Išsiskyrimas – pasaulio pabaiga ir naujos pradžios

Išsiskyrimas skyrybos
Išsiskyrimas – būtina ir neišvengiama santykių dalis, nes visi santykiai, kaip ir pats gyvenimas, turi pradžią ir pabaigą. Deja, šis filosofinis rakursas neišgelbsti nuo skausmo tų, kuriems tenka išgyventi išsiskyrimą. Vis dėlto, daugiau žinant apie šį procesą, ištverti darosi lengviau.

Šiame straipsnyje kalbėsiu apie poros santykius ir jų žlugimą, neliesdama santuokos nutraukimo ypatumų. Šeimos skyrybos, nors daug kuo panašios į poros išsiskyrimą, yra tam tikra prasme aiškesnės, socialiai sankcionuotos. 

Kodėl taip skauda?..

Nesvarbu ar santykiai tęsėsi tris savaites, ar tris metus. Juos nutraukiant skauda, nes netenkame ne tik to, kas buvo, bet ir to, ko nebuvo, tačiau gal kada nors būtų buvę… Netenkame vilčių ir svajonių, iliuzijų ir fantazijų. Kuo daugiau iš santykių tikėjomės, kuo mažiau iš tikrųjų pažinome partnerį ir save patį, tuo sunkesnis atsiskyrimas.

Žlungant santykiams gali atrodyti, kad miršta visas pasaulis. Visi „mes“, visi „mūsų“ nustoja galioti. Santykiai gali būti varginantys ir kankinantys, tačiau kol jie yra, mes jaučiamės didesni ir pilnesni. Mūsų „AŠ“ yra tarsi stipresnis, kai šalia jo – „MES“. Tas „MES“ gali atrodyti labai svarbus, būtinas ir nepakeičiamas. Tada darosi nesvarbu, kad „AŠ“ jaučiasi prarytas ar sugniuždytas, užmirštas, o gal ir visai nematomas… Susiliejimas gali būti toks stiprus, kad nuosavas „aš“ ir partneris išgyvenami kaip to paties kūno dalys. O kas gi norės atsisakyti savo kojos?.. Tegu ir skaudančios.

Psichoanalitikai sunkumus skiriantis sieja su ankstyvosios vaikystės traumomis. Dėl nesaugaus prieraišumo ir šilto, mylinčio ryšio stokos vaikas gali išmokti bijoti vienatvės, įsisavinti apleistumą ir bejėgiškumą, nesijausti pajėgiu priimti gyvenimo iššūkius. Svarbu ir tai, kaip formavosi ryšys su kitos lyties tėvu, kokią žinutę žmogus gavo per tuos santykius.

„Mama mane atvesdavo į darželį dar prieš jam atsidarant. Sargo kambaryje laukdavau, kol jis atsidarys. /…/ Niekada nežinodavau, kada ir kas mane pasiims. Visaip būdavo. /…/ Kartais kas nors iš didesnių vaikų parvesdavo mane namo, kartais su šeimyninkute keliaudavau pas ją į namus  ir ten laukdavau…“

Vaikui sunku įtakoti situaciją. Jis yra priklausomas ir bejėgiškas. Ši būsena gali giliai įsirašyti į atmintį ir nesąmoningai veikti dabartinės situacijos supratimą.

Savita skausmo dozė formuojasi ir tuomet, jei pora turėjo seksualinius santykius, ypač jei jie buvo pirmieji. Esame kūniškos būtybės. „I’m somebody, I’m body“, – pabrėžė geštaltinės psichoterapijos metras F.Perlzas. Nors šiandieninė kultūra propaguoja vartotojišką, kasdieninį požiūrį į lytinius santykius, pasąmonėje ši patirtis lieka susieta su asmeniškiausiais, giliausiais išgyvenimais, netgi sakralumu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Sunku paleisti tą, su kuriuo susiję esminės, transformuojančios patirtys. Be to, kūniški ryšiai, aistringas įsitraukimas trukdo iš tikrųjų matyti ir pažinti partnerį. Dėl tos priežasties pasirinkimai gali būti netinkami, kartais akys užmerkiamos netgi prieš akivaizdžius ir nesuderinamus skirtumus. O vystantis santykiams juos nutraukti darosi vis sunkiau.

Išsiskyrimas – nevykėlių lemtis?

Išsiskyrimas dažnai tampa skaudžiu smūgiu savigarbai. Gali iškilti kaltės ir gėdos jausmai, apnikti mintys, kad esate blogas, nesugebate bendrauti, išlaikyti santykių… Šios mintys bus ypač gajos, jei ir iki išsiskyrimo turėjote abejonių dėl savo vertės, nepasitikėjote savimi. Situaciją apsunkina ir tai, jei į išsiskyrimą, santykius ir patį gyvenimą žiūrite ne kaip į procesą, bet kaip į rezultatą, ir skubate rašyti sau pažymį, įvertinti save kaip „šaunuolį“ ar „nevykėlį“. Nejautrios aplinkinių pastabos ar klausimai taip pat gali žadinti kaltės jausmą ar gailestį sau. Pažeidžiamumą galite sumažinti stiprindami savivertę ir autonomiškumą, užsiimdami širdžiai miela veikla, laiką leisdami su tais, kurie jus supranta ir palaiko. Stenkitės būti jautrūs patys sau ir suvokdami, kad situacija tikrai sunki, kuo gražiau ir maloniau su savimi elkitės. Tačiau nepulkite ir į kitą kraštutinumą – neužsidarykite nepaguodžiamos ir nekaltai nuskriaustos aukos vaidmenyje. Noras atkeršyti, pyktis ir priekaištai, bandymas dar ir dar kartą aiškintis santykius būtų taip pat neproduktyvios strategijos, rišančios prie praeities ir trukdančios keliauti toliau. Geriau pripažinkite, kad santykių metu būta visko. Padėkokite už gražias akimirkas ir pasistenkite atleisti sau ir partneriui už viską, kas buvo ne taip.

Norėdami padėti sau, pažvelkite į situaciją plačiau: geriau įsižiūrėkite į tai, ko santykyje išmokote, ką verta buvo daryti kitaip. Rekonstruokite santykių istoriją, atskirkite savo ir partnerio indėlį. Pastebėkite, ką gavote ir ką davėte, ką darytumėte kitaip ir pamatykite save paaugusį, brandesnį. Klauskite savęs: „Ką man davė šie santykiai? Kaip jie mane praturtino? Ko aš išmokau? Ką gavau? Ką praradau?..“ Bandykite kurti perspektyvą ir atitolinti savo kančią. Įsivaizduokite, kad statote filmą apie jūsų santykius ir išsiskyrimą. Koks būtų to filmo žanras? Kam jis skirtas? Kokia pagrindinė filmo idėja?..“

 Kiek dar tai truks?..

                       Skiriantis labai paaštrėja dabarties išgyvenimas, sulėtėja laiko tėkmė ir kyla klausimas, kiek dar tai tęsis?.. Išties viskas lengviau ištveriama, kai bent apytikriai žinomos laiko ribos. Pusiau juokais sakoma, kad santykių žlugimo žaizdoms užgydyti reikia pusės to laiko, kurį pora išbuvo kartu. Visgi labiau pagrįsta nuomonė, kad išsiskiriant galioja krizėms įprasti dėsniai, ir praėjus 2 – 3 mėnesiams po santykių nutraukimo pasijusite geriau. Emocinės žaizdos negali gyti, kai žlugusių santykių taip ir nepavyksta iki galo nutraukti, ir po to, kai pora JAU išsiskyrė, jis ir ji vėl susieina, susitikinėja ar kitaip bendrauja. Nesvarbu, kad jie konfliktuoja. Konfliktas tokiu atveju leidžia išlaikyti santykius ir netgi juos sustiprina. Susitikimai leidžia išlaikyti iliuzija, kad santykiai gali tęstis, kad jie turi ateitį. Čia reiktų sąžiningai atsakyti į klausimą, kaip matote save po penkių, dešimties, penkiolikos metų?.. Kur esate ir ką veikiate?.. Kas yra šalia jūsų?.. Ar galite įsivaizduoti bendrą ateitį su žmogumi, su kuriuo dabar bandote išsiskirti?..

Kartais išsiskyrimą labai apsunkina tai, kad santykius bandoma nutraukti tuo pačiu būdu kaip jie ir buvo kuriami – bendradarbiaujant. Ieškoma susitarimo, laukiama iš partnerio išlaisvinančių žodžių, bandoma likti draugias. Kartais taip iš tikrųjų nutinka, tačiau tai pakankamai reti atvejai. Bendradarbiavimo strategija trukdo nutraukti ryšius, nes išsiskyrimas reikalauja autonomijos. Leiskite sau pykti. Pyktis suteiks energijos, kuri taip reikalinga brėžiant ribas ir atsiskiriant.

Dažnai manoma, kad tiesiog kartu gyvenusioms poroms skirtis yra lengviau nei toms, kurios gyveno susituokę. Tačiau taip manyti nėra tikslu. Suprantama, viskas labai individualu, tačiau skirtis tiesiog pagyvenus kartu gali būti daug sunkiau nei tuomet, kai buvo užregistruota santuoka. Atrodo formalumas, tačiau per jį santykiai įgauna socialiai patvirtintą struktūrą ir aiškesnes ribas, skiriantis randama daugiau pavyzdžių, su kuriais galima tapatintis. Panašu, kad sunkiausia skirtis toms poroms, kurios kurį laiką gyveno kartu ir kūrė bendrus, ilgalaikius planus. Santykiams žlungant tokios poros tarsi pakimba ore. Atrodo, kad jie negali nei gyvent kartu, nei išsiskirti, nei priimti atskirų, nepriklausomų sprendimų.

 Jūs galite sau padėti

psichologas vilniuje, išsiskyrimas, skyrybos neištikimybė

Išsiskyrimo skausmas dažnai lyginamas su netektimi ir gedėjimo išgyvenimu. Šveicarų mokslininkė Elizabeth Kubler – Ross, dirbdama su mirtinai sergančiais ligoniais, išskyrė 6 reakcijos į netektį fazes. Jos gali atitikti ir išsiskyrimo išgyvenimą. Iš pradžių išsiskyrimas šokiruoja (I fazė – šokas). Tada bandoma jį nuneigti (II fazė – neigimas). Vėliau kyla pyktis, bandymai derėtis ir išvengti išsiskyrimo, galiausiai ateina depresija (pyktis, derybos, depresija – III, IV, V fazės). Galime sakyti, kad liūdesys ir sielvartas, kurį jaučiame išsiskirdami yra artumo kaina. Šie jausmai rodo, kad turėjome kažką labai vertingo… Įveikus liūdesį, ateina priėmimas ir susitaikymas (VI fazė). Šios fazės dažniausiai būna labai susimaišiusios. Tai nėra atskiros pakopos, kurias įveikiant nuo apatinės sklandžiai peršokama ant viršutinės. Vis dėlto toks patirties struktūravimas gali nuraminti ir suteikti vilties.

Išsiskyrimo sukeltą skausmą sumažinti padeda ir ritualai bei simboliniai veiksmai. Jie suteikia išsiskyrimui struktūrą, mažina bejėgiškumą, žadina stabilumo ir tapatumo išgyvenimus, primena apie gyvenimo tėkmę. „Kai skyrėmės ir man buvo labai sunku, aš keldavausi kuo anksčiau ir važiuodavau į darbą. Leisdamasi nuo Šeškinės kalno matydavau tekančią saulę ir jos apšviestą Vilnių – šis vaizdas mane labai ramino ir žadino viltį, kad mano skausmas ne amžinas, jis praeis…/…/ Viskas praeis /…/ Tie bažnyčių mūrai – jie šimtmečius stovi“

Besiskyriantys žmonės kartais išmeta daiktus, kurie primena apie partnerį, grąžina ar sudegina nuotraukas ir laiškus, keičia gyvenamąją vietą, imasi intensyviai sportuoti ar užsiima kita, įtraukiančia ir užsimiršti leidžiančia veikla.

„Atrodė, kad negaliu liautis apie jį galvoti. Buvo labai gaila savęs, kartu praleisto laiko, to kiek jam daviau… Vieną vakarą buvo labai sunku. Verkiau /…/ paėmiau telefoną ir norėjau jam paskambinti, bet žinojau, kad neverta to daryti… Atrodė, kad man skaudės visą gyvenimą /…/ Bet aš nusprendžiau, kad turiu iš to išeiti. Sėdau ir parašiau jam laišką. Tiesiog surašiau viską /…/ Paskui padariau iš jo lėktuvėlį ir išmečiau pro langą /…/ Tas laiškas buvo labai svarbus. Pasijutau stipresnė.“

 Vien tik meilė valdo mus?

Jei išsiskyrimo kančios vis tęsiasi ir atrodo neįveikiamos, išsiskyrimą galima lyginti su priklausomybės įveikimu. Gali būti, kad skirtis sunku, nes per santykį susiformavo priklausomybė, kurią įveikiant tenka išgyventi abstinancijos sindromą ir kitas kovos su priklausomybe stadijas. Priklausomybė santykiuose, kaip ir kitos priklausomybės formos, skatina žmogų veržti prie aistros objekto, negalvojant apie pasekmes ir žalą. Priklausomas žmogus nepajėgia pasirūpinti savimi: savo mityba, miegu, sveikata, kitais poreikiais. Apsėdimas toks stiprus, kad atrodo dingsta gebėjimas brėžti ribą ir priimti tikrovę. Apie tokios „meilės pančių“ terapiją rašė I.Jalomas novelėje „Meilės budelis“.

Meilė, kurią tiksliau vadinti priklausomybe, gali nepaprastai įtraukti. Žmogui ima atrodyti, kad visas gyvenimas – tai santykiai su mylimu žmogumi. Jei jo nėra – nėra gyvenimo, nėra džiaugsmo. Tokiu atveju sunkiausia yra pati pradžia ir tai, kad kartais žmogus iš tikrųjų nenori visiškai atsisakyti pražūtingų įpročių ir jų mesti. Taigi, pirmiausia būtinas jūsų pačių tvirtas apsisprendimas, kad norite ne tik nutraukti santykius, bet ir išsivaduoti iš emocinės priklausomybės. Priklausomybės pripažinimą ir sprendimą iš jos vaduotis turėtų sekti tikrųjų jausmų rekonstrukcija ir grįžimas prie savęs, santykių su savimi taisymas.  Taip pat svarbu priklausomybės istorijos pasakojimas ir supratimas, priklausomybės ištakų pažinimas.

Išsiskiriant, kaip ir įveikiant priklausomybę, labai svarbu rasti atsakymą, kodėl aš nutraukiu santykius. Nesvarbu ar esate tas, kuris palieka, ar paliktasis – vis tiek būtina rasti atsakymą, kodėl nusprendėte trauktis?.. Atsakymas sustiprins jūsų motyvaciją atsiskirti ir versti naują puslapį. Be to, kuo geriau žinosite atsakymą, tuo didesnė tikimybė, kad išvengsite santykių modelio pasikartojimo.

Priminkite sau, kad esate ne vienintelis, kuriam tenka išgyventi išsiskyrimo skausmą. Savitą išsiskyrimų kelią praeina kiekvienas žmogus. Daugybė, taip pat kaip ir jūs, kankinosi nutrūkstant šiems saitams. Pabandykite atsitraukti ir dėmesį, kuris buvo prikaustytas prie partnerio ir savųjų išgyvenimų, skirkite kitiems. Išgyvenant skausmą ir kančią, prasminga atsisukti į kitus ją patiriančius žmones ar gyvūnus. Nuolat sau priminkite, kad meilės pripildyti gali būti ne tik romantiški polėkiai ir partnerystė, bet ir kiti santykiai bei pati kasdienybė. Juk meilė gali būti amžina. Ir dėl to verta nuoširdžiai pasistengti.

Psichologė Jurga Dapkevičienė
Psichologo konsultacija Vilniuje – www.psichologejurga.lt
 G a l i   b ū t i   į d o m u :
Gyvenimo prasmė – atgyvena ar būtinybė?  Ką slepia seksualinis potraukis? Našlaitė tampa šeimininke

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 200    Average: 4.4/5]
Išsiskyrimas – pasaulio pabaiga ir naujos pradžios written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.4/5 - 200 user ratings
Tagged with: , , , , ,
Posted in Santykiai
115 comments on “Išsiskyrimas – pasaulio pabaiga ir naujos pradžios
  1. Linas says:

    Perskaičiau.Sutikčiau su viskuo,jei galėčiau galvot blaiviai.O kai esi tų pirmų stadijų košėj,visai nelengvėja ir baigiasi raminančiųjų tablečių atsargos,tai…Žodžiu,straipsnis geras,tik kažin ar jis padės ligoniui.Anksčiau niekad neprisimindavau,ką sapnuoju,o dabar…Naktį pabundi,sėdi ir jauti,kaip visas kūnas virpa…Draugui įtaria vėžį,o aš dar pagalvoju,kuriam iš mūsų prasčiau…
    Ir dar.Straipsnio pagrindinė idėja,kad jei skiriesi ar išsiskyrei,tai reikia viską baigt,tik bėgt ir lėkt šalin.Pripažįstu,kad pats turiu turbūt mažai šansų,bet dar bandysiu ją susigrąžint,kol kas atrodo,kad tai darysiu iki gyvenimo pabaigos.O jei pavyks,tai pasakysiu Jums ir parašysit dar vieną straipsį…
    Ačiū Jums
    Linas

  2. Ačiū, Linai, už liudijimą. Atrodo, kad pačiam dabar labai sunkus metas. Turbūt net sunku patikėti, kad kančia nebus begalinė ir turbūt ne mirtis ją nutrauks. Atrodo, kad protas jau dabar sako: “Dėk tašką ir gyvenk toliau”, tačiau sukyla jausmai ir proto balsas nutyla…
    Ar gali būti, kad tokio didelio skausmo kartais net paleisti nesinori? M? Juk tai toks ypatingas reikalas, kad net vėžio tikimybė prieš jį yra vieni niekai. Kur čia paleisi, o jeigu bus paskelbtos kentėtojų varžybos?.. Dalyvautumėte?.. – Jums, žinoma, geriau žinoti.
    Ramybės ir sėkmės.

