Ieškau poros…

Šį straipsnį rašiau galvodama apie tuos, kurie kantriai ar mažiau kantriai ilgisi, laukia ar ieško žmogaus, su kuriuo užmigtų ir pabustų, dalintųsi buitimi ir būtimi.

Žmonės ieško meilės, siekia sukurti stabilius, tvirtus, palaikančius santykius, kurie užtikrintų daugybės kitų poreikių patenkinimą, suteiktų galimybę pratęsti save. Įžengus į suaugusiojo amžiaus tarpsnį natūraliausias ir sveikiausias būdas patenkinti ryšio poreikį – šeimos kūrimas.

Raidos psichologai nurodo, kad tinkamiausiais metas poros paieškai 20-40 metų. Laiko ribos plačios ir netgi peržengus rekomenduojamą amžių neverta pulti į neviltį. Jūsų gyvenimo kelias unikalus, nebūtinai sutampantis su statistikos fiksuojamais rodikliais. Vis dėlto tenka pripažinti, kad kuo arčiau lemtingas jubiliejus, tuo sunkiau pasitikėti savimi ir gyvenimu. Tuomet ir kyla daugybė klausimų, iškyla slegiantys jausmai ir būsenos, trukdančios išties gyventi.

Tiems, kam (širdyje) per keturiasdešimt

Kodėl man taip nesiseka? Kodėl aš iki šiol vieniša? Kas su manimi ne taip?.. Kyla abejonių, kurios trukdo mylėti ir gerbti save, pasitikėti savimi ir gyvenimu. Situaciją dar labiau apsunkina aplinkinių reakcijos. „Nesuprantu, kodėl aš vis nesusirandu poros?.. Jau pats laikas būtų kurti šeimą. Per kiekvienas vestuves pagalvoju, kada gi bus mano eilė. Skaudžiausia, kad visada atsiranda tetų, kurios primena man, kad „laikas nelaukia“, „laikrodis tiksi“ ir taip toliau. Negi jos nemato, kad man pačiai tai skausminga tema ir ne savo pasirinkimu aš vis dar vieniša.“ (Inga, 31 m.).

Kartais mintis apie santuoka gali tapti savotišku apsėdimu – įkyria būsena, trukdančia gyventi, nes fone nuolat kabo mintis – „reikia vyro (moters)“. „Nuolat galvoju apie tai, kaip ir kur susirasti porą. Į kiekvieną vyrą, netgi visai nepažįstamą, žiūriu kaip į potencialų partnerį, noriu pritraukti jo dėmesį…“ – toliau pasakojo Inga. Kompulsiškas poreikis žūtbūt susirasti ką nors, artumo troškimas partnerį gali netgi atbaidyti. Ne veltui liaudies išmintis sako, kad smarkiai pulsi – susikulsi. Irena (39 m.) jai simpatizavusiam vyrui atsiliepė visa esybe, negailėjo nei laiko, nei jėgų: energingai domėjosi jo darbu ir laisvalaikiu, apranga ir meniu, stengėsi padėti ir negailėjo patarimų, kaip daryti remontą, prižiūrėti gėles, tvarkyti darbinius reikalus. Tuo tarpu vyras užsisklendė ir pradėjo riboti bendravimą, nes tikriausiai pasijuto kontroliuojamas ir ribojamas

Kartais antrosios pusės suradimas ima atrodyti panacėja ir išsigelbėjimas, laimingo gyvenimo garantas. „Nematau prasmės savo gyvenime, viskas tuščia, nuobodu. Neturiu darbo, gyvenu su tėvais, sėdžiu namie ir žaidžiu kompiuterinius žaidimus. /…/ Būtų šeima, žmona, vaikai, būtų kuo rūpintis, būtų motyvacija, stimulas kažką daryti“ – skundėsi 48 m. Aleksandras. Suprantama, kad norinčiųjų užpildyti šią tuštumą, savo apimtimi primenančia „juodąją skylę“, nebuvo daug. Nepaisant to, kiekvieną akiratyje pasirodžiusią kandidatę, Aleksandras vertino kaip nepakankamai gražią, liekną, protingą ar įdomią.

Keista, tačiau didelis kritiškumas, nerealistiški lūkesčiai dažnai žengia koja kojon su milžinišku troškimu sukurti partnerišką ryšį. Ta pati Inga buvo nustebinta pastebėjusi, kad nors sąmoningai ji siekė užmegzti ryšį, bendraujant vis iškildavo situacijos, kuriose ji demonstravo savo nepriklausomybę, gebėjimą pasirūpinti, išspręsti problemą geriau negu ją supantys vyrai, nevengdavo kritinių pastabų apie jų vyriškumą. Psichologinių konsultacijų metu įsisąmoninus savąjį kritiškumą, polinkį rungtyniauti, kategoriškai spręsti, santykiai su vyrais pakito ir nors tas vienintelis taip ir neatsirado, Inga naujai jaučia ir išgyvena savąjį moteriškumą, yra patenkinta gyvenimu.

