Išsiskyrimas – pasaulio pabaiga ir naujos pradžios

Išsiskyrimas skyrybos
Išsiskyrimas – būtina ir neišvengiama santykių dalis, nes visi santykiai, kaip ir pats gyvenimas, turi pradžią ir pabaigą. Deja, šis filosofinis rakursas neišgelbsti nuo skausmo tų, kuriems tenka išgyventi išsiskyrimą. Vis dėlto, daugiau žinant apie šį procesą, ištverti darosi lengviau.

Šiame straipsnyje kalbėsiu apie poros santykius ir jų žlugimą, neliesdama santuokos nutraukimo ypatumų. Šeimos skyrybos, nors daug kuo panašios į poros išsiskyrimą, yra tam tikra prasme aiškesnės, socialiai sankcionuotos. 

Kodėl taip skauda?..

Nesvarbu ar santykiai tęsėsi tris savaites, ar tris metus. Juos nutraukiant skauda, nes netenkame ne tik to, kas buvo, bet ir to, ko nebuvo, tačiau gal kada nors būtų buvę… Netenkame vilčių ir svajonių, iliuzijų ir fantazijų. Kuo daugiau iš santykių tikėjomės, kuo mažiau iš tikrųjų pažinome partnerį ir save patį, tuo sunkesnis atsiskyrimas.

Žlungant santykiams gali atrodyti, kad miršta visas pasaulis. Visi „mes“, visi „mūsų“ nustoja galioti. Santykiai gali būti varginantys ir kankinantys, tačiau kol jie yra, mes jaučiamės didesni ir pilnesni. Mūsų „AŠ“ yra tarsi stipresnis, kai šalia jo – „MES“. Tas „MES“ gali atrodyti labai svarbus, būtinas ir nepakeičiamas. Tada darosi nesvarbu, kad „AŠ“ jaučiasi prarytas ar sugniuždytas, užmirštas, o gal ir visai nematomas… Susiliejimas gali būti toks stiprus, kad nuosavas „aš“ ir partneris išgyvenami kaip to paties kūno dalys. O kas gi norės atsisakyti savo kojos?.. Tegu ir skaudančios.

Psichoanalitikai sunkumus skiriantis sieja su ankstyvosios vaikystės traumomis. Dėl nesaugaus prieraišumo ir šilto, mylinčio ryšio stokos vaikas gali išmokti bijoti vienatvės, įsisavinti apleistumą ir bejėgiškumą, nesijausti pajėgiu priimti gyvenimo iššūkius. Svarbu ir tai, kaip formavosi ryšys su kitos lyties tėvu, kokią žinutę žmogus gavo per tuos santykius.

„Mama mane atvesdavo į darželį dar prieš jam atsidarant. Sargo kambaryje laukdavau, kol jis atsidarys. /…/ Niekada nežinodavau, kada ir kas mane pasiims. Visaip būdavo. /…/ Kartais kas nors iš didesnių vaikų parvesdavo mane namo, kartais su šeimyninkute keliaudavau pas ją į namus  ir ten laukdavau…“

Vaikui sunku įtakoti situaciją. Jis yra priklausomas ir bejėgiškas. Ši būsena gali giliai įsirašyti į atmintį ir nesąmoningai veikti dabartinės situacijos supratimą.

Savita skausmo dozė formuojasi ir tuomet, jei pora turėjo seksualinius santykius, ypač jei jie buvo pirmieji. Esame kūniškos būtybės. „I’m somebody, I’m body“, – pabrėžė geštaltinės psichoterapijos metras F.Perlzas. Nors šiandieninė kultūra propaguoja vartotojišką, kasdieninį požiūrį į lytinius santykius, pasąmonėje ši patirtis lieka susieta su asmeniškiausiais, giliausiais išgyvenimais, netgi sakralumu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Sunku paleisti tą, su kuriuo susiję esminės, transformuojančios patirtys. Be to, kūniški ryšiai, aistringas įsitraukimas trukdo iš tikrųjų matyti ir pažinti partnerį. Dėl tos priežasties pasirinkimai gali būti netinkami, kartais akys užmerkiamos netgi prieš akivaizdžius ir nesuderinamus skirtumus. O vystantis santykiams juos nutraukti darosi vis sunkiau.

Išsiskyrimas – nevykėlių lemtis?

Išsiskyrimas dažnai tampa skaudžiu smūgiu savigarbai. Gali iškilti kaltės ir gėdos jausmai, apnikti mintys, kad esate blogas, nesugebate bendrauti, išlaikyti santykių… Šios mintys bus ypač gajos, jei ir iki išsiskyrimo turėjote abejonių dėl savo vertės, nepasitikėjote savimi. Situaciją apsunkina ir tai, jei į išsiskyrimą, santykius ir patį gyvenimą žiūrite ne kaip į procesą, bet kaip į rezultatą, ir skubate rašyti sau pažymį, įvertinti save kaip „šaunuolį“ ar „nevykėlį“. Nejautrios aplinkinių pastabos ar klausimai taip pat gali žadinti kaltės jausmą ar gailestį sau. Pažeidžiamumą galite sumažinti stiprindami savivertę ir autonomiškumą, užsiimdami širdžiai miela veikla, laiką leisdami su tais, kurie jus supranta ir palaiko. Stenkitės būti jautrūs patys sau ir suvokdami, kad situacija tikrai sunki, kuo gražiau ir maloniau su savimi elkitės. Tačiau nepulkite ir į kitą kraštutinumą – neužsidarykite nepaguodžiamos ir nekaltai nuskriaustos aukos vaidmenyje. Noras atkeršyti, pyktis ir priekaištai, bandymas dar ir dar kartą aiškintis santykius būtų taip pat neproduktyvios strategijos, rišančios prie praeities ir trukdančios keliauti toliau. Geriau pripažinkite, kad santykių metu būta visko. Padėkokite už gražias akimirkas ir pasistenkite atleisti sau ir partneriui už viską, kas buvo ne taip.

Norėdami padėti sau, pažvelkite į situaciją plačiau: geriau įsižiūrėkite į tai, ko santykyje išmokote, ką verta buvo daryti kitaip. Rekonstruokite santykių istoriją, atskirkite savo ir partnerio indėlį. Pastebėkite, ką gavote ir ką davėte, ką darytumėte kitaip ir pamatykite save paaugusį, brandesnį. Klauskite savęs: „Ką man davė šie santykiai? Kaip jie mane praturtino? Ko aš išmokau? Ką gavau? Ką praradau?..“ Bandykite kurti perspektyvą ir atitolinti savo kančią. Įsivaizduokite, kad statote filmą apie jūsų santykius ir išsiskyrimą. Koks būtų to filmo žanras? Kam jis skirtas? Kokia pagrindinė filmo idėja?..“

 Kiek dar tai truks?..

                       Skiriantis labai paaštrėja dabarties išgyvenimas, sulėtėja laiko tėkmė ir kyla klausimas, kiek dar tai tęsis?.. Išties viskas lengviau ištveriama, kai bent apytikriai žinomos laiko ribos. Pusiau juokais sakoma, kad santykių žlugimo žaizdoms užgydyti reikia pusės to laiko, kurį pora išbuvo kartu. Visgi labiau pagrįsta nuomonė, kad išsiskiriant galioja krizėms įprasti dėsniai, ir praėjus 2 – 3 mėnesiams po santykių nutraukimo pasijusite geriau. Emocinės žaizdos negali gyti, kai žlugusių santykių taip ir nepavyksta iki galo nutraukti, ir po to, kai pora JAU išsiskyrė, jis ir ji vėl susieina, susitikinėja ar kitaip bendrauja. Nesvarbu, kad jie konfliktuoja. Konfliktas tokiu atveju leidžia išlaikyti santykius ir netgi juos sustiprina. Susitikimai leidžia išlaikyti iliuzija, kad santykiai gali tęstis, kad jie turi ateitį. Čia reiktų sąžiningai atsakyti į klausimą, kaip matote save po penkių, dešimties, penkiolikos metų?.. Kur esate ir ką veikiate?.. Kas yra šalia jūsų?.. Ar galite įsivaizduoti bendrą ateitį su žmogumi, su kuriuo dabar bandote išsiskirti?..

Kartais išsiskyrimą labai apsunkina tai, kad santykius bandoma nutraukti tuo pačiu būdu kaip jie ir buvo kuriami – bendradarbiaujant. Ieškoma susitarimo, laukiama iš partnerio išlaisvinančių žodžių, bandoma likti draugias. Kartais taip iš tikrųjų nutinka, tačiau tai pakankamai reti atvejai. Bendradarbiavimo strategija trukdo nutraukti ryšius, nes išsiskyrimas reikalauja autonomijos. Leiskite sau pykti. Pyktis suteiks energijos, kuri taip reikalinga brėžiant ribas ir atsiskiriant.

Dažnai manoma, kad tiesiog kartu gyvenusioms poroms skirtis yra lengviau nei toms, kurios gyveno susituokę. Tačiau taip manyti nėra tikslu. Suprantama, viskas labai individualu, tačiau skirtis tiesiog pagyvenus kartu gali būti daug sunkiau nei tuomet, kai buvo užregistruota santuoka. Atrodo formalumas, tačiau per jį santykiai įgauna socialiai patvirtintą struktūrą ir aiškesnes ribas, skiriantis randama daugiau pavyzdžių, su kuriais galima tapatintis. Panašu, kad sunkiausia skirtis toms poroms, kurios kurį laiką gyveno kartu ir kūrė bendrus, ilgalaikius planus. Santykiams žlungant tokios poros tarsi pakimba ore. Atrodo, kad jie negali nei gyvent kartu, nei išsiskirti, nei priimti atskirų, nepriklausomų sprendimų.

