Dviračiais į Santjago de Kompastelą

Kelio pamokos ir psichoterapija

                      Ilgai dvejojau, ar dėti šį kelionės dienoraštį į savo profesinį tinklapį. Juk čia apie atostogas, pasivažinėjimą dviračiais. Vis dėlto įdėjau, nes kuo toliau, tuo stipriau jaučiu, kad gelminė psichoterapija yra daugiau negu profesija. Tai – mąstymo būdas ir pasaulėvoka, kuri persmelkia ir būtį, ir buitį. Tai – svarbi ir reikšminga mano tapatumo dalis, neatsiejama nuo žmogiškojo patyrimo.
Pietiečiai ir šiauriečiai

Šiek tiek nusnūdę po, rodos, niekada nesibaigsiančios kelionės iš Madrido oro uosto į Leoną, išpakuojame dviračius ir išriedame iš traukinių stoties. Užsukę į vietinę užeigą užsisakome kavos, šviežių apelsinų sulčių ir milžiniškų kruasanų, aplietų saldžiu sirupu. Vaikai užsimano bulvyčių fri ir nors baras jų lyg ir nesiūlo – iš viso nėra aišku, ką jis siūlo – meniu niekur nėra – šeimininkė paslaugiai jų iškepa. Ji nekalba angliškai, bet tai nė kiek netrukdo suprasti viską, kas svarbiausia. Dauguma sutiktų ispanų nemokėjo nė vienos iš keturių pasiūlytų kalbų, tačiau kažkokiu nenusakomu būdu perprasdavo situaciją ir problemos esmę. Galbūt tai pavykdavo todėl, kad jie, rodos, visiškai susikoncentravę į santykį ir dabarties momentą. Pietiečiams turbūt geriau sekasi gyventi „čia ir dabar“. Neatmetu, kad šiltesnis klimatas palankesnis šiai būsenai. Tuo tarpu skandinavai gerai moka užsienio kalbas, nes jie labai giliai sulindę į save, pasinėrę į vidinį išgyvenimą. Be to, susirūpinę dėl ateities (kur nesirūpinsi – žiema vėl bus šalta). Šiaip ar taip, ispanai, atrodo, yra linkę aktyviai išgyventi dabarties momentą ir į jį įsitraukti.

Pamažu riedėdami, netrukus pasigauname Santjago de Camino simbolį – mėlynam fone nupieštą geltoną kriauklę, pavejame ir lenkiame pėsčiuosius piligrimus. Pirmąją dieną numiname 30 km ir apsistojame Hospital de Albigo miestelyje. Mūsų albergas- taip vadinamos specialiai keliautojams skirtos nakvynės užeigos- senas, erdvus pastatas su dideliu vidiniu kiemu. Jame ir vyksta vakarinis piligrimų gyvenimas: kažkas bintuoja žaizdotas kojas, kažkas gurkšnoja vyną, juokiasi ir kalbasi. Tikras tautų katilas: vokiečiai, italai, argentiniečiai, australai, korėjiečiai, japonai ir žinoma patys ispanai. Panašu, kad šių žmonių nepalietė Babilono prakeiksmas. Jie kalba skirtingomis kalbomis, tačiau susišneka.

 Būsenos ir jų kainos

Rytą purškia lietus. Išriedame ir lenkiame pirmuosius pėsčiuosius. Tomas iš Frankfurto – savivaldybės klerkas, jau visą mėnesį keliauja vienas. Klausiu jo, koks tai jausmas, ar ne vieniša? – „Vieniša, kartais labai vieniša, prisipažįsta jis. Tačiau visa šita vienatvė padeda tvirčiau stovėti ant žemės ir justi tikrovę.“ – tvirtai taria jis. Rūsti egzistencinė realybė akimirkai persmelkia ir mane. Tačiau Tomas  šią akimirką atrodo pagyvėjęs, energingas ir kažkokiu būdu nebe toks vienišas.

IMG_2486Mane pasiveja duktė. Pabeldžiu jai į šalmą, mosteliu Tomui ir mudvi riedame toliau. Leisdamasi žemyn nuo kalno šiek tiek pristabdau. Žinau, kad už manęs leidžiasi mano dukra. Jai aštuoneri ir tai jai pirmasis dviračių žygis kalnuotoje vietovėje, kur pakilimai ir nusileidimai tikrai ne lietuviški. Mano širdis pasidalina ir aš bijau atsisukti. Štai ir mano mokestis už tai, kad manęs beveik niekada neliečia egzistencinės vienumos strėlės. Neatsisuku. Gal geriau man ir nežiūrėti. Išgąsdintos motinos akys hipnotizuoja, trukdo žengti pirmyn. Mokydamasi pasitikėti ir paleisti, akies krašteliu matau, kaip mažoji, užgulusi stabdžius, saugiai ridenasi žemyn.

