Išsiskyrimas – pasaulio pabaiga ir naujos pradžios

Išsiskyrimas skyrybos
Išsiskyrimas – būtina ir neišvengiama santykių dalis, nes visi santykiai, kaip ir pats gyvenimas, turi pradžią ir pabaigą. Deja, šis filosofinis rakursas neišgelbsti nuo skausmo tų, kuriems tenka išgyventi išsiskyrimą. Vis dėlto, daugiau žinant apie šį procesą, ištverti darosi lengviau.

Šiame straipsnyje kalbėsiu apie poros santykius ir jų žlugimą, neliesdama santuokos nutraukimo ypatumų. Šeimos skyrybos, nors daug kuo panašios į poros išsiskyrimą, yra tam tikra prasme aiškesnės, socialiai sankcionuotos. 

Kodėl taip skauda?..

Nesvarbu ar santykiai tęsėsi tris savaites, ar tris metus. Juos nutraukiant skauda, nes netenkame ne tik to, kas buvo, bet ir to, ko nebuvo, tačiau gal kada nors būtų buvę… Netenkame vilčių ir svajonių, iliuzijų ir fantazijų. Kuo daugiau iš santykių tikėjomės, kuo mažiau iš tikrųjų pažinome partnerį ir save patį, tuo sunkesnis atsiskyrimas.

Žlungant santykiams gali atrodyti, kad miršta visas pasaulis. Visi „mes“, visi „mūsų“ nustoja galioti. Santykiai gali būti varginantys ir kankinantys, tačiau kol jie yra, mes jaučiamės didesni ir pilnesni. Mūsų „AŠ“ yra tarsi stipresnis, kai šalia jo – „MES“. Tas „MES“ gali atrodyti labai svarbus, būtinas ir nepakeičiamas. Tada darosi nesvarbu, kad „AŠ“ jaučiasi prarytas ar sugniuždytas, užmirštas, o gal ir visai nematomas… Susiliejimas gali būti toks stiprus, kad nuosavas „aš“ ir partneris išgyvenami kaip to paties kūno dalys. O kas gi norės atsisakyti savo kojos?.. Tegu ir skaudančios.

Psichoanalitikai sunkumus skiriantis sieja su ankstyvosios vaikystės traumomis. Dėl nesaugaus prieraišumo ir šilto, mylinčio ryšio stokos vaikas gali išmokti bijoti vienatvės, įsisavinti apleistumą ir bejėgiškumą, nesijausti pajėgiu priimti gyvenimo iššūkius. Svarbu ir tai, kaip formavosi ryšys su kitos lyties tėvu, kokią žinutę žmogus gavo per tuos santykius.

„Mama mane atvesdavo į darželį dar prieš jam atsidarant. Sargo kambaryje laukdavau, kol jis atsidarys. /…/ Niekada nežinodavau, kada ir kas mane pasiims. Visaip būdavo. /…/ Kartais kas nors iš didesnių vaikų parvesdavo mane namo, kartais su šeimyninkute keliaudavau pas ją į namus  ir ten laukdavau…“

Vaikui sunku įtakoti situaciją. Jis yra priklausomas ir bejėgiškas. Ši būsena gali giliai įsirašyti į atmintį ir nesąmoningai veikti dabartinės situacijos supratimą.

Savita skausmo dozė formuojasi ir tuomet, jei pora turėjo seksualinius santykius, ypač jei jie buvo pirmieji. Esame kūniškos būtybės. „I’m somebody, I’m body“, – pabrėžė geštaltinės psichoterapijos metras F.Perlzas. Nors šiandieninė kultūra propaguoja vartotojišką, kasdieninį požiūrį į lytinius santykius, pasąmonėje ši patirtis lieka susieta su asmeniškiausiais, giliausiais išgyvenimais, netgi sakralumu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Sunku paleisti tą, su kuriuo susiję esminės, transformuojančios patirtys. Be to, kūniški ryšiai, aistringas įsitraukimas trukdo iš tikrųjų matyti ir pažinti partnerį. Dėl tos priežasties pasirinkimai gali būti netinkami, kartais akys užmerkiamos netgi prieš akivaizdžius ir nesuderinamus skirtumus. O vystantis santykiams juos nutraukti darosi vis sunkiau.

Išsiskyrimas – nevykėlių lemtis?