 Jūs galite sau padėti

psichologas vilniuje, išsiskyrimas, skyrybos neištikimybė

Išsiskyrimo skausmas dažnai lyginamas su netektimi ir gedėjimo išgyvenimu. Šveicarų mokslininkė Elizabeth Kubler – Ross, dirbdama su mirtinai sergančiais ligoniais, išskyrė 6 reakcijos į netektį fazes. Jos gali atitikti ir išsiskyrimo išgyvenimą. Iš pradžių išsiskyrimas šokiruoja (I fazė – šokas). Tada bandoma jį nuneigti (II fazė – neigimas). Vėliau kyla pyktis, bandymai derėtis ir išvengti išsiskyrimo, galiausiai ateina depresija (pyktis, derybos, depresija – III, IV, V fazės). Galime sakyti, kad liūdesys ir sielvartas, kurį jaučiame išsiskirdami yra artumo kaina. Šie jausmai rodo, kad turėjome kažką labai vertingo… Įveikus liūdesį, ateina priėmimas ir susitaikymas (VI fazė). Šios fazės dažniausiai būna labai susimaišiusios. Tai nėra atskiros pakopos, kurias įveikiant nuo apatinės sklandžiai peršokama ant viršutinės. Vis dėlto toks patirties struktūravimas gali nuraminti ir suteikti vilties.

Išsiskyrimo sukeltą skausmą sumažinti padeda ir ritualai bei simboliniai veiksmai. Jie suteikia išsiskyrimui struktūrą, mažina bejėgiškumą, žadina stabilumo ir tapatumo išgyvenimus, primena apie gyvenimo tėkmę. „Kai skyrėmės ir man buvo labai sunku, aš keldavausi kuo anksčiau ir važiuodavau į darbą. Leisdamasi nuo Šeškinės kalno matydavau tekančią saulę ir jos apšviestą Vilnių – šis vaizdas mane labai ramino ir žadino viltį, kad mano skausmas ne amžinas, jis praeis…/…/ Viskas praeis /…/ Tie bažnyčių mūrai – jie šimtmečius stovi“

Besiskyriantys žmonės kartais išmeta daiktus, kurie primena apie partnerį, grąžina ar sudegina nuotraukas ir laiškus, keičia gyvenamąją vietą, imasi intensyviai sportuoti ar užsiima kita, įtraukiančia ir užsimiršti leidžiančia veikla.

„Atrodė, kad negaliu liautis apie jį galvoti. Buvo labai gaila savęs, kartu praleisto laiko, to kiek jam daviau… Vieną vakarą buvo labai sunku. Verkiau /…/ paėmiau telefoną ir norėjau jam paskambinti, bet žinojau, kad neverta to daryti… Atrodė, kad man skaudės visą gyvenimą /…/ Bet aš nusprendžiau, kad turiu iš to išeiti. Sėdau ir parašiau jam laišką. Tiesiog surašiau viską /…/ Paskui padariau iš jo lėktuvėlį ir išmečiau pro langą /…/ Tas laiškas buvo labai svarbus. Pasijutau stipresnė.“

 Vien tik meilė valdo mus?

Jei išsiskyrimo kančios vis tęsiasi ir atrodo neįveikiamos, išsiskyrimą galima lyginti su priklausomybės įveikimu. Gali būti, kad skirtis sunku, nes per santykį susiformavo priklausomybė, kurią įveikiant tenka išgyventi abstinancijos sindromą ir kitas kovos su priklausomybe stadijas. Priklausomybė santykiuose, kaip ir kitos priklausomybės formos, skatina žmogų veržti prie aistros objekto, negalvojant apie pasekmes ir žalą. Priklausomas žmogus nepajėgia pasirūpinti savimi: savo mityba, miegu, sveikata, kitais poreikiais. Apsėdimas toks stiprus, kad atrodo dingsta gebėjimas brėžti ribą ir priimti tikrovę. Apie tokios „meilės pančių“ terapiją rašė I.Jalomas novelėje „Meilės budelis“.

Meilė, kurią tiksliau vadinti priklausomybe, gali nepaprastai įtraukti. Žmogui ima atrodyti, kad visas gyvenimas – tai santykiai su mylimu žmogumi. Jei jo nėra – nėra gyvenimo, nėra džiaugsmo. Tokiu atveju sunkiausia yra pati pradžia ir tai, kad kartais žmogus iš tikrųjų nenori visiškai atsisakyti pražūtingų įpročių ir jų mesti. Taigi, pirmiausia būtinas jūsų pačių tvirtas apsisprendimas, kad norite ne tik nutraukti santykius, bet ir išsivaduoti iš emocinės priklausomybės. Priklausomybės pripažinimą ir sprendimą iš jos vaduotis turėtų sekti tikrųjų jausmų rekonstrukcija ir grįžimas prie savęs, santykių su savimi taisymas.  Taip pat svarbu priklausomybės istorijos pasakojimas ir supratimas, priklausomybės ištakų pažinimas.

Išsiskiriant, kaip ir įveikiant priklausomybę, labai svarbu rasti atsakymą, kodėl aš nutraukiu santykius. Nesvarbu ar esate tas, kuris palieka, ar paliktasis – vis tiek būtina rasti atsakymą, kodėl nusprendėte trauktis?.. Atsakymas sustiprins jūsų motyvaciją atsiskirti ir versti naują puslapį. Be to, kuo geriau žinosite atsakymą, tuo didesnė tikimybė, kad išvengsite santykių modelio pasikartojimo.

Priminkite sau, kad esate ne vienintelis, kuriam tenka išgyventi išsiskyrimo skausmą. Savitą išsiskyrimų kelią praeina kiekvienas žmogus. Daugybė, taip pat kaip ir jūs, kankinosi nutrūkstant šiems saitams. Pabandykite atsitraukti ir dėmesį, kuris buvo prikaustytas prie partnerio ir savųjų išgyvenimų, skirkite kitiems. Išgyvenant skausmą ir kančią, prasminga atsisukti į kitus ją patiriančius žmones ar gyvūnus. Nuolat sau priminkite, kad meilės pripildyti gali būti ne tik romantiški polėkiai ir partnerystė, bet ir kiti santykiai bei pati kasdienybė. Juk meilė gali būti amžina. Ir dėl to verta nuoširdžiai pasistengti.

Psichologė Jurga Dapkevičienė
Psichologo konsultacija Vilniuje – www.psichologejurga.lt
 G a l i   b ū t i   į d o m u :
Gyvenimo prasmė – atgyvena ar būtinybė?  Ką slepia seksualinis potraukis? Našlaitė tampa šeimininke

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 127    Average: 4.5/5]
Išsiskyrimas – pasaulio pabaiga ir naujos pradžios written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.5/5 - 127 user ratings
Tagged with: , , , , ,
Posted in Santykiai
54 comments on “Išsiskyrimas – pasaulio pabaiga ir naujos pradžios
  1. Linas says:

    Perskaičiau.Sutikčiau su viskuo,jei galėčiau galvot blaiviai.O kai esi tų pirmų stadijų košėj,visai nelengvėja ir baigiasi raminančiųjų tablečių atsargos,tai…Žodžiu,straipsnis geras,tik kažin ar jis padės ligoniui.Anksčiau niekad neprisimindavau,ką sapnuoju,o dabar…Naktį pabundi,sėdi ir jauti,kaip visas kūnas virpa…Draugui įtaria vėžį,o aš dar pagalvoju,kuriam iš mūsų prasčiau…
    Ir dar.Straipsnio pagrindinė idėja,kad jei skiriesi ar išsiskyrei,tai reikia viską baigt,tik bėgt ir lėkt šalin.Pripažįstu,kad pats turiu turbūt mažai šansų,bet dar bandysiu ją susigrąžint,kol kas atrodo,kad tai darysiu iki gyvenimo pabaigos.O jei pavyks,tai pasakysiu Jums ir parašysit dar vieną straipsį…
    Ačiū Jums
    Linas

  2. Ačiū, Linai, už liudijimą. Atrodo, kad pačiam dabar labai sunkus metas. Turbūt net sunku patikėti, kad kančia nebus begalinė ir turbūt ne mirtis ją nutrauks. Atrodo, kad protas jau dabar sako: “Dėk tašką ir gyvenk toliau”, tačiau sukyla jausmai ir proto balsas nutyla…
    Ar gali būti, kad tokio didelio skausmo kartais net paleisti nesinori? M? Juk tai toks ypatingas reikalas, kad net vėžio tikimybė prieš jį yra vieni niekai. Kur čia paleisi, o jeigu bus paskelbtos kentėtojų varžybos?.. Dalyvautumėte?.. – Jums, žinoma, geriau žinoti.
    Ramybės ir sėkmės.

