Vaikų darželis: psichologiniai aspektai

Apie vaikų darželius tėvai susimąsto vos gimus vaikui. Ypatingai aštrus šis klausimas tampa besibaigiant motinystės atostogoms.

Prieš atsakant į klausimą, leisti vaiką į darželį, ar ne, vertėtų permąstyti paplitusias nuomones ir mitus, atsižvelgti į psichologijos žinias apie vaiko raidą. Žinoma, vaikų darželis darželiui nelygu. Pastaraisiais metais kuriasi vis daugiau ikimokyklinio ugdymo įstaigų, dirbančių pagal Montesori, Valdorfo ar kitas pedagogines sistemas, tačiau vis dėlto daugumai tėvų prieinamiausi „paprasti“, valstybiniai darželiai, kurių grupėse 15 – 20 vaikų. Būtent apie tokių įstaigų lankymo privalumus ir trūkumus kalbėsime.

 Darželinukai ir “naminukai“

Dar neseniai buvo manoma, kad vaikų darželis – būtinas vaiko vystymosi etapas, o „naminiai“ vaikai sunkiau pripranta prie mokyklos taisyklių, bendravimo su bendraamžiais. Anksčiau mokyklose didžioji dauguma vaikų būdavo „darželiniai“. Toje masėje pavieniai „naminukai“ išties išsiskirdavo ir patirdavo sunkumų… Tačiau dabar, kai siekiama grąžinti vaikus į šeimą, kuriasi įvairios ankstyvojo lavinimo įstaigos, ugdymo centrai, į mokyklą susirenka vaikai su labai skirtinga patirtimi, o darželinukų ir „naminukų“ skirtumai nebėra tokie ryškūs.

 Viltys ir nusivylimai

Tėvai leidžia vaikus į darželį, tikėdamiesi, kad ten jie išmoks bendrauti, laikytis taisyklių, o įvairūs užsiėmimai skatins įvairiapusišką jų lavėjimą. Tačiau vaikams, kad jie normaliai vystytųsi, įgytų naujų įgūdžių, reikalinga nuolatinė emocinė šiluma ir palaikymas. Deja, net geriausi vaikų darželio specialistai negali mylėti visų vaikų ir vienodai paskirstyti savo dėmesio… Dauguma vaikų, būdami didelėje grupėje, kurioje nėra sąlygų nė akimirkai pabūti vienam, pervargsta. Be to, nuolatinis užimtumas, suplanuota veikla blokuoja vaiko kūrybiškumą, trikdo sugebėjimą pačiam atrasti mėgiamą užsiėmimą, pajusti ir išgyventi savuosius poreikius ir interesus. To rezultatas – nuobodulys ir nesugebėjimas žaisti vienumoje, nuolatinis suaugusiųjų dėmesio ir vadovavimo poreikis.

Taip pat tikimasi, kad darželyje vaikas išmoks bendrauti su bendraamžiais, dalintis ir apsiginti. Bet ši viltis taip pat ne visada pasiteisina. Kai grupėje 15 – 20 vaikų, auklėtojai nepajėgia užtikrinti normalių tarpusavio santykių ir tarp vaikų formuojasi kastų sistema. Kaip ir įkalinimo įstaigose atsiranda lyderiai ir atstumtieji, skundikai ir pan.. Bendraujant laikomasi „džiunglių įstatymo“ ir teisybė visada laimėtojų pusėje. Kai kurie tėvai ši reiškinį laiko normaliu, juk ir gyvenime dažnai pasitaiko panašių santykių ir bendravimo situacijų, taigi, tegu vaikas prie jų pratinasi nuo mažumės. Vis dėlto, atsižvelgiant į vaiko raidą, bus geriau jei su netinkamu elgesiu, jėga, klasta ar šantažu grindžiamais santykiais jis susipažins šiek tiek vėliau (pvz., būdamas mokyklinio amžiaus), kai jau galės sąmoningiau vertinti įvairius elgesio būdus, numatyti jų pasekmes, atsižvelgti į kitus žmones, jų jausmus. Tada jau yra galimybė aptarti įvairias bendravimo situacijas, ieškoti tinkamesnio elgesio būdų, o ne automatiškai kopijuoti kitus. 3 – 5 metų mažylis dažniausiai tiesiog perima agresyvų elgesį, kuris padeda pasiekti tikslą (pvz. gauti žaislą) arba pripranta paklūsti aktyvesniems ir agresyvesniems vaikams, nebandydamas ginti savo pozicijų. Ypatingai neigiamai tokia situacija paveikia ramius, jautrius vaikus, kurie priversti prisitaikyti, nes neturi jokių galimybių palikti šį kolektyvą ar susirasti kitą, rasti būdų palaikyti savo statusą.  Pripažinimas, pagarba ir meilė – vieni iš pagrindinių žmogaus poreikių. Jei jie nepatenkinami, žmogus negali kurti, išreikšti savęs. Vaikas tokiais atvejais gali tapti labai uždaru, nuolat užsisvajojusiu, atsiribojusiu, užsidariusiu fantazijos pasaulyje ar priešingai – hiperaktyviu, agresyviu.