Išsiskyrimas dažnai tampa skaudžiu smūgiu savigarbai. Gali iškilti kaltės ir gėdos jausmai, apnikti mintys, kad esate blogas, nesugebate bendrauti, išlaikyti santykių… Šios mintys bus ypač gajos, jei ir iki išsiskyrimo turėjote abejonių dėl savo vertės, nepasitikėjote savimi. Situaciją apsunkina ir tai, jei į išsiskyrimą, santykius ir patį gyvenimą žiūrite ne kaip į procesą, bet kaip į rezultatą, ir skubate rašyti sau pažymį, įvertinti save kaip „šaunuolį“ ar „nevykėlį“. Nejautrios aplinkinių pastabos ar klausimai taip pat gali žadinti kaltės jausmą ar gailestį sau. Pažeidžiamumą galite sumažinti stiprindami savivertę ir autonomiškumą, užsiimdami širdžiai miela veikla, laiką leisdami su tais, kurie jus supranta ir palaiko. Stenkitės būti jautrūs patys sau ir suvokdami, kad situacija tikrai sunki, kuo gražiau ir maloniau su savimi elkitės. Tačiau nepulkite ir į kitą kraštutinumą – neužsidarykite nepaguodžiamos ir nekaltai nuskriaustos aukos vaidmenyje. Noras atkeršyti, pyktis ir priekaištai, bandymas dar ir dar kartą aiškintis santykius būtų taip pat neproduktyvios strategijos, rišančios prie praeities ir trukdančios keliauti toliau. Geriau pripažinkite, kad santykių metu būta visko. Padėkokite už gražias akimirkas ir pasistenkite atleisti sau ir partneriui už viską, kas buvo ne taip.

Norėdami padėti sau, pažvelkite į situaciją plačiau: geriau įsižiūrėkite į tai, ko santykyje išmokote, ką verta buvo daryti kitaip. Rekonstruokite santykių istoriją, atskirkite savo ir partnerio indėlį. Pastebėkite, ką gavote ir ką davėte, ką darytumėte kitaip ir pamatykite save paaugusį, brandesnį. Klauskite savęs: „Ką man davė šie santykiai? Kaip jie mane praturtino? Ko aš išmokau? Ką gavau? Ką praradau?..“ Bandykite kurti perspektyvą ir atitolinti savo kančią. Įsivaizduokite, kad statote filmą apie jūsų santykius ir išsiskyrimą. Koks būtų to filmo žanras? Kam jis skirtas? Kokia pagrindinė filmo idėja?..“

 Kiek dar tai truks?..

                       Skiriantis labai paaštrėja dabarties išgyvenimas, sulėtėja laiko tėkmė ir kyla klausimas, kiek dar tai tęsis?.. Išties viskas lengviau ištveriama, kai bent apytikriai žinomos laiko ribos. Pusiau juokais sakoma, kad santykių žlugimo žaizdoms užgydyti reikia pusės to laiko, kurį pora išbuvo kartu. Visgi labiau pagrįsta nuomonė, kad išsiskiriant galioja krizėms įprasti dėsniai, ir praėjus 2 – 3 mėnesiams po santykių nutraukimo pasijusite geriau. Emocinės žaizdos negali gyti, kai žlugusių santykių taip ir nepavyksta iki galo nutraukti, ir po to, kai pora JAU išsiskyrė, jis ir ji vėl susieina, susitikinėja ar kitaip bendrauja. Nesvarbu, kad jie konfliktuoja. Konfliktas tokiu atveju leidžia išlaikyti santykius ir netgi juos sustiprina. Susitikimai leidžia išlaikyti iliuzija, kad santykiai gali tęstis, kad jie turi ateitį. Čia reiktų sąžiningai atsakyti į klausimą, kaip matote save po penkių, dešimties, penkiolikos metų?.. Kur esate ir ką veikiate?.. Kas yra šalia jūsų?.. Ar galite įsivaizduoti bendrą ateitį su žmogumi, su kuriuo dabar bandote išsiskirti?..

Kartais išsiskyrimą labai apsunkina tai, kad santykius bandoma nutraukti tuo pačiu būdu kaip jie ir buvo kuriami – bendradarbiaujant. Ieškoma susitarimo, laukiama iš partnerio išlaisvinančių žodžių, bandoma likti draugias. Kartais taip iš tikrųjų nutinka, tačiau tai pakankamai reti atvejai. Bendradarbiavimo strategija trukdo nutraukti ryšius, nes išsiskyrimas reikalauja autonomijos. Leiskite sau pykti. Pyktis suteiks energijos, kuri taip reikalinga brėžiant ribas ir atsiskiriant.

