…Jūros banga krantą paglostė – tai meilė

Meilė – tai būsena, kuri apima išgyvenant sąlytį su Kitu, ir patiriant akimirkos unikalumą. Tai momentas, kai Kitas man tampa vieninteliu ir svarbiausiu.

Gyvenimo su meile akimirkas išgyvenu kasdien, prisimindama, kad vieną dieną – aš nežinau kada, gal netgi šiandien?.. – viskas baigsis. Tie mano kiti, kurie kartais erzina, kartais kelia pyktį, – praeis, išeis, užaugs, pasikeis… Ar meilė priklauso tik nuo manęs pačios ir valingų pastangų?.. O gal tai paprasčiausia jausminė reakcija į tam tikrus stimulus?.. Meilė visada liks ir paslaptimi, kurios neįmanoma logiškai pagrįsti ir dirbtinai sukelti.

Meilė gali užklupti bet kurią akimirką ir ištraukti mane iš buities ir rutinos, pakylėti virš kasdienybės. Meilė pripildo, kai mano vienerių metų sūnelis bando atsistoti įsikibęs mano kojos ar tiesia į mane rankas su tvirtu tikėjimu – aš jį paimsiu; kai dukra atneša piešinį: „Čia – tau“; kai mūsų vyriausias tildo jaunesniuosius: „Leiskit mamai pailsėt“… Meilė apima, kai matau vaikus besimokančius važiuoti dviračiu ar plaukti, žaidžiančius, dainuojančius, šokančius, nardančius, krykštaujančius. Taip pat kai pati žaidžiu ir judu, kai matau suaugusius žmones jautriai ir įsiklausančiai bendraujančius su vaikais ar seneliais, kai šuo lyžteli ranką ar katinas įsitaiso ant kelių…

Meilė užplūsta, kai būdama su vyru galvoju ne apie savo lūkesčius ir nusivylimus, bet apie tai, kaip jis praturtino ir praplėtė mano pasaulį. Tuomet džiaugiuosi, kad gyvenimas su juo – ne nuobodus plano vykdymas, bet daug didesnis nuotykis, negu kada nors galėjau įsivaizduoti. Gyvenu su meile – prisimenu, kai sustabdau besiveržiančią priekaištų laviną ir žinau, kad jei be meilės, tai bambėčiau ir priekaištaučiau iki pergalingo galo.

Gyvenimą su meile man liudija kiekvienas Mocarto kūrinys ir daugybė poezijos posmų… Apie tai primena visa reginti Apvaizdos akis bažnyčiose. (Kai pagalvoji, koks vis dėlto malonumas gyventi nuolatinėje meilės akivaizdoje…)

Meilė plyksteli, kai paskambina seniai matyta draugė, ir mes kalbamės tarsi išsiskyrimo nebūtų buvę. Meilė sušildo, kai mano bičiulė sunkiai serga, o mes apsikabiname ir palaikome viena kitą. Meilė ateina, kai matau tėvus, dėdes ir tetas, brolius ir seseris, kurie nepaisant ligų, negalių ir kitų apribojimų, kuria gyvenimą ir augina gėrį.

Meilę kiekvieną dieną patiriu darbe. Ji pasibeldžia, kai pas mane ateina žmogus, kuris siekia grožio ir gėrio savyje, nori giliau suprasti ir geriau sutarti… Meilė pražysta, kai mano kabinete žmogus susitinka su savimi ir išeina pasikeitęs, pilnesnis. Norisi dėkoti. Tyrinėjant jo vidinį pasaulį, neišvengiamai peržvelgiu ir savąjį. Mes prisiliečiam vienas prie kito. O juk tai meilė. Per tai aš tampu turtingesnė,  ir ne vien materialiai.

Meilės pliūpsnius išgyvenu ir būdama gamtoje. Išskirtinis ir nekasdieniškas pajutimas, kad gyvenu su meile, mane ištiko slidėmis keliaujant po poliarinį Uralą. Spaudė nemenkas šaltis, barometras rodė -25C, tačiau buvo labai saulėta. Saulę atspindėjo ledas ir snieguotos kalnų viršūnės. Kalnų gotika, stebuklingas gamtos grožis ir didybė, žmogiškos būties pažeidžiamumas ir priešybių dermė kerėjo ir gniaužė kvapą. „Pasaulis gal ir netobulas, bet labai gražus“ – ištariau tąsyk drauge čiuožusiam draugui. „Geresnio nė nereikia“ – iki šiol prisimenu, ką jis man atsakė, nors žodžių prasmė nebuvo svarbi, pakako jausmo, kad jis supranta, apie ką aš kalbu.

Ačiū, kad susitikom.

O kada jūs jaučiate, kad gyvenate su meile?..

Jurga Dapkevičienė

Psichologas Vilniuje  – www.psichologejurga.lt