  3. Linas says:

    Miela Jurga,gali atsitikt,kad neapsieisiu be Jūsų,specialistės,individualios pagalbos.Bėda tik,kad vietoj specialisto psichologo šalto dušo labiau norisi kokio nors burtininko paslaugos…

  4. Ne visada tai, ko mes norime idealiai sutampa su tuo, ko mums reikia. O ir kuo jau čia tas burtininkas bepadėtų…

  5. Neringa says:

    Tokia pati būsena, kaip ir Linui. Skaitau straipsnį ketvirtą kartą ir bent tą akimirką nukreipiu nuo savęs mintis. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad su manimi taip gali atsitikti, visada atrodo būdavau labai stipri… Savo būsenos apsakyti net negaliu, viskas ten sudužę į mažus šipuliukus… Visad būdavau prieš vaistus, bet dabar be jų tiesiog neįmanoma… Kiek dar tai tęsis!?

    Linai, kaip tu ištvėrei?

  6. St. says:

    Sveiki, visi. Straipsnis teisingas, minčių išdėstymas, fazės… Viskas kaip ir gražu, tačiau ne ne viskas taip paprasta. Išgyvenu tą patį ką Linas ir Neringa. Kai tik atrodo jau susitaikai ir nuteiki save, ir mintys ten kur turi būti, ir tiesiog džiaugiesi kuo tik gali… Vėl krenti į duobę. Psichologas + vaistai. Nors tik pirmas etapas su jais, tačiau jie bus bejėgiai, ne dėl nusiteikimo taip sakau, o dėl to, kad tai priemonės susikurti iliuzija (ypač vaistai), kad yra kitaip ir save apgauti, nors supranti, kad nėra kitaip. Nežinau kiek turi praeiti laiko, nežinau ką reikia veikti, bet skausmas toks, kad net sunku žodžiais apsakyti.
    Kas padės? Laikas? Kitas žmogus? Manau niekas, tik tu pats. Mes nei vienas iš čia komentuojančių, nepaleidžiame to žmogaus, todėl ir negyjame, todėl ir skauda, nes patys to norėdami – kenčiam. Kaip sakoma: “find what You love and let it kill You”. Mes tai suradome, bet tai buvo verta vis tiek, tai buvo kažkas nuostabaus. Norėčiau Jums visiems padėti, nes atrodo, kad kitam žinai ką pasakyti, kaip, išklausyti, paguosti, patarti, nuteikti ir pan., o sau… Sau nieko negali padaryti, nes prieš save turi būti pats. Stiprybės visiems. Vienaip ar kitaip, mes tai ištversime ir mylėsime vėl. Tomas

  7. Kaip šviesu, kai meilės kankiniai į kitus kenčiančius su atjauta atsigręžia, jiems stiprybės linki. Džiaugiuosi, kad straipsnis tam priežastimi tapo.
    Na, o Linas čia nuo 2015 m. nebevaikšto. Matyt pasveiko ir poreikio nebėra. Ir visiems taip bus, net jei dabar taip neatrodo 😉

  8. eleonora says:

    Aš nežinau, kuri fazė dabar. Gal V? Šokas, neigimas, pyktis, derybos lyg ir buvo.
    Praėjo jau 1,5 mėnesio. Kaip išsigelbėjimo laukiu gegužės pabaigos. Bus praėję šiek tiek laiko. Perskaičiau straipsnį ir viską puikiai suvokiu. Kaip gerai, kad viskas baigėsi. Bet nurimti neduoda neišsipildę lūkesčiai ir atstūmimo jausmas. Iki išprotėjimo šitas jausmas kankino kasdien. Ir sugrįžta tik gražūs prisiminimai. Why? Be sustojimo kyla klausimas, ar tam žmogui jau gerai be manęs? Truputį žlugdanti situacija.

  9. Juste says:

    Siuo metu isgyvenu toki laikotarpi, kurio niekam nelinkeciau. Tas issiskyrimo jausmas neapsakomas zodziais, kai myli zmogu. Atrodo, lyg peilis i nugara ismeigtas.Nezinau, kaip as dar gyva. Raminamuju nevartoju. Bet jeigu taip toliau nezinau, kaip “pasveiksiu”. Neatrandu tos vidines ramybes, labai sunku.

  10. Ačiū už pasidalinimus. Eleonora, sunku būti vis dar prisirišus ir nepasileisti, nors ryšys jau nutrūkęs… Ar bent kokia ribą savo „kabėjimui” turite? Kiek dar reikės laiko, kad paleistumėte? Nors dar ne daug jo ir praėjo. Sėkmės!
    Juste, gerą metagorą įvedėte- peilis į nugarą,dar pridurčiau- nepasiekiamoje vietoje. Būtų gerai surast pagalbos. Sėkmės!

  11. ... says:

    O kaip išmokti paleisti sakykit? Ačiū visiems, kurie pasidalinot savo mintimis komentaruose, paskaičiau ir supratau, kad esu ne viena. Jau metai praėjo, atrodo sugijo viskas, kol neklibinau. Pradėjome taikytis, bendrauti, ir po to, kai jau viskas pradėjo stoti į vietas jis –
    dingo… o atsiradęs pranešė, jog turi kitą ir man nieko nebejaučia… po 6 metų draugystės. Kaip įmanoma nubraukti 6 metus drauge dėl kelių mėnesių įsimylėjimo, kaip galima prašyti susitaikyti o paskui taip žiauriai nužudyti viską… Niekaip nesuprantu… Prašau padėkit, pasakykit, kaip priimti viską? Kaip susitiakyti?

  12. Danguolė says:

    Jūsų straipsnis daug ką paaiškino kaip toliau elgtis gyventi.. bet kaip nustoti galvoti apie tai kad jis susiras kitą ir bus laimingas, o tu ne.. Kaip nustoti rūpintis žmogumi kurį taip myli bet jam tu nerūpi. Ir ta baimė iš naujo pamilti nes bijai ir vėl nudegti..

  13. Danguole, aš gerai žinau, kad sunku paleisti meilės objektą ir pripažinti, kad, tiesą sakant, mylėjai savo viziją, įsivaizdavimą, o ne tą realų žmogų, kuriam iš tikrųjų netgi nerūpi. Fantazijos apie tai, kaip jis ten susiras ir bus laimingas šaknys – jūsų savigaila. Ir tikrai, gerai, kad mokame savęs pagailėti. Betgi viskam turi būti saikas.
    O jau atsisakyti eiti į santykį, nes gali skaudėti – tai dvigubai save nuskriausti. Sėkmės ir ramybės jums.

  14. Elena says:

    Ačiū visiems už pasidalinimus, kiek mūsų daug ir kokie panašūs mūsų išgyvenimai, norėčiau jus visus apkabinti. Jau 2 mėnesius ir aš išgyvenu šitą košmarą, mane paliko vyras po 8 metų draugystės ir dabar laimingai gyvena su kita. Skausmas stipresnis nei mano jėgos jį priimti. Priimti, kad dar artimas ir mylimas žmogus nenori ir niekada nenorės būti su manimi, kad megzti su juo ryšį yra beprasmiška ir net neleistina. Jaučiuosi nužudyta, bet gyva. Stiprybės mums visiems, tepadeda mums Dievas!

  15. Skausmas says:

    Nenorėčiau kalbėti apie patį straipsnį. Jis daugmaž toks, koks ir reikalingas žmogui dabartinėje jo būklėje, kai atrodo, jautiesi lyg baisiose kančiose kankinamas šuo ir kiekviena tavo ląstelė plyšta į bozonus ir išsibarsčiusios pakampėse kaukia, kai garsiai šaukt neišeina. Bandai ieškoti išeities. Sieki šviesos greičiu pabėgti nuo skausmo, bet jis po akimirkos, žiūrėk, šalia. Ir tada krioki, nepaisant nieko. Jei nepadeda, tada dar krioki. Savigaila? Ką aš žinau. Gal kas ir save plaka rimbais. Tai normalu. Vienas gailisi savęs, kitas, kaip aš asmeniškai, kaltinu tik save, nedėmesingumą ir etc., kurie paskatino žmogų pasitraukti. Kelias dienas buvo stadija: turiu susigrąžint. Šiandien, kai pasiekiau jau visišką dugną, susigrąžinti žmogų, manau, būtų neišmintinga ir reikia save suimt į rankas. Bet skausmas, iš esmės yra labai panašus visų ir tos stadijos, ko gero, pateiktos teisingai. Skausmą aprašyčiau kaip beviltiškos situacijos suvokimą. Kai žinai, kad žmogaus šalia jau nebėra, nors tikrai žinojai, kad esate vienas kitam skirti. Banalu? Galbūt. Prisikurta vilčių, lūkesčių. Banalu? Ko gero taip. Bet suabsoliutinti, kaip ir pritaikyti straipsnio prie kiekvienos konkrečios situacijos – nedrįsčiau. Tai būtų per drąsu, nes kiekvienas iš mūsų turime unikalią pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, daug smulkmenų ir dalelių, kurios kiekvieną iš mūsų daro unikaliu ir susitikimą bei santykį su kitu unikaliu žmogumi, taip pat daro unikalų. Dabar, kai išsikriokiau ir šiaip ne taip ištvėriau nepaskambinęs štai jau kelias valandas (nes kiekvienas toks skambutis ar žinutė, siaubingai kerta per savivertę), jaučiuosi šiek tiek geriau. Išties tai padeda (blyn, ir vėl kriokiu). Jei išgyvensiu iki ryto nepranešęs jai apie savo egzistavimą (ar egzistenciją/vegetavciją), turėtų būti lengviau. Paleisti žmogaus kol kas nesinori, o ir negali, kai skausmo trimitai plėšo būgnelius. Mano verdiktas – ačiū, kad parašėt tekstą. Bent yra kur išsiliet. Stiprybės visiems.

  16. Ačiū, Skausme. Aš gerai žinau, ką reiškia skirtis, paleisti,išbūti vienam, nepranešus tam kitam, kaip aš kenčiu ir kaip baisiai jis pasielgė. Kelionė iki supratimo, kad skausmas augina, yra labai ilga. Patyrusi skausmą, aš jau kita. Skausmas daug išmokė, be jo tikrai nebūčiau tuo, kuo esu.Kad ir kaip sunku tai būtų.

  17. Skausmas says:

    Yra dvi naujienos. Viena gera, o kita dar geresnė. Neskambinau, jokių SMS, todėl jaučiuosi labai blogai. Gilus liūdesys. Viduje dar plėšo į gabalus, bet jau ne taip, kaip vakar. Tai gera naujiena. O dar geresnė naujiena kita. Sporto klubas, metinis abonentas – check 😀
    Kaip bus toliau, nežinau. Svarbiausia šiuo laikotarpiu – priimti, kad ji išėjo. Išėjo negrįžtamai. Kol kas sunku su tuo susitaikyti, bet teks. Kitaip – pražūtis ir amžini pančiai. Tiesiog nėra kitos galimybės. Kančia yra viso ko dalis. Kančia įprasmina mūsų pamokas, kurias turime išmokti, todėl riekia su tuo susitaikyti. Kenčiant, bet susitaikyti. Tai tiek naujienų.

  18. Arturas says:

    Svaigsta visi apie meile,paskui kencia..tai kas isvis ta meile? as ja isivaizdavau kaip meile vaikui,mamai,taip ir partneriui-kad ir kas bebutu,niekad nepaliksi savo meiles..nes juk tai meile..bet..po 15 metu mes atskirai..isitikinau tik viena-gyvenime tik du variantai,arba tu valgai kita,arba tave..nera jokios atsakomybes,jokio suvokimo tik noras gauti bet ne duoti.paziurekit i skyrybu skaiciu-visuomene serga,ka cia noret..ir kaip gali susitaikyt su tuo,kai vienintele tavo moteris iseina su 2 tavo vaikais?

  19. Artūrai, skyrybos, ilgametės santuokos iširimas yra kita, tragiška ir dramatiška tema. Ir sužeistųjų čia dar daugiau. Natūralu, kad nusivylimas valdo ir tikėti santykiais, meile tokiam etape itin sunku. Ypač jei niekaip nepavyksta pamatyti savojo indėlio, ir vis atrodo, kad viską viską atidaviau, ir taip mane nuskriaudė… Kaip tada ko nors iš situacijos pasimokyti? Kaip atsiverti naujam ryšiui? Kaip padaryti jį geresnį?..

  20. Arturas says:

    Siam etape..viskas suskirstyta siam gyvenime i etapus-darbas,finansai,deja ir meile..ir zmones neturi suvokimo,atsakomybes jausmo,tardami priesaika negirdi ka sako..ir kam galvot? Kam stengtis? Juk visur etapai.pasiskaitei internetuos-a,normalu,skyrybos,vaikai traumuoti,dabar reik pereit etapus..paskui vaikam reik pereit etapus,paskui dar kitus etapus kai nauja teti mama parves..baisu pagalvot kaip vaikai gyvens kaip ir su kuo kurs seimas.deklaruojama pastoviai kad seima-pagrindine vertybe,o is tiesu-belieka graudziai sypsotis..ziuri zmones pinigu,pramogu,lengvo gyvenimo..numoja ranka i visas vertybes.tik kai koks pvz.Stevea’s Jobsas mirdamas pasako,kad ne del to gyvenau,kad svarbiausias dalykas-artimieji,saugokit savo artimuosius,del to verta gyvent.tada niekas to negirdi,nenori zmogus to suvokt,kad ko gero tada kai per velu,viska supranti..

  21. Rita says:

    Vilkedama naktinius marskinius, avedama slepetemis ziemos nakti ciuoziau paskui iseinanti vyra. Nesustojo, nepasiliko. Ziurejau i 10 menesiu vaika, ir kartojau sau: “gyvensiu, nepasiduosiu”. Neisliejau ne vienos asaros, kad ir kaip skaudejo. Toks tatai buvo santuokos nutrukimas. Kitas issiskyrimas ne trupucio neprimine pirmojo. 9 metus susitikinejau su vyriskiu, kol pagaliau pajutau, kad tie santykiai tapo stovinciu vandeniu. Mirtinai bijojau skausmo, todel 9 menesius masciau, kaip tureciau pasielgti. Kai pagaliau isdilaisvinau, stacia galva neriau i naujus santykius, kurie truko 3 dienas. Issiskyrimas buvo toks baisus, kad pesokau visas tas 5 ar 6 cia paminetas stadijas vienu suoliu. Ir jau 15 metu net girdeti nenoriu apie vyrus ar kazkokius ten santykius…

  22. Skausmas says:

    Na štai, praėjo jau daugiau kaip 20 dienų. Esu ties V-VI fazėmis. Prieš tai kurį laiką dar susirašinėjome, pasiskambindavome. Dabar jau penkta diena tyla. Pirmiausiai, padariau tai pats. Pasakiau, kad ją paleidau (mintyse dar ne, bet vis rečiau pagalvoju apie ją). Matau, kad ji pati tarsi ieškotų kontakto per savo postus, tačiau tyliu, laikausi. Nenoriu prisikurti lūkesčių lygioje vietoje.

  23. Vaida says:

    Gera skaityt,kad tu ne vienas toks.Man panaši situacija,kaip Elenos,po 8metų,vyras susirado meilužę.Bandžiau atleist,bet pats nenorėjo.Lieka paleist.Sunku,bet žinau,kad iškęsiu.
    Galiu tik pritarti Skausmui aktyvi veikla padeda.
    Pati lankau sporto klubą,bet aišku nuo streso mažai valgau,tai bent bandau nueit pajudėt lengvai, valandžiukę.
    Ilgi pasivaikščiojimai su ausinuku gamtoje.
    Ir atradau kaip tik naują pomėgį.Šokį.Žodžiu užsiimkim kažkuo,negulėkim,nekaltinkim savęs ir negailėkim praeities ir ateities.Mano 8 metai buvo labai gražūs,bet tikiu meile..ir tikiu,kad dar 60 metų gyvensiu laiminga ir mylima su kitu vyru.Tikėkim meile:)
    Sėkmės visiems ir raskit veiklą..išplaukit grindis,išsivalykit langus,išsipešiokit antakius,tapkit savanoriais.Vieni išeikit į miestą.Mes viską ištversim:)
    Sėkmės:)

  24. Dita says:

    Guliu, širdis sudaužyta, rankos dreba ir tas beprotiškas noras vėl pajausti jo rankas, išgirsti balsą. Blogiausia tai, kad jau antrą kartą kenčiu,kai mane palieka tas pats žmogus, jau buvau atkentėjus, susitaikius, tik pradėjusi vėl gyventi ir jis pasirodė mano horizonte. Ilgos valandos pokalbių, atsiprašymai, ašaros, skambūs žodžiai, kad esu visas jo pasaulis ir vėl po pusmečio dūris į paširdžius, nereikalinga, nemylima ir atsakymas į klausimą kodėl manęs ieškojai, aš juk jau buvau išmokusi gyventi be tavęs, šaltas,-nežinau. Norisi klykti, skausmas nepakeliamas ir ta iš galvos neišlendanti mintis, kaip po tiekos pastangų susigrąžinti, po tiek pažadų, pastangų, galima vėl visiškai lengvai pasakyti viskas, skiriamės. Nesuprantu, bet ar apskritai turėčiau tai suprasti. Kaip supykti, gal taip būtų lengviau. Negaliu, jaučiuosi kaip skuduras, kuris po tiek įskaudinimų vėl lėktų atgal. Kaip atsistoti ant kojų?