Dažnai manoma, kad tiesiog kartu gyvenusioms poroms skirtis yra lengviau nei toms, kurios gyveno susituokę. Tačiau taip manyti nėra tikslu. Suprantama, viskas labai individualu, tačiau skirtis tiesiog pagyvenus kartu gali būti daug sunkiau nei tuomet, kai buvo užregistruota santuoka. Atrodo formalumas, tačiau per jį santykiai įgauna socialiai patvirtintą struktūrą ir aiškesnes ribas, skiriantis randama daugiau pavyzdžių, su kuriais galima tapatintis. Panašu, kad sunkiausia skirtis toms poroms, kurios kurį laiką gyveno kartu ir kūrė bendrus, ilgalaikius planus. Santykiams žlungant tokios poros tarsi pakimba ore. Atrodo, kad jie negali nei gyvent kartu, nei išsiskirti, nei priimti atskirų, nepriklausomų sprendimų.

 Jūs galite sau padėti

psichologas vilniuje, išsiskyrimas, skyrybos neištikimybė

Išsiskyrimo skausmas dažnai lyginamas su netektimi ir gedėjimo išgyvenimu. Šveicarų mokslininkė Elizabeth Kubler – Ross, dirbdama su mirtinai sergančiais ligoniais, išskyrė 6 reakcijos į netektį fazes. Jos gali atitikti ir išsiskyrimo išgyvenimą. Iš pradžių išsiskyrimas šokiruoja (I fazė – šokas). Tada bandoma jį nuneigti (II fazė – neigimas). Vėliau kyla pyktis, bandymai derėtis ir išvengti išsiskyrimo, galiausiai ateina depresija (pyktis, derybos, depresija – III, IV, V fazės). Galime sakyti, kad liūdesys ir sielvartas, kurį jaučiame išsiskirdami yra artumo kaina. Šie jausmai rodo, kad turėjome kažką labai vertingo… Įveikus liūdesį, ateina priėmimas ir susitaikymas (VI fazė). Šios fazės dažniausiai būna labai susimaišiusios. Tai nėra atskiros pakopos, kurias įveikiant nuo apatinės sklandžiai peršokama ant viršutinės. Vis dėlto toks patirties struktūravimas gali nuraminti ir suteikti vilties.

Išsiskyrimo sukeltą skausmą sumažinti padeda ir ritualai bei simboliniai veiksmai. Jie suteikia išsiskyrimui struktūrą, mažina bejėgiškumą, žadina stabilumo ir tapatumo išgyvenimus, primena apie gyvenimo tėkmę. „Kai skyrėmės ir man buvo labai sunku, aš keldavausi kuo anksčiau ir važiuodavau į darbą. Leisdamasi nuo Šeškinės kalno matydavau tekančią saulę ir jos apšviestą Vilnių – šis vaizdas mane labai ramino ir žadino viltį, kad mano skausmas ne amžinas, jis praeis…/…/ Viskas praeis /…/ Tie bažnyčių mūrai – jie šimtmečius stovi“

Besiskyriantys žmonės kartais išmeta daiktus, kurie primena apie partnerį, grąžina ar sudegina nuotraukas ir laiškus, keičia gyvenamąją vietą, imasi intensyviai sportuoti ar užsiima kita, įtraukiančia ir užsimiršti leidžiančia veikla.

„Atrodė, kad negaliu liautis apie jį galvoti. Buvo labai gaila savęs, kartu praleisto laiko, to kiek jam daviau… Vieną vakarą buvo labai sunku. Verkiau /…/ paėmiau telefoną ir norėjau jam paskambinti, bet žinojau, kad neverta to daryti… Atrodė, kad man skaudės visą gyvenimą /…/ Bet aš nusprendžiau, kad turiu iš to išeiti. Sėdau ir parašiau jam laišką. Tiesiog surašiau viską /…/ Paskui padariau iš jo lėktuvėlį ir išmečiau pro langą /…/ Tas laiškas buvo labai svarbus. Pasijutau stipresnė.“

 Vien tik meilė valdo mus?