Be abejo, vaikams būtina bendrauti su bendraamžiais, mokytis susipažinti, susitarti, išsakyti savo nuomonę ir pagrįsti poziciją, tačiau vaikų kolektyvas pats savaime šito išmokyti negali. Sėkmingam bendravimo įgūdžių lavėjimui turėtų vadovauti suaugęs žmogus, kuris suburtų vaikus bendram žaidimui, padėtų nustatyti taisykles, spręsti nesutarimus. Kad darželio auklėtojas galėtų tai padaryti, grupėje turėtų būti ne daugiau kaip dešimt vaikų. Kuo vaikai mažesni, tuo mažiau jų turėtų būti grupėje.

Vaikų darželis – savarankiškumo mokykla?

Tikrai neverta vesti vaiko į darželį „pedagoginiais sumetimais“, įsivaizduojant, kad ten jis išmoks tvarkos, savarankiškumo, greičiau vystysis. Būdamas vienu iš dvylikos ar penkiolikos mažylių, jūsų vaikas tikriausiai išmoks greičiau ir tiksliau mojuoti šaukšteliu, pats apsirengti, tačiau šių įgūdžių jis pamažu mokosi ir namuose, ir galiausiai savo laiku juos įsisavina, tuo tarpu įprastame darželyje tikrai nėra sąlygų atsižvelgti į individualius vaiko poreikius.

Dar vienas tėvų lūkestis, kad darželyje vaikas išmoks klausyti auklėtojų, įpras tvarkos ir disciplinos, o tai padės jam prisiderinti prie mokyklos taisyklių. Ir tikrai, darželyje vaikas išmoksta paklusti, tačiau kiti bendravimo su suaugusias stiliai lieka apleisti. Viena vertus tai patogu tėvams ir auklėtojams, tačiau vaikui būtina išmokti ne tik paklūsti suaugusio komandoms, bet ir bendradarbiauti, tartis ir derėtis, o kai kuriais atvejais ir kategoriškai pasipriešinti. Neįgydamas šių įgūdžių vaikas turi tik vieną alternatyvą paklusnumui – jis paprasčiausiai ignoruoja suaugusio žodžius ir daro tai, ko jam norisi.

Viskam savas laikas

Vis dėlto darželis gali būti labai naudingas, jei jis pradedamas lankyti laiku ir palaipsniui, padedant mažyliui įveikti stresą ir prisitaikyti prie naujos situacijos. Vaikų darželyje vaikas susitinka su bendraamžiais. Toks poreikis atsiranda apie trečiuosius – ketvirtuosius gyvenimo metus. Taigi, tinkamiausias amžius „išeiti į pasaulį“ – ne anksčiau kaip treji metai. Kai kurios mamos tvirtina, kad jų vaikas darželį pradėjo lankyti darželį sulaukęs dviejų (ar net dar anksčiau) ir jam ten taip patikdavę, kad šis nenorėdavęs eiti namo. Yra ir auklėtojų, kurios tvirtina, kad jaunesnis vaikas greičiau ir lengviau pripranta prie darželio… Ir iš dalies tai tiesa. Mažesnis vaikas greičiau „pripranta“, t.y. susitaiko su situacija, pasiduoda ir tylėdamas kenčia, o į stresą reaguoja dažniau sirgdamas, mažiau domėdamasis aplinkiniu pasauliu. Toks pasyvus pasipriešinimas gali tapti ilgalaike gyvenimo strategija, kuri neigiamai veiks vaiko gyvenimą ir savijautą, jo emocinę, intelektualinę ir fizinę raidą.

Griežtai nerekomenduojama leisti į darželį jaunesnius nei pusantrų metų vaikus. Pusantrų metų vaikai jau mažiau bijo svetimų žmonių, tačiau jie tik pradeda mokytis paleisti mamą ir trumpai pabūti be jos, nepatirdami didelės baimės ar nerimo. Tokio amžiaus vaiką į darželį leisti galima tik kraštutiniu atveju, neturint jokių galimybių daryti kitaip. Dviejų metų pilietis jau yra geriau pasiruošęs didžiąją savo aktyvaus gyvenimo dalį praleisti kolektyve. Dauguma dvimečių pradeda domėtis kitais vaikais (ypač vyresniais), kai kurie jau įgiję būtiniausius įgūdžius – patys valgo, pasiprašo į tualetą. Taigi, jei vaikas bendraujantis, turi būtiniausius savitarnos įgūdžius, esant būtinybei, gali pradėti lankyti darželį ir sėkmingai jame adaptuotis. Su sąlyga, kad darželio aplinka bus šilta ir palaikanti, o auklėtojai neperkrauti darbu…

O gal kaip nors anksčiau?..

Kai kurie tėvai skuba išleisti vaikus į darželį teisindamiesi, kad neturi kitos galimybės, kaip tik visai dienai palikti savo atžalą svetimoje teritorijoje, svetimiems žmonėms. Tačiau išsiuntę į darželį nepasiruošusį vaiką, nieko nelaimėsite. Greičiausiai mažylis dažnai sirgs, ilgainiui gali atsirasti elgesio ar emocinių problemų, miego, apetito ar kitų sutrikimų.

Esama nuomonių, kad ligos lankant vaikų darželį yra neišvengiamos. Neva, didelis kolektyvas, daug vaikų serga, užsikrečia vieni nuo kitų. Tačiau svarbu prisiminti, kad stresas ir neigiamos emocijos silpnina imuninę sistemą, o tai ir sudaro sąlygas atsirasti ligoms… Beje, pradėję lankyti darželį dažniau serga tie vaikai, kurie ne itin smarkiai priešinasi vedami į darželį. Manoma, kad nors išorinės reakcijos nėra, šie vaikai patiria stiprų stresą, ir organizmas pareikalauja poilsio savaip – susirgdamas. Jei adaptacija darželyje sėkminga, praėjus keliems mėnesiams nuo darželio lankymo pradžios, šie vaikai serga mažiau, tampa aktyvesni, kalbesni. Jei adaptacija nesėkminga, vaikai ir toliau dažnai serga, atsiranda chroniškų susirgimų.

Tik pradėjus lankyti darželį tikėtina susidurti su vaiko pasipriešinimu – ašaromis, kaprizais, padidėjusiu jautrumu ir dirglumu, tačiau šios reakcijos turėtų praeiti (ar bent ženkliai sumažėti) per tris – keturias savaites. Jei jie išlieka ilgiau, tikriausiai vaikas dar nepasiruošęs vaikų darželiui arba pratinimas buvo pernelyg staigus. Reikėtų į darželį vesti trumpesniam laikui arba pasiimti laisvadienį. Verta pagalvoti, galbūt galima „išėjimą į pasaulį“ atidėti vėlesniam laikui, darželį aplankant tik kartais.

Nenoriukas, neklaužada ir geruolėlis

Tėvai dažnai klausia, ką daryti, kaip įveikti vaiko nenorą keliauti į darželį. Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad vaikas atvirai ir tiesiogiai išsako savo jausmus. Tokia situacija yra palankesnė vaikui, jo sveikatai. Tada jau turėtų sekti pripažinimas, kad „skirtis išties sunku ir liūdna, bet visiems reikia į darbą… Mama eina į darbą, tėtis eina į darbą, o tavo darbas – darželis…“ Tikėtina, kad tada vaikas pasijus įvertintas ir svarbus, juk jis irgi dirba. Galima sukurti maža malonu ritualą. Pavyzdžiui, eidami į darželį stabtelim prie kiosko ir perkam vaiko pageidaujamą smulkmeną, sustojam pasižiūrėti kaip dirba statybininkai ar pan…