 Kokio aš noriu partnerio?..

 Iš pradžių į šį klausimą susirūpinę viengungiai atsako kukliai: „nors kokio…“. Tačiau jei apie gyvenimą, poreikius ir potraukius kalbame šiek tiek ilgiau, netrukus paaiškėja, kad reikia patikimo, rūpestingo, ištikimo, uždirbančio, gerai apsirūpinusio, mylinčio, supratingo, gero draugo, puikios išvaizdos, jaunesnės, gebančios pralinksminti, optimistės… Ir tai toli gražu ne galutinis reikalavimų ir lūkesčių sąrašas. Už jo – siekis vartoti ir išnaudoti, turėti jei jau ne tarną, tai bent sumanų darbų vykdytoją. Apie tai, koks aš pats būčiau partneris, ką esu pasirengęs duoti, paaukoti, užuominų pokalbyje aptinkama daug mažiau. Kartais išryškėja netgi priešinga tendencija – abejonės, savęs kritikavimas ir nuvertinimas. „Turbūt nebūčiau gera žmona…“, „kas mane tokį gali mylėti“, „net nežinau, ar aš pats norėčiau“… Už šio savęs sumenkinimo ir abejonių dažniausiai slypi nepasitikėjimas savimi ir baimė, kad nepasiseks. Tuomet užimama mažiau skausminga pozicija – iš anksto nuvertinama ir pasiguodžiama: „ne taip labai aš ir norėjau“. Deja, būtent toks atsargumas kartais gali būti nesėkmės priežastimi. Jei neįžvelgi savo ir savo gyvenimo vertės, o tik fantazuoji apie Misterį Ypatingąjį, kuris ir tave pakylės prie tos išrinktųjų kastos, nusivylimas neišvengiamas. Ir kodėl gi kas nors turėtų trokšti padaryti tave laimingu?.. Santykiams plėtotis labai trukdo ir perfekcionizmas, noras susirasti patį geriausią partnerį ir būkštavimai, kad realus, šalia esantis žmogus yra nepakakamai geras. „Lyg ir turiu draugę, bet nenoriu įsipareigoti. Man atrodo, kad nūsų santykiams trūksta „ugnelės“ – to jausmo, kad tikrai žinočiau, jog čia viso mano gyvenimo moteris“ – kalba 28 m. Tadas. Vyras sutinka, kad toks jausminis išgyvenimas – tai tik akimirka, momentas, bet vis tiek baiminasi, kad kurdamas dabartinius santykius atsisakys didžiojo šanso ir pagaliau sutikęs princesę nebegalės dėl jos kovoti – „Kas bus, jei mes susituoksim ir aš sutiksiu savo Gyvenimo Moterį?..“

Vartojimo, išnaudojimo siekį patvirtina ir nepajudinamos kategorijos: „mano karjera man svarbiausia“, „aš darboholikas“ (tariama su pasididžiavimu), „negalėčiau gyventi niekur kitur“ ir kt.. Suprask – ilgiuosi, trokštu, ieškau ir noriu, bet yra daugybė papildomų sąlygų, kurias turi įvykdyti tas – kitas. Klausimai apie santykius, apie tai, kaip į juos bus investuojama beveik nustebina, nes tikimasi, kad čia viskas turi klostytis savaime, be jokių pastangų. Trokštama partnerystė jokiu būdu neturi trukdyti savirealizacijai, karjerai, savęs tobulinimui. Siekiama ne mylėti, bet būti meilės objektu.

Ieškau poros ar mylinčio žvilgsnio?

Negebėjimas mylėti ir didžiulis troškimas būti mylimu gali susiformuoti dėl daugelio priežasčių. Viena jų – sunkus vaikystės palikimas. Kūdikis gimsta pasiruošęs ryšiui. Vos gimęs, jei tik viskas praėjo pakankamai sklandžiai, naujagimis, padėtas ant motinos krūtinės, pasijunta saugiai, pakreipia galvą ir pažvelgia į motiną. Iš šio pirmojo žvilgsnio labai aiškiai matyti, kad žmogiškos būtybės nuo pat gimimo yra pasiruošę ryšiui ir santykiui, laukia atsako. Šio poreikio patenkinimas labai svarbus. Būtį patvirtinančio, sužavėto, spindinčio žvilgsnio paieškos vyksta visą kūdikystę ir ankstyvąją vaikystę. Kūdikis motinos akyse ieško savo atspindžio. Jei motina neatsako meiliu, saulėtu, sužavėtu žvilgsniu (arba tas atsakas nėra pakankamas), suaugus tęsiamos palaikymo, pritarimo, atspindžio paieškos. Tokiais atvejais sužavėtas žvilgsnis gali tapti toks svarbus, kad žmogus nepajėgia užmegzti ilgalaikių santykių – nuolat ieško intensyvaus, glaudaus, išimtinai pozityvių emocijų lydimo ryšio, kurį suteikia įsimylėjimas. Įsimylėjimo svaigulį keičiant mažesnio intensyvumo emocijoms, ieškoma naujo meilės objekto ir įsimylėjimo – nusivylimo – atstūmimo ciklas kartojamas. Tuomet „myli – nemyli” gali užgožti visus kitus, ne mažiau svarbius gyvenimo dėmenis: įsipareigojimus, prasmės paieškas. Susitelkiama ties vieninteliu klausimu ir jausmas, aistra tampa gyvenimo esme.

