Alkoholizmas ir depresija: kaip išeiti iš užburto rato?

depresija, alkoholizmas, psichoterapija, psichologo konsultacijaŠi istorija apie depresiją ir alkoholizmą. Labai dažnai (įvairių statistikų duomenimis apie 70 proc. atvejų) piktnaudžiavimas alkoholiu kyla būtent dėl emocinių problemų. Nerimas, liūdesys, susikaustymas, pažeidžiamumas,  savigrauža, kaltė – depresija – yra „užgeriami“. Išgėrus būsena kuriam laikui gali pagerėti, bet po kurio laiko dar labiau pablogėja. Siekiant ją pataisyti, vėl vartojamas alkoholis.

Didėjant alkoholio kiekiui ir vartojimo dažniui, formuojantis priklausomybei, alkoholio vartojimą lydi skausmingi ir sunkūs jausmai – gėda, kaltė, baimė ir pan.. Šie jausmai būna itin stiprūs. Iškyla ir realybės iškraipymai: ima atrodyti, kad kiti žmonės smerkia, kaltina ir niekina. Tokioms būsenoms nuslopinti vėl pasitelkimas alkoholis.

Alkoholizmas ir psichoterapija

Blogiausia yra tai, kad alkoholio vartojimas virsta automatišku įpročiu. Tada žmogus net nepastebi, kas su juo vyksta. „Pajutau, kad noriu išgert“. Suvokimas, kokie įvykiai, jausmai, mintys tai lydėjo, prarandamas. Arba nėra net tiek: žmogus  visiškai nebesiorientuoja savo vidiniuose procesuose. „Aš nežinau…/…/ kažkaip – nežinau kaip… net nepastebėjau… Nieko neatsitiko – tiesiog…“- kartais tai yra viskas, ką jis gali pasakyti apie alkoholio vartojimo epizodą.

Neigimas ir pasipriešinimas pagalbai gali būti tokie stiprūs, kad ima atrodyti, jog iš viso nebuvo ir nėra jokių problemų, jokių sunkumų, tik šis vienintelis: sunku gerti ir gyventi normalų gyvenimą. O šiaip – viskas tvarkoje. Ką tokioje situacijoje daryti psichoterapeutui?.. Galima bandyti analizuoti narkobiografiją, peržiūrėti šeimos ir giminės alkoholio vartojimo istoriją, narstyti kasdienius sunkumus, būtinai pasiūlyti lankyti Anoniminių Alkoholikų grupes, taikyti motyvacinį interviu ir kitaip manipuliuoti. Nedaug psichoterapeutų visa tai nuoširdžiai mėgsta. Sunku ištverti savo ir kito bejėgiškumą, neaišku už ko ir griebtis. Gal todėl nesu girdėjusi kolegų kalbant, kad jie labai mielai ir sėkmingai dirba su priklausomybėmis. Tikslingai rašau „dirba su priklausomybėmis“. Nors visada pirmiausia dirbame su žmogumi, bet priklausomybės žmogų taip apraizgo ir supainioja, kad nei jis pats prie savęs prieina, nei kitus prisileidžia. Priklausomi žmonės – tikri manipuliacijų meistrai ir aukos, nė patys nebežinančios tiesos apie save.

Aš šioje srityje irgi dirbu su permaininga sėkme. Labai permaininga. Dažnai apima neviltis, bejėgiškumas ir abejonės. (Psichoterapeuto profesijoje tai visiškai kasdieniai ir įprasti jausmai). Ir vis dėlto, yra viena istorija, apie kurią galvodama aš šypsausi. Ir vėl pajuntu tą energiją ir jėgą, kurią atneša išsilaisvinimas.

Pradžių pradžia

Kai pirmą kartą susitikau su Andriumi, į psichoterapijos sėkmės perspektyvą žiūrėjau labai atsargiai. Andrius – jaunas, protingas, atkaklus, santūrus, tarptautinėje įmonėje įsitvirtinęs specialistas, puse lūpų kalbėjo apie sprendimą atsisakyti alkoholio. „Tikrai nesakau, kad čia visam /…/ kuriam laikui, kol viskas susitvarkys“ – atsargiai žodžius rinko vyras. Klientas iš karto atmetė bet kokią papildomos pagalbos galimybę: „Daugiau tikrai niekur neisiu“. Mane patraukė jo kategoriškumas. Gal pavyks jį nukreipti į santykį su alkoholiu?.. Vėliau ryškėjo, kad kategoriškas atmetimas slėpė nepasitikėjimą, baimę būti atmestam, pasirodyti nepakankamai šauniu. Atmetimo baimė sąlygojo ir priklausomybę bendraujant: A. beveik nieko neišreikšdavo pats, savo iniciatyva. Jis atidžiai ir reikliai sekė mane. Ir tik sulaukęs kokios nors mano išraiškos reaguodavo į tai – pritardavo arba atmesdavo. Visa tai vargino ir varė į neviltį. Toks bendravimo būdas teikė klientui kontrolės jausmą, mažino atmetimo baimę.