  3. Linas says:

    Miela Jurga,gali atsitikt,kad neapsieisiu be Jūsų,specialistės,individualios pagalbos.Bėda tik,kad vietoj specialisto psichologo šalto dušo labiau norisi kokio nors burtininko paslaugos…

  4. Ne visada tai, ko mes norime idealiai sutampa su tuo, ko mums reikia. O ir kuo jau čia tas burtininkas bepadėtų…

  5. Neringa says:

    Tokia pati būsena, kaip ir Linui. Skaitau straipsnį ketvirtą kartą ir bent tą akimirką nukreipiu nuo savęs mintis. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad su manimi taip gali atsitikti, visada atrodo būdavau labai stipri… Savo būsenos apsakyti net negaliu, viskas ten sudužę į mažus šipuliukus… Visad būdavau prieš vaistus, bet dabar be jų tiesiog neįmanoma… Kiek dar tai tęsis!?

    Linai, kaip tu ištvėrei?

  6. St. says:

    Sveiki, visi. Straipsnis teisingas, minčių išdėstymas, fazės… Viskas kaip ir gražu, tačiau ne ne viskas taip paprasta. Išgyvenu tą patį ką Linas ir Neringa. Kai tik atrodo jau susitaikai ir nuteiki save, ir mintys ten kur turi būti, ir tiesiog džiaugiesi kuo tik gali… Vėl krenti į duobę. Psichologas + vaistai. Nors tik pirmas etapas su jais, tačiau jie bus bejėgiai, ne dėl nusiteikimo taip sakau, o dėl to, kad tai priemonės susikurti iliuzija (ypač vaistai), kad yra kitaip ir save apgauti, nors supranti, kad nėra kitaip. Nežinau kiek turi praeiti laiko, nežinau ką reikia veikti, bet skausmas toks, kad net sunku žodžiais apsakyti.
    Kas padės? Laikas? Kitas žmogus? Manau niekas, tik tu pats. Mes nei vienas iš čia komentuojančių, nepaleidžiame to žmogaus, todėl ir negyjame, todėl ir skauda, nes patys to norėdami – kenčiam. Kaip sakoma: “find what You love and let it kill You”. Mes tai suradome, bet tai buvo verta vis tiek, tai buvo kažkas nuostabaus. Norėčiau Jums visiems padėti, nes atrodo, kad kitam žinai ką pasakyti, kaip, išklausyti, paguosti, patarti, nuteikti ir pan., o sau… Sau nieko negali padaryti, nes prieš save turi būti pats. Stiprybės visiems. Vienaip ar kitaip, mes tai ištversime ir mylėsime vėl. Tomas

  7. Kaip šviesu, kai meilės kankiniai į kitus kenčiančius su atjauta atsigręžia, jiems stiprybės linki. Džiaugiuosi, kad straipsnis tam priežastimi tapo.
    Na, o Linas čia nuo 2015 m. nebevaikšto. Matyt pasveiko ir poreikio nebėra. Ir visiems taip bus, net jei dabar taip neatrodo 😉

  8. eleonora says:

    Aš nežinau, kuri fazė dabar. Gal V? Šokas, neigimas, pyktis, derybos lyg ir buvo.
    Praėjo jau 1,5 mėnesio. Kaip išsigelbėjimo laukiu gegužės pabaigos. Bus praėję šiek tiek laiko. Perskaičiau straipsnį ir viską puikiai suvokiu. Kaip gerai, kad viskas baigėsi. Bet nurimti neduoda neišsipildę lūkesčiai ir atstūmimo jausmas. Iki išprotėjimo šitas jausmas kankino kasdien. Ir sugrįžta tik gražūs prisiminimai. Why? Be sustojimo kyla klausimas, ar tam žmogui jau gerai be manęs? Truputį žlugdanti situacija.

  9. Juste says:

    Siuo metu isgyvenu toki laikotarpi, kurio niekam nelinkeciau. Tas issiskyrimo jausmas neapsakomas zodziais, kai myli zmogu. Atrodo, lyg peilis i nugara ismeigtas.Nezinau, kaip as dar gyva. Raminamuju nevartoju. Bet jeigu taip toliau nezinau, kaip “pasveiksiu”. Neatrandu tos vidines ramybes, labai sunku.

  10. Ačiū už pasidalinimus. Eleonora, sunku būti vis dar prisirišus ir nepasileisti, nors ryšys jau nutrūkęs… Ar bent kokia ribą savo „kabėjimui” turite? Kiek dar reikės laiko, kad paleistumėte? Nors dar ne daug jo ir praėjo. Sėkmės!
    Juste, gerą metagorą įvedėte- peilis į nugarą,dar pridurčiau- nepasiekiamoje vietoje. Būtų gerai surast pagalbos. Sėkmės!

  11. ... says:

    O kaip išmokti paleisti sakykit? Ačiū visiems, kurie pasidalinot savo mintimis komentaruose, paskaičiau ir supratau, kad esu ne viena. Jau metai praėjo, atrodo sugijo viskas, kol neklibinau. Pradėjome taikytis, bendrauti, ir po to, kai jau viskas pradėjo stoti į vietas jis –
    dingo… o atsiradęs pranešė, jog turi kitą ir man nieko nebejaučia… po 6 metų draugystės. Kaip įmanoma nubraukti 6 metus drauge dėl kelių mėnesių įsimylėjimo, kaip galima prašyti susitaikyti o paskui taip žiauriai nužudyti viską… Niekaip nesuprantu… Prašau padėkit, pasakykit, kaip priimti viską? Kaip susitiakyti?

  12. Danguolė says:

    Jūsų straipsnis daug ką paaiškino kaip toliau elgtis gyventi.. bet kaip nustoti galvoti apie tai kad jis susiras kitą ir bus laimingas, o tu ne.. Kaip nustoti rūpintis žmogumi kurį taip myli bet jam tu nerūpi. Ir ta baimė iš naujo pamilti nes bijai ir vėl nudegti..

  13. Danguole, aš gerai žinau, kad sunku paleisti meilės objektą ir pripažinti, kad, tiesą sakant, mylėjai savo viziją, įsivaizdavimą, o ne tą realų žmogų, kuriam iš tikrųjų netgi nerūpi. Fantazijos apie tai, kaip jis ten susiras ir bus laimingas šaknys – jūsų savigaila. Ir tikrai, gerai, kad mokame savęs pagailėti. Betgi viskam turi būti saikas.
    O jau atsisakyti eiti į santykį, nes gali skaudėti – tai dvigubai save nuskriausti. Sėkmės ir ramybės jums.

  14. Elena says:

    Ačiū visiems už pasidalinimus, kiek mūsų daug ir kokie panašūs mūsų išgyvenimai, norėčiau jus visus apkabinti. Jau 2 mėnesius ir aš išgyvenu šitą košmarą, mane paliko vyras po 8 metų draugystės ir dabar laimingai gyvena su kita. Skausmas stipresnis nei mano jėgos jį priimti. Priimti, kad dar artimas ir mylimas žmogus nenori ir niekada nenorės būti su manimi, kad megzti su juo ryšį yra beprasmiška ir net neleistina. Jaučiuosi nužudyta, bet gyva. Stiprybės mums visiems, tepadeda mums Dievas!

  15. Skausmas says:

    Nenorėčiau kalbėti apie patį straipsnį. Jis daugmaž toks, koks ir reikalingas žmogui dabartinėje jo būklėje, kai atrodo, jautiesi lyg baisiose kančiose kankinamas šuo ir kiekviena tavo ląstelė plyšta į bozonus ir išsibarsčiusios pakampėse kaukia, kai garsiai šaukt neišeina. Bandai ieškoti išeities. Sieki šviesos greičiu pabėgti nuo skausmo, bet jis po akimirkos, žiūrėk, šalia. Ir tada krioki, nepaisant nieko. Jei nepadeda, tada dar krioki. Savigaila? Ką aš žinau. Gal kas ir save plaka rimbais. Tai normalu. Vienas gailisi savęs, kitas, kaip aš asmeniškai, kaltinu tik save, nedėmesingumą ir etc., kurie paskatino žmogų pasitraukti. Kelias dienas buvo stadija: turiu susigrąžint. Šiandien, kai pasiekiau jau visišką dugną, susigrąžinti žmogų, manau, būtų neišmintinga ir reikia save suimt į rankas. Bet skausmas, iš esmės yra labai panašus visų ir tos stadijos, ko gero, pateiktos teisingai. Skausmą aprašyčiau kaip beviltiškos situacijos suvokimą. Kai žinai, kad žmogaus šalia jau nebėra, nors tikrai žinojai, kad esate vienas kitam skirti. Banalu? Galbūt. Prisikurta vilčių, lūkesčių. Banalu? Ko gero taip. Bet suabsoliutinti, kaip ir pritaikyti straipsnio prie kiekvienos konkrečios situacijos – nedrįsčiau. Tai būtų per drąsu, nes kiekvienas iš mūsų turime unikalią pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, daug smulkmenų ir dalelių, kurios kiekvieną iš mūsų daro unikaliu ir susitikimą bei santykį su kitu unikaliu žmogumi, taip pat daro unikalų. Dabar, kai išsikriokiau ir šiaip ne taip ištvėriau nepaskambinęs štai jau kelias valandas (nes kiekvienas toks skambutis ar žinutė, siaubingai kerta per savivertę), jaučiuosi šiek tiek geriau. Išties tai padeda (blyn, ir vėl kriokiu). Jei išgyvensiu iki ryto nepranešęs jai apie savo egzistavimą (ar egzistenciją/vegetavciją), turėtų būti lengviau. Paleisti žmogaus kol kas nesinori, o ir negali, kai skausmo trimitai plėšo būgnelius. Mano verdiktas – ačiū, kad parašėt tekstą. Bent yra kur išsiliet. Stiprybės visiems.

