Netektis – kūrybos motina (L.Cohen).
Netekus skauda, netekus atsiveria tuštuma. Atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Ir nesibaigia. Tiesiog aštrus skausmas atšimpa ir atbunka, nebepjauna. Pamažu jis perauga į kančią, išsikeroja, nuspalvina visą būtį, o paskui lyg susitraukia, virsta akmenuku bate. Per laiką prie jo pripranti, randi jam vietą, nutaikai žingsnį taip, kad beveik nesijaustų. Beveik ir nesijaučia, bet vis tiek kiekvieną dieną jis apie save primena, o kartais, kai lyg ir užsimiršti, skausmas ir vėl perveria. Tada tenka vėl ieškoti naujos, pakenčiamos padėties, kuri vėliau taps įprasta.
Čia ir yra ta kūryba – kai ieškai padėties, kad mažiau skaudėtų. Esi priverstas ieškoti, nes kitaip būtų nepakeliama.
Įsižiūrėkite į Žanas Fransua Milė paveikslą „Angelas“.
Ilgą laiką buvo manoma, kad jame pavaizduoti du valstiečiai, dėkojantys už derlių malda „Viešpaties Angelas“. Vaizdinio ramybė, paprastumas ir tyla buvo tokie paveikūs, kad reprodukcija greitai paplito po Prancūziją. Tačiau šis paveikslas nedavė ramybės kitam genijui. Salvadoras Dali, kurio vyresnysis brolis mirė kūdikystėje, nepatikėjo, kad pamaldumui valstiečius įkvėpė derlius. Jis keletą kartų perpiešė paveikslą. Vėliau jo prašymu buvo atlikta paveikslo rentgenograma, kuri parodė, kad iš pradžių vietoj krepšio buvo mažas karstelis.
Sako, kad Žanas Fransua Milė paveikslą „Angelas“ nutapė pagal užsakymą, tačiau užsakovas jo taip ir nenupirko. Paveiksle buvo pavaizduotos kūdikio laidotuvės. Dailininkas bandė parduoti paveikslą, tačiau jo niekas nepirko. Tada jis pakeitė vienintelę detalę. Ją pakeitus, natūrali – rami, nuolanki, pagarbi – būtis nustojo trikdyti. Priešingai, ji pasidarė patraukli ir visuotinai pageidaujama.
Juk akivaizdu, kad mirtis – tai derlius, už kurį dera dėkoti. Gal ne iš karto, bet kada nors.
Ar pavyksta dėkoti už savo netektis?.. Ar jos jau tapo jūsų derliumi?..
Parašykite komentarą