  25. Meilė says:

    Draugavome 3 metus, 2 metai šiu santykiu buvo labai grazus. Keliones, buvimas kartu, demesys, zodziai kaip tave myliu ir amzinai busime kartu. Na, sie zodziai tikriausiai yra vartojami kiekvienos poros santykiuose. Paskutinieji metai buvo ganetinai tragiski. Nuolatiniai pykciai, uzsipuolimai, na bet susitaikydavome.. kaip nors visada atrasdavome sprendima susitaikyti, buti kartu, laikytis. Tačiau viena diena, jis isvaziavo is mano namu, mes atsisveikinome kaip ir visada su zodziais myliu tave, iki. Ir daugiau po šios dienos, jo nebepamačiau ir nežinau ar dar kada nors pamatysiu. Po tos dienos buvo ištisos dienos tylos, ir ji man buvo nesuprasta.. Kol viena diena pamatai, kad žmogui taves nebereikia, kad jis pradeda rodyti demesi kitoms. Taigi, mes dabar jau issiskyreme, bet sunkiausia dar tik lauks.. Kaip ateina ruduo, ir zinai kad nebebus daugiau tokiu vakaru, pasivaiksciojimu, ateities planu. Kaip kiekviena vieta, atrodo primena ta žmogu, kiekvieno miesto aplankymas primena kad prieš kelis metus, čia stovėjome kartu ir buvome beproto laimingi. Atrodo, kad visa tai žudo… atrodo kad niekada nebesurasi sielos ramybes. Visi prisiminimai iškyla prieš akis, kaip iseini i miesta, kaip susitinki su draugais, tarp kuriu anksciau budavome kartu, atrodo kad visalaika kazko truksta salia.. Nesvarbu, kiek pykomies ar kiek buvo blogu momentu, tačiau kiekviena ryta prisimenu kad viskas baigta ir tai mane žudo. Dar nebuvo dienos be ašaru. Na, tai normalu, bet baisu galvoti kas bus toliau… nejaugi, visus ateinancius metus ir jausiuosi kaip paliktas šunelis, su tokia baisia kančia viduje… Beje, straipsnis ir Jus visi tikrai labai padedate nors dabar sunku sypsotis ar blaiviai mastyti, tokie dalykai kaip pasidalinimas isgyvenimais, mintimis, kalbejimasis su zmonemis, mums siek tiek leidzia daugiau ikvepti oro ir kvepuoti, nors ir kaip tai yra sunku. Aciu Jums.

  26. Dita, Meile, ačiū, kad pasidalinote. Gyvas liudijimas-puiki pagalbos forma kitiems išgyvenantiems išsiskyrimą.
    Kaip dar galėtumėte sau padėti? – Bandykite, kuo konkrečiau sau atsakyti į klausimą, ko iš tikrųjų ilgitės, ko gi jums trūksta? Ne apibendrintai- visko, to žmogaus ar pa., bet konkrečiai, ką jis jau ten tokio darė ir kaip tai jus veikė?.. Venkite savigailos pinklių ir benamio, palikto šunelio pozicijos. Galiausia, dabar bent jau esate laisvos ieškoti kitokio santykio, ir žinote, kad tas žmogus nebuvo tuo, kuo jūs jį laikėte.
    Sėkmės jums!

  27. Pavargusi says:

    Kad ir kaip gerai suprastum, kad tiek daug aplink žmonių išgyveno tokią situaciją, jautiesi toks vienišas.. Jautiesi, tarsi niekas negali iš tiesų tavęs suprasti, nes juk tu geriausiai žinai, kaip viskas buvo, kaip judu mylėjot vienas kitą..
    Praeitą vasarą atvykau iš Lietuvos po labai skaudaus išsiskyrimo su buvusiuoju.. Tiesiog negalėjau likti Lietuvoje.. Norėjau pakeisti aplinką, norėjau suteikti sau naują šansą. Ir tai įvyko, sutikau tobulą vyrą, kuris man prižadėjo duoti viską, ko norėjau, ko kitas negalėjo. Nuo pirmos dienos įžvelgiau jame sužeistą širdį, nors ir kokią linksmo žmogaus kaukę jis devėjo. Norėjau jam padėti. Pamilome vienas kitą. Vėliau viskas ėmė griūti.. Atrodė, kad viskas buvo prieš mus. Ir viena buvo kovoti prieš kitus žmones ar aplinkybes, kurios trukdė mums būti kartu, bet kita, kai teko kovoti ir su juo, kad įrodyčiau, kad mes mylime vienas kitą ir turėtumėm būti kartu. Dėl tam tikrų problemų, jis ėmė jausti depresiją. Visą laiką buvau šalia bandydama jam parodyti, kad myliu ir visada būsiu šalia, mačiau, kaip jis bijojo būti laimingas.
    Kai jau atrodydavo, kad pasiekiau patį dugną ir daugiau dėl jo kovoti nebeturiu jėgų, jis grįždavo ir suteikdavo man naujų vilčių.
    Rudenį sužinojau, kad laukiuosi.. Dėja persileidau po pusantro mėnesio.. Keista, bet tai mus suartino. Pagaliau baigėsi visos dramos, apsigyvenome kartu ir, maniau, kad viskas pagaliau susitvarkė, kad tas vasaros košmaras baigėsi.
    Metus vis bandėm pastoti, bet niekaip nesisekė.. Nekenčiau naujo darbo, atsirado problemos su šeima Lietuvoje, kurios taip pat slėgė… Bet turėjau jį šalia… Vienintelį gerą dalyką savo gyvenime. Pavasarį susižadėjom. Bet diena po dienos jutausi vis blogiau ir blogiau… Nebeturėjau jėgų niekam.. Gyvenau mintimis, kad liko pora mėnesių iki kada išvyksim iš ten ir pradėsim geresnį gyvenimą toli nuo visko ir visų. Verkdavau kasdien, sakiau jam kad jaučiuosi tarsi norėčiau pabėgti nuo visų, net ir nuo jo. Tapau tokia pikta. Viskas erzino, net mažiausios smulkmenos.. Ėmiau pastoviai jam priekaištauti… Viena diena pasakiau jam, kad po poros mėnesių, kai iš čia išvyksime, aš norėsiu nueiti pas psichologą, nes aš savęs nebeatpažįstu ir nebesusitvarkau. Atsiprašiau jo, kad viskas buvo užkrauta ant jo pečių.
    Ir tada vieną naktį, po dar vieno kivirčo, jis pasakė, kad viskas baigta. Kad jis paskutinius mėnesius nesijaučia laimingas, nes kad ir ką bedarytų, aš niekada nebūnu laiminga ar patenkinta. Kad mano depresija įvarė jam depresiją.
    Negalėjau tuo patikėti. Atsiprašinėjau ir prisiėmiau visą kaltę. Pasakiau, kad sutinku su viskuo, kad nesuprantu, kaip viskas pakrypo šita linkme. Kad man tiesiog reikia profesionalios pagalbos ir viskas susitvarkys, bet jis pasakė, kad viskas baigta ir jis nebenori daugiau būti su manimi. Pasakė vykti į Lietuvą, gauti pagalbą, būti su savo šeima. Ir jis pats kreipsis į psichologą, kad susitvarkytų save.
    Aš nesuprantu.. Jis žinojo, kad aš nebuvau savimi, kad už poros mėnesių būčiau pradėjusi gydymą ir viskas būtų buvę gerai.. Galiausiai, galėjome kartu kreiptis į gydytoją, jeigu buvo taip blogai ir nepakenčiama. Kam skirtis? Tai tik pablogina situaciją. Jeigu aš jau ir taip nebesugebėjau susidoroti su savimi, tai dabar jaučiuosi mirusi viduje…
    Jis pasakė man išvykti.. Tą ir padariau, bet jaučiu tarsi būčiau palikusi savo sielą ten pas jį..
    Vis parašau jam, bet jis net nesivargina perskaityti žinučių.. Nevalgau, nemiegu, net nebeturiu jėgų verkti.. Jaučiuosi tarsi kas nors būtų uždėjęs ant manęs 20 metų.. Tokia pavargusi.. Tarsi ant mano veido kabotų svoriai, todėl neužtenka jėgų net nusišypsoti dirbtinai. Nieko nenoriu ir nieko nebesugebu padaryti.. Nors kiek žinau, jis kasnakt vaikšto po klubus, geria, dirba ir toliau gyvena.. O man neliko nieko.. Visą savo gyvenimą siejau su juo.. Man nereikėjo draugų, tik jo. Kaip toliau gyventi, kai kaskart, kai įsileidžiu ką nors į savo širdį ir patikiu, kad galiu būti laiminga, per sekundę viskas būna atimta iš manęs. Tarsi nenusipelnyčiau laimės.. Bet tada kokia prasmė yra būti čia apskritai…

  28. Skausmas says:

    Pavargusiems ir įskaudintiems,
    Nenusiminkite ir nenurašykite savęs. Prieš pora mėnesių čia rašiau. Žinojau, kaip stipriai myliu Ją ir tik praradęs supratau, kokia Ji buvo brangi. Buvo sunku, bet ją susigrąžinau. Nepaisant iš jos tryškusios neapykantos, gausybės priekaištų, juos pakeitė meilė. Negatyvas kažkur išsiklaidė ore, bet tam reikėjo labai didelių mano pastangų. Pirmiausiai – pasikeisti pačiam. Ne viršeliu, o vidumi. Kai tu nuo kalbų pereini prie veiksmų. Pradėjau sportuoti, domėtis santykių psichologija. Juk žmogus, kuris pasitraukė, niekada ir jokiomis aplinkybėmis negrįš į ankstesnius santykius, todėl reikia pradėti visiškai naujus santykius arba bent jau išsikelti tokį tikslą. Tu privalai ne tik pasikeisti, bet ir atgauti patį svarbiausią dalyką – pasitikėjimą žmogaus, kurį praradai. Žemintis, pulti ant kelių, prašyti – visa tai nepadeda. Jokie maldavimai nepadės. Tu privalai sukurti kokybiškai naujus santykius. Ir dar kas yra svarbu. Keistis turi ne dėl mylimojo/mylimosios, o pirmiausiai dėl savęs. Viską daryti pirmiausiai dėl savęs, o mylimojo/mylimosios susigrąžinimas turibūti tik antraeiliu tikslu. Susigrąžinimas yra šalia viso to, o ne vardan susigrąžinimo. Šiandien mes jau kartu gyvename beveik mėnesį. Esame laimingiausia pora, apie ką anksčiau tik kalbėjome, svajojome, o po išsiskyrimo ir vėl susigrąžinimo to nebedeklaruojame, o tiesiog esame ir gyvename. Kaip juokaujam, visos maikės su užrašais “Viskas bus gerai”, jau seniai suplėšytos. Sėkmės jums visiems. Skausmas praiena, gyvenimas nestovi vietoje.

  29. Ačiū, Skausme, už galingą pozityvo ir vilties dozę. Kietai praėjai, atkakliai kovojai ir galite švęsti pergalę.
    Man pasirodė ypač svarbus akcentas – keistis pačiam, nelaukiant, kol tavo partneris pasikeis, nekeliant jam jokių išankstinių sąlygų (a la – tu pirma sugrįžk, tada aš pasikeisiu), nepriekaištaujant ir nekaltinant.

  30. V says:

    Po 5 metu gyvenimo kartu, zmona mane paliko…ne del kito, tiesiog paliko, nes nori buti viena. Turime 3 metu berniuka, su kuriuo bunam pasikeisdami. Jau 3 savaites atskirai, taciau negaliu nustoti saves grauzti, kad kazka dariau ne taip, kad nevertinau ir praradau savo seima. Negaliu be jos gyventi ir nenoriu.. notiu susigrazinti savo seima ir buti su ja…tiek daug prisiminimu, tiek daug buvo dziaugsmo. Taip gaila vaikucio, kad jis augs be seimos.. niekada sau neatleisiu uz tai, kad buvau toks…nors mylejau, rupinausi, stengiausi del savo seimos, bet…pats jauciu, kad man stogelis jau vaziuoja…nenoriu nei i darba eiti, nei nieko, noriu tik verkti…nezinau kaip isgyvensiu si skausma..nors jau toki skausma esu apturejas, taciau tai yra visai kas kita…

  31. as says:

    Išsiskyriau ir aš su mergina prieš daugiau nei 5 savaites. Kartu prabuvom beveik 8 metus, iš jų – daugiau nei 6 metus pragyvenom kartu.
    Galiu pasakyt tik tiek: būdamas su Ja galvojau daugiau tik apie save ir dėl santykių stengėsi tik Ji. Ji norėjo šeimos, vaikų, bendro gyvenimo. Neslėpsiu – norėjau to ir aš, bet to niekada garsiai nepripažinau ir neprisiruošiau imtis ryžtingų sprendimų. Ir tai tęsėsi tol, kol Ji pavargo. Panašu, kad prie to prisidėjo ir tai, kad ji sutiko kitą vaikinuką, kuris parodė dėmesi, kuriam pajautė kažkokius jausmus.
    Nepasakosiu smulkiai, kaip Ji išėjo, bet tai padaryt po vieno iš eilinių pykčių priverčiau aš pats. Kaip paaiškėjo vėliau – tam žingsniui Ji ruošės, tik negalėjo pasiryžti, o pasiryžti savo žodžais ir veiksmais priverčiau aš pats. Variau iš namų ne kartą, bet tai dariau būdamas pilnai įsitikinęs, kad Ji neišeis, nes besąlygiškai mane myli. Ir skaudindamas Ją stengiaus priversti elgtis pagal savo principus.
    Pripažinsiu, pradžioj Jai išėjus buvo šokas. Tikriausiai Ji bandė parodyt, kad jai negerai kai dar buvom kartu, bet šito nemačiau. Ir kaip dažniausiai būna gyvenime – pamačiau ne patį procesą, iki ko ėjom, o tik rezultatą… Pradžioje buvo nemažai savęs gailėjimo, tačiau kartu tai privertė pergalvot tiek savo gyvenimą, tiek savo elgesį, tiek ir principus. Ačiū Jai už tai. Būnant kartu tikriausiai niekada nebūčiau į mūsų santykius pažvelgęs iš šalies…
    Galiu pasakyt atvirai – pažvelgus į savo elgesį pasidarė baisu. Niekada nemaniau, kad su mylimu žmogum galima taip elgtis, kad galima taip skaudinti, bet net nepastebėjau, kad būtent taip elgiuosi aš pats. Tas suvokimas privedė prie savianalizės. Privedė ir iki apsilankymo pas psichologą, kuris padėjo sudėliot galvoje kilusias mintis ir išvadas.
    Šiai dienai žinau tik viena – nebenoriu būti toks, koks buvau anksčiau. Noriu keistis ir elgtis kitaip. Noriu parodyt savo meilę Tam žmogui, kuris yra labai svarbus man, bet…
    Tikriausiai matydama mano skausmą po 2 savaičių Ji gryžo namo. Keliom dienom. Ir man atrodė, kad santykiai mikroskopiniais žingsneliais juda į priekį. Tačiau… Praėjus kelioms dienoms Ji susirinko savo daiktus ir išėjo antrąkart.. Manau, su mintim, kad išeina galutinai…
    Per visą tą monotoniją, kol buvom kartu, atrodė, kad gyvenimas teka įprastine vaga, niekad per daug nesusimąsčiau nei apie savo jausmus, nei ką aš galiu duot mūsų bendravimui. Tačiau šaltas dušas leido suprast, ant kiek Ji man svarbi, privertė pagalvoti, ko aš noriu iš mūsų santykių dabar ir ateity. Supratau, kad be galo myliu Ją ir noriu Ją matyti kaip savo žmoną ir savo vaikų motiną…
    Nesiginčysiu, šiandien labai sunku, dabar daug bemiegių naktų, skausmo ir nusivylimo savim. Bet tai tikriausiai tas kryžius, kurį turiu nešti dėl savo elgesio.
    Ir šiai dienai noriu tik vieno – šanso parodyti, kad noriu elgtis kitaip. Kad noriu saugot ir gerbti ją, kad noriu stengtis dėl mūsų santykių ir dėl mūsų ateities… Žinau, kad niekada nebeleisiu nei sau, nei kitiems Jos skaudinti…
    Tačiau šiai dienai nesulaukiu iš Jos jokių žinių. Tik prieš kurį laiką parašė, kad tikrai nebus kartu. Nenoriu spausti man brangaus žmogaus tačiau gana sunku nežinoti apie Ją nieko.
    Nežinau, gal Ji šiai dienai yra laiminga be manęs. Tikriausiai ji netiki, kad aš noriu elgtis kitaip. Galbūt Ji apakinta kito žmogaus dėmesio. Ir aš nebežinau, kaip elgtis toliau… Turint kažkokius atsakymus – būtų paprasčiau, nei gyventi visiškoje nežinioje… Bet belieka tik laukti…

  32. Aistė says:

    @as – nekankink nei savęs, nei jos. 8 metai praleisti kartu ir viskas ratais kartojasi, kokia prasmė, patarčiau keisti save ir nesigręžioti atgal, jei bus lemta jums ir vėl susitikti, susitiksit, tačiau kito žmogaus iš naujo tave pamilti, deja, nebepriversi, jeigu pats tą meilę per tuos metus ir sutrypei.

