Kodėl nemokšos valdo?

Kartais tenka nemaloniai nustebti susidūrus su diplomuoto specialisto, pripažinto kurios nors srities eksperto nekompetencija jo atstovaujamoje srityje. Kyla klausimas – kaip taip gali būti? Kodėl akivaizdžiai nekompetentingas žmogus užima ne jam skirtą vietą?.. Vienas iš trumpų atsakymų į šį klausimą: nemokšų pasitikėjimas savimi labai aukštas. Tuo remdamiesi jie kuria neklystančių ekspertų įvaizdį.

Kruger ir Dunning (1999) atliktas tyrimas rodo, kad žmonės tiek socialinėse, tiek intelektualinėse srityse nelinkę pripažinti kompetencijos bei įgūdžių stygiaus. Ypač tai pastebima tada, kai šių gėrybių itin stokojama.

Buvo sudarytas grafikas, kuris atspindi kaip susiję realios žinios ir žmogaus pasitikėjimas savimi, vertinant savo kompetenciją profesinėje srityje ir prognozuojant profesinio testo rezultatus. Grafikas šiek tiek primena parabolę: mažiausiai profesinėje srityje kompetentingi žmonės aukščiausiai įvertino savo profesinę kompetenciją. Tie, kurių rezultatai buvo visai neblogi, savo žinias ir patirtį vertino daug kukliau ir netgi buvo linkę save nuvertinti. Ir tik tie, kurie buvo patys geriausi profesinėje srityje (jie be klaidų atliko profesinį testą), pakankamai gerai susigaudė, kad yra geresni nei dauguma kitų. Ir vis dėlto, tikrųjų ekspertų pasitikėjimas savimi profesinėje srityje neprilygo profanų sau suteiktiems įverčiams.

Rezultatai pasitvirtino tiriant įvairių sričių specialistus: nuo studentų iki praktikuojančių profesionalų, nuo elementariųjų gebėjimų (tokių kaip loginis mąstymas ar taisyklinga rašyba) iki profesinių žinių… Visur pastebimas žmogaus polinkis nesąmoningai kompensuoti kompetencijos stoką gera nuomone apie save. Nemokšos klydo net tuomet, kai už realybę atitinkantį įvertinimą buvo žadamas 100 dolerių užmokestis (Ehrlinger et al., 2003). Kontrastas tarp savęs vertinimo ir realių gebėjimų tuo didesnis, kuo menkesni žmogaus gebėjimai. Atrodo, kad žemo intelekto, siauro mąstymo ir nepakankamos kvalifikacijos žmonės nepajėgūs suprasti, kad jų priimami sprendimai, nuomonės, nuostatos, įsivaizdavimai – klaidingi. Todėl jie galvoja, kad yra teisūs ir geriau nei kiti supranta situaciją. Ir atvirkščiai, gabūs, talentingi, išprusę profesionalai suvokia, kad gyvenimas yra labai sudėtingas, žinių laukas platus, o žmogiškas protas ribotas – ir todėl kritiškai vertina save.

Dunning ir Kruger eksperimentas atskleidė, kad profanai ne tik pervertino savo kompetenciją profesinėje srityje. Jie taip pat neadekvačiai vertino kitus tos srities specialistus, jų kompetenciją ir gebėjimus. Be to, jie nuoširdžiai negalėjo patikėti, kad klydo atlikdami profesinės veiklos testus. Dauguma jų gynė savo klaidas net tada, kai buvo nurodytas ir logiškai pagrįstas teisingas atsakymas. Vis dėlto profanams praėjus specialius profesinius kursus, jie sugebėjo realistiškiau įvertinti save ir savo žinias, nors pastarųjų dėl to taip ir nepadaugėjo.

Tyrimų rezultatai primena, kad labai svarbu nuolat kelti profesinę kompetenciją, nes tai leidžia išvengti ego infliacijos ir kompensacinio, nerealiai gero savęs vertinimo. Antra vertus, svarbu puoselėti pakankamai gerą savęs vertinimą, kad būdami pakankamai geri specialistai, galėtume drąsiai ir laisvai apie tai pareikšti.

Na, ir visais atvejais, nevertėtų pasitikėti tais specialistais, kurie teigia galintys išspręsti „visas problemas“.

Psichologo konsultacijos Vilniuje – Jurga Dapkevičienė

                   www.psichologejurga.lt