyvenimo metų krizė written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.4/5 - 102 user ratings
Tagged with: ,
Posted in Vaikų auklėjimas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*