  33. V says:

    Mano zmona taip apt man sako, kad jau nieko nebebus, kad nesistengciau…bet, as negaliu nesistengti…visada stengiausi del seimos, daug dirbau, gal but per mazai demesio skyriau jai, taciau mano meile begaline, o ji, niekada to neivertino. Taip gaila, kad zmogus taip lengvai viska paleidzia…negaliu be jos gyventi, bet matau, kad teks….

  34. Ačiū visiems už pasidalinimus. Viltis ir tikėjimas, kad viskas kaip nors išsispręs yra gerai, bet tai turi lydėti akivaizdūs pokyčiai. Susigaudyti, kurį čia galą ir kaip reikėtų keisti nėra taip paprasta. Jei taip nutinka, kad nuolat išsiskiriate, jus palieka, vertėtų pasikonsultuoti su psichologu ir pabandyti išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas, kodėl taip nutinka. Sėkmės visiems.

  35. Nusivyles. says:

    Daug kencianciu cia matau yra, as taip pat jauciu ta pati. Su zmogum buvau pazistamas 5 metus, daug bendraudavom, pries metus supratom, kad tai yra kazkas daugiau nei simpatija. Tapom pora. Turejome puikius metus, grazus zodziai, demesys, susitikimai kada tik galejom, ir sakem, kad tikrai mylim vienas kita. Tada atejo laikas, kad ji isvyko, isvyko beveik pusmeciui i uzsieni. Pirmieji menesiai buvo liudni, bet sugebejome bendrauti virtualiai ir atrode viskas kaip visada. Bet veliau pradejau jausti, kad ji tolsta,, Vis maziau bendravimo, atrodo tarytum, ji to net nenori, nebeliko siltu zodziu, nieko to kas buvo pries tai. Viskas nurasoma, kad begalo daug dirba ir nera visam tam laiko, ir tai mane pradejo be galo grauzti, kad arteja pabaiga. Bemieges naktys, pastovus pykciai ir bandymas issiaiskinti kame viso to problema. Nezinau, kaip elgtis, ji sako, kad reikia laukti kol gris atgal i namus. Niekada negalvojau, kad esu toks silpnas ir kad tai gali nutikti man. Nezinau kas bus ateityje, bet tiesiog jauciu, kad nebeturesiu to ka turejau anksciau ir apie ka svajojau ateityje..

  36. Karina says:

    Sveiki.Issiskyriau su draugu pries 4 dienas,tiesiog pati liepau jam iseiti is mano namu,jis 3 savaites tyciojosi is manes,reikalavo grazinti pinigus uz atostogas,uz dovanas,tik tada sake iseis,bet galiausiai isejo.Kartu prabuvome apie 6 metus,bet visus tuos metus pastangas rodziau tik as,norejau seimos,vaiku,stengiausi del musu.Namuose jis man nieko nepadedavo,su draugais beveik kas vakara eidavo i bara alaus ir grizdavo nakti,veziodavau girta ji,jo draugus isveziodavau namo,valydavau privemtus namus,net ryte atnesdavau alaus,nes labai bloga budavo,sakydavo numirsiu,nupirk buteli alaus ir isvirk sriubos,be priekaistu padarydavau ko jis praso.Ne karta radau zinuciu rasytu kitom moterim,(nezinau ar buvau isduota su kitom per tuos metus),mes susipykdavom,bet jis prasydavo atleisti ir as jam atleisdavau,nes myliu,vis bandydavau pateisinti jo elgesi,stengdavausi kalbetis su juo,bandziau ir palikti ne karta,bet jis tik kaltindavo mane ir sakydavo maziau kabinekis ir viskas bus gerai,ieskodavau savyje trukumu,bet pries metus is vis jis taip pasikeite,kad net nebeimanoma buvo su juo susisneketi,jei bandydavau kazka sakyti,jo atsakymas budavo,uzsidaryk,kiek gali man priekaistauti,atsibodai,atsikabink su savo nesamonem.Labai skaudu budavo,po to nusprendziau nieko nesakyti ir laukti kol kazkas savaime pasikeis,bet viskas keitesi tik i bloga,as suvokiau,kad sitie santykiai nezada jokios ateities,bet tikejausi…Savaite iki jo isejimo as bandziau su juo pasisneketi,bet jis kaip visada kaltino mane,sake as jei pakeisciau savo poziuri,tada gal ir butu kitaip,o apie issiskyrimas jis pasake,kad jau priprates prie mano tu zodziu skiriames,va kai issiskirsim gal tada ir pagalvosiu,o dabar jam neidomu ir atsibodo,nors iseiti nenorejo.Labai pavargau nuo tokiu santykiu,jis isejo,o man beliko tik skausmas,prarasta savigarba,nusivylimas,atrodo ne gyvenu,o egzistuoju,protu suvokiu,kad reikejo nutraukti tokius santykius,bet viduj viskas plysta,nezinau kaip atsitiesti.

  37. Karina, sunku buvo net skaityti. Pirmosios dienos po išsiskyrimo sunkiausios, pamažu turėtų lengvėti. BET – kaip nutiko, kad tapote priklausoma nuo šių destruktyvių santykių? Šešis metu leidotės žeminama ir toleravote tokią destrukciją? Šie klausimai labai svarbūs! Išsiskyrimo skausmas nutols, bet kaip dar kartą neužlipti ant panašaus grėblio?
    Rekomenduočiau užsiimti šiais klausimais. Ieškokite profesionalios konsultacijos. Geriausia, jei susirasite psichologą, o dar geriau psichoterapeutą, kuris padėtų perdirbti traumines patirtis, kuriuos dažniausiai ir skatina destruktyvų elgesį.

  38. Andy says:

    Dėkui už straipsnį. Manau, vienas būdų – kaip pamiršti skausmą ir tokiu būdu jį po truputį mažinti iki kol taps visiškai kontroliuojamas – tai bendravimas su artimais žmonėmis, draugais ir galbūt pasimatymai. Mano atveju, jau praėjo trys mėnesiai nuo skyrybų – aš vis dar pagalvoju, kad man nors dar tik 30, aš jau neberasiu sau skirto žmogaus – laimingiems žmonėms tai tikriausiai skamba kaip absurdas. Aš, aišku, suvokiu, jog jei įvyko – taip ir turėjo būti, bet man sunku priimti, jog taip atsitiko ir man sunku priprasti prie naujų gyvenimo sąlygų, bet kartais aš vis dėlto pajaučiu ir pozityvių dalykų. Manau, mes galime vieni kitiems padėti bendraudami ir išklausydami.

  39. Mergina. says:

    Laba diena, gavau minčių ir ašarų. Negaliu dar vis suprasti kodėl gyvenime taip nutinka. Pirmąją meile praradau kai mirė nuo vėžio ir viltis žlugo. Bet gyvenau ir šypsojausi. Po metu atsirado kitas vaikinas kuris išgydė mano širdį arba tik man atrodo, bet… nutiko taip jog viskas baigėsi.. jis atsitraukė, pavargo nuo savęs ar tik taip pasakė gal kad man nebūtu taip skaudu. Išsakėm savo jausmus abu. Man atvirkščiai buvo mano širdis nenorėjo paleisti, bet mintys pasakė išmok paleisti jei tavęs nebereikia. Gal tai tik prisirišimas, bet labai sunku dar karta išgyventi. Sunku suprasti kai sako myli bet nieko nedaro.. Ieškau būdu kaip nusiraminti, bet niekaip neišeina.. pradingo noras daryti kažką, ir iš naujo pradėti gyventi.

  40. Diarenita says:

    Jausmas tarsi pervažiavo traukinys… be aš dar kvėpuoju…. kvėpuoju, nes manęs reikia 4 metu mažyliui ir … 11 savaičių zirniukui, kurio širdute plaka manyje. Ir kas baisiausia, kad abu spindulėliai planuoti ir labai laukti. Bet per 7 santuokos metus pasirodo niekada to žmogaus ir nepažinojau. Įsmeigė peilį į širdį pačiu sunkiausių metu. Be rimtos priežasties. Dėl nuovargio tureti pastovu gyvenimą. Dėl noro dar būti laisvam ir gyventi niekieno netrukdomam. Nors prieš savaite dėkojo Dievui už dar viena gyvybe po mano širdimi…. aš atsistosiu ir pakilsiu ir mano abu pasauliai užaugs. Nors kad ir kaip šiandien norėčiau nustoti kvėpuoti …….

  41. Kartais gerai paverkti: ašaros nuplauna skausmą. Bet kartais jos užveda uždarą ratą – prasideda savigaila, kurią seka dar vienas ašarų plūpsnis ir viso gyvenimo apgailėjimas. Kartais iš to sunku išeiti. Nesitikiu, kad imsite džiugauti, jog ryšys, artumas vis dėlto buvo; kad meilė kaip kine jus vis dėlto ištiko. O juk būtent apie tai pirmiausia ir kalba jūsų liūdesys. Jūs turėjote kažką labai vertingo. Jums pasisekė. Nuostabu, kad tokius dalykus duota patirti. Taip, jie ne amžini. Bet jų galėjo ir visai nebūti.

  42. Sunku says:

    Sveiki visi,

    Man žymiai ramiau žinoti, kad galiu kažkam pasakyti ir tikiuos mane suprasite. Su drauge bendraujam 10 mėnesių. Susipažinome labai gražiomis aplinkybėmis, ji be galo miela, kukli, iš karto pajutau, kad ji manyje kažką suvirpino. Pradžioje stengiausi neatskleisti savo jausmų, tačiau supratau, kad be jos negaliu.Pradėjome draugauti.9 mėnesius tai buvo pasaka, niekada nesijaučiau laimingesnis, tačiau prieš mėnesį, visiškai be jokios priežasties gulėdamas lovoje savęs paklausiau-ar visdar jaučiuosi taip pat? Ir vien tas klausimas mane šokiravo, juk ji buvo mano ramybės uostas,.dėl jos niekada nedvėjojau. Nuo tos dienos aš kardinaliai pasikeičiau, tiesiog visą laiką galvoju kas vyksta su mano širdimi. Kiekvieną dieną užmiegu su šiomis mintimis ir jomis pabundu. Atrodo kad per tą obsesinį mąstymą nebegaliu vėl mylėti. Aš be proto pavargau nuo to jausmo,.kiekvieną dieną save nuraminu, kad tai praeis, nes kai pagalvoju apie išsiskyrimą man kaupiasi ašaros,tirpsta net kunas. Aš tikrai negaliu pasakyti, kad to noriu.Man be proto norisi išsaugoti šiuos santykius,bet kas dieną kankinuosi.Tas dejavu mane jau vimdo,pabodo save įtikinėti, kad viskas gerai. Patarkite ką daryti, kaip įsitikinti savo jausmais, nes visą šį mėnesį jaučiasi kaip žiurkės ratelyje. Taip norisi, kad viskas tiesiog plauktų, o dabar atrodo visą laiką laukiu kažkokio išgijimo ir svarbiausia-ramybės…

  43. Diarenita, kažkaip buvau pražiūrėjusi jūsų komentarą. Užjaučiu, kad tenka skirtis būtent tada, kai labiausiai reikia ramybės, saugumo ir pastovumo. Kita vertus, skyryboms nėra “tinkamiausio” laiko. Žirniukas ir mažiukas teikia papildomų jėgų ir energijos. Gaudykite tą bangą, sėkmės ir stiprybės jums.

    Sunku: įkyrumai, lyg prieš valią ir sveiką protą atsikartojančios mintys – baimės gali rimtai sutrikdyti pusiausvyrą. Ir savaime tai retai kada pasibaigia. Sakyčiau, kad reikėtų pasiieškoti profesionalios pagalbos – psichologo, o dar geriau psichoterapeuto konsultacijos.Sėkmės.

  44. Sunku says:

    P.Jurga,

    Vis dar laukiu atsakymo.Ir papildomai norėjau jūsų paklausti ar mano šiai savijautai-įtampai, negalėjimui apsispręsti ką jaučiu, gali turėti įtakos, jog aš pats turiu psichosomatinių sutrikimų, dažnai taip stipriai įtikiu tarkim, kad kažkuo sergu, ir tada varstau gydytojų duris? Ar gali būti, kad į santykius perkėliau šitą savo savybę ir man dabar atrodo, kad vienintelė išeitis-išsiskirti?
    Ačiū ir labai laukiu atsakymo.

  45. Sunku: viename komentare miniu ir jus.
    Pasikartosiu: obsesinis kompulsinis sutrikimas, psichosomatiniai simptomai yra rimtų ir gilių problemų ženklai. Jų straipsniais ir komentarais neišspręsite. Ieškokite realios psichologo, psichoterapeuto ar psichiatro konsultacijos. Sėkmės jums.

  46. Sunku says:

    P.Jurga,

    Ar jūs manote, kad tokios mintys gali buto OKS? Aš esu įsitikinęs, kad jis pasireiškia kiek kitaip-absurdiškomis mintimis ir pan.Mano atveji, kodėl būtent ir komentuoju po šiuo straipsniu, problmea yra ta, kad žmogus man labai brangus, todėl aš be perstojo galvojo apie tai, kaip pasielgti, dėl to nesusitvarkau su savo jausmais.

  47. Skausmas: jokiu būdu negalima diagnozuoti internetu! Jei jaučiatės prastai, kaip rašote- nesusitvarkote su jausmais, ieškokite realios psichologo konsultacijos.

  48. Gitana says:

    …pries savaite, netycia radau vyro meiles susirasinejima su asmenine trenere…Man buvo sokas..Gyvename 14metu, auginame nuostabius 3vaikucius.Ji jauna 24m., pati po dvieju skirybu…du vaikai…Pas mus per paskutinius du metus buvo daug pykciu, bet tik todel, kad jis pastoviaisedi online, mokymuose apie versla.Mums truko demesio..Paskutine savaite nesikalbejau…
    Ir va…jis pasake, nemyliu Tave…sutikau moteri, auksto lygio karaliene…Skaudziausia tai, kad jis mane smeizia jai visokiais zodziais, kad tarp musu nieko nera, kad isvis 14metu nieko gero..Nesuprantu, kaip sitaip galima…jei zinau,kad abu buvome laimingi, dar pries menesi mylejo jis mane…Keista?Gal tai viduramzio vyru krize..Bet jis man sako, pagaliau gyvenu…kvepuoju…kolioja mane visokiais zodziais..Stengiuosi nebendrauti, nes gyvename viename bute…Siandien bandziau kalbeti graziai, bet jis tuo pasinaudojo ir vel bando zeminti..izeidineti…Nezinau, ar tai besikartojanti depresija…pozymiai,kurie buvopries 6metus..Ar kas? Neatpazistu zmogaus..visiems buvome ideali seima…kaip galima per dvi dienas tiek prilipti prie kitos moters?Jis nori kuo greiciau skirtis…Sedziu ant raminanciu…nemiegu…gaila vaiku…zliumbiu…Nezinau,kaip tai istverti?Tik jauciu, kad turiu paleisti…kad jeigu nemyli, per prievarta nebusiu mylima…

  49. Laimis says:

    Kažkaip ramiau perskaičius komentarus.Supranti kad ne vienas kenti…
    Susipažinome prieš 4 metus,kai ji atėjo dirbti į tą pačią įmonę,kurioje dirbu aš.Abu turėjome antras puses.Abu jas metėm dėl vienas kito.Gyvenom kaip pasakoj,kol kažkas pasikeitė.Žinojau kad ji pametus galvą dėl manęs,kalbėjo apie santuoką,vaiką.O aš rodžiau savo principus,kažko laukiau,pykdavau dėl nieko,ji kankindavos dėl to..Kol šią vasarą pareiškė jog išvyksta porai mėnesių padirbėti į užsienį.Prakeikiu tą dieną kai leidau jai išvykti,bet tada nenumaniau nieko blogo.Tie 2mėn.pavirto į 4.Pradžioj bendraudavom šiltai.Myliu,pasiilgau ir t.t.Bet po to iš jos pusės ėmė viskas šalti.Kankinaus.Stengiaus,keičiaus tiek išore,tiek vidumi.Bet ji grįžo visiškai kitas žmogus.Šalta kaip ledas.Jau dvi savaites einu kryžiaus kelius kad ją susirąžinčiau.Vakar pasakė kad viskas baigta..Dėl visko kaltinu tik save,galėjom jau būti šeima.Bet buvau paskutinis asilas,nevertinau..O dabar kenčiu,labai kenčiu.Negaliu nei miegoti,nei dirbti,nei bendrauti su žmonėmis.Mečiau sportą.Nebenoriu gyventi.Nenoriu kad ji priklausytų kažkam kitam..Bet jau nebežinau kaip elgtis,bandyti dar kažką,ar paleisti…
    Laimis

  50. Laimis says:

    Iš šio praradimo gavau didžiulę pamoką-vertinti tai ką turi.Nes jei prarandi dėl savo kaltės,tai skausmas,savęs kaltinimas ir noras atsukti laiką atgal tampa nepakeliami…Norisi net ne verkti,o kaukti viską prisiminus.Belieka tik melstis ir tikėtis Dievo pagalbos…

  51. Gitana, Laimi, kitų pasidalinimai išsiskyrimo ir aštraus skausmo situacijose tikrai padeda. Lengviau, kai išgirsti, kad ne tavo vieno širdis dužo ir plyšo. Tas skausmas- jis mažėja ir išsibaigia, kad ir kaip nepakeliama kartais atrodo. Ir dar labai svarbu, nepamesti vilties, kad palengvės, praeis ir išsivaikščios viskas. Sėkmės!

