Sandro Botičeli „Apleistoji“

XVI a. pabaigoje Sandro Botičeli nutapė paveikslą „Apleistoji“. Jame matome ant laiptų susigūžusią, basą žmogaus figūrą. Už jos – aklina siena ir vartai su viršuje nusmailintomis durimis, šalia išmėtyti drabužiai. Oras atrodo tvankus ir karštas.

Nėra tikrumo, bet gali būti, kad Botičelį įkvėpė Senojo Testamento Karalių knygos pasakojimas apie Tamarą – moterį, atsisakiusią patenkinti įbrolio aistrą ir, meilei virtus neapykanta, išvytą iš rūmų – „Jo tarnas tad ją išvarė ir užsklendė paskui ją duris. Tamara apsibarstė galvą pelenais. Perplėšusi tuniką ilgomis rankovėmis, kuria vilkėjo, ji susiėmė rankomis sau už galvos ir nuėjo. Eidama visą laiką balsu verkė.“(2 Sam 13).

Botičeli paveikslas įtaigiai perteikia kenčiančio žmogaus būseną.
„Nenoriu valgyti, negaliu miegoti, pabundu naktimis, negaliu susikaupti, darbus atlieku automatiškai, norisi susigūžti į kamuoliuką ir išnykti“ – taip ir panašiai kalba žmonės ištikti skausmo ir jį lydinčios kančios.

Nutrūkus santykiams, išsiskyrus, palaidojus artimą žmogų, išgirdus sudėtingos ligos diagnozę, netekus darbo, patyrus didelį nusivylimą, žemė slysta iš po kojų, gal todėl norisi gūžtis, susitraukti, sėstis, prigulti – įsižeminti.

Kančios patyrimas yra mirtinai vienišas. Vienišumo jausmas gali būti toks stiprus ir kiaurai persmelkiantis, kad nelieka jėgų nei pasitikėti, nei atsiverti. Kančia kaip ta aklina siena ir nusmailintos durys tarsi atskiria žmogų nuo viso pasaulio ir netgi jo paties: kančioje labai sunku ieškoti stiprinančių vaizdinių, garsų, padėčių ar veiklų. Viena viltis – pro durų plyšį šviečiantis gabalėlis dangaus, kuris visiems vienodai žydras.

Niekas nenori iš tikrųjų atsiduoti kančiai ir joje išbūti, tačiau gili kančia atspindi priešybę – žmogaus galią džiaugtis gyvenimu ir jį mylėti. Kuo stipresnė kančia, tuo didesnės gyvenimo džiaugsmo galios atsivers ją ištvėrus. O svarbiausia, čia nėra iš ko rinktis. Net jei pasisektų trumpam apsiginti – nuneigti, išstumti, racionalizuoti ar kitaip užglaistyti kančią, ji vis tiek pasivys, suteiks dar ir dar vieną galimybę su ja susitikti, priimti ir išbūti. Ir tai tik tam, kad būtų dar daugiau galios džiaugtis ir mylėti.

Ar esate pastebėję, kaip švyti kančią priėmusių ir ją ištvėrusiųjų akys, kaip jie moka džiaugtis ir dėkoti?.. Juos sunku išgąsdinti, jie nepasiduoda nevilčiai.

O jums kaip sekasi?.. Ar Botičeli paveiksle atpažįstate save?..

[Total: 0   Average: 0/5]
Skelbta Kita

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.