Amerikiečių dailininkas Andrew Wyeth (1948) paveiksle „Kristinos pasaulis“ nutapė savo kaimynę Kristiną Olson. Moteris sirgo progresuojančia sensomotorine neuropatija, tačiau iš paskutiniųjų kovojo už savarankiškumą ir nepriklausomybę, pasilikdama gyventi senoje fermoje. Dažnai nutikdavo, kad savo namus ji pasiekdavo šliauždama, tiesiogine šio žodžio prasme.
Dailininkas ją vaizduoja lyg iš aukšto – taip jis ją ir matydavo iš savo namų antrojo aukšto. Kristinos pasaulis – namai ir ūkinis pastatas pavaizduoti tarsi iš apačios ir atrodo sunkiai pasiekiami. Pati Kristina trapi, lengva, vėjo perpučiama. (Beje, Wyeth vadinamas dailininku, kuris galėjo nupiešti vėją). Rodos, kad moteris ne prikaustyta prie žemės, o greičiau jau į ją įsikibusi.
Taip jau būna, kad ištikti sunkios ligos, staigios negalios ar nesėkmės, tarsi „išplaukiame“ – mintyse bandome peršokti nemalonų ir skausmingą etapą, dėliojame gyvenimą, tarsi viskas savaime ir greitai susitvarkys… Kristina, rodos, įsižeminusi, susikoncentravusi į artimiausią judesį, nepamesdama savo tikslo – toli ant kalno stovinčių namų.
Namai – tai ne tik konkreti vieta, bet ir vidinė būsena – saugumas, aiškumas, ramybė. Labai svarbu nuolat į ją sugrįžti. Net jei tektų šliaužti.
Sėkmės ir stiprybės visiems, kam šiuo metu tenka šliaužti namo.
Drąsos – vis dar nesiryžtantiems pabandyti.
Vilties – tiems, kuriems atrodo, kad neįmanoma…
Parašykite komentarą