  16. Ačiū, Skausme. Aš gerai žinau, ką reiškia skirtis, paleisti,išbūti vienam, nepranešus tam kitam, kaip aš kenčiu ir kaip baisiai jis pasielgė. Kelionė iki supratimo, kad skausmas augina, yra labai ilga. Patyrusi skausmą, aš jau kita. Skausmas daug išmokė, be jo tikrai nebūčiau tuo, kuo esu.Kad ir kaip sunku tai būtų.

  17. Skausmas says:

    Yra dvi naujienos. Viena gera, o kita dar geresnė. Neskambinau, jokių SMS, todėl jaučiuosi labai blogai. Gilus liūdesys. Viduje dar plėšo į gabalus, bet jau ne taip, kaip vakar. Tai gera naujiena. O dar geresnė naujiena kita. Sporto klubas, metinis abonentas – check 😀
    Kaip bus toliau, nežinau. Svarbiausia šiuo laikotarpiu – priimti, kad ji išėjo. Išėjo negrįžtamai. Kol kas sunku su tuo susitaikyti, bet teks. Kitaip – pražūtis ir amžini pančiai. Tiesiog nėra kitos galimybės. Kančia yra viso ko dalis. Kančia įprasmina mūsų pamokas, kurias turime išmokti, todėl riekia su tuo susitaikyti. Kenčiant, bet susitaikyti. Tai tiek naujienų.

  18. Arturas says:

    Svaigsta visi apie meile,paskui kencia..tai kas isvis ta meile? as ja isivaizdavau kaip meile vaikui,mamai,taip ir partneriui-kad ir kas bebutu,niekad nepaliksi savo meiles..nes juk tai meile..bet..po 15 metu mes atskirai..isitikinau tik viena-gyvenime tik du variantai,arba tu valgai kita,arba tave..nera jokios atsakomybes,jokio suvokimo tik noras gauti bet ne duoti.paziurekit i skyrybu skaiciu-visuomene serga,ka cia noret..ir kaip gali susitaikyt su tuo,kai vienintele tavo moteris iseina su 2 tavo vaikais?

  19. Artūrai, skyrybos, ilgametės santuokos iširimas yra kita, tragiška ir dramatiška tema. Ir sužeistųjų čia dar daugiau. Natūralu, kad nusivylimas valdo ir tikėti santykiais, meile tokiam etape itin sunku. Ypač jei niekaip nepavyksta pamatyti savojo indėlio, ir vis atrodo, kad viską viską atidaviau, ir taip mane nuskriaudė… Kaip tada ko nors iš situacijos pasimokyti? Kaip atsiverti naujam ryšiui? Kaip padaryti jį geresnį?..

  20. Arturas says:

    Siam etape..viskas suskirstyta siam gyvenime i etapus-darbas,finansai,deja ir meile..ir zmones neturi suvokimo,atsakomybes jausmo,tardami priesaika negirdi ka sako..ir kam galvot? Kam stengtis? Juk visur etapai.pasiskaitei internetuos-a,normalu,skyrybos,vaikai traumuoti,dabar reik pereit etapus..paskui vaikam reik pereit etapus,paskui dar kitus etapus kai nauja teti mama parves..baisu pagalvot kaip vaikai gyvens kaip ir su kuo kurs seimas.deklaruojama pastoviai kad seima-pagrindine vertybe,o is tiesu-belieka graudziai sypsotis..ziuri zmones pinigu,pramogu,lengvo gyvenimo..numoja ranka i visas vertybes.tik kai koks pvz.Stevea’s Jobsas mirdamas pasako,kad ne del to gyvenau,kad svarbiausias dalykas-artimieji,saugokit savo artimuosius,del to verta gyvent.tada niekas to negirdi,nenori zmogus to suvokt,kad ko gero tada kai per velu,viska supranti..

  21. Rita says:

    Vilkedama naktinius marskinius, avedama slepetemis ziemos nakti ciuoziau paskui iseinanti vyra. Nesustojo, nepasiliko. Ziurejau i 10 menesiu vaika, ir kartojau sau: “gyvensiu, nepasiduosiu”. Neisliejau ne vienos asaros, kad ir kaip skaudejo. Toks tatai buvo santuokos nutrukimas. Kitas issiskyrimas ne trupucio neprimine pirmojo. 9 metus susitikinejau su vyriskiu, kol pagaliau pajutau, kad tie santykiai tapo stovinciu vandeniu. Mirtinai bijojau skausmo, todel 9 menesius masciau, kaip tureciau pasielgti. Kai pagaliau isdilaisvinau, stacia galva neriau i naujus santykius, kurie truko 3 dienas. Issiskyrimas buvo toks baisus, kad pesokau visas tas 5 ar 6 cia paminetas stadijas vienu suoliu. Ir jau 15 metu net girdeti nenoriu apie vyrus ar kazkokius ten santykius…

  22. Skausmas says:

    Na štai, praėjo jau daugiau kaip 20 dienų. Esu ties V-VI fazėmis. Prieš tai kurį laiką dar susirašinėjome, pasiskambindavome. Dabar jau penkta diena tyla. Pirmiausiai, padariau tai pats. Pasakiau, kad ją paleidau (mintyse dar ne, bet vis rečiau pagalvoju apie ją). Matau, kad ji pati tarsi ieškotų kontakto per savo postus, tačiau tyliu, laikausi. Nenoriu prisikurti lūkesčių lygioje vietoje.

  23. Vaida says:

    Gera skaityt,kad tu ne vienas toks.Man panaši situacija,kaip Elenos,po 8metų,vyras susirado meilužę.Bandžiau atleist,bet pats nenorėjo.Lieka paleist.Sunku,bet žinau,kad iškęsiu.
    Galiu tik pritarti Skausmui aktyvi veikla padeda.
    Pati lankau sporto klubą,bet aišku nuo streso mažai valgau,tai bent bandau nueit pajudėt lengvai, valandžiukę.
    Ilgi pasivaikščiojimai su ausinuku gamtoje.
    Ir atradau kaip tik naują pomėgį.Šokį.Žodžiu užsiimkim kažkuo,negulėkim,nekaltinkim savęs ir negailėkim praeities ir ateities.Mano 8 metai buvo labai gražūs,bet tikiu meile..ir tikiu,kad dar 60 metų gyvensiu laiminga ir mylima su kitu vyru.Tikėkim meile:)
    Sėkmės visiems ir raskit veiklą..išplaukit grindis,išsivalykit langus,išsipešiokit antakius,tapkit savanoriais.Vieni išeikit į miestą.Mes viską ištversim:)
    Sėkmės:)

  24. Dita says:

    Guliu, širdis sudaužyta, rankos dreba ir tas beprotiškas noras vėl pajausti jo rankas, išgirsti balsą. Blogiausia tai, kad jau antrą kartą kenčiu,kai mane palieka tas pats žmogus, jau buvau atkentėjus, susitaikius, tik pradėjusi vėl gyventi ir jis pasirodė mano horizonte. Ilgos valandos pokalbių, atsiprašymai, ašaros, skambūs žodžiai, kad esu visas jo pasaulis ir vėl po pusmečio dūris į paširdžius, nereikalinga, nemylima ir atsakymas į klausimą kodėl manęs ieškojai, aš juk jau buvau išmokusi gyventi be tavęs, šaltas,-nežinau. Norisi klykti, skausmas nepakeliamas ir ta iš galvos neišlendanti mintis, kaip po tiekos pastangų susigrąžinti, po tiek pažadų, pastangų, galima vėl visiškai lengvai pasakyti viskas, skiriamės. Nesuprantu, bet ar apskritai turėčiau tai suprasti. Kaip supykti, gal taip būtų lengviau. Negaliu, jaučiuosi kaip skuduras, kuris po tiek įskaudinimų vėl lėktų atgal. Kaip atsistoti ant kojų?