Antra naktis – Rabanal del Camino savivaldybės alberge. Jis šiuo metų laiku bene vienintelis veikiantis. Piligrimystės sezonas jau pasibaigęs: aktyviausias judėjimas vyksta vasarą, o atėjus rudeniui daugybė albergų užsidaro iki pat gegužės. Jų lieka tik tiek, kad vienos dienos kelio pakaktų pasiekti nakvynę. Alberge visos lovos užimtos, žmonių gausybė, bet visi labai patenkinti ir draugiški. Taip jau būna, kai visi judantys link to paties tikslo nuoširdžiai pavargsta… Vytenis ruošia vakarienę, o ant mūsų stalo staiga išdygsta didžiulė sumuštinių lėkštė – tai airė, viena keliaujanti, trijų vaikų mama, pamačiusi mūsų kompaniją, nusprendė, kad kol lauksime vakarienės mums būtina užkąsti. Rūpestingumas šildo. Mamos ir kelyje – mamos. Ir net tada, kai jos vienos – jos mamos.

Motinystėje užstrigti pavojinga, nes kyla rimta rizika, kad nesugebėsi gyvenimui palaiminti ir laiku paleisti savo vaikų. Tačiau motinystė gali būti ir begalinė. Visada šalia yra tų, kuriems reikia globos ir rūpesčio. Auginimas ir augimas gali būti nesiliaujantys. Bis dėlto, švelnus, minkštas, globa ir rūpesčiu persmelktas motiniškumas gali virsti kontrolės forma. Tuos šilkinius pančius itin sunku sutraukyti. Idealu, kai čia natūraliai iškyla kita motiniškumo pusė ir moteris, jaučianti vidinį ritmą ir besikeičiančią ryšio pulsaciją, nukerpa bambagyslę. Tai vyksta nuolat. Net tada, kai švelniai stumteliu savo darželinuką – „jau bėk“.

Antrajame alberge pirmą kartą sutinkame lietuvį – kaunietį Dominyką. Dominykui dvidešimt, jis dirba restorane ir studijuoja, bet šiuo metu yra akademinėse atostogose, kurias pasiėmė tam, kad pakeliautų po pasaulį. Dominykas eina vienas ir yra labai greitas. Mūsų keliai persipina dar kelis kartus.

Meilės tvermės dėsniai

Trečiąją naktį leidžiame Pannferados bažnyčios alberge. Jį tvarko ispanų pora, asmeniškai pasitinkanti ir išlydinti kiekvieną keliautoją. Didžiulė virtuvė – valgomasis visą vakarą pilni šurmulio. Sunku suprasti, kaip visi telpame, bet turbūt svarbiausia ne tai, kiek ten vietos. Svarbiausia, kad užtektų erdvės ir meilės – noro priimti ir pasidalinti. Ir čia viskas gerai. Pakantumas užkrečiamas. Visi vienas aplink kitą vaikščiojame lyg ant pirštų galų ir su šypsena. Rytinis ritualas – šeimininkai  glėbesčiuoja ir laimina kiekvieną iškeliaujantį. Iš kur imasi jėgų ir energijos apkabinti per penkiasdešimt žmonių ir dar kiekvienam rasti po žodį?.. Turbūt, kuo dosniau daliniesi energija, tuo daugiau jos iš kažkur atsiranda – bandau performuluoti energijos tvermės dėsnį.

Augindama vieną vaiką, negalėjau suprasti, kaip įmanoma meile ir dėmesiu apgaubti du. Dabar auginu tris, turiu privačią praktiką, studijuoju ir žvelgdama į savaitės kalendorių su trisdešimt nepastumiamų susitikimų, kuriuose atsakau už kiekvieną žodį, pati nesuprantu, kaip tai įmanoma. Žiūrėti į tokį kalendorių – baisu. Ir aš kiekvieną kartą neįsivaizduoju – KAIP aš viską apimsiu ir visur suspėsiu… Bet ateina pirmadienis ir aš valanda po valandos keliauju per dieną. Juk išbūti vieną valandą yra taip paprasta. O paskui – dar valandą ir dar valandą. Kartais net atrodo, kad kuo daugiau visko reikia padaryti, tuo sklandžiau gaunasi.