  52. Agne says:

    Sveiki,
    perskaiciau jusu visu istorijas. Jus, visi man padejote viena koja atsistoti ant pavirsiaus. Nors po issiskyrimo su mylimu zmogumi praejo jau 5 menesiai, deja, skausmas ne ka ir sumazejo…sportuoju.Tai dziugina kuna ir siela. Bet mylimojo niekas nepakeis.
    O istorija yra labai ilga ir paini. Viskas uztruko 5 metus. Tiek buvom pazistami.pazinties pradzioje viskas buvo tik oficialus bendravimas. Jis buvo vedes.Niekada neardyciau kitu santykiu.Viena diena netiketai susitikus mieste, pasikalbejus, suzinojau, kad jis jau beveik metus negyvena su zmona ir vyksta skyrybu procesai. Pradejom susitikineti. Jam buvo sunkus metas, bet as buvau salia ir jam padejau vel ir vel zvelgti i gyvenima pozityviai. Jis sake, kad su manim gera ir ramu. Jis kalbejo, kad busim laimingi kartu. Jis zinojo, kad noriu kurti seima. Su manim jis sake to nori.Bet atejo diena, kai buvo padeti dokumentuose parasai. Skyrybos. Po tos dienos zmogus tapo visiskai kitoks… pasake, kad nebegali man nieko pasiulyti. Nebeturi nieko. Bandziau jam paaiskinti, kad man reikia tik jo, atrode, kad jis to negirdi. Buvo toks saltas, nors ir kartojo kaip jam patinku… mes issiskyrem, nors to visai ir nenorejau. Buvau soke, kol supratau, kad visas grazus laikas praejo.
    Dabar neberandu sau vietos. Sirdis iesko tik jo. Pirma karta galiu pasakyti, kad as myliu zmogu, bet jis isejo… ar jis sugris…? Klausimas ar laukti… gyvenu toliau, bet tuo paciu ir laukiu…

  53. Laimis says:

    Būtent,tas skausmas einant laikui nemažėja.Mano atveju praėjo mėnuo laiko.Sunkiausia kai sugrįžti į prisiminimus,neišeina jų išmesti iš galvos.Bijau kad jei nesusitvarkysiu su savo mintim,pastrigsiu praeityje…

  54. Ačiū už pasidalinimus!
    Patyrus išsiskyrimo skausmą ypač svarbu ieškoti sau atsakymų, kas ir kodėl įvyko, kaip dar kitaip čia galėjo būti?.. ko aš troškau, ko tikėjausi, ką bent iš dalies gavau, o kur visiškai nusivyliau, ką daryčiau kitaip ir t.t.. Verta pasvarstyti ir apie perspektyvą: pvz., ar po dešimties metų vis dar sielvartausite dėl santykių baigties?.. Svarbu sau priminti, kad skausmas nesitęs amžinai, bet jei jis nepakeliamai aštrus ir nesilpnėja po 3-6 mėnesiams praėjus, siūlyčiau nebesikankinti vienam, ieškoti psichologo konsultacijos.
    Sėkmės visiems!

  55. Jis says:

    Esu jurininkas pries pat isvykstant isiskyreme turime dukryte 5m jau menesis kaip esu juroje nerandu sau vietos. Man nera ce kam padeti ir kam paverkti kas mane palaikys ikalintas kaleime negaliu prasiblaskyti ir nustoti galvoti. Ji per ta laika isikrauste i kita buta kur laikeme nuomai. Negaliu nustoti jai rasyti ir tiketis suprasdamas kad darau savo verkimais tik blogiau. Darbas tik laikinai isblasko mano demesi, o gryzes i kajute krentu i depresija.verkiu. Nors esu fiziskai stiprus ir gama didelis vyras. Niekaip negaliu suprasti kodel as to nusipelniau. Juk stengiosi seimos labui.

  56. Jis says:

    Isiskyreme per mane. Vis prasidavau man demesio ir meiles. Gryzes gyvenome kaip kaimynai, ziuredavau i ja godziomis akimis. Valgydavau ziuredamas, vis laukdavau kad apkabins bet kiti visi dalykai jai svarbesni nei as. Kodel juk manes daznai nebuna namose, kodel jai geriau kai manes nera? Juk finansiskai esame gerai apsirupine… man geda rasyti, bet gal patarsite kaip man elgtis ir kaip isgyventi tai

  57. Sunku ir skausminga priimti pokyčius, kurie vyksta skiriantis. Gali atrodyti, kad pats gyvenimas žlunga ir patiriate visišką kapituliaciją, galutinį, lemiamą pralaimėjimą, bankrotą, po kurio jokios ateities. Daug nevilties ir bejėgiškumo, blaškymosi, savigraužos, arba priešingai – iškyla partnerio kaltinimas. Gerai, jei galite verkti – išlieti emocijas. Tik svarbu neužstrigti šioje būsenoje. Įjunkite išgyvenimo režimą ir pamažu kelkitės, tieskitės. Gyvenimas nesibaigia. Jūs išlikote, dirbate – reiškia kūnas jūsų neišduoda. Saugokite save, švelniai žiūrėkite ir padėkite sau išbūti.
    Žinoma, iširus santykiams svarbu kiek įmanoma aiškiau pamatyti jų raidą – kada pradėjote tolti vienas nuo kito, kaip ir kodėl tai vyko. Šiuo metu tam dar pernelyg anksti, neskubėkite. Užsiimkite tuo, kai pasijusite geriau. Pasvarstykite apie psichologo konsultaciją. Net jei esate laive – laiškus rašyti juk galite?.. Gal ir skype programa jums prieinama?.. Susiraskite psichologą, kuris dirba tokiu būdu. Gal nuskambės neįtikinamai, bet laikas irgi jūsų sąjungininkas. Skausmas mažės, pasijusite geriau. Sėkmės Jam ir visiems, kuriuos užlieję ne patys lengviausi jausmai.

  58. says:

    Sveiki,
    Kiek čia jūsų daug ir visi su sudaužytomis širdimis. Aš esu toje pačioje padėtyje. Mano draugystės istorija nutrūko prieš 4 mėnesius. Pirmos savaitės buvo tikras košmaras. Po to kankinimaisi tęsėsi ir tęsėsi. Kaip užburtam rate- mintys sukasi tik prisiminimuose, nuramini save, nukreipi mintis kitur, bet po kiek laiko ir vėl grįžti į prisiminimų kelią. Dabar dar nuotaika svyruoja,bet jau jaučiuosi geriau. Labai padėjo savo minčių užrašymas. Kai pasidaro sunkiau-imu ir rašau ką jaučiu tą akimirką. Po to palengvėja. Stenkitės išsiaiškinti ką tie santykiai jums davė ir kodėl jie sugriuvo. Gyvenime atsitiktinumų nebūna. Viskas turi priežastis. Jei bus lemta- susitiksite ir vėl. Gyvenimas tęsiasi ir užstrigti viename taške, tai lygu užsimerkti ir nebematyti tiek gražių dalykų aplink mus.Patikėkit savimi ir eikit pirmyn.

  59. rita says:

    Sveiki,
    išsiskyriau prieš 3 metus, vaikščiojau pas psichiatrą, bet ramiau jaučiausi tik kelis mėnesius. Iki šiol skausmas niekur nedingso, jis ir mintys apie tą žmogų lydi mane kasdien, pavargau nuo jo..kas turi įvykti mano gyvenime, kad žiūrėčiau tik į priekį?

  60. Gerda says:

    Laba diena,
    esu 22 metų, niekada neturėjau vaikino ir esu įsitikinusi, jog taip niekada ir nesutiksiu savo žmogaus. Be to, visos draugės turi antras puses, atsiranda dar ir tokios mintys, kad man kažkas negerai.. kaip išgyventi vienatvę?

  61. RITA says:

    Sveiki, jungimosi ir aš prie jūsų.Išsiskyrėme prieš mėnesį,buvęs vyras išėjo pas kitą.Skausmas siaubingas.Tiek fizinis, tiek dvasinis.Dar niekaip negaliu to suvokti, negaliu tiesiog gyventi.Nėra jėgų.Vienintelis išsigelbėjimas miegas su vaistų pagalba, kuomet galvoje nesisuka jokios mintys.Nežinau ar galėsiu įveikti šį gyvenimo duotą išbandymą.Šiandien man atrodo, kad tai niekada nesibaigs.

  62. Laimis says:

    Rita,aš jau du mėnesius taip jaučiuos.Sako laikas gydo,bet tikrai atrodo kad tas skausmas niekada nesibaigs.Būtų įdomu daugiau pabendraut su žmonėm,kurie išgyvena tą patį.

  63. Dowi says:

    Jurga, n kartų skaičiau straipsnį. TAS vyras buvo man buvo pirmasis ir aš jam, mokyklos meilė.. Po 4 metų draugystės išsiskyrėm, nežinia dėl ko. Daug ašarų išlieta.. Bet laikas apgydė žaizdas, praėjo 15 metų. Sskyčiau esu laimingai ištekėjus, 3 vaikai ir prieš metus atsirado JIS.. Tarsi vėl viskas iš naujo. Tie jausmai.. Bėgčiau su juo, bet negaliu.. Kaip nutraukt tuos santykius?!

  64. Dowi, žiauru, kai atrodo, jog kažkas iš vidaus verčia susisieti su kitu žmogumi, arba išsiskirti su juo. Kai atrodo, kad nėra aiškių priežasčių nei susitikimui, nei išsiskyrimui. “Kažkaip taip” – neaišku kaip –
    nesąmoningai – ir visas gyvenimas gali praeiti. Tada beliks konstatuoti – čia likimas, ar karma tokia. Būtų geriau, jei pavyktų bent kiek sąmoningiau rinktis, matyti ir priežastis, ir pasėkmes. Pabandykite sustoti, peržiūrėkite, ko norite, ko trūksta jūsų gyvenime, kokį vaidmenį jame skiriate šalia esančiam vyrui?.. Susitikimas su psichologu labai padėtų. Sėkmės jums.

  65. Dowi says:

    Ačiū. Dabartis remiasi į protą, o vyras iš praeities – jausmai, kuriems atsispirti sunku. Aš galvoju…ar verta grįžti į praeitį, nes santykiai nesusiklostė dėl galbūt jaunystės nepatyrimo, juk ir vėl gali nutikti tas pats. O čia, dabartyje, saugu, bent kol kas :)

  66. Atrodo, kad abejojate, Dowi. Betgi žiūrėkim plačiau- kaip būtų gerai, jei jūsų jausmai ir protas bendradarbiautų, o ne plėštų jus į skirtingas puses… Siekiant tokios harmonijos psichoterapeutas ir galėtų pasitarnauti. Žiūrėkit, sėkmės!

  67. M says:

    14 d praejo skaitau ka raso skausmas apima viltys kad galima isgyvent kazkaip baisiause kad esu kaltas tik as del isiskirimo paskutinius netus buvo viskas neblogai norejau pareit i kita etapa bet praeities klaidos sugriove viska ka staciau dbr guliu lovoj skaitau bandau laikytis ir bandau suprast kad viskas kad jos nebebus salia kad ji kurs su kitu kazka apie ka svajonau daryt su ja ziauru norisi tiesiog isnykt

  68. M says:

    Atleiskit uz klaidas busena tokia

  69. Pasiklydusi says:

    O kaip sugebeti issiskirti?kai matai,kad su zmogumi neliko bendrumo jausmo,kad niekas nebesieja,isskyrus bendra vaika,kuris irgi jau didelis ir greitai taps savarankiskas. Esame santuokoje 17 metu,tiesa,is ju 3 praleidom atskirai, as jau kaip ir patyrusi issiskyrimo jausma,jis gyveno uzsienyje,ir su visais sunkumais tada sugebejau tvarkytis viena. Paskutinius du metus jis gyvena Lietuvoje,bet musu gyvenimas neprimena buvusio nei is tolo..tai tik gumos tempimas,slegianti atmosfera namie,jokiu bendru interesu. Tik as paniskai bijau likti viena, bijau,kad bus dar blogiau. Ir tai nesusije nei su finansais, nei su dar kokiu gerbuviu, nes finansu neseja buvau visada as didziaja dalimi. Slegia vienatve dviese, bet bijau zengti ta zingsni,visko bijau,pati saves irgi. Bet ta busena mane naikina, as jau sugebu tik dirbti, ir laisvalaikiu miegoti, kad maziau galvoti. Is zydincios moters tapau seseliu. Sergu keleta metu depresija, tragiskomis aplinkybemis mire mama pries pora metu..suvokiu,kad reikia stotis ir gyventi. Kelis kartus bandeme skirtis, bet vel paprasydavau sugrizti, nes buna dienu,kai nepakylu is lovos..visko labai bijau,ateities,vienatves,bet tuo paciu ir tikrai nematau bendros ateities kartu..esu ikalinta kazkokiame labirinte. Jis tame bedos nemato, jam svarbu yra buitinis patogumas, tvarkingi namai, o visi bandymai pasikalbeti apie santykius,ateiti baigiasi jo pykcio proverziu.. Nykstu kaip moteris,asmenybe. Kyla minciu net negyventi. Tai toksiski santykiai, kaip kokia priklausomybe..

  70. Paklydusi, tai, ką jūs rašote, skamba labai liūdnai, slegiančiai. Minite praeities traumas ir netektis. Turbūt yra daug dar gilesnių sužeidimų, kurie surakina, sukausto, smaugia. Jie ir trukdo keliauti į priekį, ryžtingai spręsti, ką daryti su santykiais ir pačiu gyvenimu. Depresiją būtina gydyti. Klaidinga būtų laukti, kol ji praeis ar bandyti per jėgą keisti išorinę situaciją. Kreipkitės pagalbos ir pirmiausia ieškokite vidinių pokyčių. Pasikeitus savijautai, išorinio pasaulio problemas įveikti bus daug paprasčiau. Ieškokite psichoterapeuto, kuriuo galėtumėte pasitikėti. Čia ir būtų pradžia. Sėkmės jums ir stiprybės žengiant šį žingsnį.

  71. Gintare says:

    Sveiki, su vyru issiskyriau pries savaite. Gyvenom kartu 6 metus, susituoke -3. turim bendra vaika kartu. tiesiog pries menesi laiko vyras pareiske, kad nebenori seimyniniu santykiu, jam reikia draugu, karjeros. Sunku buvo girdeti tokius zodzius, kai sitiek metu isgyventa kartu. Aisku, budavo visko ir pykciu ir graziu momentu, bet juk seimoje negali viskas zibeti, dabar atrodo kaltinu tik save, kad nesugebejau ju issaugoti, net kai matydavom jo draugus skiriantis, kalbedavom kaip siaubinga isskirti vaikui seima, sakydavo, kad ne duok Dieve mums tai nutiktu.. o va eme ir nutiko. Asaros liejas skaityt visu istorijas, nes taip viskas is sirdies panasu. Skaudu be galo. Ir dar kai viskas primena man ji. Visi kampai, visos gatves. Visos kartu kurtos svajones zlugo, o svarbiausia zinojimas, kad mes visada matysim vienas kita del dukrytes. Nezinau kaip is sirdies ji isplest. nesuvokiamas dalykas, kad taip nutiko. Verkiu kiekviena diena pasislepus, kad dukryte nematytu. Bandau sypsotis, nors sirdis i gabalus plysta. Sako laikas uzgydis zaizdas. neisivaizduoju kaip, nes be proto ji mylejau..

  72. B.V. says:

    Sveiki visi,
    Pagaliau radau vietą, kur kažkas supranta praradimo skausmą. Atrodo reikėjo kam nors pasiguosti, nes su artimaisiais nesinori to aptarinėti, o čia visi savi. Nors žinau, kad aš tokia ne viena, kad Jus visi jaučiate tą patį, bet kažkodėl nėra lengviau.. Šiuo metu esu darbe, rašau, o ašaros kaupiasi akyse. Be galo sunku ištverti tą skausmą. Išsiskyriau su draugu prieš 3 mėn, pirmą kartą parašiau jam po dviejų mėn., tikėdamasi, kad Jį susigrąžinsiu, bet Jis nesutiko, galvojau, ok, kaip nors reikia gyventi toliau, bet man nelengvėjo. Guvenau svajonėm ir viltim, tad vėl jam išdrįsau parašyt vakar, o Jis vėl pasakė, kad nebenori santykių su manim, kad pavargo, bet baisiausia, kad turi naują simpatiją… tai mane nužudė, nors tikėjausi to, ko gero, nenorėjau žinoti. Verkiau balsu, pradėjau melstis, kad tai greičiau baigtųsi, mintyse kartojau, kad myliu tą šiknių labiau už viską, viską dėl jo padaryčiau. Atrodo žlugo visos viltys ir svajonės, nors kažkur gyliai dar kažko iš jo tikiuosi, nepaleidžiu jo. Aš jaučiuosi kalta, kad nevertinau jo, kad kažko iš reikalavau, pati jam neuodama atgal, O, kad galėčiau laiką grąžinti atgal. labai žiauru, kad turėjo nutrukti santykiai, kad suprasčiau, kas jis man iš tikrųjų buvo ir kaip jį myliu.. Bendrauju su keliais vyrais, atrodė, kad bus lengviau ištverti tą sunkų gyjimo laikotarpį, bet negerėja, nelengvėja, o dėl kitų vyrų – net nenoriu pagalvoti, kad galėčiau būti su kuo nors kitu, Nes Jis man buvo pirmas, vienintelis, su kitu savęs neįsivaizduoju.
    Kažkas minėjo, kad savo dabartinius jausmus užsirašo, aš irgi pradėjau rašyt ale dienoraštį, gal šiek tiek lengviau, kai galiu išsilieti.