Jei išsiskyrimo kančios vis tęsiasi ir atrodo neįveikiamos, išsiskyrimą galima lyginti su priklausomybės įveikimu. Gali būti, kad skirtis sunku, nes per santykį susiformavo priklausomybė, kurią įveikiant tenka išgyventi abstinancijos sindromą ir kitas kovos su priklausomybe stadijas. Priklausomybė santykiuose, kaip ir kitos priklausomybės formos, skatina žmogų veržti prie aistros objekto, negalvojant apie pasekmes ir žalą. Priklausomas žmogus nepajėgia pasirūpinti savimi: savo mityba, miegu, sveikata, kitais poreikiais. Apsėdimas toks stiprus, kad atrodo dingsta gebėjimas brėžti ribą ir priimti tikrovę. Apie tokios „meilės pančių“ terapiją rašė I.Jalomas novelėje „Meilės budelis“.

Meilė, kurią tiksliau vadinti priklausomybe, gali nepaprastai įtraukti. Žmogui ima atrodyti, kad visas gyvenimas – tai santykiai su mylimu žmogumi. Jei jo nėra – nėra gyvenimo, nėra džiaugsmo. Tokiu atveju sunkiausia yra pati pradžia ir tai, kad kartais žmogus iš tikrųjų nenori visiškai atsisakyti pražūtingų įpročių ir jų mesti. Taigi, pirmiausia būtinas jūsų pačių tvirtas apsisprendimas, kad norite ne tik nutraukti santykius, bet ir išsivaduoti iš emocinės priklausomybės. Priklausomybės pripažinimą ir sprendimą iš jos vaduotis turėtų sekti tikrųjų jausmų rekonstrukcija ir grįžimas prie savęs, santykių su savimi taisymas.  Taip pat svarbu priklausomybės istorijos pasakojimas ir supratimas, priklausomybės ištakų pažinimas.

Išsiskiriant, kaip ir įveikiant priklausomybę, labai svarbu rasti atsakymą, kodėl aš nutraukiu santykius. Nesvarbu ar esate tas, kuris palieka, ar paliktasis – vis tiek būtina rasti atsakymą, kodėl nusprendėte trauktis?.. Atsakymas sustiprins jūsų motyvaciją atsiskirti ir versti naują puslapį. Be to, kuo geriau žinosite atsakymą, tuo didesnė tikimybė, kad išvengsite santykių modelio pasikartojimo.

Priminkite sau, kad esate ne vienintelis, kuriam tenka išgyventi išsiskyrimo skausmą. Savitą išsiskyrimų kelią praeina kiekvienas žmogus. Daugybė, taip pat kaip ir jūs, kankinosi nutrūkstant šiems saitams. Pabandykite atsitraukti ir dėmesį, kuris buvo prikaustytas prie partnerio ir savųjų išgyvenimų, skirkite kitiems. Išgyvenant skausmą ir kančią, prasminga atsisukti į kitus ją patiriančius žmones ar gyvūnus. Nuolat sau priminkite, kad meilės pripildyti gali būti ne tik romantiški polėkiai ir partnerystė, bet ir kiti santykiai bei pati kasdienybė. Juk meilė gali būti amžina. Ir dėl to verta nuoširdžiai pasistengti.

Psichologė Jurga Dapkevičienė
Psichologo konsultacija Vilniuje – www.psichologejurga.lt
 G a l i   b ū t i   į d o m u :
Gyvenimo prasmė – atgyvena ar būtinybė?  Ką slepia seksualinis potraukis? Našlaitė tampa šeimininke

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 101    Average: 4.5/5]
Išsiskyrimas – pasaulio pabaiga ir naujos pradžios written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.5/5 - 101 user ratings
Tagged with: , , , , ,
Posted in Santykiai
23 comments on “Išsiskyrimas – pasaulio pabaiga ir naujos pradžios
  1. Linas says:

    Perskaičiau.Sutikčiau su viskuo,jei galėčiau galvot blaiviai.O kai esi tų pirmų stadijų košėj,visai nelengvėja ir baigiasi raminančiųjų tablečių atsargos,tai…Žodžiu,straipsnis geras,tik kažin ar jis padės ligoniui.Anksčiau niekad neprisimindavau,ką sapnuoju,o dabar…Naktį pabundi,sėdi ir jauti,kaip visas kūnas virpa…Draugui įtaria vėžį,o aš dar pagalvoju,kuriam iš mūsų prasčiau…
    Ir dar.Straipsnio pagrindinė idėja,kad jei skiriesi ar išsiskyrei,tai reikia viską baigt,tik bėgt ir lėkt šalin.Pripažįstu,kad pats turiu turbūt mažai šansų,bet dar bandysiu ją susigrąžint,kol kas atrodo,kad tai darysiu iki gyvenimo pabaigos.O jei pavyks,tai pasakysiu Jums ir parašysit dar vieną straipsį…
    Ačiū Jums
    Linas

