„Mizantropas“ – taip vadinasi Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslas, tapytas 1568 m., likus metams iki autoriaus mirties. Mizantropija – neapykanta žmonėms, jų vengimas.
Mizantropija iškyla tada, kai kontaktas su žmogumi gąsdina, kelia nesaugumą, kai kiekvienas prisilietimas reiškia nepageidaujamus pokyčius, ir būtinybę prisitaikyti, atliepti į kito poreikius ar pagelbėti.
Paveiksle pavaizduotas senis vienuolio abitu. Vienuolystė galėtų būti radikalaus atsidavimo savo pašaukimui simboliu.
Esu mačiusi ne vieną mizantropą tarp tų, kurie atsidavę savo pašaukimui užsimiršo taip, kad visiškai nustojo rūpintis patys savimi bei savuoju gyvenimu ir perdegė.
„Aš noriu tik ramybės“, „Man nieko nebereikia, neturiu jokių tikslų“, – taip ir panašiai kalba tie, kurie pernelyg stipriai ir ilgai degė entuziazmu ir idealizmu.
Pastebėkite, kaip gydytojai vaikšto po ligonių pilnus priimamuosius. Atrodo, kad jie vengia akių kontakto, bijo susidurti su kuo nors, kam lyg ir turėtų, bet nebegali, nebeturi jėgų padėti. Tada saugiau nematyti, neįžvelgti nieko asmeniško, nepastebėti kančios.
Bet kodėl tik gydytojai. Aš ir pati ne kartą ir ne du tuščiu žvilgsniu ėjau pro šalį…
Paveiksle senis vienuolio abitu keliauja iš dešinės į kairę. Psichologine prasme – atgal, į praeitį. Nieko nuostabaus pabaigon judančiam žmogui: juk senatvėje darosi akivaizdu, kad daug kas gyvenime jau buvo; sunku išlikti atviram ir žvelgti naujai, nesivaikant saugumo ir nesiremiant į patirties klišes bei stereotipus.
Gindamiesi nuo nesaugumo ir neapibrėžtumo, žmonės bando kabintis į praeitį ir ieškoti atramos joje, atsisakydami išgryninti situacijos naujumą. Neigdami, atmesdami ar išstumdami naują, senojo supratimo neatitinkančią patirtį, žmonės bando apsisaugoti nuo sunkių ir sudėtingų jausmų bei žmogiškosios egzistencijos trapumo.
Paskui vienuolį seka ir jo pinigus vagia neužauga piktdžiugos iškreiptu veidu. Turbūt tai gyvenimo nuovargis – energijos ir džiaugsmo vagis. Vienuolis į jį visiškai nebekreipia dėmesio. Jis nebesigina, nebekovoja. Jis atsiduoda ir įsmeigęs žvilgsnį į niekur žengia tolyn.
Mizantropija. Ji atsiranda tada, kai iš tikrųjų labai, net šiek tiek beprotiškai, myli žmones ir nori, bet nebesijauti galįs padėti, atsiliepti, atsakyti. Kita vertus, tai ir susireikšminimas, įprotis tapatintis su stipriu ir galingu pagalbos teikėju, nepriimant, kad gali būti ir visiškai atvirkščiai.
Vienuolio rankos sudėtos maldai – tai ramina ir teikia vilčių, nes net giliausia mizantropija gali būti pergyventa ir pagydyta. Tam padeda atsiskyrėliškas atsitraukimas, tyla ir ramybė, malda ir meditacija.
O jūs ar pažįstate savo vidinį mizantropą?.. Kada savyje jį jaučiate ir išgyvenate?.. Kaip su juo būnate?..
Parašykite komentarą