  73. Lina says:

    Labas visiems,
    prieš penkias savaites mane paliko mano draugas, su kuriuo pragyvenome 7 metus. Tiesa, iš pradžių lyg ir nenorėjau jo, nes mačiau, kad vakarais išgeria, bet visada galvodavau, kad geriau namuose 100 gramų, negu savaitėmis valkiojasi po barus, kaip elgėsi buvęs mano vyras, su kuriuo išsiskyriau. Vaikai užaugę.
    Atsitiko taip, kad abu atleido iš tos pačios darbovietės beveik vienu metu. Po poros mėnesių jis apsigyveno pas mane. Aš vėl gavau darbą. Po pusmečio jis gavo pasiūlymą dirbti Vokietijoje ir išvyko. Taip ir prasidėjo nesibaigiantys pašnekesiai skaipu, prašymai atvažiuoti, nes “jam labai sunku svetimoje šalyje ir labai ilgisi…” Ir ką, – mečiau viską: darbą, namus, seseris… Atvažiavau pas mylimą žmogų.
    Gal pirmi pora metų ir buvo normalūs, daug keliavome(nes jis dirba vairuotoju, o man vis nesisekė rasti darbo), važinėjau su juo. Padėdavau kiek galėdama: rūpinausi maistu, kartu plovėm valdišką mašiną, gaminau, lyginau, siuvau…
    Aišku nepatikdavo ilgi vakarai prie kompiuterio, nepatikdavo ilgi televizijos programų žiūrėjimai, todėl pykau, prašiau, kad kartu eitume miegoti. Kartais galvodavau, kad gal čia normalu, kad gal aš čia per daug reikalauju? Atsiguldavau viena. Ilgainiui visiškai išsiskyrė poreikiai, pykau, ėmiau priekaištauti dėl degtinės gėrimo. O atsakymas būdavo iki skausmo paprastas – “viskas kontroliuojama, juk darbą palaikau”. Kai neapsikentusi pradėdavau burbėti, šaukdavo, kad esu pikta, nesugyvenama. Buvau išėjusi gyventi kitur. Šaukėsi mano seserų pagalbos, maldavo, kad sugrįžčiau. Sugrįžau. Bet po to niekas nepasikeitė, gyvenome tokį pat gyvenimą, kaip ir iki to, tik viskas buvo aštriau, ilgai nebesikalbėdavome, pradėjo kolioti, šmeižti. Nežinau, gal tai ir buvo pagrindinė priežastis, kad jis gavo kitą darbą už 30 km. Dirba naktimis, aš anksti rytais. Beveik nebesusitikdavome, kadangi metus laiko lankiau kalbos kursus. Slapta, vasarą, mano pirmąją atostogų (Lietuvoje)dieną, išsinuomavo butą netoli darbovietės. O prieš Kalėdas susiruošė atostogų į Lietuvą. Išvažiuodamas atsisveikino, išbučiavo, o 4-ąją naujųjų metų dieną man paskambinus, pranešė, kad susidėjo su sena savo buvusiąją, turguje apsipirkinėja ir yra labai patenkintas…
    Tris paras negalėjau sėdėti, gulėti, valgyti. Skausmas nepakeliamas. Nėra jėgų galvoti apie nieką daugiau, kaip apie tai, kaip jis dabar ir sako, kad aš pati prie to privedžiau. Galėjau daryti taip, galėjau to nesakyti, o gal reikėjo daryti anaip…Reikėjo prašyti, bet kažkas lyg sulaikydavo. Reikėjo neleisti, bet nebūtų paklausęs. Dabar negaliu rasti ramybės, norisi staugti, verkti, bet jau ir ašarų nėra. Užmiegu tik migdomųjų pagalba. Jau visiems namiškiams ausis išūžiau su savo bėdom. Bet kitaip negaliu, rodos skausmas varsto visą kūną, žarnas paleis.
    Be to, pirmomis dienomis norėjau prisiskambinti nors kokiu pagalbos telefonu Lietuvoje. Situacija tokia, kad ištisai skambinant bet kuriuo Psichologinės Pagalbos paskelbtu telefono numeriu, prisiskambinti neįmanoma,-visą laiką užimta.

  74. skauda says:

    išsiskyrėme pries kelias dienas. iniciatyva buvo jo. buvo lygiai 5 mėn kai mes kartu, konfliktas įvyko per kelionę. aš esu labai uždara, ir labai bijojau jį prarasti, todėl kai iškėlė problemą, tylėjau. dabar žinau, kad jei būtume pašnekėję, viskas būtų kitaip. tačiau nepašnekėjome. žinau, kad tai mano kaltė. tylėjau pusantros paros. po to susirašėme, jis dar kartą paprašė bent pasakyti, ką galvoju apie situaciją. parašiau daug dalykų. nieko neišsiaiškinome, pasakė, kad parašys išsimiegojęs. tačiau ir išsimiegojęs nežinojo, ką atsakyti. pasakė, kad reikia laiko, kad nori atsiriboti nuo situacijos, nes negali objektyviai jos vertinti. pasakiau, kad susirašysim kai jis bus pasiruošęs. laukiau, ėjau iš proto. parašiau jam po kelių dienų tylos, kad noriu žinoti, ar jis jau apgalvojo viską. pasakė, kad laisvo laiko turės tik po kelių dienų. paklausiau, ar jis išvis nori susitikti. ir tada pasakė, kad jis nori pertraukos. man tikrąja ta žodžio prasme isterija prasidėjo, nes žinau, kuo baigiasi pertraukos dažniausiai. rašiau jam labai daug visko, manau kad sukėliau per didelį spaudimą. paskui pasakiau, kad negalėsiu nustot rašyt kol manęs nesugniuždys visiškai. parašė kelis absurdiškus dalykus, kurie žinau, kad nėra tiesa vien tam, kad man būtų “lengviau” paleisti. pasakiau kad nejuokinga, tada pasakė, kad nieko man nejaučia. kad nieko niekada nejautė. esmė tame, kad žinau, kad jautė, žinau, kad nebūtų net buvęs su manimi, nes jis ne iš tų. skauda, labai labai. nežinau kur dėtis. gal ir skamba kaip kvailas naivus įsimylėjimas, bet taip nėra. pirmus mėnesius buvo, paskui supratau, kad jis yra mano žmogus “namai”. prisižadėjau sau, kad nerašysiu jam, duosiu pailsėti bent savaitę, ir po to vėl rašysiu, kad turim pasikalbėti ir kad galim viską išspręsti. visos draugės pritaria man, sako, kad prisakė dalykų tik emocijų užvaldytas. ir aš pati žinau kad jis tikrai jautė man kažką. ar gali taip greitai dingt jausmai vien todėl, kad kai turėjom spręsti problemą aš to vengiau? ar dar yra galimybė atitaisyti viską? supratau klaidas, žinau kur buvo problema, žinau kaip ją taisyti. bet tiek daug baimių, ar nebus per vėlu, gal rašyti dabar, o gal išvis neverta. labai laukiu nuomonių ir patirčių, ačiū.

  75. Anonimas says:

    Labai reikia patarimo,pries metus suzinojau, kad mano draugas su kuriuo pragyvenome 9metus pradejo vartoti narkotikus.Turime sunu kuriam jo tevas yra visas pasaulis. Sprendima skirtis priemiau as, nes negalejau susitaikyt su tokia “naujiena”. Pradzioj atrode as stipri viskas bus gerai, bet dabar atrodo, kad nebeisgyvensiu nusviro rankos viskam. Noriu tik jo, ieskau paaiskinimu kodel jis taip pasielge, pabendravus su juo 3 dienas verkiu, uzsidarau savyje, su niekuo nenoriu bendraut, vis galvoju kaip graziai gyvenom ir kaip graziai sutarem. Mes visada viska darydavome kartu absoliuciai viska ir kodel jis taip pasielge juk turejo viska… Realiai suprantu, kad kartu but nebeimanoma, bet Jausmai daro savo, visiskai nesuprantu kaip su tuo susitvarkyti ir judet pirmyn.

  76. Mj says:

    Negalvojau, kad taip gali nutikti man, buvau optimistiškas, linksmas, bei mylintis gyvenimą. Draugavom 2 metus ir buvau įsitikinęs, jog ji ta vienintele, nes kad ir kaip susimaudavau, kad ir kaip nuvildavau, ji vistiek likdavo kartu su manim, bei atleisdavo. Iššvaisčiau turbūt jos meilės kantrybės rezervą. Nes kaltinu tik save, esu degtukas greit užsidegu ir pasakau nepagalvojęs, o žodis juk ne žvirblis atgal negrįš. Mes jau kaip 5 mėn nebekartu, o ji ir Kitą turi. Suprantu jog viskas, tas duris reikia užrakinti, jog ji nebemano meilutė. Reikia gyventi toliau, ja paleisti, bei palinkėti geros kloties. Daug skaičiau kaip reiktu ištverti išsiskyrimą, ir perėjau turbūt tuos etapus. Bet still, nebuvo dienos per tuos 5 mėn jog apie ją negalvočiau. Išbandžiau tabletes, padeda kol vartoji, bet jautiesi kaip daržove, išbandžiau sporto sale, gerai būdavo kol sportuoji, dirbdavau viršvalandžius jog mintys apie ja nesisuktu, pradėjau net piešti… Pavargau, kad ir kaip stengčiausi, kad ir kaip kovočiau, vistiek užmiegu su ašarom, kaip ir atsikeliu su ašarom, pastarąsias dienas net darbe pratrūkstu, nekalbu apie viešas vietas. Visgi praėjo gan daug laiko, tai kodėl ji vis dar mano mintyse, bei širdyje. Nebenoriu taip jaustis, tiesiog noriu vėl būti tuo optimistišku vaikiu, pasiimantis iš gyvenimo viska, jog galėčiau gyventi laimingas.

  77. Kad ir dėl kokių priežasčių įvyktų išsiskyrimas, mums reikalingas supratimas, kodėl taip įvyko. Istorijos pasakojimas, priežasčių įvardinimas ramina, struktūruoja pačią situaciją, mažina jos chaotiškumą ir stiprų emocinį krūvį. Be to, tai teikia saugumo ir kontrolės iliuziją: kai jau nusprendi, kad žinai, dėl kokių priežasčių įvyko skyrybos, gali jų vengti ateities ryšiuose.
    Anonimas: liūdna; priklausomybė nuo svaigalų ardo santykius, stipriai juos pažeidžia. Kartais gali būti, kad santykiai bent kuriam laikui patenkina priklausomo žmogaus poreikį priklausyti ir jaustis saugiai. Bet žinoma, suaugusio žmogaus gyvenime tai anksčiau ar vėliau darosi neįmanoma, tuomet griebiamasi svaigalų.
    Mj: pusmetis intensyvių, sunkiai valdomų emocinių reakcijų — turėtų būti sunku taip gyventi. Jūs daug darote ir atrodo, kad šiek tiek pavyksta prislopinti tą skausmą. Bet kančia galėtų būti ir mažesnė. Vertėtų pagalvoti apie psichologo konsultaciją. O gal čia toks stilius VISKĄ pasidaryti pačiam ir tik?..

  78. akvile says:

    man irgi siuo metu gyvenimas baisiau nei katastrofa….vyras paliko pries keleta dienu niekaip negaliu su tuo susigyventi kyla negeru minciu…norisi bandyt susitaikyti bet cia vyras kaip ledas net nebendrauja.nzn kaip visa tai iveikt….saujos raminamuju ir migdomuju tikra katastrofa

  79. Piktute says:

    As dvi savaites issikrausciusi po 2 bendro gyvenimo metu kartu. Dar duobej, kaltinu save, nors protu suvokiu, kad musu santykiai buvo labai toksiski. Jis kele ranka, spjaude man i veida, zemino. As viska teisinau ir verciau kalte sau, kad pati issiprovokuoju, pati negera… Paskutini konflikta pakele nuo zemes ir sviede i grindis. Kita diena as keliais sliauziojau, kad nepaliktu, sake iseis. Issigandau, isejau pati, ir ka nieko man negeriau. Jam toks jausmas pasityciot ir dabar is manes yra kaifas, o as duobej. As net po savaites prasiau susitaikymo, klausiau kokia as negera visus du metus buvau, kaip grioviau santykius… Kazkur giliai suvokiu, kad ne, nu ne as viska sugadinau, as tik praradau savigarba.. Nebezinau ka daryt, bandau ieskot kontakto, nors zinau, kad tikrai to negalima daryt.. Bet kaip? Kaip atgaut savigarba? Kaip atsistot?

  80. Audrius says:

    Po 7 metų santuokos mano žmona pasakė man, kad manęs nebemyli. Nesupratau, nei dėl ko, nei kas įvyko, nei ką aš blogai padariau. Bandžiau santykius klijuoti, tačiau viskas buvo veltui. Pareiškė norinti skirtis. Man atsitiko kaip straipsnyje rašoma, kad aš neturėjau ko gyvenime daugiau siekti. Darbas, sportas, bendravimas man buvo tik papildomi dalykai, kurie padėtų šeimai. Viskas ką norėjau gyvenime nuveikti buvo turėti šeimą, vaikų, gyventi dėl jų. Gražus tikslas, bet jis žlugo (vaikų mes neturėjome). Bet viso to drama yra tame, kad aš katalikas ir mes priėmėme santuokos sakramentą. Jo galiojimo negalima nutraukti, o aš be Dievo savo gyvenimo neįsivaizduoju. Nors ir norėčiau tačiau tikėjimas neleidžia to padaryti, todėl kaip išprotėjęs visas viltis dedu į subirusią santuoką. Šiuo metu praėjo puse metų po dramatiškų derybų dėl skyrybų, bet mes dar neišsiskyrę. Tarsi turėčiau kuo džiaugtis. Neturiu, nes santykiai visiškai pašliję. Ji manęs akyse nenori matyti. Daug negerų dalykų esu prikalbėjęs jai atsiprašinėjęs, bet tai buvo beprasmiška. Šiuo metu esu tokioje stadijoje, kai tiesiog nesugebu valdyti savo jausmų. Jeigu pykstu tai norisi kerštauti, kad jai nesisektų, jeigu apima liūdesys tai grauži save, kad nebuvai geras vyras. Apima neviltis, kad tai niekada nesibaigs ir niekaip nesugebu iš to išsivaduoti. Darbas labai padėjo, tačiau savaitgaliai ypač tarp kitų šeimų būna katastrofiški. Jautiesi nesavas. Atvirai pasakius tai ir ieškojau žmonių, kurie būtų tokioje pačioje situacijoje, nes kaip rašoma straipsnyje MUMS išgyventi lengviau nei MAN vienam.

  81. Tomas says:

    Skaitau kitų patirtis ir bent mažą kruopelytę darosi lengviau..bendros kančios suartina. Galbūt atsiras bendraminčių, norinčių pasidalinti skausmu. Juk tai daug geriau nei kentėti vienam. Pritariančių idėjai lauksiu čia emerald.jack@gmail.com

  82. Mergaiciuke says:

    Zinot, man irgi buvo blogai. Esu atkentejus 2 stiprius issiskyrimus. Ka galiu pasakyt… Visiem skauda, bet nera to blogo , kas neiseitu i gera. Gal kartais lengviau paleisti nei laikyti? Pati 1 issiskyrima isgyvenau sunkiai.. asaros, depresija, bet tai padare mane daug stipresne. Supratau, kad ne viskas kas auksu ziba yra auksas, nieko nera amzina.Tad 2 issiskyrima isgyvenu gan stabiliai (praejo dar tik 3 savaites). Manau svarbiausia yra neuzsidaryti tarp 4 sienu..bandyti eiti i visuomene ir rasti budus kaip save prablaskyt, nors ir kaip sunku yra. Pati save per privarta verciau kazka veikti.. uzsirasyti i teises, nueiti i sale.gyvenimas eina toliau, negalime leisti sau sustoti, kad ir kaip sunku yra. Aiskus, galeciau placiau parasyt kokios man emocijos buvo ir koki sunkuma jutau, bet neverta.esme, negali sustot, zmogus arba su palaima ateina arba su pamoka.