  2. Ačiū, Linai, už liudijimą. Atrodo, kad pačiam dabar labai sunkus metas. Turbūt net sunku patikėti, kad kančia nebus begalinė ir turbūt ne mirtis ją nutrauks. Atrodo, kad protas jau dabar sako: “Dėk tašką ir gyvenk toliau”, tačiau sukyla jausmai ir proto balsas nutyla…
    Ar gali būti, kad tokio didelio skausmo kartais net paleisti nesinori? M? Juk tai toks ypatingas reikalas, kad net vėžio tikimybė prieš jį yra vieni niekai. Kur čia paleisi, o jeigu bus paskelbtos kentėtojų varžybos?.. Dalyvautumėte?.. – Jums, žinoma, geriau žinoti.
    Ramybės ir sėkmės.

  3. Linas says:

    Miela Jurga,gali atsitikt,kad neapsieisiu be Jūsų,specialistės,individualios pagalbos.Bėda tik,kad vietoj specialisto psichologo šalto dušo labiau norisi kokio nors burtininko paslaugos…

  4. Ne visada tai, ko mes norime idealiai sutampa su tuo, ko mums reikia. O ir kuo jau čia tas burtininkas bepadėtų…

  5. Neringa says:

    Tokia pati būsena, kaip ir Linui. Skaitau straipsnį ketvirtą kartą ir bent tą akimirką nukreipiu nuo savęs mintis. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad su manimi taip gali atsitikti, visada atrodo būdavau labai stipri… Savo būsenos apsakyti net negaliu, viskas ten sudužę į mažus šipuliukus… Visad būdavau prieš vaistus, bet dabar be jų tiesiog neįmanoma… Kiek dar tai tęsis!?

    Linai, kaip tu ištvėrei?

  6. St. says:

    Sveiki, visi. Straipsnis teisingas, minčių išdėstymas, fazės… Viskas kaip ir gražu, tačiau ne ne viskas taip paprasta. Išgyvenu tą patį ką Linas ir Neringa. Kai tik atrodo jau susitaikai ir nuteiki save, ir mintys ten kur turi būti, ir tiesiog džiaugiesi kuo tik gali… Vėl krenti į duobę. Psichologas + vaistai. Nors tik pirmas etapas su jais, tačiau jie bus bejėgiai, ne dėl nusiteikimo taip sakau, o dėl to, kad tai priemonės susikurti iliuzija (ypač vaistai), kad yra kitaip ir save apgauti, nors supranti, kad nėra kitaip. Nežinau kiek turi praeiti laiko, nežinau ką reikia veikti, bet skausmas toks, kad net sunku žodžiais apsakyti.
    Kas padės? Laikas? Kitas žmogus? Manau niekas, tik tu pats. Mes nei vienas iš čia komentuojančių, nepaleidžiame to žmogaus, todėl ir negyjame, todėl ir skauda, nes patys to norėdami – kenčiam. Kaip sakoma: “find what You love and let it kill You”. Mes tai suradome, bet tai buvo verta vis tiek, tai buvo kažkas nuostabaus. Norėčiau Jums visiems padėti, nes atrodo, kad kitam žinai ką pasakyti, kaip, išklausyti, paguosti, patarti, nuteikti ir pan., o sau… Sau nieko negali padaryti, nes prieš save turi būti pats. Stiprybės visiems. Vienaip ar kitaip, mes tai ištversime ir mylėsime vėl. Tomas

  7. Kaip šviesu, kai meilės kankiniai į kitus kenčiančius su atjauta atsigręžia, jiems stiprybės linki. Džiaugiuosi, kad straipsnis tam priežastimi tapo.
    Na, o Linas čia nuo 2015 m. nebevaikšto. Matyt pasveiko ir poreikio nebėra. Ir visiems taip bus, net jei dabar taip neatrodo 😉

  8. eleonora says:

    Aš nežinau, kuri fazė dabar. Gal V? Šokas, neigimas, pyktis, derybos lyg ir buvo.
    Praėjo jau 1,5 mėnesio. Kaip išsigelbėjimo laukiu gegužės pabaigos. Bus praėję šiek tiek laiko. Perskaičiau straipsnį ir viską puikiai suvokiu. Kaip gerai, kad viskas baigėsi. Bet nurimti neduoda neišsipildę lūkesčiai ir atstūmimo jausmas. Iki išprotėjimo šitas jausmas kankino kasdien. Ir sugrįžta tik gražūs prisiminimai. Why? Be sustojimo kyla klausimas, ar tam žmogui jau gerai be manęs? Truputį žlugdanti situacija.