Vyrai ir moterys

Lapkritį kelyje dviratininkų mažai. Tarp jų nė vieno vaiko. Apskritai, kelyje vaikus sutikome vieną kartą – aukščiausioje Santjago de Camino vietoje, ant Foncebadon kalno prie metalinio kryžiaus. Australijos korėjiečių šeima jau dvidešimt antrą dieną keliauja su dvylikamete mergaite ir aštuonmečiu berniuku, ruošiasi nueiti visą kelią. Apskritai, daugiausia sutikome keliaujančių vyrų. Galbūt stiprioji žmonijos pusė labiau pasigenda išbandymų?.. Juk kelias leidžia įveikti patį save, išgyventi galią, stiprina ego, grūdina, moko apsiriboti. Galbūt kelyje vyrai bando patirti kažką panašaus į iniciacijas – įšventinimą į vyrus?.. Tuo trapu moterys mažiau abejoja savuoju tapatumu. Mergaitė paprastai nuo mažens turi galimybę tapatintis su motina. Jai nereikia taip stipriai ieškoti kitos tapatybės. Būdamos arčiau gamtos, natūralių procesų, moterys ir žiūri į save natūraliau, nepatiria tiek prieštarų. O jei ir patiria, jas apjungti bando kitaip ir kitur… Remdamasi į analitinę psichoterapiją bandau sau aiškinti lyčių disproporciją Šv. Jokūbo kelyje.

Klausimas, ko ieškoma kelyje, yra begalinis. Čia persipina sąmoningi ir nesąmoningi motyvai, vieni jų paviršiniai, kiti – giluminiai. Tokia kelionė leidžia išreikšti ir patirti savo valingą, ištvermingąją, racionalią, ryžtingąją dalį, suteikia progų susipažinti ir suartėti. Dukrai nuoširdžiai linkėčiau dar sykį nukeliauti į Santjagą jaunystėje, prieš kuriant šeimą. Ir tai padaryti verta ne tik todėl, kad kelyje tikrai daug stiprių, malonių, protingų, sumanių ir savarankiškų vyrų. Noriu, kad ji gerai pažintų tą savęs dalį, kurią K.G.Junas vadina Animus. Tai – vidinis vyras moters psichikoje. Pakankamai geras ryšys su šia vidine figūra lemia moters gebėjimą susirasti tinkamą partnerį ir apskritai sutarti su vyrais.

Taip sau mąstydama paveju Mišelę – pensininkę iš Arizonos. Liekna, smulki moteris eina jau keturiasdešimt dienų. Šį kelią (VISĄ) ji yra praėjusi jau tris kartus. Tokiu būdu ji ieško dvasinės ramybės ir bendravimo džiaugsmo. Džiaugsmo čia apstu.

Aukoju – tai reiškia galiu

Ketvirtąją dieną pasiekiam Trabadelo – miestelį, kuriame apsistoję nedideliame hostelyje gauname atskirą kambarį. Prie baro sėdi gyvenimo matęs vyras, ant jo megztinio – kanapės lapas, o veidas sustingęs nesibaigiančioje meditacijoje. Užkalbina mus. Žinoma, ispaniškai. Nė vienas iš mūsų nemoka šios kalbos ir aš niekaip nesuprantu, kokiu būdu mes taip susikalbame. Vyras – Von Chuan keliauja į kitą priešingą pusę nei veda kelias. Jis susiruošęs pėsčiomis pasiekti Barseloną. Kai pritrūksta pinigų – stabteli, įsidarbina, užsidirba ir keliauja toliau. Staiga Chuanas smarkiai sumataruoja rankomis, įbėga į barą ir grįžta iš ten su vielos ritiniu ir replėmis. Čia pat jis mikliai išlanksto žmogeliuką – piligriminį ženklą ir priešpriešais šliaužiančia sraige. Greitas, žavingas lankstinys. Mūsų jaunėlis sužavėtas. Siekiu piniginės, nes atrodo, kad mūsų naujajam pažįstamam pinigai tikrai nepamaišytų. Bet Chuanas dar energingiau sumataruoja rankomis ir rodo į širdį. Abejonių nelieka – jis nori ir gali duoti.