Labai svarbus ir tėvų šeimos pavyzdys bei tai, kaip tėvai jautėsi šeimoje. Sukurti stabilų, patikimą ryšį sunkiau tiems, kurie augo šeimoje, kurioje vienas ar netgi abu gimdytojai jautėsi nelaimingi. Tokioje šeimoje augęs vaikas gali turėti daug išankstinių nuostatų, baimintis, kad istorija nepasikartotų ir jie netaptų nelaimingos santuokos aukomis ar įkaitais. „Mano tėvai tikrai nebuvo laimingi kartu; tiesa sakant, aš nepažįstų nė vienos laimingos šeimos /…/ Gerai žinau, kokios santuokos nenorėčiau. Bet man sunku įsivaizduoti, kokia ji turi būti“ – teigė Aleksandras. Jei vaikas mato nuolat besibarančius tėvus, jo pasąmonėje gali susiformuoti nuostata, kad artimas ryšys sunkus, varginantis ir grėsmingas. Draugo išdavystė, skausmingi išsiskyrimai ir netektys gali papildyti šią nuostata žinute, kad glaudų ryšį neišvengiamai seka nusivilimas.

Pavojai tyko ne vien tų, kuriuos augino santuoka nepatenkinti tėvai. Nemažiau sunku tiems, kurių tėvų ir senelių santuokos tapę gyvomis meilės, ištikimybės ir pasiaukojimo legendomis. Tuomet kartelė užkelta labai aukštai ir labai baisu neatitikti nuostabių santykių standarto. Tokiais atvejais gali būti sunku ir atsiskirti nuo tėvų šeimos, žengti į taip vyliojantį savarankišką gyvenimą. Tam trukdo baimė susimauti ir nesukurti giminės tradicija „tobulo“ ryšio.

 Lemtingi atsitiktinumai

Jei kliūtys ryšiui formuotis glūdi pasąmonėje, labai praverstų darbas su savimi: gilesnis savęs pažinimas, šeimos istorijos analizė ar psichoterapija. Tai neabejotinai naudinga jūsų asmenybės augimui. Tačiau itin didelis susirūpinimas savimi, savuoju ego, savo potencialo realizavimu gali ir sutrukdyti. Racionalios, kryptingos pastangos ir apmąstymai trukdo svajoti ir tarsi vidinėmis akimis pamatyti savo partnerį, koks (kokia) jis yra, kur jis, ką veikia?.. Kaip aš galėčiau su juo susitikti? Kokią mane jis pastebėtų, kaip mes galėtume susipažinti, pradėti kalbėtis?.. Atsipalaidavimas, vaizdinio kūrimas išlaisvina, leidžia pajusti, ko iš tikrųjų ilgiesi ir lauki.

Atsisakius sąmoningų, racionalių bandymų surasti porą galima iš tikrųjų pajusti ir pamatyti, įžvelgi tą vienintelį – savąjį žmogų. O tada belieka išeiti jo pasitikti. Vienas toks susitikimas aprašytas M. Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“. Margarita vieną rytą tiesiog pajunta, kad jai reikia pasiimti nekenčiamų geltonų gėlių ir išeiti, kad ją sutiktų meistras. Ir tada -–„Meilė išdygo priešais mus, kaip skersgatvyje iš po žemės išdygsta žudikas, ir išsyk perverė mus abu! Jinai, beje, vėliau tvirtino, kad buvę ne taip, kad mes, aišku, mylėję vienas kitą labai seniai, dar nepažinodami, niekuomet nematę vienas kito“…(M. Bulgakovas „Meistras ir Margarita“)

Atisakius paviršutiniškų ir egocentriškų „patinka – nepatinka“, „mėgstu – nemėgstu“ vertinimų, pasikliovus intuicija, patiriamas stiprus, jausmais nuspalvintas, kūrybiškas, nepamirštamas, ir visu tuo amžinas, ryšys, įgalinantis džiaugtis, kurti, aukotis.

Tikiu, kad labai panašiai gali nutikti ir jums. Sėkmės.

Klientų vardai bei visos asmeninės detalės straipsnyje yra pakeisti taip, kad būtų neįmanoma identifikuoti konkretų asmenį.

Psichologė psichoterapeutė  Jurga Dapkevičienė

www.psichologejurga.lt

Straipsnį spausdino „Aš ir psichologija”

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau