Sielvartaujame, kai netenkame ar prarandame tai, ką branginome. Sielvartas yra sunkus ir skausmingas. Sielvartaujantys žmonės dažnai skundžiasi fiziniu širdies skausmu, apatija ir nuovargiu. Jiems sunku ne tik žiūrėti į priekį ir matyti perspektyvą: atrodo nepakeliama išbūti šį momentą. Sielvartas dažniausiai siejamas su artimo žmogaus netektimi, tačiau jis gali ištikti ir po skyrybų, netekus darbo.
Tėvų neišmylėti vaikai net suaugę gali patirti gilios, atsikartojančios, sunkiai vaistams pasiduodančios depresijos epizodus, kuriuos galėčiau prilyginti tik labai svarbios netekties sielvartui. Beprotiškai sunku sielvartauti ir išgedėti tai, ko net neturėjai, o tenka susikurti, atsisveikinti ir palaidoti…
Sielvartas verčia gūžtis, kviečia pasinerti į neviltį iki dugno ir laikyti save ten tol, kol nebegalėsi kitaip. Geriau tuo metu nebūti vienam. Tačiau nerti vis tiek tenka, nes kito pasirinkimo nėra.
Tai kaip kartybės taurė, kurią gali kuriam laikui atidėti, bet neišvengiamai teks išgerti. Geriau tuo metu nebūti vienam.
John Roddam Spencer Stanhope paveiksle „Sielvartas ir kantrybė“ Kantrybė švelniai, kiek saldokai, atlaidžiai, pasitikinčiai ir net sakyčiau užknistai pavargusiai šypsosi. Taip ir būna, kai vėl ir vėl tenka ištverti tą laiką, nerti gilyn ir ieškoti jo prasmės. Vėl ir vėl, dar ir dar – kiek reikės. Ant grindų mėtosi rožės – turbūt tos pačios…
„Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus:
Sparnų žydrųjų – vakaro vėsos –
Bebalsės žemės – andai man žadėjai
Daugiau žiedų ir laimės, ir šviesos,
Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus.“
(S.Geda „Viešpaties rožių ilgesys“)
Parašykite komentarą