  83. Jonas says:

    Sveiki, sedejau balkone kad pajusciau salti ir skaiciau..
    12 metu 2 vaikai esame Norvegijoj
    skiriames.Visada galvojau ko ta moteris is manes nori, nors giliai jauciau kad yra negerai. Jos as negirdejau , nesistengiau buvau seimos Jurijus Gagarinas komandiruotej (galvoje aisku)
    Susipykome pries menesi , ir isejau vidurnakti is namu uzsidejes kedus kaip auka, mano pasiputeliskas elgesys neleido man grizti paryciais kai jau nebevilko kojos. Atsiguliau sandeliuke, uzsiklojau kilimu ,galvojau koks as vargsas… Atsibudau sustinges nuo salcio , dairausi po daigtus ir jauciu kyla. Tik Staiga BUMMMMM!!!! Ka as darau ,kas as? tai musu gyvenimas , neatsuksiu juosteles , neperziuresiu sio kino is naujo…
    Zmona pasake kad nori skirtis , aisku tai jau antras kartas ir ji nesustos….
    buvo neigimas, gailestis, o dabar jau pora savaiciu kas diena suprantu vis naujas savo klaidas. mussu santykiai kaip vandenynas byvo ramus o ji viena bande daug metu kelt bangas, o as buvau toks naivus… arogantiskas.
    Jau dvi savaites kaip kas diena kazka atrandu ka as ne taip dariau , buvau piktas JAI, vaikam, draugam (turbut del to as pats neturiu draugu), neisiklausiau kas man sakoma , nesistengiau (tada galvojau kad stengiuosi).Tiesiog sustojau gyventi sededamas tam komforte. esu arogantiskas- galvojau kad esu mersedesas o is tikro gal koks kablukas kuris tinka kokiem nors baldam nuvezti kartais… rupejo vis kitu o ne Jos nuomone, norai. Kiekviena diena po kazkokio tai atradimo prasideda panikos priepolis. Kaip galiu toks but !???? Kodel as toks kvailys IR KA AS PADARIAU!
    Suprantu visu savo kunu kad negaliu laikyt kad ir kaip to nenoriu, norisi sakyt gal pabandom ir kiek kartu jau tai sakiau , as pasistngsiu.
    tik dabar as pradedu suprasti kokia ji auka padare del manes …
    Nenoriu toks but, noriu but vertas jos , bent jau vertas kazko i ja panasios , nors apie kita moteri pagalvot net negaliu.
    Turiu pasikeist radikaliai,uzaugti pagaliau. as pats net nenoreciau su tokiu kaip as bendraut.
    Ji nuostabi moteris, mano SUPERGIRL. Tik paleides galiu uzaugti , turiu ismokti pamoka nors nenoriu paleist. Privalau augt ir but tokiu apie koki ji svajojo. Noreciau tiket kad galbut kadanors ji atras nauja mane, bet dabar turiu paleist, ir kovot su savim . . Ant siu seimos pmatu nepastatysi namo , jis griuvo jau kelis kartus…Turiu atsitraukt ir duot viska ka galiu,budamas salia ir pats augti. Visos tos stadijos velniop , as zinau ka padariau ir turiu nesustot, gal but ismoksiu,galesiu mylet kaip turi mylet tikras vyras del saves del Jos ir savo dukryciu, turiu padaryti tai kad ir kaip skaudu bebutu…

  84. M says:

    Sveiki, tokie visi skirtingi bet isgyvenimai visu panasus. Tik nezinau ar ir jums viskas tesiasi taip ilgai. Jau apie metus kai gyvenu tam koshmare ir lyg sapne. Neiseina normalei ir sveikai mastyti, priimti sprendimus, “matyti tikrasias spalvas”
    Vienintelis mano gyvenimo tikslas ir dziaugsmas mano sunus. Su kuriuo kiekviena karta susitikus ir labai gera, bet kartu ir nepakeliamai sunku kad negalejau jam suteikti tikrai laimingos vaikystes gyvenant su tikruoju jo tevu. Jauciuosi antrarusis. Nezinau ar esu geras tevas ar moku suteikti ir ar ka suteikiu yra laime mano vaikui.
    Skauda, kiekviena nauja zinute, foto ar postas kur matau savo ex su jos naujuoju taip kerta per kazkur kad net kelias dienas jauciuosi kaip isvirkscias.
    Yra ir pas mane susirasinejimo drauge bet viska jai bandau paaiskinti, ir bunu su ja labai atviras. Nejauciu kad tai zmogus su kuriuo noreciau susieti savo gyvenima. Neisivaizduoju ir ar atsiras toks kuris pades uzmirsti buvusiaja. Labai noriu to tiketi. Su buvusiaja pragyvenome daugiau nei 10 metu. Ir visi tie isgyvenimai visos fazes kartojasi vel ir vel. Buvau viename seance su psichologe. Nzn ar galima is to isbristi, tai turiu daryti pats, ta puikei suprantu, bet neiseina tuo saves itikinti. O ka jau sneketi apie zmogu kuris stengiasi man padeti, bet pats vidus tiesiog stumia i sali betkokia pagalba. Nepriima, atmeta ir vel verdu tame paciame skausmo, nusivylimo, beprasmes vilties ir “shukiu” sultinyje kuris rodos. Kaip cia supratau savograuzos ir savigailos skonio turetu buti. Taip tas skonis butent toks. Is cia supratau kad jis turetu man patikti, tik ne velnio jis man nepatinka, tiesiog nezinau kaip dirbti su savimi ir visa tai pamirsti, paleisti, gyventi toliau ir bent jau nebekenteti. Bet kaip tai imanoma kai basomis vis vaikstai ant tu shukiu ir neleidziu sau nuo ju nulipti. Kodel? Nezinau… jau atrodo pasidariau psichinis paranojikas. Kuriam kartais taip uzplaukia kad sunku sutvardyti savo vidini skausma. Bandziau net ir ranka kelti pries save bet matyt buvau ir tam persilpnas, sustabdziau save kai iskilo verkiancio sunaus paveikslas prie kapo…
    Visdar kartais norisi klykti bet kas is to. Tik dar labiau atrodysiu menkesnis ir silpnesnis. Jau visiems aplinkiniams atsibodo klausytis mano bedu. Todel pastaruoju metu tyliu, nors nelabai ir su kuo turiu pasisneketi, kam viska pasakojau jau nusisuko, uzknisau. Nekaltinu ju tikiu kaip sunku klausytis to paties kiekvienakart. Tik visi ka pazystu tai isgyveno daug paprasciau. Smagu uz juos ir ziaurei slykstu uz save. Kur mano stiprumas kuri turejau pries santykius su ex, ir demesio is priesingos lyties susilaukdavau ir flirto. Dabar tik atgrasus lopas kuris nenori ir nesugeba nieko. Niekam to nelinkiu patirti netgi buvusiajai, kuria, taip iki dabar vis myliu. Ir labai keista kaip galima jaustis ir kaip kiti zmones gali pasalinti kazka is savo gyvenimo be jokiu pedsaku ir be jokiu prisiminimu.
    Aciu jei kazkas atrasysite ar perskaitysite, jei ne, aciu kad bent cia galiu issilieti…
    Tikiuosi kad ir as kazkada galesiu dziaugtis uzgijusiomis zaizdomis… tikiuosi jei tik pavyks istempti iki to laiko neatsidurus psichiatrineje ar dar blogiau

  85. Dar vienas says:

    Bendravom beveik metus, nuostabu, grazu, linskma, romantiska, susitikimai, issiskyrimai. Paskutiniu metu lengvi nesutarimai, bet galvojau tai normalu, juk nebuna, kad istisai sutaria. Gyvenam skirtinguose miestuose, bet netoli, ne Lietuvoj. Lygiai pries savaite pasake, kad sutiko kita, vakarelyje, iskarto suprato, kad labai panasus abu, vienas kitam labai patiko na ir taip toliau. Viskas apsiverte, gyvenimas neteko prasmes, skausmas istisas net nezinau kur, gerklej, sirdy, darbe sakau, kad alergija, arba einu i kita kambari ir apsimetu, kad kalbu telefonu, namuose kiekvienas kampas, sviesa, garsas primena ja, muzikos neimanoma net isivaizduoti, pabundi (jeigu uzmiegi) ta pacia sekunde persmelkia mintis kaip elektra, kad jos nebera, zodziu gyvas lavonas, apie kazkokias ismintis galvoti sunku, ka ismokai, ko pasimokei, atrodo pradedi normaliai kvepuoti ir po sekundes kazkokia detale, balso gaida smekstelejo ir vel paralizuotas, tai kazkokia liga, meile, kad ja kur galas. Ji mane supranta, uzjaucia, nori visaip padeti, bet kas man is to, jos nebera, ji su kitu ir sako viskas gerai. Tada pagalvoju apie likima, matyt taip buvo lemta, kai buvom kartu juokaudavau apie issiskyrima, dabar ne juokai, o asaros. Nematau nieko aplinkui grazaus, tik ji. Kai sutinki gera ir grazu zmogu – saugok, mylek, kiek gali ir kaip gali, nejuokauk. Atrodo visada buvau del jos, visur padejau. Zinau, kad praeis, viskas praeina, bet toki beviltiska jausma labai sunku istisai nesioti, atvira sirdis, jokie logiski apmastymai nelabai veikia, manes nebera, tik tas jausmas, tokia ilga savaite, ir kiek dar ju bus. Siaip esu optimistas, del to gryzes namo isgeriu stipresnio, tam kartui geriau, bet kas is to. Ji siulo islikti draugais visam gyvenimui, susitinkam verkiam kartu, bet kelio atgal nera, nes jauciu jos mintys jau su kitu, planai su kitu.
    Belieka susitaikyti, tai likimas, dave ir ateme, kur prasme? nieko gyvenime nenutinka siaip sau, visgi kazkokia prasme sito skausmo turi buti, gal pamatysiu tai veliau. Taip, kazkas pasake, kad gyventi visdelto verta viena del to, kad pamatyti, o kas bus toliau, kol kas juodas skausmas, beviltiskas kapstymasis praeityje, saves kankinimas, dar gerai, kad kazkaip sugebu susikoncentruoti darbe, nors einu pasivaikscioti kas valanda. Taip ji labai grazi ir labai gera, nes myliu.

  86. Ačiū už pasitikėjimą ir pasidalinimą savo istorijomis. Išsiskyrimas sukrečia, supurto, atveria akis ir reikalauja pokyčių. Žengiant pokyčių keliu, keičiant save ir savo gyvenimą, kančia gali būti įveikta. Sėkmės, stiprybės ir drąsos visiems, kurie kelyje.

  87. Pasiklydusi says:

    Sveiki, o as siuo metu pakibusi ore,nors draugaujam nepilnai metus, bet pastoviai skiriames ir taikomes, pavargau. Dabar vel sakiau dedam taska, bet viduj sirdis i gabalus plysta, negerai nei su juo, nei be jo. O skirybu priezastis, alkoholis ir saves nekontroliavimas. O jis net nebando stengtis, kaip gere taip geria, nors myli zinau. Sakoma, kad reikia save keisti pirmiausia, ne kita kaltinti. Bet ka pakeisti jei mylimas zmogus nevertina, kiek visko del jo dariau, o jis net nemato ir nesupranta. Beprotiskai sunku, nezinau kas su manim darosi. Atrodo sirdis su protu maisosi iki negalejimo

  88. R says:

    Sveiki.Kartu isbuvome 14 metu,buvo isdaves,sugryzo,dabar vel skiriames,nes pasak ji per daug klaidu padaryta..ir dar kazko ten..pro asaras jau nebegirdejau nieko.Dar sunku suvokt,kad tai is tikro vyksta,skauda ir fiziskai ir dvasiskai.Praejo tik pora svaitciu,ir dar nenoriu tiket kad cia jau pabaiga..O straipsins is ties patiko,manau skaitysiu dar ne karta.

  89. Skauda, ką ir kalbėti. Pikta dėl dvigubos išdavystės. Net nežinau, kuo čia save sustiprinti tokioje situacijoje?.. Gal tuo, kad vis dėlto bandėte ir stengėtės, nepasidavėte, kovojote. Tai verta pagarbos.
    Linkiu atsigauti emociškai ir vėl stotis, bandyti suprasti ir keliauti į priekį. Sėkmės jums.

  90. Pasiklydusi, mums visada norisi tikėti tais, kuriuos mylime. Norisi galvoti, kad jie myli mus, bet meilė pirmiausia matoma iš darbų. Ar savo partnerio elgesyje įžvelgiate meilę?..
    Atrodo, daug aukojate ir pati tapatinatės su auka – išnaudojama ir apgaudinėjama. Kodėl leidžiate su savimi taip elgtis?

  91. Toma says:

    Matau, kad ne aš viena išgyvenu šį siaubingą laikotarpį. Bet man, gal ir kitam taip pat, atrodo, kad mano situacija yra tokia nepakeliama, kaip niekam kitam. Santuoka byra po keliolikos metų, per kuriuos daug patyrėme, bet visada turėjome tikslus, norus ir ateities svajones. Prieš pusmetį, deja, sužinojau, kad vyras turi kitą, beje ir netrumpai. Buvo jausmų griūtis, daug ašarų, aiškinimųsi, po to atsiprašymų, prisiekinėjimų, sakė kad myli ir prisiekinėjo, kad to niekada daugiau man neteks patirt, kad turime vaikus, kad be proto mus myli, atviravo, kad ji skambinėja, kad nori būti atviras ir sąžiningas su manimi, todėl tai pasakoja. Ir štai prieš savaitę pasakė kad palieka mus ir kad nieko negaliu pakeisti.O į klausimą, kodėl tada prisiekinėjai meilę, atsakė, kad maža ką aš sakiau…. Kol kas man toks dūris peiliu į nugarą dar nesuvokiamas. Nežinau ar dar turėsiu kada jėgų tai išgyventi, neįsivaizduoju kaip tai ištverti ir kaip tokie žmonės vaikšto šia žeme lyg niekur nieko. Dievo tikrai nėra, jei leidžia tai…

  92. O Toma. Kartais mums taip stipriai skauda, kad mes pasineriame į savigailą ir pradedame guostis išskirtinumu: “Štai, kokia didelė mano nelaimė, pati didžiausia. Čia kaip aklumas, kurtumas, invalido vežimėlis ir bankrotas kartu sudėjus. Gyvenau ne šiaip su nebrandžiu vyru, bet su didžiausiu niekšu, kurį perkūnas turėtų nutrenkti, ir kaip jį šventa žemė nešioja. Tai va kokia aš neeilinė auka”(išdidinu). Kartais tokia pozicija padeda atgauti energiją, prilaiko smuktelėjusią savivertę. Tik neužstrikite joje. Įsiveskite kažkokią protingą ribą. Truputį savęs pagailėjus, metas stotis, žadinti viltį ir ieškoti būdų gyventi toliau. Galbūt pyktis suteiks jėgų atsiskirti, o paskui ir paleisti vyrą, pačią situaciją ir susikurti kitokius santykius. Stiprybės jums ir sėkmės.

  93. J. says:

    Sveiki, jau trys metai kaip issiskyrusi, pati inicijavau tai, taciau skausmas nepasimirsta, mintys lenda, nors tikrai nesigailiu ir, is sono paziurejus, atrodo visai judu tolyn. Noriu sau padeti, galvoju, gal kokia literatura parekomenduotumet?

  94. V says:

    Negaliu net pagalvoti, kad tai galetu testis ilgai… Draugavom pusantru metu ir issiskyrem mano iniciatyva, bet jis manes ir nebande atkalbeti… Praejo pusantros savaites, o as nerandu sau vietos ir pradedu galvoti, kad padariau klaida… Na niekada nebuna vieno kalte, manau as irgi neidejau pakankamai pastangu islaikyti gerus santykius… Nors viskas kaip ir buvo gerai, bet nekurem jokiu ateities planu, atrodo kalbedavomes kasdien, bet ne apie tai ka galbut reiketu… Kazko truko… Atrode jis manes negirdi, o dabar galvoju, kad nemoku bendrauti ir esu kompleksuota… Na o gal buvo nelemta, bet kaip istverti sita tustuma…

  95. J, vargu ar yra knyga, kuri patikimai padėtų atsikratyti įkyrių minčių. Už jų vis tiek kažkas yra. Tai gali būti, kad ir noras kontroliuoti, o gal baimė atsisakyti aukos vaidmens?.. Tikrai nežinau, visiškai iš lubų kalbu. Abejoju, ar knyga čia padės. Jei rasite tokią – pasidalinkite, daug kam aktualu.
    V, kartais mūsų radikalūs žingsniai būna bandymas kažką pakeisti. Turbūt iškeldama iniciatyvą skirtis tikėjotės pakeisti santykius?.. Taip neįvyko, santykiai nepasikeitė, jie nutrūko. Dabar iškyla abejonė, o gal situacija nebuvo tiek radikaliai bloga, kad reikėtų nutraukti santykius, kurių gal ir nenorėjote nutraukti – tik pakeisti. Tuštuma gali būti emocinių traumų ir nuslopintų jausmų pasekmė. Turbūt yra gilesnių dalykų ir senesnių žaizdų nei šios skyrybos. Psichoterapija galėtų padėti išsiaiškinti ir užsipildyti.

  96. Ji says:

    Labai sunkiai išgyvenau skyrybas su buvusiuoju. Draugavom gana neilgai – apie pusę metų, bet skausmas tęsėsi apie 1,5 metų. Reta diena būdavo, jei apie jį nepagalvodavau. Žlugo didžiulės viltys ir lūkesčiai. Išsiskyrėme, nes pavargome vienas nuo kito. Aš mačiau, kad jo jausmai šąla, o man reikėjo žūtbūt neleisti jam išeiti. Aš pavargau nuo nuolatinio taikymosi prie jo norų, o jis nuo nuolatinio mano spaudimo. Skausmas ir abejonės, ar tikrai gerai padarėme, kad išsiskyrėme, dingo, kai įsisąmoninau vieną elementarią, bet dažnai ignoruojamą tiesą: santykiai klostysis tik tada, kai abu partneriai bus laimingi,abu mylės ir jausis mylimi. Jeigu bus pažeista ši pusiausvyrą, nieko nebus. Aišku, negalima atmesti galimybes pasikeisti. Iš tikros meilės gali šiek tiek pasikeisti. Ir išsiskyrimą lengviau pakelia tie, kurie iš meilės paleidžia žmogų, nes suvokia, kad jis nebus laimingas tuose santykiuose. O juk meilės esmė ir yra padaryti žmogų laimingu, net jei to kaina – nebuvimas kartu

  97. awra says:

    O tai geras. As galvojau, kad as cia viena kvailele, nesugebanti susitvarkyt su savim jau 8 menesius. Galeciau suskaiciuot dienas ant ranku pirstu, per kurias neblioviau per ta laika.
    Problema, kad dirbame viename darbe ir, del kurios mane paliko, dirba toje pacioje istaigoje. Smagumelis.
    Taip ir laikausi, spardydama sau pati i sikna (draugai irgi kartais viena kita spyri itaiso 😀

    Laikykimes, mielieji. Viskas bus gerai!