Andrius – skyrybų vaikas. Tėvai skyrėsi ilgai ir triukšmingai: daug konfliktavo, kaltino vienas kitą ir bandė į savo pusę palenkti vaikus. Po skyrybų berniuko ryšys su tėvu beveik nutrūko. Sunkiausia buvo tai, kad vaiko gedulas dėl šeimos žlugimo niekada nebuvo pripažintas. Jis negalėjo pykti ir piktintis, bijoti, liūdėti, nerimauti ir būti nuramintas. Andriui teko guosti ir palaikyti teisuolės aukos poziciją užėmusią motiną. Jo paties emocijoms ir jausmams neliko vietos.

Mokykloje šis sumanus ir jautrus berniukas stengėsi būti geras ir draugiškas. Tačiau supratimo, šilumos, palaikymo sulaukti nepavyko. Tyliam, lėtokam, šeimoje nuslopintam vaikui mokykloje buvo priklijuota nevykėlio ir negabaus tinginio etiketė.

Kad vaikas psichologiškai augtų ir stiprėtų, jam reikalingas kito žmogaus palaikymas ir pozityvus atspindys. Kai žmogaus gyvenime trūksta veidrodžių, jis neturi ryškaus ir aiškaus savęs vaizdo – nežino, koks jis iš tikrųjų yra. Toks vaikas net suaugęs stipriai tapatinasi su aplinkinių vertinimais ir nuomonėmis. Jei jie negatyvūs – stipriai dėl to kenčia. Jam sunku pačiam turėti stabilų, pakankamai pozityvų savęs vaizdą, kuris nesikeistų dėl to, kad kažkas sukritikavo, neigiamai atsiliepė. Vaikystėje nesulaukęs priėmimo iš kitų, Andrius negatyviai žiūrėjo pats į save ir buvo itin jautrus kitų vertinimui. Atsitiktinė replika galėjo tapti savigraužos priežastimi.

Vidinė ragana

Andriaus motinos reiklumas, kritiškumas, egocentrizmas, materialinės gerovės suabsoliutinimas ir orientacija į kitų nuomones, skiepijo klientui kaltės jausmą ir savigraužą, savęs nuvertinimą. Atrodo, kad pritarimo Andrius sulaukdavo tik tada, kai visiškai nepaisydamas ir net neišreikšdamas savęs, atsiduodavo kitų šeimos narių gerovės kūrimui. Studijuodamas Andrius nepasitraukė iš emocinio šeimos lauko. Jis tvarkė visų reikalus, klausėsi nuolatinių motinos skundų, stengėsi padėti nuo alkoholizmo kenčiančiam broliui: kontroliavo ir slaugė, prižiūrėjo. Brolio problemos ir bandymas jas iš spręsti, motinos ir močiutės priminimas, kad būtent jis ir turi tuo užsiimti, kėlė didžiulį spaudimą, bejėgiškumą ir neviltį. Jaunas vyras susirgo depresija. Atgulė. „Būsena buvo klaiki. Gulėjau ir negalėjau atsikelti“. Išlipti iš giliausios duobės padėjo medikamentai. „Kai jau pradėjau keltis iš lovos, buvo didelis palengvėjimas, atrodė – jau viskas gerai“. Bendra būklė pagerėjo, tačiau vidinės psichologinės deformacijos, kurios ir buvo depresijos pagrindas, niekur nedingo.

Tai, kaip su mumis elgiasi artimiausi žmonės vaikystėje, persikelia į mūsų santykius, taip pat į mūsų pačių santykį su savimi. Vaikas, iš kurio buvo per daug reikalaujama, išmoko guosti ir palaikyti kitus, bet ne save. Andrius draugų kompanijoje bijojo padaryti klaidą, pasirodyti nepakankamai šaunus ir įdomus. Jis stropiai pasverdavo kiekvieną savo žodį, bandydamas nustatyti, kaip tai paveiks jo statusą, kokį įspūdį padarys kitiems.

Andriui gerai sekėsi darbe. Būdamas savo srities specialistas, klientas priėmė pasiūlymą ir užėmė vadovaujančią administracinę pozicija. Introvertiško charakterio vyrui šis darbas nei tiko, nei patiko, tačiau tai reiškė prestižą ir karjerą. Spaudimas ir įtampa, priverstinis bendravimas, apsunkino ir taip negatyvų vidinį foną. Viduje gyvenanti ragana apkartindavo net sėkmes ir pergales. Niekas nebuvo verta džiaugsmo ir pasigerėjimo, niekas neteikė malonumo. Klaidos ir nepasisekimai būdavo išpučiami iki katastrofos ir kėlė stiprią gėdą, menkavertiškumo patyrimą ir liūdesį. Viską vainikuodavo iš motinos perimta formulė, kurią Andrius su priekaištu kartodavo pats sau: „Ir vėl tau kažko trūksta, ir vėl tu kažkuo nepatenkintas.“ Vyras bandė įveikti slegiančius jausmus, įrodinėdamas jų nepagrįstumą, tačiau prasta savijauta niekur nedingo, prisidėjo tik papildomas kaltinimas dėl jos nepagrįstumo. Nepakeliama, kai pavargęs ir prislėgtas grįžti namo, o ten tavęs laukia žarijų duobė – priekaištai ir kaltinimai ne tik dėl klaidų ar nesėkmių, bet ir dėl „neteisingų“ jausmų. Tragiška, kai mes patys save taip pasitinkame.

Nuolatinė įtampa ir savęs nuvertinimas vedė klientą į uždarumą, atsiribojimą nuo kitų. Andrius dažnai užimdavo stebėtojo iš šalies poziciją, o kitiems sudarydavo pasipūtusio, kritiško ir nepatenkinto žmogaus įspūdį.  Sunku atsipalaiduoti, išreikšti save ir mėgautis tuo, kai vis galvoji, o ką apie tai pamanys kiti|?.. O kaip atrodysi?.. nuolatinis žvilgsnis į save iš šalies sukelia susikaustymą ir susvetimėjimą su pačiu savimi. Norėdamas pakeisti vidinę būseną, Andrius vis dažniau vartojo alkoholį. Ir vis mažiau galėjo tai kontroliuoti.

Terapija

Su Andriumi susitikdavome kartą per savaitę. Kartu atkūrėme jo gyvenimą ir peržvelgėme jį suaugusių, gyvenimo mačiusių žmonių – vyro ir moters – akimis. Kvapą užgniaužusi klausiausi istorijų, kaip tėvo apleistas berniukas augino vyrą savyje. Och, tas paslaptingas vyrų pasaulis ir tie keisti būdai, kuriais berniukai siekia būti pripažinti ir įšventinti į vyrus; patys sau kuria žiaurokas, ilgai trunkančias iniciacijas su painiomis taisyklėmis ir brandos kriterijais, vienas iš kurių – būtent alkoholio vartojimas. Mums pavyko išgryninti pajautą, kokiu vyru Andrius tapo ir kokiu nori būti.

Augant savęs pažinimui ir supratimui, priežastys, vertusios griebtis alkoholio, silpnėjo. Andrius sparčiai mokėsi jautriai priimti, suprasti ir palaikyti pats save. Apsisuko mūsų metai. Klientas kategoriškai atsisakė alkoholio. Jis atpažįsta situacijas, kuriose iškyla potraukis: dažniausiai taip nutinka tada, kai baisu pasirodyti nepakankamai įdomiu ir sėkmingu, kai kiti vaišinasi ir primygtinai siūlo prisijungti. Andrius išlieka blaivus. Tai jo pasirinkimas, pergalė, laimėjimas ir sėkmė. Mūsų santykis taip pat pasikeitė. Susitikimų pradžioje nuolat jaučiau įtemptą žvilgsnį, o bendravimas susidėjo iš Andriaus reakcijų į mano veiksmus. Terapijos pabaigoje klientas pajėgus laisvei ir spontaniškumui. O svarbiausia – pasikeitė Andriaus santykis su pačiu savimi. Nuo vertinimų ir didžiulio kritiškumo pereita prie supratimo, palaikymo ir atjautos. Užsakymas įvykdytas su kaupu: klientas norėjo negerti, pasiekė – blaivybę, aiškesnį kitų ir savęs matymą, tikslesnę takoskyrą tarp vidinio ir išorinio pasaulio bei jų sąveikos įsisąmoninimą.

