Psichoterapijoje pabrėžiama, kad labai svarbu gyventi „čia ir dabar“, neužstringant praeityje – nuoskaudose, savigraužoje ar kitų kaltinime, taip pat nebėgant į ateitį – nerimaujant, bijantis, vis ko nors laukiant… Tačiau tas „čia ir dabar“ nereiškia „po manęs, nors ir tvanas“ ar „darau viską, kas į galvą šauna“.
Taip pat ir Biblijoje išsakytas raginimas „būkite kaip vaikai“ nereiškia „būkite – vaikai“ – tie, kurie už nieką neatsako, elgiasi emocingai ir chaotiškai, nežino, kad emocijos ir jausmai kinta, nepajėgia numatyti pasekmių, be jokios atodairos stato ir griauna.
Suaugę žmonės, kurių emocinė branda lieka vaikiška, psichoterapijoje vaidinami „amžinai jaunais“ – lotyniškai puer aeternus, puella aeterna. Populiarioje psichologijoje naudojamas ir Piterio Peno sindromas. Piteris Penas – skraidantis berniukas, paauglių grupės lyderis, įstrigęs kažkur „tarp“ ir negalintis užaugti. Jis bijo būti pagautas, nusileisti ant žemės, prisiimti atsakomybę ir įsipareigoti, ištverti kasdienybės rutiną ir atkakliai bei nuobodžiai dirbti.
„Amžinai jauni“ – gabūs ir talentingi, ryškūs ir charizmatiški – pabrėžia laisvę ir nepriklausomybę. Jie keliauja per gyvenimą kaip per vakarėlį, žaižaruodami džiaugsmu ir entuziazmu, lengvai suartėdami ir dar lengviau atsitraukdami, neužsibūdami ten, kur nebūtų galimybės išeiti, ten, kur tektų kentėti ar tiesiog nuobodžiauti. Jie nuolat atviri nuotykiui, ieško iššūkių, kuriuos palieka iškilus dideliems sunkumams ir būtinybei kentėti. Jie – žygdarbiui pasiruošę ildealistai, kurie drąsiai susikaus su drakonu ir jį nugalės, išgelbėdami miestą ar net visą šalį. Tačiau kai tik drakonas nukautas (arba jis pasirodo pernelyg dažnai), jie praranda interesą ir ieško naujų nuotykių bei žygdarbių. Taip ir keliauja palikdami už savęs griuvėsius ar nebaigtus statinius, bet nuolat žvelgdami pirmyn, laukdami tobulo išsipildymo.
Būna, kad „jaunuoliai“ patys apie save išdidžiai pareiškia „Aš niekada nesuaugsiu“, įsivaizduodami, kad tai – pergalė prieš patį laiką, labai specialus jų požymis, tarsi koks kokybės ženklas, iškeliantis virš visų kitų, teikiantis specialių teisių ir privilegijų.
„Amžinai jauni” nepalieka abejingų. Jie traukia visų dėmesį ir energiją: vieni žavisi, kiti piktinasi. Juos mėgsta tie, kurie patys gyvenime leidžia sau pernelyg mažai, bet labai ilgisi polėkio. Jei ilgesys tampa pavydu, „amžinai jauni“ užsitraukia neapykantą.
Puert aeternus/ puella aeterna gali būti siejami su narcisistine patologija, bet žiūrėkime universaliau. K.G.Jungas kalba apie „amžinai jauno“ archetipą, kuris turi du polius. Pozityvus – tai dieviškasis kūdikis, kuris simbolizuoja beribį potencialą, naujumą, gyvybingumą ir energiją, viltį ir ateitį. Negatyvus polius – tai atsisakymas augti, bręsti, formuoti stabilumą, atkakliai ir nuosekliai dirbti, nelaukiant ir neieškant vis kažko kito – naujesnio, įdomesnio, ryškesnio, geresnio ir vis nusiviliant, nes ir nauja tampa sena, įdomumas blėsta, o atsinaujinimas, išgaunamas keičiant dekoracijas, nebežadina ir nebeprikelia.
Ir lieka vėl ta pati suskilusi gelda, kuri vakar buvo dvaru ir rūmu…
Ar jūs pažįstate savyje „amžinąjį jaunuolį/ jaunuolę“?.. Kaip sekasi su tuo tvarkytis?.. Kokie jausmai kyla, kai atpažįstate šiuos bruožus kituose?..
Parašykite komentarą