Kaip dažnai duodant siekiama įrodyti savo galią? Atsakydama į šį klausimą turbūt niekada nesijausiu patogiai ir komfortiškai. Giliai įsirėžusi mano psichoterapijos mokytojos, analitikės, prof. G.Gudaitės replika: „dirbdama ilgas vakarines valandas, aukoji savo asmeninį gyvenimą – ir gal tau tai labai patinka – bet ar tokiu būdu nesutrukdai klientams prie tavęs prisitaikyti – aukotis – ir pasijusti galinčiais?..“

Lengvai pragariškas užsiėmimas – iki begalybės klausti, kodėl ir kam, analizuoti veiksmą tol, kol didžiausio kilnumo aktas pasirodys kaip  paprasčiausio savanaudiškumo proveržis.

Šeštąją naktį leidžiam Hospital de la Condesa. Šio albergo virtuvėje nėra indų. Visi keliauja į barą. Mes irgi mielai ta padarytume, bet mes su vaikais. Ir negana to, kad baras vaikams nėra pati geriausia vieta, Ispanijos baruose beveik nebūna ką valgyti. Tam ten ir baras. Mes turime indus, puodus ir netgi primusą , nors, pastarojo taip ir neturėjome progos užkurti. Ruošiame vakarienę. Iš baro parsiranda Dominykas – ten tikrai nebuvo ką valgyti. Džiugiai kviečiame jungtis prie mūsų. Šioje kelionėje ypač aiškiai jaučiau, kokia palaima turėti gausią šeimą. Makaronų ir padažo visada verdi tiek, kad gali lengvai pakviesti vakarieniauti dar žmogų, du ar net tris. Visiems visko užtenka. Meldžiamės ir dėkojame, kad šįsyk Dominykas su mumis, o juk tiek kartų kelyje jį tiesiog pralenkėme, vos pasilabindami. Mes šešiese ir atrodo, kad lietuvių šios dienos alberge – dauguma.

Visa kelyje

Važiavimas dviračiu – labai natūralus judesys, kuris teikia nepaprastą malonumą jausti pusiausvyrą. Vieną kartą išmokęs važiuoti dviračiu žmogus, mokės tai daryti visą gyvenimą ir prisimins šią patirtį kaip labai svarbią. Natūraliai keliaujant, būna laiko pagalvoti. Mintys užima vis daugiau erdvės ir vietos. Kraštovaizdį ir miestelių pavadinimus seku tik akies krašteliu. Viskas susilieja į kelią.

Šeštąją dieną galime pavadinti begaliniu kalnu. Stumiamės dviračius beveik visą kelią. Mus negailestingai lenkia pėstieji – jiems gi nereikia stumti dviračio. Bandau mobilizuoti vaikus, tempiu ir stumiu jų dviračius, grįžtu atsivesti jų pačių. Aišku, kad jie labai pavargo. Mes visi pavargome. Šv. Jokūbo kelio žemėlapių knygelė rekomenduoja šią dieną įveikti 12-15 km. Tiesa, rekomendacijose neminima, kiek turėtų nuvažiuoti dešimties metų berniukas ir aštuonerių mergaitė- tiek mūsų dviratuotiems vaikams. Mažylis Juozukas – ketverių, keliauja karietėlėje, bet jau ir jam pabodo išlipti – įlipti. Privažiuojame lygesnę vietovę ir aš visiems žadu prizus, jei tik pėstieji mūsų nebelenks. Jurgis filosofiškai atsidūsta: „Mama, trauk dabar tą šokoladą. Mes čia atvažiavome savo malonumui pasivažinėti, o ne su pėsčiaisiais palenktyniauti.“ Jurgio replika nuginkluoja. Nepameta žmogus pirminės idėjos net tada, kai kiti atvirai ja nebetiki.

Suvalgome šokoladą ir kažkodėl ima atrodyti, kad tuoj bus lengviau. Sukame ten, kur pataria mūsų geltonoji kriauklė, bet atrodo suklystame: vietomis pėsčiųjų ir dviratininkų maršrutai išsiskiria, o gal tiesiog kito varianto nėra. Mes atsiduriame paprastoje, nekategorinėje kalnų perėjoje. Techniškai žiūrint, nieko sudėtingo. Lipi, lipi  ir užlipi. Bet mes kažkodėl čia su dviračiais. Ir su vaikais. Pasikartoju kantrybę ir romumą, gebėjimą nekaltinti ir nesigraužti. Tiesiog judėti toliau ir turėti vilties. Daugiau šokolado nebeturime. Pagaliau pasiekiame Barbadelo. Tačiau žmonių gausybė mūsų neįkvepia – išvažiuojame. Nakvojame patys sau vieni privačiame alberge.

Septintą dieną purškia lietus. Jam nesiliaujant, stojam ankstyvų pietų albergo užeigoje. Meniu paprastas – kiaušinienė, bandelės, kava su pienu, šviežios apelsinų sultys. Lietus nesiliauja. Labai lietuviška. Vaikai prašo ledų – tam jiems niekada nebūna per šalta. Lietui smarkėjant į albergo užeigą renkasi ir daugiau žmonių. Per lietų ledus laižantys vaikai visus nuteikia džiaugsmingai. Prie mūsų staliuko prisėda Luis su šuneliu Gugu. Į Santjagą jie atskrido iš Brazilijos. Luis pasakoja, kad jis visą gyvenimą kelyje. Kai pritrūksta pinigų, pasisamdo pas ūkininkus, gano avis. Taip ir gyvena. Lietui nesiliaujant, Luis išsitraukia havajietišką gitarą. Lotyniški ritmai ir ledus laižantys vaikai siūlo šypsotis lietui.

Kelias artėja prie pabaigos. Vaikų kalbos jau sukasi aplink namus. Santjago de Compastela artėja, tačiau paskutiniąsias dvi dienas lietus purškia nuo ryto iki vakaro. Aš nežinau kodėl, bet važiuodamas dviračiu, kitaip nei keliaudamas pėsčiomis, daug labiau sušlampi ir išsipurvini. Mūsų dviračiai ir mes patys primena didelius purvo gurvuolius. Vakare alberge apsiplauname, bet vos pradedame minti, ir vėl tas pats. Vienoje kavinėje sutinkame Liuka iš Olandijos. Liuka sužavėtas mūsų dviračių kelione. Jis pasakoja, kad pernai pats bandė važiuoti Santjego de Camino, tačiau buvę taip sunku, kad jis nesprendė parduoti dviratį ir grįžti pėsčiomis. Nors tai buvo geras dviratis ir Liuka tikina siūlęs jį už palankią kainą, norinčių pirkti neatsirado –NIEKAS nenorėjo važiuoti dviračiu. Tuomet Liuka padovanojo dviratį kažkokiam vargšui. Nėra žinios, ar taip tikrai buvo, bet mūsų, kaip dviratininkų, ši istorija neįkvepia. O dar kaip tyčia, kelias veda į kalną ir prieš vėją. Vėl stumiamės. Vaikai norėtų protestuoti, bet pamatę mano veidą susivokia, kad šiuo atveju nėra prieš ką maištauti ir mūsų visų išeitis viena.

Nuostabu, kad pasiekus Santjagą lietus staiga liaujasi. Fotografuojamės prie katedros ir džiugiai įsiliejame į piligrimų minią. Vakare mūsų laukia piligrimų sertifikatai ir mišios katedroje. O paskui dar viena ilga kelionė – šįsyk namo.

Grįžusi po tokių atostogų jaučiuosi visiškai nesutverta jokiam darbui. Norėčiau būti Marija iš Evangelijos pasakojimo apie dvi seseris. Sėdėčiau sau prie Viešpaties kojų ir klausyčiau Jo žodžių… Arba – taip stipriai manyje sužadintas visas moteriškumo spektras – galiu būti Šecherazada, fatališkai kuždančia šeichui babiloniškas Jokūbo kelio istorijas… Bet jeigu jau vis dėlto tektų dirbti, noriu dirbti taip, kad kiekviena valanda taptų kelione, įtraukiančia ir užburiančia istorija, įvykiu, nuotykiu, nepaprastu susitikimu su tuo, kurio šiuo momentu labiausiai trūksta. Ir tada aš turėsiu pripažinti, kad darbas – tai irgi kelias, su išbandymais, palaiminimais ir malonumais. Mano kasdienis Camino de Santiago.

Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė
  Psichoterapija Vilniuje – www.psichologejurga.lt
[Total: 9    Average: 4.7/5]
Dviračiais į Santjago de Kompastelą written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.7/5 - 9 user ratings
Tagged with: ,
Posted in Psichoterapijos taikymas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*