  25. Meilė says:

    Draugavome 3 metus, 2 metai šiu santykiu buvo labai grazus. Keliones, buvimas kartu, demesys, zodziai kaip tave myliu ir amzinai busime kartu. Na, sie zodziai tikriausiai yra vartojami kiekvienos poros santykiuose. Paskutinieji metai buvo ganetinai tragiski. Nuolatiniai pykciai, uzsipuolimai, na bet susitaikydavome.. kaip nors visada atrasdavome sprendima susitaikyti, buti kartu, laikytis. Tačiau viena diena, jis isvaziavo is mano namu, mes atsisveikinome kaip ir visada su zodziais myliu tave, iki. Ir daugiau po šios dienos, jo nebepamačiau ir nežinau ar dar kada nors pamatysiu. Po tos dienos buvo ištisos dienos tylos, ir ji man buvo nesuprasta.. Kol viena diena pamatai, kad žmogui taves nebereikia, kad jis pradeda rodyti demesi kitoms. Taigi, mes dabar jau issiskyreme, bet sunkiausia dar tik lauks.. Kaip ateina ruduo, ir zinai kad nebebus daugiau tokiu vakaru, pasivaiksciojimu, ateities planu. Kaip kiekviena vieta, atrodo primena ta žmogu, kiekvieno miesto aplankymas primena kad prieš kelis metus, čia stovėjome kartu ir buvome beproto laimingi. Atrodo, kad visa tai žudo… atrodo kad niekada nebesurasi sielos ramybes. Visi prisiminimai iškyla prieš akis, kaip iseini i miesta, kaip susitinki su draugais, tarp kuriu anksciau budavome kartu, atrodo kad visalaika kazko truksta salia.. Nesvarbu, kiek pykomies ar kiek buvo blogu momentu, tačiau kiekviena ryta prisimenu kad viskas baigta ir tai mane žudo. Dar nebuvo dienos be ašaru. Na, tai normalu, bet baisu galvoti kas bus toliau… nejaugi, visus ateinancius metus ir jausiuosi kaip paliktas šunelis, su tokia baisia kančia viduje… Beje, straipsnis ir Jus visi tikrai labai padedate nors dabar sunku sypsotis ar blaiviai mastyti, tokie dalykai kaip pasidalinimas isgyvenimais, mintimis, kalbejimasis su zmonemis, mums siek tiek leidzia daugiau ikvepti oro ir kvepuoti, nors ir kaip tai yra sunku. Aciu Jums.

  26. Dita, Meile, ačiū, kad pasidalinote. Gyvas liudijimas-puiki pagalbos forma kitiems išgyvenantiems išsiskyrimą.
    Kaip dar galėtumėte sau padėti? – Bandykite, kuo konkrečiau sau atsakyti į klausimą, ko iš tikrųjų ilgitės, ko gi jums trūksta? Ne apibendrintai- visko, to žmogaus ar pa., bet konkrečiai, ką jis jau ten tokio darė ir kaip tai jus veikė?.. Venkite savigailos pinklių ir benamio, palikto šunelio pozicijos. Galiausia, dabar bent jau esate laisvos ieškoti kitokio santykio, ir žinote, kad tas žmogus nebuvo tuo, kuo jūs jį laikėte.
    Sėkmės jums!

  27. Pavargusi says:

    Kad ir kaip gerai suprastum, kad tiek daug aplink žmonių išgyveno tokią situaciją, jautiesi toks vienišas.. Jautiesi, tarsi niekas negali iš tiesų tavęs suprasti, nes juk tu geriausiai žinai, kaip viskas buvo, kaip judu mylėjot vienas kitą..
    Praeitą vasarą atvykau iš Lietuvos po labai skaudaus išsiskyrimo su buvusiuoju.. Tiesiog negalėjau likti Lietuvoje.. Norėjau pakeisti aplinką, norėjau suteikti sau naują šansą. Ir tai įvyko, sutikau tobulą vyrą, kuris man prižadėjo duoti viską, ko norėjau, ko kitas negalėjo. Nuo pirmos dienos įžvelgiau jame sužeistą širdį, nors ir kokią linksmo žmogaus kaukę jis devėjo. Norėjau jam padėti. Pamilome vienas kitą. Vėliau viskas ėmė griūti.. Atrodė, kad viskas buvo prieš mus. Ir viena buvo kovoti prieš kitus žmones ar aplinkybes, kurios trukdė mums būti kartu, bet kita, kai teko kovoti ir su juo, kad įrodyčiau, kad mes mylime vienas kitą ir turėtumėm būti kartu. Dėl tam tikrų problemų, jis ėmė jausti depresiją. Visą laiką buvau šalia bandydama jam parodyti, kad myliu ir visada būsiu šalia, mačiau, kaip jis bijojo būti laimingas.
    Kai jau atrodydavo, kad pasiekiau patį dugną ir daugiau dėl jo kovoti nebeturiu jėgų, jis grįždavo ir suteikdavo man naujų vilčių.
    Rudenį sužinojau, kad laukiuosi.. Dėja persileidau po pusantro mėnesio.. Keista, bet tai mus suartino. Pagaliau baigėsi visos dramos, apsigyvenome kartu ir, maniau, kad viskas pagaliau susitvarkė, kad tas vasaros košmaras baigėsi.
    Metus vis bandėm pastoti, bet niekaip nesisekė.. Nekenčiau naujo darbo, atsirado problemos su šeima Lietuvoje, kurios taip pat slėgė… Bet turėjau jį šalia… Vienintelį gerą dalyką savo gyvenime. Pavasarį susižadėjom. Bet diena po dienos jutausi vis blogiau ir blogiau… Nebeturėjau jėgų niekam.. Gyvenau mintimis, kad liko pora mėnesių iki kada išvyksim iš ten ir pradėsim geresnį gyvenimą toli nuo visko ir visų. Verkdavau kasdien, sakiau jam kad jaučiuosi tarsi norėčiau pabėgti nuo visų, net ir nuo jo. Tapau tokia pikta. Viskas erzino, net mažiausios smulkmenos.. Ėmiau pastoviai jam priekaištauti… Viena diena pasakiau jam, kad po poros mėnesių, kai iš čia išvyksime, aš norėsiu nueiti pas psichologą, nes aš savęs nebeatpažįstu ir nebesusitvarkau. Atsiprašiau jo, kad viskas buvo užkrauta ant jo pečių.
    Ir tada vieną naktį, po dar vieno kivirčo, jis pasakė, kad viskas baigta. Kad jis paskutinius mėnesius nesijaučia laimingas, nes kad ir ką bedarytų, aš niekada nebūnu laiminga ar patenkinta. Kad mano depresija įvarė jam depresiją.
    Negalėjau tuo patikėti. Atsiprašinėjau ir prisiėmiau visą kaltę. Pasakiau, kad sutinku su viskuo, kad nesuprantu, kaip viskas pakrypo šita linkme. Kad man tiesiog reikia profesionalios pagalbos ir viskas susitvarkys, bet jis pasakė, kad viskas baigta ir jis nebenori daugiau būti su manimi. Pasakė vykti į Lietuvą, gauti pagalbą, būti su savo šeima. Ir jis pats kreipsis į psichologą, kad susitvarkytų save.
    Aš nesuprantu.. Jis žinojo, kad aš nebuvau savimi, kad už poros mėnesių būčiau pradėjusi gydymą ir viskas būtų buvę gerai.. Galiausiai, galėjome kartu kreiptis į gydytoją, jeigu buvo taip blogai ir nepakenčiama. Kam skirtis? Tai tik pablogina situaciją. Jeigu aš jau ir taip nebesugebėjau susidoroti su savimi, tai dabar jaučiuosi mirusi viduje…
    Jis pasakė man išvykti.. Tą ir padariau, bet jaučiu tarsi būčiau palikusi savo sielą ten pas jį..
    Vis parašau jam, bet jis net nesivargina perskaityti žinučių.. Nevalgau, nemiegu, net nebeturiu jėgų verkti.. Jaučiuosi tarsi kas nors būtų uždėjęs ant manęs 20 metų.. Tokia pavargusi.. Tarsi ant mano veido kabotų svoriai, todėl neužtenka jėgų net nusišypsoti dirbtinai. Nieko nenoriu ir nieko nebesugebu padaryti.. Nors kiek žinau, jis kasnakt vaikšto po klubus, geria, dirba ir toliau gyvena.. O man neliko nieko.. Visą savo gyvenimą siejau su juo.. Man nereikėjo draugų, tik jo. Kaip toliau gyventi, kai kaskart, kai įsileidžiu ką nors į savo širdį ir patikiu, kad galiu būti laiminga, per sekundę viskas būna atimta iš manęs. Tarsi nenusipelnyčiau laimės.. Bet tada kokia prasmė yra būti čia apskritai…

  28. Skausmas says:

    Pavargusiems ir įskaudintiems,
    Nenusiminkite ir nenurašykite savęs. Prieš pora mėnesių čia rašiau. Žinojau, kaip stipriai myliu Ją ir tik praradęs supratau, kokia Ji buvo brangi. Buvo sunku, bet ją susigrąžinau. Nepaisant iš jos tryškusios neapykantos, gausybės priekaištų, juos pakeitė meilė. Negatyvas kažkur išsiklaidė ore, bet tam reikėjo labai didelių mano pastangų. Pirmiausiai – pasikeisti pačiam. Ne viršeliu, o vidumi. Kai tu nuo kalbų pereini prie veiksmų. Pradėjau sportuoti, domėtis santykių psichologija. Juk žmogus, kuris pasitraukė, niekada ir jokiomis aplinkybėmis negrįš į ankstesnius santykius, todėl reikia pradėti visiškai naujus santykius arba bent jau išsikelti tokį tikslą. Tu privalai ne tik pasikeisti, bet ir atgauti patį svarbiausią dalyką – pasitikėjimą žmogaus, kurį praradai. Žemintis, pulti ant kelių, prašyti – visa tai nepadeda. Jokie maldavimai nepadės. Tu privalai sukurti kokybiškai naujus santykius. Ir dar kas yra svarbu. Keistis turi ne dėl mylimojo/mylimosios, o pirmiausiai dėl savęs. Viską daryti pirmiausiai dėl savęs, o mylimojo/mylimosios susigrąžinimas turibūti tik antraeiliu tikslu. Susigrąžinimas yra šalia viso to, o ne vardan susigrąžinimo. Šiandien mes jau kartu gyvename beveik mėnesį. Esame laimingiausia pora, apie ką anksčiau tik kalbėjome, svajojome, o po išsiskyrimo ir vėl susigrąžinimo to nebedeklaruojame, o tiesiog esame ir gyvename. Kaip juokaujam, visos maikės su užrašais “Viskas bus gerai”, jau seniai suplėšytos. Sėkmės jums visiems. Skausmas praiena, gyvenimas nestovi vietoje.

  29. Ačiū, Skausme, už galingą pozityvo ir vilties dozę. Kietai praėjai, atkakliai kovojai ir galite švęsti pergalę.
    Man pasirodė ypač svarbus akcentas – keistis pačiam, nelaukiant, kol tavo partneris pasikeis, nekeliant jam jokių išankstinių sąlygų (a la – tu pirma sugrįžk, tada aš pasikeisiu), nepriekaištaujant ir nekaltinant.

  30. V says:

    Po 5 metu gyvenimo kartu, zmona mane paliko…ne del kito, tiesiog paliko, nes nori buti viena. Turime 3 metu berniuka, su kuriuo bunam pasikeisdami. Jau 3 savaites atskirai, taciau negaliu nustoti saves grauzti, kad kazka dariau ne taip, kad nevertinau ir praradau savo seima. Negaliu be jos gyventi ir nenoriu.. notiu susigrazinti savo seima ir buti su ja…tiek daug prisiminimu, tiek daug buvo dziaugsmo. Taip gaila vaikucio, kad jis augs be seimos.. niekada sau neatleisiu uz tai, kad buvau toks…nors mylejau, rupinausi, stengiausi del savo seimos, bet…pats jauciu, kad man stogelis jau vaziuoja…nenoriu nei i darba eiti, nei nieko, noriu tik verkti…nezinau kaip isgyvensiu si skausma..nors jau toki skausma esu apturejas, taciau tai yra visai kas kita…

  31. as says:

    Išsiskyriau ir aš su mergina prieš daugiau nei 5 savaites. Kartu prabuvom beveik 8 metus, iš jų – daugiau nei 6 metus pragyvenom kartu.
    Galiu pasakyt tik tiek: būdamas su Ja galvojau daugiau tik apie save ir dėl santykių stengėsi tik Ji. Ji norėjo šeimos, vaikų, bendro gyvenimo. Neslėpsiu – norėjau to ir aš, bet to niekada garsiai nepripažinau ir neprisiruošiau imtis ryžtingų sprendimų. Ir tai tęsėsi tol, kol Ji pavargo. Panašu, kad prie to prisidėjo ir tai, kad ji sutiko kitą vaikinuką, kuris parodė dėmesi, kuriam pajautė kažkokius jausmus.
    Nepasakosiu smulkiai, kaip Ji išėjo, bet tai padaryt po vieno iš eilinių pykčių priverčiau aš pats. Kaip paaiškėjo vėliau – tam žingsniui Ji ruošės, tik negalėjo pasiryžti, o pasiryžti savo žodžais ir veiksmais priverčiau aš pats. Variau iš namų ne kartą, bet tai dariau būdamas pilnai įsitikinęs, kad Ji neišeis, nes besąlygiškai mane myli. Ir skaudindamas Ją stengiaus priversti elgtis pagal savo principus.
    Pripažinsiu, pradžioj Jai išėjus buvo šokas. Tikriausiai Ji bandė parodyt, kad jai negerai kai dar buvom kartu, bet šito nemačiau. Ir kaip dažniausiai būna gyvenime – pamačiau ne patį procesą, iki ko ėjom, o tik rezultatą… Pradžioje buvo nemažai savęs gailėjimo, tačiau kartu tai privertė pergalvot tiek savo gyvenimą, tiek savo elgesį, tiek ir principus. Ačiū Jai už tai. Būnant kartu tikriausiai niekada nebūčiau į mūsų santykius pažvelgęs iš šalies…
    Galiu pasakyt atvirai – pažvelgus į savo elgesį pasidarė baisu. Niekada nemaniau, kad su mylimu žmogum galima taip elgtis, kad galima taip skaudinti, bet net nepastebėjau, kad būtent taip elgiuosi aš pats. Tas suvokimas privedė prie savianalizės. Privedė ir iki apsilankymo pas psichologą, kuris padėjo sudėliot galvoje kilusias mintis ir išvadas.
    Šiai dienai žinau tik viena – nebenoriu būti toks, koks buvau anksčiau. Noriu keistis ir elgtis kitaip. Noriu parodyt savo meilę Tam žmogui, kuris yra labai svarbus man, bet…
    Tikriausiai matydama mano skausmą po 2 savaičių Ji gryžo namo. Keliom dienom. Ir man atrodė, kad santykiai mikroskopiniais žingsneliais juda į priekį. Tačiau… Praėjus kelioms dienoms Ji susirinko savo daiktus ir išėjo antrąkart.. Manau, su mintim, kad išeina galutinai…
    Per visą tą monotoniją, kol buvom kartu, atrodė, kad gyvenimas teka įprastine vaga, niekad per daug nesusimąsčiau nei apie savo jausmus, nei ką aš galiu duot mūsų bendravimui. Tačiau šaltas dušas leido suprast, ant kiek Ji man svarbi, privertė pagalvoti, ko aš noriu iš mūsų santykių dabar ir ateity. Supratau, kad be galo myliu Ją ir noriu Ją matyti kaip savo žmoną ir savo vaikų motiną…
    Nesiginčysiu, šiandien labai sunku, dabar daug bemiegių naktų, skausmo ir nusivylimo savim. Bet tai tikriausiai tas kryžius, kurį turiu nešti dėl savo elgesio.
    Ir šiai dienai noriu tik vieno – šanso parodyti, kad noriu elgtis kitaip. Kad noriu saugot ir gerbti ją, kad noriu stengtis dėl mūsų santykių ir dėl mūsų ateities… Žinau, kad niekada nebeleisiu nei sau, nei kitiems Jos skaudinti…
    Tačiau šiai dienai nesulaukiu iš Jos jokių žinių. Tik prieš kurį laiką parašė, kad tikrai nebus kartu. Nenoriu spausti man brangaus žmogaus tačiau gana sunku nežinoti apie Ją nieko.
    Nežinau, gal Ji šiai dienai yra laiminga be manęs. Tikriausiai ji netiki, kad aš noriu elgtis kitaip. Galbūt Ji apakinta kito žmogaus dėmesio. Ir aš nebežinau, kaip elgtis toliau… Turint kažkokius atsakymus – būtų paprasčiau, nei gyventi visiškoje nežinioje… Bet belieka tik laukti…

  32. Aistė says:

    @as – nekankink nei savęs, nei jos. 8 metai praleisti kartu ir viskas ratais kartojasi, kokia prasmė, patarčiau keisti save ir nesigręžioti atgal, jei bus lemta jums ir vėl susitikti, susitiksit, tačiau kito žmogaus iš naujo tave pamilti, deja, nebepriversi, jeigu pats tą meilę per tuos metus ir sutrypei.

  33. V says:

    Mano zmona taip apt man sako, kad jau nieko nebebus, kad nesistengciau…bet, as negaliu nesistengti…visada stengiausi del seimos, daug dirbau, gal but per mazai demesio skyriau jai, taciau mano meile begaline, o ji, niekada to neivertino. Taip gaila, kad zmogus taip lengvai viska paleidzia…negaliu be jos gyventi, bet matau, kad teks….

  34. Ačiū visiems už pasidalinimus. Viltis ir tikėjimas, kad viskas kaip nors išsispręs yra gerai, bet tai turi lydėti akivaizdūs pokyčiai. Susigaudyti, kurį čia galą ir kaip reikėtų keisti nėra taip paprasta. Jei taip nutinka, kad nuolat išsiskiriate, jus palieka, vertėtų pasikonsultuoti su psichologu ir pabandyti išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas, kodėl taip nutinka. Sėkmės visiems.

  35. Nusivyles. says:

    Daug kencianciu cia matau yra, as taip pat jauciu ta pati. Su zmogum buvau pazistamas 5 metus, daug bendraudavom, pries metus supratom, kad tai yra kazkas daugiau nei simpatija. Tapom pora. Turejome puikius metus, grazus zodziai, demesys, susitikimai kada tik galejom, ir sakem, kad tikrai mylim vienas kita. Tada atejo laikas, kad ji isvyko, isvyko beveik pusmeciui i uzsieni. Pirmieji menesiai buvo liudni, bet sugebejome bendrauti virtualiai ir atrode viskas kaip visada. Bet veliau pradejau jausti, kad ji tolsta,, Vis maziau bendravimo, atrodo tarytum, ji to net nenori, nebeliko siltu zodziu, nieko to kas buvo pries tai. Viskas nurasoma, kad begalo daug dirba ir nera visam tam laiko, ir tai mane pradejo be galo grauzti, kad arteja pabaiga. Bemieges naktys, pastovus pykciai ir bandymas issiaiskinti kame viso to problema. Nezinau, kaip elgtis, ji sako, kad reikia laukti kol gris atgal i namus. Niekada negalvojau, kad esu toks silpnas ir kad tai gali nutikti man. Nezinau kas bus ateityje, bet tiesiog jauciu, kad nebeturesiu to ka turejau anksciau ir apie ka svajojau ateityje..

  36. Karina says:

    Sveiki.Issiskyriau su draugu pries 4 dienas,tiesiog pati liepau jam iseiti is mano namu,jis 3 savaites tyciojosi is manes,reikalavo grazinti pinigus uz atostogas,uz dovanas,tik tada sake iseis,bet galiausiai isejo.Kartu prabuvome apie 6 metus,bet visus tuos metus pastangas rodziau tik as,norejau seimos,vaiku,stengiausi del musu.Namuose jis man nieko nepadedavo,su draugais beveik kas vakara eidavo i bara alaus ir grizdavo nakti,veziodavau girta ji,jo draugus isveziodavau namo,valydavau privemtus namus,net ryte atnesdavau alaus,nes labai bloga budavo,sakydavo numirsiu,nupirk buteli alaus ir isvirk sriubos,be priekaistu padarydavau ko jis praso.Ne karta radau zinuciu rasytu kitom moterim,(nezinau ar buvau isduota su kitom per tuos metus),mes susipykdavom,bet jis prasydavo atleisti ir as jam atleisdavau,nes myliu,vis bandydavau pateisinti jo elgesi,stengdavausi kalbetis su juo,bandziau ir palikti ne karta,bet jis tik kaltindavo mane ir sakydavo maziau kabinekis ir viskas bus gerai,ieskodavau savyje trukumu,bet pries metus is vis jis taip pasikeite,kad net nebeimanoma buvo su juo susisneketi,jei bandydavau kazka sakyti,jo atsakymas budavo,uzsidaryk,kiek gali man priekaistauti,atsibodai,atsikabink su savo nesamonem.Labai skaudu budavo,po to nusprendziau nieko nesakyti ir laukti kol kazkas savaime pasikeis,bet viskas keitesi tik i bloga,as suvokiau,kad sitie santykiai nezada jokios ateities,bet tikejausi…Savaite iki jo isejimo as bandziau su juo pasisneketi,bet jis kaip visada kaltino mane,sake as jei pakeisciau savo poziuri,tada gal ir butu kitaip,o apie issiskyrimas jis pasake,kad jau priprates prie mano tu zodziu skiriames,va kai issiskirsim gal tada ir pagalvosiu,o dabar jam neidomu ir atsibodo,nors iseiti nenorejo.Labai pavargau nuo tokiu santykiu,jis isejo,o man beliko tik skausmas,prarasta savigarba,nusivylimas,atrodo ne gyvenu,o egzistuoju,protu suvokiu,kad reikejo nutraukti tokius santykius,bet viduj viskas plysta,nezinau kaip atsitiesti.

  37. Karina, sunku buvo net skaityti. Pirmosios dienos po išsiskyrimo sunkiausios, pamažu turėtų lengvėti. BET – kaip nutiko, kad tapote priklausoma nuo šių destruktyvių santykių? Šešis metu leidotės žeminama ir toleravote tokią destrukciją? Šie klausimai labai svarbūs! Išsiskyrimo skausmas nutols, bet kaip dar kartą neužlipti ant panašaus grėblio?
    Rekomenduočiau užsiimti šiais klausimais. Ieškokite profesionalios konsultacijos. Geriausia, jei susirasite psichologą, o dar geriau psichoterapeutą, kuris padėtų perdirbti traumines patirtis, kuriuos dažniausiai ir skatina destruktyvų elgesį.

  38. Andy says:

    Dėkui už straipsnį. Manau, vienas būdų – kaip pamiršti skausmą ir tokiu būdu jį po truputį mažinti iki kol taps visiškai kontroliuojamas – tai bendravimas su artimais žmonėmis, draugais ir galbūt pasimatymai. Mano atveju, jau praėjo trys mėnesiai nuo skyrybų – aš vis dar pagalvoju, kad man nors dar tik 30, aš jau neberasiu sau skirto žmogaus – laimingiems žmonėms tai tikriausiai skamba kaip absurdas. Aš, aišku, suvokiu, jog jei įvyko – taip ir turėjo būti, bet man sunku priimti, jog taip atsitiko ir man sunku priprasti prie naujų gyvenimo sąlygų, bet kartais aš vis dėlto pajaučiu ir pozityvių dalykų. Manau, mes galime vieni kitiems padėti bendraudami ir išklausydami.

  39. Mergina. says:

    Laba diena, gavau minčių ir ašarų. Negaliu dar vis suprasti kodėl gyvenime taip nutinka. Pirmąją meile praradau kai mirė nuo vėžio ir viltis žlugo. Bet gyvenau ir šypsojausi. Po metu atsirado kitas vaikinas kuris išgydė mano širdį arba tik man atrodo, bet… nutiko taip jog viskas baigėsi.. jis atsitraukė, pavargo nuo savęs ar tik taip pasakė gal kad man nebūtu taip skaudu. Išsakėm savo jausmus abu. Man atvirkščiai buvo mano širdis nenorėjo paleisti, bet mintys pasakė išmok paleisti jei tavęs nebereikia. Gal tai tik prisirišimas, bet labai sunku dar karta išgyventi. Sunku suprasti kai sako myli bet nieko nedaro.. Ieškau būdu kaip nusiraminti, bet niekaip neišeina.. pradingo noras daryti kažką, ir iš naujo pradėti gyventi.

  40. Diarenita says:

    Jausmas tarsi pervažiavo traukinys… be aš dar kvėpuoju…. kvėpuoju, nes manęs reikia 4 metu mažyliui ir … 11 savaičių zirniukui, kurio širdute plaka manyje. Ir kas baisiausia, kad abu spindulėliai planuoti ir labai laukti. Bet per 7 santuokos metus pasirodo niekada to žmogaus ir nepažinojau. Įsmeigė peilį į širdį pačiu sunkiausių metu. Be rimtos priežasties. Dėl nuovargio tureti pastovu gyvenimą. Dėl noro dar būti laisvam ir gyventi niekieno netrukdomam. Nors prieš savaite dėkojo Dievui už dar viena gyvybe po mano širdimi…. aš atsistosiu ir pakilsiu ir mano abu pasauliai užaugs. Nors kad ir kaip šiandien norėčiau nustoti kvėpuoti …….

  41. Kartais gerai paverkti: ašaros nuplauna skausmą. Bet kartais jos užveda uždarą ratą – prasideda savigaila, kurią seka dar vienas ašarų plūpsnis ir viso gyvenimo apgailėjimas. Kartais iš to sunku išeiti. Nesitikiu, kad imsite džiugauti, jog ryšys, artumas vis dėlto buvo; kad meilė kaip kine jus vis dėlto ištiko. O juk būtent apie tai pirmiausia ir kalba jūsų liūdesys. Jūs turėjote kažką labai vertingo. Jums pasisekė. Nuostabu, kad tokius dalykus duota patirti. Taip, jie ne amžini. Bet jų galėjo ir visai nebūti.

  42. Sunku says:

    Sveiki visi,

    Man žymiai ramiau žinoti, kad galiu kažkam pasakyti ir tikiuos mane suprasite. Su drauge bendraujam 10 mėnesių. Susipažinome labai gražiomis aplinkybėmis, ji be galo miela, kukli, iš karto pajutau, kad ji manyje kažką suvirpino. Pradžioje stengiausi neatskleisti savo jausmų, tačiau supratau, kad be jos negaliu.Pradėjome draugauti.9 mėnesius tai buvo pasaka, niekada nesijaučiau laimingesnis, tačiau prieš mėnesį, visiškai be jokios priežasties gulėdamas lovoje savęs paklausiau-ar visdar jaučiuosi taip pat? Ir vien tas klausimas mane šokiravo, juk ji buvo mano ramybės uostas,.dėl jos niekada nedvėjojau. Nuo tos dienos aš kardinaliai pasikeičiau, tiesiog visą laiką galvoju kas vyksta su mano širdimi. Kiekvieną dieną užmiegu su šiomis mintimis ir jomis pabundu. Atrodo kad per tą obsesinį mąstymą nebegaliu vėl mylėti. Aš be proto pavargau nuo to jausmo,.kiekvieną dieną save nuraminu, kad tai praeis, nes kai pagalvoju apie išsiskyrimą man kaupiasi ašaros,tirpsta net kunas. Aš tikrai negaliu pasakyti, kad to noriu.Man be proto norisi išsaugoti šiuos santykius,bet kas dieną kankinuosi.Tas dejavu mane jau vimdo,pabodo save įtikinėti, kad viskas gerai. Patarkite ką daryti, kaip įsitikinti savo jausmais, nes visą šį mėnesį jaučiasi kaip žiurkės ratelyje. Taip norisi, kad viskas tiesiog plauktų, o dabar atrodo visą laiką laukiu kažkokio išgijimo ir svarbiausia-ramybės…

  43. Diarenita, kažkaip buvau pražiūrėjusi jūsų komentarą. Užjaučiu, kad tenka skirtis būtent tada, kai labiausiai reikia ramybės, saugumo ir pastovumo. Kita vertus, skyryboms nėra “tinkamiausio” laiko. Žirniukas ir mažiukas teikia papildomų jėgų ir energijos. Gaudykite tą bangą, sėkmės ir stiprybės jums.

    Sunku: įkyrumai, lyg prieš valią ir sveiką protą atsikartojančios mintys – baimės gali rimtai sutrikdyti pusiausvyrą. Ir savaime tai retai kada pasibaigia. Sakyčiau, kad reikėtų pasiieškoti profesionalios pagalbos – psichologo, o dar geriau psichoterapeuto konsultacijos.Sėkmės.

  44. Sunku says:

    P.Jurga,

    Vis dar laukiu atsakymo.Ir papildomai norėjau jūsų paklausti ar mano šiai savijautai-įtampai, negalėjimui apsispręsti ką jaučiu, gali turėti įtakos, jog aš pats turiu psichosomatinių sutrikimų, dažnai taip stipriai įtikiu tarkim, kad kažkuo sergu, ir tada varstau gydytojų duris? Ar gali būti, kad į santykius perkėliau šitą savo savybę ir man dabar atrodo, kad vienintelė išeitis-išsiskirti?
    Ačiū ir labai laukiu atsakymo.

  45. Sunku: viename komentare miniu ir jus.
    Pasikartosiu: obsesinis kompulsinis sutrikimas, psichosomatiniai simptomai yra rimtų ir gilių problemų ženklai. Jų straipsniais ir komentarais neišspręsite. Ieškokite realios psichologo, psichoterapeuto ar psichiatro konsultacijos. Sėkmės jums.

  46. Sunku says:

    P.Jurga,

    Ar jūs manote, kad tokios mintys gali buto OKS? Aš esu įsitikinęs, kad jis pasireiškia kiek kitaip-absurdiškomis mintimis ir pan.Mano atveji, kodėl būtent ir komentuoju po šiuo straipsniu, problmea yra ta, kad žmogus man labai brangus, todėl aš be perstojo galvojo apie tai, kaip pasielgti, dėl to nesusitvarkau su savo jausmais.

  47. Skausmas: jokiu būdu negalima diagnozuoti internetu! Jei jaučiatės prastai, kaip rašote- nesusitvarkote su jausmais, ieškokite realios psichologo konsultacijos.

  48. Gitana says:

    …pries savaite, netycia radau vyro meiles susirasinejima su asmenine trenere…Man buvo sokas..Gyvename 14metu, auginame nuostabius 3vaikucius.Ji jauna 24m., pati po dvieju skirybu…du vaikai…Pas mus per paskutinius du metus buvo daug pykciu, bet tik todel, kad jis pastoviaisedi online, mokymuose apie versla.Mums truko demesio..Paskutine savaite nesikalbejau…
    Ir va…jis pasake, nemyliu Tave…sutikau moteri, auksto lygio karaliene…Skaudziausia tai, kad jis mane smeizia jai visokiais zodziais, kad tarp musu nieko nera, kad isvis 14metu nieko gero..Nesuprantu, kaip sitaip galima…jei zinau,kad abu buvome laimingi, dar pries menesi mylejo jis mane…Keista?Gal tai viduramzio vyru krize..Bet jis man sako, pagaliau gyvenu…kvepuoju…kolioja mane visokiais zodziais..Stengiuosi nebendrauti, nes gyvename viename bute…Siandien bandziau kalbeti graziai, bet jis tuo pasinaudojo ir vel bando zeminti..izeidineti…Nezinau, ar tai besikartojanti depresija…pozymiai,kurie buvopries 6metus..Ar kas? Neatpazistu zmogaus..visiems buvome ideali seima…kaip galima per dvi dienas tiek prilipti prie kitos moters?Jis nori kuo greiciau skirtis…Sedziu ant raminanciu…nemiegu…gaila vaiku…zliumbiu…Nezinau,kaip tai istverti?Tik jauciu, kad turiu paleisti…kad jeigu nemyli, per prievarta nebusiu mylima…

  49. Laimis says:

    Kažkaip ramiau perskaičius komentarus.Supranti kad ne vienas kenti…
    Susipažinome prieš 4 metus,kai ji atėjo dirbti į tą pačią įmonę,kurioje dirbu aš.Abu turėjome antras puses.Abu jas metėm dėl vienas kito.Gyvenom kaip pasakoj,kol kažkas pasikeitė.Žinojau kad ji pametus galvą dėl manęs,kalbėjo apie santuoką,vaiką.O aš rodžiau savo principus,kažko laukiau,pykdavau dėl nieko,ji kankindavos dėl to..Kol šią vasarą pareiškė jog išvyksta porai mėnesių padirbėti į užsienį.Prakeikiu tą dieną kai leidau jai išvykti,bet tada nenumaniau nieko blogo.Tie 2mėn.pavirto į 4.Pradžioj bendraudavom šiltai.Myliu,pasiilgau ir t.t.Bet po to iš jos pusės ėmė viskas šalti.Kankinaus.Stengiaus,keičiaus tiek išore,tiek vidumi.Bet ji grįžo visiškai kitas žmogus.Šalta kaip ledas.Jau dvi savaites einu kryžiaus kelius kad ją susirąžinčiau.Vakar pasakė kad viskas baigta..Dėl visko kaltinu tik save,galėjom jau būti šeima.Bet buvau paskutinis asilas,nevertinau..O dabar kenčiu,labai kenčiu.Negaliu nei miegoti,nei dirbti,nei bendrauti su žmonėmis.Mečiau sportą.Nebenoriu gyventi.Nenoriu kad ji priklausytų kažkam kitam..Bet jau nebežinau kaip elgtis,bandyti dar kažką,ar paleisti…
    Laimis

  50. Laimis says:

    Iš šio praradimo gavau didžiulę pamoką-vertinti tai ką turi.Nes jei prarandi dėl savo kaltės,tai skausmas,savęs kaltinimas ir noras atsukti laiką atgal tampa nepakeliami…Norisi net ne verkti,o kaukti viską prisiminus.Belieka tik melstis ir tikėtis Dievo pagalbos…

  51. Gitana, Laimi, kitų pasidalinimai išsiskyrimo ir aštraus skausmo situacijose tikrai padeda. Lengviau, kai išgirsti, kad ne tavo vieno širdis dužo ir plyšo. Tas skausmas- jis mažėja ir išsibaigia, kad ir kaip nepakeliama kartais atrodo. Ir dar labai svarbu, nepamesti vilties, kad palengvės, praeis ir išsivaikščios viskas. Sėkmės!

  52. Agne says:

    Sveiki,
    perskaiciau jusu visu istorijas. Jus, visi man padejote viena koja atsistoti ant pavirsiaus. Nors po issiskyrimo su mylimu zmogumi praejo jau 5 menesiai, deja, skausmas ne ka ir sumazejo…sportuoju.Tai dziugina kuna ir siela. Bet mylimojo niekas nepakeis.
    O istorija yra labai ilga ir paini. Viskas uztruko 5 metus. Tiek buvom pazistami.pazinties pradzioje viskas buvo tik oficialus bendravimas. Jis buvo vedes.Niekada neardyciau kitu santykiu.Viena diena netiketai susitikus mieste, pasikalbejus, suzinojau, kad jis jau beveik metus negyvena su zmona ir vyksta skyrybu procesai. Pradejom susitikineti. Jam buvo sunkus metas, bet as buvau salia ir jam padejau vel ir vel zvelgti i gyvenima pozityviai. Jis sake, kad su manim gera ir ramu. Jis kalbejo, kad busim laimingi kartu. Jis zinojo, kad noriu kurti seima. Su manim jis sake to nori.Bet atejo diena, kai buvo padeti dokumentuose parasai. Skyrybos. Po tos dienos zmogus tapo visiskai kitoks… pasake, kad nebegali man nieko pasiulyti. Nebeturi nieko. Bandziau jam paaiskinti, kad man reikia tik jo, atrode, kad jis to negirdi. Buvo toks saltas, nors ir kartojo kaip jam patinku… mes issiskyrem, nors to visai ir nenorejau. Buvau soke, kol supratau, kad visas grazus laikas praejo.
    Dabar neberandu sau vietos. Sirdis iesko tik jo. Pirma karta galiu pasakyti, kad as myliu zmogu, bet jis isejo… ar jis sugris…? Klausimas ar laukti… gyvenu toliau, bet tuo paciu ir laukiu…

  53. Laimis says:

    Būtent,tas skausmas einant laikui nemažėja.Mano atveju praėjo mėnuo laiko.Sunkiausia kai sugrįžti į prisiminimus,neišeina jų išmesti iš galvos.Bijau kad jei nesusitvarkysiu su savo mintim,pastrigsiu praeityje…

  54. Ačiū už pasidalinimus!
    Patyrus išsiskyrimo skausmą ypač svarbu ieškoti sau atsakymų, kas ir kodėl įvyko, kaip dar kitaip čia galėjo būti?.. ko aš troškau, ko tikėjausi, ką bent iš dalies gavau, o kur visiškai nusivyliau, ką daryčiau kitaip ir t.t.. Verta pasvarstyti ir apie perspektyvą: pvz., ar po dešimties metų vis dar sielvartausite dėl santykių baigties?.. Svarbu sau priminti, kad skausmas nesitęs amžinai, bet jei jis nepakeliamai aštrus ir nesilpnėja po 3-6 mėnesiams praėjus, siūlyčiau nebesikankinti vienam, ieškoti psichologo konsultacijos.
    Sėkmės visiems!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*