– Kuo užsiimi?.. – švelniai tardau savo mamą.
– Krapštausi, – atsako ji apžvelgdama savo augalų augalėlių plantacijas.
Ji jau aštuntoje dešimtyje. Ir nors sveikatos ne prūdai, ji nepasiduoda ir nenusileidžia.- Juk man nebūtų geriau, net jei visą laiką gulėčiau…Ji ko gero yra labai teisi, todėl „krapštosi“ ir kiek pervertindama šeimynos apetitus ruošia nesibaigiančias atsargas, kurių užteks ne tik jai, jos vyrui, bet ir vaikams, anūkams, užsukantiems sūnėnams ir dukterėčioms, jų vaikams ir anūkams…
– Kuo užsiimi?.. – skambinu dėdei.
– Et, kuičiuosi, archyvą tvarkau. Užsibaiginėju, – nesiliauja juokavęs.
„Užsibaiginėju“ – koks geras žodis, keliaujant į nyksmą, o gal ir per jį…Raidos psichologija išsamiai tiria ir aprašo kūdikystę, vaikystę, paauglystę. Tiesa, šiek tiek kalbama apie amžiaus vidurio krizę ir būtinybę persiorientuoti nuo įsitvirtinimo pasaulyje prie įsitvirtinimo sieloje; perėjimą nuo ego prie Savasties.
Apie tai, kas vyksta dar vėliau – senatvėje – kalbama mažai. Kartais susidaro įspūdis, kad tapus suaugusiuoju viskas pasibaigia: nebeaugi – tai nebeaugi. Bet ar tikrai?.. Ar tikrai senatvėje visiškai nebetampame?..
Sendami žmonės – vyrai ir moterys – įgyja vienas kito bruožų – galutinai susilygina, praranda aštrumą, suapvalėja – matyt, kad eina pilnyn.
Hermann Armin von Kern paveiksluose daugiausia vaizduojami vyrai. Jie tokio amžiaus, kai jau norisi sakyti „senas“. Jie jaučia savo svorį, gerai save pažįsta, žino, kas jiems patinka ir nebijo likti vieni – patys su savimi ir tuo, kas artima jų sieloms.
Jie tokie skirtingi, bet ir panašūs savo giedra ir ramybe, atsipalaidavimu ir atsidavimu dabarties momentui bei jo teikiamai palaimai. Vyrai muzikuoja, kalbasi, džiaugiasi derliumi ir laimikiu bei popietės snauduliu, siuva, tapo, ragauja ir mėgaujasi maistu bei gėrimu, rūko pypkes ir kaljanus, žvelgia į erotinius paveikslus, apžiūrinėja antikvarinius indus, lesina ir kalbina kanarėles… Šalia vaizduojami daržovės, vaisiai, vyno statinės patvirtina ir išryškina brandų derlių. Šie vyrai žino, kas jiems teikia pasitenkinimą, ką darydami jie laimingiausi, ir ramiai tuo užsiima. Jie patogiai atsisėdę ar atsilošę, laisvai stovintys, dažniausiai patys sau vieni. Jų gyvenimuose jau viskas iš esmės buvo ir įvyko, dėl nieko nebereikia įsitempti ir pergyventi, kabintis į kitus, bandant įpainioti ir pririšti. Akivaizdu, kad jie gerai jaučiasi vieni, bet mielai priims ir pavaišins, leis pasimėgauti savo tyla, ramybe, pilnatve. Jų povyzose neįžvelgiu nė šešėlio kaltinimo ar priekaišto, kad kiti „pamiršo“, „negerbia“, „nevertina“… Jie jau patys sau leidžia įvardinti ir kainą, ir vertę, branginti ir mylėti, žinoti, kas iš tikrųjų yra svarbu, kas praeis ir nusiplaus pirtyje, o kas liks ir bus bent truputį amžina.
Į juos žiūrėdama šypsausi, žaviuosi, truputį pavydžiu ir senstu atvira širdimi.O kas jus įkvepia senti ir mėgautis?https://www.youtube.com/watch?v=hIddi6Cq3oE
Parašykite komentarą