Mano vienas mėgstamiausių paveikslų – lenkų simbolisto Jacek Malczewski darbas „Kristus ir samarietė“. Jame atvaizduotas Evangelijoje pagal Joną aprašomas susitikimas (Jn 4, 4–42).Kristus susitinka ir užkalbina samarietę – prastos kilmės ir reputacijos moterį, kuri vengdama viešo dėmesio, vandens semtis eina per pačią kaitrą. Aprašoma scena vyksta Galilėjoje, kepinant kaitriai saulei, bet paveikslo augmenija vešli ir ryški – viskas žaliuoja. (Taip jau būna, kai susitinka instinktyvus ir dvasinis pradas).
Kristus prašo samarietės gerti. Jis prašo, nes žino, kad ji pati tikrai nieko nepaprašys. Pernelyg gyvybingi, instinktyvūs žmonės orientuojasi į išgyvenimą ir klestėjimą. Jie patys gali ir duoti, ir imti, bet niekada neprašo. Prašyti – tai atskleisti nuolankumą, silpnumą ir stoką. Prašyti – tai rizikuoti būti atstumtam. Tas, kuris orientuotas į išgyvenimą, neturi prabangos būti silpnu, pažeidžiamu.
Pagrindinė paveikslo figūra – moteris. Ji aukšta ir tvirta, puošniai ir prabangiai apsirengusi. Penkių vyrų moteris, gyvenanti su šeštuoju, tvirtina, kad neturi nė vieno iš jų. Ji čia nepanaši į vargšelę ar atgailaujančią nusidėjėlę. Atrodo, kad ji žino, ką daro, nors gal nė nenutuokia, kam jai to reikia.Kam jai tie šeši vyrai?.. Galbūt ji bando užsitikrinti išgyvenimą, ieško meilės, siekia pasotinti ryšio bei artumo troškulį ir vis nusivilia, nes vis ne tas ir ne tai…
Paveikslo moteris sėdi kiek atsilenkusi, atlošusi galvą – atrodo, kad ji įsitvirtinusi tikrovėje, moka išgyventi ir užimti poziciją. Kristus jai kalba apie gyvybės vandenį, kurio gėrę nebetrokšta. Ją užkabina galingas pažadas ir ji paprašo to vandens. (Ko ir kada paskutinį kartą prašėte jūs?..)
Jos rankose ąsotis ir ji pati kaip tas indas, be kurio nei mirties, nei gyvybės, nei pats paprasčiausias vanduo negali būti pasiektas ir panaudotas.
Kristus atrodo susimąstęs, kiek nuliūdęs ir šiek tiek atsiribojęs. Jo žvilgsnis nukreiptas į žemyn į šoną, lyg į save patį. Turbūt jis įsiklauso, kas vyksta viduje, kad suprastų moterį, atpažintų jos būseną ir ją atspindėtų. Apie ką jie dar kalbasi?..
Samarietė galėtų priminti Kristui jo protėvį Dovydą, įsimylėjusį ir susigundžiusį ta, kuri maudėsi ant stogo…
Kristus galėtų samarietei papasakoti anekdotą apie skyrybų recidyvus: „Šv.Petras prie dangaus vartų klausia vėlės:- Vedęs buvai?- Buvau…- Kankiniams dangus.- Vedęs buvai?- Buvau… Du kartus…- Į pragarą.- Kodėl į pragarą?..- Kvailiai – į pragarą.“
Bet ne. Jie nebando vienas kito užgožti, suvartyti ar kitaip nugalėti. Tai, kas tarp jų vyksta, yra gilu, apgalvota, abipusiška ir lėta. Būtent taip gamtinis pradas atranda atramą dvasiniame lygmenyje, o dvasingumas ore nepakimba, bet ramiai ir nuolankiai instinktyvumo galią priima bei su ja skaitosi.
Gal tam ir reikėjo tų šešių vyrų – kad galų gale įvyktų visa permainantis, išlaisvinantis, galingą pažadą išpildantis susitikimas.
O kokius paveikslus jūs šiandien mėgstate? Kokias istorijas jie pasakoja?
Parašykite komentarą