„Nebijok, mama savo gyvenimą nugyveno, ir tavo nugyvens…“ – sako motina suaugusiam vaikui.
Turėtų būti juokinga, bet iš tikrųjų baisu, kad būtent tokią žinutę savo vaikams siunčia motinos, nepajėgiančios atsisakyti motinos vaidmens. Ne visada norisi sutikti, kad šis vaidmuo yra ribotas, turi pradžią ir pabaigą, kaip kokio nors prezidento kadencija. Paskui jis lieka nebent kaip garbės titulas: kartą mama – visam gyvenimui mama.
Vaikai užauga ir išeina, atsiskiria fiziškai ir emociškai. Jei jums viskas pakankamai gerai pasisekė, jie grįžta nebent kaip suaugę žmonės, kurių nebereikia prižiūrėti, mokyti, auklėti, moralizuoti, globoti ir kontroliuoti. Nereikia už juos gyventi jų gyvenimo. Jei vaikų paleisti nepavyksta, jie gali sirgti priklausomybės ligomis, turėti kitų, sunkiai paaiškinamų sutrikimų, dėl kurių ryšys darosi nebeįmanomas. Tai gali būti jų būdas išeiti, atsiskirti nuo mamos…
Motinos vaidmuo sunkus ir sudėtingas, žiauriai dinamiškas, reikalaujantis priimti, apkabinti, laikyti, paleisti ir švelniai stumtelėti pirmyn.
„Tai nejaugi aš savo vaiką atstumsiu?.. Taigi, aišku, kad su žmona susipyko, tai tegu pas mane pernakvos.“ Ir taip dešimt kartų, ir taip visada, kai tik apsipyksta su žmona. O kam tada iš viso santykio su žmona ieškoti, jei motinos glėbys visada išskėstas laukia?..
Motinos užduotis – neskatinti regreso ir netgi užkirsti jam kelią: nepritarti bandymui vėl įsisprausti į išaugtas kelnytes ar rožinę suknytę, o gal net beformį šliaužtuką. Taip pat nepalaikyti noro naudotis jos namų ūkių, nes žmogus užaugo, nes tikrai gali pats, dažnai gali daug daugiau nei mano galįs.
Motinos uždavinys – įžvelgti, matyti, rodyti potencialą ir juo pasitikėti.
Motinos pareiga – paaukoti savo visagalybę bei galios, valdžios ir kontrolės troškulį, kuris taip mielai maskuojasi ir iškyla kaip rūpestingumas, atsidavimas, globa ir altruizmas.
Tik Da Vinči paveiksle suaugusi šventoji Marija telpa ant savo motinos, šventosios Onos kelių. Iš tikrųjų taip nebūna. Derėtų palikti idiliškus vaizdus šventosioms šeimynoms ir nuolankiai pripažinti, kad paprastas, žmogiškas gyvenimas toli nuo amžinybės ir rojaus sodų. Turbūt tik juose motinystė niekada nesibaigia bei vien tik džiaugsmą, malonumą ir pasitenkinimą teikia.
Jei jūsų motina jūsų nestumtelėjo į priekį, nerodė jūsų galių ir galimybių, nepalaikė bandymų pačiam klotis ir pačiam miegoti, teks viso to gėrio ieškoti pačiam. Teks pačiam stumtis į priekį, atsisakyti regreso ir iliuzijos, kad kažkas žino ir turi žinoti geriau, kažkas kažką turi duoti, kažkas yra atsakingas už jus, jūsų gerovę ir sveikatą.
Sunku būti motina pačiam sau, bet tikrai pasimoka, nes gal būti ne vien geriausia, kokia tik gali būti, bet ir lygiai tokia, kokios tau reikia.
O kaip jūs, ar pastebite savo polinkį regresuoti ir užsiropšti kam nors ant kelių, o gal netgi ir ant galvos?.. O gal būtent jūs nuolat tampate tikra motina peraugusiems nesubrendėliams?
Vėliausi komentarai