Maisto ruošimas žmonijos istorijoje – senas kaip ugnies panaudojimas. Prijaukinta ugnis suteikė žmogui daugybę galių: verdant ar kepant, žūdavo mikrobai ir parazitai, maistas tapo lengviau kramtomas ir virškinamas, paprasčiau prieinamas. Urvo vidury degantis laužas kvietė žmones išlįsti iš pakampių, burtis, sušilti ir numalšinti alkį. Turbūt nuo pradžių pradžios šie procesai siejosi ne tik su šiluma, sotumu, bet ir bendryste, pasitenkinimu, džiugesiu, ramybe, išgyvenimo viltimi. Galbūt dėl šių pozityvių asociacijų tiek daug žmonių iki šiol mėgsta ruošti maistą ar bent pasėdėti virtuvėje.
Virtuvės darbai gali tapti ramybę ir saugumą grąžinančiais ritualais. Sąmoningai juos atlikdami, galime patirti pirmykštę ramybę, saugumą, galią ir kontrolės jausmą, taip pat būtinybę priimti ir susitaikyti, kad mūsų galia ir kontrolė net virtuvėje nėra absoliuti…
Virtuvėje, kaip alchemiko laboratorijoje, vyksta svarbios transformacijos: žali, kieti, pernelyg gryni produktai virsta patiekalu – visuma, kuri visada yra daugiau nei tiesiog dalių suma.
Gaminant maistą užplūstanti pojūčių gausa sugrąžina mus į vienintelį mums duotą laiką – į „čia ir dabar“ – akimirką, kurią galime keisti, ir tikrovę, kurią kuriame. Matydami, užuosdami, liesdami, skonėdamiesi tiesiame tiltus į praeitį, išplėsdami ir pagilindami dabarties patyrimą, išgyvendami ryšį su kitais savo giminės vyrais ir moterimis, kurie ruošė maistą sau ir šeimai, ragavo, valgė, maitino ir vaišino.
Net neturėdami galimybės jaukiai, šiltai ir patogiai būti savo virtuvėje, burti artimųjų ir draugų į didelį ratą, galime ieškoti vaizdinių, padedančių susigrąžinti pirmapradį saugumą ir ramybę.
Vienas iš tokių vaizdinių galėtų būti Jan Vermeer paveikslas „Pienininkė“. XVII a. olandų dailininkas nutapė jauną, stiprią moterį rūpestingai pilančią pieną. Rodosi, kad ji paprasčiausiai daro tai, kas turi būti padaryta, nesigilindama, ar jai tai patinka, ar ne.
Pienas yra „gyvas“ produktas. Nesvarbu, šventės ar kasdienybė, taika ar karas, karantinas ar pati mirtis, – pienas turi būti sutvarkytas. Toks kasdienis, įprastas darbas ir kasdienės būties pavyzdys, kai neklausinėdami nei kodėl, nei kam, patinka ar nepatinka – tiesiog esame, būname ir darome…
Pienas – pirmasis maistas, teikiantis ne tik sotumą, bet ir ramybę, saugumą, artumą. Sako, kad žindomi kūdikiai su motinos pienu gauna tobulą pasitenkinimo, pilnatvės, visaapimančio išsipildymo jausmą. Mitologijoje pienas – vienas iš didžiosios motinos atributų, dalyvavusių kuriant pasaulį. Jis siejamas su vaisingumu, sveikata, grožiu ir jaunyste, gerove ir gausa.
„Pienininkė“, savo paslaptingumu prilyginama Leonardo da Vinči Monai Lizai, savo ramybe visus nuramins. Tai galingas vaizdinys, primenantis apie raminančias maisto gaminimo galias. Viskas labai paprasta, jei tik nepradedame pernelyg daug galvoti, abejoti, svarstyti ir persvarstyti, o kaipgi visa tai vyksta, ar pavyks, ar taip bus teisinga, ar gerai darau?.. – Tiesiog imame ir darome: ramiai ir neskubėdami, kaip prieš dešimtį, šimtą ir tūkstantį metų, gaudydami tą pirmapradį aiškumą, kaip būti: gaminant maistą, valgydinant, vaišinant, žindant, einant, kvėpuojant…
Šio pirmapradžio aiškumo ir linkiu. Belieka atrasti, kaip su juo susisiesite: kokie kasdieniai veiksmai taps jūsų sąmoningais ritualais, padedančiais kuo pilniau išgyventi tikrovę, tęstinumą, ryšį su artimaisiais, protėviais, pasauliu ir pačiu savimi. Kas bus jūsų „pienas“, teikiantis ne vien sotumą, bet ir saugumą, ramybę, artumą bei viltį, kad pasaulis yra gera?.. Kas jus maitins, ramins ir augins?.. Kokios jūsų veiklos malšins nerimą, sklaidys abejonių bei nesibaigiančių apmąstymų miglas, didins saugumą ir pasitikėjimą, grąžins prie pirmapradžio būties skaidrumo?..
Atraskime savo virtuves ir naudokime viską, ką jos gali mums suteikti –
Parašykite komentarą