Laiko valdymas – efektyvi strategija ar varžanti iliuzija?

nerimas, baimė, vėlavimas,pyktis, kaltė,psichologas Vilniuje, psichologo konsultacijos
Nieko nespėju…“, „skubu…“, „vėluoju…“ – replikos, kurias ištariame ar bent išgirstame kasdien. Jas lydi susierzinimas, pyktis, apmaudas, kaltės jausmas ir apgailestavimas.

Kartais jau nuo pat ryto keliamės ir per diena bėgame išgyvendami nuolatinį laiko stygių. Kodėl taip nutinka?.. Ir ar gali būti kitaip?.. Kur dingsta mūsų laikas?..

Būdama dirbanti trijų mažmečių vaikų mama gerai žinau, kad didelę laiko dalį „suryja“ buitis ir kasdieninė rutina. Tačiau juk būna, kad laiko tėkmę pavyksta pristabdyti ir skubos nebelieka. Turbūt kiekviena turime savo oazę, kurioje išgyvename tokią būtį. Man toks laikas – tai pirmiausia mano darbas, susitikimai su klientais. Kuo šis metas kitoks?.. Pirmiausia tuo, kad kiekvieną valandą aš būnu labai susikaupusi, įsitraukusi ir susidomėjusi. Psichoterapiją kartais galima palyginti su puzzle dėliojimu, kai dviese bando sudėlioti bendrą vaizdą čia prisitraukdami, čia atsitolindami. Tuo metu aš niekur neskubu ir niekur nevėluoju. Be to, dirbdama žinau, kad niekur ir nepriskubėsi, šiame procese viskas vyksta savo laiku…

                      Kaip ir kodėl laiko tėkmė pasikeičia kitu metu? Iš kur išdygsta tas „skubu – vėluoju – nespėju“? Pirma, kas įjungia skubos režimą – tai bandymas dirbti vienu metu daug darbų. Tuomet iki galo net nėra aišku, kas ir kiek laiko daroma. Nuolat įjungtas kompiuteris ir atidaryti bent keli „langai“ – elektroninis paštas, facebook, naujienų tinklapis – atrodo netrukdo, tačiau dar ir kaip išblaško, paima dalį energijos. Per nuolatinį atvirumą informacijos srautui mus pasiekia žinios, apie gausybę veiklų ir renginių. Pastangos visur suspėti yra iš anksto pasmerktos. Tenka rinktis. Daugybė tyrimų rodo, kad žmogus labiausiai patenkintas tada, kai renkasi iš 3 -5 variantų. Pasirinkimui didėjant, pasitenkinimas savo pasrinkimu sparčiai mažėja, nes žmogus pradeda gailėtis atmestų galimybių. Darosi liūdna, kai tenka atsisakyti ir pripažinti, kad tikrai ne viską spėsime, pajėgsime, išnaudosime. O jei dar atmestus užsiėmimus įvardinsime kaip tuos, kuriems trūko laiko?.. – štai ir didžiulis laiko deficitas ir bendras nepasitenkinimas, nes nuolat matai, kad tavo atmestuose renginiuos dalyvavo, dalyvauja ar dalyvaus kiti…

Psichologas Tony Crabbe pažymi, kad dar viena priežastis dėl kurios jaučiamės kaip voverės rate yra ta, kad iš mūsų gyvenimo, o ypač iš kasdienybės, dingsta ritualai, ištisi prasmės pripildyti periodai, kurie anksčiau padėdavo žmogui pasiruošti pokyčiams – ir sezoniniams, ir asmeniniams. Visi įvykiai, kuriems turėtų būti ruošiamasi, į kuriuos turėtų būti keliaujama, nutinka staiga, lyg netikėtai. Mūsų dieną retai kada įrėmina rytinė – vakarinė meditacija ar malda. Fragmentuotas gyvenimas, sąsajų tarp atskirų veiklų nebuvimas trukdo pajusti ir išgyventi vienovę. Tiesa, žmogaus psichika nesąmoningai siekia pusiausvyros ir bando atkurti sveikatą. Gali būti, kad kavos gėrimas ar rūkymas – tai ritualiniai veiksmai, kuriais nesąmoningai bandoma struktūruoti laiką, išsikovoti erdvę pabūti su savimi ir sau.

Kokia išeitis?.. Esama kursų, kuriuose žadama išmokyti „valdyti laiką“ (kai pagalvoji – šis žodžių darinys labai juokingas ir puikiai tiktų fantastikos žanrui – tik pamanyk, „laiko valdovai“). Laiko valdymas remiasi idėja, kad išmokę kuo geriau kontroliuoti laiką, greičiau tvarkysite reikalus ir būsite laisvesni, atrasite daugiau laiko sau. T.Crabbe mano, kad greitesnis reikalų tvarkymas tolygu kovai su hidra. Kaip žinia, šis mitologinis sutvėrimas pasižymėjo ypatingais regeneraciniais gebėjimais – kiekvienai nukirstai galvai išaugdavo dvi. Panašiu tempu dauginasi mūsų darbai… Gyvenant laiko kontrolieriaus ritmu kyla didelė rizika, kad bus prarastas spontaniškumas, kūrybiški sprendimai ir įsigilinimas į problemą. Laiko kontrolė, jo paskirstymas ir perskirstymas užkerta kelią natūraliai savireguliacijai, trukdo formuotis struktūrai, kylančiai iš paties savęs, situacijos ir aplinkos pajautimo, visybiško žvilgsnio. Tiesa, racionalus laiko dėliojimas teikia nusiraminimą – viskas atrodo kontroliuojama, tačiau pasitikėjimas natūraliu ritmu dingsta.

saugumas,nesaugumas, nerimas, baimė, pyktis, kaltė Reikia pasakyti, kad žmonija toli gražu ne visada buvo taip susirūpinusi dėl laiko kontrolės. Vos prieš 250 m. laikrodis buvo išimtinai prabangos atributas. Žmonės orientuodavosi ne į laiką, bet į būtinybę atlikti tam tikras užduotis ir situaciją. Žinoma, laiko ribos egzistavo, tačiau jos buvo pakankamai lanksčios: juk nesėsi, nepjausi ir ganyti nepradėsi vien į kalendorių žiūrėdamas. Mūsų darbai šiais laikais retai kada priklauso nuo gamtos ritmų, tačiau mes vis dar galime atrasti savąjį vidinį ritmą ir tempą bei pabandyti įsiklausyti į jį. Mes vis dar galime sąmoningai apriboti ir uždaryti nuolat atvirus, bet nebūtinus informacijos šaltinius, dirbti vienu metu vieną darbą, maksimaliai į jį įsitraukdami. O taip pat sukurti ir išryškinti momentus, kai atsitraukiame ir į savo dienos mozaiką pasižiūrime lyg iš toli: ką šiandien veikėme, kokiuose procesuose dalyvavome – kokias detales šiandien įkėlėme į savo puzzle ir kaip jos dera su visu gyvenimo piešiniu.

Psichologas Vilniuje – Jurga Dapkevičienė
www.psichologejurga.lt
 G a l i   b ū t i   į d o m u :
Gyvenimo prasmė – atgyvena ar būtinybė?  Senatvės dovanos Našlaitė tampa šeimininke

 

Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau

[Total: 0    Average: 0/5]
Posted in Savęs pažinimas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*