  9. Juste says:

    Siuo metu isgyvenu toki laikotarpi, kurio niekam nelinkeciau. Tas issiskyrimo jausmas neapsakomas zodziais, kai myli zmogu. Atrodo, lyg peilis i nugara ismeigtas.Nezinau, kaip as dar gyva. Raminamuju nevartoju. Bet jeigu taip toliau nezinau, kaip “pasveiksiu”. Neatrandu tos vidines ramybes, labai sunku.

  10. Ačiū už pasidalinimus. Eleonora, sunku būti vis dar prisirišus ir nepasileisti, nors ryšys jau nutrūkęs… Ar bent kokia ribą savo „kabėjimui” turite? Kiek dar reikės laiko, kad paleistumėte? Nors dar ne daug jo ir praėjo. Sėkmės!
    Juste, gerą metagorą įvedėte- peilis į nugarą,dar pridurčiau- nepasiekiamoje vietoje. Būtų gerai surast pagalbos. Sėkmės!

  11. ... says:

    O kaip išmokti paleisti sakykit? Ačiū visiems, kurie pasidalinot savo mintimis komentaruose, paskaičiau ir supratau, kad esu ne viena. Jau metai praėjo, atrodo sugijo viskas, kol neklibinau. Pradėjome taikytis, bendrauti, ir po to, kai jau viskas pradėjo stoti į vietas jis –
    dingo… o atsiradęs pranešė, jog turi kitą ir man nieko nebejaučia… po 6 metų draugystės. Kaip įmanoma nubraukti 6 metus drauge dėl kelių mėnesių įsimylėjimo, kaip galima prašyti susitaikyti o paskui taip žiauriai nužudyti viską… Niekaip nesuprantu… Prašau padėkit, pasakykit, kaip priimti viską? Kaip susitiakyti?

  12. Danguolė says:

    Jūsų straipsnis daug ką paaiškino kaip toliau elgtis gyventi.. bet kaip nustoti galvoti apie tai kad jis susiras kitą ir bus laimingas, o tu ne.. Kaip nustoti rūpintis žmogumi kurį taip myli bet jam tu nerūpi. Ir ta baimė iš naujo pamilti nes bijai ir vėl nudegti..

  13. Danguole, aš gerai žinau, kad sunku paleisti meilės objektą ir pripažinti, kad, tiesą sakant, mylėjai savo viziją, įsivaizdavimą, o ne tą realų žmogų, kuriam iš tikrųjų netgi nerūpi. Fantazijos apie tai, kaip jis ten susiras ir bus laimingas šaknys – jūsų savigaila. Ir tikrai, gerai, kad mokame savęs pagailėti. Betgi viskam turi būti saikas.
    O jau atsisakyti eiti į santykį, nes gali skaudėti – tai dvigubai save nuskriausti. Sėkmės ir ramybės jums.

  14. Elena says:

    Ačiū visiems už pasidalinimus, kiek mūsų daug ir kokie panašūs mūsų išgyvenimai, norėčiau jus visus apkabinti. Jau 2 mėnesius ir aš išgyvenu šitą košmarą, mane paliko vyras po 8 metų draugystės ir dabar laimingai gyvena su kita. Skausmas stipresnis nei mano jėgos jį priimti. Priimti, kad dar artimas ir mylimas žmogus nenori ir niekada nenorės būti su manimi, kad megzti su juo ryšį yra beprasmiška ir net neleistina. Jaučiuosi nužudyta, bet gyva. Stiprybės mums visiems, tepadeda mums Dievas!

  15. Skausmas says:

    Nenorėčiau kalbėti apie patį straipsnį. Jis daugmaž toks, koks ir reikalingas žmogui dabartinėje jo būklėje, kai atrodo, jautiesi lyg baisiose kančiose kankinamas šuo ir kiekviena tavo ląstelė plyšta į bozonus ir išsibarsčiusios pakampėse kaukia, kai garsiai šaukt neišeina. Bandai ieškoti išeities. Sieki šviesos greičiu pabėgti nuo skausmo, bet jis po akimirkos, žiūrėk, šalia. Ir tada krioki, nepaisant nieko. Jei nepadeda, tada dar krioki. Savigaila? Ką aš žinau. Gal kas ir save plaka rimbais. Tai normalu. Vienas gailisi savęs, kitas, kaip aš asmeniškai, kaltinu tik save, nedėmesingumą ir etc., kurie paskatino žmogų pasitraukti. Kelias dienas buvo stadija: turiu susigrąžint. Šiandien, kai pasiekiau jau visišką dugną, susigrąžinti žmogų, manau, būtų neišmintinga ir reikia save suimt į rankas. Bet skausmas, iš esmės yra labai panašus visų ir tos stadijos, ko gero, pateiktos teisingai. Skausmą aprašyčiau kaip beviltiškos situacijos suvokimą. Kai žinai, kad žmogaus šalia jau nebėra, nors tikrai žinojai, kad esate vienas kitam skirti. Banalu? Galbūt. Prisikurta vilčių, lūkesčių. Banalu? Ko gero taip. Bet suabsoliutinti, kaip ir pritaikyti straipsnio prie kiekvienos konkrečios situacijos – nedrįsčiau. Tai būtų per drąsu, nes kiekvienas iš mūsų turime unikalią pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, daug smulkmenų ir dalelių, kurios kiekvieną iš mūsų daro unikaliu ir susitikimą bei santykį su kitu unikaliu žmogumi, taip pat daro unikalų. Dabar, kai išsikriokiau ir šiaip ne taip ištvėriau nepaskambinęs štai jau kelias valandas (nes kiekvienas toks skambutis ar žinutė, siaubingai kerta per savivertę), jaučiuosi šiek tiek geriau. Išties tai padeda (blyn, ir vėl kriokiu). Jei išgyvensiu iki ryto nepranešęs jai apie savo egzistavimą (ar egzistenciją/vegetavciją), turėtų būti lengviau. Paleisti žmogaus kol kas nesinori, o ir negali, kai skausmo trimitai plėšo būgnelius. Mano verdiktas – ačiū, kad parašėt tekstą. Bent yra kur išsiliet. Stiprybės visiems.

  16. Ačiū, Skausme. Aš gerai žinau, ką reiškia skirtis, paleisti,išbūti vienam, nepranešus tam kitam, kaip aš kenčiu ir kaip baisiai jis pasielgė. Kelionė iki supratimo, kad skausmas augina, yra labai ilga. Patyrusi skausmą, aš jau kita. Skausmas daug išmokė, be jo tikrai nebūčiau tuo, kuo esu.Kad ir kaip sunku tai būtų.

  17. Skausmas says:

    Yra dvi naujienos. Viena gera, o kita dar geresnė. Neskambinau, jokių SMS, todėl jaučiuosi labai blogai. Gilus liūdesys. Viduje dar plėšo į gabalus, bet jau ne taip, kaip vakar. Tai gera naujiena. O dar geresnė naujiena kita. Sporto klubas, metinis abonentas – check 😀
    Kaip bus toliau, nežinau. Svarbiausia šiuo laikotarpiu – priimti, kad ji išėjo. Išėjo negrįžtamai. Kol kas sunku su tuo susitaikyti, bet teks. Kitaip – pražūtis ir amžini pančiai. Tiesiog nėra kitos galimybės. Kančia yra viso ko dalis. Kančia įprasmina mūsų pamokas, kurias turime išmokti, todėl riekia su tuo susitaikyti. Kenčiant, bet susitaikyti. Tai tiek naujienų.

  18. Arturas says:

    Svaigsta visi apie meile,paskui kencia..tai kas isvis ta meile? as ja isivaizdavau kaip meile vaikui,mamai,taip ir partneriui-kad ir kas bebutu,niekad nepaliksi savo meiles..nes juk tai meile..bet..po 15 metu mes atskirai..isitikinau tik viena-gyvenime tik du variantai,arba tu valgai kita,arba tave..nera jokios atsakomybes,jokio suvokimo tik noras gauti bet ne duoti.paziurekit i skyrybu skaiciu-visuomene serga,ka cia noret..ir kaip gali susitaikyt su tuo,kai vienintele tavo moteris iseina su 2 tavo vaikais?