  98. Awra, gal pyktis ir principas dar labiau pagelbėtų?..Pvz., tokia pozicija – neleisiu žlugdyti savo gyvenimo NIEKAM. Juolab tam, kuris mane išdavė. Gal kiek palengvėtų?.. O šiaip – liūdesys ir kiti siprūs jausmai po išsiskyrimo liudija brandų požiūrį į santykius. Sėkmės jums.

  99. awra says:

    Jurga. Ir pykau ir principavau.. niekas nepadejo :) Tokie dalykai kenkia man paciai labiau. Pati labai puikiai suprantu, kad nieko nepakeisiu ir net nebebandau nieko keisti. Tik gaila, kad tokie dalykai is tiesu atima tiek gyvenimo laiko, kuris ir taip jau trumpas. Ir, deja, negaliu nieko padaryti. Net neabejoju, kad ta diena isaus, kai suprasiu, kad tai baigesi ir pradesiu vel dziaugtis gyvenimu.

    Aciu labai uz palinkejima!

  100. tai jau tikrai, kad praeis tie išsiskyrimo skausmai. Tikiu, kad po to būsite dar stipresnė ir dar labiau savimi.

  101. Ieva says:

    Dieve, kiek daug kenčiančių!.. Kai vakare verkiu, tiksliau staugiu, atrodo, kad tik aš tokioj gilioj nevilty… Nors mane išmetė kaip šunį po 12 metų, man vis tiek jo reikia. Ir suprantu save, ir nesuprantu… Aišku, būta visko, ir labai gražių akimirkų. Bet paskutiniai įvykiai labai negražūs: patyčios, pažeminimai, net smurto būta. Ir taikėmės, ir vėl pykomės. Dabar esame susipykę, nes pagrindinis mus skiriantis elementas – jo tėvai. Jis visą gyvenimą buvo priklausomas nuo tėvų visomis prasmėmis. Šiuo metu su jais praleidžia daug laiko – tai akivaizdžiai matosi jo elgesyje, tiksliau jis net nebeparašo, nebepaskambina, o jei ir dėl kokio reikalo susiskambinam – tai visai kitas žmogus. Kaip tai gali būti, kad vyras, kuriam arti 50, yra visiškoje tėvų įtakoje?… Jei jo motina jam pasakytų, kad tu esi neteisus ir privalai daryti taip ir taip – jis taip ir darytų. Bet dabar motina nekenčia manęs ir viską daro, kad tik mes nebūtume kartu. O aš baigiu išeiti iš proto… Vynas nepadeda… vaistai nepadeda… Vienatvė žudo… Labiausiai nekenčiu vakarų ir savaitgalių, nes vienatvė yra nepakeliama. Kartai kyla minčių apie savižudybę. Nežinau, kaip išlipti iš šios duobės, kurioje esu 5 mėnesius, ir kuo toliau tuo prasčiau jaučiuosi… Absoliutiskai jokio pagerėjimo.

  102. awra says:

    Ieva.. labai puikiai suprantamas skausmas. Dar ir pati is to neisbridusi.
    Nors mano istorija visiskai kitokia.. skausmas tas pats.
    Turesim labai daug suprasti ir susiprasti. Ir teks suprasti pagrindini dalyka, jeigu nemyli, nera ko laikyt ir begiot is paskos. As jau po truputi jauciuosi stipresne.Perjau per labai daug.. taip pat norejau zudytis, bet, pasirodo, nelemta.

    Pradziai siulyciau kreiptis pas psichologus. As tai dariau. Nesakau, kad istrauke mane is tos skyles, bet mintys apie savizudybe beveik isnyko. Dar kelelis tolimas. Bet as net neabejoju, kad veliau tik dziaugsimes del to, kas ivyko. Kaip sakoma ´man´s rejection is God´s protection´.
    Zinau, kad nesinori niekur eiti ir nieko daryti. Daryk tai per prievarta. Privalai tai daryti. Leisk sau zliumbti kiek tik sirdis geidzia. Tai yra labai normalu.

    Kas man padejo:
    1. draugai, priverstinis ejimas betkur, kad tik nesedet vienai namie ir neriaumot. As ir iki siol taip elgiuosi, nors jau 8 menesiai praeje.
    2. Skaitymas straipsniu apie issiskyrimus ir kaip tai istverti. Video kitu zmoniu, kurie perejei per tai.

    Zinau, kad dabar labai sunku apie viska mastyti blaiviai. Bet pamatysi, bus veliau kuom didziuotis, kai pamatysi, kad per tai sugebejai pereiti.

    Laikykimes ir nepasiduokim! Tu tikrai nesi viena tame skausme

  103. Ačiū už pasidalinimus ir kad palaikote vieni kitus.
    Jeigu jaučiatės taip blogai, kad gyventi nesinori ir mintys apie savižudybę ateina – taip neturi būti. Ieškokite psichologinės pagalbos. Juk kai skauda dantį, nelaukiate mėnesiais ir negalvojate: ai, o gal einu – galvą nusipjausiu. Lygiai taip pat rimtai būtina rūpintis psichikos sveikata ir ieškoti geresnės savijautos.

  104. Ieva says:

    Awra, ačiū už patarimus. Sunkiausia yra viską paleisti, nes aš jį labai myliu… O vienatvė – ji tiesiog žudanti…

  105. Daiva says:

    Sveiki,ir aš negalvojau net mažiausioj kertelėj,kad taip įvyks…Įvyko! Po 24 metų santuokos.
    Planavom,tikėjomės,kad išsiskyrimas mūsų gerovei( vyras išvažiavo dirbti į užsienį)
    5 metus gyvenau tik laukimu.Po 5 metų išvažiavome visi kartu.Džiaugiausi,kad atsigriebsime už prarastą laiką.Ir bac…žinia! Jis jau 4metus turi kitą ir ateities planuose mūsų nebėra.Aš viena,svečioj šalį….
    Susitarėm,kad skyrybos įvyks vasarą,kai grįšime į lietuvą,bet kaip gyvent dabar,po vienu stogu!
    Labai sunku,bet stengiuosi.

  106. awra says:

    Daiva, saunuole, kad stengiesi.
    Is tiesu, ziaurus tas gyvenimas kartais buna. Bet tik po kurio laiko suprasim, kad tai ivyko ne be reikalo.
    Niekas ir nesake, kad bus lengva. As ir pati miriau zemen pries pusmeti, nebemaciau prasmes gyvenime isvis. Dar kelelis tolimas, bet nieko nebelieka, kaip tiketi, kad viskas bus gerai :) Jau pradedu jausti, kad darausi stipresne po truputi.
    Taip, kad merginos.. pazliumbiam, atsistojam ir einam toliau.. vel pazliumbiam, ir stojames vel.

    Stiprybes!

  107. Laila says:

    Esu tokioje situacijoje, kad ketinu skirtis. Galvoju apie tai jau kuri laika. Tiksliau po kiekvieno konflikto. Konfilktai pas mus ypac sunkus, su kaltinimais, izeidinejimais ir svarbiausia, be jokio sprendimo. Visa tai taip vargina, po kiekvieno tokio astraus kivirco jausiuosi isgrezta, tuscia, norisi saves gailetis, verkti. Atrodo nesutariame, del paprastu buitiniu dalyku, kurie issivysto iki tokio lygio, kad issisiuntinejam vienas kita i skirtingus kampus ir net negalim pasiziureti i vienas kito puse. Tada sedziu ir galvoju, na nejaugi mes tokie skirtingi, su skirtingom vertybem, norais, morale. O per rozinius akinius visai taip neatrode! Kaip jis sitaip gali elgtis ir sneketi! Pas mus neistikimybes per tuos tris metus nebuvo. Ir as puikiai zinau, kad pati turiu buti laiminga, o ne tiketis, kad mane kazkas padarys laiminga. Tik kazkodel atrodo, kad va jau radau smulkmenele, kuo pasidziaugt, ir grizus namo randu ta pati ‘pabaisa’, kuris vel sukelia blogus jausmus. Vel kivircas, vel vienas kitam nenusileidziam, vel jokio sprendimo. Skaiciau labai daug straipsniu apie toksiskus santykius, ir kad reikia begt is tokiu. Tik as dabar galvoju, ar cia as toksiska ar jis?!

  108. awra says:

    na, patareja is manes nekokia, bet… ar pati tikrai isivaizduoji tokiu savo gyvenima? Jei zmogus nekelia nieko, apart blogus jausmus, kam to isvis reikia? Tikra meile tikrai ne tokia. Sutinku, pykciu buna visur..bet jei prieinama iki izeidinejimo lygio kasdien.. kazin

  109. Ačiū, kad palaikote vieni kitus. Krizėse mums svarbu, kad kažkas pastebėtų, pamatytų, kalbėtųsi. Net jei sakomi dalykai mums nepatinka – tokiu būdu bent jau kelioms minutėms išeiname iš krizės keliamo skausmo ir atsigręžiame į mus matantį.
    Daiva, laikykitės – ir ką? – dabar svarbiausia išgyventi, išbūti, ištverti tai, kas vyksta ir pagal galimybes keisti tokią nepakenčiamą situaciją. Sėkmės jums. Vėliau gal ateis metas giliau pažvelgt į krizės priežastis. Bet dabar turbūt išgyvenimas svarbiausia.
    Laila, atrodo, kad santykiuose daug destrukcijos. Svarbu būtų nusistatyti jos šaltinį: ar tikrai jūs ir partneris esate nesuderinami ir jūsų vertybės, požiūris į namų ūkį, finansus, vaikus, darbų pasiskirstymą, religiją ir kt. pamatinius klausimus kategoriškai išsiskiria?.. – tada turbūt, kad skyrybos neišvengiamos. O gal vyksta elementari konkurencija ir kova dėl valdžios?.. – tampote tą santuokinę antklodę vienas kiekvienas į save ne tiek dėl to, kad kažkuriam neužtenka, bet iš baimės, kad kitas susigrobė daugiau?.. Gal užvedėte santuokinę buhalteriją ir nuolat gaivinate praeities nuoskaudas?.. Gal absoliučios laimės ir poreikių patenkinimo iliuzijos užvaldę?.. – tada ypač daug nusivylimų. Jei norite likti kartu, turbūt būtų sveika keliauti pas porų konsultantą. Jei apsispręsite skirtis – galbūt individuali terapija galėtų padėti persižiūrėti, kas įvyko ir kodėl, koks mano indėlis į šį santykį ir jo eigą?.. – tai padėtų išvengti panašių dalykų naujuose ryšiuose.
    Sėkmės visiems.

  110. awra says:

    Jurga visiskai teisi – palaikymas, issikalbejimas yra labai butinas dalykas. Kiekviena istempta minute gali buti labai svarbi. Teks kovoti su savimi dar labai ilgai, bet tai tikrai praeis (bent jau as tuo tikiu). Nebijokit verkti, kalbeti… Ir kartais, kai labai sunku ir sedziu visa nusizliumbusi, nueinu prie veidrodzio pasikalbet su savimi. Netgi tas padeda. Kai pamatai, ka su savimi darai, del zmogaus, kuris to nevertas, susiimu. Dar tebevyksta dazni pokalbiai su savimi, bet kovoju.
    Svarbiausia nepasiduoti. Merginos, jus tikrai ne vienos skausme. Laikykimes! Viena grazia diena galesim didziuotis, kad sugebejom tai pereiti.

  111. Anon says:

    Sveiki, su draugu gyvenome beveik 7 metus ir deja, jo iniciatyva santykiai nutrūko,anot jo dingo jausmai,tačiau labai greit atsirado ir kita moteris jo gyvenime. Labai skausmingai priėmiau šią naujieną, nors santykiuose būta visko ir galbūt pati pamąstydavau ar mūsų santykiai turi ateitį, tačiau tokio sprendimo nesitikėjau. Labai išgyvenau ir išgyvenu šią netektį. Situacija tokia, jog aš pilnai nusprendžiau atsitraukti palikdama jį su naujais jausmais, palinkėdama laimingo gyvenimo,nes puikiai suvokiu,kad tik laisvas žmogus gali būti mylimas ir mylėti. Bet kita medalio pusė, jog jis vis dar nori žinoti kaip man sekasi, kokie mano tolimesni planai,kad dar jaučia nostalgiją santykiams,pats rašo apie gražius mūsų išgyventus prisiminimus. Puikiai žinau,kad vilties čia jau neliko, bet kodėl vyras taip elgiasi? ar tai nėra noras turėti atsarginį variantą kol nėra stabilūs nauji santykiai? Kaip minėjau, griežtai pareikalavau man daugiau neberašyti,nes tik taip sugebėsiu su viskuo susitvarkyti..

  112. Depresion says:

    Sveiki, perskaicius visus komentarus pasidare kiek lengviau, del to, kad esu cia ne vienas toks sutryptas su zemem… sitie zmoniu isgyvenimai padejo truputi nusiramint nors kaskiek, nors trumpam, su zmona draugavom 6 metus ir dar plius 4 vede, turim nuostabu 3 metu suneli, visko buvo ir grazaus ir rimtu pykciu, ko nepasitaiko… visko nera prasmes rasyt, bet esme tokia, kad viena grazia diena buvo pasakyta, kad daugiau nebegali but su manim NORS ir myli mane labai , o as ja ta pat, tikriausiai , kad nebuvau visa laika jei labai geras ir neparodziau tiek demesio kiek is manes tikejosi, jaunyste kvailyste, svarbu buvo patusint su draugais neretas sevairgalis ne namie ir panasei, kai isgirdau situos zodzius zeme isslydo is po kojom, i darba nebeinu, tik guliu lovoj ir lieju asaras, atrodo, kad niekas nebegali man padet atsitiest, nebeturiu prasmes stotis ir bandyt gyvent toliau, nes praradau ka labiausiai mylejau sioj zemej… sunkiausia paaiskint mazam zmogeliukui kodel jis nebegales kiekviena diena po darbo pribegt ir apkabint “tetes” kaip jis mane vadina, pasakyt , kad pasiilgo ir myli mane…. su situo niekada nesusitaikysiu ir sau neatleisiu… jis gi mazas pirdzius ir nieko nesupranta… nepalydesiu jo i pirma klase ir neismokysiu vaziuot dviraciu, pirma karta nenuvesiu pazvejot kartu su “tete” , nors zadejau daug kartu :(( dar galvoj netelpa visas sitas, isprotesiu greiciau.. nezinau kaip jam pasakyt, kad isvaziuosiu ir greiciausiai niekada nesusitiksim kol uzaugs, tas skausmas drasko is vidaus. Nors ir stengiuos prie zmoniu elgtis normaliai, bet nesigauna, visada bunu nuleides akis, kad niekas nepamatytu mano asaru pritvinkusias akis, ir taip visada diena is dienos … stengiuos su niekuo nebendraut, nes kai isgirsta mano virpanti balsa ir pamato akis, prasideda klausimai i kuriuos negaliu atsakyt nes bijau pratrukt… nezinau kiek ilgai tiek istversiu, ir nereikia su paiku praeis , nes taip tikrai nebus!! Aciu kad galejau bent dalele savo minciu isdestyt , nes neturiu su kuo pasikalbet, arba nenoriu artimiesiems viso sito savo meslo uzkraut . Nepykit del klaidu , dideles dozes raminamuju veikia koordinacija truputi.

  113. Anon, nelengva skirtis, bet dar sunkiau skirinėtis, Čia panašiai kaip su pridžiuvusiu pleistru – reiktu nuplėšti, bet skauda, tai lyg vėl palieki, bandai atgal klijuoti… Negalime tiksliai žinoti, ko siekia jūsų ex, bet turbūt jūsų prielaida teisinga – jis nenori jūsų paleisti ir bando sėdėti ant dviejų kėdžių. Bet tiesa sakant, koks skirtumas, kokie tie jo ketinimai?.. Ar tai ką nors keičia? – jei išaiškėtų, kad jam tie santykiai nepėjo ir jis noris jus susigrąžinti – jūs grįžtumėte, atleistumėte ir patikėtumėte, kad dabar jau viskas bus kitaip?.. Kuo remtųsi toks jūsų tikėjimas?.. Deja, bet retai kada antras dublis be rimtų investicijų į asmeninį ir poros tobulėjimą būna sėkmingas.
    Depresion, atrodo, kad šis laikas jums tragiškai sunkus. Pavojinga ir kenksminga ilgą laiką taip jaustis. Vertėtų pasikonsultuoti su gydytoju psichiatru, nes panašu, kad net įprasta dienos rutina sunkiai pavyksta.
    Sėkmės ir ramybės visiems.

  114. Depresion says:

    Reiketu, planuoju greitu laiku grist namo is svetur, gal tada ir ieskosiu pagalbos, svarbiausia atsilaikyt kol parsirasiu, bet sunkiai labai sekasi. Budavo ir anksciau sunku, bet taip baisiai dar niekada, kaip sako zmones Dievas nesiustu tokiu isbandymu, kuriu negali atlaikyt, bet db atrodo si karta truputi persistenge ….

  115. Depresion, nepasiduokit. Bent jau juodo humoro ir ironijos jausmai jūsų neapleido. Būtina turėti vilties ir net užplūdus savigailai keltis ir judėti toliau.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*