Gerieji burtai

Kaip ir iš kur žinoti, kad terapija (ar bent jau vienas svarbus jos etapas)  baigtas ir galime dėti tašką?.. Klientui pakanka įvykdyto užsakymo. Aš norėčiau gauti ne tik racionalų pagrindą, bet ir nematomo pasaulio pritarimą – sapną, vaizdinį ar dar kokį ženklą. Andrius – logikai atsidavęs vyras. Mūsų bendras kelias ėjo tvirta faktų ir įvykių žeme. Net iki jausmų tekdavo brautis per minčių ir požiūrių tankumyną. Sapnai, vaizdiniai ar nuojautos nėra būtini, juolab privalomi. Tačiau jie glaudžiai susiję su intuicijos – vienos iš pagrindinių pažinimo funkcijų – gyvybingumu. Smagu baigiant susitikimus, sulaukti dar ir liudijimo, jog ši funkcija taip pat veikia. Andriaus sapne atsispindėjo esminis terapijos perversmas.

Sapnuoju, kad susitinku raganą. Ji su gobtuvu, skrybėle, susikūprinusi, susivėlę plaukai. Ateina išgąstis – ragana padarys kažką negero. Ir ateina mintis – o gal tai geroji ragana?.. Ji sako: „Tu buvai užkeiktas, aš nuimsiu tą užkeikimą.“ Ji buria.

Pabudau džiugus ir energingas – pasakojo Andrius.

Andrius negalėjo pasakyti kas, kodėl ir kaip buvo jį užkeikęs, kaip pasireiškė tas užkeikimas. Tačiau svarbiausia – užkeikimas panaikintas.

Ragana – mitologinė moteriškos lyties būtybė, bjauri ir baisi, arba priešingai – patraukli ir viliojanti. Ji gali skristi, neskęsta vandenyje, užkeikia ir gydo. Ragana – tai reginti ir žinanti. Ji gali pražudyti ir pakenkti, padėti ir apdovanoti. Jos rankose ne tik nykimas, bet ir augimas, kupėjimas. Pasakose susitikimas su ragana lemia pavojų ir kelia baimę, tačiau tai radikaliai paskatina raidą, verčia subręsti, imtis veiksmų, tapti aktyviu.

Atrodo, kad Andriaus vidinį pasaulį ilgai valdė pikta ir bjauri ragana, kuri savo žvilgsniu net žydinčius sodus paversdavo išdžiuvusiomis dykynėmis. Sapnas byloja, kad prakeiksmo poveikis baigtas. Kalbant K.G. Jungo analitinės psichoterapijos terminais, terapijos pradžioje klientui būdingas negatyvus motinos kompleksas, kuris reiškėsi depresija, nepasitikėjimu savimi, nuvertinimu, atmetimu, sumenko, įgavo atsvarą. Šiame etape būtent to ir reikėjo.

Įkvepianti istorija. Ar visada taip nutinka?..  Žinoma, kad ne. Kai susiformuoja priklausomybė ir stabilus įprotis emocines problemas užgerti, išeiti iš uždaro rato ir pasirinkti kitą maršrutą, reikia didelių pastangų, tikėjimo, ryžto. Čia labai padėjo ir Andriaus intelektas, prigimtinis jautrumas, vidinė tvirtybė, gebėjimas prisiimti atsakomybę ir drąsiai stoti akistaton su pačiu savimi. Lieku dėkinga, kad šioje kelionėje galėjau būti kartu.

Psichologė Jurga Dapkevičienė
                  Psichologo konsultacijos Vilniuje – www.psichologejurga.lt
 G a l i   b ū t i   į d o m u :
Alkoholis – akivaizdi pavojaus zona Alkoholizmo gydymas: ką pasakė Jungas? Šešėlis – tamsioji asmenybės pusė

Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 26    Average: 4.2/5]
Alkoholizmas ir depresija: kaip išeiti iš užburto rato? written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.2/5 - 26 user ratings
Tagged with: , , , ,
Posted in alkoholizmas, Jausmai, Psichoterapijos taikymas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*