  19. Artūrai, skyrybos, ilgametės santuokos iširimas yra kita, tragiška ir dramatiška tema. Ir sužeistųjų čia dar daugiau. Natūralu, kad nusivylimas valdo ir tikėti santykiais, meile tokiam etape itin sunku. Ypač jei niekaip nepavyksta pamatyti savojo indėlio, ir vis atrodo, kad viską viską atidaviau, ir taip mane nuskriaudė… Kaip tada ko nors iš situacijos pasimokyti? Kaip atsiverti naujam ryšiui? Kaip padaryti jį geresnį?..

  20. Arturas says:

    Siam etape..viskas suskirstyta siam gyvenime i etapus-darbas,finansai,deja ir meile..ir zmones neturi suvokimo,atsakomybes jausmo,tardami priesaika negirdi ka sako..ir kam galvot? Kam stengtis? Juk visur etapai.pasiskaitei internetuos-a,normalu,skyrybos,vaikai traumuoti,dabar reik pereit etapus..paskui vaikam reik pereit etapus,paskui dar kitus etapus kai nauja teti mama parves..baisu pagalvot kaip vaikai gyvens kaip ir su kuo kurs seimas.deklaruojama pastoviai kad seima-pagrindine vertybe,o is tiesu-belieka graudziai sypsotis..ziuri zmones pinigu,pramogu,lengvo gyvenimo..numoja ranka i visas vertybes.tik kai koks pvz.Stevea’s Jobsas mirdamas pasako,kad ne del to gyvenau,kad svarbiausias dalykas-artimieji,saugokit savo artimuosius,del to verta gyvent.tada niekas to negirdi,nenori zmogus to suvokt,kad ko gero tada kai per velu,viska supranti..

  21. Rita says:

    Vilkedama naktinius marskinius, avedama slepetemis ziemos nakti ciuoziau paskui iseinanti vyra. Nesustojo, nepasiliko. Ziurejau i 10 menesiu vaika, ir kartojau sau: “gyvensiu, nepasiduosiu”. Neisliejau ne vienos asaros, kad ir kaip skaudejo. Toks tatai buvo santuokos nutrukimas. Kitas issiskyrimas ne trupucio neprimine pirmojo. 9 metus susitikinejau su vyriskiu, kol pagaliau pajutau, kad tie santykiai tapo stovinciu vandeniu. Mirtinai bijojau skausmo, todel 9 menesius masciau, kaip tureciau pasielgti. Kai pagaliau isdilaisvinau, stacia galva neriau i naujus santykius, kurie truko 3 dienas. Issiskyrimas buvo toks baisus, kad pesokau visas tas 5 ar 6 cia paminetas stadijas vienu suoliu. Ir jau 15 metu net girdeti nenoriu apie vyrus ar kazkokius ten santykius…

  22. Skausmas says:

    Na štai, praėjo jau daugiau kaip 20 dienų. Esu ties V-VI fazėmis. Prieš tai kurį laiką dar susirašinėjome, pasiskambindavome. Dabar jau penkta diena tyla. Pirmiausiai, padariau tai pats. Pasakiau, kad ją paleidau (mintyse dar ne, bet vis rečiau pagalvoju apie ją). Matau, kad ji pati tarsi ieškotų kontakto per savo postus, tačiau tyliu, laikausi. Nenoriu prisikurti lūkesčių lygioje vietoje.

  23. Vaida says:

    Gera skaityt,kad tu ne vienas toks.Man panaši situacija,kaip Elenos,po 8metų,vyras susirado meilužę.Bandžiau atleist,bet pats nenorėjo.Lieka paleist.Sunku,bet žinau,kad iškęsiu.
    Galiu tik pritarti Skausmui aktyvi veikla padeda.
    Pati lankau sporto klubą,bet aišku nuo streso mažai valgau,tai bent bandau nueit pajudėt lengvai, valandžiukę.
    Ilgi pasivaikščiojimai su ausinuku gamtoje.
    Ir atradau kaip tik naują pomėgį.Šokį.Žodžiu užsiimkim kažkuo,negulėkim,nekaltinkim savęs ir negailėkim praeities ir ateities.Mano 8 metai buvo labai gražūs,bet tikiu meile..ir tikiu,kad dar 60 metų gyvensiu laiminga ir mylima su kitu vyru.Tikėkim meile:)
    Sėkmės visiems ir raskit veiklą..išplaukit grindis,išsivalykit langus,išsipešiokit antakius,tapkit savanoriais.Vieni išeikit į miestą.Mes viską ištversim:)
    Sėkmės:)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*