Pasaulyje gyvena moteris – žirafa.
Ji neįtikėtinai didelė, atrodo lyg siektų dangų, bet vis tiek grakščiai ir elegantiškai tarsi ant aukštakulnių keliauja per tuščią ir niūrų kraštovaizdį. Jos uodega – tai papuošalas ir aksesuaras – ir kas gi galėtų jos tokios nemylėti?..
Jos didelės, gilios, žmogiškos akys nukreiptos į praeitį, vidun, į save.
Ji žvelgia į viską iš aukšto, iš savo galvos.
Ji neturi burnos, nes nejaugi ji valgo – ši tobula, iš intelekto aukštumų viską vertinanti būtybė.
Jos ausys stačios ir jautrios, jausdama pavojų (o pavojų ji jaučia greitai ir stipriai) ji pabėga.
Jos kailis tarsi gepardo, todėl ji pati nežino, kad kartais ji virsta žudančia plėšrūne. Taip nutinka, jei tik kas nors suabejoja jos tobulumu – absoliučiu teisumu ir teisingumu, viską permanančiu protu.
Moteris – žirafa džiaugiasi, kad yra matoma ir atpažįstama. Taip ji pažįsta save.
Mums lengva susikalbėti, nes aš irgi truputį moteris – žirafa. Ir būtent todėl mes lengvai atsiduriame kovos lauke. Mudvi per daug panašios, ir man kvapą gniaužia galvojant, kad vieną dieną turėsime skirtis. Ir kaip aš laukiu, kada tai galės iš tikrųjų įvykti – be pabėgimo, be kruvinos gepardų kovos, bet ramiai, oriai, džiugiai ir dėkingai.
—
O jūs ar pažįstate moterų – žirafų?.. Ar atpažįstate čia save?.. Jei ne, kokia jūs moteris, ar turite bent vieną paveikslą, kuris būtų ir apie jus?
Parašykite komentarą