Psichologė konsultuoja: ŽIV ir mirties baimė

– Daug  metų dirbate su ŽIV užsikrėtusiais žmonėmis.  Kaip reaguoja žmonės, sužinoję, kad yra užsikrėtę ŽIV?

Šie žmonės patiria stiprų emocinį sukrėtimą – šoką, kurį lydi stiprus stresas, baimė, nerimas, nesaugumas, įtampa, bejėgiškumas ir neviltis, sielvartas, liūdesys, kaltė, gėda. Atsitokėjus po šoko, užsikrėtęs žmogus neišvengiamai kelia klausimą, kodėl tai atsitiko man? Ligą žmogus gali interpretuoti kaip bausmę už nuodėmes, blogą elgesį. Tuomet patiriama kaltė, pyktis, savigrauža, gėda. Gyvenimas su tokiomis emocijomis tampa sunkia našta, prasideda depresija.

Kartais atsiranda didžiulė mirties baimė. Taip nutinka ne vien dėl potencialiai mirtinos ligos, kuri šiuo metu gana gerai kontroliuojama, bet ir iš baimės būti atstumtam. Natūralu bijoti ne vien fizinės, bet ir socialinės mirties.

– Atstumiantis aplinkinių elgesys neskatina bendrauti. Tikriausiai dėl to daugelis net nenori žinoti, kad yra užsikrėtę?

– Kai kurie žmonės atsisako atlikti ŽIV testą, nes nenori susidurti su problemomis, kurios iškiltų sužinojus, kad esi užsikrėtęs.

– Kodėl sveikieji linkę smerkti užsikrėtusius?

– Daugybė ligų yra mūsų nepakankamai sveikos ir nepakankamai atsakingos gyvensenos pasekmė. Tačiau tik kai kuriomis ligomis, pavyzdžiui, AIDS, sirgti gėda.

ŽIV užsikrėtusiems žmonėms priskiriama pašlijusi vertybių sistema, žema moralė, silpna valia, negatyvus gyvenimo būdas ir kitos blogybės. Tampa nesvarbu, ką gero ŽIV užsikrėtęs žmogus yra padaręs, ką gero dar galėtų padaryti.

Užsikrėtusių bijoma ir dėl mitų, peršančių mintį, esą ŽIV – lengvai užkrečiama infekcija, o užsikrėtusiojo laukia greita ir skausminga mirtis. Bet medikai žino daug ligų, kuriomis užsikrečiama lengviau ir kurios yra ne mažiau pavojingos.

Jei užsikrėtęs žmogus vartojo narkotikų, teikė lytines paslaugas, turėjo lytinių santykių su tos pačios lyties žmogumi ar yra kalėjęs, jis patiria dvigubą, trigubą pasmerkimą. Bet niekas nemąsto apie tai, į kokį gyvenimo kampą šis žmogus buvo įspraustas, kad taip elgėsi.

Užsikrėtusieji kartais tampa ir atpirkimo ožiais, ant kurių išliejama agresija ir pyktis, susikaupę žmonių širdyje dėl jų pačių nelaimių.

– Kaip turėtume elgtis su užsikrėtusiaisiais?

– Kiekvieną žmogų savo požiūriu galime auginti ir brandinti, bet galime ir pastūmėti į destrukciją – svaigalų vartojimą, neatsakingą elgesį, galiausiai – savižudybę.

Nekurkime getų nei miestuose, nei širdyse. Daryti išvadas apie žmogų pagal tai, kuo jis serga – žiauru ir neatsakinga.

Inteviu spausdino „Lietuvos rytas”. Psichologę Jurga Dapkevičienę kalbino Aušrinė Šėmienė