Užkliūva už akių koks paveikslas ir nubėga mintis.
Šįsyk „pamačiau“ E.Manė „Foli Beržer barą“, kuriame visiškai neaišku, kas į ką žiūri, o kas yra tik atspindys.
Pagalvojau apie atsiprašymus – juk taip dažnai žmonės atsiprašinėja, kai patys pyksta ir norėtų, kad būtent jų būtų atsiprašyta.
„Atsiprašau…“ – sako žmonės, kai jiems kas nors trukdo, bet jie nedrįsta pasakyti tiesiai, tarsi prisiima sau visą nepatogumą už situaciją.
„Atsiprašau…“ – tai tarsi kvietimas įsižeisti ir gal net spaudimas tą padaryti – prarasti savitvardą, trenkti durimis…
„Atsiprašau…“ – kai iš tikrųjų visiškai nerūpi, bet elgiuosi mandagiai.
„Atsiprašau…” – kai elgiuosi netinkamai, bet vis tiek reikalauju dėmesio sau: čia mandagumas įžūlumu virsta…
O jūs ar dažnai atsiprašinėjate?.. Kiek jūsų atsiprašymai atspindi tikrovę, o kiek jūsų pačių poreikius?.. Į ką žvelgiate, kai atsiprašote?.. Ką matote šiame paveiksle?..
Parašykite komentarą