Kai kurie tėvai pasakoja, kad jų vaikas darželyje elgiasi daug geriau nei namuose. Jis ten pats valgo, apsirengia, tvarko žaislus. Auklėtojos jį nuolat giria už savarankiškumą, o tuo tarpu namuose mažylis tarsi pakeistas, nieko nedaro pats… Tėvai neturėtų visko nurašyti ožiams ar imti gėdinti vaiką. Tikriausiai mažylis dar nepasirengęs visada būti toks savarankiškas ir tvarkingas. Darželyje jis susikaupia ir stengiasi kuo geriau pasirodyti, o tuo tarpu namuose ilsisi po sunkaus „gero vaiko“ vaidmens, nori atsiimti savo dalį globos ir rūpesčio. Galbūt jūsų patarnavimus jis sieja su meile ir laukia jūsų „meilės įrodymų“… Pateikite juos, nepamiršdami kartu pasidžiaugti, kad darželyje jūsų mergina ar vaikinas jau daug ką padaro ir pats.

Būna ir kitaip – tėvai stebisi, kad jų ramus, paklusnus, kiekvienos smulkmenos tėvų atsiklausiantis vaikas darželyje elgiasi visai kitaip: mėto žaislus, mušasi ir stumdosi. Taip gali atsitikti, kai tėvai itin daug dėmesio skiria „teisingam auklėjimui“, pernelyg kontroliuoja vaiką, saugo jį nuo neteisingų sprendimų. Tokiais atvejais vaiko savikontrolės mechanizmas nesiformuoja ir likęs be tėvų jis pasimeta, nejaučia ribų ir savo elgesiu išreiškia savo nerimą, baimę ir lūkestį, kad atsiras suaugęs žmogus, kuris įves apribojimu. Jei aplinkiniai draugiškai, palaikančiai, bet tvirtai brėžia ribas, vaikas įsitikina, kad jam nebūtina nuolatinė suaugusių kontrolė, jis pats gali laikytis taisyklių. Taip vaikas pamažu imasi savikontrolės.

Kaip padėti vaikui?

Jei nepaisant visų pastangų, vaikas vedamas į darželį priešinasi, būtinai pakalbėkite su auklėtoja. Galbūt pasirinktas darželis iš esmės netinka jūsų vaikui? Jei vaikas labai judrus, aktyvus ir greitas, gali būti, kad darželyje jam nuobodu, trūksta veiklos, todėl jis ir siautėja. Jei vaikas ramus, lėtas, galbūt jis yra už tai baramas ir nuolat raginamas paskubėti?.. Nesivaržykite pasakyti auklėtojai, kad į šiuos temperamento ypatumus būtina atsižvelgti, nes draudimai ar raginimai čia nepadės. Tiesiog mažajam lėtapėdžiui reikėtų skirti daugiau laiko ir leisti veikti savo tempu, o greituolėliui būtina duoti papildomų užduočių, nurodyti veiklą ir nustatyti aiškias taisykles.

Būti ar nebūti?

Vaikų darželio klausimas neturi universalaus, visiems tinkamo atsakymo.Kiekvienai šeimai tenka ieškoti savo, vienintelio sprendimo. Kraštutiniai pasirinkimai – iki mokyklos sėdėti namuose, bendraujant tik su artimiausiais žmonėmis arba nuo vienerių metų (ar netgi dar anksčiau) atiduoti visai dienai į darželį – neišvengiamai sukels problemų. Vaiko raidai daug palankesni tarpiniai sprendimai, pav., leisti į darželį nuo ketverių ar penkerių metų, surasti darželį, kuriame būtų nedaug vaikų (ne daugiau nei 6 – 7 vienam suaugusiajam), leisti vaiką į darželį daliai dienos… Kad ir koks būtų sprendimas, tėvai turi išlikti lankstūs ir pastebėję, kad pasirinktas variantas vaikui netinka, turėtų jį keisti. Juk viena iš tėvų užduočių ir yra sukurti (ar atrasti) šiltą, palaikančią namų atmosferą, kurioje vaikas galėtų saugiai plėsti bendravimo ratą, kaupti bendravimo patirtį ir didinti socialinį savarankiškumą.

Psichologė Jurga Dapkevičienė

www.psichologejurga.lt

„Mamas žurnalas“, 2009 m.

G a l i   b ū t i   į d o m u :
Kaip įveikti vaikų užsispyrimą?	Jūros banga krantą paglostė – tai meilė	Vaikų piešinių paslaptys

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau