Išsiskyrimas – būtina ir neišvengiama santykių dalis, nes visi santykiai, kaip ir pats gyvenimas, turi pradžią ir pabaigą. Deja, šis filosofinis rakursas neišgelbsti nuo skausmo tų, kuriems tenka išgyventi išsiskyrimą. Vis dėlto, daugiau žinant apie šį procesą, ištverti darosi lengviau.
Šiame straipsnyje kalbėsiu apie poros santykius ir jų žlugimą, neliesdama santuokos nutraukimo ypatumų. Šeimos skyrybos, nors daug kuo panašios į poros išsiskyrimą, yra labiau apibrėžtas, socialiai sankcionuotas procesas.
Kodėl taip skauda?..
Nesvarbu ar santykiai tęsėsi tris savaites, ar tris metus. Juos nutraukiant skauda, nes netenkame ne tik to, kas buvo, bet ir to, ko nebuvo, tačiau gal kada nors būtų buvę… Netenkame vilčių ir svajonių, iliuzijų ir fantazijų. Kuo daugiau iš santykių tikėjomės, kuo mažiau iš tikrųjų pažinome partnerį ir save patį, tuo sunkesnis atsiskyrimas.
Žlungant santykiams gali atrodyti, kad miršta visas pasaulis. Visi „mes“, visi „mūsų“ nustoja galioti. Santykiai gali būti varginantys ir kankinantys, tačiau kol jie yra, mes jaučiamės didesni ir pilnesni. Mūsų „AŠ“ yra tarsi stipresnis, kai šalia jo – „MES“. Tas „MES“ gali atrodyti labai svarbus, būtinas ir nepakeičiamas. Tada darosi nesvarbu, kad „AŠ“ jaučiasi prarytas ar sugniuždytas, užmirštas, o gal ir visai nematomas… Susiliejimas gali būti toks stiprus, kad nuosavas „aš“ ir partneris išgyvenami kaip to paties kūno dalys. O kas gi norės atsisakyti savo kojos?.. Tegu ir skaudančios.
Psichoanalitikai sunkumus skiriantis sieja su ankstyvosios vaikystės traumomis. Dėl nesaugaus prieraišumo ir šilto, mylinčio ryšio stokos vaikas gali išmokti bijoti vienatvės, įsisavinti apleistumą ir bejėgiškumą, nesijausti pajėgiu priimti gyvenimo iššūkius. Svarbu ir tai, kaip formavosi ryšys su kitos lyties tėvu, kokią žinutę žmogus gavo per tuos santykius.
„Mama mane atvesdavo į darželį dar prieš jam atsidarant. Sargo kambaryje laukdavau, kol jis atsidarys. /…/ Niekada nežinodavau, kada ir kas mane pasiims. Visaip būdavo. /…/ Kartais kas nors iš didesnių vaikų parvesdavo mane namo, kartais su šeimyninkute keliaudavau pas ją į namus ir ten laukdavau…“
Vaikui sunku įtakoti situaciją. Jis yra priklausomas ir bejėgiškas. Ši būsena gali giliai įsirašyti į atmintį ir nesąmoningai veikti dabartinės situacijos supratimą.
Savita skausmo dozė formuojasi ir tuomet, jei pora turėjo seksualinius santykius, ypač jei jie buvo pirmieji. Esame kūniškos būtybės. „I’m somebody, I’m body“, – pabrėžė geštaltinės psichoterapijos metras F.Perlzas. Nors šiandieninė kultūra propaguoja vartotojišką, kasdieninį požiūrį į lytinius santykius, pasąmonėje ši patirtis lieka susieta su asmeniškiausiais, giliausiais išgyvenimais, netgi sakralumu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Sunku paleisti tą, su kuriuo susiję esminės, transformuojančios patirtys. Be to, kūniški ryšiai, aistringas įsitraukimas trukdo iš tikrųjų matyti ir pažinti partnerį. Dėl tos priežasties pasirinkimai gali būti netinkami, kartais akys užmerkiamos netgi prieš akivaizdžius ir nesuderinamus skirtumus. O vystantis santykiams juos nutraukti darosi vis sunkiau.
Išsiskyrimas – nevykėlių lemtis?
Išsiskyrimas dažnai tampa skaudžiu smūgiu savigarbai. Gali iškilti kaltės ir gėdos jausmai, apnikti mintys, kad esate blogas, nesugebate bendrauti, išlaikyti santykių… Šios mintys bus ypač gajos, jei ir iki išsiskyrimo turėjote abejonių dėl savo vertės, nepasitikėjote savimi. Situaciją apsunkina ir tai, jei į išsiskyrimą, santykius ir patį gyvenimą žiūrite ne kaip į procesą, bet kaip į rezultatą, ir skubate rašyti sau pažymį, įvertinti save kaip „šaunuolį“ ar „nevykėlį“. Nejautrios aplinkinių pastabos ar klausimai taip pat gali žadinti kaltės jausmą ar gailestį sau. Pažeidžiamumą galite sumažinti stiprindami savivertę ir autonomiškumą, užsiimdami širdžiai miela veikla, laiką leisdami su tais, kurie jus supranta ir palaiko. Stenkitės būti jautrūs patys sau ir suvokdami, kad situacija tikrai sunki, kuo gražiau ir maloniau su savimi elkitės. Tačiau nepulkite ir į kitą kraštutinumą – neužsidarykite nepaguodžiamos ir nekaltai nuskriaustos aukos vaidmenyje. Noras atkeršyti, pyktis ir priekaištai, bandymas dar ir dar kartą aiškintis santykius būtų taip pat neproduktyvios strategijos, rišančios prie praeities ir trukdančios keliauti toliau. Geriau pripažinkite, kad santykių metu būta visko. Padėkokite už gražias akimirkas ir pasistenkite atleisti sau ir partneriui už viską, kas buvo ne taip.
Norėdami padėti sau, pažvelkite į situaciją plačiau: geriau įsižiūrėkite į tai, ko santykyje išmokote, ką verta buvo daryti kitaip. Rekonstruokite santykių istoriją, atskirkite savo ir partnerio indėlį. Pastebėkite, ką gavote ir ką davėte, ką darytumėte kitaip ir pamatykite save paaugusį, brandesnį. Klauskite savęs: „Ką man davė šie santykiai? Kaip jie mane praturtino? Ko aš išmokau? Ką gavau? Ką praradau?..“ Bandykite kurti perspektyvą ir atitolinti savo kančią. Įsivaizduokite, kad statote filmą apie jūsų santykius ir išsiskyrimą. Koks būtų to filmo žanras? Kam jis skirtas? Kokia pagrindinė filmo idėja?..“
Kiek dar tai truks?..
Skiriantis labai paaštrėja dabarties išgyvenimas, sulėtėja laiko tėkmė ir kyla klausimas, kiek dar tai tęsis?.. Išties viskas lengviau ištveriama, kai bent apytikriai žinomos laiko ribos. Pusiau juokais sakoma, kad santykių žlugimo žaizdoms užgydyti reikia pusės to laiko, kurį pora išbuvo kartu. Visgi labiau pagrįsta nuomonė, kad išsiskiriant galioja krizėms įprasti dėsniai, ir praėjus 2 – 3 mėnesiams po santykių nutraukimo pasijusite geriau. Emocinės žaizdos negali gyti, kai žlugusių santykių taip ir nepavyksta iki galo nutraukti, ir po to, kai pora JAU išsiskyrė, jis ir ji vėl susieina, susitikinėja ar kitaip bendrauja. Nesvarbu, kad jie konfliktuoja. Konfliktas tokiu atveju leidžia išlaikyti santykius ir netgi juos sustiprina. Susitikimai leidžia išlaikyti iliuzija, kad santykiai gali tęstis, kad jie turi ateitį. Čia reiktų sąžiningai atsakyti į klausimą, kaip matote save po penkių, dešimties, penkiolikos metų?.. Kur esate ir ką veikiate?.. Kas yra šalia jūsų?.. Ar galite įsivaizduoti bendrą ateitį su žmogumi, su kuriuo dabar bandote išsiskirti?..
Kartais išsiskyrimą labai apsunkina tai, kad santykius bandoma nutraukti tuo pačiu būdu kaip jie ir buvo kuriami – bendradarbiaujant. Ieškoma susitarimo, laukiama iš partnerio išlaisvinančių žodžių, bandoma likti draugias. Kartais taip iš tikrųjų nutinka, tačiau tai pakankamai reti atvejai. Bendradarbiavimo strategija trukdo nutraukti ryšius, nes išsiskyrimas reikalauja autonomijos. Leiskite sau pykti. Pyktis suteiks energijos, kuri taip reikalinga brėžiant ribas ir atsiskiriant.
Dažnai manoma, kad tiesiog kartu gyvenusioms poroms skirtis yra lengviau nei toms, kurios gyveno susituokę. Tačiau taip manyti nėra tikslu. Suprantama, viskas labai individualu, tačiau skirtis tiesiog pagyvenus kartu gali būti daug sunkiau nei tuomet, kai buvo užregistruota santuoka. Atrodo formalumas, tačiau per jį santykiai įgauna socialiai patvirtintą struktūrą ir aiškesnes ribas, skiriantis randama daugiau pavyzdžių, su kuriais galima tapatintis. Panašu, kad sunkiausia skirtis toms poroms, kurios kurį laiką gyveno kartu ir kūrė bendrus, ilgalaikius planus. Santykiams žlungant tokios poros tarsi pakimba ore. Atrodo, kad jie negali nei gyvent kartu, nei išsiskirti, nei priimti atskirų, nepriklausomų sprendimų.
Jūs galite sau padėti
Išsiskyrimo skausmas dažnai lyginamas su netektimi ir gedėjimo išgyvenimu. Šveicarų mokslininkė Elizabeth Kubler – Ross, dirbdama su mirtinai sergančiais ligoniais, išskyrė 6 reakcijos į netektį fazes. Jos gali atitikti ir išsiskyrimo išgyvenimą. Iš pradžių išsiskyrimas šokiruoja (I fazė – šokas). Tada bandoma jį nuneigti (II fazė – neigimas). Vėliau kyla pyktis, bandymai derėtis ir išvengti išsiskyrimo, galiausiai ateina depresija (pyktis, derybos, depresija – III, IV, V fazės). Galime sakyti, kad liūdesys ir sielvartas, kurį jaučiame išsiskirdami yra artumo kaina. Šie jausmai rodo, kad turėjome kažką labai vertingo… Įveikus liūdesį, ateina priėmimas ir susitaikymas (VI fazė). Šios fazės dažniausiai būna labai susimaišiusios. Tai nėra atskiros pakopos, kurias įveikiant nuo apatinės sklandžiai peršokama ant viršutinės. Vis dėlto toks patirties struktūravimas gali nuraminti ir suteikti vilties.
Išsiskyrimo sukeltą skausmą sumažinti padeda ir ritualai bei simboliniai veiksmai. Jie suteikia išsiskyrimui struktūrą, mažina bejėgiškumą, žadina stabilumo ir tapatumo išgyvenimus, primena apie gyvenimo tėkmę. „Kai skyrėmės ir man buvo labai sunku, aš keldavausi kuo anksčiau ir važiuodavau į darbą. Leisdamasi nuo Šeškinės kalno matydavau tekančią saulę ir jos apšviestą Vilnių – šis vaizdas mane labai ramino ir žadino viltį, kad mano skausmas ne amžinas, jis praeis…/…/ Viskas praeis /…/ Tie bažnyčių mūrai – jie šimtmečius stovi“
Besiskyriantys žmonės kartais išmeta daiktus, kurie primena apie partnerį, grąžina ar sudegina nuotraukas ir laiškus, keičia gyvenamąją vietą, imasi intensyviai sportuoti ar užsiima kita, įtraukiančia ir užsimiršti leidžiančia veikla.
„Atrodė, kad negaliu liautis apie jį galvoti. Buvo labai gaila savęs, kartu praleisto laiko, to kiek jam daviau… Vieną vakarą buvo labai sunku. Verkiau /…/ paėmiau telefoną ir norėjau jam paskambinti, bet žinojau, kad neverta to daryti… Atrodė, kad man skaudės visą gyvenimą /…/ Bet aš nusprendžiau, kad turiu iš to išeiti. Sėdau ir parašiau jam laišką. Tiesiog surašiau viską /…/ Paskui padariau iš jo lėktuvėlį ir išmečiau pro langą /…/ Tas laiškas buvo labai svarbus. Pasijutau stipresnė.“
Vien tik meilė valdo mus?
Jei išsiskyrimo kančios vis tęsiasi ir atrodo neįveikiamos, išsiskyrimą galima lyginti su priklausomybės įveikimu. Gali būti, kad skirtis sunku, nes per santykį susiformavo priklausomybė, kurią įveikiant tenka išgyventi abstinancijos sindromą ir kitas kovos su priklausomybe stadijas. Priklausomybė santykiuose, kaip ir kitos priklausomybės formos, skatina žmogų veržti prie aistros objekto, negalvojant apie pasekmes ir žalą. Priklausomas žmogus nepajėgia pasirūpinti savimi: savo mityba, miegu, sveikata, kitais poreikiais. Apsėdimas toks stiprus, kad atrodo dingsta gebėjimas brėžti ribą ir priimti tikrovę. Apie tokios „meilės pančių“ terapiją rašė I.Jalomas novelėje „Meilės budelis“.
Meilė, kurią tiksliau vadinti priklausomybe, gali nepaprastai įtraukti. Žmogui ima atrodyti, kad visas gyvenimas – tai santykiai su mylimu žmogumi. Jei jo nėra – nėra gyvenimo, nėra džiaugsmo. Tokiu atveju sunkiausia yra pati pradžia ir tai, kad kartais žmogus iš tikrųjų nenori visiškai atsisakyti pražūtingų įpročių ir jų mesti. Taigi, pirmiausia būtinas jūsų pačių tvirtas apsisprendimas, kad norite ne tik nutraukti santykius, bet ir išsivaduoti iš emocinės priklausomybės. Priklausomybės pripažinimą ir sprendimą iš jos vaduotis turėtų sekti tikrųjų jausmų rekonstrukcija ir grįžimas prie savęs, santykių su savimi taisymas. Taip pat svarbu priklausomybės istorijos pasakojimas ir supratimas, priklausomybės ištakų pažinimas.
Išsiskiriant, kaip ir įveikiant priklausomybę, labai svarbu rasti atsakymą, kodėl aš nutraukiu santykius. Nesvarbu ar esate tas, kuris palieka, ar paliktasis – vis tiek būtina rasti atsakymą, kodėl nusprendėte trauktis?.. Atsakymas sustiprins jūsų motyvaciją atsiskirti ir versti naują puslapį. Be to, kuo geriau žinosite atsakymą, tuo didesnė tikimybė, kad išvengsite santykių modelio pasikartojimo.
Priminkite sau, kad esate ne vienintelis, kuriam tenka išgyventi išsiskyrimo skausmą. Savitą išsiskyrimų kelią praeina kiekvienas žmogus. Daugybė, taip pat kaip ir jūs, kankinosi nutrūkstant šiems saitams. Pabandykite atsitraukti ir dėmesį, kuris buvo prikaustytas prie partnerio ir savųjų išgyvenimų, skirkite kitiems. Išgyvenant skausmą ir kančią, prasminga atsisukti į kitus ją patiriančius žmones ar gyvūnus. Nuolat sau priminkite, kad meilės pripildyti gali būti ne tik romantiški polėkiai ir partnerystė, bet ir kiti santykiai bei pati kasdienybė. Juk meilė gali būti amžina. Ir dėl to verta nuoširdžiai pasistengti.
Psichologė Jurga Dapkevičienė
Psichologo konsultacija Vilniuje – www.psichologejurga.lt
G a l i b ū t i į d o m u : |
||
|---|---|---|
| Gyvenimo prasmė – atgyvena ar būtinybė? | Ką slepia seksualinis potraukis? | Našlaitė tampa šeimininke |
Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau
Perskaičiau.Sutikčiau su viskuo,jei galėčiau galvot blaiviai.O kai esi tų pirmų stadijų košėj,visai nelengvėja ir baigiasi raminančiųjų tablečių atsargos,tai…Žodžiu,straipsnis geras,tik kažin ar jis padės ligoniui.Anksčiau niekad neprisimindavau,ką sapnuoju,o dabar…Naktį pabundi,sėdi ir jauti,kaip visas kūnas virpa…Draugui įtaria vėžį,o aš dar pagalvoju,kuriam iš mūsų prasčiau…
Ir dar.Straipsnio pagrindinė idėja,kad jei skiriesi ar išsiskyrei,tai reikia viską baigt,tik bėgt ir lėkt šalin.Pripažįstu,kad pats turiu turbūt mažai šansų,bet dar bandysiu ją susigrąžint,kol kas atrodo,kad tai darysiu iki gyvenimo pabaigos.O jei pavyks,tai pasakysiu Jums ir parašysit dar vieną straipsį…
Ačiū Jums
Linas
Ačiū, Linai, už liudijimą. Atrodo, kad pačiam dabar labai sunkus metas. Turbūt net sunku patikėti, kad kančia nebus begalinė ir turbūt ne mirtis ją nutrauks. Atrodo, kad protas jau dabar sako: „Dėk tašką ir gyvenk toliau”, tačiau sukyla jausmai ir proto balsas nutyla…
Ar gali būti, kad tokio didelio skausmo kartais net paleisti nesinori? M? Juk tai toks ypatingas reikalas, kad net vėžio tikimybė prieš jį yra vieni niekai. Kur čia paleisi, o jeigu bus paskelbtos kentėtojų varžybos?.. Dalyvautumėte?.. – Jums, žinoma, geriau žinoti.
Ramybės ir sėkmės.
Miela Jurga,gali atsitikt,kad neapsieisiu be Jūsų,specialistės,individualios pagalbos.Bėda tik,kad vietoj specialisto psichologo šalto dušo labiau norisi kokio nors burtininko paslaugos…
Ne visada tai, ko mes norime idealiai sutampa su tuo, ko mums reikia. O ir kuo jau čia tas burtininkas bepadėtų…
Tokia pati būsena, kaip ir Linui. Skaitau straipsnį ketvirtą kartą ir bent tą akimirką nukreipiu nuo savęs mintis. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad su manimi taip gali atsitikti, visada atrodo būdavau labai stipri… Savo būsenos apsakyti net negaliu, viskas ten sudužę į mažus šipuliukus… Visad būdavau prieš vaistus, bet dabar be jų tiesiog neįmanoma… Kiek dar tai tęsis!?
Linai, kaip tu ištvėrei?
Sveiki, visi. Straipsnis teisingas, minčių išdėstymas, fazės… Viskas kaip ir gražu, tačiau ne ne viskas taip paprasta. Išgyvenu tą patį ką Linas ir Neringa. Kai tik atrodo jau susitaikai ir nuteiki save, ir mintys ten kur turi būti, ir tiesiog džiaugiesi kuo tik gali… Vėl krenti į duobę. Psichologas + vaistai. Nors tik pirmas etapas su jais, tačiau jie bus bejėgiai, ne dėl nusiteikimo taip sakau, o dėl to, kad tai priemonės susikurti iliuzija (ypač vaistai), kad yra kitaip ir save apgauti, nors supranti, kad nėra kitaip. Nežinau kiek turi praeiti laiko, nežinau ką reikia veikti, bet skausmas toks, kad net sunku žodžiais apsakyti.
Kas padės? Laikas? Kitas žmogus? Manau niekas, tik tu pats. Mes nei vienas iš čia komentuojančių, nepaleidžiame to žmogaus, todėl ir negyjame, todėl ir skauda, nes patys to norėdami – kenčiam. Kaip sakoma: „find what You love and let it kill You”. Mes tai suradome, bet tai buvo verta vis tiek, tai buvo kažkas nuostabaus. Norėčiau Jums visiems padėti, nes atrodo, kad kitam žinai ką pasakyti, kaip, išklausyti, paguosti, patarti, nuteikti ir pan., o sau… Sau nieko negali padaryti, nes prieš save turi būti pats. Stiprybės visiems. Vienaip ar kitaip, mes tai ištversime ir mylėsime vėl. Tomas
Kaip šviesu, kai meilės kankiniai į kitus kenčiančius su atjauta atsigręžia, jiems stiprybės linki. Džiaugiuosi, kad straipsnis tam priežastimi tapo.
Na, o Linas čia nuo 2015 m. nebevaikšto. Matyt pasveiko ir poreikio nebėra. Ir visiems taip bus, net jei dabar taip neatrodo 😉
Aš nežinau, kuri fazė dabar. Gal V? Šokas, neigimas, pyktis, derybos lyg ir buvo.
Praėjo jau 1,5 mėnesio. Kaip išsigelbėjimo laukiu gegužės pabaigos. Bus praėję šiek tiek laiko. Perskaičiau straipsnį ir viską puikiai suvokiu. Kaip gerai, kad viskas baigėsi. Bet nurimti neduoda neišsipildę lūkesčiai ir atstūmimo jausmas. Iki išprotėjimo šitas jausmas kankino kasdien. Ir sugrįžta tik gražūs prisiminimai. Why? Be sustojimo kyla klausimas, ar tam žmogui jau gerai be manęs? Truputį žlugdanti situacija.
Siuo metu isgyvenu toki laikotarpi, kurio niekam nelinkeciau. Tas issiskyrimo jausmas neapsakomas zodziais, kai myli zmogu. Atrodo, lyg peilis i nugara ismeigtas.Nezinau, kaip as dar gyva. Raminamuju nevartoju. Bet jeigu taip toliau nezinau, kaip „pasveiksiu”. Neatrandu tos vidines ramybes, labai sunku.
Ačiū už pasidalinimus. Eleonora, sunku būti vis dar prisirišus ir nepasileisti, nors ryšys jau nutrūkęs… Ar bent kokia ribą savo „kabėjimui” turite? Kiek dar reikės laiko, kad paleistumėte? Nors dar ne daug jo ir praėjo. Sėkmės!
Juste, gerą metagorą įvedėte- peilis į nugarą,dar pridurčiau- nepasiekiamoje vietoje. Būtų gerai surast pagalbos. Sėkmės!
O kaip išmokti paleisti sakykit? Ačiū visiems, kurie pasidalinot savo mintimis komentaruose, paskaičiau ir supratau, kad esu ne viena. Jau metai praėjo, atrodo sugijo viskas, kol neklibinau. Pradėjome taikytis, bendrauti, ir po to, kai jau viskas pradėjo stoti į vietas jis –
dingo… o atsiradęs pranešė, jog turi kitą ir man nieko nebejaučia… po 6 metų draugystės. Kaip įmanoma nubraukti 6 metus drauge dėl kelių mėnesių įsimylėjimo, kaip galima prašyti susitaikyti o paskui taip žiauriai nužudyti viską… Niekaip nesuprantu… Prašau padėkit, pasakykit, kaip priimti viską? Kaip susitiakyti?
Jūsų straipsnis daug ką paaiškino kaip toliau elgtis gyventi.. bet kaip nustoti galvoti apie tai kad jis susiras kitą ir bus laimingas, o tu ne.. Kaip nustoti rūpintis žmogumi kurį taip myli bet jam tu nerūpi. Ir ta baimė iš naujo pamilti nes bijai ir vėl nudegti..
Danguole, aš gerai žinau, kad sunku paleisti meilės objektą ir pripažinti, kad, tiesą sakant, mylėjai savo viziją, įsivaizdavimą, o ne tą realų žmogų, kuriam iš tikrųjų netgi nerūpi. Fantazijos apie tai, kaip jis ten susiras ir bus laimingas šaknis – nesąmoningas savęs lyginimas su kitomis moterimis ir įsivaizdavimas, kad vyrai renkasi tik pačias geriausias – varžybų nugalėtojas…
Atsisakyti eiti į santykį, nes gali skaudėti – tai dvigubai save nuskriausti. Sėkmės ir ramybės jums.
Ačiū visiems už pasidalinimus, kiek mūsų daug ir kokie panašūs mūsų išgyvenimai, norėčiau jus visus apkabinti. Jau 2 mėnesius ir aš išgyvenu šitą košmarą, mane paliko vyras po 8 metų draugystės ir dabar laimingai gyvena su kita. Skausmas stipresnis nei mano jėgos jį priimti. Priimti, kad dar artimas ir mylimas žmogus nenori ir niekada nenorės būti su manimi, kad megzti su juo ryšį yra beprasmiška ir net neleistina. Jaučiuosi nužudyta, bet gyva. Stiprybės mums visiems, tepadeda mums Dievas!
Nenorėčiau kalbėti apie patį straipsnį. Jis daugmaž toks, koks ir reikalingas žmogui dabartinėje jo būklėje, kai atrodo, jautiesi lyg baisiose kančiose kankinamas šuo ir kiekviena tavo ląstelė plyšta į bozonus ir išsibarsčiusios pakampėse kaukia, kai garsiai šaukt neišeina. Bandai ieškoti išeities. Sieki šviesos greičiu pabėgti nuo skausmo, bet jis po akimirkos, žiūrėk, šalia. Ir tada krioki, nepaisant nieko. Jei nepadeda, tada dar krioki. Savigaila? Ką aš žinau. Gal kas ir save plaka rimbais. Tai normalu. Vienas gailisi savęs, kitas, kaip aš asmeniškai, kaltinu tik save, nedėmesingumą ir etc., kurie paskatino žmogų pasitraukti. Kelias dienas buvo stadija: turiu susigrąžint. Šiandien, kai pasiekiau jau visišką dugną, susigrąžinti žmogų, manau, būtų neišmintinga ir reikia save suimt į rankas. Bet skausmas, iš esmės yra labai panašus visų ir tos stadijos, ko gero, pateiktos teisingai. Skausmą aprašyčiau kaip beviltiškos situacijos suvokimą. Kai žinai, kad žmogaus šalia jau nebėra, nors tikrai žinojai, kad esate vienas kitam skirti. Banalu? Galbūt. Prisikurta vilčių, lūkesčių. Banalu? Ko gero taip. Bet suabsoliutinti, kaip ir pritaikyti straipsnio prie kiekvienos konkrečios situacijos – nedrįsčiau. Tai būtų per drąsu, nes kiekvienas iš mūsų turime unikalią pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, daug smulkmenų ir dalelių, kurios kiekvieną iš mūsų daro unikaliu ir susitikimą bei santykį su kitu unikaliu žmogumi, taip pat daro unikalų. Dabar, kai išsikriokiau ir šiaip ne taip ištvėriau nepaskambinęs štai jau kelias valandas (nes kiekvienas toks skambutis ar žinutė, siaubingai kerta per savivertę), jaučiuosi šiek tiek geriau. Išties tai padeda (blyn, ir vėl kriokiu). Jei išgyvensiu iki ryto nepranešęs jai apie savo egzistavimą (ar egzistenciją/vegetavciją), turėtų būti lengviau. Paleisti žmogaus kol kas nesinori, o ir negali, kai skausmo trimitai plėšo būgnelius. Mano verdiktas – ačiū, kad parašėt tekstą. Bent yra kur išsiliet. Stiprybės visiems.
Ačiū, Skausme. Aš gerai žinau, ką reiškia skirtis, paleisti,išbūti vienam, nepranešus tam kitam, kaip aš kenčiu ir kaip baisiai jis pasielgė. Kelionė iki supratimo, kad skausmas augina, yra labai ilga. Patyrusi skausmą, aš jau kita. Skausmas daug išmokė, be jo tikrai nebūčiau tuo, kuo esu.Kad ir kaip sunku tai būtų.
Yra dvi naujienos. Viena gera, o kita dar geresnė. Neskambinau, jokių SMS, todėl jaučiuosi labai blogai. Gilus liūdesys. Viduje dar plėšo į gabalus, bet jau ne taip, kaip vakar. Tai gera naujiena. O dar geresnė naujiena kita. Sporto klubas, metinis abonentas – check 😀
Kaip bus toliau, nežinau. Svarbiausia šiuo laikotarpiu – priimti, kad ji išėjo. Išėjo negrįžtamai. Kol kas sunku su tuo susitaikyti, bet teks. Kitaip – pražūtis ir amžini pančiai. Tiesiog nėra kitos galimybės. Kančia yra viso ko dalis. Kančia įprasmina mūsų pamokas, kurias turime išmokti, todėl riekia su tuo susitaikyti. Kenčiant, bet susitaikyti. Tai tiek naujienų.
Svaigsta visi apie meile,paskui kencia..tai kas isvis ta meile? as ja isivaizdavau kaip meile vaikui,mamai,taip ir partneriui-kad ir kas bebutu,niekad nepaliksi savo meiles..nes juk tai meile..bet..po 15 metu mes atskirai..isitikinau tik viena-gyvenime tik du variantai,arba tu valgai kita,arba tave..nera jokios atsakomybes,jokio suvokimo tik noras gauti bet ne duoti.paziurekit i skyrybu skaiciu-visuomene serga,ka cia noret..ir kaip gali susitaikyt su tuo,kai vienintele tavo moteris iseina su 2 tavo vaikais?
Artūrai, skyrybos, ilgametės santuokos iširimas yra kita, tragiška ir dramatiška tema. Ir sužeistųjų čia dar daugiau. Natūralu, kad nusivylimas valdo ir tikėti santykiais, meile tokiam etape itin sunku. Ypač jei niekaip nepavyksta pamatyti savojo indėlio, ir vis atrodo, kad viską viską atidaviau, ir taip mane nuskriaudė… Kaip tada ko nors iš situacijos pasimokyti? Kaip atsiverti naujam ryšiui? Kaip padaryti jį geresnį?..
Siam etape..viskas suskirstyta siam gyvenime i etapus-darbas,finansai,deja ir meile..ir zmones neturi suvokimo,atsakomybes jausmo,tardami priesaika negirdi ka sako..ir kam galvot? Kam stengtis? Juk visur etapai.pasiskaitei internetuos-a,normalu,skyrybos,vaikai traumuoti,dabar reik pereit etapus..paskui vaikam reik pereit etapus,paskui dar kitus etapus kai nauja teti mama parves..baisu pagalvot kaip vaikai gyvens kaip ir su kuo kurs seimas.deklaruojama pastoviai kad seima-pagrindine vertybe,o is tiesu-belieka graudziai sypsotis..ziuri zmones pinigu,pramogu,lengvo gyvenimo..numoja ranka i visas vertybes.tik kai koks pvz.Stevea’s Jobsas mirdamas pasako,kad ne del to gyvenau,kad svarbiausias dalykas-artimieji,saugokit savo artimuosius,del to verta gyvent.tada niekas to negirdi,nenori zmogus to suvokt,kad ko gero tada kai per velu,viska supranti..
Vilkedama naktinius marskinius, avedama slepetemis ziemos nakti ciuoziau paskui iseinanti vyra. Nesustojo, nepasiliko. Ziurejau i 10 menesiu vaika, ir kartojau sau: „gyvensiu, nepasiduosiu”. Neisliejau ne vienos asaros, kad ir kaip skaudejo. Toks tatai buvo santuokos nutrukimas. Kitas issiskyrimas ne trupucio neprimine pirmojo. 9 metus susitikinejau su vyriskiu, kol pagaliau pajutau, kad tie santykiai tapo stovinciu vandeniu. Mirtinai bijojau skausmo, todel 9 menesius masciau, kaip tureciau pasielgti. Kai pagaliau isdilaisvinau, stacia galva neriau i naujus santykius, kurie truko 3 dienas. Issiskyrimas buvo toks baisus, kad pesokau visas tas 5 ar 6 cia paminetas stadijas vienu suoliu. Ir jau 15 metu net girdeti nenoriu apie vyrus ar kazkokius ten santykius…
Na štai, praėjo jau daugiau kaip 20 dienų. Esu ties V-VI fazėmis. Prieš tai kurį laiką dar susirašinėjome, pasiskambindavome. Dabar jau penkta diena tyla. Pirmiausiai, padariau tai pats. Pasakiau, kad ją paleidau (mintyse dar ne, bet vis rečiau pagalvoju apie ją). Matau, kad ji pati tarsi ieškotų kontakto per savo postus, tačiau tyliu, laikausi. Nenoriu prisikurti lūkesčių lygioje vietoje.
Gera skaityt,kad tu ne vienas toks.Man panaši situacija,kaip Elenos,po 8metų,vyras susirado meilužę.Bandžiau atleist,bet pats nenorėjo.Lieka paleist.Sunku,bet žinau,kad iškęsiu.
Galiu tik pritarti Skausmui aktyvi veikla padeda.
Pati lankau sporto klubą,bet aišku nuo streso mažai valgau,tai bent bandau nueit pajudėt lengvai, valandžiukę.
Ilgi pasivaikščiojimai su ausinuku gamtoje.
Ir atradau kaip tik naują pomėgį.Šokį.Žodžiu užsiimkim kažkuo,negulėkim,nekaltinkim savęs ir negailėkim praeities ir ateities.Mano 8 metai buvo labai gražūs,bet tikiu meile..ir tikiu,kad dar 60 metų gyvensiu laiminga ir mylima su kitu vyru.Tikėkim meile:)
Sėkmės visiems ir raskit veiklą..išplaukit grindis,išsivalykit langus,išsipešiokit antakius,tapkit savanoriais.Vieni išeikit į miestą.Mes viską ištversim:)
Sėkmės:)
Guliu, širdis sudaužyta, rankos dreba ir tas beprotiškas noras vėl pajausti jo rankas, išgirsti balsą. Blogiausia tai, kad jau antrą kartą kenčiu,kai mane palieka tas pats žmogus, jau buvau atkentėjus, susitaikius, tik pradėjusi vėl gyventi ir jis pasirodė mano horizonte. Ilgos valandos pokalbių, atsiprašymai, ašaros, skambūs žodžiai, kad esu visas jo pasaulis ir vėl po pusmečio dūris į paširdžius, nereikalinga, nemylima ir atsakymas į klausimą kodėl manęs ieškojai, aš juk jau buvau išmokusi gyventi be tavęs, šaltas,-nežinau. Norisi klykti, skausmas nepakeliamas ir ta iš galvos neišlendanti mintis, kaip po tiekos pastangų susigrąžinti, po tiek pažadų, pastangų, galima vėl visiškai lengvai pasakyti viskas, skiriamės. Nesuprantu, bet ar apskritai turėčiau tai suprasti. Kaip supykti, gal taip būtų lengviau. Negaliu, jaučiuosi kaip skuduras, kuris po tiek įskaudinimų vėl lėktų atgal. Kaip atsistoti ant kojų?
Draugavome 3 metus, 2 metai šiu santykiu buvo labai grazus. Keliones, buvimas kartu, demesys, zodziai kaip tave myliu ir amzinai busime kartu. Na, sie zodziai tikriausiai yra vartojami kiekvienos poros santykiuose. Paskutinieji metai buvo ganetinai tragiski. Nuolatiniai pykciai, uzsipuolimai, na bet susitaikydavome.. kaip nors visada atrasdavome sprendima susitaikyti, buti kartu, laikytis. Tačiau viena diena, jis isvaziavo is mano namu, mes atsisveikinome kaip ir visada su zodziais myliu tave, iki. Ir daugiau po šios dienos, jo nebepamačiau ir nežinau ar dar kada nors pamatysiu. Po tos dienos buvo ištisos dienos tylos, ir ji man buvo nesuprasta.. Kol viena diena pamatai, kad žmogui taves nebereikia, kad jis pradeda rodyti demesi kitoms. Taigi, mes dabar jau issiskyreme, bet sunkiausia dar tik lauks.. Kaip ateina ruduo, ir zinai kad nebebus daugiau tokiu vakaru, pasivaiksciojimu, ateities planu. Kaip kiekviena vieta, atrodo primena ta žmogu, kiekvieno miesto aplankymas primena kad prieš kelis metus, čia stovėjome kartu ir buvome beproto laimingi. Atrodo, kad visa tai žudo… atrodo kad niekada nebesurasi sielos ramybes. Visi prisiminimai iškyla prieš akis, kaip iseini i miesta, kaip susitinki su draugais, tarp kuriu anksciau budavome kartu, atrodo kad visalaika kazko truksta salia.. Nesvarbu, kiek pykomies ar kiek buvo blogu momentu, tačiau kiekviena ryta prisimenu kad viskas baigta ir tai mane žudo. Dar nebuvo dienos be ašaru. Na, tai normalu, bet baisu galvoti kas bus toliau… nejaugi, visus ateinancius metus ir jausiuosi kaip paliktas šunelis, su tokia baisia kančia viduje… Beje, straipsnis ir Jus visi tikrai labai padedate nors dabar sunku sypsotis ar blaiviai mastyti, tokie dalykai kaip pasidalinimas isgyvenimais, mintimis, kalbejimasis su zmonemis, mums siek tiek leidzia daugiau ikvepti oro ir kvepuoti, nors ir kaip tai yra sunku. Aciu Jums.
Dita, Meile, ačiū, kad pasidalinote. Gyvas liudijimas-puiki pagalbos forma kitiems išgyvenantiems išsiskyrimą.
Kaip dar galėtumėte sau padėti? – Bandykite, kuo konkrečiau sau atsakyti į klausimą, ko iš tikrųjų ilgitės, ko gi jums trūksta? Ne apibendrintai- visko, to žmogaus ar pa., bet konkrečiai, ką jis jau ten tokio darė ir kaip tai jus veikė?.. Venkite savigailos pinklių ir benamio, palikto šunelio pozicijos. Galiausia, dabar bent jau esate laisvos ieškoti kitokio santykio, ir žinote, kad tas žmogus nebuvo tuo, kuo jūs jį laikėte.
Sėkmės jums!
Kad ir kaip gerai suprastum, kad tiek daug aplink žmonių išgyveno tokią situaciją, jautiesi toks vienišas.. Jautiesi, tarsi niekas negali iš tiesų tavęs suprasti, nes juk tu geriausiai žinai, kaip viskas buvo, kaip judu mylėjot vienas kitą..
Praeitą vasarą atvykau iš Lietuvos po labai skaudaus išsiskyrimo su buvusiuoju.. Tiesiog negalėjau likti Lietuvoje.. Norėjau pakeisti aplinką, norėjau suteikti sau naują šansą. Ir tai įvyko, sutikau tobulą vyrą, kuris man prižadėjo duoti viską, ko norėjau, ko kitas negalėjo. Nuo pirmos dienos įžvelgiau jame sužeistą širdį, nors ir kokią linksmo žmogaus kaukę jis devėjo. Norėjau jam padėti. Pamilome vienas kitą. Vėliau viskas ėmė griūti.. Atrodė, kad viskas buvo prieš mus. Ir viena buvo kovoti prieš kitus žmones ar aplinkybes, kurios trukdė mums būti kartu, bet kita, kai teko kovoti ir su juo, kad įrodyčiau, kad mes mylime vienas kitą ir turėtumėm būti kartu. Dėl tam tikrų problemų, jis ėmė jausti depresiją. Visą laiką buvau šalia bandydama jam parodyti, kad myliu ir visada būsiu šalia, mačiau, kaip jis bijojo būti laimingas.
Kai jau atrodydavo, kad pasiekiau patį dugną ir daugiau dėl jo kovoti nebeturiu jėgų, jis grįždavo ir suteikdavo man naujų vilčių.
Rudenį sužinojau, kad laukiuosi.. Dėja persileidau po pusantro mėnesio.. Keista, bet tai mus suartino. Pagaliau baigėsi visos dramos, apsigyvenome kartu ir, maniau, kad viskas pagaliau susitvarkė, kad tas vasaros košmaras baigėsi.
Metus vis bandėm pastoti, bet niekaip nesisekė.. Nekenčiau naujo darbo, atsirado problemos su šeima Lietuvoje, kurios taip pat slėgė… Bet turėjau jį šalia… Vienintelį gerą dalyką savo gyvenime. Pavasarį susižadėjom. Bet diena po dienos jutausi vis blogiau ir blogiau… Nebeturėjau jėgų niekam.. Gyvenau mintimis, kad liko pora mėnesių iki kada išvyksim iš ten ir pradėsim geresnį gyvenimą toli nuo visko ir visų. Verkdavau kasdien, sakiau jam kad jaučiuosi tarsi norėčiau pabėgti nuo visų, net ir nuo jo. Tapau tokia pikta. Viskas erzino, net mažiausios smulkmenos.. Ėmiau pastoviai jam priekaištauti… Viena diena pasakiau jam, kad po poros mėnesių, kai iš čia išvyksime, aš norėsiu nueiti pas psichologą, nes aš savęs nebeatpažįstu ir nebesusitvarkau. Atsiprašiau jo, kad viskas buvo užkrauta ant jo pečių.
Ir tada vieną naktį, po dar vieno kivirčo, jis pasakė, kad viskas baigta. Kad jis paskutinius mėnesius nesijaučia laimingas, nes kad ir ką bedarytų, aš niekada nebūnu laiminga ar patenkinta. Kad mano depresija įvarė jam depresiją.
Negalėjau tuo patikėti. Atsiprašinėjau ir prisiėmiau visą kaltę. Pasakiau, kad sutinku su viskuo, kad nesuprantu, kaip viskas pakrypo šita linkme. Kad man tiesiog reikia profesionalios pagalbos ir viskas susitvarkys, bet jis pasakė, kad viskas baigta ir jis nebenori daugiau būti su manimi. Pasakė vykti į Lietuvą, gauti pagalbą, būti su savo šeima. Ir jis pats kreipsis į psichologą, kad susitvarkytų save.
Aš nesuprantu.. Jis žinojo, kad aš nebuvau savimi, kad už poros mėnesių būčiau pradėjusi gydymą ir viskas būtų buvę gerai.. Galiausiai, galėjome kartu kreiptis į gydytoją, jeigu buvo taip blogai ir nepakenčiama. Kam skirtis? Tai tik pablogina situaciją. Jeigu aš jau ir taip nebesugebėjau susidoroti su savimi, tai dabar jaučiuosi mirusi viduje…
Jis pasakė man išvykti.. Tą ir padariau, bet jaučiu tarsi būčiau palikusi savo sielą ten pas jį..
Vis parašau jam, bet jis net nesivargina perskaityti žinučių.. Nevalgau, nemiegu, net nebeturiu jėgų verkti.. Jaučiuosi tarsi kas nors būtų uždėjęs ant manęs 20 metų.. Tokia pavargusi.. Tarsi ant mano veido kabotų svoriai, todėl neužtenka jėgų net nusišypsoti dirbtinai. Nieko nenoriu ir nieko nebesugebu padaryti.. Nors kiek žinau, jis kasnakt vaikšto po klubus, geria, dirba ir toliau gyvena.. O man neliko nieko.. Visą savo gyvenimą siejau su juo.. Man nereikėjo draugų, tik jo. Kaip toliau gyventi, kai kaskart, kai įsileidžiu ką nors į savo širdį ir patikiu, kad galiu būti laiminga, per sekundę viskas būna atimta iš manęs. Tarsi nenusipelnyčiau laimės.. Bet tada kokia prasmė yra būti čia apskritai…
Pavargusiems ir įskaudintiems,
Nenusiminkite ir nenurašykite savęs. Prieš pora mėnesių čia rašiau. Žinojau, kaip stipriai myliu Ją ir tik praradęs supratau, kokia Ji buvo brangi. Buvo sunku, bet ją susigrąžinau. Nepaisant iš jos tryškusios neapykantos, gausybės priekaištų, juos pakeitė meilė. Negatyvas kažkur išsiklaidė ore, bet tam reikėjo labai didelių mano pastangų. Pirmiausiai – pasikeisti pačiam. Ne viršeliu, o vidumi. Kai tu nuo kalbų pereini prie veiksmų. Pradėjau sportuoti, domėtis santykių psichologija. Juk žmogus, kuris pasitraukė, niekada ir jokiomis aplinkybėmis negrįš į ankstesnius santykius, todėl reikia pradėti visiškai naujus santykius arba bent jau išsikelti tokį tikslą. Tu privalai ne tik pasikeisti, bet ir atgauti patį svarbiausią dalyką – pasitikėjimą žmogaus, kurį praradai. Žemintis, pulti ant kelių, prašyti – visa tai nepadeda. Jokie maldavimai nepadės. Tu privalai sukurti kokybiškai naujus santykius. Ir dar kas yra svarbu. Keistis turi ne dėl mylimojo/mylimosios, o pirmiausiai dėl savęs. Viską daryti pirmiausiai dėl savęs, o mylimojo/mylimosios susigrąžinimas turibūti tik antraeiliu tikslu. Susigrąžinimas yra šalia viso to, o ne vardan susigrąžinimo. Šiandien mes jau kartu gyvename beveik mėnesį. Esame laimingiausia pora, apie ką anksčiau tik kalbėjome, svajojome, o po išsiskyrimo ir vėl susigrąžinimo to nebedeklaruojame, o tiesiog esame ir gyvename. Kaip juokaujam, visos maikės su užrašais „Viskas bus gerai”, jau seniai suplėšytos. Sėkmės jums visiems. Skausmas praiena, gyvenimas nestovi vietoje.
Ačiū, Skausme, už galingą pozityvo ir vilties dozę. Kietai praėjai, atkakliai kovojai ir galite švęsti pergalę.
Man pasirodė ypač svarbus akcentas – keistis pačiam, nelaukiant, kol tavo partneris pasikeis, nekeliant jam jokių išankstinių sąlygų (a la – tu pirma sugrįžk, tada aš pasikeisiu), nepriekaištaujant ir nekaltinant.
Po 5 metu gyvenimo kartu, zmona mane paliko…ne del kito, tiesiog paliko, nes nori buti viena. Turime 3 metu berniuka, su kuriuo bunam pasikeisdami. Jau 3 savaites atskirai, taciau negaliu nustoti saves grauzti, kad kazka dariau ne taip, kad nevertinau ir praradau savo seima. Negaliu be jos gyventi ir nenoriu.. notiu susigrazinti savo seima ir buti su ja…tiek daug prisiminimu, tiek daug buvo dziaugsmo. Taip gaila vaikucio, kad jis augs be seimos.. niekada sau neatleisiu uz tai, kad buvau toks…nors mylejau, rupinausi, stengiausi del savo seimos, bet…pats jauciu, kad man stogelis jau vaziuoja…nenoriu nei i darba eiti, nei nieko, noriu tik verkti…nezinau kaip isgyvensiu si skausma..nors jau toki skausma esu apturejas, taciau tai yra visai kas kita…
Išsiskyriau ir aš su mergina prieš daugiau nei 5 savaites. Kartu prabuvom beveik 8 metus, iš jų – daugiau nei 6 metus pragyvenom kartu.
Galiu pasakyt tik tiek: būdamas su Ja galvojau daugiau tik apie save ir dėl santykių stengėsi tik Ji. Ji norėjo šeimos, vaikų, bendro gyvenimo. Neslėpsiu – norėjau to ir aš, bet to niekada garsiai nepripažinau ir neprisiruošiau imtis ryžtingų sprendimų. Ir tai tęsėsi tol, kol Ji pavargo. Panašu, kad prie to prisidėjo ir tai, kad ji sutiko kitą vaikinuką, kuris parodė dėmesi, kuriam pajautė kažkokius jausmus.
Nepasakosiu smulkiai, kaip Ji išėjo, bet tai padaryt po vieno iš eilinių pykčių priverčiau aš pats. Kaip paaiškėjo vėliau – tam žingsniui Ji ruošės, tik negalėjo pasiryžti, o pasiryžti savo žodžais ir veiksmais priverčiau aš pats. Variau iš namų ne kartą, bet tai dariau būdamas pilnai įsitikinęs, kad Ji neišeis, nes besąlygiškai mane myli. Ir skaudindamas Ją stengiaus priversti elgtis pagal savo principus.
Pripažinsiu, pradžioj Jai išėjus buvo šokas. Tikriausiai Ji bandė parodyt, kad jai negerai kai dar buvom kartu, bet šito nemačiau. Ir kaip dažniausiai būna gyvenime – pamačiau ne patį procesą, iki ko ėjom, o tik rezultatą… Pradžioje buvo nemažai savęs gailėjimo, tačiau kartu tai privertė pergalvot tiek savo gyvenimą, tiek savo elgesį, tiek ir principus. Ačiū Jai už tai. Būnant kartu tikriausiai niekada nebūčiau į mūsų santykius pažvelgęs iš šalies…
Galiu pasakyt atvirai – pažvelgus į savo elgesį pasidarė baisu. Niekada nemaniau, kad su mylimu žmogum galima taip elgtis, kad galima taip skaudinti, bet net nepastebėjau, kad būtent taip elgiuosi aš pats. Tas suvokimas privedė prie savianalizės. Privedė ir iki apsilankymo pas psichologą, kuris padėjo sudėliot galvoje kilusias mintis ir išvadas.
Šiai dienai žinau tik viena – nebenoriu būti toks, koks buvau anksčiau. Noriu keistis ir elgtis kitaip. Noriu parodyt savo meilę Tam žmogui, kuris yra labai svarbus man, bet…
Tikriausiai matydama mano skausmą po 2 savaičių Ji gryžo namo. Keliom dienom. Ir man atrodė, kad santykiai mikroskopiniais žingsneliais juda į priekį. Tačiau… Praėjus kelioms dienoms Ji susirinko savo daiktus ir išėjo antrąkart.. Manau, su mintim, kad išeina galutinai…
Per visą tą monotoniją, kol buvom kartu, atrodė, kad gyvenimas teka įprastine vaga, niekad per daug nesusimąsčiau nei apie savo jausmus, nei ką aš galiu duot mūsų bendravimui. Tačiau šaltas dušas leido suprast, ant kiek Ji man svarbi, privertė pagalvoti, ko aš noriu iš mūsų santykių dabar ir ateity. Supratau, kad be galo myliu Ją ir noriu Ją matyti kaip savo žmoną ir savo vaikų motiną…
Nesiginčysiu, šiandien labai sunku, dabar daug bemiegių naktų, skausmo ir nusivylimo savim. Bet tai tikriausiai tas kryžius, kurį turiu nešti dėl savo elgesio.
Ir šiai dienai noriu tik vieno – šanso parodyti, kad noriu elgtis kitaip. Kad noriu saugot ir gerbti ją, kad noriu stengtis dėl mūsų santykių ir dėl mūsų ateities… Žinau, kad niekada nebeleisiu nei sau, nei kitiems Jos skaudinti…
Tačiau šiai dienai nesulaukiu iš Jos jokių žinių. Tik prieš kurį laiką parašė, kad tikrai nebus kartu. Nenoriu spausti man brangaus žmogaus tačiau gana sunku nežinoti apie Ją nieko.
Nežinau, gal Ji šiai dienai yra laiminga be manęs. Tikriausiai ji netiki, kad aš noriu elgtis kitaip. Galbūt Ji apakinta kito žmogaus dėmesio. Ir aš nebežinau, kaip elgtis toliau… Turint kažkokius atsakymus – būtų paprasčiau, nei gyventi visiškoje nežinioje… Bet belieka tik laukti…
@as – nekankink nei savęs, nei jos. 8 metai praleisti kartu ir viskas ratais kartojasi, kokia prasmė, patarčiau keisti save ir nesigręžioti atgal, jei bus lemta jums ir vėl susitikti, susitiksit, tačiau kito žmogaus iš naujo tave pamilti, deja, nebepriversi, jeigu pats tą meilę per tuos metus ir sutrypei.
Mano zmona taip apt man sako, kad jau nieko nebebus, kad nesistengciau…bet, as negaliu nesistengti…visada stengiausi del seimos, daug dirbau, gal but per mazai demesio skyriau jai, taciau mano meile begaline, o ji, niekada to neivertino. Taip gaila, kad zmogus taip lengvai viska paleidzia…negaliu be jos gyventi, bet matau, kad teks….
Ačiū visiems už pasidalinimus. Viltis ir tikėjimas, kad viskas kaip nors išsispręs yra gerai, bet tai turi lydėti akivaizdūs pokyčiai. Susigaudyti, kurį čia galą ir kaip reikėtų keisti nėra taip paprasta. Jei taip nutinka, kad nuolat išsiskiriate, jus palieka, vertėtų pasikonsultuoti su psichologu ir pabandyti išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas, kodėl taip nutinka. Sėkmės visiems.
Daug kencianciu cia matau yra, as taip pat jauciu ta pati. Su zmogum buvau pazistamas 5 metus, daug bendraudavom, pries metus supratom, kad tai yra kazkas daugiau nei simpatija. Tapom pora. Turejome puikius metus, grazus zodziai, demesys, susitikimai kada tik galejom, ir sakem, kad tikrai mylim vienas kita. Tada atejo laikas, kad ji isvyko, isvyko beveik pusmeciui i uzsieni. Pirmieji menesiai buvo liudni, bet sugebejome bendrauti virtualiai ir atrode viskas kaip visada. Bet veliau pradejau jausti, kad ji tolsta,, Vis maziau bendravimo, atrodo tarytum, ji to net nenori, nebeliko siltu zodziu, nieko to kas buvo pries tai. Viskas nurasoma, kad begalo daug dirba ir nera visam tam laiko, ir tai mane pradejo be galo grauzti, kad arteja pabaiga. Bemieges naktys, pastovus pykciai ir bandymas issiaiskinti kame viso to problema. Nezinau, kaip elgtis, ji sako, kad reikia laukti kol gris atgal i namus. Niekada negalvojau, kad esu toks silpnas ir kad tai gali nutikti man. Nezinau kas bus ateityje, bet tiesiog jauciu, kad nebeturesiu to ka turejau anksciau ir apie ka svajojau ateityje..
Sveiki.Issiskyriau su draugu pries 4 dienas,tiesiog pati liepau jam iseiti is mano namu,jis 3 savaites tyciojosi is manes,reikalavo grazinti pinigus uz atostogas,uz dovanas,tik tada sake iseis,bet galiausiai isejo.Kartu prabuvome apie 6 metus,bet visus tuos metus pastangas rodziau tik as,norejau seimos,vaiku,stengiausi del musu.Namuose jis man nieko nepadedavo,su draugais beveik kas vakara eidavo i bara alaus ir grizdavo nakti,veziodavau girta ji,jo draugus isveziodavau namo,valydavau privemtus namus,net ryte atnesdavau alaus,nes labai bloga budavo,sakydavo numirsiu,nupirk buteli alaus ir isvirk sriubos,be priekaistu padarydavau ko jis praso.Ne karta radau zinuciu rasytu kitom moterim,(nezinau ar buvau isduota su kitom per tuos metus),mes susipykdavom,bet jis prasydavo atleisti ir as jam atleisdavau,nes myliu,vis bandydavau pateisinti jo elgesi,stengdavausi kalbetis su juo,bandziau ir palikti ne karta,bet jis tik kaltindavo mane ir sakydavo maziau kabinekis ir viskas bus gerai,ieskodavau savyje trukumu,bet pries metus is vis jis taip pasikeite,kad net nebeimanoma buvo su juo susisneketi,jei bandydavau kazka sakyti,jo atsakymas budavo,uzsidaryk,kiek gali man priekaistauti,atsibodai,atsikabink su savo nesamonem.Labai skaudu budavo,po to nusprendziau nieko nesakyti ir laukti kol kazkas savaime pasikeis,bet viskas keitesi tik i bloga,as suvokiau,kad sitie santykiai nezada jokios ateities,bet tikejausi…Savaite iki jo isejimo as bandziau su juo pasisneketi,bet jis kaip visada kaltino mane,sake as jei pakeisciau savo poziuri,tada gal ir butu kitaip,o apie issiskyrimas jis pasake,kad jau priprates prie mano tu zodziu skiriames,va kai issiskirsim gal tada ir pagalvosiu,o dabar jam neidomu ir atsibodo,nors iseiti nenorejo.Labai pavargau nuo tokiu santykiu,jis isejo,o man beliko tik skausmas,prarasta savigarba,nusivylimas,atrodo ne gyvenu,o egzistuoju,protu suvokiu,kad reikejo nutraukti tokius santykius,bet viduj viskas plysta,nezinau kaip atsitiesti.
Karina, sunku buvo net skaityti. Pirmosios dienos po išsiskyrimo sunkiausios, pamažu turėtų lengvėti. BET – kaip nutiko, kad tapote priklausoma nuo šių destruktyvių santykių? Šešis metu leidotės žeminama ir toleravote tokią destrukciją? Šie klausimai labai svarbūs! Išsiskyrimo skausmas nutols, bet kaip dar kartą neužlipti ant panašaus grėblio?
Rekomenduočiau užsiimti šiais klausimais. Ieškokite profesionalios konsultacijos. Geriausia, jei susirasite psichologą, o dar geriau psichoterapeutą, kuris padėtų perdirbti traumines patirtis, kuriuos dažniausiai ir skatina destruktyvų elgesį.
Dėkui už straipsnį. Manau, vienas būdų – kaip pamiršti skausmą ir tokiu būdu jį po truputį mažinti iki kol taps visiškai kontroliuojamas – tai bendravimas su artimais žmonėmis, draugais ir galbūt pasimatymai. Mano atveju, jau praėjo trys mėnesiai nuo skyrybų – aš vis dar pagalvoju, kad man nors dar tik 30, aš jau neberasiu sau skirto žmogaus – laimingiems žmonėms tai tikriausiai skamba kaip absurdas. Aš, aišku, suvokiu, jog jei įvyko – taip ir turėjo būti, bet man sunku priimti, jog taip atsitiko ir man sunku priprasti prie naujų gyvenimo sąlygų, bet kartais aš vis dėlto pajaučiu ir pozityvių dalykų. Manau, mes galime vieni kitiems padėti bendraudami ir išklausydami.
Laba diena, gavau minčių ir ašarų. Negaliu dar vis suprasti kodėl gyvenime taip nutinka. Pirmąją meile praradau kai mirė nuo vėžio ir viltis žlugo. Bet gyvenau ir šypsojausi. Po metu atsirado kitas vaikinas kuris išgydė mano širdį arba tik man atrodo, bet… nutiko taip jog viskas baigėsi.. jis atsitraukė, pavargo nuo savęs ar tik taip pasakė gal kad man nebūtu taip skaudu. Išsakėm savo jausmus abu. Man atvirkščiai buvo mano širdis nenorėjo paleisti, bet mintys pasakė išmok paleisti jei tavęs nebereikia. Gal tai tik prisirišimas, bet labai sunku dar karta išgyventi. Sunku suprasti kai sako myli bet nieko nedaro.. Ieškau būdu kaip nusiraminti, bet niekaip neišeina.. pradingo noras daryti kažką, ir iš naujo pradėti gyventi.
Jausmas tarsi pervažiavo traukinys… be aš dar kvėpuoju…. kvėpuoju, nes manęs reikia 4 metu mažyliui ir … 11 savaičių zirniukui, kurio širdute plaka manyje. Ir kas baisiausia, kad abu spindulėliai planuoti ir labai laukti. Bet per 7 santuokos metus pasirodo niekada to žmogaus ir nepažinojau. Įsmeigė peilį į širdį pačiu sunkiausių metu. Be rimtos priežasties. Dėl nuovargio tureti pastovu gyvenimą. Dėl noro dar būti laisvam ir gyventi niekieno netrukdomam. Nors prieš savaite dėkojo Dievui už dar viena gyvybe po mano širdimi…. aš atsistosiu ir pakilsiu ir mano abu pasauliai užaugs. Nors kad ir kaip šiandien norėčiau nustoti kvėpuoti …….
Kartais gerai paverkti: ašaros nuplauna skausmą. Bet kartais jos užveda uždarą ratą – prasideda savigaila, kurią seka dar vienas ašarų plūpsnis ir viso gyvenimo apgailėjimas. Kartais iš to sunku išeiti. Nesitikiu, kad imsite džiugauti, jog ryšys, artumas vis dėlto buvo; kad meilė kaip kine jus vis dėlto ištiko. O juk būtent apie tai pirmiausia ir kalba jūsų liūdesys. Jūs turėjote kažką labai vertingo. Jums pasisekė. Nuostabu, kad tokius dalykus duota patirti. Taip, jie ne amžini. Bet jų galėjo ir visai nebūti.
Sveiki visi,
Man žymiai ramiau žinoti, kad galiu kažkam pasakyti ir tikiuos mane suprasite. Su drauge bendraujam 10 mėnesių. Susipažinome labai gražiomis aplinkybėmis, ji be galo miela, kukli, iš karto pajutau, kad ji manyje kažką suvirpino. Pradžioje stengiausi neatskleisti savo jausmų, tačiau supratau, kad be jos negaliu.Pradėjome draugauti.9 mėnesius tai buvo pasaka, niekada nesijaučiau laimingesnis, tačiau prieš mėnesį, visiškai be jokios priežasties gulėdamas lovoje savęs paklausiau-ar visdar jaučiuosi taip pat? Ir vien tas klausimas mane šokiravo, juk ji buvo mano ramybės uostas,.dėl jos niekada nedvėjojau. Nuo tos dienos aš kardinaliai pasikeičiau, tiesiog visą laiką galvoju kas vyksta su mano širdimi. Kiekvieną dieną užmiegu su šiomis mintimis ir jomis pabundu. Atrodo kad per tą obsesinį mąstymą nebegaliu vėl mylėti. Aš be proto pavargau nuo to jausmo,.kiekvieną dieną save nuraminu, kad tai praeis, nes kai pagalvoju apie išsiskyrimą man kaupiasi ašaros,tirpsta net kunas. Aš tikrai negaliu pasakyti, kad to noriu.Man be proto norisi išsaugoti šiuos santykius,bet kas dieną kankinuosi.Tas dejavu mane jau vimdo,pabodo save įtikinėti, kad viskas gerai. Patarkite ką daryti, kaip įsitikinti savo jausmais, nes visą šį mėnesį jaučiasi kaip žiurkės ratelyje. Taip norisi, kad viskas tiesiog plauktų, o dabar atrodo visą laiką laukiu kažkokio išgijimo ir svarbiausia-ramybės…
Diarenita, kažkaip buvau pražiūrėjusi jūsų komentarą. Užjaučiu, kad tenka skirtis būtent tada, kai labiausiai reikia ramybės, saugumo ir pastovumo. Kita vertus, skyryboms nėra „tinkamiausio” laiko. Žirniukas ir mažiukas teikia papildomų jėgų ir energijos. Gaudykite tą bangą, sėkmės ir stiprybės jums.
Sunku: įkyrumai, lyg prieš valią ir sveiką protą atsikartojančios mintys – baimės gali rimtai sutrikdyti pusiausvyrą. Ir savaime tai retai kada pasibaigia. Sakyčiau, kad reikėtų pasiieškoti profesionalios pagalbos – psichologo, o dar geriau psichoterapeuto konsultacijos.Sėkmės.
P.Jurga,
Vis dar laukiu atsakymo.Ir papildomai norėjau jūsų paklausti ar mano šiai savijautai-įtampai, negalėjimui apsispręsti ką jaučiu, gali turėti įtakos, jog aš pats turiu psichosomatinių sutrikimų, dažnai taip stipriai įtikiu tarkim, kad kažkuo sergu, ir tada varstau gydytojų duris? Ar gali būti, kad į santykius perkėliau šitą savo savybę ir man dabar atrodo, kad vienintelė išeitis-išsiskirti?
Ačiū ir labai laukiu atsakymo.
Sunku: viename komentare miniu ir jus.
Pasikartosiu: obsesinis kompulsinis sutrikimas, psichosomatiniai simptomai yra rimtų ir gilių problemų ženklai. Jų straipsniais ir komentarais neišspręsite. Ieškokite realios psichologo, psichoterapeuto ar psichiatro konsultacijos. Sėkmės jums.
P.Jurga,
Ar jūs manote, kad tokios mintys gali buto OKS? Aš esu įsitikinęs, kad jis pasireiškia kiek kitaip-absurdiškomis mintimis ir pan.Mano atveji, kodėl būtent ir komentuoju po šiuo straipsniu, problmea yra ta, kad žmogus man labai brangus, todėl aš be perstojo galvojo apie tai, kaip pasielgti, dėl to nesusitvarkau su savo jausmais.
Skausmas: jokiu būdu negalima diagnozuoti internetu! Jei jaučiatės prastai, kaip rašote- nesusitvarkote su jausmais, ieškokite realios psichologo konsultacijos.
…pries savaite, netycia radau vyro meiles susirasinejima su asmenine trenere…Man buvo sokas..Gyvename 14metu, auginame nuostabius 3vaikucius.Ji jauna 24m., pati po dvieju skirybu…du vaikai…Pas mus per paskutinius du metus buvo daug pykciu, bet tik todel, kad jis pastoviaisedi online, mokymuose apie versla.Mums truko demesio..Paskutine savaite nesikalbejau…
Ir va…jis pasake, nemyliu Tave…sutikau moteri, auksto lygio karaliene…Skaudziausia tai, kad jis mane smeizia jai visokiais zodziais, kad tarp musu nieko nera, kad isvis 14metu nieko gero..Nesuprantu, kaip sitaip galima…jei zinau,kad abu buvome laimingi, dar pries menesi mylejo jis mane…Keista?Gal tai viduramzio vyru krize..Bet jis man sako, pagaliau gyvenu…kvepuoju…kolioja mane visokiais zodziais..Stengiuosi nebendrauti, nes gyvename viename bute…Siandien bandziau kalbeti graziai, bet jis tuo pasinaudojo ir vel bando zeminti..izeidineti…Nezinau, ar tai besikartojanti depresija…pozymiai,kurie buvopries 6metus..Ar kas? Neatpazistu zmogaus..visiems buvome ideali seima…kaip galima per dvi dienas tiek prilipti prie kitos moters?Jis nori kuo greiciau skirtis…Sedziu ant raminanciu…nemiegu…gaila vaiku…zliumbiu…Nezinau,kaip tai istverti?Tik jauciu, kad turiu paleisti…kad jeigu nemyli, per prievarta nebusiu mylima…
Kažkaip ramiau perskaičius komentarus.Supranti kad ne vienas kenti…
Susipažinome prieš 4 metus,kai ji atėjo dirbti į tą pačią įmonę,kurioje dirbu aš.Abu turėjome antras puses.Abu jas metėm dėl vienas kito.Gyvenom kaip pasakoj,kol kažkas pasikeitė.Žinojau kad ji pametus galvą dėl manęs,kalbėjo apie santuoką,vaiką.O aš rodžiau savo principus,kažko laukiau,pykdavau dėl nieko,ji kankindavos dėl to..Kol šią vasarą pareiškė jog išvyksta porai mėnesių padirbėti į užsienį.Prakeikiu tą dieną kai leidau jai išvykti,bet tada nenumaniau nieko blogo.Tie 2mėn.pavirto į 4.Pradžioj bendraudavom šiltai.Myliu,pasiilgau ir t.t.Bet po to iš jos pusės ėmė viskas šalti.Kankinaus.Stengiaus,keičiaus tiek išore,tiek vidumi.Bet ji grįžo visiškai kitas žmogus.Šalta kaip ledas.Jau dvi savaites einu kryžiaus kelius kad ją susirąžinčiau.Vakar pasakė kad viskas baigta..Dėl visko kaltinu tik save,galėjom jau būti šeima.Bet buvau paskutinis asilas,nevertinau..O dabar kenčiu,labai kenčiu.Negaliu nei miegoti,nei dirbti,nei bendrauti su žmonėmis.Mečiau sportą.Nebenoriu gyventi.Nenoriu kad ji priklausytų kažkam kitam..Bet jau nebežinau kaip elgtis,bandyti dar kažką,ar paleisti…
Laimis
Iš šio praradimo gavau didžiulę pamoką-vertinti tai ką turi.Nes jei prarandi dėl savo kaltės,tai skausmas,savęs kaltinimas ir noras atsukti laiką atgal tampa nepakeliami…Norisi net ne verkti,o kaukti viską prisiminus.Belieka tik melstis ir tikėtis Dievo pagalbos…
Gitana, Laimi, kitų pasidalinimai išsiskyrimo ir aštraus skausmo situacijose tikrai padeda. Lengviau, kai išgirsti, kad ne tavo vieno širdis dužo ir plyšo. Tas skausmas- jis mažėja ir išsibaigia, kad ir kaip nepakeliama kartais atrodo. Ir dar labai svarbu, nepamesti vilties, kad palengvės, praeis ir išsivaikščios viskas. Sėkmės!
Sveiki,
perskaiciau jusu visu istorijas. Jus, visi man padejote viena koja atsistoti ant pavirsiaus. Nors po issiskyrimo su mylimu zmogumi praejo jau 5 menesiai, deja, skausmas ne ka ir sumazejo…sportuoju.Tai dziugina kuna ir siela. Bet mylimojo niekas nepakeis.
O istorija yra labai ilga ir paini. Viskas uztruko 5 metus. Tiek buvom pazistami.pazinties pradzioje viskas buvo tik oficialus bendravimas. Jis buvo vedes.Niekada neardyciau kitu santykiu.Viena diena netiketai susitikus mieste, pasikalbejus, suzinojau, kad jis jau beveik metus negyvena su zmona ir vyksta skyrybu procesai. Pradejom susitikineti. Jam buvo sunkus metas, bet as buvau salia ir jam padejau vel ir vel zvelgti i gyvenima pozityviai. Jis sake, kad su manim gera ir ramu. Jis kalbejo, kad busim laimingi kartu. Jis zinojo, kad noriu kurti seima. Su manim jis sake to nori.Bet atejo diena, kai buvo padeti dokumentuose parasai. Skyrybos. Po tos dienos zmogus tapo visiskai kitoks… pasake, kad nebegali man nieko pasiulyti. Nebeturi nieko. Bandziau jam paaiskinti, kad man reikia tik jo, atrode, kad jis to negirdi. Buvo toks saltas, nors ir kartojo kaip jam patinku… mes issiskyrem, nors to visai ir nenorejau. Buvau soke, kol supratau, kad visas grazus laikas praejo.
Dabar neberandu sau vietos. Sirdis iesko tik jo. Pirma karta galiu pasakyti, kad as myliu zmogu, bet jis isejo… ar jis sugris…? Klausimas ar laukti… gyvenu toliau, bet tuo paciu ir laukiu…
Būtent,tas skausmas einant laikui nemažėja.Mano atveju praėjo mėnuo laiko.Sunkiausia kai sugrįžti į prisiminimus,neišeina jų išmesti iš galvos.Bijau kad jei nesusitvarkysiu su savo mintim,pastrigsiu praeityje…
Ačiū už pasidalinimus!
Patyrus išsiskyrimo skausmą ypač svarbu ieškoti sau atsakymų, kas ir kodėl įvyko, kaip dar kitaip čia galėjo būti?.. ko aš troškau, ko tikėjausi, ką bent iš dalies gavau, o kur visiškai nusivyliau, ką daryčiau kitaip ir t.t.. Verta pasvarstyti ir apie perspektyvą: pvz., ar po dešimties metų vis dar sielvartausite dėl santykių baigties?.. Svarbu sau priminti, kad skausmas nesitęs amžinai, bet jei jis nepakeliamai aštrus ir nesilpnėja po 3-6 mėnesiams praėjus, siūlyčiau nebesikankinti vienam, ieškoti psichologo konsultacijos.
Sėkmės visiems!
Kai patiki zmogum, kuris tau sako, kad nori su tavimi kurti seima ir isgyvensim kartu visus sunkumus…tu eini i tuos santykius ir tiesiog tiki tuo zmogum. Tiki, kad busit laimingi. Bet viena diena viskas baigiasi. Atrodo, kad esu labai stiprus zmogus, bet buna ir silpnu dienu. As savo beda zinau. Labai daug saves atiduodu kitiem. Labai stengiuosi, tai nustebinti kazkuo, rupinuosi,bunu sunkiu ir linksmu metu. Bet kaip kitaip gali elgtis su zmogum, kuris tau labai rupi. As savanaudiska nemoku buti. Bet kaip dabar sunku vel kazkuo patiketi ir pasitiketi. Motyvuoju save eiti i prieki, bet turbut tvirtiems zingsniams reikia siek tiek daugiau laiko…
Esu jurininkas pries pat isvykstant isiskyreme turime dukryte 5m jau menesis kaip esu juroje nerandu sau vietos. Man nera ce kam padeti ir kam paverkti kas mane palaikys ikalintas kaleime negaliu prasiblaskyti ir nustoti galvoti. Ji per ta laika isikrauste i kita buta kur laikeme nuomai. Negaliu nustoti jai rasyti ir tiketis suprasdamas kad darau savo verkimais tik blogiau. Darbas tik laikinai isblasko mano demesi, o gryzes i kajute krentu i depresija.verkiu. Nors esu fiziskai stiprus ir gama didelis vyras. Niekaip negaliu suprasti kodel as to nusipelniau. Juk stengiosi seimos labui.
Isiskyreme per mane. Vis prasidavau man demesio ir meiles. Gryzes gyvenome kaip kaimynai, ziuredavau i ja godziomis akimis. Valgydavau ziuredamas, vis laukdavau kad apkabins bet kiti visi dalykai jai svarbesni nei as. Kodel juk manes daznai nebuna namose, kodel jai geriau kai manes nera? Juk finansiskai esame gerai apsirupine… man geda rasyti, bet gal patarsite kaip man elgtis ir kaip isgyventi tai
Sunku ir skausminga priimti pokyčius, kurie vyksta skiriantis. Gali atrodyti, kad pats gyvenimas žlunga ir patiriate visišką kapituliaciją, galutinį, lemiamą pralaimėjimą, bankrotą, po kurio jokios ateities. Daug nevilties ir bejėgiškumo, blaškymosi, savigraužos, arba priešingai – iškyla partnerio kaltinimas. Gerai, jei galite verkti – išlieti emocijas. Tik svarbu neužstrigti šioje būsenoje. Įjunkite išgyvenimo režimą ir pamažu kelkitės, tieskitės. Gyvenimas nesibaigia. Jūs išlikote, dirbate – reiškia kūnas jūsų neišduoda. Saugokite save, švelniai žiūrėkite ir padėkite sau išbūti.
Žinoma, iširus santykiams svarbu kiek įmanoma aiškiau pamatyti jų raidą – kada pradėjote tolti vienas nuo kito, kaip ir kodėl tai vyko. Šiuo metu tam dar pernelyg anksti, neskubėkite. Užsiimkite tuo, kai pasijusite geriau. Pasvarstykite apie psichologo konsultaciją. Net jei esate laive – laiškus rašyti juk galite?.. Gal ir skype programa jums prieinama?.. Susiraskite psichologą, kuris dirba tokiu būdu. Gal nuskambės neįtikinamai, bet laikas irgi jūsų sąjungininkas. Skausmas mažės, pasijusite geriau. Sėkmės Jam ir visiems, kuriuos užlieję ne patys lengviausi jausmai.
Sveiki,
Kiek čia jūsų daug ir visi su sudaužytomis širdimis. Aš esu toje pačioje padėtyje. Mano draugystės istorija nutrūko prieš 4 mėnesius. Pirmos savaitės buvo tikras košmaras. Po to kankinimaisi tęsėsi ir tęsėsi. Kaip užburtam rate- mintys sukasi tik prisiminimuose, nuramini save, nukreipi mintis kitur, bet po kiek laiko ir vėl grįžti į prisiminimų kelią. Dabar dar nuotaika svyruoja,bet jau jaučiuosi geriau. Labai padėjo savo minčių užrašymas. Kai pasidaro sunkiau-imu ir rašau ką jaučiu tą akimirką. Po to palengvėja. Stenkitės išsiaiškinti ką tie santykiai jums davė ir kodėl jie sugriuvo. Gyvenime atsitiktinumų nebūna. Viskas turi priežastis. Jei bus lemta- susitiksite ir vėl. Gyvenimas tęsiasi ir užstrigti viename taške, tai lygu užsimerkti ir nebematyti tiek gražių dalykų aplink mus.Patikėkit savimi ir eikit pirmyn.
Sveiki,
išsiskyriau prieš 3 metus, vaikščiojau pas psichiatrą, bet ramiau jaučiausi tik kelis mėnesius. Iki šiol skausmas niekur nedingso, jis ir mintys apie tą žmogų lydi mane kasdien, pavargau nuo jo..kas turi įvykti mano gyvenime, kad žiūrėčiau tik į priekį?
Laba diena,
esu 22 metų, niekada neturėjau vaikino ir esu įsitikinusi, jog taip niekada ir nesutiksiu savo žmogaus. Be to, visos draugės turi antras puses, atsiranda dar ir tokios mintys, kad man kažkas negerai.. kaip išgyventi vienatvę?
Sveiki, jungimosi ir aš prie jūsų.Išsiskyrėme prieš mėnesį,buvęs vyras išėjo pas kitą.Skausmas siaubingas.Tiek fizinis, tiek dvasinis.Dar niekaip negaliu to suvokti, negaliu tiesiog gyventi.Nėra jėgų.Vienintelis išsigelbėjimas miegas su vaistų pagalba, kuomet galvoje nesisuka jokios mintys.Nežinau ar galėsiu įveikti šį gyvenimo duotą išbandymą.Šiandien man atrodo, kad tai niekada nesibaigs.
Rita,aš jau du mėnesius taip jaučiuos.Sako laikas gydo,bet tikrai atrodo kad tas skausmas niekada nesibaigs.Būtų įdomu daugiau pabendraut su žmonėm,kurie išgyvena tą patį.
Jurga, n kartų skaičiau straipsnį. TAS vyras buvo man buvo pirmasis ir aš jam, mokyklos meilė.. Po 4 metų draugystės išsiskyrėm, nežinia dėl ko. Daug ašarų išlieta.. Bet laikas apgydė žaizdas, praėjo 15 metų. Sskyčiau esu laimingai ištekėjus, 3 vaikai ir prieš metus atsirado JIS.. Tarsi vėl viskas iš naujo. Tie jausmai.. Bėgčiau su juo, bet negaliu.. Kaip nutraukt tuos santykius?!
Dowi, žiauru, kai atrodo, jog kažkas iš vidaus verčia susisieti su kitu žmogumi, arba išsiskirti su juo. Kai atrodo, kad nėra aiškių priežasčių nei susitikimui, nei išsiskyrimui. „Kažkaip taip” – neaišku kaip –
nesąmoningai – ir visas gyvenimas gali praeiti. Tada beliks konstatuoti – čia likimas, ar karma tokia. Būtų geriau, jei pavyktų bent kiek sąmoningiau rinktis, matyti ir priežastis, ir pasėkmes. Pabandykite sustoti, peržiūrėkite, ko norite, ko trūksta jūsų gyvenime, kokį vaidmenį jame skiriate šalia esančiam vyrui?.. Susitikimas su psichologu labai padėtų. Sėkmės jums.
Ačiū. Dabartis remiasi į protą, o vyras iš praeities – jausmai, kuriems atsispirti sunku. Aš galvoju…ar verta grįžti į praeitį, nes santykiai nesusiklostė dėl galbūt jaunystės nepatyrimo, juk ir vėl gali nutikti tas pats. O čia, dabartyje, saugu, bent kol kas 🙂
Atrodo, kad abejojate, Dowi. Betgi žiūrėkim plačiau- kaip būtų gerai, jei jūsų jausmai ir protas bendradarbiautų, o ne plėštų jus į skirtingas puses… Siekiant tokios harmonijos psichoterapeutas ir galėtų pasitarnauti. Žiūrėkit, sėkmės!
14 d praejo skaitau ka raso skausmas apima viltys kad galima isgyvent kazkaip baisiause kad esu kaltas tik as del isiskirimo paskutinius netus buvo viskas neblogai norejau pareit i kita etapa bet praeities klaidos sugriove viska ka staciau dbr guliu lovoj skaitau bandau laikytis ir bandau suprast kad viskas kad jos nebebus salia kad ji kurs su kitu kazka apie ka svajonau daryt su ja ziauru norisi tiesiog isnykt
Atleiskit uz klaidas busena tokia
O kaip sugebeti issiskirti?kai matai,kad su zmogumi neliko bendrumo jausmo,kad niekas nebesieja,isskyrus bendra vaika,kuris irgi jau didelis ir greitai taps savarankiskas. Esame santuokoje 17 metu,tiesa,is ju 3 praleidom atskirai, as jau kaip ir patyrusi issiskyrimo jausma,jis gyveno uzsienyje,ir su visais sunkumais tada sugebejau tvarkytis viena. Paskutinius du metus jis gyvena Lietuvoje,bet musu gyvenimas neprimena buvusio nei is tolo..tai tik gumos tempimas,slegianti atmosfera namie,jokiu bendru interesu. Tik as paniskai bijau likti viena, bijau,kad bus dar blogiau. Ir tai nesusije nei su finansais, nei su dar kokiu gerbuviu, nes finansu neseja buvau visada as didziaja dalimi. Slegia vienatve dviese, bet bijau zengti ta zingsni,visko bijau,pati saves irgi. Bet ta busena mane naikina, as jau sugebu tik dirbti, ir laisvalaikiu miegoti, kad maziau galvoti. Is zydincios moters tapau seseliu. Sergu keleta metu depresija, tragiskomis aplinkybemis mire mama pries pora metu..suvokiu,kad reikia stotis ir gyventi. Kelis kartus bandeme skirtis, bet vel paprasydavau sugrizti, nes buna dienu,kai nepakylu is lovos..visko labai bijau,ateities,vienatves,bet tuo paciu ir tikrai nematau bendros ateities kartu..esu ikalinta kazkokiame labirinte. Jis tame bedos nemato, jam svarbu yra buitinis patogumas, tvarkingi namai, o visi bandymai pasikalbeti apie santykius,ateiti baigiasi jo pykcio proverziu.. Nykstu kaip moteris,asmenybe. Kyla minciu net negyventi. Tai toksiski santykiai, kaip kokia priklausomybe..
Paklydusi, tai, ką jūs rašote, skamba labai liūdnai, slegiančiai. Minite praeities traumas ir netektis. Turbūt yra daug dar gilesnių sužeidimų, kurie surakina, sukausto, smaugia. Jie ir trukdo keliauti į priekį, ryžtingai spręsti, ką daryti su santykiais ir pačiu gyvenimu. Depresiją būtina gydyti. Klaidinga būtų laukti, kol ji praeis ar bandyti per jėgą keisti išorinę situaciją. Kreipkitės pagalbos ir pirmiausia ieškokite vidinių pokyčių. Pasikeitus savijautai, išorinio pasaulio problemas įveikti bus daug paprasčiau. Ieškokite psichoterapeuto, kuriuo galėtumėte pasitikėti. Čia ir būtų pradžia. Sėkmės jums ir stiprybės žengiant šį žingsnį.
Sveiki, su vyru issiskyriau pries savaite. Gyvenom kartu 6 metus, susituoke -3. turim bendra vaika kartu. tiesiog pries menesi laiko vyras pareiske, kad nebenori seimyniniu santykiu, jam reikia draugu, karjeros. Sunku buvo girdeti tokius zodzius, kai sitiek metu isgyventa kartu. Aisku, budavo visko ir pykciu ir graziu momentu, bet juk seimoje negali viskas zibeti, dabar atrodo kaltinu tik save, kad nesugebejau ju issaugoti, net kai matydavom jo draugus skiriantis, kalbedavom kaip siaubinga isskirti vaikui seima, sakydavo, kad ne duok Dieve mums tai nutiktu.. o va eme ir nutiko. Asaros liejas skaityt visu istorijas, nes taip viskas is sirdies panasu. Skaudu be galo. Ir dar kai viskas primena man ji. Visi kampai, visos gatves. Visos kartu kurtos svajones zlugo, o svarbiausia zinojimas, kad mes visada matysim vienas kita del dukrytes. Nezinau kaip is sirdies ji isplest. nesuvokiamas dalykas, kad taip nutiko. Verkiu kiekviena diena pasislepus, kad dukryte nematytu. Bandau sypsotis, nors sirdis i gabalus plysta. Sako laikas uzgydis zaizdas. neisivaizduoju kaip, nes be proto ji mylejau..
Sveiki visi,
Pagaliau radau vietą, kur kažkas supranta praradimo skausmą. Atrodo reikėjo kam nors pasiguosti, nes su artimaisiais nesinori to aptarinėti, o čia visi savi. Nors žinau, kad aš tokia ne viena, kad Jus visi jaučiate tą patį, bet kažkodėl nėra lengviau.. Šiuo metu esu darbe, rašau, o ašaros kaupiasi akyse. Be galo sunku ištverti tą skausmą. Išsiskyriau su draugu prieš 3 mėn, pirmą kartą parašiau jam po dviejų mėn., tikėdamasi, kad Jį susigrąžinsiu, bet Jis nesutiko, galvojau, ok, kaip nors reikia gyventi toliau, bet man nelengvėjo. Guvenau svajonėm ir viltim, tad vėl jam išdrįsau parašyt vakar, o Jis vėl pasakė, kad nebenori santykių su manim, kad pavargo, bet baisiausia, kad turi naują simpatiją… tai mane nužudė, nors tikėjausi to, ko gero, nenorėjau žinoti. Verkiau balsu, pradėjau melstis, kad tai greičiau baigtųsi, mintyse kartojau, kad myliu tą šiknių labiau už viską, viską dėl jo padaryčiau. Atrodo žlugo visos viltys ir svajonės, nors kažkur gyliai dar kažko iš jo tikiuosi, nepaleidžiu jo. Aš jaučiuosi kalta, kad nevertinau jo, kad kažko iš reikalavau, pati jam neuodama atgal, O, kad galėčiau laiką grąžinti atgal. labai žiauru, kad turėjo nutrukti santykiai, kad suprasčiau, kas jis man iš tikrųjų buvo ir kaip jį myliu.. Bendrauju su keliais vyrais, atrodė, kad bus lengviau ištverti tą sunkų gyjimo laikotarpį, bet negerėja, nelengvėja, o dėl kitų vyrų – net nenoriu pagalvoti, kad galėčiau būti su kuo nors kitu, Nes Jis man buvo pirmas, vienintelis, su kitu savęs neįsivaizduoju.
Kažkas minėjo, kad savo dabartinius jausmus užsirašo, aš irgi pradėjau rašyt ale dienoraštį, gal šiek tiek lengviau, kai galiu išsilieti.
Labas visiems,
prieš penkias savaites mane paliko mano draugas, su kuriuo pragyvenome 7 metus. Tiesa, iš pradžių lyg ir nenorėjau jo, nes mačiau, kad vakarais išgeria, bet visada galvodavau, kad geriau namuose 100 gramų, negu savaitėmis valkiojasi po barus, kaip elgėsi buvęs mano vyras, su kuriuo išsiskyriau. Vaikai užaugę.
Atsitiko taip, kad abu atleido iš tos pačios darbovietės beveik vienu metu. Po poros mėnesių jis apsigyveno pas mane. Aš vėl gavau darbą. Po pusmečio jis gavo pasiūlymą dirbti Vokietijoje ir išvyko. Taip ir prasidėjo nesibaigiantys pašnekesiai skaipu, prašymai atvažiuoti, nes „jam labai sunku svetimoje šalyje ir labai ilgisi…” Ir ką, – mečiau viską: darbą, namus, seseris… Atvažiavau pas mylimą žmogų.
Gal pirmi pora metų ir buvo normalūs, daug keliavome(nes jis dirba vairuotoju, o man vis nesisekė rasti darbo), važinėjau su juo. Padėdavau kiek galėdama: rūpinausi maistu, kartu plovėm valdišką mašiną, gaminau, lyginau, siuvau…
Aišku nepatikdavo ilgi vakarai prie kompiuterio, nepatikdavo ilgi televizijos programų žiūrėjimai, todėl pykau, prašiau, kad kartu eitume miegoti. Kartais galvodavau, kad gal čia normalu, kad gal aš čia per daug reikalauju? Atsiguldavau viena. Ilgainiui visiškai išsiskyrė poreikiai, pykau, ėmiau priekaištauti dėl degtinės gėrimo. O atsakymas būdavo iki skausmo paprastas – „viskas kontroliuojama, juk darbą palaikau”. Kai neapsikentusi pradėdavau burbėti, šaukdavo, kad esu pikta, nesugyvenama. Buvau išėjusi gyventi kitur. Šaukėsi mano seserų pagalbos, maldavo, kad sugrįžčiau. Sugrįžau. Bet po to niekas nepasikeitė, gyvenome tokį pat gyvenimą, kaip ir iki to, tik viskas buvo aštriau, ilgai nebesikalbėdavome, pradėjo kolioti, šmeižti. Nežinau, gal tai ir buvo pagrindinė priežastis, kad jis gavo kitą darbą už 30 km. Dirba naktimis, aš anksti rytais. Beveik nebesusitikdavome, kadangi metus laiko lankiau kalbos kursus. Slapta, vasarą, mano pirmąją atostogų (Lietuvoje)dieną, išsinuomavo butą netoli darbovietės. O prieš Kalėdas susiruošė atostogų į Lietuvą. Išvažiuodamas atsisveikino, išbučiavo, o 4-ąją naujųjų metų dieną man paskambinus, pranešė, kad susidėjo su sena savo buvusiąją, turguje apsipirkinėja ir yra labai patenkintas…
Tris paras negalėjau sėdėti, gulėti, valgyti. Skausmas nepakeliamas. Nėra jėgų galvoti apie nieką daugiau, kaip apie tai, kaip jis dabar ir sako, kad aš pati prie to privedžiau. Galėjau daryti taip, galėjau to nesakyti, o gal reikėjo daryti anaip…Reikėjo prašyti, bet kažkas lyg sulaikydavo. Reikėjo neleisti, bet nebūtų paklausęs. Dabar negaliu rasti ramybės, norisi staugti, verkti, bet jau ir ašarų nėra. Užmiegu tik migdomųjų pagalba. Jau visiems namiškiams ausis išūžiau su savo bėdom. Bet kitaip negaliu, rodos skausmas varsto visą kūną, žarnas paleis.
Be to, pirmomis dienomis norėjau prisiskambinti nors kokiu pagalbos telefonu Lietuvoje. Situacija tokia, kad ištisai skambinant bet kuriuo Psichologinės Pagalbos paskelbtu telefono numeriu, prisiskambinti neįmanoma,-visą laiką užimta.
išsiskyrėme pries kelias dienas. iniciatyva buvo jo. buvo lygiai 5 mėn kai mes kartu, konfliktas įvyko per kelionę. aš esu labai uždara, ir labai bijojau jį prarasti, todėl kai iškėlė problemą, tylėjau. dabar žinau, kad jei būtume pašnekėję, viskas būtų kitaip. tačiau nepašnekėjome. žinau, kad tai mano kaltė. tylėjau pusantros paros. po to susirašėme, jis dar kartą paprašė bent pasakyti, ką galvoju apie situaciją. parašiau daug dalykų. nieko neišsiaiškinome, pasakė, kad parašys išsimiegojęs. tačiau ir išsimiegojęs nežinojo, ką atsakyti. pasakė, kad reikia laiko, kad nori atsiriboti nuo situacijos, nes negali objektyviai jos vertinti. pasakiau, kad susirašysim kai jis bus pasiruošęs. laukiau, ėjau iš proto. parašiau jam po kelių dienų tylos, kad noriu žinoti, ar jis jau apgalvojo viską. pasakė, kad laisvo laiko turės tik po kelių dienų. paklausiau, ar jis išvis nori susitikti. ir tada pasakė, kad jis nori pertraukos. man tikrąja ta žodžio prasme isterija prasidėjo, nes žinau, kuo baigiasi pertraukos dažniausiai. rašiau jam labai daug visko, manau kad sukėliau per didelį spaudimą. paskui pasakiau, kad negalėsiu nustot rašyt kol manęs nesugniuždys visiškai. parašė kelis absurdiškus dalykus, kurie žinau, kad nėra tiesa vien tam, kad man būtų „lengviau” paleisti. pasakiau kad nejuokinga, tada pasakė, kad nieko man nejaučia. kad nieko niekada nejautė. esmė tame, kad žinau, kad jautė, žinau, kad nebūtų net buvęs su manimi, nes jis ne iš tų. skauda, labai labai. nežinau kur dėtis. gal ir skamba kaip kvailas naivus įsimylėjimas, bet taip nėra. pirmus mėnesius buvo, paskui supratau, kad jis yra mano žmogus „namai”. prisižadėjau sau, kad nerašysiu jam, duosiu pailsėti bent savaitę, ir po to vėl rašysiu, kad turim pasikalbėti ir kad galim viską išspręsti. visos draugės pritaria man, sako, kad prisakė dalykų tik emocijų užvaldytas. ir aš pati žinau kad jis tikrai jautė man kažką. ar gali taip greitai dingt jausmai vien todėl, kad kai turėjom spręsti problemą aš to vengiau? ar dar yra galimybė atitaisyti viską? supratau klaidas, žinau kur buvo problema, žinau kaip ją taisyti. bet tiek daug baimių, ar nebus per vėlu, gal rašyti dabar, o gal išvis neverta. labai laukiu nuomonių ir patirčių, ačiū.
Labai reikia patarimo,pries metus suzinojau, kad mano draugas su kuriuo pragyvenome 9metus pradejo vartoti narkotikus.Turime sunu kuriam jo tevas yra visas pasaulis. Sprendima skirtis priemiau as, nes negalejau susitaikyt su tokia „naujiena”. Pradzioj atrode as stipri viskas bus gerai, bet dabar atrodo, kad nebeisgyvensiu nusviro rankos viskam. Noriu tik jo, ieskau paaiskinimu kodel jis taip pasielge, pabendravus su juo 3 dienas verkiu, uzsidarau savyje, su niekuo nenoriu bendraut, vis galvoju kaip graziai gyvenom ir kaip graziai sutarem. Mes visada viska darydavome kartu absoliuciai viska ir kodel jis taip pasielge juk turejo viska… Realiai suprantu, kad kartu but nebeimanoma, bet Jausmai daro savo, visiskai nesuprantu kaip su tuo susitvarkyti ir judet pirmyn.
Negalvojau, kad taip gali nutikti man, buvau optimistiškas, linksmas, bei mylintis gyvenimą. Draugavom 2 metus ir buvau įsitikinęs, jog ji ta vienintele, nes kad ir kaip susimaudavau, kad ir kaip nuvildavau, ji vistiek likdavo kartu su manim, bei atleisdavo. Iššvaisčiau turbūt jos meilės kantrybės rezervą. Nes kaltinu tik save, esu degtukas greit užsidegu ir pasakau nepagalvojęs, o žodis juk ne žvirblis atgal negrįš. Mes jau kaip 5 mėn nebekartu, o ji ir Kitą turi. Suprantu jog viskas, tas duris reikia užrakinti, jog ji nebemano meilutė. Reikia gyventi toliau, ja paleisti, bei palinkėti geros kloties. Daug skaičiau kaip reiktu ištverti išsiskyrimą, ir perėjau turbūt tuos etapus. Bet still, nebuvo dienos per tuos 5 mėn jog apie ją negalvočiau. Išbandžiau tabletes, padeda kol vartoji, bet jautiesi kaip daržove, išbandžiau sporto sale, gerai būdavo kol sportuoji, dirbdavau viršvalandžius jog mintys apie ja nesisuktu, pradėjau net piešti… Pavargau, kad ir kaip stengčiausi, kad ir kaip kovočiau, vistiek užmiegu su ašarom, kaip ir atsikeliu su ašarom, pastarąsias dienas net darbe pratrūkstu, nekalbu apie viešas vietas. Visgi praėjo gan daug laiko, tai kodėl ji vis dar mano mintyse, bei širdyje. Nebenoriu taip jaustis, tiesiog noriu vėl būti tuo optimistišku vaikiu, pasiimantis iš gyvenimo viska, jog galėčiau gyventi laimingas.
Kad ir dėl kokių priežasčių įvyktų išsiskyrimas, mums reikalingas supratimas, kodėl taip įvyko. Istorijos pasakojimas, priežasčių įvardinimas ramina, struktūruoja pačią situaciją, mažina jos chaotiškumą ir stiprų emocinį krūvį. Be to, tai teikia saugumo ir kontrolės iliuziją: kai jau nusprendi, kad žinai, dėl kokių priežasčių įvyko skyrybos, gali jų vengti ateities ryšiuose.
Anonimas: liūdna; priklausomybė nuo svaigalų ardo santykius, stipriai juos pažeidžia. Kartais gali būti, kad santykiai bent kuriam laikui patenkina priklausomo žmogaus poreikį priklausyti ir jaustis saugiai. Bet žinoma, suaugusio žmogaus gyvenime tai anksčiau ar vėliau darosi neįmanoma, tuomet griebiamasi svaigalų.
Mj: pusmetis intensyvių, sunkiai valdomų emocinių reakcijų — turėtų būti sunku taip gyventi. Jūs daug darote ir atrodo, kad šiek tiek pavyksta prislopinti tą skausmą. Bet kančia galėtų būti ir mažesnė. Vertėtų pagalvoti apie psichologo konsultaciją. O gal čia toks stilius VISKĄ pasidaryti pačiam ir tik?..
man irgi siuo metu gyvenimas baisiau nei katastrofa….vyras paliko pries keleta dienu niekaip negaliu su tuo susigyventi kyla negeru minciu…norisi bandyt susitaikyti bet cia vyras kaip ledas net nebendrauja.nzn kaip visa tai iveikt….saujos raminamuju ir migdomuju tikra katastrofa
As dvi savaites issikrausciusi po 2 bendro gyvenimo metu kartu. Dar duobej, kaltinu save, nors protu suvokiu, kad musu santykiai buvo labai toksiski. Jis kele ranka, spjaude man i veida, zemino. As viska teisinau ir verciau kalte sau, kad pati issiprovokuoju, pati negera… Paskutini konflikta pakele nuo zemes ir sviede i grindis. Kita diena as keliais sliauziojau, kad nepaliktu, sake iseis. Issigandau, isejau pati, ir ka nieko man negeriau. Jam toks jausmas pasityciot ir dabar is manes yra kaifas, o as duobej. As net po savaites prasiau susitaikymo, klausiau kokia as negera visus du metus buvau, kaip grioviau santykius… Kazkur giliai suvokiu, kad ne, nu ne as viska sugadinau, as tik praradau savigarba.. Nebezinau ka daryt, bandau ieskot kontakto, nors zinau, kad tikrai to negalima daryt.. Bet kaip? Kaip atgaut savigarba? Kaip atsistot?
Po 7 metų santuokos mano žmona pasakė man, kad manęs nebemyli. Nesupratau, nei dėl ko, nei kas įvyko, nei ką aš blogai padariau. Bandžiau santykius klijuoti, tačiau viskas buvo veltui. Pareiškė norinti skirtis. Man atsitiko kaip straipsnyje rašoma, kad aš neturėjau ko gyvenime daugiau siekti. Darbas, sportas, bendravimas man buvo tik papildomi dalykai, kurie padėtų šeimai. Viskas ką norėjau gyvenime nuveikti buvo turėti šeimą, vaikų, gyventi dėl jų. Gražus tikslas, bet jis žlugo (vaikų mes neturėjome). Bet viso to drama yra tame, kad aš katalikas ir mes priėmėme santuokos sakramentą. Jo galiojimo negalima nutraukti, o aš be Dievo savo gyvenimo neįsivaizduoju. Nors ir norėčiau tačiau tikėjimas neleidžia to padaryti, todėl kaip išprotėjęs visas viltis dedu į subirusią santuoką. Šiuo metu praėjo puse metų po dramatiškų derybų dėl skyrybų, bet mes dar neišsiskyrę. Tarsi turėčiau kuo džiaugtis. Neturiu, nes santykiai visiškai pašliję. Ji manęs akyse nenori matyti. Daug negerų dalykų esu prikalbėjęs jai atsiprašinėjęs, bet tai buvo beprasmiška. Šiuo metu esu tokioje stadijoje, kai tiesiog nesugebu valdyti savo jausmų. Jeigu pykstu tai norisi kerštauti, kad jai nesisektų, jeigu apima liūdesys tai grauži save, kad nebuvai geras vyras. Apima neviltis, kad tai niekada nesibaigs ir niekaip nesugebu iš to išsivaduoti. Darbas labai padėjo, tačiau savaitgaliai ypač tarp kitų šeimų būna katastrofiški. Jautiesi nesavas. Atvirai pasakius tai ir ieškojau žmonių, kurie būtų tokioje pačioje situacijoje, nes kaip rašoma straipsnyje MUMS išgyventi lengviau nei MAN vienam.
Skaitau kitų patirtis ir bent mažą kruopelytę darosi lengviau..bendros kančios suartina. Galbūt atsiras bendraminčių, norinčių pasidalinti skausmu. Juk tai daug geriau nei kentėti vienam. Pritariančių idėjai lauksiu čia emerald.jack@gmail.com
Zinot, man irgi buvo blogai. Esu atkentejus 2 stiprius issiskyrimus. Ka galiu pasakyt… Visiem skauda, bet nera to blogo , kas neiseitu i gera. Gal kartais lengviau paleisti nei laikyti? Pati 1 issiskyrima isgyvenau sunkiai.. asaros, depresija, bet tai padare mane daug stipresne. Supratau, kad ne viskas kas auksu ziba yra auksas, nieko nera amzina.Tad 2 issiskyrima isgyvenu gan stabiliai (praejo dar tik 3 savaites). Manau svarbiausia yra neuzsidaryti tarp 4 sienu..bandyti eiti i visuomene ir rasti budus kaip save prablaskyt, nors ir kaip sunku yra. Pati save per privarta verciau kazka veikti.. uzsirasyti i teises, nueiti i sale.gyvenimas eina toliau, negalime leisti sau sustoti, kad ir kaip sunku yra. Aiskus, galeciau placiau parasyt kokios man emocijos buvo ir koki sunkuma jutau, bet neverta.esme, negali sustot, zmogus arba su palaima ateina arba su pamoka.
Sveiki, sedejau balkone kad pajusciau salti ir skaiciau..
12 metu 2 vaikai esame Norvegijoj
skiriames.Visada galvojau ko ta moteris is manes nori, nors giliai jauciau kad yra negerai. Jos as negirdejau , nesistengiau buvau seimos Jurijus Gagarinas komandiruotej (galvoje aisku)
Susipykome pries menesi , ir isejau vidurnakti is namu uzsidejes kedus kaip auka, mano pasiputeliskas elgesys neleido man grizti paryciais kai jau nebevilko kojos. Atsiguliau sandeliuke, uzsiklojau kilimu ,galvojau koks as vargsas… Atsibudau sustinges nuo salcio , dairausi po daigtus ir jauciu kyla. Tik Staiga BUMMMMM!!!! Ka as darau ,kas as? tai musu gyvenimas , neatsuksiu juosteles , neperziuresiu sio kino is naujo…
Zmona pasake kad nori skirtis , aisku tai jau antras kartas ir ji nesustos….
buvo neigimas, gailestis, o dabar jau pora savaiciu kas diena suprantu vis naujas savo klaidas. mussu santykiai kaip vandenynas byvo ramus o ji viena bande daug metu kelt bangas, o as buvau toks naivus… arogantiskas.
Jau dvi savaites kaip kas diena kazka atrandu ka as ne taip dariau , buvau piktas JAI, vaikam, draugam (turbut del to as pats neturiu draugu), neisiklausiau kas man sakoma , nesistengiau (tada galvojau kad stengiuosi).Tiesiog sustojau gyventi sededamas tam komforte. esu arogantiskas- galvojau kad esu mersedesas o is tikro gal koks kablukas kuris tinka kokiem nors baldam nuvezti kartais… rupejo vis kitu o ne Jos nuomone, norai. Kiekviena diena po kazkokio tai atradimo prasideda panikos priepolis. Kaip galiu toks but !???? Kodel as toks kvailys IR KA AS PADARIAU!
Suprantu visu savo kunu kad negaliu laikyt kad ir kaip to nenoriu, norisi sakyt gal pabandom ir kiek kartu jau tai sakiau , as pasistngsiu.
tik dabar as pradedu suprasti kokia ji auka padare del manes …
Nenoriu toks but, noriu but vertas jos , bent jau vertas kazko i ja panasios , nors apie kita moteri pagalvot net negaliu.
Turiu pasikeist radikaliai,uzaugti pagaliau. as pats net nenoreciau su tokiu kaip as bendraut.
Ji nuostabi moteris, mano SUPERGIRL. Tik paleides galiu uzaugti , turiu ismokti pamoka nors nenoriu paleist. Privalau augt ir but tokiu apie koki ji svajojo. Noreciau tiket kad galbut kadanors ji atras nauja mane, bet dabar turiu paleist, ir kovot su savim . . Ant siu seimos pmatu nepastatysi namo , jis griuvo jau kelis kartus…Turiu atsitraukt ir duot viska ka galiu,budamas salia ir pats augti. Visos tos stadijos velniop , as zinau ka padariau ir turiu nesustot, gal but ismoksiu,galesiu mylet kaip turi mylet tikras vyras del saves del Jos ir savo dukryciu, turiu padaryti tai kad ir kaip skaudu bebutu…
Sveiki, tokie visi skirtingi bet isgyvenimai visu panasus. Tik nezinau ar ir jums viskas tesiasi taip ilgai. Jau apie metus kai gyvenu tam koshmare ir lyg sapne. Neiseina normalei ir sveikai mastyti, priimti sprendimus, „matyti tikrasias spalvas”
Vienintelis mano gyvenimo tikslas ir dziaugsmas mano sunus. Su kuriuo kiekviena karta susitikus ir labai gera, bet kartu ir nepakeliamai sunku kad negalejau jam suteikti tikrai laimingos vaikystes gyvenant su tikruoju jo tevu. Jauciuosi antrarusis. Nezinau ar esu geras tevas ar moku suteikti ir ar ka suteikiu yra laime mano vaikui.
Skauda, kiekviena nauja zinute, foto ar postas kur matau savo ex su jos naujuoju taip kerta per kazkur kad net kelias dienas jauciuosi kaip isvirkscias.
Yra ir pas mane susirasinejimo drauge bet viska jai bandau paaiskinti, ir bunu su ja labai atviras. Nejauciu kad tai zmogus su kuriuo noreciau susieti savo gyvenima. Neisivaizduoju ir ar atsiras toks kuris pades uzmirsti buvusiaja. Labai noriu to tiketi. Su buvusiaja pragyvenome daugiau nei 10 metu. Ir visi tie isgyvenimai visos fazes kartojasi vel ir vel. Buvau viename seance su psichologe. Nzn ar galima is to isbristi, tai turiu daryti pats, ta puikei suprantu, bet neiseina tuo saves itikinti. O ka jau sneketi apie zmogu kuris stengiasi man padeti, bet pats vidus tiesiog stumia i sali betkokia pagalba. Nepriima, atmeta ir vel verdu tame paciame skausmo, nusivylimo, beprasmes vilties ir „shukiu” sultinyje kuris rodos. Kaip cia supratau savograuzos ir savigailos skonio turetu buti. Taip tas skonis butent toks. Is cia supratau kad jis turetu man patikti, tik ne velnio jis man nepatinka, tiesiog nezinau kaip dirbti su savimi ir visa tai pamirsti, paleisti, gyventi toliau ir bent jau nebekenteti. Bet kaip tai imanoma kai basomis vis vaikstai ant tu shukiu ir neleidziu sau nuo ju nulipti. Kodel? Nezinau… jau atrodo pasidariau psichinis paranojikas. Kuriam kartais taip uzplaukia kad sunku sutvardyti savo vidini skausma. Bandziau net ir ranka kelti pries save bet matyt buvau ir tam persilpnas, sustabdziau save kai iskilo verkiancio sunaus paveikslas prie kapo…
Visdar kartais norisi klykti bet kas is to. Tik dar labiau atrodysiu menkesnis ir silpnesnis. Jau visiems aplinkiniams atsibodo klausytis mano bedu. Todel pastaruoju metu tyliu, nors nelabai ir su kuo turiu pasisneketi, kam viska pasakojau jau nusisuko, uzknisau. Nekaltinu ju tikiu kaip sunku klausytis to paties kiekvienakart. Tik visi ka pazystu tai isgyveno daug paprasciau. Smagu uz juos ir ziaurei slykstu uz save. Kur mano stiprumas kuri turejau pries santykius su ex, ir demesio is priesingos lyties susilaukdavau ir flirto. Dabar tik atgrasus lopas kuris nenori ir nesugeba nieko. Niekam to nelinkiu patirti netgi buvusiajai, kuria, taip iki dabar vis myliu. Ir labai keista kaip galima jaustis ir kaip kiti zmones gali pasalinti kazka is savo gyvenimo be jokiu pedsaku ir be jokiu prisiminimu.
Aciu jei kazkas atrasysite ar perskaitysite, jei ne, aciu kad bent cia galiu issilieti…
Tikiuosi kad ir as kazkada galesiu dziaugtis uzgijusiomis zaizdomis… tikiuosi jei tik pavyks istempti iki to laiko neatsidurus psichiatrineje ar dar blogiau
Bendravom beveik metus, nuostabu, grazu, linskma, romantiska, susitikimai, issiskyrimai. Paskutiniu metu lengvi nesutarimai, bet galvojau tai normalu, juk nebuna, kad istisai sutaria. Gyvenam skirtinguose miestuose, bet netoli, ne Lietuvoj. Lygiai pries savaite pasake, kad sutiko kita, vakarelyje, iskarto suprato, kad labai panasus abu, vienas kitam labai patiko na ir taip toliau. Viskas apsiverte, gyvenimas neteko prasmes, skausmas istisas net nezinau kur, gerklej, sirdy, darbe sakau, kad alergija, arba einu i kita kambari ir apsimetu, kad kalbu telefonu, namuose kiekvienas kampas, sviesa, garsas primena ja, muzikos neimanoma net isivaizduoti, pabundi (jeigu uzmiegi) ta pacia sekunde persmelkia mintis kaip elektra, kad jos nebera, zodziu gyvas lavonas, apie kazkokias ismintis galvoti sunku, ka ismokai, ko pasimokei, atrodo pradedi normaliai kvepuoti ir po sekundes kazkokia detale, balso gaida smekstelejo ir vel paralizuotas, tai kazkokia liga, meile, kad ja kur galas. Ji mane supranta, uzjaucia, nori visaip padeti, bet kas man is to, jos nebera, ji su kitu ir sako viskas gerai. Tada pagalvoju apie likima, matyt taip buvo lemta, kai buvom kartu juokaudavau apie issiskyrima, dabar ne juokai, o asaros. Nematau nieko aplinkui grazaus, tik ji. Kai sutinki gera ir grazu zmogu – saugok, mylek, kiek gali ir kaip gali, nejuokauk. Atrodo visada buvau del jos, visur padejau. Zinau, kad praeis, viskas praeina, bet toki beviltiska jausma labai sunku istisai nesioti, atvira sirdis, jokie logiski apmastymai nelabai veikia, manes nebera, tik tas jausmas, tokia ilga savaite, ir kiek dar ju bus. Siaip esu optimistas, del to gryzes namo isgeriu stipresnio, tam kartui geriau, bet kas is to. Ji siulo islikti draugais visam gyvenimui, susitinkam verkiam kartu, bet kelio atgal nera, nes jauciu jos mintys jau su kitu, planai su kitu.
Belieka susitaikyti, tai likimas, dave ir ateme, kur prasme? nieko gyvenime nenutinka siaip sau, visgi kazkokia prasme sito skausmo turi buti, gal pamatysiu tai veliau. Taip, kazkas pasake, kad gyventi visdelto verta viena del to, kad pamatyti, o kas bus toliau, kol kas juodas skausmas, beviltiskas kapstymasis praeityje, saves kankinimas, dar gerai, kad kazkaip sugebu susikoncentruoti darbe, nors einu pasivaikscioti kas valanda. Taip ji labai grazi ir labai gera, nes myliu.
Ačiū už pasitikėjimą ir pasidalinimą savo istorijomis. Išsiskyrimas sukrečia, supurto, atveria akis ir reikalauja pokyčių. Žengiant pokyčių keliu, keičiant save ir savo gyvenimą, kančia gali būti įveikta. Sėkmės, stiprybės ir drąsos visiems, kurie kelyje.
Sveiki, o as siuo metu pakibusi ore,nors draugaujam nepilnai metus, bet pastoviai skiriames ir taikomes, pavargau. Dabar vel sakiau dedam taska, bet viduj sirdis i gabalus plysta, negerai nei su juo, nei be jo. O skirybu priezastis, alkoholis ir saves nekontroliavimas. O jis net nebando stengtis, kaip gere taip geria, nors myli zinau. Sakoma, kad reikia save keisti pirmiausia, ne kita kaltinti. Bet ka pakeisti jei mylimas zmogus nevertina, kiek visko del jo dariau, o jis net nemato ir nesupranta. Beprotiskai sunku, nezinau kas su manim darosi. Atrodo sirdis su protu maisosi iki negalejimo
Sveiki.Kartu isbuvome 14 metu,buvo isdaves,sugryzo,dabar vel skiriames,nes pasak ji per daug klaidu padaryta..ir dar kazko ten..pro asaras jau nebegirdejau nieko.Dar sunku suvokt,kad tai is tikro vyksta,skauda ir fiziskai ir dvasiskai.Praejo tik pora svaitciu,ir dar nenoriu tiket kad cia jau pabaiga..O straipsins is ties patiko,manau skaitysiu dar ne karta.
Skauda, ką ir kalbėti. Pikta dėl dvigubos išdavystės. Net nežinau, kuo čia save sustiprinti tokioje situacijoje?.. Gal tuo, kad vis dėlto bandėte ir stengėtės, nepasidavėte, kovojote. Tai verta pagarbos.
Linkiu atsigauti emociškai ir vėl stotis, bandyti suprasti ir keliauti į priekį. Sėkmės jums.
Pasiklydusi, mums visada norisi tikėti tais, kuriuos mylime. Norisi galvoti, kad jie myli mus, bet meilė pirmiausia matoma iš darbų. Ar savo partnerio elgesyje įžvelgiate meilę?..
Atrodo, daug aukojate ir pati tapatinatės su auka – išnaudojama ir apgaudinėjama. Kodėl leidžiate su savimi taip elgtis?
Matau, kad ne aš viena išgyvenu šį siaubingą laikotarpį. Bet man, gal ir kitam taip pat, atrodo, kad mano situacija yra tokia nepakeliama, kaip niekam kitam. Santuoka byra po keliolikos metų, per kuriuos daug patyrėme, bet visada turėjome tikslus, norus ir ateities svajones. Prieš pusmetį, deja, sužinojau, kad vyras turi kitą, beje ir netrumpai. Buvo jausmų griūtis, daug ašarų, aiškinimųsi, po to atsiprašymų, prisiekinėjimų, sakė kad myli ir prisiekinėjo, kad to niekada daugiau man neteks patirt, kad turime vaikus, kad be proto mus myli, atviravo, kad ji skambinėja, kad nori būti atviras ir sąžiningas su manimi, todėl tai pasakoja. Ir štai prieš savaitę pasakė kad palieka mus ir kad nieko negaliu pakeisti.O į klausimą, kodėl tada prisiekinėjai meilę, atsakė, kad maža ką aš sakiau…. Kol kas man toks dūris peiliu į nugarą dar nesuvokiamas. Nežinau ar dar turėsiu kada jėgų tai išgyventi, neįsivaizduoju kaip tai ištverti ir kaip tokie žmonės vaikšto šia žeme lyg niekur nieko. Dievo tikrai nėra, jei leidžia tai…
O Toma. Kartais mums taip stipriai skauda, kad mes pasineriame į savigailą ir pradedame guostis išskirtinumu: „Štai, kokia didelė mano nelaimė, pati didžiausia. Čia kaip aklumas, kurtumas, invalido vežimėlis ir bankrotas kartu sudėjus. Gyvenau ne šiaip su nebrandžiu vyru, bet su didžiausiu niekšu, kurį perkūnas turėtų nutrenkti, ir kaip jį šventa žemė nešioja. Tai va kokia aš neeilinė auka”(išdidinu). Kartais tokia pozicija padeda atgauti energiją, prilaiko smuktelėjusią savivertę. Tik neužstrikite joje. Įsiveskite kažkokią protingą ribą. Truputį savęs pagailėjus, metas stotis, žadinti viltį ir ieškoti būdų gyventi toliau. Galbūt pyktis suteiks jėgų atsiskirti, o paskui ir paleisti vyrą, pačią situaciją ir susikurti kitokius santykius. Stiprybės jums ir sėkmės.
Sveiki, jau trys metai kaip issiskyrusi, pati inicijavau tai, taciau skausmas nepasimirsta, mintys lenda, nors tikrai nesigailiu ir, is sono paziurejus, atrodo visai judu tolyn. Noriu sau padeti, galvoju, gal kokia literatura parekomenduotumet?
Negaliu net pagalvoti, kad tai galetu testis ilgai… Draugavom pusantru metu ir issiskyrem mano iniciatyva, bet jis manes ir nebande atkalbeti… Praejo pusantros savaites, o as nerandu sau vietos ir pradedu galvoti, kad padariau klaida… Na niekada nebuna vieno kalte, manau as irgi neidejau pakankamai pastangu islaikyti gerus santykius… Nors viskas kaip ir buvo gerai, bet nekurem jokiu ateities planu, atrodo kalbedavomes kasdien, bet ne apie tai ka galbut reiketu… Kazko truko… Atrode jis manes negirdi, o dabar galvoju, kad nemoku bendrauti ir esu kompleksuota… Na o gal buvo nelemta, bet kaip istverti sita tustuma…
J, vargu ar yra knyga, kuri patikimai padėtų atsikratyti įkyrių minčių. Už jų vis tiek kažkas yra. Tai gali būti, kad ir noras kontroliuoti, o gal baimė atsisakyti aukos vaidmens?.. Tikrai nežinau, visiškai iš lubų kalbu. Abejoju, ar knyga čia padės. Jei rasite tokią – pasidalinkite, daug kam aktualu.
V, kartais mūsų radikalūs žingsniai būna bandymas kažką pakeisti. Turbūt iškeldama iniciatyvą skirtis tikėjotės pakeisti santykius?.. Taip neįvyko, santykiai nepasikeitė, jie nutrūko. Dabar iškyla abejonė, o gal situacija nebuvo tiek radikaliai bloga, kad reikėtų nutraukti santykius, kurių gal ir nenorėjote nutraukti – tik pakeisti. Tuštuma gali būti emocinių traumų ir nuslopintų jausmų pasekmė. Turbūt yra gilesnių dalykų ir senesnių žaizdų nei šios skyrybos. Psichoterapija galėtų padėti išsiaiškinti ir užsipildyti.
Labai sunkiai išgyvenau skyrybas su buvusiuoju. Draugavom gana neilgai – apie pusę metų, bet skausmas tęsėsi apie 1,5 metų. Reta diena būdavo, jei apie jį nepagalvodavau. Žlugo didžiulės viltys ir lūkesčiai. Išsiskyrėme, nes pavargome vienas nuo kito. Aš mačiau, kad jo jausmai šąla, o man reikėjo žūtbūt neleisti jam išeiti. Aš pavargau nuo nuolatinio taikymosi prie jo norų, o jis nuo nuolatinio mano spaudimo. Skausmas ir abejonės, ar tikrai gerai padarėme, kad išsiskyrėme, dingo, kai įsisąmoninau vieną elementarią, bet dažnai ignoruojamą tiesą: santykiai klostysis tik tada, kai abu partneriai bus laimingi,abu mylės ir jausis mylimi. Jeigu bus pažeista ši pusiausvyrą, nieko nebus. Aišku, negalima atmesti galimybes pasikeisti. Iš tikros meilės gali šiek tiek pasikeisti. Ir išsiskyrimą lengviau pakelia tie, kurie iš meilės paleidžia žmogų, nes suvokia, kad jis nebus laimingas tuose santykiuose. O juk meilės esmė ir yra padaryti žmogų laimingu, net jei to kaina – nebuvimas kartu
O tai geras. As galvojau, kad as cia viena kvailele, nesugebanti susitvarkyt su savim jau 8 menesius. Galeciau suskaiciuot dienas ant ranku pirstu, per kurias neblioviau per ta laika.
Problema, kad dirbame viename darbe ir, del kurios mane paliko, dirba toje pacioje istaigoje. Smagumelis.
Taip ir laikausi, spardydama sau pati i sikna (draugai irgi kartais viena kita spyri itaiso 😀
Laikykimes, mielieji. Viskas bus gerai!
Awra, gal pyktis ir principas dar labiau pagelbėtų?..Pvz., tokia pozicija – neleisiu žlugdyti savo gyvenimo NIEKAM. Juolab tam, kuris mane išdavė. Gal kiek palengvėtų?.. O šiaip – liūdesys ir kiti siprūs jausmai po išsiskyrimo liudija brandų požiūrį į santykius. Sėkmės jums.
Jurga. Ir pykau ir principavau.. niekas nepadejo 🙂 Tokie dalykai kenkia man paciai labiau. Pati labai puikiai suprantu, kad nieko nepakeisiu ir net nebebandau nieko keisti. Tik gaila, kad tokie dalykai is tiesu atima tiek gyvenimo laiko, kuris ir taip jau trumpas. Ir, deja, negaliu nieko padaryti. Net neabejoju, kad ta diena isaus, kai suprasiu, kad tai baigesi ir pradesiu vel dziaugtis gyvenimu.
Aciu labai uz palinkejima!
tai jau tikrai, kad praeis tie išsiskyrimo skausmai. Tikiu, kad po to būsite dar stipresnė ir dar labiau savimi.
Dieve, kiek daug kenčiančių!.. Kai vakare verkiu, tiksliau staugiu, atrodo, kad tik aš tokioj gilioj nevilty… Nors mane išmetė kaip šunį po 12 metų, man vis tiek jo reikia. Ir suprantu save, ir nesuprantu… Aišku, būta visko, ir labai gražių akimirkų. Bet paskutiniai įvykiai labai negražūs: patyčios, pažeminimai, net smurto būta. Ir taikėmės, ir vėl pykomės. Dabar esame susipykę, nes pagrindinis mus skiriantis elementas – jo tėvai. Jis visą gyvenimą buvo priklausomas nuo tėvų visomis prasmėmis. Šiuo metu su jais praleidžia daug laiko – tai akivaizdžiai matosi jo elgesyje, tiksliau jis net nebeparašo, nebepaskambina, o jei ir dėl kokio reikalo susiskambinam – tai visai kitas žmogus. Kaip tai gali būti, kad vyras, kuriam arti 50, yra visiškoje tėvų įtakoje?… Jei jo motina jam pasakytų, kad tu esi neteisus ir privalai daryti taip ir taip – jis taip ir darytų. Bet dabar motina nekenčia manęs ir viską daro, kad tik mes nebūtume kartu. O aš baigiu išeiti iš proto… Vynas nepadeda… vaistai nepadeda… Vienatvė žudo… Labiausiai nekenčiu vakarų ir savaitgalių, nes vienatvė yra nepakeliama. Kartai kyla minčių apie savižudybę. Nežinau, kaip išlipti iš šios duobės, kurioje esu 5 mėnesius, ir kuo toliau tuo prasčiau jaučiuosi… Absoliutiskai jokio pagerėjimo.
Ieva.. labai puikiai suprantamas skausmas. Dar ir pati is to neisbridusi.
Nors mano istorija visiskai kitokia.. skausmas tas pats.
Turesim labai daug suprasti ir susiprasti. Ir teks suprasti pagrindini dalyka, jeigu nemyli, nera ko laikyt ir begiot is paskos. As jau po truputi jauciuosi stipresne.Perjau per labai daug.. taip pat norejau zudytis, bet, pasirodo, nelemta.
Pradziai siulyciau kreiptis pas psichologus. As tai dariau. Nesakau, kad istrauke mane is tos skyles, bet mintys apie savizudybe beveik isnyko. Dar kelelis tolimas. Bet as net neabejoju, kad veliau tik dziaugsimes del to, kas ivyko. Kaip sakoma ´man´s rejection is God´s protection´.
Zinau, kad nesinori niekur eiti ir nieko daryti. Daryk tai per prievarta. Privalai tai daryti. Leisk sau zliumbti kiek tik sirdis geidzia. Tai yra labai normalu.
Kas man padejo:
1. draugai, priverstinis ejimas betkur, kad tik nesedet vienai namie ir neriaumot. As ir iki siol taip elgiuosi, nors jau 8 menesiai praeje.
2. Skaitymas straipsniu apie issiskyrimus ir kaip tai istverti. Video kitu zmoniu, kurie perejei per tai.
Zinau, kad dabar labai sunku apie viska mastyti blaiviai. Bet pamatysi, bus veliau kuom didziuotis, kai pamatysi, kad per tai sugebejai pereiti.
Laikykimes ir nepasiduokim! Tu tikrai nesi viena tame skausme
Ačiū už pasidalinimus ir kad palaikote vieni kitus.
Jeigu jaučiatės taip blogai, kad gyventi nesinori ir mintys apie savižudybę ateina – taip neturi būti. Ieškokite psichologinės pagalbos. Juk kai skauda dantį, nelaukiate mėnesiais ir negalvojate: ai, o gal einu – galvą nusipjausiu. Lygiai taip pat rimtai būtina rūpintis psichikos sveikata ir ieškoti geresnės savijautos.
Awra, ačiū už patarimus. Sunkiausia yra viską paleisti, nes aš jį labai myliu… O vienatvė – ji tiesiog žudanti…
Sveiki,ir aš negalvojau net mažiausioj kertelėj,kad taip įvyks…Įvyko! Po 24 metų santuokos.
Planavom,tikėjomės,kad išsiskyrimas mūsų gerovei( vyras išvažiavo dirbti į užsienį)
5 metus gyvenau tik laukimu.Po 5 metų išvažiavome visi kartu.Džiaugiausi,kad atsigriebsime už prarastą laiką.Ir bac…žinia! Jis jau 4metus turi kitą ir ateities planuose mūsų nebėra.Aš viena,svečioj šalį….
Susitarėm,kad skyrybos įvyks vasarą,kai grįšime į lietuvą,bet kaip gyvent dabar,po vienu stogu!
Labai sunku,bet stengiuosi.
Daiva, saunuole, kad stengiesi.
Is tiesu, ziaurus tas gyvenimas kartais buna. Bet tik po kurio laiko suprasim, kad tai ivyko ne be reikalo.
Niekas ir nesake, kad bus lengva. As ir pati miriau zemen pries pusmeti, nebemaciau prasmes gyvenime isvis. Dar kelelis tolimas, bet nieko nebelieka, kaip tiketi, kad viskas bus gerai 🙂 Jau pradedu jausti, kad darausi stipresne po truputi.
Taip, kad merginos.. pazliumbiam, atsistojam ir einam toliau.. vel pazliumbiam, ir stojames vel.
Stiprybes!
Esu tokioje situacijoje, kad ketinu skirtis. Galvoju apie tai jau kuri laika. Tiksliau po kiekvieno konflikto. Konfilktai pas mus ypac sunkus, su kaltinimais, izeidinejimais ir svarbiausia, be jokio sprendimo. Visa tai taip vargina, po kiekvieno tokio astraus kivirco jausiuosi isgrezta, tuscia, norisi saves gailetis, verkti. Atrodo nesutariame, del paprastu buitiniu dalyku, kurie issivysto iki tokio lygio, kad issisiuntinejam vienas kita i skirtingus kampus ir net negalim pasiziureti i vienas kito puse. Tada sedziu ir galvoju, na nejaugi mes tokie skirtingi, su skirtingom vertybem, norais, morale. O per rozinius akinius visai taip neatrode! Kaip jis sitaip gali elgtis ir sneketi! Pas mus neistikimybes per tuos tris metus nebuvo. Ir as puikiai zinau, kad pati turiu buti laiminga, o ne tiketis, kad mane kazkas padarys laiminga. Tik kazkodel atrodo, kad va jau radau smulkmenele, kuo pasidziaugt, ir grizus namo randu ta pati ‘pabaisa’, kuris vel sukelia blogus jausmus. Vel kivircas, vel vienas kitam nenusileidziam, vel jokio sprendimo. Skaiciau labai daug straipsniu apie toksiskus santykius, ir kad reikia begt is tokiu. Tik as dabar galvoju, ar cia as toksiska ar jis?!
na, patareja is manes nekokia, bet… ar pati tikrai isivaizduoji tokiu savo gyvenima? Jei zmogus nekelia nieko, apart blogus jausmus, kam to isvis reikia? Tikra meile tikrai ne tokia. Sutinku, pykciu buna visur..bet jei prieinama iki izeidinejimo lygio kasdien.. kazin
Ačiū, kad palaikote vieni kitus. Krizėse mums svarbu, kad kažkas pastebėtų, pamatytų, kalbėtųsi. Net jei sakomi dalykai mums nepatinka – tokiu būdu bent jau kelioms minutėms išeiname iš krizės keliamo skausmo ir atsigręžiame į mus matantį.
Daiva, laikykitės – ir ką? – dabar svarbiausia išgyventi, išbūti, ištverti tai, kas vyksta ir pagal galimybes keisti tokią nepakenčiamą situaciją. Sėkmės jums. Vėliau gal ateis metas giliau pažvelgt į krizės priežastis. Bet dabar turbūt išgyvenimas svarbiausia.
Laila, atrodo, kad santykiuose daug destrukcijos. Svarbu būtų nusistatyti jos šaltinį: ar tikrai jūs ir partneris esate nesuderinami ir jūsų vertybės, požiūris į namų ūkį, finansus, vaikus, darbų pasiskirstymą, religiją ir kt. pamatinius klausimus kategoriškai išsiskiria?.. – tada turbūt, kad skyrybos neišvengiamos. O gal vyksta elementari konkurencija ir kova dėl valdžios?.. – tampote tą santuokinę antklodę vienas kiekvienas į save ne tiek dėl to, kad kažkuriam neužtenka, bet iš baimės, kad kitas susigrobė daugiau?.. Gal užvedėte santuokinę buhalteriją ir nuolat gaivinate praeities nuoskaudas?.. Gal absoliučios laimės ir poreikių patenkinimo iliuzijos užvaldę?.. – tada ypač daug nusivylimų. Jei norite likti kartu, turbūt būtų sveika keliauti pas porų konsultantą. Jei apsispręsite skirtis – galbūt individuali terapija galėtų padėti persižiūrėti, kas įvyko ir kodėl, koks mano indėlis į šį santykį ir jo eigą?.. – tai padėtų išvengti panašių dalykų naujuose ryšiuose.
Sėkmės visiems.
Jurga visiskai teisi – palaikymas, issikalbejimas yra labai butinas dalykas. Kiekviena istempta minute gali buti labai svarbi. Teks kovoti su savimi dar labai ilgai, bet tai tikrai praeis (bent jau as tuo tikiu). Nebijokit verkti, kalbeti… Ir kartais, kai labai sunku ir sedziu visa nusizliumbusi, nueinu prie veidrodzio pasikalbet su savimi. Netgi tas padeda. Kai pamatai, ka su savimi darai, del zmogaus, kuris to nevertas, susiimu. Dar tebevyksta dazni pokalbiai su savimi, bet kovoju.
Svarbiausia nepasiduoti. Merginos, jus tikrai ne vienos skausme. Laikykimes! Viena grazia diena galesim didziuotis, kad sugebejom tai pereiti.
Sveiki, su draugu gyvenome beveik 7 metus ir deja, jo iniciatyva santykiai nutrūko,anot jo dingo jausmai,tačiau labai greit atsirado ir kita moteris jo gyvenime. Labai skausmingai priėmiau šią naujieną, nors santykiuose būta visko ir galbūt pati pamąstydavau ar mūsų santykiai turi ateitį, tačiau tokio sprendimo nesitikėjau. Labai išgyvenau ir išgyvenu šią netektį. Situacija tokia, jog aš pilnai nusprendžiau atsitraukti palikdama jį su naujais jausmais, palinkėdama laimingo gyvenimo,nes puikiai suvokiu,kad tik laisvas žmogus gali būti mylimas ir mylėti. Bet kita medalio pusė, jog jis vis dar nori žinoti kaip man sekasi, kokie mano tolimesni planai,kad dar jaučia nostalgiją santykiams,pats rašo apie gražius mūsų išgyventus prisiminimus. Puikiai žinau,kad vilties čia jau neliko, bet kodėl vyras taip elgiasi? ar tai nėra noras turėti atsarginį variantą kol nėra stabilūs nauji santykiai? Kaip minėjau, griežtai pareikalavau man daugiau neberašyti,nes tik taip sugebėsiu su viskuo susitvarkyti..
Sveiki, perskaicius visus komentarus pasidare kiek lengviau, del to, kad esu cia ne vienas toks sutryptas su zemem… sitie zmoniu isgyvenimai padejo truputi nusiramint nors kaskiek, nors trumpam, su zmona draugavom 6 metus ir dar plius 4 vede, turim nuostabu 3 metu suneli, visko buvo ir grazaus ir rimtu pykciu, ko nepasitaiko… visko nera prasmes rasyt, bet esme tokia, kad viena grazia diena buvo pasakyta, kad daugiau nebegali but su manim NORS ir myli mane labai , o as ja ta pat, tikriausiai , kad nebuvau visa laika jei labai geras ir neparodziau tiek demesio kiek is manes tikejosi, jaunyste kvailyste, svarbu buvo patusint su draugais neretas sevairgalis ne namie ir panasei, kai isgirdau situos zodzius zeme isslydo is po kojom, i darba nebeinu, tik guliu lovoj ir lieju asaras, atrodo, kad niekas nebegali man padet atsitiest, nebeturiu prasmes stotis ir bandyt gyvent toliau, nes praradau ka labiausiai mylejau sioj zemej… sunkiausia paaiskint mazam zmogeliukui kodel jis nebegales kiekviena diena po darbo pribegt ir apkabint “tetes” kaip jis mane vadina, pasakyt , kad pasiilgo ir myli mane…. su situo niekada nesusitaikysiu ir sau neatleisiu… jis gi mazas pirdzius ir nieko nesupranta… nepalydesiu jo i pirma klase ir neismokysiu vaziuot dviraciu, pirma karta nenuvesiu pazvejot kartu su “tete” , nors zadejau daug kartu :(( dar galvoj netelpa visas sitas, isprotesiu greiciau.. nezinau kaip jam pasakyt, kad isvaziuosiu ir greiciausiai niekada nesusitiksim kol uzaugs, tas skausmas drasko is vidaus. Nors ir stengiuos prie zmoniu elgtis normaliai, bet nesigauna, visada bunu nuleides akis, kad niekas nepamatytu mano asaru pritvinkusias akis, ir taip visada diena is dienos … stengiuos su niekuo nebendraut, nes kai isgirsta mano virpanti balsa ir pamato akis, prasideda klausimai i kuriuos negaliu atsakyt nes bijau pratrukt… nezinau kiek ilgai tiek istversiu, ir nereikia su paiku praeis , nes taip tikrai nebus!! Aciu kad galejau bent dalele savo minciu isdestyt , nes neturiu su kuo pasikalbet, arba nenoriu artimiesiems viso sito savo meslo uzkraut . Nepykit del klaidu , dideles dozes raminamuju veikia koordinacija truputi.
Anon, nelengva skirtis, bet dar sunkiau skirinėtis, Čia panašiai kaip su pridžiuvusiu pleistru – reiktu nuplėšti, bet skauda, tai lyg vėl palieki, bandai atgal klijuoti… Negalime tiksliai žinoti, ko siekia jūsų ex, bet turbūt jūsų prielaida teisinga – jis nenori jūsų paleisti ir bando sėdėti ant dviejų kėdžių. Bet tiesa sakant, koks skirtumas, kokie tie jo ketinimai?.. Ar tai ką nors keičia? – jei išaiškėtų, kad jam tie santykiai nepėjo ir jis noris jus susigrąžinti – jūs grįžtumėte, atleistumėte ir patikėtumėte, kad dabar jau viskas bus kitaip?.. Kuo remtųsi toks jūsų tikėjimas?.. Deja, bet retai kada antras dublis be rimtų investicijų į asmeninį ir poros tobulėjimą būna sėkmingas.
Depresion, atrodo, kad šis laikas jums tragiškai sunkus. Pavojinga ir kenksminga ilgą laiką taip jaustis. Vertėtų pasikonsultuoti su gydytoju psichiatru, nes panašu, kad net įprasta dienos rutina sunkiai pavyksta.
Sėkmės ir ramybės visiems.
Reiketu, planuoju greitu laiku grist namo is svetur, gal tada ir ieskosiu pagalbos, svarbiausia atsilaikyt kol parsirasiu, bet sunkiai labai sekasi. Budavo ir anksciau sunku, bet taip baisiai dar niekada, kaip sako zmones Dievas nesiustu tokiu isbandymu, kuriu negali atlaikyt, bet db atrodo si karta truputi persistenge ….
Depresion, nepasiduokit. Bent jau juodo humoro ir ironijos jausmai jūsų neapleido. Būtina turėti vilties ir net užplūdus savigailai keltis ir judėti toliau.
Depresion..laikomes! Ateis laikas, kai tikrai bus lengviau. Ateis laikas, kai jau sugebesit pradeti save gelbeti (as sitoje stadijoje dabar). Kapstausi savyje, savo savijautoje (labai daug video, kurios padeda daug suprasti savijautas ir .t.t). Suprasti neuztenka, dar reikes ismokti daug ka pritaikyti, kad daugiau saves iki tokios savijautos neprileisti.Kolkas tai ir yra mano tikslas. Ir net neabejoju, kad visa tai man labai pasitarnaus (kaip ir daugeliui kitu).
Sveiki, su juo išdraugavau metus ir kelis mėnesius.. Buvo pykčių, buvom ir išsiskyrę, bet susitaikydavom… Šiandien jau 5 diena, kai jis nusprendė mane palikt… Sako, kad myli jam sunku, tačiau pavargo ir nieko nebenenori… Man taip sunku su tuo susitaikyti.. Nežinau ką daryt… Jau paakius peršti nuo verkimo… Be to jis buvo pirmoji mano meilė… Su juo patyriau be galo daug gražių dalykų… Prašau,patarkite.. Man dar tik 18-ika.. Einu į 12k klasę, egazaminai.. O aš nesugebu susikaupt.. Negaliu būt pamokose, nes verkiu.. Žinau, kad pirmos dienos visada būna sunkiausios, bet.. Taip sunku susitaikyt, su tuo, kad jau neleisim laiko kartu, kad neįgyvendinsim planų, kurių turėjom….
Be to jis sako, jog nenori manęs daugiau skaudinti.. Dėl to palieka… Jau yra taip buvę, kai išsiskyrėm dėl to.. Jis labai uždaras, tačiau aš vienintelė, kuri žinau daug apie jo skaudžią praeitį… Ehh.. Noriu kuo greičiau iš šito išsikapstyti, nors slapta, vis dar kažko tikiuosi…
ivv, sunku skirtis, nors atrodo, kad kartą su šiuo vaikinu tą kelią jau praėjote, tai kaip ir aišku, ko čia tikėtis?.. – Ir gaila, kad trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių. Kurį laiką viskas gali suktis tik apie praradimą ir netekties skausmą. Pabandykite kuo aiškiau atsakyti, ko netenkate nutrūkus šiam santykiui?.. Netenkate svajonių – tas tai taip, bet kas gali uždrausti jums svajoti?? Netenkate dalies planų – bet ar visų?? – negi kaip ta vištelė, tik į vieną krepšį viską dėjote?.. Nejaugi be šios partnerystės jūsų gyvenime nieko nebuvo ir nėra? – Aišku, kad turite ir kitų reikalų. Apie ką galvotumėte, jei galėtumėte susikaupti? Kuo užsiimtumėte?.. – teks prisiversti ir valingai persijungti jau dabar. Dėl savęs. Kiek laiko truko jūsų draugystė?.. O kiek kartų jau buvote išsiskyrę?..ar tikrai jums buvo gerai? Ir ko čia dar galima tikėtis? Sunkūs ir nemalonūs, rožinius debesėlius išsklaidantys klausimai.
Sėkmės jums ir kuo labiau įtraukiančio pasiruošimo egzaminams.
Awra –
Gal ir kadanors ateis toks laikas, kai bus lengviau, nors situo labai abejoju. Nors dar jaunas esu, atrodo visas gyvenimas pries akis, bet jau niekada nebebusiu toks koks buvau sitas yra faktas. Pagalvojus ne metai ne du ir ne trys buvo kartu praleisti ir graziom akimirkom ir nelabai visko buvo. Nepakeliamas jausmas yra kai vienas kita myli, bet negali buti kartu… butu zymiai lengviau jei tiesiog uzmirstume vienas kita , bet tai neimanoma .. mus sieja mazas zmogeliukas ir sies visa gyvenima.. teks viska pradeti nuo nulio visiskai vienam.. negaliu pakelt situ minciu … saunu, kad kasnors nepatingi perskaityt mano raslevu ir , kad galiu nors virtualiai truputi isleist mintis is saves.. tikriausiai yra galvojanciu koks tu vyras verksleni cia ir panasiai, atsakymas paprastas – joks , esu menkavertis savigrauza, per daug klaidu pridares per daug metu .. as dabar nzn kokioj stadijoj, jau savaite nieko nevalges tiesiog guliu ir noriu numirt va taip jauciuos . Dekuj uz demesi.
As jauciuos taip, “kai butu mano sirdy isplese is krutines,perplese per puse ir dar susmulkine”pragyvenom kartu 15 metu,galvojau kad viskas grazu musu gyvenime,bet pasirodo kad ne,per savo gymimo diena suzinau kad mano zmona apgaudineje puse metu mane,ir butu dar toliau apgaudinejus.Turim 3metu sunu,vien del jo stengiuos buti stiprus ir neperteikti jam blogu emociju.Man sie visi zmoniu komentarai lb palengvina toliau gyventi,kad as esu ne vienas toks.
Sveiki. Labai gerai, kad yra tokia grupė, kuriai galima pasipasakot. Esu išsiskyrus ir turiu nepilnametį sūnų. Praktiškai iškarto po skyrybų sutikau savo jaunystės draugą, kuris tuo momentu irgi išgyveno skyrybas. Likimas?! Tada taip galvojau, kad visvien suvedė kartu. Po pusės metų apsigyvenom kartu. Taip susiklostė aplinkybės. Tuo momentu gyvenau nuomuojamame bute, ir buvo pasirinkimas gyventi pas mamą. Draugas pasiūlė gyventi kartu jo bute. Pirmi metai buvo nuostabūs, tikrai, galvojau, kad pagaliau Dievas atsiuntė man tą taip trūkstamą žmogų. Ir sūnus jį priėmė. Pasitikėjo juo. Bet palaipsniui, po metų, pradėjau pastebėt, kad kažkas ne taip, kad kažkur tas nuostabus žmogus dingsta, o vietoj jo atsiranda žmogus, kuris mane psichologiškai sekina. Išpradžių maniau, kad aš pati provokuoju tokius dalykus. Pradėjo kažkaip sakyt, ypač sūnui, kad čia jo namai, ir kad jis turi teisę sakyt ir daryt ką nori.. Agresijos priepuoliai paūmėdavo kai budavo gerokai išgėręs.. Ne vieną kartą rinkau daiktus, bet kiekvieną kartą jis mane stabdydavo. Aš juo tikėjau ir pasitikėjau.Galiausiai, kai pati įsigyjau savo bustą, didesnį, apsigyvenom visi pas mane. Tikrai stengiaus tam žmogui sukurti šeimą, nes vaikystėje jį augino ne mama.Galvojau vis nuoskaudos kažkokios. Prieš tris metus jis po vieno barnio susirinko daiktus ir išėjo, pasakęs, kad aš nieko gero jo gyvenime nesu padarius. Tiesiog, vat taip. Prabuvom atskirai 1.5 mėnesio, ir tada, kai pas jį prasidėjo problemos, jis prisiminė mane..Ir aš jį priėmiau atgal.. Vėl kažkurį laiką buvo gerai, bet… gal kokių pusę metų, a tada viskas sugrįžo dvigubu smūgiu…Pragyvenom dar trys metus, ir galutiniam variante, aš paprašiau jo išsikraustyt. Žmogus pradėjo manim manipuliuot, kad jei išsiskyrsim jo sveikata to jau nebepatemps. Paskutinio barnio metu, tiesiog reikėjo vieno lašo, kad iš mano kantrybės ąsočio pradėtų piltis visa nuoskauda. Savaitės bėgyje jis išsikraustė, bet kokia tai buvo kančia… ir jam ir man. Viską prisimenu per miglą. Tiek išgirdau savo adresu…kad net neįsivaizdavau, kad taip ir buvo. Gyvendama su juo, jis pas mus buvo pats svarbiausias, a kai ateidavo mano eilė tiesiog kažkuo pasidalint, išgirsdavau tik vieną frazę – man neįdomu. Tam žmogui atidaviau 8 gyvenimo metus, kad po visko dar ir likt kalta. Tiesiog visose situacijose jis mokėjo taip pakreipt pokalbį, kad ištikrųjų pradedavau jaust kaltę ir kad tik aš esu bloga. Dabar mes atskirai 3 savaites. Nesuprantu kodėl negaliu susitvarkyti su mintim, kodėl man jo trūksta..nebemiegu jau tris savaites, a jei ir užmiegu kažkokiam laiko tarpui, sapnuoju košmarus. Nemiegant, vis galvoju apie tą patį. Kartais pratrunku verkt. Į darbą einu kaip robotas, todėl kad reikia. Kai jis išsikraustė, sūnus pasakė, pagaliau pradėsi gyvent kaip normali moteris, o ne psichiatrinės ligoninės pacientė. Suvokiu, kad šalia jo nesijaučiau gerai nei kaip žmogus, nei kaip moteris (jis manė kad jei rodys kažkokį dėmesį kaip moteriai, jis skaitysies kad yra po mano padu), tik kodėl neišeina susitvarkyt ir kodėl taip viską plėšo ir drasko iš vidaus. Draugės sako, kad su laiku skausmas pradės mažėt, o jis nemažėja, i tik didėja.
Aciu Jurgai ir kitiems uz palaikyma. As jau siuliau jam eiti ieskoti pagalbos kartu, bandyti issiaiskinti visu nesutarimu saknis ir ieskoti sprendimu, jie tokie imanomi. Bet… is pradziu lyg ir dvejojo, kad galbut paziuresim, dar bande kaltinti aplinkybes. O paskui, eilinio ginco metu, jis tiesog pareiske, kad jei man reikia, tai as turiu ir eiti, nes problemos tik mano galvoje, o jis jokiu problemu neturi. Atseit kai as susitvarkysiu savo galva, tada visos problemos issispres.
I visus tuos klausimus, kur uzdavete del valdzios – as atsakyciau, kad butent tai ir vyksta, praeities nuoskaudos, nepateisintos viltys, ir tas ‘antklodes tampymas’. As visa tai matau, bet jis ne… Ir kieviename barnyje lieku sunkiau iskaudinta, labiau nusivylusi ir nesuprasta, ir apkaltinta, kad eilini karta prisikabinau ir esu kalta del visko. Jauciuosi bejege, nes zmogus tiesog nenori suprasti ir paziureti is kito kampo. Dar jauciuosi kaip uzburtam rate, kai nusivylimas ir skausmas buna toks didelis, jog pasakau sau – viskas, gana. Bet tada jis atsipraso, kazka siek tiek pakeicia, as vel patikiu juo. As nesakau, kad as neturiu problemu, bet manau jo problemos susijusios su jo vaikyste ir paauglyste. Daug apie tai skaiciau, tik kas is to. Mano vienos domejimasis juk nieko nepakeis.
Aš pati šiuo metu visa tai dar labai šviežiai išgyvenu. Skauda. Mūsų yra nemažai. Galbūt mums padėtų susitikimas ir gyvas bendravimas? Juk visi išgyvename iš esmės tą patį…Kaunas.
Musu tikrai nemazai. Jau galetume cia koki psichologa issikviet, kad pateiktu kokia stebukling gyjimo programa, pagal kuria visi sektume ir galetume pasipasakot kaip kam sekasi.
Sveiki,pries menesi vyras su kuriuo santuokoje 5metus ir turim mazamete dukra,pareiske,kad atsibodo visi kivircai,nesupratimai viens kito ir nori skirtis,issikrauste,kol,kas del skyrybu nenutarem,taip,musu santykius buvo uzgriuvusi buitis,rutina,bet as tai suvokiau,prasiau nepalikti,neiseiti,keistis abiems,nepalikti musu su dukra,isejo,dar vyro telefone sms radau bendradarbei,pasiilges taves,atvaziuosiu,gaila mano zmona ne tokia kaip tu..Nusizeminau iki visisko skuduro,prirasiau aibe zinuciu jai,jam,maldavau nepalikti…Zadejau pasikeisti,prasiau jo to paties..Prase atsiknisti ir rasyti tik dukros klausimais,negaliu suvokti,dar pries du menesius sventeme metines,sake,kad as jo visas gyvenimas,dabar sako,kad jam tiesiog buvo manes gaila,jau kuri laika..Egzistuoju,ta egzistavima palaiko tik dukra,tik del jos einu i darba,man jokia veikla nepadeda,net budama darbe nesusivaldau ir verkiu,einu i wc ale..Verkiu gatveje,parduotuveje,net ir dabar rasydama,vyras paliko nuomojama buta mums,nes jis finansiskai patogus,sitam paciam rajone jo tevai,draugai,visi prisiminimai..Atrodo ,kad tai baisus kosmaras,nakti kiekviena sapnuoju vyra,ji su ja,nubundu,verkiu,pykstu ant dukros,nes si nori mano demesio..Noreciau tik guleti ir buti visu paliktai ramybeje,kyla mintys apie savyzudybe,dukra ,tik ji vienintele mano sviesa,jau pusantro menesio,turiu raminamuju ,stengiuosi gerti extra atvejais,kiekviena diena tik blogiau darosi…
Sveiki nezinau nuo ko net ir pradet. Liudna ir man nezinau net kiek laiko kai paliko o gal geriau sakyt isdave su mano drauge. Netekau ne tik mylimo vyro bet ir stogo virs galvos 🙁 Labai stengiuosi nepalust del dukros. Labai sunku dirbt ir sypsotistis kai sirdis verkia . Gal ka patarsit?
As taip pat ir zeminausi, ir paverciau save visisku skuduru. Ir patikekit, kuo labiau zeminsites, tuo labiau zmogus atstums. Nedarykit to!
Pasakiau sau, kad tikrai pakaks. Skauda jau viska, bet istversiu. Ne tik istversiu, bet atsistosiu ant koju kaip dar niekada nestovejau.
Jau ir prisigalvojau veiklos, kuri visai patiktu. Tik dar kaip uzdarame rate, negaliu aplink surast, kur tuo uzsiimti. Pradejau sportuot. Sako, kad padeda. Na, kolkas pagalbos is to nejauciu, bet varysiu is paskutiniuju toliau.
Ne tam gimem, kad kazkas i mus kojas valytusi. Linkiu visiems stiprybes.
Sveiki,
Šią savaitę išgyvenu tai apie ką čia visi kalba. Neatsimenu savęs tokio sutrikusio, pasimetusio, sugniuždyto, sulaužyto… Sužinojau, kad mano gyvenimo moteris, su kuria kartu praleidome 8 metus, užmezgė romaną su kitu. Pripažįstu, kad paskutiniai metai mums buvo nelegvi, kartu įsigijome nuosavus namus, įsirenginėjome, finansiškai sudėtingas laikas. Tad kažkiek atšalome, galbūt per mažai rodžiau dėmesį, neįsiklausiau į savo moterį. Bet besąlygiškai ja pasitikėjau, nes galvojau, kad esame skirti vienas kitam, galvojau, kad sielos draugai negali išduoti. Kad dviese įveiksime visas krizes. Bet klydau…nemačiau siunčiamų signalų, kad ji jaučiasi nemylima, kad jai trūksta dėmesio. Aš visas buvau pasinėręs į namų kūrimą, apie kuriuos senai svajojome. Tad kol aš rūpinausi namų įrengimu, kad spėtume persikraustyti iki švenčių, ji mezgė naujus santykius. Man sunku suvokti, kad tai atsitiko mums ir kad aš nesapnuoju… Ir kas pikčiausia, kad aš vistiek noriu su ja būti, nenoriu paleisti. Mes vis dar gyvename kartu, per šventes apsimetinėsim prieš šeimos narius, nenorėdami gadinti jiems šventinės nuotaikos. Širdį draskantis gyvenimo laikotarpis, kuris nežinau kada baigsis…
Po 5 metu drauge ji pasake, kad turi kita, nezinau kaip tai istverti, vienintele mintis galvoje ka padaryti, kad vel buti su ja, nejauciu jokio pykcio del isdavystes ir tai tiesiog netelpa i galva, nebera noro gyventi, nes nebeliko viso gyvenimo, prasau padėkite….
Sveiki,likimo suartinti…viską perskaičius supratau,kad esu ne viena ir kartu labai gaila,kad tokių skaudulių tiek daug…laikykimes visi ir tikėkim,kad praeis tas laikas ir vėl galėsime gyventi…
Mane paliko draugas,dėl savo geriausios draugės,ta draugystė per 5m visada man kėlė nerimą ir skatino barnius..nuojauta neapgavo..jie abu įskaudino savo antras puses…jau pusė metų bandau tai sukramtyti ir bandyti suprasti,bet turbūt per daug noriu.
Laikykimės vienas kito,kad ir kaip būtų sunku.Ramių Kučių,vertinkim,ką būtent šį vakarą turėsim šalia savęs.
Neištversiu-
Žinau šį jausmą kada bet kokia kaina padarytum viską,kad tik susigrąžinti tą žmogų..Bet susigrąžinus,kai praeis kažkiek laiko,ar nebus baimės jausmo,kad bet kada gali tai pasikartoti,ar išliks toks pat pasitikėjimas,kaip buvo? Mes gulam ir keliamės su tom pačiom mintim…gyvenam ir šypsomės,nors kraujuoja širdis.Ir niekas kitas mums nepadės,tik mes patys sau…Laikykis.Gal dabar,kaip tik jokiu skubotu sprendimu nedaryk..tegul nurimsta audros tavyje…
Tolima
Pas mane ta pati situacija. Sužadėtinė užmezgė romaną su studijų laikų draugu. Kur visad apie jį sakydavo, kad ne jos skonio vyras, jis tik draugas ir pan. Tai man tik dar kartą patvirtino, kad tarp moters ir vyro draugystė yra labai slidus reikalas. Išgyvenant mūsų santykiams ne lengviausią periodą, atsirado “draugas”, kuris ją išklausė, suprato, paguodė…Ir tada jau atsivėrė akys, pametė galvą ir lengvai nubraukė tai ką kūrėme tuos metus būdami drauge…vietoje to, kad būtų atvira su manimi, ji atsivėrė kažkam kitam. Liūdna, nes nežinau kaio vėl reikės pasitikėti žmonėmis ir pačiu savimi.
V..
Pačiu savimi tikėsi,tik bijosi tikėti kitais…ir žinai kas įdomiausia,tu ją paleisk tegul eina pas jį,tai tik senas susižavėjimas,kuris niekuo nesibaigs..ji tik išėjusi pradės verinti,tai ką prarado.Dabar mato,kad nenori paleisti ir jaučiasi padėties valdovė.Kartais reikia tiesiog paleisti,kad sugrįžtų…tik kaip po to gyventi?
Tolima
Tai aš ir plyštu pusiau…Viena mano pusė nori ją susigražinti, nes visvien ją myliu, o kita pusė nori bėgti kuo toliau. Nes jei vieną kartą taip pasielgė, tai ar tai nepasikartos, ar aš sugebėsiu ja vėl pasitikėti. O dėl padėties tai sutinku, jai pačiai sunku mane palikti, mato, kad aš ją vistiek branginu ir gali tuo naudotis. Manau, kad tavo patarimas geras, kad reikia pabūti atskirai, kad suprasti kokie tolimesni keliai gali būti. Nes dabar jaučiuosi nei pakartas nei paleistas.
Man buvo labai sunku atsiriboti nuo to žmogaus pati ėjau,verkiau,prašiau,o jis šaltu veidu bandė mane guosti,kaip draugą…Grįžus namo kaukdavau pusė nakties ir prašydavau Dievo,kad kažką padarytų 🙂 Bet padariau aš pati..užblokavau visur,kad net negalėtu paklausti kaip aš.Tiesiog išnykau iš jo gyvenimo..ir tada prasidėjo medžiokle,jam reikia manes skambina,ieško pas draugus ,laukia prie namu…ir žinai kas dabar blogiausia…savęs klausiu ar man to žmogaus dabar reikia?Juk tuo metu tai jam manęs nereikejo…Ir vidumi suvokiu,kad pati per skausmą pasikeičiau,nebeliko pasitikėjimo ir tikėjimo juo.
Mes buvom issikyre viena karta po 1,5 metu draugystes. Jis pasake, kad nieko neiseis. Issikyrem. 10ciai dienu. Gryzo. Dabar dar po metu jis ir vel nebezino ar nori buti kartu su manim. Laukiu jo atsakymo. Per kiekviena pykti as likdavau kalta, nes jis taip priversdavo mane jaustis o as nusileidau… visada nusileidau, uzsileidau ant galvos ir stai kuo baiges… o as nenoriu jo prarast.. dar nezinau jo atsakymo o jau verkiu kukciodama. Toks jausmas, kad ties cia ir baigiasi mano gyvenimas… as taip bijau to…
Amelija
Jeigu jis dabar ir pasiliks,ateis laikas,kada vėl nežinos ko nori,o laikas vis eina…kaip liūdna,kad negalime su savo širdimis nieko padaryti 🙁
Skaitau si straispni ir visus komentarus jau antra karta, pirma pries pusmeti, kai tik issiskyrem ir dabar, nes neapsakomas skausmas vel grizo… sako laikas gydo zaizdas, bet jau praejo puse metu, o dar nebuvo nei dienos, kad negalvociau apie ji, skauda labai, mintys tik apie ji, kaltinu save del visko, nieko nenoriu veikti, tik sedeti namie, nenoriu su niekuo bendrauti ar uzsiimti nauja veikla. Vis tikiuosi sulaukti bet kokios zinios is jo, nebezinau ka daryt, kaip gyvent, kaip pamirst viska, kaip judet i prieki…:((
Veronika
Lengviau ir nebus, jei nesistengsi. Zinau, kad nesinori niekur eiti ir nieko daryti (pati ten buvau). Privalai kelt galva nuo pagalves ir eiti.. sportuot, vaiksciot, bendraut su draugais. Bendravimas labai padeda. Turi daryti viska per prievarta, ir patikek, praejus laikui palengves. Nepersekiok jo jokiuose fb ar kur tik imanoma (jei tai darai), nes nuo to tik skaudziau.
Paverki, keliesi ir eini. Man taip pat padejo visokiu video ziurejimas. Uzsiimineju mintis kuom tik galiu.
As jau metus laiko kankinuosi, bet po truputi jauciu, kad lengveja. Ir tikiu, kad bus pabaiga viso sito vistiek.
Esi tame ne viena, patikek. Bet privalome stotis ant koju.
Teisingai *awra* sako,reikia keltis ir eiti,kad ir kaip sunku..viena diena atrodo jau lyg geriau,kita toks jausmas,kad norisi numirti:((.Bet reikia judeti pirmyn..
Prieš keleta dienu vaikinas, su kuriuo išbuvome metus ir tris mėnesius, pareiškė, kad jam reikia pertraukos, kad ir kaip buvo skaudu, sutikau su juo, verkiau visas dienas, vakar tiesiog iš nežinomybės parašiau jam, ir pasakiau, kad turiu teisę žinoti kiek jam reikės laiko, gavosi taip kad neradę kompromiso išsiskyrėme, išties labai gaila, bet vis neramina jo pasakyti žodžiai, kad jis manęs nebemyli, ar bent tikinantis, kad jausmai atšalo. Per visa laika kiek išbuvome kartu nė karto nesame išsiskyrę, o tai man duoda vilčiu, kad jis sugrįž, tiesiog labai sunku viska suprasti, esu jauna 17m jis buvo pirma mano meilė, ir visi pirmi kartai buvo tik su juo. Jam būna kad nuotaikos susvyruoja, kad nenori kalbėtis, ir dabar nuoširdžiai tikiu, kad taip yra, ir po keliu savaičiu jis sugrįš. Esmė, kad jis buvo vienintelis geras žomus mano gyvenime, patarėjęs gelbėtojas ir t.t
Kaip susitaikyti su skausmu, ir ar verta tikėtis kad jis dar sugrįš?
Gal ir verta tiketis.. bet pasakysiu tiek: mylint pertraukos nereikalingos. Net jei ir grish, iseis vel.
Zinau, kad skamba skaudziai, bet tokia jau ta jausmu tiesa
Vik
Gal jis ir sugrys,daznai taip buna,bet ateis laikas ir vel nores iseiti…Buk stipri,nerasyk jam ir nieko neklausk…
Kazkaip visada kitam atrodo taip lengva patarti,nes is salies aiskiai matai,kaip kas…O pati nesugebu su savimi susitvarkyti 🙁
O aš, išsiskyriau su vaikinu beveik prieš 4 mėnesius. Bėda ta, kad mes esame kolegos ir išsiskyrimas buvo labai netikėtas. Nes paliko per žinutę, pasakė, kad nemoka draugaut ir po dviejų savaičių kitą susirado. Beveik 4mėn praėjo, bet dar vis adekvačiai negaliu bendraut su juo net darbo reikalais, nors ir labai stengčiausi…
pasidalysiu ir aš savo istorija. Draugavom 8 mėnesius, atrodė tobula. Meilė, pokalbiai, jos žodžiai dar nieko niekada taip nemylėjau, kaip taves, tu mano žmogusir aš ją labai mylėjau. Ir staiga vieną penktadienį dingsta, visą naktis be miego, skambinu nekelia. Ryte paskambina ir sako, buvau susitikus su vienu žmogumi, reikėjo išsiaiškinti. Sako sužinojau, kad jis mane myli, aš dabar pasimetus, noriu pabūti viena, kad susivokti. Po 2 savaičių kančių, paskambinu, nes būtinai reikėjo vieną reikalą sutvarkyti, o ji ir sako, kad apie mane galvoja pastoviai, su juo viskas baigta. Susitariam susitikti. Susitinkam, sako, kad jai dabar viskas aišku, kad mane myli, aš tas vienintelis jos žmogus, aš aišku patikiu, užmirštu kas buvo. Po 2 nuostabių mėnesių kartu, jis vėl pasirodo jos padangėje ir vėl istorija kartojasi, ji vėl nežino, bandžiau kalbėtis, bet veltui, negirdi. Vakar susirinkau daiktus ir išsiskyrėm. Nesuprantu vieno dalyko, kaip galima taip mėtytis, myliu viskas aišku, paskui vėl neaišku. Visada sakydavau, kad negalima gryžti į ten, kur tave išdavė, bet aš gryžau, nes patikėjau, kad žmogus gali suklysti. Daugiau tokios klaidos nedarysiu, negryšiu į ten kur išdavė. Dabar skauda, bet ne taip kaip pirmą kartą….
Waildas
Aš manau,kad žmogus turbūt dar nėra mylejęs tikra meile,gal todėl taip mėtosi,nes jai taip išeina užtenka,kad ją myli,bet per sunku,kai myli daugiau,nei vienas,nes tada neatsirenka su kuo geriau butų…mylintis žmogus tiesiog taip nesielgia.Gal jūs dar labai jauni?
Ir taip suteikti šansą klydusiam visada reikia,bet dažniausiai,klaida kartojasi ir kita kartą skauda mažiau.Bet ar mes esame verti kankintis?Manau tikrai ne…
Tolima
Kai 40 metų moteris blaškosi, sunku suprasti. Už kitų daromas nesąmones, mes neturime kankintis.
Kažkaip galvojau,kad labai jauna.Dabar suprantu,kad žmogus tiesiog nežino ko nori.Nežino ką myli…Kažkoks 21a košmaras.Kuo toliau,tuo daugiau žmoniu praradę vertybes ir žmogiškumą.Laikykis,dabar sunku,su laiku bus lengviau.
Tolima
Ištikimybė ir sažiningumas labai retai sutinkamos savybės šiais laikas. Baisiausia kai patiki žmogumi, atleidi, vėl pradedi pasitikėti ir tada peilis į nugarą. Tada prisimeni posakį, nepasitikėk niekuo ir niekas taves neišduos, bet taip norisi pasitikėti….. Ačiū už palaikymą. Viskas praeina ir nuo to tampam tik stipresni.
Smagu, kad yra cia tiek bendraminciu 🙂
Depresion, kol yra jėgų pajuokauti, yra ir vilties 🙂
O šiaip, tai tiek išsiskyrimai kaip druską – nerasi žmogaus, kuris to neragavo – nepatyrė.
Stiprybės ir ramybės visiems, šiandien einantiems išsiskyrimo keliais.
9 metus buvom draugai, paskui 5 metus kartu gyvenome. Per tuos 5 metus buvo visko. Daug meilės, pykčio. Visko. Ir prieš metus jis išėjo. Bet per tuos metus dar retkarčiais susitikdavom. Tikėjau, kad grįš. Po kiekvieno susitikimo jis man sakydavo – nieko neišeis. Bet ir vėl susitikdavau, nes labai ilgėdavausi. Klausdavau, ar neturi kitos. Prisiekdavo, kad ne. Galiausiai po paskutinio mūsų susitikimo sužinojau, kad yra kita. Kitas jo gyvenimas, su ja gyvena. Tai įvyko prieš mėnesį. Viskas dužo taip, kaip prieš metus. Dabar jau mėnuo, kaip visiškai su juo nebebendraujame, visiška tyla ir tikiuosi, kad šįkart iki galo išsilaiżysiu žaizdas, nes susitikinėjimai su EX, domėjimasis juo yra tik savęs kankinimas, ypač, kai jis turi kitą… labai džiaugiuosi, kad sužinojau apie jo santykius, nes iki tol tikėjau, kad susitaikysim, nors nieko realiai nevyko. Ir tik be galo stipriai kankinausi ir kentėjau. Dabar bandau kjrti kitus santykius, tačiau dar negaliu 🙁 lyginu visus su savo EX ir mano naujas draugas nėra laimingas su manim, kad ir kaip aš besistengčiau… ko gero, viskam savas laikas, nors jo jau daug praėjo. Norėčiau nebegalvoti ir nebejausti skausmo…
Reikia kaskaip bandyt laikytis. Sunkiausia manau kai pasieki beveik paskutine stadija, bandau save nustumt nuo tu minciu visais imanomais budais.. o tai ne i gera. Jau net ir artimi pastebi ir sako, kad visai nuciuozes tapai.. net neisivaizduoju gal tai bandymas atsigriebt uz prarasta laika, bet po audringu savaitgaliu kai negali is lovos kelias dienas pakilt gali ir nereiket sau kaska darytis …
Sunku…labai sunku…nebesinori net iš lovos pakilti…kaskart apie tai pagalvojus ima bėgti ašaros ir gerklėje susidaro nepakeliamo skausmo gumulas…o negalvoti nėra taip lengva… naktimis košmarai sapnuojasi ir nubudus apima kažkokia panika…ir nesuprantu kiek tai dar tęsis, kiek dar taip reiks kentėti…bandau stotis ir viską pamiršt, bet ir vėl ta pati neviltis, skausmas ir baimė apima…kaip užburtas ratas…
Smagu, kad tiek daug palaikančių vieni kitus… Tik tikriausiai man, kaip ir daugeliui kitiems, atrodo, kad mano skausmas didžiausias, sunkiausias ir niekada nepraeis, nors po išsiskyrimo praėjo tik 3 savaitės.Santykiai tęsėsi apie 6 metus, iš didelės meilės gimė nuostabi dukra, o prieš 3 savaites sužinojau, kad visą šitą laiką jis gyveno dvigubą gyvenimą ir turėjo kitą šeimą! Sužinojusi išvariau iš savo namų ir liepiau daugiau nebesirodyti. Tačiau šiandien jis man parašė, kad tą patį vakarą, kai išvijau, jis susirado nuostabią moterį ir yra su ja laimingas. Pažliumbiau 5 minutes ir nors skausmas liko baisinis, tačiau gyvenimas tęsiasi… 🙂
Skauda skauda ir vėl skauda, veria širdį, gumulas gerklėj ir tai n-tasis kartas, kai tai išgyvenu. Kas kartą skausmas vis toks pat, sunkiausia buvo kai mirė mylimas sutuoktinis, o kiti santykiai nepriminė šeimyninių (išskyrus pastaruosius), bet skausmas visada toks pat tik trumpesnis atitinkamai santykių terminui. Ir kai jau atrodo jaučiuosi kaip šeimoje, vyras kuriuo tikėjau taip stipriai, kad galėjau galvą duoti nukirsti, kad esu jam pati pačiausia – jis grįžta … į šeimą. Dievaži, pirmas kartas su vedusiu, kuris nei karto neleido suabejoti tuo, kad esu svarbiausia jo gyvenime, staiga persigalvoja ir aš su savo vaiku netenkame dar kartą šeimos nario. Naivu visi sakys, bet jis mane ilgai turėjo įtikinti kad nebeliko sentimentų žmonai, bet kai patikėjau, viskas radikaliai apsivertė. Ir štai aš kaip žaidime, keičiu gyvybes, kas kartą vis naujai turiu gimti, bet kaip tą atmintį pašalinti?
Verkiu, širdis tiesiog kraujuoja, esu moteris, kuri kaip gėlė – sutrypia, pasaugau save ir leidžiuosi vėl į santykį, kuris sutrypia vėl taip pat…
Sveiki visi. As taip pat papuoles i tokia situacija. Mergina paliko prie savaite. Kai parase kad palieka as galvojau nugriusiu vietoj. Pasidare taip negera. Nebezinojau ir nebezinau ka daryti. Savaites pradzioje susirasynejome dar. Ji rase kad myli irgris. Slenkant dienom jipradeji rasyti, kad nezino ko nori pati. Kad ji nuo visko pavargo. Kad reikia pagyventi atskirai. Po metu gal susibeksim vel. Kai viskas aprims. Galiausiai sekancia diena parase, kad viskas baigta. Kelis kartus dar jai rasiau. Prasiau susitikti, pasikalbeti, kreiptis i psichologus. Eiti abiems. Gal jie mums pagelbetu. Bet ji kategoriskai viska baige. Tad ir as nustojau rasyti. Nes pajutau, kad tai beprasmiska. Nesinori nei dirbti, valgyti, bendrauti su kazkuo. Kelios dienos, o pas mergina tiek isiucio, neapykantos. Lyk buciau apvoges. Jausmas toks, kad is nevilties susprogs krutine ir issoks sirdis. Viskas dreba viduje. Is galvos mintys neiseina. Nemiga. Kankine nenormali. O ilgesys neispasakytas. 2 metai draugystes suniui ant uodegos. Zinau, kad Jus visi cia rasote del tu paciu priezasciu. Pamaniau ir as pasudalinsiu su Jumis visais ne kokia linksma patirtimi.
Sveiki, šiuo metu ir man tenka išgyventi tokią situaciją, kurią išgyvena čia komentuojantys.
Draugystė nebuvo ilga, viso labo nepilni 8mėn. Žmogų pažįstu kiek daugiau nei metus. Pradžia, kaip ir visada, puiki, geros emocijos, meilė liejasi per kraštus. Deja, tai tik buvo iliuzija. Laikui einant, pradėjo rodytis tikrasis žmogaus veidas. Iš tikrųjų, labai plėstis nenoriu, tačiau per šiuos nepilnus 8mėn. teko daug verkt, daug sugerti, prieš daug ką užmerkti akis, nusileisti ir t.t. Tą žmogų palikau aš, nes jis nuolat mane užsipuldavo, jei nepadarydavau to, ko jis nori, įžeidinėdavo, nenorėjo girdėti mano nuomonės, nenorėjo nusileisti, jautės visad teisus. Ir dar daug ko galėčiau pavardinti… Iš tiesų, mano savivertė niekada nebuvo aukščiau bambos, bet po ”santykių” su tokiu žmogumi jaučiuosi tikra šiukšlė, kuri nieko verta, kuri neturi ką vyrui pasiūlyti ir, apskritai, pati prasčiausia.
Na, o žmogus mane lengvai paleido. Manau, jam tiesiog buvo patogu su manimi, nes žinojo, kad aš nuolaidi naivuolė. Bet ir aš nieko nedarysiu. Nelaikysiu žmogaus, nesivysiu.
Nusprendžiau čia parašyti, kad dar šiek tiek prasivalyčiau mintis.
Perskaičiau visų istorijas ir tikiu, kad skausmas praeina. Anksčiau ar vėliau. Svarbiausia neužsidaryti savyje. O aš einu link atsigavimo.
Diana,
skaitau ir galvoju, kad kažkas apie mane parašė. Visa mano istorija, tik skirtumas toks, kad jis paliko mane tiesiog nebeatsakydamas į žinutes, ignoruodamas visus mano prašymus bent jau pasakyti „kodėl”. O visą kitą apie „savivertę” ir t.t. tai identiška mano situacijai. Tik man dabar reikia išmokti ir pasistengti jį paleisti ir bandyti stotis ant kojų. Nors nebūna nei akimirkos, kad nepagalvočiau apie jį.
Atsitiktinai radau šį puslapį, perskaičiau viską ir linkiu visiems stiprybės bei ištvermės, kaip ir sau…
Sveiki visi, niekada negalvojau, kad reikes rasyti kazka panasaus. Savaite laiko kaip nebendraujame, dingo be jokio paaiskinimo, po 3.5 metu buvimo kartu. Bandau rasyti, klausti, kas ir kodel, sakau gerbsiu bet koki tavo sprendima, tik prasau paaiskinti kas ivyko, deja…Visiska tyla. Rytoj jo gimtadienis, juokas pro asaras, bet nera teke grazinti i parduotuve nupirkta dovana. Ta nezinia, turbut nuzudyti gali, nors daznai snekejom, kad ir kas nutiktu, svarbiausia nedingti nieko nepaaiskinus. Negyvenom sia, ypac jis, turejo planu mano ir musu santykiu atzvilgiu ir per akimirka neliko nieko, nezmoniskai skauda, nes buvom nepaprastai artimi. Gal kas galetu atsakyti, kodel sitaip zmones dingsta lyg i vandeni?
Žiauru, kai ryšys nutraukiamas staiga, vienašališkai ir be jokio paaiškinimo. Man sunku įsivaizduoti, kad taip pasielgti galėjo brandus ir stabilus žmogus. Toks žingsnis rodytų didžiulį egocentrizmą ir empatijos stoką.
Abejoju, ar verta bandyti jį surasti ir išklausti – kodėl… Ieškokite savo versijos. Būtų svarbu bent retrospektyviai atsekti požymius, kad partneris nebuvo tuo, kuo vaizdavosi ir kuo galbūt siekė būti.
Tvirtybės.
Sveiki Jurga, aciu uz atsakyma. Siaip ne taip prisibeldziau iki zmogaus. Atsakymas, kodel taip elgiasi, na keistokas -„norejau atsiliepti, parasyti, bet bijojau”. Ko? Taip ir neisgirdau konkretaus atsakymo. Kodel yra lengviausia atsiriboti, kai pradedu kalbeti, kaip as jauciuosi ir kas yra negerai?
Niekaip vis dar nesuprantu tos suaugusio zmogaus baimes, kodel reikia bijoti kito zmogaus emociju, jeigu man blogai, jeigu manes kazkas netenkina as taip ir pasakau, tik kodel reikia dingti, o ne kazka atsakyti?
Atrodo, kad išgirdus atsakymą, iškilo nuoskauda su negalėjimo patikėti ir priekaišto prieskoniu. Štai kaip dar būna; tik nuoskauda ir priekaištas medžiui, kad jis medis – vargu ar kuo nors padės.
Ieškokite savosios santykių supratimo versijos: kodėl ir kaip jus patraukė būtent toks žmogus?.. Kiek jis buvo su jumis atviras ir nuoširdus? Drąsus kalbėti apie santykių problemas? Kaip juo patikėjote ir kaip nusivylėte?.. Ko iš jo dar norėtumėte po to, kaip jis pasielgė?.. Kokio jo atsakymo ilgitės?.. – dėliokite, galvokite ir judėkit link išsilaisvinimo ir savo pozicijos.
Sėkmės, stiprybės ir kantrybės.
Sveiki, pries savaite vaikinas man pasake kad nori skirtis po beveik 4 metu fraugystes, priezastis labai neaiski pasake pasilgo vienatves nori buti vel vienisas ( nes taip uzaugo). Labai keistas pasakymas, bandziau kalbetis paaiskinti kaip as ji myliu, bet sako kad apsisprende visiskai kad nebenori santykiu, o dar pries savaite viskas buvo gerai, tai kaip perkunas is giedro dangaus. Dar pries menesi is pavydo vare salin kitus vaikinus kurie tik labas norejo pasakyt. Labai skaudu kad taip pasielge. As jam sakiau kad jeigu tau reikia erdves as tau duosiu jos…
Esu visiskai paluzusi kyla visokiausiu minciu pakenkti sau nes jau nebegaliu istverti skausmo… Nenoriu nutraukti santykiu bet jis kategoriskai sako kad nebebus nieko. O kas sunkiausia kad mes gyvename po vienu stogu ir dar teks pagyventi nemazai nes nera kur dabar kraustytis, labai sunku matyti ji namuose, galvoju gal kaip nors iseis dar susitaikyt bet jis vistiek sako ne, jis nelabai pries mane turejo santykiu todel sako kad jam draugyste kaip suduzes veidrodis, nebesuklijuosi. Labai skauda nezinau ka daryt bijau likti vienisa, viena, nes nelabai esu savarankiska…
Gyvenam uzsienyje tai cia be jo neturiu nieko, nes seima Lietuvoje.
Noriu kad skausmas baigtusi 🙁
Ar butu vaikinas kures ateities planus su manim jei zinojo kad nelabai nori santykiu? O dar kure planus pries palikdamas mane…
Sveiki,issiskyreme prieš 7 menesius, bet vis dar kiekviena diena galvoju apie ja.Issiskyreme po 3 metu draugyste,šia vasara planavome vestuves.Isdave su vaikystes draugu,argumentuodama kad niekada nei nemylejo manęs.Esu visiškai pasimetęs gyvenime,nenoriu nieko,negaliu bendrauti su moterim, sunku užmegzti naujas pažintys,net nesitikiu kad kažkada jausiu trauka kitom moterim.Dirbu daug,sportuoju,tikrai esu išvaizdus vyras,bet pasitikejimo nera savimi.Gyvenu laukimu kad galbūt kažkas pasikeis.Kad galbūt vėl busim kartu.Noriu tik pabėgti kur nors toli,bet kur tik aš nevykčiau visada pasiimu save ir savo mintis kartu.Ar tai kada nors praeis?
Kai labai skauda, sunku tikėti, kad kada nors praeis. Žaizdos užgyja, o randai – tai jau tvirtesnė oda.
NORS, stipriai susižeidę žmonės dažniausiai kreipiasi į gydytoją ir gauna pagalbą ar bent konsultaciją. Psicho-emociniai sužeidimai dažniau paliekami savaiminiams procesams. Būna, aišku, sugyja viskas kaip niekur nieko. Būna ir kitaip.
Sveiki, išgyvenu jau apie 2metus. Istorina kebli.. draugavau su vaikinu 4 metus. Viskas lipdesi sunkiai, ir isdavystes ir nepasitikejimas, bet su psichologo pagalba, sugebejau atleist. Tik gal niekada ir neismokau is naujo pasitiket. Po 2m. patyrem ta tikra meile, kada ziuri i zmogu ir verki is laimes. Veliau viskas atrodo pradejo keistis, jis labai daug dirbo, beveik nesusitikdavom, nors gyvenom kartu, palaipsniui tapom lyg kambariokai. As nuolat priekaistavau del demesio stokos, del to, kad neleidziam kartu laiko. Jis buvo labai pavarges, o as turbut egoistiskai reikalavau demesio. As nezinau kaip, net pati nesupratau atrodo, kaip salia atsirado kitas zmogus. Pradejome leisti kartu laika, jos buvo begalo demeaingas, mes daug kalbejomes, ko niekad nedareme su buvusiuoju partneriu. Apsvaigus nuo nauju santykiu, po 3 menesiu issiskyriau su buvusiuoju, apsigyvenau su naujuoju vaikinu, labai greit jis pasipirso ir netrukus susituoksime. Beda ta, kad as visdar kenciu, del buvusiu santykiu. Negaliu atleisti sau, kad taip iskaudinau mylima zmogu. Jus labai sunkiai tai isgyveno, bande mane susigrazinti, bet as tuo metu stengiausiu mastyti racionaliai. Siai dienai sirdis rekia viena, o protas visai ka kita. Nezinau ar noreciau gristi pas buvusi drauga, bet nepavyksta apie ji negalvot. Viskas, ko visada norejau su juo, vyksta dabar, tik su kituo zmogumi, kuris tikrai yra visiskai nuostabus. Esu viaiskai pasiklydus tarp dvieju zmoniu, tarp jausmu dviems vyrams, tarp iliuzijos ir realybes.
As, jausmų sumaištis ir negalėjimas praleisti praeities trukdo mėgautis dabartimi. Kaltė, savigrauža ir nuolatinis galvojimas kas būtų, jeigu būtų… – niekur neišveda, pririša ir supainioja. Ieškokite priešybių. Ieškokite savęs ir santykių dinamikos supratimo, kurkite kuo aiškesnę versiją, kas ir kodėl įvyko; priimkite visus jausmus, taip pat ir bejėgiškumą, kad tuo metu dėl daugybės priežasčių (gerai būtų jas pasiaiškinti) negalėjote elgtis kitaip…; būkite savo pusėje – palaikykite pati save. Psichologo konsultacija galėtų būti naudinga. Sėkmės.
Laba diena.Draugavau su draugu aštuonis mėn.negyvenome kartu,bet kiekvieną dieną susiskambindavome,susirašydavome..būdavo susitikimai. Viskas atrodė gražu,bet prieš dvi dienas jis dingo-neatsiliepia į skambučius,neatsako į žinutes…buvom susitarę-atsiradus kitam žmogui tiesiog pasakyti…jaučiuosi labai blogai,nes pripratusi esu prie jo,labai bloga savijauta,viskas dužo viduje….nežinau kaip išgyvensiu visa tai. Per visą bendravimą nebuvo nieko panašaus įvykę…
Sveiki as taip pat esu tame.man labai skauda.Vakar susitikau buvau mylinti save ir pasitikinti. kalbejomes pasake,kad nebera noro stengtis nebera entuziazmo.sakau tai kam sakei dar pries savaite,kad myli ir kad tikiesi,kad viska ispresi.sako neneigsiu myliu,bet ne taip kaip noreciau.As kaip miegeja kaltinti save,kad nespastebejau palaipsnisko atsalimo.del manes gryzo i lietuva pradejo kurti gyvena lietuvoje.nors cia nesijaucia kaip namie nes daug metu pragyveno uzsenyje. visada galvojau kad tai mano gyvenimo ir mano pirmoji meile.mes buvome anksciau kartu.10 metu nebuvom kartu ir as galvojau kad ne veltui tas zmogus atejo i mano gyvenima,nes mums reikia buti kartu.As esu pirmas zmogus su kuriuo norejo kurti viska naujai..As tikiuosi,kad viskas susitvarkys…
Sveiki, mane paliko sms zinute…Paliko mane pasak jo del esminiu dalyku kurie ji pjauna. Nors kartu buvome trumpa laika manau nusipelnai daugiau negu sms. Kaip zmogus gali buti toks nesaziningas. Turiu daugybe klausimu, bet suvokiu, kad atsakymu nebebus. Man labai skauda,nezinau kaip tai isgyventi.Jausmas toks,kad tuoj pritruks oro,kad sprogs galva…
Perskaičiau čia daugybė pasisakymų,suprantu visa tai ir kaip sako,duok Dieve tiems,kurie paliko mylinčius žmones proto,gerų naujų santykių ir nekartoti pasikartojančių situacijų,kurios būna dažniausios.
Pragyvenom su žmona 22metus,pradėjo dirbti užsienyje,ir va išlindo po panašiai 5metų,kad domisi skyrybų inicijavimu.Kadangi esu pakankamai išprusęs vienoje srityje,pradėjau savo stebėjimus ir tyrimus,atkapsčiau daugybę straipsnių,metodų,psichologų straipsnių,kaip susitaikyti su protu tai kas tavo aplinkoje vyksta,ką daryti,ar kovoti dėk žmogaus,kurį myli,kokios priemonės ir būdai,kas įtakoja tokius žmogaus pasirinkimus,kaip sakoma ir pats mokaisi,ir pats ant savo kailio patyri.Išvados,skaudu,tai taip.Bet ar neverta kovoti,stengtis,keistis ir kaip sako be kovos mūšio pasiduoti,nesutinku.Mes visi įsimylime,puoselėjame viltis su tuo žmogumi net nežinodami visko apie jį,chemijos gave nepastebime kokie mes visi alei vieno skirtingi.Todėl santykiai apibrėžiami tarpūsavio elgsena,jos formavimu,puoselėjimu,bendravimu-komunikavimu,kuris poroje yra būtinas bei žinoma,pastangomis.Tai yra tokia gyvenimo raida,kurią reikia praeiti per karą,marą,ugnį ir visa kita,reikalauja daug kantrybės,tada porose mes pasieksime labai darnių santykių.Bet kaip sakoma,nėra namų be dumų,senolių posakis.Esmė ta,kad vos kas,dabartinė liaudis išsitaško,išsidrasko ir užriete nosis išsilaksto kurdami naujas iliuzijas.O kas liečia psichologus,tai pastebėta,kad tarkim stadijas apibrėžia,bet dauguma dėsto tik iš savo patirties.Brangieji,nebūna vienodos situacijos,visos jos yra gal tik panašios,bet jos visos visiškai skirtingos ir individualiai svarbios Jums kiekvienam.Todėl koks bebūtų puoselėtas sprendimas,Jūs turite jį spręsti.O psichologų uždavinys yra,tik palengvinti žmogaus būsena.Aš asmeniškai buvęs sportininkas pradėjau sportuoti,bet mano būsenos visiškai nepakeitė,apart savęs priežiūra,kuria mano žmogus tik pastebėjo ir susidomėjo kodėl aš sportuoju,parūpo.Bet aš kovoju toliau,tiek su savimi,tiek su situacija.Išaiškinta labai daug melo,žmonių manipuliavimo įtakos,paprastai žodžiais pasakyčiau,kurdami santykius,atkreipkite dėmesį su kuo Jūsų žmogus bendrauja,nes labai dažnai įtaką daro ale „draugai ar draugės”.O ten 2 ar 8 metai būtų niekis palyginus su 22 ir užgyventais 3vaikais,ne,nesutinku,nors ir metai,jie mums visiems yra individualiai reikšmingi.Mano sprendimas visus metodus išbandyti,tada ramia sąžine galėsiu sau pasakyti,aš pralošiau.Bet iki to,dar teks paplušėti.Gal tai tik iliuzija,bet dėl 22metų vertėtu pasistengti.
Skaičiau komentarus. Daug skausmingų istorijų. Manoji, deja, tęsiasi ne mėnesį ir ne pusę metų, o 10. 10 metų praėjo po to, kai mane paliko žmogus, kurį beprotiškai mylėjau ir vis dar myliu. 10 skausmo metų, jausmas, lyg viskas sudužę, o šukės įsmigę giliai, ir žaizdos srūva krauju. Ir niekas nepadėjo. Nei laikas, nei darbas nei žmonės. Ir kuo toliau, tuo labiau tame skausme skęstu, be galimybės vėl gyvent. Tapau skausmo pripildytu gniužulu, kuris nebetiki gyvenimu.
Vakarai7, netekties išgyvenimai užsitęsė, reikalinga profesionali pagalba. Pasirūpinkite savimi!
Atėjau vėl paskaityti kitų išgyvenimų… Nors praėjo keli mėnesiai ir atrodo jau buvo kažkoks pagėrėjimas… bet dabar vėl ta pati būsena… Liūdesys, nerimas, baimė, skausmas, ilgesys…mintys vien apie jį… Atrodo ši kančia niekada nesibaigs…
Neviltis, gedulas – tai judėjimas spirale: atrodo jau liūdėjau- lyg palengvėjo, paskui ir vėl – nauja banga. Tenka išbūti, atrasti pozas, kuriomis būnant mažiausiai skauda; pasinerti į neviltį, mirti ir vėl atgimti.
Linkiu, kad juodosios bangos nepaskandintų. Stiprybės ir pasitikėjimo—
Šie komentarai labai praplečia akis ir leidžia susimąstyti, kad tokių problemų turiu ne viena… Draugavome 2,5 m. Išsiskyrimas nebuvo dramatiškas, jis mane pabučiavo ir apsikabino, sakė, kad nori pradėti gyventi kitaip, nori būti vienas šiuo metu. Mūsų santykiuose buvo daug melo, galų gale jį išsiaiškinome, manau, kad vien dėl jo jis nenorėjo toliau tęsti šių santykių, bet vis dvejojo tai pasakyti. Praėjo 2 mėnesiai po išsiskyrimo, kiekvieną dieną galvoju apie jį, tikrinu, ką įsikelia į socialinius tinklus (išsiskyrimo dieną susitarėme, kad geriau nematyti vienas kito soc. tinkluose, todėl tai darau „slapčia”), žinau, kad taip tik sau sugadinu nuotaika, juolab, kad jis atrodo tikrai laimingas ir itin aktyvus ten. Blogiausia dalis visame tame, kad mes žinome, ką daryti, t.y. negalvoti apie buvusį/ią, nukreipti mintis, nesekti jų socialinėje erdvėje ir t.t., bet mes neklausome savo patarimų! Aš jų taip pat neklausau, bet norisi perlipti per save. Būna visko, atrodo, kad vieną dieną atleidžiu tiek jam, tiek sau, nuotaika būna puiki, o kitą dieną sėdžiu užsidariusi, niekur nenoriu eiti, būnu liūdna. Džiaugiuosi už jus ir save, kad man vis dėlto bandome domėtis, kaip išvengti skausmo, kada jis praeina ir t.t. Visi blogi dalykai ir skausmas anksčiau ar vėliau praeina, stiprybės visiems!
Esu tikra, kad jei meilė buvo TIKRA ir stipri, po išsiskyrimo skausmas nepraeis niekada. Deja tokia realybė.
Jeigu po kažkiek laiko randi kitą žmogų ir įsimyli iš naujo, tai automatiškai nebegalvoji apie savo buvusį/ią, nuoskaudos nublanksta, bet čia tik mano nuomonė, kalbu be patirties
Galbūt, deja mano likimas susiklostė labai skaudžiai ir ne taip. Visiems linkiu rasti tá žmogú, kuris jus prikels naujam gyvenimui, kuriam būsite gyvenimo meilė ir stebuklas.
Sveiki,
pats išgyvenau skaudžias skyrybas su mylima moterimi ir pamaniau kad galiu pasidalinti su jumis savo patirtimi, kuri galbūt pamokys ar sumažins skyrybų ir nesupratingų vyrų skaičių. Nesupratingų? taip, teisingai išgirdote. Na, bet prie to prieisiu vėliau. Patariu nenustoti skaityti toliau. Su buvusia draugavome apie 5 metus, buvau jai pasipiršęs, dabar jau mes nebe kartu beveik 7 metai, turiu žmoną ir du mažus vaikus. Turbūt visiems kyla klausimas kodėl rašau apie buvusią, kai jau turiu kitą žmoną ir vaikus, juk tai keista ir nepriimtina. Bet ties čia ir pradėkim. Su buvusia susipažinome labai jauni ir tuo metu kada draugai turbūt buvo aukščiau už betkokius santykius. Dabar, kai esu subrendęs ir viską jau senai apmąstęs, kaltinu save už tai, kad lindau į santykius kai jų dar nenorėjau. Pykomės, ji manęs neišleisdavo išeiti su draugais, nepasitikėjo jais, prasidėjo dideli barniai ir nesutarimai, bet viskas šiek tiek susigulėjo, išeidavau retai, bet kai išeidavau nebejausdavau nei ribų nei saiko. Visus tuos kartu praleistus metus daug pykomes, ji buvo pikta, suirzusi, vėliau prasidėjo isterijos. Nekenčiau jų. Bandžiau nuo jų bėgti ir ignoruoti pats nesuprasdamas pasekmių. Ji daug man atleido, saugojo, mylėjo ir laikė santykius nepaisant to koks asilas su ja buvau ir kaip neišgirdau jos šauksmo.. Praėjo 5 metai ir mes išsiskyrėme, palikau aš nes nebeapsikenčiau. Buvo sunku. Bandžiau visa tai slėpti paviršutiniškais dalykais, bandžiau neigti tą sielvarto jausmą ir viską glaistyti alkoholiu ir kitomis nieko vertomis merginomis. Turėjau gerą darbą ir pinigų, nevažinėjau su “prasta” mašina , ko daugiau reikia šiuolaikinėms dėmesio išpaikintoms moterims? Pirmus 3 ar 4 mėnesius jutausi tarsi ištrūkęs, laisvas, bet vieną dieną pajaučiau, kad gyvenu didžiulėje duobėje ir tuštumoje. Ėmė plūsti prisiminimai, ėmiau gailėti savęs. Supratau, jog visus tuos metus elgiausi kaip paskutinis asilas, nevertinau jos, neišgirdau jos ir nesugebėjau jos mylėti kaip turi mylėti tikras vyras. Supratau, kad visi jos pykčio priepuoliai pylėsi iš nesaugumo jausmo. Nesuteikiau jai begalinės meilės ir graužiu save dėl to net ir praėjus beveik 7 metams po išsiskyrimo.. Bandžiau ją susigrąžinti, bet ji jau turėjo kitą. Bandžiau kovoti ir su juo, bet buvau skaudžiai atstumtas. Praėjo laiko ir aš taip pat susiradau moterį. Pirmus du metus jutausi įsimylėjęs, ji nebuvo pikta, atvirkščiai, buvo man labai nuolanki. Tačiau praėjus keliems metams, atsitiko tas pats, prasidėjo pykčiai, nors ir ne tokie kokie buvo praeituose santykiuose. Žinoma, pyktis ir rietis yra visiškai normalu. Be to juk niekaip, kaip sako nėra namų be dūmų. Bet tada ir vėl pajutau, kad jokia kita moteris daugiau nebebus tokia kaip ji. Pasiilgdavau net ir jos pykčio priepuolių, nes supratau vieną – moteris su sunkiu charakteriu ir yra ta moteris, kurios mes visi turėtume siekti.. juk niekam neįdomu būti su žmogumi kuris viskam pritaria, neprieštarauja ir tik glosto galvą, supratau, kad tai net nėra visai moteriška. Taip elgiasi tik tos moterys, kurios pačios nesijaučia tvirtos ir savimi pasitikinčios. Vis dar esu kartu su savo žmona, tačiau turbūt nebuvo dienos jog nepagalvočiau apie savo pirmąją meilę. Nesugebu jos pamiršti. niekas neatstos jos prisilietimų, bučinių, žodžių, to kaip ji bendravo su manimi nors ir tada atrodė kad tai nėra gerai. Tai baisi kančia ir kova su savimi. Supratau jog laikas ne visada gydo, kartais nutinka taip, kad jis tik dar labiau gramzdina… vis pažiūriu jos nuotraukas soc. tinkluose, matau ja laimingai susituokusia su kitu ir norisi šaukti. širdis klykia iš skaumo. Šioje gyvenimo pamokoje supratau, jog ne moterys yra kaltos del žlugusių santykių, o tik mes vyrai. Jei moteris nėra tokia, kokia jūs norėtumėt tai yra ne moters, o tik mūsų pačių kaltė. Neįmanoma pakeisti kito, pakeisti galime tik save – nuolatos tai sau kartoju. Esu geras vyras ir tėvas, bet nešiojuosi savo širdį praėjusius santykius. Tad kreipiuosi į jus vyrai ir tikiuosi pasimokysite iš mano klaidos. Net jei ir atrodo jog norite skirtis ar kvailiausia – pailsėti, prieš priimant šį sprendimą gerai apgalvokite. Pailsėkite savaitę vienuj vieni, VISIŠKAI BE NIEKO. Apmąstykite, pergalvokite savo elgesį ir jokiu būdu nesiklausykite artimų žmonių ir draugų nuomonės ir patarimų. Tai kvailiausia ką galite padaryti šioje stadijoje, kadangi labai lengva paslysti ant kitų žmonių įtakos kai apima pasimetimo jausmai. Niekas neturi teises ir jūs negalite leisti NIEKAM daryti jums įtakos, visų pirmą todėl, kad visi mato tik išorę, bet niekas nežino kaip yra realybėje. Mano buvusi nepatiko net ir mano šeimai bei draugams, visiems atrodė pikta ir susireikšminusi, tačiau tik praėjus laikui supratau kad tai buvo mano kaltė. Pabūkite visiškai vieni, jei dirbate, mokotės ar leidžiate laiką su šeima, gyvenate pas kažką kitą – bent porą valandų per dieną pabūkite visiškai vieni. Tai būtiniausia ką galite padaryti dėl savęs. Klausydami tik savo, o ne kitų vidinio balsu priimsite pačius tinkamiausius gyvenimo sprendimus. Tik neleiskite laikui prabėgti, apmąstyti užtenka savaitės, nes mano patirtimi, moterys labai greit gali gauti dėmesio iš kito ir daugiau niekada pas jus nebegrįžti. Vyrams yra kitaip, tik po laiko supranti, kad turėjai angelą, bet jo nevertinai. Vyrai, santykiai griūna ir statosi tik dėl mūsų pastangų. jei santykiuose kažkas ne taip tai yra mūsų pačių kaltė ir negebėjimas mylėti. Vyras kuris nesielgia su moterimi kaip vyras, negali tokiu vadintis. Žinau, galite pagalvoti, kad nevertinu pats savęs ir kalbu kaip “kaušas”, bet kai buvau jaunas pats to nebūčiau supratęs. Bet dabar kai subrendau viską suprantu kitaip. Linkiu jums nelaukti ir gelbėti santykius kol tam dar yra laikas. mylėkit, skaitykit knygas apie santuoką ir vertinkit savo moterį. kitos tokios niekada ir niekur neberasit. o aš prakeikiu tą dieną kai leidau jai išeiti…
Ačiū, *Anonimas*, už pasidalintą istoriją su visais, tikrai perskaičiusi vis pagalvojau apie jūsų pasakojimą šiandien dar ne vieną kartą, verčia susimąstyti
Sveiki visi, ačiū už jūsų komentarus. Gaunu laiškų ir konsultacijose girdžiu, kad jūsų pasidalintos istorijos svarbios tiems, kurie išgyvena išsiskyrimą. Tuos, kurie rašote man asmeniškai dar sykį raginu – dalinkitės po šiuo straipsniu, jūsų pasakojimai svarbūs ir reikalingi.
Sveiki perskaičiau straipsnį ir susimasčiau kad vis dėlto viskas nėra taip paprasta tuosę santykiuose vieni gimėm ir tokie mirsim,jei patys neisiskirsim tai mirtis išskirs ir kažkuris vistiek bus vienas paliktas,tai neišvengiama nėra garantijų,kad busim iki mirties nes su laikų ir patys keičiamės.Ieškome laimės o jei jos nera ieškome kito glėbija,laimė ne kas kita kaip laimės harmonai išskiriami į kraują tai savotiška narkomanija,mums tai jau idiegta mūsų galvoje,mes taipogi esame gyvūnai dauginimosi instinktas stiprausias todėl taip ieškome tos meilės-laimės ir skauda kai netenkame.Kai man budavo sunku prisimenu,koks buvau kai vienas buvau ir kad emocijos lieka emocijomis.Tikiuosi nieko nesumelavau 😀
Sveiki,
perskaičiau visus komentarus nuo pat 2015 m. ir kažkiek tikrai palengvėjo, kai niekas aplink nieko panašaus nepatiria, kartais atrodo, kad tai išgyveni viena visiškai visame pasaulyje, bet štai tikri ir realūs žmonių išgyvenimai, kurie leidžia suprasti, kad visos emocijos, ašaros, skausmas ir t.t. – normalus procesas išsiskyrus, net jei tai ir užsitęsia. Labai sunku susitaikyti, kai palieka tave be jokios rimtos priežasties, net pats išsiskyrimas baigėsi paprastu bučiniu į lūpas, todėl negaliu net ir po 4 mėnesių nustoti galvoti apie jį, nustoti galvoti, kodėl jam to reikėjo. Iki šiol pabundu ir einu miegoti galvodama tik apie jį, žinoma, būna dienų, kai jaučiuosi taip, lyg jau atsigaunu ir esu stipri paleisti visas mintis, bet tada ateina kita diena ir viskas vėl iš pradžių… Negaliu nustoti sekti jo socialinėje erdvėje, o ten visad matau, kaip jis keliauja po įv. šalis, gerai leidžia laiką su draugais ir t.t., tada graužiu save mintimis, kad jis sugebėjo mane paleisti ir mėgaujasi gyvenimu, o aš esu užstrigusi ir nejudu pirmyn, jeigu kažką veikiu, tai tikrai neišgyvenu to momento pilnai, mintimis nusikeliu kitur. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jam sekasi gerai, nelinkiu jam nieko blogo ir niekada nelinkėčiau, bet vis įsijungia tas „savigailos mygtukas”, vis dar gyvenu viltimi, kad vieną dieną jis man parašys, paklaus, kaip man sekasi, bet ir pačiai tokios viltys atrodo tuščios, nes po išsiskyrimo nebendraujam visiškai. Kažkam norisi pasipasakoti, pasidalinti mintimis ar net jomis apsikeisti, bet draugių išgyvenusių kažką tokio nėra, šeimos narių nesinori pastoviai apkrauti, tad štai puiki erdvė pasisakyti bent šitaip, rašant dar kartą viską apmąstyti. Galbūt atsiras norinčių padiskutuoti, pasidalinti šia tema ar savo išgyvenimais su manimi, jeigu taip, lauksiu to auksekzlc@gmail.com
Sveiki, rašau dėl to, kad jaučiuosi prastai. Toks jausmas, kad esu tokia viena – absoliučiai be asmeninio gyvenimo. Praeityje tik tokie santykiai, kurių rimtais negalėtum pavadinti, tačiau kiekvienas išsiskyrimas atnešdavo daug skausmo. Labai sunkiai pavyksta atsigauti. Dabar 2 metai po to kai mane paliko žmogus, kuriam tiesiog buvau patogus variantas, bet į rimtesnius labiau įsipareigojančius santykius jis nebuvo linkęs, santykiai buvo tam tikrose ribose, tos ribos skaudino, tačiau mes moterys investuojam laiką ir tikimės kažko, bendravimas truko 2 metus. Žinau, kad toks bendravimas nebepakeliamas, bet ir bendravimo nutraukimas iš jo pusės bei atstūmimo jausmas labai sunkus. Taigi 2 metai man tokia būsena. Ar tai yra normalu? Kaip minėjau su vyrais nesiseka, visą laiką tik nelaiminga santykiu baigtis, o ir tą bendravimą vargu ar galima pavadinti santykiais. Kyla tokios mintys, kad čia (puslapyje) žmonės kenčia nuo to paties, bet jie pasveiks sutiks naujus žmones ir susikurs kitus santykius, o aš taip ir liksiu savo užburtam rate.
Miela Viktorija, turbūt labai vieniša, kai atrodo, kad saulė teka ir rytas išaušta tik kažkam kitam. Iš kur tiek liūdesio ir atskirties?.. Dabartinė situacija neįkvepia optimizmui ir turbūt norisi visą savo praeitį, dabartį ir ateitį nudažyti viena, tamsia spalva. Tai gal apsisiausti drobule ir slinkti link kapinių? – bandau juokauti, sorry, jei ne iki šypsenos.
Turbūt yra kažkokių vidinių kliūčių, kurios trukdo santykius perkelti į kitą lygmenį ir sukurti pasitenkinimą teikiantį ryšį. Verta bandyti pasiaiškinti, kokios tos kliūtis ir kodėl tiek daug vienatvės?.. Daugiau ne kažin ką galiu pasakyti. Rekomenduočiau ieškoti individualios psichoterapijos. Sėkmės jums.
Viktorija*, labai tave suprantu. Pati po santykių griūties pergyvenu jau 2 metai nors draugavom su vaikinu vos pusmetį. Gerai, kad bent supranti, koks jausmas tave kamuoja – atstūmimo. Aš to nesupratau kokius metus, mane tiesiog nuolat kamavo nerimas ir depresija. Ilgainiui supratau to priežastis, gal jos panašios ir į tavo? Negavau vaikystėje tikros ir besąlygiškos meilės iš tėvų, nuolat kovojau dėl dėmesio ir pripažinimo, nemylėjau ir nepriėmiau savęs tokios, kokia esu. Vis tikėdavau, kad kitas žmogus-vyras-mane Pripildys ir būsiu laiminga… Dabar įsisąmoninau tai ir pasidarė lengviau. Reikia su savimi susigyventi, kad kitą šalia priimtum gyventi. Kad ir kaip sunku, reikia ir atleisti. Nuolat many po skyrybų ruseno pyktis – tiek sau, tiek ir ex vaikinui. Sunku atleisti, bet kito kelio nėra. Ir man 2 metai kaip su vyrais nebesiseka 🙂 buvo daug, bet nei vienas neliko šalia arba aš nelikau. Bet džiaugiuosi tuo. Tą laiką, kurį būčiau investavusi į netinkamus santykius (jie vis tiek būtų pasibaigę), investavau į save,i savo tobulėjimą. Rezultatas, kad ir nėra labai ryškus, bet vis tiek yra 🙂 Susitvarkysim.
Ačiū, Aurelija, už palaikymą. Taip, susitvarkysim. Jau nėra taip aštru kaip buvo iš pradžių. Esmė ta, kad nesiseka sutikti kito žmogaus, kuris sukeltų emocijas, drugelius, manau tada savaime viskas ir susitvarkytų, bet deja yra kaip yra.
Neseniai suėjo 2 metai nuo skyrybų. Toksiškuose santykiuose praleidau beveik 15 m. Iki šiol laižausi žaizdas, du vaikai, darbas, namai, artimumo troškimas ir.. to atstūmimas. Matyt, labai stipri savisauga. Ryšio su kitais žmonėmis norisi, dėmesio trokštu, bet savo asmeninę erdvę saugau po devyniais užraktais. Kaip išmokti pasitikėti žmonėmis? Gerai jaustis su savo vienatve? Ar kada nors tai pasikeis? Ieškau atsakymų psichoterapijoje. Gerėja, nors ir po milimetrą. Norėtųsi daugiau straipsnių apie tai, kaip atsitiesti po toksiškų santykių.
Sveiki. Galit supykt galit ne,bet as cia atejau kito klausimo vedina. 8metus draugaujam bet nieks nepavyksta pastovei pyksciai barniai ir isisiuntinejimas toli ir rusiskai. Bet atskirai ilgai neiskenciaim. Atejo laikas tai pabaikt. Jis sako kad myli,bet keistis nesiruose. O as labai pavargau
Bet kaip tai padaryt?? Nes tai nebe meile. Tai tiesiog prisirisimas
Sveiki, kiek daug skausmo, kaip sunku visiems su juo tvarkytis, jis įtraukia į save kaip pelkė. Mes pragyvenome su vyru 22 metus, paskutiniuosius 3-4 metus mes konfliktavome, vyko namo statybos, įvairūs nesutarimai ir pan. Aišku, kad tai tik kitų dalykų tąsa… Santykiai atšalo, man vis labiau atrodė, kad jo nebemyliu, kad jis per mažai laiko skiria vaikams. Šalia jo būnant man sugesdavo nuotaika,nenorėdavau būti šalia. Bet kaip dabar pasižiūriu atgal priežasčių aišku buvo visokių, bet man tuo momentu aplamai buvo sunku psichologiškai. Ir tada, panašiai prieš metus aš jam pasakiau, kad noriu skirtis… Net nežinau kaip aš išdrįsau, nes esu labai prieraiši, man labai buvo svarbi šeima, ir mano įsitikinimas kad tuokiesi vieną kartą… Abu pergyvenom… Pas jį atsirado draugė, pas mane draugas.Bet skausmas pas mane nemažėja jau metai. Iš tikro per tą skausmą aš pamačiau savyje daug klaidų, netgi pasipūtimo, manymo kad esu geresnė. Be to mes labai mažai kalbėdavomės, o tai kaip suprantu būtina. Skausmas ir kaltė, kad neišsaugojau šeimos, supratimas, kad taip nebebus,kad tai neatitaisoma veda į neviltį. kad kaip ir viskas buvo gerai, tik man/mums trūko sąmoningumo, pastangų ir noro taisyti. Tačiau tuo momentu buvo labai sunku ir atrodė, kad nieko ištaisyti negalima. Skyrybų procesas dar nebaigtas, gal tai labai veikia, gal ir tai, kad tas prisirišimas prie žmogaus išliks turbūt visam gyvenimui. Žmogus, atsiradęs šalia , visai kitoks, ir turbūt antrasis ryšys jau yra visai kitoks, nes nebėra stiprių rišamųjų grandžių, kaip bendri vaikai. Lankiausi pas psichologę, bet turbūt nepataikiau, ji man pasirodė silpna specialistė. Dabar žiūrėdama atgal kiekvienam sakyčiau , verskitės per galvą, bet kažką bandykite daryti, nesiskirkite. Nežinau, gal iš to siaubingo skausmo labai pradėjau idealizuoti vyrą, nors toks jis nėra, bet negaliu įjungti pykčio, negaliu. Skausme ir ašarose jau per sunku gyventi, bet dar neišgaliu viduje pakeisti kažką, paleisti.
Sveiki, rašau su didžiuliu skausmu. Turėjau merginą nors ir neilgam 5 mėnesiams, bet tas laikas su ja buvo geriausias, kada nors turėtas mano gyvenime. Ji mane paliko būdama užsienyje, uždarbiaujanti ir po neilgo laiko susirado kitą vaikiną. Man buvo dvigubas šokas vos ištvėriau išsiskirymą, o po mėnesio sužinau, kad turi kitą vaikiną, lyg bėda po vieną nevaikšto. Aš jai dažnai rašiau, bet atsakymas būdavo, kad viskas baigta arba dar blogiau tiesiog supykdavo ir dar labiau įskaudindavo. Dabar tiesiog vien tas veriantis skausmas ne tik viduje, bet ir fiziškai nepakeliamas. Atrodo, kad nieko daugiau nebeturėsiu ir nieko daugiau apart jos nenoriu. Perskaičiau visų jūsų komentarus nuo pat pradžios ir tas tikrai padėjo bent kažkiek sumažinti skausmą, jūs visi esate nuostabūs. Bet tas ilgesįs ir nuolatinis nerimas, bemiegės naktys tikrai varo iš proto. Aš begalo ją myliu ir tai kartojau milijoną kartų, bet turbūt veltui. Dabar jau esu padėjęs galutinį tašką ir tikrai su ja daugiau nebandysiu kontaktuoti ir stebėti kaip ji gyvena. Nors ji man ir pirmoji, bet neesu aš labai jaunas ir suprantu, kad tikriausiai geresnės nerasiu ir nelabai noriu ieškoti, bet tikiu, kad ateityje męs visi įskaudinti būsim apdovanoti kažkuo stebuklingu.
Sveiki. Mano istorija turbūt pasirodys juokinga, bet gyvenime nebuvo taip sunku. Turėjau pora santykių, sunkiai ištvėriau išsiskyrimus. Galiausiai ištekėjau.. Ne todėl, kad labai mylėjau, bet dėl to, kad mano vyras iki šiol mano geriausias draugas, labai manim rūpinasi ir myli. Visada galvojau, kad meilė užauginama ir tai sėkmingai darėme visus tuos metus. Praėjo 8 metai.. kažkur dingo seksas, bet visa kitą nepasikeitė. Gal tai ir yra tolimesnės istorijos priežastis.
Sutikau vyrą. Buvo tik bučinys, bet tai viską apvertė.. Jis man rašė, kaip manęs nori, kaip nori, kad būčiau su juo.. aistra buvo nežmoniška, jau buvau prisigalvojus kaip palieku vyrą ir išeinu pas jį. Ir galiausiai po savaitės trukusiu žinučių, planų susitikti, jis pasakė ne. Stoiškai viską atlaikiau, maloniai atsisveikinau, o dabar norisi pasidaryt galą 🙁 Nesuprantu kodėl taip stipriai reguoju į net neužsimezgusius santykius.. Atrodo jis buvo ta vienintelė gyvenimo meilė.. Bandau galvot, kad aš tesiog nebegaliu būti su savo vyru, kad man reikia, bet ko tik ne jo. Tuo pat metu siaubingai graužia sąžinė. Siaubingai kaltinu save. Kaip toliau susidėlioti mintis ir veiksmus? Nenoriu griauti savo šeimos. Jaučiuosi palikta ir pažeminta. Gal tai rimtesnių psichologinių sutrikimų priežastis?
Ačiū, kad dalinatės, bandote suprasti save ir stiprinate vieni kitus.
Jei išgyvenote išsiskyrimą ir sumaišties, pasimetimo, nerimo yra tiek, kad gyvenimas darosi ne mielas ir gyvent nebesinori – kreipkitės psichologinės pagalbos. Nesikankinkite, taip neturėtų būti, nereikia savęs stumti ant savižudybės ar kito destruktyvaus elgesio ribos. Rūpinkitės savimi.
Mano istorija labai sabloniska. Per atostogas susitikau vietini egiptieti, buvo smagu su juo. Paskutine diena nuejau pas ji. Seksas nebuvo kazkas ipatinga, bet mes kalbejomes visa nakti, apie viska. As pirma karta atsiveriau zmogui, nes galvojau, kad niekada nebepasimatysim. Buvo labai gera salia jo. Grizau namo ir taip nepraradom kontakto. Po keliu men vel nuvykau, buvo gera su juo, paprasta. Jis neslepe, kad iesko, kas padetu jam isvykti is salies, kad taip bendrauja su keliomis moterimis. O as irgi per daug neplanavau investuoti i tuos santykius, bet mes sutarem, kad jis susitvarkys dokumentus ir po nauju vyks is salies, bet pasirodo, nera atlikes karines tarnybos ir niekur isvykti negali, kas man pasirode keista. Tada jis manes klause ar as nenoreciau atvykti pas ji gyventi, susituokti. Bet as nesutikau.Po keliu savaiciu jis man paskambino ir pasake, kad susirado mergina, kuri nori buti su juo ir atvyksta gyventi pas ji. Ir tada man tarsi zeme is po koju nuslydo. As puikiai suprantu, kad mums nepakeliui ir tureciau lb dziaugtis del jo, nes jis rado kazka, kas bus salia jo, bet man lb pavydu. Ir kai jis vis reciau man paskambina ar paraso, as jauciuosi labai vienisa. Paskutiniu metu tiesiog nebegaliu uzmigti, skaitau visas zinutes, ziuru nuotraukas, prisimenu kiekviena akimirka. Man tarsi manija uzejus. Nebenoriu valgyti, nebejauciu skonio. Buvau netgi pas kelias burejas. Nors suvokiu, kad geriausia viska baigti ir pamirsti, bet negaliu
Man šiuo metu labai sunku. Vėl mūsų kivirčas ir ale išsiskyrimas. Kiekvieną tokį jo išėjimą priimu kaip santykių pabaigą ir labai jautriai reaguoju. Jaučiu daug baimių, kad nerasiu to žmogaus, nebūsiu laiminga, neužauginsiu dukters, kad neišprotėčiau, nepulčiau į kokias neurozes ir t. t. Nežinau, kaip tvarkytis su savo tokiom baimėm. Susipykstam ir viskas. Esam kartu 5 metus, gyvenam 3. Auginu dukrą iš pirmos santuokos. Per visą laiką jis taip išėjęs ir supykęs yra kokius 6 kartus. Šiandien vėl. Nepranešė, kad negrįš namo. Naktis, sėdžiu, skambinu, nekelia. Jis žino, kad aš nervuosiuosi, bet vis tiek nekelia. Liūdna, kad taip nevertina, kad gali taip viską mesti. Pikta tuo pat metu, kad tiek laiko savo jam skyriau ir vis tiek jis manęs nesupranta. Sunkiausia gal, kad aš iš tikrųjų jį pamilau, kai susipažinom. Nežinau kaip su juo ramiai išsiskirti. Tęstis taip nebegali, net rankos dreba, kai tai vyksta. Straipsnis geras, jame rašoma apie baigtumą, bet kad niekaip negaliu priimti to galutinio sprendimo. Esam išsiskyrę daugiausiai mėnesiui ir tai visi jo daiktai buvo pas mane, nerašė, nieko, išėjo kažką paviršutiniškai susikrovęs ir laukė kol parašysiu. Šiandien vėl, užvakar susipyko, pramiegojo 2 naktis ant sofos ir šiąnakt tiesiog negrįžo nieko ne sakęs, o man reikia kankintis. Vis galvoju, koks čia pavyzdys dukrai, kai tokie santykiai, bet pačiai taip sunku susitelkti ir viską galutinai nutraukti. Tarsi laiko kažkas, atrodo, kad myli, nu bet jei myli, gi neišeina nepranešęs. Pasimetusi esu, daug jausmų.
Iš mano ir kitų patirties žiūrint yra keletas išssikyrimo tipų, pažiūrėkite kuriame jūs esate.
1. išsiskyrimas įvyko iki <1metų santykių.
– Faktiškai skausmą jaučia tik viena pusė. Kažkuris iš poros visada žinojo, kad nieko neišeis nuo pat pradžių, bet kažkodėl buvo patogu būti kartu. Gydėsi žaisdas nuo praeitų santykių; patiko dėmesys; patiko seksas; patogu finansiškai; ar pan.
Dėl tokio išsiskyrimo nėra ko pergyventi, nors gal ir atrodo jog sunku. Bet 100% jog tas išsiskyrimas jums tik į naudą. Neverkit ir judėkit pirmyn.
2. Išssikyrimas po 2-3metų santykiu (+gyvenimas kartu)
– Skausmą greičiausiai jaučia abi pusės, nes tikėjosi jog įmanoma kurti ateitį kartu. Bet suprato jog kažkas neveikia ir laikas judėti toliau.
žinoma tai labai skaudu, nes pirmą kartą atrodote vieną iš "savo" žmonių, su kuriuo galbūt ir būtų įmanoma nugyventi visą gyvenimą. Bet kokiu atveju po tokių santykių daug ko išmokote ir nereikia pernelyg pergyventi, viskas 100% tik į naudą jums.
3. išssikyrimas po 5-8metų
Skaudu bus abiems ir atsiminimai liks greičiausiai visą gyvenimą, dažnu atveju tokius santykius reikėtų išgelbėti bet kokia kaina. Išssiskyrimo priežastys:
1. Nesuplanuoti vaikai, nebuvo ryžto iš abiejų arba vienos pusės. Galvojimas kad dar yra laiko naujiems santykiams.
2. Vaikai yra. Bet kažkuri iš pusių galvoja jog partneris nėra geras tėvas, ar nesugebės pasirūpinti, išlaikyti šeimos ar užtikrinti ateities.
Po tokių išssikyrimų, surasti laimę bus sunku, nėra daug porų kurios turi gerus santykius po tokių išssikyrimų. Bet tai įmanoma, jeigu rasite tokį patį kaip jūs:
t.y jei po tokių santykių liko vaikai, ieškokit kito išssikyrusio žmogaus kuris taip pat turi vaikų. Jei ieškosit be vaikų, greičiausiai liksit įskaudinti.. 90%
Jei po tokių santykių vaikų dar nėra. Tuomet ieškokit žmogaus kuris turėjo panašaus ilgumo santykius ir yra panašioje situacijoje,tuomet jūs puikiai suprasite vienas kitą ir vertinsite sukurtą artumą,
puikūs santykiai beveik garantuoti. Visais kitais atvejais kažką skaudinsite arba liksite įskaudinti.
VISI likę išssikyrimai, tai sukelti mirties arba jau užauginti vaikai, kai norisi vėl pajusti jaunystę ir pan. Galbūt kiek ir skaudu dėl vaikų ar pan, bet tokius išssikyrimus nėra sunku iškęsti bei sekantys santykiai kuriami be didesnių įsipareigojimų ir dažnai smagesni ir lengvesni.
Sveiki. Ar galite patarti, kaip išsiskirti su vaikinu, kuris be proto tave myli, galvoja apie ateitį, jam nieko kito nereikia tik manęs. Esame kartu 2 metus, susipažinom, kai buvau atstumta ir taip susikukavom, tačiau laikui einant vis pajusdavau pašalines mintis ar man verta tai tęst, dvejonės, jos nebūdavo labsi dažnos, bet jos būdavo. Buvau pasakius jam apie skyrybas, tačiau jis pradėjo sakyt, kad jei mes išsiskirsim, jis nenorės ryte atsikelti, verkia, isterikuoja. Negali priimti tos minties, susitaikėm, kažkiek laiko buvo gerai, o dabar vėl man įvairios mintys peršasi ir žinau, kad tai nesustos. Aš esu geras žmogus ir man yra sunku klausytis kai taip jis šneka. Atrodo, na gerai, pabandykim vėl, vildamasis, kad viskas bus okay. Ateina laikas kai pradedu galvot apie kitus vyrus, su kuriais kažkada bendravau ar buvau pasilenkus. Man reikia patarimo, aiškus gal nėra čia labsi į temą, nes visi čia turi kitų problemų, bet aš neturiu su kuo pasitarti, nes kiti žmonės sako, kad ar nebijau būti viena, ką aš veiksiu be vyro ir t.t. Bet aš veltui laiko irgi nenoriu skirt… Nėra taip, kad aš jo visiškai nenoriu, bet jei ateina pas mane pašalinės mintys, reiškias nėra gerai. Norėčiau jaust aistra ir ta keista jausmą, kuri jausdavau anksčiau…. Bet bijau kad to neįvyks nes esu uzstrigusi su santykiais, kurie mane stabdo…
Atrodo, kad santykių vienpusiškumas vargina, nors santykių pradžioje, išgyvenus atstūmimą, tai tiko…
Betgi kokią perspektyvą gali turėti santykiai iš gailesčio ar dėl kitų priežasčių?..
Dėl vengimo dėti tašką- turbūt verta pagalvoti, kas trukdo tai padaryti: baimė įskaudinti kitą?.. (ar tas žmogus vertas tik santykių iš gailesčio???) noras būti gera?.. Baimė, kad geriau nebus?..
Kas bus toliau, jei jau nuo pradžių nėra nei meilės, nei noro, nei pasiryžimo bei įsipareigojimo mylėti?.. Kiek dar metų esate pasiryžusi skirti tokiam santykiui? Kas iš jo turėtų išaugti?..
Sveiki Gydytoja,
Norėčiau Jus pasveikinti su šventomis Velykomis skaitau Jusu straipsnius internete ačiū už Jusu laika mums… Negalvojau, kad kada ir pati prašysiu Jusu pagalbos..
Situacija tokia susipažinau su vaikinu prieš 4metus, abu pajutome neeilini ryši, po metu draugystės apsigyvemome jo nuomojame bute prieš persikraustant jis man prisipažino kad yra labai isiskolines apie 300tukst,bet sakė, kad pats moka ir nebus tai mano bėda.po keliu metu kartu jis man pasipiršo, sutikau. Savaitgaliais pas mus vykdavo vakarėliai, kartais jis taip padaugindavo ir mane nejuokais isgazdindavo kad gali mane nuskriausti, ar padaryti bet ką, nes būdavo visiškoje,, komoje ”žadėjau ji palikti bet maldavo sakė pasikeis ir to nebuvo iki šių velyku.
Buvo sunkesniu lengvesnių laiku,kai neturėdavome pinigu prasydavom tėvų bet abu susivienije viska taupiai pirkdavom, man radus darba situacija labai pagerėjo, bet esmė ta kad vestuves sia vasara, bet aš bijau.. Bijau tokiu jo skolu,ar paskui pati neiklimpsiu.. noriu šeimos vaikelio bet pati dirbu laikina darba ir besilaukiančiu ten nelaiko, o iš jo vienos algos mes neišgyventume, dar negana to jis prieš velykas vėl mane išgazdino vėl pergere.. Blogai jaučiuosi vien nuo minties apie skyrybas, dviese dar kapstomes mokam jis vienas zlugtu su kreditais.. Bet baimė kad nėra ateities mane žudo.. Bet yra ir kita pusė meilė, dėmesys, stiprus tarpusavio ryšys kas mane ir laiko.
Mano tėvai pataria skirtis, jo tėvai nieko nežino apie skolas, drauges pavydi jog mes ideali pora isimylėje besišypsantys kartu..
Gal Jus man patarsite, nes aš nebežinau, naktimis nemiegu pergyvenu ir nerandu išeities.
Ačiū Jums labai.
Su Velykom ir jus, Marija. Ačiū, kad skaitote, ačiū už pasitikėjimą ir pasidalinimą.
Turbūt nelengva pripažinti, kad nors yra stiprūs romantiniai potyriai, intensyvus ryšys ir prisirišimas, netrūksta ir nerimo, baimių, abejonių, matant tamsiąją partnerio pusę – polinkį į alkoholį ir riziką, impulsyvumą. Spėju, kad dvejonių kyla ir dėl jo praeities bei artimiausios aplinkos. Tai tas fonas, kuris verčia iš esmės peržiūrėti pasirinkimą, nors to irgi baisu – o kas bus, jei atrasiu, kad šis partneris yra netinkamas?.. Kur reiks rasti jėgų ir energijos nutraukti ryšį?.. O gal nėra taip blogai ir verta palaukti, kol pasidarys visai nepakenčiama, kol alkoholis ir smurtas taps ne vien nuojauta, bet ir realybe, o gal net kasdienybe? – skamba bjauriai, bet kartais mes renkamės tikrai ne tai, kas mums geriausia, žvelgiant iš proto ir išminties pozicijų.
Kviesčiau pamąstyti, o tada jau rinktis variantą, kuriame būtumėte laimingiausia.
Adrenalinas, aštrūs įspūdžiai, intensyvūs jausmai ir gyvenimas ant peilio ašmenų- atrodo tai traukia jūsų draugą ir žavi jus?..
Bonie ir Klaidas – smagieji gangsteriai, gyvenę prabangų, intensyvų, bet, deja, trumpą gyvenimą. Ar jums tiktų toks (ar tam artimas) santuokos ir gyvenimo modelis?.. Sutirštinu, bet prisimatuokite.
Gal ir žavu, bet kaip čia įkomponuoti vaikelį, ramų šeimos gyvenimą ir saugumą bei finansinį stabilumą?.. Lėkti nestabdant ir šypsotis kaip reklamoje gali būti smagu, bet kas toliau?.. O jei dar papildoma kliūtis- liga, bedarbystė, kita nelaimė?.. Stumsim nuo uolos tuos silpnus paliegėlius, kaip senovės Spartoje, ir varysim toliau?.. Ar jums bus taip gerai? O kas nutiktų, jei jūs atsidurtumėte to silpnojo pozicijoje – be pajamų, ligoje, neįgalume?.. Ar jūs pasitikėtumėte savo draugu?..Koks iš viso jis vyras ir žmogus?.. Jis sakė, kad neįtrauks jūsų į savo praeities finansus, bet, rodos, jau įtraukė?.. Ką jums tai reiškia? Kuo jis pasitiki? Iš kur jis toks?.. Praeityje būta kažkokių problemų, nuvedusių į tokio dydžio skolas. Ar jos jau tikrai išspręstos?.. Panašu, kad tėvai apie jas nežino, bet kas dar žino?? Kuo jis pasitikėjo iki jūsų?.. O kaip dabar?..
Kokio santuokos modelio jūs norėtumėte? Minėjau Bonie ir Klaidą, paieškokite jums priimtinų prototipų – sėkmingos ir patrauklios santuokos pavyzdžių. Kiek tie modeliai suderinami su jūsų išrinktojo charakteriu ir gyvenimo būdu?.. Kaip matote, yra daug visokių klausimų, kuriuos verta apsvarstyti.
Sėkmės jums. Jei turite galimybę, rekomenduočiau konsultaciją.
Skęstu giliam liūdesy, savigraužoje ir ilgesy. Viskas dar labai „šviežia”. Negaliu nei valgyti bei miegoti nei nustoti verkti. Susitikinėjome 2.5 metų. Per tą laiką buvo keletas trumpų nutolimu vienas nuo kito, bet ir vėl pradedavome susitikineti. Visada mačiau kad šie santykiai neturi ateities(metų skirtumas, šeimyninė padėtis, darbas ir t.t) bet kai atsiranda jausmai džiaugiesi kiekviena akimirka praleista drauge. Nors ne kartą buvo atejusi mintis viską nutraukti,bet kai myli žmogų tiesiog negali to padaryti. Ir atsitiko taip kad aš neplanuotai pastojau. Tačiau prieš kelias dienas patyriau persileidimą. Tai buvo baisiausias dalykas nutikęs gyvenime. Pranešiau apie tai jam. Jis buvo šoke kaip ir aš. Pajutau iš jo pusės nuoširdų rūpestį, palaikymą, norą būti šalia šiuo begalo sunkiu laiku. Bet aš jį atstumiau ir pasakiau, kad tai pabaiga santykių kurie nuo pat pradžių neturėjo ateities. Viskas tuo ir pasibaigė. Dabar jaučiuosi tragiškai. Graužiu save, kad nesugebejau išnešioti mūsų vaiko. Ir begalo ilgiuosi mylimo žmogaus.Viskas primena jį,kartu praleistą laiką. Aš puikiai suprantu, kad padariau gerai uzbaigdama viską. Bet nežinau kaip išgyventi tokį sunkų laikotarpį. Jaučiuosi viskam apatiška. Labai dažnai kyla mintys parašyti jam, kad negaliu be jo, kad mirštu iš ilgesio. Bet pati sau tai draudžiu. Gaunasi tarsi kova su pačia savimi. Labai sunku. Labai..
Užjaučiu, Jūrate. Išeina dvigubas gedulas: patyrėte persileidimą – netekote vaikelio ir nusprendėte nutraukti santykius.
Dėl persileidimo išgyvenate kaltę, nors ši netektis visiškai nepriklausė nuo jūsų valios. Turbūt labai sunku pripažinti savo bejėgiškumą, kad jau geriau prisiimate kaltę ten, kur jos nėra. Žmogus nepajėgus valdyti gyvenimo ir mirties.
Atrodo, kad liūdesio ir skausmo šiuo metu yra labai daug. Taip pat ir ilgesio: jis tikriausiai siekia tą laiką, kuris smagus, giedras, romantiškas ir nerūpestingas, be netekties… Mirtis sukrečia ir supurto, ragina gyventi.
Kodėl nusprendėte skirtis? (Beje, kai rašote apie šį sprendimą, girdžiu ryžtą, stiprybę ir lyg pasididžiavimą savimi…) Kodėl nebenorite to pirmykščio, lyg ir nerūpestingo, įsipareigojimais nesuvaržyto gyvenimo?.. Kodėl nematote jam ateities?.. – Juk greičiausiai viskas galėtų tęstis?.. Kas ir su kuo viduje kovoja? Dalis jūsų džiaugiasi ir didžiuojasi išsivadavusi, o dalis nori tęsti santykį bet kokia kaina?.. Ką tai jums duotų?.. Ar pavyktų įbristi į tą pačią upę ir mėgautis pusiniu atsidavimu?..
Spėju, kad jūsų netenkina pusinis gyvenimas.
Patyrus mirtį, norisi gyventi daugiau ir pilniau.
Linkiu iškęsti, pagyti, pilnai išsivaduoti ir išlaukus kurti pilną, visapusišką ryšį, kurio esate verta. Rekomenduočiau psichologo konsultaciją. Vis dėlto tos dvigubos netektys – yra ką ištverti… Kantrybės, stiprybės, ištvermės.
Labai ačiū jums už atsakymą. Viską taip tiksliai parašėte kad perskaičiau net 4 kartus. Parašiau čia ieškodama atsakymų,nes šiuo metu neturiu kam išsipasakoti. Mano psichologė prasidėjus karantinui nedirba. Pas ją lankausi jau geras pusmetis – sąžiningai kartą į savaitę. Būtent dėl šių santykių ir tos vidinės kovos, apie kurią rašėte. Pradžioje santykiai teikė džiaugsmą, bet palaipsniui atsirado gilesni jausmai tam žmogui. Pasidarė maža to ką gaunu. Prasidėjo svajonės apie bendrą ateitį, gyvenimą kartu, šeimą ir t.t. Taip pat pamačiau,kad jį tenkina tokie santykiai kokie yra ir jis nieko keisti nenori,o tik aš noriu daugiau nei neįpareigojančio susitikinėjimo. Tada prasidėjo vidinė kova – ar ir toliau tenkintis tuo kaip yra ar nutraukti visus ryšius su šiuo žmogumi. Nežinau kodėl patirtas persileidimas mane pastūmėjo viską baigti. Ar aš gailiuosi taip padariusi? Širdyje taip. Nes myliu tą žmogų.. Jis man kaip narkotikas. Jaučiu priklausomybę. Šiandien nesusivaldžiau ir važiuodama iš parduotuvės pravažiavau pro jo namus. Taip nors truputį ir nors akimirkai pasijutau arčiau jo…
Skaitau, kad esu ne viena. Skausmas nezmoniskas ir zudantis. Psichologai gyvai nedirba, iseit nera kur. Tenka skaityti… ir parasyti bent. Istorija be galo ilga ir skausminga mano. 15m su vyru baigesi skyrybomis, 8m su draugu baigesi tuo paciu. Perejau visas fazes su isterijom, asarom, aiskinimusi ivairiai. Lyg susitaikymas atejo po 2 men, bet vakar pamaciau jog musu statytam name tvarkosi kita… skausmas grizo, vel prikauste prie lovos… vaistai, kad uzmigt. Prabundu rankos tirpsta, esu issekusi ir baimina noras neprabust… Pradejau ieskoti kur galiu isvaziuoti pabuti, pakeisti aplinka, ar yra kokia klinika privati, nes yra tik noras guleti ir kad leistu vaistus, kad miegociau, kad kiek pailseciau. As nesusitvarkau su savim ir nepadeda jokie skaitymai, knygos ir tt. Visiskas zlugimas. Nebegalvoju ka valgyt, kaip vaikai, nieko… tik guliu vel kaip pradzioje. As isgyvenu, o jis panasu gyvena tiesiog toliau ir i musu namus tuoj pat parves kita zmogu. Santykiai nebuvo idealus, jis tokiu tikisi, o as zinau jog juose dirbti reikia ir idealiu nebuna, bet viena ka pakeist galiu – nieko. Nuosirdziai uzjauciu visus… matyt as silpna, o visi sake tu stipri.
Su savo drauge kartu praleidome 8 metus. Buvo visko ir pykčių ir nuostabių akimirkų. Praeitą pavasarį po vieno barnio ji tiesiog susidėjo daiktus ir išvažiavo. Bandėm taikytis, bet po poros savaičių ji tiesiog dingo ir nusprendė mane ignoruoti. Tuo tarpu aš tiesiog krausčiausi iš proto, nes niekaip negalėjau suprasti, kaip po šitiek metų, be jokio paaiškinimo, be jokio atsisveikino ji tiesiog dingo iš mano gyvenimo ir tiesiog mane ignoravo. Galiausiai, po poros mėnesių aš vėl bandžiau susisiekti su ja ir man pavyko. Po ilgų pažadų, stengimosi įtikti, ilgų pokalbiu, man pavyko atkurti santykius su ja. Bandžiau klausti, kodėl visa tai įvyko? Jaučiausi kaltas, ji sakė, kad jai trūko šilumos, švelnumo, kitaip tariant, ji norėjo, kad įsimylėjimo fazė truktų net po tiek metų. Todėl stengiausi įrodyti jai, kad šįkart viskas bus kitaip. Taip pat maniau, jog ji galiausiai paliko mane dėl to, kad per tuos metus nepasipiršau, galbūt buvo neužtikrinta dėl mūsų santykių ateities? Taigi, praėjus mėnesiui, išsivežiau ją į kelionę, ten pasipiršau. Tai ivyko vasaros gale. Ji atrodė be galo laiminga, atrodė, kad dabar viskas pasikeis į gerą, juolab, kad ir aš tapau kur kas labiau demesingesnis. Bėgo mėnesiai, kol galiausiai, jai pakeitus darbą ir artėjant žiemos šventėms, vėl padažnėjo pykčiai. Pykčiai dėl nieko. Tik šįkartą aš būdavau visada tas kuris nusileidžia, kuris bijo dar kartą prarasti, nes žinojau koks tai skausmas. Mane apimdavo žiaurus nerimas pagalvojus, kad vieną diena grizes jos vel nerasiu namie. Jaučiau kad tampu silpnas o ji tą puikiai matė. Dėl menkiausių kivirčų ji pradėdavo verkti, kelti dramas, sakyti kad nebegali čia būti. Aš niekaip nesupratau, kodėl? Juk didžiaja dalį laiko ji atrodė laiminga, ką norėdavo, tą darydavom. Atrodo, dariau viską, kad tik tas žmogus jaustusi gerai. Po naujų metų ji pasidarė tarsi ne sava, skundėsi, kad negali miegot, jai namuose negera, kad ji nesupranta kas darosi su ja, kad jai nežinia kodėl dažnai buna bloga nuotaika. Prašiau jos eiti pas psichologę, kartu eiti sportuoti, pabėgti nuo depresivių minčių, kalbėtis, zodziu kazko imtis kad kartu issprestume sias problemas, buvo skaudu matyti kad žmogui kažkas negerai, bet kartu negalėjau suprasti kas, o ji pagalbos atsisakė. Stengiausi kalbėti, klausti ar tai dėl manes? Ji negalėjo atsakyti į šiuos klausimus. Praėjus savaitei ji išvažiavo savaitgaliui pas tėvus. Grįžusi, atvažiavo ne viena, o su mama, susirinko pusę daiktų ir būdama isterijos būsenoj tiesiog vėl paliko mane. Mane, kuris vienintelis iš šeimos rūpinosi ir stengėsi dėl jos (ji turėjo daug problemų su tėvais, tėvų skolos, jos vardu paimtos paskolos). Niekaip nesupratau, kaip galima nusisukti nuo to kuris visada palaikė ir atsisukti į tėvus, kurie jai pridarė tiek bėdų? Galiausiai, vėl ignoravimas. Vėlgi, mes nuo to karto kai ji išsikraustė, nei karto nekalbėjom, o po poros savaičių, kai galiausiai prisikasiau iki jos, sužinau, kad ji jau išsinuomavus buta. Protu nesuvokiama, kaip taip įmanoma? Juk tuo metu, kai užėjo depresiją aš ją visu 100 proc palaikiau, guodžiau, stengiausi rasti ivairiausius sprendimo budus. Jai išsikrausčius toliau bendravome, ji teigė kad susirado psichologe, ten lankosi. Užkliuvo tai, kad psichologė, anot jos, liepė jai nebendraut su manim, kad jokie porų psichologai nepadės, kad mes tiesiog nesuderinami ir neverta stengtis. Pasakykit man, koks psichologas galėtų sakyti, jog neverta nieko bandyti ir siulyti tiesiog atsiriboti nuo žmogaus su kuriuo tiek metu kurei santykius?? Juo labiau, ji visada kartodavo koks as geras zmogus, kad viskas del tevu, sveikatos problemu, naujo darbo. Visa tai tesėsi 3 mėnesius. Stengiausi iš paskutiniuju, netgi issirinkome suniuka, kuri jo seniai norejo ir mane, kad jis jai pades kovoti su depresija. Santykiai tai gerejo tai blogejo. Viena diena ji buvo laiminga, kita diena nebenoredavo susitikt, aiskiai meluodavo ivairiose situacijose. Bet as nepasidaviau, tikejau, kad jai depresija, kad ji praeis ir mes vel busim kartu. Lūžis įvyko tada, kai ji visiems išsiuntė atsisveikinimo laišką, kuris buvo skirtas labiau man, bet kazkodel pasieke ir jos drauge. Kadangi gyvenu netoli kos iškart puoliau prieb jos durų, prašiau įsileist, pakalbet, buvau isgasdintas kad ji sau ko nepadarytu. Ji tiesiog atstume mane, prase atstot nes kitaip sau ka nors pasidarys. Taip ir padariau. Kita diena is jos drauges suzinojau, kad ta laiska gavau ne as vienas bet ir kiti. Ta drauge atvaziavo pas ja nakti ir ji ja isileido. Viskas baigesi tuo, jog ji atsigule i psichiatrine ligonine. (Nežinau ar tai tiesa ar tik judvieju isgalvota istorija, nebežinau kuo tiketi). Galiausiai ir jai ten gulint man pavyko susisiekti su ja, bendravome, sakiau kad padesiu kaip tik galiu, kad as visada salia ir visada palaikysiu. Planavau aplankyti ja, bet ji vis rasdavo priezasti kodel negaliu atvykti. Galiausiai, apkaltino mane kad as jos vos neprivedziau iki savizudybes, kad nebenori manes matyti ir girdeti ir velgi uzblokavo visus mano kontaktus. Ir ka jus manot, grizus is ligonines, po poros dienu netiketai pamaciau ja einant su kitu vyru, susikibusius rankomis. Pamačius tą vaizda tiesiog nutirpo kunas. Tas vyras buvo jos bendradarbis is naujo darbo. Supratau, kad visos tos depresijos ko gero buvo tik melas. Visa tai buvo spektaklis kuris tesesi kelis menesius? Negi depresija sergantis zmogus tika grizes is ligonines stebuklingai, sekancia diena pradejo santykius su kitu? Koks turi but zmogus, kad sitiek laiko kankintu buvusi mylima zmogu? Negi negalima atvirai pasakyti kas vyksta, kam visas tas spektaklis? Galbut tuos kelis menesius po issikraustymo ji dar svarste ar likt su manim ar bandyt su juo? Manimi manipuliavo ir mauste mane? O aš kaip naivuolis tikėjausi geriausio, tikėjau, kad ji tas vienintelis žmogus. Finale gavau spjuvi i veida. Po to kai viskas isaiskejo ji taip ir neisdriso man nieko paaiskint, paskutiniuose susirasinejimuose tik tvirtino kad ji nieko nenori ir kad jai depresija, o dabar is draugu girdziu kaip su nauju vyru dalinasi nuotrukomis kuriose atrodo labai laiminga. paaiskinkit man prasau, koks zmogus gali taip daryti? Atrodo pazinojau ja, be galo mylejau, o dabar liko tik skausmas ir bemieges naktys, praejo daugiau nei menuo, bet vis dar negaliu suvirskinti to ka patyriau. Negaliu patikėti, kad žmogus kurį laikiau savo sielos draugu, galėjo taip žiauriai elgtis. Manau savo veiksmais ji parode koks is tikruju ji zmogus, o as buvau naivus ir to nemaciau. Tik nezinau, kaip tvarkytis su savimi, negaliu susitaikyt, normaliai miegoti, kazkokia kvaila viltis mane vis dar laiko, noreciau viska pamirsti ir judeti toliau. Gal turit kokių nors įžvalgų? Gal aš šitoje situacijoje ko nors nesuprantu? Negi žmonės gali taip keistis, spjauti i 8 metus kurta rysi? O gal tai tikrai depresija ir ji nebežino ką daro? Gal naujasis vaikinas tik
priemonė pabėgti nuo depresijos, vėl pajusti tą isymylėjimo stadiją kurios ji visada taip troško?
Skirtis sunku. Situaciją ypač apsunkina fantazijos apie partnerį ir jo gyvenimą: įsivaizdavimas, kad jam tai lengva, jis susirado naują, geresnį partnerį ir dabar yra tobulai laimingas, kai aš tuo tarpu mirštu dulkėse. Šiek tiek išdidinu, bet gal tai padės susivokti, kad kai kuriuos pragaro ratus sukame mes patys, fantazuodami apie tai, kaip ten puikiai ir nuostabiai sekasi kitam. Tada kančios yra daugiau nei būtina. Bet gal ta kančia teikia savotišką malonumą?.. Gal ji leidžia išlaikyti teisuolio ir nuskriaustojo poziciją?.. O kam to reikia?..
Spėlionės ir fantazijos apie buvusį partnerį įkalina praeityje ir trukdo tvarkytis su savo problemomis. Kažkokį nutrūkusių santykių raidos supratimą formuoti būtų verta, tačiau svarbiausia atsisukti į save patį, juk santykiuose dalyvauja du žmonės. Įsivaizduokite šokį: net jei jūs viską darote gerai ir teisingai, yra dar ir jūsų partneris. Jūs šokote dviese ir kažkas trukdė jums kaip porai suktis kartu… Ar viskas nutrūko tik dėl to, kad partneris – beviltiškas šokėjas?..
Ko išmokote?.. Koks dabar esate? Kam jums toks gyvenimo nuotykis?.. Kokia ta jūsų situacija čia ir dabar?.. Apsidairykite, įsisąmoninkite. Jei kyla sunkumų, sveika asmeniškai pasikonsultuoti su psichologu. Sėkmės visiems.
Esu palikta. Dėl kvailų principų. Prieš du metus. Laiko praėjo daug, tačiau žaizdos liko. Negaliu su tuo susitaikyti. Rašau čia, norėdama išgirsti Jūsų visų nuomonę. Kaip suprasti, kai mane palikęs žmogus, po metų, pamatęs mane viename renginyje iš tolo ilgai žvelgė man į akis, negalėdamas jų nuo manęs atitraukti. Ką tas žvilgsnis reiškia? Negaliu jo pamiršti.
Aukse, praėjo du metai, bet atrodo, kad vis dar rūpi būti to žmogaus dėmesio centre… Turbūt labai skausminga šitaip jaustis. Ar negalvojote apie pagalbos galimybes?..
Kas bus, jei jūs ir toliau gyvensite tuo, kur jis ten žiūri, ką tuo metu galvoja bei ką visa tai reiškia?.. O kur norėtumėte žiūrėti jūs?.. Verta ieškoti būdų grįžti prie savęs!
Skauda ne tik kai esi paliktas, bet kai palieki… Santuokoje gyvenu 24 metų. Visus tuose metus trūko meilės, jaučiausi vieniša, todėl daug dirbau, nuolat mokiausi. Gimė du vaikai. Šiuo metu turiu nepilnametį vaiką.Prieš 1,5 metų netikėtai sutikau savo pirmąją meilę. Jausmai atsinaujino, kalbame apie bendrą ateitį, Todėl savo vyrui pasakiau, kad nori skirtis. Galvojau, kad bus paprasčiau, tačiau vyras maldauja, kad jo nepalikčiau. Netikėtai tapo labai geras ir dėmesingas, nors to man jau seniai nereikia, tačiau labai gaila žmogaus, kai matai jo skausmą. Jaučiuosi kalta, kad taip skaudinu žmogų.. Viskas sustojo, kaip surasti jėgų išskirti?
Sveiki.Mane siandiena paliko,issisaipe,issityciojo ir paliko.Isvadino visokiais negraziais zodziais,nes galvojo,kad bendrauju,miegu su savo buvusiu draugu,kad miegu su savo draugais,metai laiko tesesi tokie santykiai,kiekviena diena,ar kas antra girdedavau,kad esu neistikima,kad issaukianciai rengiuosi,kad per velai is darbo grizau,kad su mama parduotuveje uztrukau,kad susirasineju su vyrais,istrinu zinutes,viska ka darydavau,ar sakydavau buvo ne taip,visada girdedavau,kad nepasitiki manim,o as stengdavausi vis teisintis del dalyku,kuriu nedarau,nei karto nebuvau nieko blogo padariusi,nei karto nebuvau neistikima.Protu suvokiu,kad sie santykiai neturi jokios ateities,bet vistiek jauciu kazkokia trauka tam zmogui…Labai noreciau viska kuo greiciau pamirsti,bet nuo ko pradeti?Kaip?Aciu
Skirtis sunku ir sudėtinga net tada, kai bendras gyvenimas nedžiugina, o gal net teikia kančią.
Čia turbūt ir yra pagrindinis klausimas: kas verčia likti ryšyje, kuris teikia kančią? Kas nutiko, kad kančia tapo įprasta, o gal net geidžiama būsena?..
Psichologo įsigilinimas ir konsultacija galėtų padėti.
Ieškokite ryšio su savo siela, kančia neturėtų būti norma.
Sveiki,pries geras kelias dienas suzinojau,kad mano mylimas zmogus miegojo su prostitute,anksciau irgi buvo ieskojimas jo tel,kitu merginu kvietimas susitikti su juo, noriu palikti,jau kaip ir palikau,bet sirdis plysta is skausmo,neatsikeliu is lovos, nk nebenoriu daryti,istisai galvoje sukasi mintys apie ji,prisiminimai,nebesusitvarkau su savimi…
SKAUDA,
Ir kuo baigesi? Paaiskejo kas nors?
Sveiki. Man 25m. Pirmoji meilė. Draugavome su vaikinu 2 metus. Jis serga depresija vartoja xanax ir stilnax. Abu medikai. Jis gydytojas aš slaugytoja. Jis turėjęs 5 merginas. Jis nuolat sakė ko nori ir ko tikisi, aš bijojau jam parodyti kaip stipriai jį myliu (nepadėjau ligos metu, neužjaučiau, nerodžiau kaip džiaugiuos jo draugija, neėjau kartu į renginius nes esu finansiškai mažiau apsirupinusi ir bijojau pripažint tai – gėdijaus). Vengiau intymių santykių nors irgi to norėjau.. Po 2m jis 1 dieną man parašė jog viskas baigta… Aš jam skambinau, rašiau, prašiau gryžti, tada sakiau koks jis blogas..Tiesiog negalėjau be jo kvepuoti.. Praėjo 1 metai kurių bėgyj jis man atrašydavo šaltas žinutes, pradžioje dar skambino bet nesenai parašė pamiršt jo nr ir auprast kad viskas baigta. Aš jį myliu ir regis viską pakeisčiau.. Nes jis buvo pirmas mano vaikinas ir tiesiog neturėjau jokios patirties. Visdar atsikėlus nori išgirsti jo balsą, praėjus atsimenu kaip jis dovanojo dovaną toje vietoje, kaip sedėjome, ką šnekėjome, naktimis užvaldo sapnai (kaip aš elgiuos su juo po susitaikymo – lyg pirmom pažinties dienom. Skyrybų priežastis intymumo nebuvimas ir mano šaltumas. Padėkit, kaip to atsikratyt arba jį gražint. Tikrai negaliu be jo… Terapija t.y. išvažiavimas atostogų ir naujas hobis – piešimas – išbandyti, nepadeda :/ Net darbe mintys apie jį nes susipažinom jo rezidentūros laikotarpiu.
O, Joke, kiek daug traukos ir artumo troškulio, o taip pat baimės, kuri turbūt ir trukdė suartėti. Kodėl trokštate ir bijote artumo?.. Kas nutiko, kodėl į taip pageidaujamą santykį ir jį lydinčią aistrą ėjote tarsi priešingai – šaltai, lyg be intereso?.. Tam turbūt buvo gilios, ne taip lengvai išrišamos priežastys.
Dabar – negalėjimas nei taip, nei anaip. Kažkas yra: kartais mūsų sąmoningi troškimai nesutampa su tuo, kas kyla iš gelmės, iš pasąmonės. Iš to formuojasi kliūtys judėti toliau. Atrodo, kad kaip tik su tokia kliūtimi susidūrėte.
Galima tiesiog palaukti, kol nauji įspūdžiai, po kokių metų, pamažu uždengs šiuo santykius, jų istoriją. O galima pabandyti susirasti psichoterapeutą ir pasižiūrėti giliau, kas vyksta ir kodėl. Magiškai padedančių būdų išsilaisvinti nežinau. Sėkmės jums.
Ačiū Jums už palaikymą.Vienintelė kliutis – nuo mažų laikų turėjau tik fiziškai tėtį nes jis nenorėjo antros dukros ir nuo pirmųjų mokyklos laikų vis psichologiškai sakė kokia aš nevykusi dukra bei tiesiog nerodė tėviškos meilės. Mama stengėsi su juo kalbėti (esu net nugirdus) bet jam atrodė jog tai normalu t.y. atvirai rodyt pyktį dukrai savo ir net po 18m jos pradėjo prikaišioti ką gero yra man padaręs. Prieš jam atsirandant buvau rupestį ir meilę perkėlus augintiniui (šuniui kurį gydžiau nuo vėžio ir jam iškeliavus buvo tas pats kol neatsirado jis). 2 priežastis – vaikinas priklausomas nuo psichotropinių vaistų bei alkoholį vartoja o mano aplinkoje buvo vienas žmogus miręs dėl alkoholio sukeltų pasekmių. Su mama neatviraujam apie vaikinus nes jai atrodo jog su laiku atsiras kitas.. Ji aantuokoj jau 20m su 1 žmogumi.Galbūt todėl labai mylėjau visad bet vis buvo baimė nes nėra pasitikėjimo vyriškos lyties atstovais.. O ir dabar praėjo lygiai 1 metai kurių metų nežinojau kaip gražinti tą „pasaką” nes nebuvo ko paprašyti patarimo.O norisi savo šeimos kurioje vyrautų santarvė ir meilė (dar problema – mano negalėjimas turėti savo vaikų). Jis pirmasis mano vaikinas. Nežinau kodėl bet bijau tokių santykių (tėvo savo vaikams įvaikinimo atveju) tokio kaip aš turiu tėčio.. Ir tų metų bėgyje susakiau tam vaikinui daug nemalonių dalykų – priekaištų dėl kurių labai gailiuos.. Jausmas toks lyg pacientų su krūtinės angina – širdyj lyg kažkas spaudžia bet neprisipildo pykčiu ir tuštuma tam žmogui nes jaučiama meilė yra labai didelė, dar didesnis kaltės jausmas suvokiant kokia buvau neteisi..Noras viską ištaisyti. Ir žema bet jam daug kartų kartojau jog visdar myliu ir noriu susitaikyt o jis turėjęs daug merginų ir tik nisijuokia bei pašiepia. Vargina šiuo metu nuolatiniai gražūs prisiminimai ir jo tebeišliekantis gražus prisiminimas sapnuose.. O jis pasakė jog esu šalta ir dviveidiška todėl jam nereikalinga. Bendravau žinutėmis su kitais vaikinais einu su draugėmis pasivaikščiot bet viskas pasąmonėj sulyginama su juo t.y. kaip būtų jam esant ir kaip buvo t.y. kokios klaidos. Ir toks jausmas jog tai tik stiprėja (ilgesys noras apkabinti žmogų kad ir ką jis man padaręs). Gal galėtumėt parekomenduoti psichologą tiesioginiam pokalbiui nes man regis jog tai tiesiog yra nebenormalu.. Ačiū Jums
As buvau santykiuose 2.5 metu jis is kitos salies ir susitikome darbe rode demesi siluma ir paskui isvyko i savo sali ir jis norejo testi santykius jis stengesi susitikdavom per atostogas kalbedavomes kiekviena diena bet kazkodel buvo nepasiruoses rimtiems santykiams ir as niekad nesuprasdavau kodel ir tada paaiskejo kad vedes ir kad jo santykiai su zmona jau seniai atsale ir kad nebemiega kartu.aisku buvo sokas man ir klausiau ka jis nori daryri jei nori buti su ja as nesikisiu nes jis melavo man,bet ne jis sake as tave myliu busiu su tavim ir skirsiuosi.as pasakiau jam kad nebusiu meiluze ir jis privalo issiskirti jei nieko nebera tarp ju.rezume per puse metu ale skyrybu jis man zadejo aukso kalnus ir tuo paciu buvo su zmona kaip niekur nieko.pries kelias dienas mane paliko nes zmona suzinojo ir mes su pakalbejome ir suzinojome kad daug melo apie ja man ir jai apie mane.protas sako kad jis tiesiog melagis akys atsivere bet kaip ji israuti is sirdies.
Sveiki. Kiek daug panašių istorijų.Rašliavos daug, bet gal kas paskaitys, O mano tokia.. Išgyvenome su vyru kartu 7 metus. Uzgyvenome dukra kuriai šiuo metu trys metai. Gimus dukrai labai išryškėjo skirtingi charakteriai, požiūriai į gyvenimą, vertybes, pradėjome labai smarkiai pyktis, atrodė tobuli santykiai ėmė žlugti pamažu, atsirado ne pagarba, psichologinis smurtas, vyras viena syki po didelio konflikto išsikraustė. Metus laiko taip bandėme taikytis, tiesa tuos metus vyras ir gyveno atskirai, tačiau atvažiuodavo nakvoti, eidavome su dukra į parkus, vaziuodavome į kelionės,per tuos metus taip ir pragyvenome, bet aš visą laiką tikėjau, kad šeima išsaugoti pavyks, tiesa, oficialių skyrybų nebuvo, vyras į namus grįžti neskubėjo, vienu metu pasidaręs keistas elgesys tapo, kažkokia nepaaiškinama nuojauta kankino, bet negatyva stengiausi nustumti į šalį, kol vieną kartą jo paliktame telefone namie pas mane, neperskaičiau žinučių, pasirodo turėjo drauge, pasikalbėjome, patikino, kad tai tik susirašinėjimai, nieko rimto ir tt. Sakė tai draugei net nesake, kad yra vedęs ir vaiką turi, čia paaiškina kodėl jis ilga laiką mane uzblokaves buvo soc tinkluose.. Pažadėjo grįžti namo, prie manęs parašė draugei, kad bandys iš naujo kurti santykius su žmona, atsiprase, kad nepasakė jai jog vedęs ir tt. Zinoma, tas grįžimas nebebuvo rozem klotas, nes aš nebepasitikejau, tiesiogine ta prasme knisau protą gyvenau kažkokiom paranojom ir taip jis vėl išsikraustė pas tėvus, tėvai gyvena tam pačiam daugiabutyje, nežinau kokiom aš neadekvačiom viltįm gyvenau, bet vis tiek tikėjau, kad ne viskas prarasta, nors jau išsiskyrėme oficialiai, tačiau buvęs vyras rupinosi, sakė, kad mes su dukra rūpime, visa laiką rūpinosi, kad mums nieko netrūktų, taip dar vieni metai praėjo, tiesa jau nebebuvo intymumo, tiesiog bendravimas, viena syki apsigincijome, o jis pasakė, kad grizo pas savo drauge, nepriimiau to už gryną pinigą, maniau iš pykčio, kad paerzinti pasakė,dabar suvokiu, kad jis jau tašką seniai buvo padėjęs, tik aš vis kažkokių neadekvaciu vilčių, prisipažino visai neseniai, kad ta drauge pas jį buvo jau tada kai mes dar kartu gyvenome kai santykiai ėmė blogėti, kad tada jam manęs buvo gaila, norėjo kad aš pati nutolciau ir tt
. Pas juos viskas rimta. Tačiau mes vis dar tam pačiam daugiabutį su jo tėvais gyvename, matau ji kasdien, myliu ji visa širdimi. Tik po laiko suvokiau kiek ir aš daug prisidėjau prie to kad santykiai nutrūko, kad jis nėra vienas kaltas, kaip atrodė tada, baisiausia, kad negaliu su pavydo jausmų kovoti, DU METAI! Visiško nesivaldymo, emocijos kaip linksmieji kalneliai, nors išanalizavus viską per šį laiką, man vistiek sunku atleisti žmogui kuris mane taip įskaudino… Nors tai ir abiejų nuopelnas, nežinau kaip mintys pasukti kita linkme, bet kiekvieną dieną paranojos kai galvoju ką jie veikia, ar jis su ja laimingas, dar pribere druskos ant žaizdos tai, kąd jie susipyko, tas atėjo pas mane, pasispasakojo, sakė, kad kažkokios mintys kirba sugrįžti, bet tiek padaryta, toli nueitą, ką kiti pagalvos, pasimylejome, kažkaip galvojau jei žmogus grįžtu priimciau, o kita diena norėjau pasiteirauti dėl to ką jis sake, tai tiesiog pasakė, kad myli savo drauge jis, o aš kaip buvusi vistiek traukiu, bet tai nereikia,kad bus kartu. Kaip man nutraukti ta emocini ryšį? Vis dar sunku patikėti, kad zmogus mane taip mylėjęs dabar myli jau kitą, gal iš vis protingiausia būti issikraustyti? Dievai, aš rodos kraustausi iš proto.. TURĖJOME paskutinį pokalbį, nes paskutinis įvykis, kai vėl tikėjausi tiesiog šokiravo, atėjo pasikalbėti, kalbėjomės gal tris valandas, pirma karta taip atvirai apie visa šita reikalą, sakė, kad toje draugėje rado tai, ko manyje jam labai labai trūko, sexualumo, daug energijos, kad ji prie jo moka labai gražiai prieiti, ne priekaištauja, kad jis jau jaučia jausmus, tokius kokiu man per tuos metus nejautė, sakė, kad ir man žmogiški jausmai išlikę, todėl nori mums su dukra visko ko geriausio, tik, kad aš jo norą mums gero priimu kaip kažkokius asmeninius ženklus, jog busim kartu…
Perskaitau visas istorijas. Žinau, kad daugybė besiskiriančių žmonių jas irgi skaito ir aprimsta, gavę patvirtinimą, kad tai, kas vyksta su jais, yra ne jų vienų patirtis, kad visi sunkūs jausmai turi pradžią ir turės pabaigą.
Vieną ir tą patį kelią žmonės keliauja labai skirtingai: vienos istorijos logiškos, nuoseklios, persunktos galvojimo, kitos – emocingos, lyg nutrupėjusiomis mintis…
Iš praktikos galiu pasakyti, kad lengviau išgyvena ir naują judėjimo kryptį atranda tie, kuriems pavyksta išsiveržti iš vien tik išorinės realybės, faktų, reakcijų į kito veiksmus lygmens; tie, kurie randa būdų sustoti ir persižiūrėti, ką viskas, kas vyksta reiškia būtent man?.. Kaip aš visame tame esu? Ko aš noriu ir trokštu?.. Ko man trūksta?.. Ko man reikia?.. Kam man būtina tai patirti?..
Nelengva sustoti ir būti ten, kur skauda. Lyg ir patogiau yra prisiklijuoti prie kito ir kaip nepabaigiamą mantrą sukti: „O jis man – tą, o aš jam – aną“. Posūkis į save, į savo vidinį pasaulį – išlaisvina. Pabuvę savyje į išorę grįžtame jau kitokie. Visada. Sėkmės.
Puikus straipsnis, ačiū. Pati esu skyrybų po 30 metų santuokos stadijoje. Ir esu paliktoji dėl kitos… Tačiau pasiekiau susitaikymo pradžios etapą. Buvo labai sunku, bet dabar jau drąsiai galiu teigti, kad reikia laiko. Jaučiu, kaip rimstu ir po truputį nedrąsiai veriu ateities duris, nors rodės, kad gyvenimas buvo baigtas. Tad visiems, esantiems išsiskyrimo etape, linkiu tik laiko, pabūvimo su savimi. Anksčiau ar vėliau viskas susitvarkys. Gyvenimas nebebus toks pats. Bet jis gali būti geresnis:)
Išsiskyriau po 14 m. bendro gyvenimo. Šiuo metu išgyvenu šoką ir nerandu sau vietos. Išlindo tokia vienatvė, kad Jėzus Marija. Sunkiausia išbūti vakarais ir savaitgaliais. Kai pagalvoju apie būsimas šventes, gimtadienį, Kalėdas, tai jau dabar vilku kaukti norisi. Didžiulis skausmas, ką jau kalbėt…
Jūrate,mano situacija visiškai analogiska,jei perskaitysite,parašykite ar Jums pavyko issiskirti galutinai ar Jūs pasirinkote tą pusinį variantą?
Po 12 metų gyvenimo kartu,ji pradėjo apsileisti,priaugo svorio,nebesidažė,jokio makiažo,nebeįtelpo į rūbus,nors prieš tai buvo liekna.Sako,man valgymo sutrikimas,ok,pagyvenkim atskirai kurį laiką,po savaitės issikraustymo visai atsalo,susirado kitą vyrą ,po 3 sav nuo išsikraustymo su juo pasimylėjo,mylisi,laiminga atsigavo,ištrynė mane iš visur,užblokavo ir nenori matyti manęs gyvenime.Taip ir nesupratau,ką ne taip padariau.Draugai sako,kovok dėl jos,nes esu su charakteriu,kaip kovot,prilupt chakalį,jug ji pati susipažino ,per pažinčių saitą,o mes gyvenom šeimyninį gyvenimą vedę nebuvom,vaikų neturėjom tiesiog mėgavomės vieni kitu,Taip patogumas yra velniškai geras dalykas.Kai tu netoli 40 ties,net nežinai kaip elgtis,abu esam bendraamžiai.
Tiesa sekso nebuvo jau kokius 4 mėn tarp mūsų,nes ji man buvo per stora ,netraukė,o ji pasakė,kad tau netinku,bet yra kam patinku kokia esu,ir susipažinus su meilužiu ji pradėjo sportuot mest svorį,atsigavo.
Nu nafik,pagalvojus,tuščia namuose,depresuoju 3 mėnesiai kai jos jau nėra namuose.Liūdna,į kitas panas nežiūriu,kažkaip tie sąntykiai man buvo šventas reikalas,nesakiau jai,kad myliu,nes tokiais žodžiais nesišvaistoma.
Sveiki,
Gera matyti, kad ne viena aš.
Ir mane paliko vyras, po šešių gyvenimo metų. Tiesiog, pradžioje pasakė kad nori pabūti vienas. Išvažiavo. Grįžo tą pačią naktį visai kitas žmogus. Išrėkė, kad aš pasikeičiau,kad nevertinu jo pastangų dirbti, kad aš amžinai pavargusi,kaip čia, matai, visos vaikus augina, o man taip sunku, kad visur matau tik negatyvą ir jis neturi laisvės, man reikia tik pinigų.Kitą rytą, man miegant,išėjo, pasiėmes dalį rūbų. Neskambinau, nerašiau juk tikrai būna, kad žmogui tiesiog prisireikia erdvės. Grįžo po dviejų dienų,pasikalbėti. Sakė kad kažkas nutrūko,manęs nebemyli,nesiruošia grįžti į šeimą,nes taip gyventi jis nebenori, jam viskas susikaupė ir tai mūsų santykių pabaiga. Apkabino, atsiprašė ir išėjo.
Labai skauda man. Jau savaitė jo nėra. Bandžiau rašyti,sudėjau į žinutę visą savo širdį. Atsakymo negavau.
Jaučiuosi išduota. Paminta. Sutrypta. Man tai jau antroji santuoka. Iš pirmos santuokos turiu penkiolikmetę dukrą. Iš šios – dviejų neturintį sūnų.
Nebuvau ideali žmona. Esu vaiko priežiūros atostogose.Visgi, mažo vaiko auginimas nepriduoda daug moteriškumo, kai visa buitis ant manęs, o vyras mažai padėjo. Na , jis tikrai sunkiai dirbo. Ir pavargdavau, ir vyrą primiršusi buvau. O save pamiršau visiškai. Ir pinigėlių trūkumas..
Iš vyro, apart šių mestų akmenų į mano daržą,nebuvo kažkokių nusiskundimų. Klausdavau, ar esi su manimi laimingas, man svarbu buvo žinoti. Atsakymas – taip mažute, labai. Nebuvo nei dienos be myliu tave, pasiilgau, kaip sekėsi darbe,iš jo pusės buvo dar daugiau. Visada jaučiausi mylima ir reikalinga, maniau, kad prioritetas jam bisada yra šeima.
Planavome kaip grįšiu į darbą, kad užsisėdejau, kad viskas pasikeis. Kad šį laikotarpį reikia išlaukti, taip jau būna, auginant mažus vaikus.Planų milijonas ,kaip vėl ilsėsimės tik abu, auginsime senatvėje anūkus. Bet va.
Vyras į kontaktą neina visiškai.jau savaitė. Ignoras. Nebeįdomūs nei vaikai, nors ypatingai mažylis jam buvo Dievas. Ir aš nieko nesuprantu. kaip, visada sakęs kad myli, kad laimingas, taip nubraukė viską. Nors dar tą pačią dieną mane bučiavo. Kodėl?
Iš kitų sužinojau, kad jau galvoja apie skyrybas mėnesį. Kodėl kūrė planus? Kodėl apgaudinėjo mane,nesakė absoliučiai nieko, kas jam blogai? Sako , kad jis toks žmogus. Kaupia viską ir pratrūksta. Bet juk tai baisu! Jei yra santuoka, žmonės turi kalbėti! O dabar likau su dviem vaikais ir nežinomybe dėl visko.
Nežinau ką daryti. Jaučiuosi apgauta, sutrypta, pažeminta. Pasirodo, gyvenau idealios santuokos mele. Taip, aš dariau klaidų, bet ne tokių, dėl kurių reiktų skirtis. Pasirodo, mano vyras nemokėjo kalbėti. Ir jis pavargo, jam.viskas nusibodo.
Is sėdžiu ir laukiu. Kažko. Kiek žinau, grįžti neketina. O aš nebegaliu. Nei išsikrausto, nei skyryboms duoda. O aš baigiu išprotėti. Be proto jį mylėjau, tikrai be proto. Visko gaila, gaila vaikų, kurie naktimis klykia.
Nebegaliu.
Ypač sunku susivokti ir iįeiti iš savigailos, kai skyrybos – kaip perkūnas iš giedro dangaus: kai netikėta, kai atrodė, kad viskas idealu… Turbūt paprasčiausia būtų viską nurašyti kitam: pakrikusi psichika, pervargimas, gyvenimo vidurio krizė, dar kas nors. Bet verta ir klausti savęs: kas gi vyko visą šį laiką tarp mūsų? Kaip taip apsigavau, kad tikėjau santuokos idealumu? Kas vertė manyti, kad santuoka buvo tobula?.. Kas už tą santuokos tobulumą sumokėjo daugiau?.. – kiek mokėjai pats, koks buvo partnerio indėlis?
Nelengva išsilaisvinti iš iliuzijų, bet norint išvengti kažko panašaus ateityje – tikrai verta.
Simona, tik dabar perskaičiau.. Labai tikiuosi, kad ir jūs perskaitysite mano atsakymą jums. Deja meilė ir ilgesys mane nugalėjo. Vėl stačia galva nėriau i tuos santykius. Nes jo man reikejo kaip oro. Bet.. Kažkas jau buvo nebetaip.. Kažkas lyg ir pasikeitė viduje. Santykiai nebeturėjo tos ugnies,nebebuvo to beprotiskumo kai pametę galvas sprukdavom nuo visų ir kasdienybės, nebebuvo tos aistros kai norėjosi nuplėšti vienas kito rūbus čia ir dabar.. Galutinis lūžis įvyko kai aš norėjau susitikti o jis atrašė tik po poros dienu su kvailais pasiteisinimais. As nepriekaistavau. As neverkiau. As jam nieko neberasiau. As tada tiesiog supratau – viskas baigta. As daugiau nebusiu atsarginis variantas. As nemaldausiu meilės trupiniu.. Jau praejo 11 savaičių kaip jo nemačiau. Kaip jaučiuosi? Dažniausiai sumautai. Labai jo pasiilgau. Galvoju apie jį rytą vakarą. Atrodo kasdien jo laukiu..Bet aš jo neieškosiu. Manau pats mane ras. Anksčiau ar vėliau mūsų keliai susikirs.. Nes tai negali būti pabaiga… Simona,papasakokit apie save.. Lauksiu. Tiesiog gera žinoti kad yra žmogus panašioje situacijoje kaip aš
Skaičiau visus komentarus. Jurga, manau, darote labai prasmingą darbą, nes padedate žmonėms, kai jų gyvenime ateina tamsa ir neviltis.
Skyrybos atsitiko ir man po 6 metų bendro gyvenimo. Viskas įvyko dienų bėgyje. Jaučiuosi, kaip sudraskytas į skutus, jaučiu labai didelį skausmą, negaliu blaiviai galvoti, miegoti. Nežinau, kur eiti, su kuo pasikalbėti, todėl rašau čia. Skyrybų oficialus motyvas iš partnerės pusės, kad nebenori stengtis dėl santykių, nebėra prasmės, viskas atšalo. Kodėl taip yra negali pasakyti, tiesiog taip yra. Jai dėl to labai skaudu, nuolatinis liūdesys, ašaros. Kai klausiu ką jauti, kodėl taip yra kas darosi? Tiesiog atsako, kad viskas nebėra taip, kaip anksčiau, tos ugnies, to noro kažką daryti dėl kito, jaučia begalinį skausmą ir liūdesį dėl tokios situacijos. Tas stumia į dar didesnį liūdesį. Pastaruoju metu tikriausiai, reikia pripažinti, gyvenome įtemptai, abiems naujos pareigos darbe. Kartais aš ir pats jausdavau, kad nebegaliu bendrauti su partnere grįžęs po darbo, nes darbe visą save atidaviau ir į jos norą susitikus išsikalbėti nebegaliu nuoširdžiai atsakyti. Taip pat darbai namuose – užtruko remontai, kuriuose ir gyvenom, dulkės, netvarka, darbas po darbo namuose griaunant sienas ir pan., apsileidom fiziškai nebesportavom, pradėjom kimšti nesveiką maistą. Pagrindinis laiko leidimas buvo bendra buitis, lakstymas po parduotuves, medžiagų pirkimas… Laiko sau tik dviese turėjome ne tiek ir daug. Visgi kažkaip judėjome, gyvenome. Bendrai paėmus su pinigas ir pan. manau problemos nebuvo planavome įsigyti kitus namus, svajojome gyventi prie ežero,naršėme po skelbimus važinėjome pasižiūrėti, todėl manau buvo bendra ateities vizija. Taip pat reikėtų paminėti, kad gyvenimas ne visada toks buvo pilkas ir dulkėtas tikrąja žodžio prasme. Anksčiau daug keliaudavome, gyvenome aktyviai,sportavome, bėgiojome, buvo daug laiko tik mums. Aišku buvo visko ir barnių ir nekalbadienių dėl tam tikrų dalykų, bet juos kažkaip išspręsdavome. Kiekvieną mėnesį minėdavome mūsų draugystės pradžią, kažkur nueidavome, visada parnešdavau gelytę ir šiaip parnešdavau kartais ir be priežasties. Visada atsibučiuodavom išeidami į darbą, per pietus visada pasiskambindavome, dienos eigoje bendraudavome sms’ais.
Bandėme susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, bandžiau stengtis iš visų jėgų, kiek tuo metu leido aplinkybės ir ji bandė. Tačiau vėl ašaros ir pasakymas, kad tai nebetikra, nebėra prasmės.
Prašau pasakykite, ar tikrai gali taip būti kad nebėra prasmės, jausmų? Jei nieko nebėra dėl ko tokia begalė ašarų, skausmo ir liūdesio? Kodėl reikia verkti ir jausti tokį skausmą, jei meti beprasmišką dalyką? Kažkaip nieks nesueina. Bandžiau įkalbėti, kad reikia profesionalios pagalbos, nes mano supratimu mes su savimi nevisada žinome, kas darosi, kad esu pasiruošęs bet kam, kas išgelbėtu šituos santykius. Visgi atsakymas, tas pats – kokia prasmė nebėra ir nebus kaip buvo.
Realiai baigiu išeit iš proto matydamas tokį sugniuždytą žmogų ir save bandantį, bet negalintį jam padėti, nes vis dar gyvename po vienu stogu. Kartu ir pats keliauju į dugną, nemiegu, nevalgau, pradėjo slinkti plaukai, nuolatinis stresas, kad vėl „pramuš”… Patarkite prašau kaip elgtis. Ačiū Jums.
Kai išgyvename krizę, esame pasimetę, mums norisi patarimų ir gerųjų rekomendacijų, kurios padėtų suvaldyti situaciją ir pakreipti ją mūsų naudai. Sunku susitaikyti ir priimti, kad niekas neparašė „teisingo gyvenimo vadovo” būtent mums, sunku suvokti, kad tai, kas vyksta, gali būti mums labai reikalinga.
Apgailestauju, negalėdama pateikti nuorodų ir direktyvų, ką daryti, kad viskas išsispręstų, bet visada svarbu grįžti prie savęs ir pabandyti suprasti, kas vyko, kaip nutiko, kad nepastebėjau santykio pokyčių, kur ir kada pritrūko atvirumo, dalinimosi, bendrystės. Tiesa, būna, kad perkūnas trenkia iš visiškai giedro dangaus. Būna. Bet retai. Nuo kada ir kokie debesys temdė jūsų bendravimą?.. – gal tai padės aptikti siūlo galą, kurį vyniodami atrasite būdą iš naujo priartėti prie partnerio, pabandyti įkvėpti jį ir save patį ieškoti bendrų išeičių. Bet jei ir ne, grįžimas prie savęs padės suprasti, kas ir kodėl vyksta; padės atgauti ramybę.
Jei emocinė būsena sunkiai kontroliuojama ar labai varginanti, jei pasireiškia miego ar apetito sutrikimai, kreipkitės individualios psichologo konsultacijos.
Stiprybės ir sėkmės visiems keliaujantiems per išsiskyrimų dykumas. Juk kiekvienam lemta bent kartą per jas eiti.
Dėkoju, Jurga, už komentarą. Taip, siūlo galą bandžiau atnarplioti ir kažkokias situacijas susidėliojau, tik sunku žinoti ar jos yra tos. Net jei ir teisingos, labiausiai į neviltį varo, tai, kad jei buvo parodyta klaidų, kodėl yra toks užsiblokavimas nepabandyti spręsti problemų. Pasirodo žmogus kovojo su savim jau ilgesnį laiką, bandė elgtis, kad viskas yra gerai. Bet tai, kad nėra gerai, jį dar giliau varė į neviltį. Visgi esmė, kad aš apie tai nežinojau, neva turėjau suprasti ar kažkas tokio iš užuomenų. Apmaudas labai didelis, jei tereikėjo atkreipti dėmesį į tuos visiškai padaromus dalykus – daugiau, gerų žodžių, daugiau palaikymo, daugiau šilumos. Bet lygiai taip pat galima ir pasakyti, jei matai kažko trūksta, kad yra blogai. Ne tada, kai valgom susėdę, bet atsisėsti ir pasikalbėti apie tai iš esmės. Visgi pokalbis iš esmės įvyko jau tada kai buvo pasakoma, kad turbūt geriau nutraukti santykius. Na čia atrodo kaip kažkoks paaugliškas elgesys, kažkokia drama, kur būtinai turi būti kažkokie sukrėtimai, kraštutinumai, kova ir kad nieko negalima pakeisti. Vieno žmogaus sprendimas, kur kitas neturėjo galimybės įdėti savo dalį, nors santykiai mano supratimu tai yra tarp dviejų žmonių. Kitaip apskritai nėra santykių.
Turiu ir kitą versiją, kad gal tokiais atvejais viskas ištikrųjų yra paprasčiau. Kažkur draugų rate ar darbe yra kitas žmogus, kuris atkreipė dėmesį. O tada prasidėjo šita krizė, abejojimas dalykais. Ir prielaidų tam yra, naujas darbas, komandiruotės, nauji užaiėmimai, nuolatiniai teambildingai ir pan. Ištikrųjų kitų pažįstamų aplinkoje esu matęs ne vieną atvejį, kai išsiskyrimas organizuojamas matant potencialų kitą variantą, tik prieš tai yra įsivertinama, ar nutraukus santykius su partneriu, potencialus kandidatas bus pasiekiamas. Į kairę neini, nutrauki santykius, tada palauki mėnesį ar kitą, kad aplinka neteistų ir pradedi najus. Oficialiai viskas gražiau, vertybiškai yurbūt tas pats, kas neištikimybė…
Praėjo trys savaitės. Vaiko tėtis atvažiavo susirinkti daiktų. Pasiimė tik dalį rūbų. Su sūnumi bendravo neilgai, matėsi kad jam skaudu. Kai paklausiau kodėl -atsakymas skaudu dėl vaikų, bet ne dėl manęs. Ir vėl kaip peiliu tiesiai į širdį. Vis dar nešioja vestuvinį žiedą, paskyrose vis dar tas pats senasis mūsų santykių statusas.
Išeina vyriškai, kaip tai įmanoma, palieka mums viską. Ar tai kompensacija už sudaužytus gyvenimus?
Tik kodėl neišsikrausto galutinai? Lyg duodamas kažkokią viltį?
Aš nebesitikiu nieko. Tiesiog gyvenu su vaikais, pradėjau skyrybų procesą, nors išėjo jis. Man tiesiog lengviau taip. Kaip koks kertinis akmuo, nuo kurio galiu atsispirti ir gyventi toliau. Nerašau jam,neskambinu. Mylimas prievarta nebūsi, o ir orumo likučių dar šiek tiek liko man.
Dar vis labai labai labai myliu, nežinau ar begaliu sakyti,vyrą. Jis buvo MANO žmogus. Tik,deja, aš ne jo.Negaliu pasakyti apie jį nieko blogo. Kartais verkiu iki nuprotėjimo, bandau išjausti, išverkti, išskaudėti. Vaikai aprimo, gyvenimas kaip ir stoja į savo vietas. Aplinkiniai visi kartoja, kad jis susiprotės, grįš. Kažkur širdies kamputyje, vis dar rusena viltis. Bet bandau ją gesinti. Ne toks jis.
Kada nustos skaudėti? Kaip išimti tą skaudų akmenį nuo krūtinės? Kaip išmokti vėl gyventi? Nors žinau, kad aš esu laiminga, nes turiu vaikus, laiką su jais, bet jaučiuosi kraupiai…. Man labai labai labai skauda… Man labai labai skauda…
Man tai zandikauli rakina net ant kiek ima ilgesys, pyktis ir dar kokie 10 jausmu vienu metu po issiskyrimo. Tikiu, kad isgyvensiu, labiausiai baisu, kad praktiskai nieko nevalgau ir jeigu pamiegu tai pora h per para. Jegu 0, o darbus dirbt reikia ir oficialius ir namie paciam kuoptis reikia. Tikrai pasistengciau pasportuot ar pasivaiksciot, bet kaip ir minejau jegos visiskai apleidusios. Kaip ta galva isvalyt, kad nenumirt is bado ir miego stokos?
Karas karu, išsiskyrimai – išsiskyrimais. Ateina ir praeina.
Pietūs ir poilsis turi išlikti.
Jei nepavyksta, tenka samdyti socialinį darbuotoją ar auklę, statytis zondą ar lašinę ir užsitikrinti gyvybės palaikymą.
Sweiki.
Ačiū visiems už mintis. Kažkiek tai palengvina bet vistiek
Mano istorija nieko išskirtinio gal daug kam atrodys durnelis ir panašiai.
Mes susipažinom per pažinčių portalą.
Ji 40 augina dukrą. Man 44 išsiskyręs.
Mūsų santykiai rutuliojosi labai greitai ir gana gražiai.
Kol neprasidėjo problemos su dukra ir jos sveikata.
Ji pastoviai nesutardavo su dukros vyro dėl to. Aš stengiausi palaikyti kiek tai įmanoma.
Mes galvojom apie bendrą vaiką.
Bet aš dirbu toli ir atvažiuodavau kartą į savaitę.
Jai tai buvo mažai ir prasidėjo lengvas priekaištavimas.
Mes susipykome. Aš išvykau į lt mes tėvams buvo blogai.
Ji pradėjo vėl lysti ieškoti portale naujo kadro.
Aš pradėjau jai rašyti ir prašyti kad atleistų ir vėl susitiktume.
Po kurio laiko kai sužinojau kad ji ieško kito jai parašiau kad nesielgtu kaip laisvo elgesio moteris nes tai mato supranta ir sugeria jos mergaitė.
Ji atleido. Davė vadinamą šansą.
Susipažinom su mergaite. Pradėjom eit per gydytojus kad ji pastotų. Pirkau vaistu tyrimus vaikui vaistus stengiausi…… tai dideli pinigai
Važiavom prie jūros leidom laiką kartu……
Miegojo su manim ir sakė viskas gerai super, klausiau ar patenkinta sakė viskas super…
Žinoma didelis noras turėt namus, gydytojai ir visa kita dirbadavau po 14 val dėl pinigu jai mergaitei mums namams
Viena diena pas mane nuo įtampos trūko viduj ir aš parašiau žnt kad viskas nusibodo
Bandžiau išlaikyt pauzę, neaiškinau kad pas mane darbe daug darbo ir krizė, ji norėjo kad būčiau pastoviai šalia
O aš žinojau kad tiek daug per trumpą laiką neuždirbsiu….
Ji mane užblokavo, parašė viskas baigta
Ir tada aš priršiau visokių nesamonių jai …..
Bandžiau taikytis ji nė per nago juodymą ne ir viskas
Ji nenorėjo nei matytis nei girdėti
Parašiau kelis laškus paaiškinau, ji ne ir aš atgal dėl pykčio vėl nesamonių privariau
Nusiunčiau piešinį ir žiedą metų proga o ji tik pasakė nepersekiok manęs nes policijai pranešiu
Po to ji paskė kad aš jos mergaitei nepatikau bet žinau kad ji tik prisidengia….
Nžn labai skauda ir mintys ir visa kita taip slegia
Kol dieną dirbi viskas lyg ir nieko
Vakare košmarai visas keliesi nakty nuo prakaito šlapias, širdis dužosi nesuprantu
Svarbiausia ji sakė kad vaiko nori ir viskas rožėm….
Žinau kad esu paprastas be turtų….
Ji irgi ne etalonas
Man tim žiauriai skaudu kad taip manipuliuoja ir iš kart į kitą lovą krentą…. pas kitą
Žinau kad tai kažkada baigsis bet taip žiauriai dar nėra buvę
Ačiū
Sveiki, su vaikinu išsiskyrėme prieš metus. Nors ir draugavome tik tris mėnesius, tačiau per šiuos metus man niekaip neišeina jo pamiršti ir kasdien apie jį galvoju. Kad suprastumėte – darydama kiekvieną gyvenimo žingsnį apie jį mąstau (valgau, skaitau, maudausi duše, klojuosi lovą ir pan.). Kai tik išsiskyrėme jaučiausi taip, lyg palaidojusi žmogų su kuriuo pragyvenau gal 20 metų – buvo neapsakomai skaudu. Bėda ta, kad net negaliu apsakyti, kiek laiko truko pačio skaudžiausio laikotarpio fazė, nes atrodo, kad vis dar taip pat skaudu ir niekas nelengvėja… Čia rašau, nes nežinau, ar vertėtų sunerimti, ar šią situaciją laikyti kaip normaliu poskyrybiniu laikotarpiu, kuris kažkada praeis… Manau pagrindinė problema yra mano neužgęstanti viltis, kad tas žmogus dar kadanors grįš. Nors žinau, jog jis turi naują merginą, ir manau nė kiek apie mane nepagalvoja… Iš tiesių ima ir neviltis, ir pyktis, kad viena poros pusė (šiuo atveju mano buvęs vaikinas) taip greitai ‘atsitiesė’, susirado naują partnerę, ir laimingai su ja gyvena, o aš niekaip negaliu išbristi iš pastovaus minčių liūno apie jį… Net nežinau kas man to neleidžia padaryti ir kodėl esant tokiame jauname amžiuje (man 17 metų), reikia šitaip kentėti ir neleisti sau judėti į priekį dėl vieno žmogaus. Prie viso to prisideda dar sapnai, kuriuose labai dažnai matau tą žmogų, sapnuoju įvairiausias situacijas su juo, ir net atrodo, jog noriu užmigti, kad galėčiau greičiau jį pamatyti… Nežinau ką daryti, nes norisi pradėti gyventi savo gyvenimą, o ne gilintis ir įsivaizduoti jį su vienu žmogumi… Dėkoju iš anksto už atsakymą bei patarimus.
Marija, sunku, kai nutrūkus santykiui, lieka toks stiprus, intensyvus emocinis ryšys. Turbūt per šis santykis atvėrė gilius ir svarbius, iki šiol nepatenkintus poreikius, o taip pat suteikė viltį, kad jie gali būti patenkinti… Suprantu ir palaikau jūsų siekį išsiskirti ir emociškai, tačiau yra ir tas „kažkas” kas laiko, verčia fantazuoti ir kurti santykių tąsos iliuzijas. Psichoterapija galėtų padėti išsivaduoti iš šio strigimo. Laukti kol „laikas išgydys” nesiūlau, nes stipraus, prievartinio emocinio įklimpimo į ryšį patirtis gali kartotis.
Na, viskas kaip ir teisinga, tačiau nėra taip lengva. Pati su vaikinu išsiskyriau prieš savaitę. Atrodo, kad dangus maišosi su žeme, širdį skauda kaip niekada, norisi ir parašyti jam, sekti socialiniuose tinkluose, žinoti ką ir kaip daro, bet turi valdytis su klausimai galvoje “o jeigu jam aš nerūpiu?, gal jis pagalvos, kad aš jį persekioju?, “gal jau turi naują simpatiją?”, tai yra be galo skaudu… taip pat sapnuoju mūsų susitaikymą kiekvieną naktį, atsikeliu dar labiau pavargusi. Pas mane dar likę jo daiktų, pas jį maniškių, nežadu jam parašyti dėl jų, nes vis dar tikiuosi, kad susitaikysim. Tačiau, kaip ir minėjau, klausimų daug, o atsakimų nėra…
Sveiki visi. Norėčiau kaip ir visi kiti išlieti savo širdį. Taigi su drauge pragyvenome aštuonerius ilgus metus, mūsų draugystė prasidėjo dar kol mes buvome pakankamai jauni. Per tuos aštuonerius metus teko pergyventi tikrai daug pakilimų ir nuosmukių (net laikynas skirybas porai savaičių). Tačiau septynerius iš šių aštuonerių metų turėjome tikrai nuostabius ir tikrai jų į nieką nekeisčiau. Tačiau paskutinieji metai paliko tikra kančia, nepaisant nesutarimų, ginčų ir kitų santykių problemų (kurių daugelis kogero kilo iš mano pusės) papildomai atsirado labai didelių problemų ir be to gyvenime. Aš vildamasis jog viską kartų ištversime kaip ir sėkmingai tai darėme visus tuos metus nesugebėjau pastebėti jos pokyčių ir po fakto sužinojau jog kol man buvo turbūt vienas iš tragiškiausiu gyvenimo mėnesių ji buvo pradėjusi bendrauti su kitu. Kadangi aš buvau (ar vis dar esu) ją įsimylėjęs iš visos širdies būdamas naivūs taikiausi ir atleidinėjau ir to rezultate mes dar prabuvome kartu šešis mėnesius. Viskas atrodė kaip ir gerai, tačiau tos tvirtos žemės po kojomis jau nebejaučiau ir dabar prieš tris savaitės ji pasakė jog manęs nebemyli. Situaciją buvo tragiška nes mums teko dar gyventi kartu, o ji elgėsi taip tarsi pagaliau būtų pradejusi gyventi ir visiškai engdama bei mane ignoruodama elgesį taip, kad gal netgi noretu įskaudinti manę. Tačiau pagaliau sugebėjau ištrūkti ir atsitraukti nuo jos naiviai tikėdamasis jog mano situacija pagerės, tačiau jau po skirybu fakto praėjo trys savaitės, o mano progresas man atrodo eina tik į minusą. Nepaisant to jog nors ir pats suprantu jog nieko iš mūsų gautis tikrai nebegali vis svajoju kaip mes susitaikyskim ir viskas bus gerai, žinoma prie to prisideda ir sapnai kuriuose pastoviai regiu ją. Meginti nuo jos atsiriboti ir nesyseka, nes pastoviai pagautas silpnumo akimirkos vis parašau. O dabar mano savyjauta yra kaip suminto skuduro kuris niekaip nesugeba susiimti ir pajudėti nors menkiausią žingsnį į priekį. Valgyti noro nėra, naktimis miegu prastai ir vis suku galvoje mintis kodėl taip nutyko, nes jį gi buvo vysas mano gyvenimas tiek dabartis tiek ateitis ir po šių skyrybų jausmas jog viskas kas buvo nebeturi tiesiog prasmės.
Sveiki, nuo mano skyrybu praejo jau daugiau kaip pora menesiu. Tarsi ir galeciau pasakyt, kad kazkiek lengviau, bet tik tol kol bandau motyvuoti save, kad ne as nevertas jos, o ji neverta manes, kad as susiimsiu ir pasieksiu kazkokiu teigiamu rezultatu tiek gyvenime, tiek savo isvaizdos atzvilgiu(nors manau neatrodau ir db prastai) ir ji kazkada pasigailes metusi mane. Tikiuos ji supras kazkada, kad niekas kitas negalejo ir negali labiau ja pasirupinti, uzjausti, paguosti. Bet va tik paleidi kazkuriam laikui ta savo motyvacija ir mintys iskart apie ja vel. Bet faktas negincyjamas, kad turit judet!!! Cia placiaja prasme kalbu, as pradejau begiot, siek tiek svorius kilnot, savaitgalius kazkaip turiningai leist, draugus lankyt. Tai lb letai, bet padeda.
20 metų praėjo.. Nebuvo nei vienos dienos, kad negalvočiau, nekurčiau įvairiausių situacijų kaip sutinkam, ką vienas kitam sakom. 20 metų praėjo, o atrodo, kad viskas buvo vakar.. Nepykstu, nenoriu keršyti,linkiu jam laimės, suprantu, kad antrą kartą į tą pačią upę ibrist negalima. Suvokiau ir vertinu įgytą patirtį. Išanalizavau savo veiksmus, klaidas, įvairias reakcijas. Turiu kitą šeimą, mylintį sutuoktinį, baigia užaugti vaikai… Turiu viską, kartu ir kasdienį, neslopstantį skausmą.. Skausmui leidžiu pasireikšti, kai esu vienumoje, savo mintyse, kai niekas manęs nemato. Tas skausmas – vienintelis likęs tikras, nepakitęs dalykas. Prisiminimai jau apgauna.. jie iškraipyti analizių, fantazijos, įvairiausių įvykių modeliacijų.. kodėl aš to skausmo nepaleidžiu – tiksliai nežinau..Galbūt įteigiau sau tada, kai atrodė, kad net oda dega iš skausmo, kai širdis plakė tik iš inercijos, kad tai dar ne pabaiga.. Gal apgavau save, kad tai yra nuojauta, kuri liepia dar laukti, neprarasti to paskutinio ryšio..Gal tas tikėjimas, kad tai nėra pabaiga buvo mano vaistai, kurie padėjo man išgyventi pačius sunkiausius metus, kol neradau sau naujo tikslo gyventi.. tik tie vaistai gal tapo mano priklausomybe..Gal patys santykiai buvo priklausomybė ir skausmas bei laukimas tik jų pakaitalas…Nežinau ir ar noriu tą skausmą paleisti.. Kitos meilės jau nebebus. Žinau tai. Turiu nuostabią šeimą, kurios į nieką neiškeisiu. Net jei ir ta didžioji meilė grįžtu… Tai – depresija? Jei taip, tai ta depresija leido man tapti savo darbo srities profesionalu. Daug kartų pasiekti tai, kas atrodo buvo neįmanoma. Tai – pasekmės mano pastangų susikoncentruoti, negalvoti apie santykius ir mintis nukreipti darbo linkme. Gavau valstybinius apdovanojimus.. su manim kažkas netaip?
Ačiū už pasidalinimą ir tarsi perspėjimą dėl „vaistų” (fantazijų) ir jų pavojingumo, kai, rodos, kad iliuzijos ima viršų ir tarsi trukdo pilnai atsiduoti mėgautis realiu gyvenimu. Turbūt kartais sunku atmesti tas patrauklias sirenų dainas ir tęsti kelionę, nors, kita vertus, kova su jomis įkvėpė ir padėjo susitelkti prasmingiems darbams… Vis dėlto, gali būti, kad atradusi, kas slepiasi už jūsų fantazijų – to slapto vidinio gyvenimo – pamatytumėte kažką asmeniškai svarbaus ir reikšmingo, įgytumėte daugiau jėgų ir energijos dabarčiai. Taip gali būti, ar bandysite ieškoti, ar jums verta ir apsimoka – jums spręsti. Sėkmės, kad ir kaip pasirinktumėte.
Skaitau istorijas ir džiaugiuosi, kad yra žmonių išdrįstančių pasidalinti skausmu. Gerai, kad yra tokia erdvė kurioje galima dalintis tuo kas skauda…
Pasidalinsiu ir aš savąją. O mano istorija kol kas dar neturi savo normalios pabaigos. Su savo žmogumi esu penkti metai. Pradžioje viskas buvo lyg ir gerai. Mano tipažas toks, kad su kuo nors susipažinusi ( nesvarbu, kad tai mano pirmi rimti santykiai) tiesiog ištirpstu kitame žmoguje, tiesiog gyvenu juo ir jo gyvenimą. Taip pamesdama save. Tokia ta nesaugaus prisiršimo kaina būnant su kitu. Taigi, viskas lyg ir buvo gerai, tačiau ilgainiui pajutau, kad vėl pametu save, nebesuprantu kokios mano mintys, nebesuprantu ko aš noriu ir apie ką svajoju, nes du pasauliai tarsi tampa vienu. Dabar stoviu kryžkėje: likti kartu ir toliau skausmingai suvokti, kad mano „aš” jau nebėra ir bandyti toliau gyventi su „aš tai jis, jo norai, jo svajonės” arba eiti šalin palinkėjus jam sėkmės tolimesniame kelyje. Kitaip tariant priklausomybė nuo žmogaus. Labiau norėčiau antrojo varianto, išeiti iš santykių tačiau bijau, kad neištversiu paliktumo skausmo ir išsikankinusi grįšiu atgal pas jį. Ir „aš” vėl taps „mes”. O išsiskyrusi prarasiu ir visas svajones kas galėjo būti su tuo žmogumi, nesvarbu, kad mokant savęs praradimo kaina. Prašau patarkite ką man daryti? Kaip pasiryžti drąsiai priimti skausmą? Nors vien nuo minties apie skyrybas širdį plėšia pusiau nepakeliamas skausmas, kai norisi tik klykti iš visų jėgų…kaip man pasiryžti tai ištverti?
Ir vėl aš.. šiandien paskutinė mano, kaip ištekėjusios moters, diena.
Visgi, vyrai neišeina į niekur. Mano buvęs mylimas žmogus, pasirodo, paliko mus dėl kitos. Jau gyvena su ja.. Augina jos vaikus, savo neprisimena absoliučiai. Paliko negražiai… suvertė visas pasaulio nuodėmes ant manęs, nors pats išdavė mus.
Labai skauda vis dar man, nors praėjo pusmetis. Ar aš bebūsiu dar kada laiminga? Nebetikiu, nors užmušk. Nebegaliu aš… ir blogas aš žmogus, nes žinau, kad jam dabar gerai, o man… nebebūsiu aš laiminga niekada.. gyvenu tik dėl vaikų..manęs, kaip tokios kaip aš, nebeliko..mane sutrypė, pažemino.. nebegaliu…
Lina, žiauru taip jaustis, patirti tiek išdavysčių ir dar kaltinti save… Ir vis tiek tenka išbūti ir judėti toliau.
Stenkitės kuo mažiau domėtis tuo, ką veikia ex, koncentruokitės ir investuokite į savo gerovę, sveikatą ir savijautą. Konsultacija būtų pravartu.
Stiprybės, kantrybės, švelnumo būnant su savimi.
Sveiki, skaitau visas istorijas, kelią siaubą kiek yra įskaudintų žmonių…nesitiki, kad jų tiek daug, lyg pasaulis išprotėjo.Skaitau,skaitau ir vis skaitau, kad tik nurimti, ir kad tik palengvėtų.
Noriu suvokti ir suprasti save, savo skausmus, kas keisčiausia visi rašot apie vieną skausmą, o aš turiu daug formų skausmų, kuriuos bandau suvokti.
Istorija tokia, pažinojau vyrą nuo 19metų, patikom vienas kitam, bet negalėjome būti kartu, nes tuo metu buvau ištekėjusi, tad nesileidom į jokias draugystes, tik kartais prasilenkę iš smalsumo vienas kitą pakalbindavome.Jis lb gerbė mano pasirinkimus, kad neišdavinėsiu santuokos.Bėgo metai, mūsų keliai labai dažnai susikirsdavo, galvodavau juokauja ir tyčiojasi gyvenimas gerai iš mūsų…Bet pašnekėję kaip sekasi abiem, tuom ir pasibaigdavo…vis svarstydavau koks jis kaip vyras?kodėl mes nuolat visur susitinkam, kas čia vyksta.Pašlijo mano santuoka(tiesą sakant ji niekad ir nebuvo gera, aš buvau perjauna, o mano vyras visiškai nesubrendęs šeimos kurimui)bet buvau ir turėjau nuomonę, jei jau pastojau, turime būti kartu ir auginti atsakomybę, kurią patys ir sukurėme!Atėjo metas skirybom, nepasakosiu kaip su vyrų gyvenau, nes baisulinis laikas, bet sugebėjau santuokoje išgyventi 10 metų.Stipriai aukojaus, bet jis tiesiog ne šeimos žmogus, nenukrypstant nuo temos, sunkiai išgyvenau skirybas, buvau šantažuojama, jo paties, jo tevų, bei paties mylimo vaiko septynmetės, nes vyras sugebėjo sužaloti ne tik mane, bet ir mano vaiką.Nuteikė vaiką siaubingiausiais dalykais prieš mane ir visa šitą tūrėjau praeiti, ištverti!!!buvo siaubingas laikotarpis, kuris tęsėsi ne vienus metus, o ištisus penkis.Partnerio negalėjau susirast, nes buvęs visus rasdavo, prigązdindavo ir pridarydavo jiem didelių problemų. Visi nuo manęs kaip nuo maro bėgdavo!!!žlugdė kaip tik galėjo, kol vieną diena nustojau turėt išvis jausmų ir noro kurti su kažkuom ateitį…be šito viso meilės reikalu, buvo ir finansinių bėdų, vyras paliko mane basą,pliką tikrąja žodžio prasme…bet ir tai neišgązdino, stojaus, klupau, vel stojaus, atradau jėgų daug kartų kovot.Taip pat minėjau apie vaiką, kad jį sutraumavo, tai neužsidarė psichologų durys aštuonis metus, kol ją pastačiau ant kojų, po vyro pridarytų pasėkmių…žodziu daug tiesiaus, kovojau, kritau, bet išgyvenau.Netūrėjau palaikymų, nes draugai buvo bendri, teko nuo jų nusisukt, nes daug neigiamų emocijų tik iš jų, zmonos palaikydavo mane, o ju vyrai mano buvusiji, su tokiais draugais tik kritau i liuna.Bet istorija ne apie tai, norėjau įvest į situaciją, kad lengviau būtų suprast.Buvo sunkus laikotarpis, ir ką jūs galvojate, pasimaišė, tas draugas kurį minėjau pradžioje, bet teko vėl nusivilti, nes kaip pradėjom bendrauti, jis jau buvo vedęs ir turėjo vaikuti…Sudužo viskas pas mane, kas buvo įmanoma.Nusprendžiau gyventi ir siekti visko taip, kad tik daugiau niekada nebeskaudėtų, tikrąja prasme gyvenau sau, atstuminėjau visus ir viską, kad tik nepatirt meilės ir skausmo, tokio liūno, kuris manęs vos nepražudė.Bet buvo kvaila taip mastyt ir sau žadėti, nes tai neįmanoma.Prie ko lenkiu, ogi viena diena susiranda mane tas draugas ir pasako, kad jau nebėra santuokos, kad viskas sugriuvo, kad baigta…Ir aš pasidaviau savo pažadam, kad neprisileisiu niekam…aišku buvom abu atsargūs, nes tūrėjom visko iš naujo mokintis, visgi abu išvarginti buvom nelaimingų santuokų.Ėmėme draugauti, šlifuotis, pažinti vienas kitą, labai džiaugėmemes, kad pagaliau galime pabandyti kartu, nes vienas kitam simpatizavome 15 metų,džiaugiaus, buvau labai laiminga, atrodė, kad pagaliau pradėjo ir man sektis, bet po truputi kuo daugiau i gilūmą, pradėjo lysti tokie negeri dalykai, kad tiesiog nebežinau, labai daug klausimų pradėjo kilti galvoj…Jis nebuvo pasirodo atviras nuo pat pradžių, o kai viskas pradėjo aiškėt, oj kaip apsunko, bet visad rasdavau pozityvo ir gelbėjau jį ir mūsų santykius, prmus metus draugystės ji melavo, kad turi du vaikus, pasirodo ne du o tris, sakau kodėl melavai, sakė bijojo kad pabėgsiu nuo tokio vyro, supykau pradžioj išslydo blaivus protas, ne du o trys, kodėl meluot taip, bet sudeliojau pliusus minusus, nuraminau ir atleidau, nes įvertinau kaip jam sunku buvo prisipažinti, ir kad žmogus bijojo, nes bučiau atstumus, kam reikalingas vyras su trims vaikais? Na toliau bendravome, praeina antri metai, gražu budavo tol, kol tik buvusioji jo nepasmežuodavo, pradzioj nekreipdavau dėmesio, nes viską žinodavau, rodydavo žinutes ka buvusioji svaigsta, prie manęs keldavo rageli, žodziu viską zinodavau, bet erzindavo nuolatos ta tokia situacija.Sakydavau ka tai reiskia, mes esame santykiuose du metus, bet istisai bendrauji su buvusia?tai pykdavo kad klausiu, as megstu atviruma ir konkretuma, o jis pykdavo, klausdavau ramiu tonu, nesibardama, o jis vis seldavo.Per tuos du metus, kiek jis sugadindavo nuotaikų, dienų, per savo buvusią, as jam visa atsidaviau visapusiskai kaip drauge, kaip mylimoji, kaip partnere, kaip psichologe, gydziau siela, pozytivumą palaikiau, nes zinojau kaip tai yra skaudu, kai buvusioji tave pleso ir kartu vaikus nuteikineja pries teva, niekad to nesuprasiu, kam jei du suauge skiriasi tuos vaikus draskyti, yra tevas yra motina, suauge zmones o eina per vaikus!!!visad ji palaikydavau, be galo ji myliu del to atsidaviau, jis ta pati sakydavo kad be manes jam butu sakes, kad lb myli ir neisivaizduoja gyvenimo be manes.Atejo treti metai, pagaliau sulaukiau is jo stebuklingu zodziu, kad gana buvusios terorizavimu, viskas bus tik mes abu…taip apsidziaugiau, pagaliau galvoju galesiu gyventi pilnaverti gyvenima su mylimu vyru.Va cia ir prasidejo, jis taip pasisnekejo su buvusia, kad nebetrukdytu jam gyvent, kad vaikus jis uzaugins ir jie tikrai zinos kas ju tevas…ta kad pasiuto uzpuole ji ir nebesuprantu kas nutiko, nes jis staiga pas mane nesugryzo, as zinodama kad kazkas negerai, nepuoliau jo, bet emiau skambint, nekele, rasyti, neatraso, tada pasirode po dienos pas mane 5min, isivaizduojat???draugaiji 3m o pasirodo 5 min, paprasau paaiskinti ramiu balsu situacija, o jis tik tyli, uzpilu klausimais ramiu tonu, o jis tyli, sakau tai taip iseina ,kad tiek metu man melavai ir viskas buvo pazadai, o tada jis pasoka ir susirinkes daiktus iseina…likau visiskai nesuprasta, skambinu nekelia, telefone tyla, jokiu zinuciu su paaiskinimais, nieko tik tyla, skambinu nekelia, zodziu dvi savaites tyla, as nustojau skambinet rasinet, o tada gaunu zinute, kad vienas kita skaudinam, reik pabuti atskirai!nieko nesuprantu, visa laika jis mane skaudino, kentejau visko, o dabar gaunasi as ji skaudinu, kuom idomu, kad noriu suzinoti kas nutiko, kur dingo viskas, meile, planai, santykiai…na bet elgesi jis kaip nesuauges, nieko nepaaiskines, vel neberaso, tada po dvieju savaiciu paskambina, kaip niekur nieko, ir kalba kad ziauriai pasiilgo, kad gris, viska paaiskins, issisnekesim, bus visjas gerai…ir ka galvojat, jau menesis kai jo nematau, nepaaiskina, ir neskambina, neraso…pagaliau ispasakojau, as negana visa menesi, nevalgau, nemiegu, kankinuos, zliumbiu, stengiuos kvepuot, o cia tokiu dalyku daryti, viena diena zadeti visa pasauli, o kta diena kaip niekur, sori reik pabut atskirai???kas cia per nesamone, esam ne jaunikliai?gal galite padeti suvokti kas cia?daug skausmu…klausiu saves nes skauda kodel paliko?kitas skausmas kodel nepaaiskina?ar tiek tik verta buvau, kad numest nuvalkiota zinute, be paaiskinimu, be nieko?nedraskiau akiu, nesu konfliktiska, visad rasdavau paaiskinimu ir bendru supratimu nuspresdavome kartu…skauda kad vel sugrove mano gyvenima, kuri taip sunkiai atstaciau, skauda kad vel mane tas zmogus stipriai sulauze…skauda kad toks zmogus, sugriove vel visa mano pasitikejima…skauda, kad jis zinojo mane sunku laikotarpi, ir pats ta pati padare, kaip ir mano buves…skauda kad esu neverta paaiskinimu, po visko ka kartu isgyvenome…o skaudziausia, kad viso sito nebutu buve, jei jis pats butu kaip vyras, seniai nutraukes rysius su buvusia, sita kalbedavom, kad visi pykciai tik per ja, vaikus jo dievinu, niekad nedraudziau bendraut su jais, tik skatinau…o ka gavau tyla, begale skausmu, neatsakytu klausimu?ir daug zalojanciu veiksniu, kuriu neimanoma ispasakot…dabar tik beliko juros asaru, bemieges naktys ir vel zombis o ne moteris, kuri pagaliau buvo prisileidusi vyra ir viska visiem atleidus, matau pati kaip zlungu, bet pavargau kovoti su tokiu gyvenimu…
Gal ka galit pakomentuoti, miela Jurga noriu sviesos, gal galite kazka patarti, ar apbudinti kas cia?nes baigiu nusikankinti…
Nuoširdi… Suprantu, kad dabar daug įsiskaudinimo, pykčio ir pasipiktinimo – kaip vyras taip gali, kaip jis drįsta taip elgtis?.. … Turbūt tokia pozicija apsaugo nuo liūdesio, bet ji ir trukdo pamatyti, kad istorija tarsi kartojasi. Jūsų pastangos mylėti ir suprasti, pateisinti vyrą ir savo ribų atsisakymas nepasiteisina, neatneša nei meilės, nei santarvės. Kaip nutinka, kad santykiuose su vyru tampate auka?.. Galbūt bandymai atsakyti į šį klausimą atneštų aiškumą ir padėtų kuriant labiau tenkinančius, abipusius santykius. Sėkmės jums gilinantis į save ir savo gyvenimo paslaptis.
Sveiki,
Mano istorija – pažintis internetu prieš tris metus,skraidymai vienas pas kitą,planai gyventi kartu,o po to -pandemija- susitikimų beveik neliko.Mano žmogus susirgo depresija,ko pasekoje- užsidarė,nebebendrauja(beveik),žinau,jam prisidėjo rimtos sveikatos problemos.
Po keliu mano santuokų – tai buvo gražiausi santykiai,man jis tapo labai artimas..o dabar- visiška nežinia…i klausimą,ar galiu atvykti – tyla…Iš artimų,glaudžių santykių liko to žmogaus kaltė,kad negali man duoti to,ko aš norečiau.Ta liga( depresija) viska apvertė..Labai liūdna.
Sveiki,mano situacija kiek idomi, nutruko 6 metu santykiai dar 2018metais. Kaip ir straipsnyje parasyta fazes buvau,praejau. Depresijoje buvau 5 menesius,kai šeimos nariai bande padet bet isgyjau kai pats sau viena diena pasakiau kad užtenka.Pradziai buvo labai sunkios dienos kai pats save verciau veikti kazka kas galbut tai net ir labai man nepatinka bet tik kad nebegryzt ten kur buvau. Kad ir kaip butu keista bet taip elgdamasis atradau veikla kuri mane isgyde ir iki pat siol yra mano hobis. Per tuos metus iki dabar, buvau susipazines su kita moterim, pradziai suteike nemazai vilciu bet viskas suiro nes kaip supratau pasipainiojo buves jos.Buvo sunku bet jau galim sakyt zinojau ka daryt kad tik negryzt i depresija. Po kurio laiko atsirado vėl moteris,pradzioje buvo labai sunku pradeti santykius, bet vis del to mane paverge,priverte jaustis mylimam, atrodo viskas buvo grazu kol viena diena (tiesiogine to zodzio prasme) atejo pasake jog nebemyli ir nori skirtis.Dar savaite atgal atrodo snekejom apie jausmus ir cia sitaip. Santykiai truko kiek daugiau nei metus. Skausmas,liudesys atrodo vėl tas pats, kol po kurio laiko vėl atsirado kita moteris, kuri vėl suteikia vilciu kad galbut cia tai,zmogumi pasitikejau jokiu draudimu ar zodzio ne nebuvo kol vėl suzinojau jog susitaike su buvusiu… Ir taip jau gyvenu 3 metai, pastovus nusivylimas santykiais ar poziuriu i merginas. Siuo metu nebelendu i santykius,( nors ir yra mergina kuri noretu) bet jau tiesiog bijau.Nejauciu kad esu pasiruoses. Klausimas butu Jurgai, del savo busenos, nuo pat pirmo tokio issiskyrimo 2018 metais, visada jauciausi ir jauciuosi jog esu nelaimingas,lyg kazkas ne taip su manimi kaip tarkim buvau iki tu metu santykiuose. Nu atrodo nebedepresuoju, uzsiemu veikla, bunu su draugais, net ir nebeliudziu taip kaip anksciau bet niekaip nepavyksta sugryzti i save. Nusprendziau kuriam laikui isvykti i uzsieni ten paieskoti saves,pabegti nuo visu gal pavyks kazka pasiekti,nes jau atrodo viska bandziau,siaip idomios visu nuomones gal kas taip pat gyvena ar gyveno kuri laika,pasidalinkit ismintimi kaip islipti is sitos duobės?
Sveiki,
Išsiskyriau pries nepilnas 2 savaites po 3,5 metu draugystes. Tai buvo pirmoji mano meile ir ilgi santykiai.
Isssiskyrem po barnio del nereismingo dalyko, apsikoliojom , jam pasakiau iseiti , jis susirinko daiktus per valanda ir isejo…
Nuo pag pradzou jis mane skaudino ir nevertino, tik nezinau kodel.. Gal kad pats praeituose santykiuose buvo isduotas, tai sh manim elgesi taip, kaip su juo? Per tuos metus buvo daug pykcio, jam rupejo gerimai, dirbo barmenu, pastoviai gryzdavo girtas rytais, nekeldavo man ragelio, buvau radus ir visokiu susirasinejimu, bet nezinau ar jis mane isdave, ar tai buvo tik girto rasinejimai ir norejimas demesio is kitu? Atrodo zmogus nemokejo priimti mano meiles, ar bijojo.. Tiek as jam atleidau, o jam atrodo buvo. nesvarbu niekas… Paskutinio metu reldavau ant jo, viskas nervuodavo, jis nesistenge del mano demesio, o tai privede mane prie nepasitikejimo ir rekimu… O dabar kai jis isejo , atrodo nebemoku gyventi, verkiu, vel kaip skuduras nusizeminau, dar kazka parase , lad as pati kalta del visko, nors jis sugriove viska nuo pat pradziu savo poelgiais ir nesuaugimu.. Teisiog taip sunku , kai tu pirma karta isimylejai zmogu, o jis sutrype tave, suplese ir isejo, kaip nieko blogo nepadares, ir del visko tu esi kalta… Protas suprato jau labai seniai , kad su tokiu vyru kokios ateities, seimos, planu, bet sirdis sruva krauju… Kaip atrasti save? Esu dar tikrai jauna 24 metu, bet atrodo per tuos 3,5 metu pamirsau save ir gyvenau tik juo…
Turbut reik kreiptis pas specialistus, nes nezinau kaip susitvarkyti…
Nes jam atrodo viskas jau tvarkoje, new life, new people, o as jam tik mergina sugriovus gyvenimas per 3,5 metu..Aciu , kad galejau parasyti visa tai
Ačiū už pasitikėjimą, pasidalinimus ir klausimus.
Paslaptis – po didelių emocinių sukrėtimų, lūžių ir netekčių, kurį laiką galime jaustis tarsi „ne savi”, kažin kaip patys sau ne tokie. Juk tenka priprasti prie įvykusių pokyčių, persidėlioti laiką ir energiją. Svetimumo sau jausmas nemalonus ir jei jis užsitęsė, derėtų ieškoti psichologinės pagalbos.
Broken girl – sunku, kai gražūs, dideli ir stiprūs jausmai prisiklijuoja prie netinkamų žmonių ir niekaip nepavyksta jų atplėšti net tada, kai ryšys nutrūko ir nėra prasmės jo atnaujinti, o jausmai ir toliau lieka nukreipti į žmogų, su kuriuo išsiskyrei.
Psichoterapija čia galėtų padėti. Sėkmės jums.
Labas.sunku ir man labai. Atrodo kol kas tik vaistai padeda nurimt. Pragyvenom kartu 16 metu. Turim du grazus sunus. Pries du metus susituokem.pries metus nusipirkom nama. Aisku gyvenime buvo visko ir pykciu ir negraziu zodziu bet sugebejom islikti kartu. Man atrode kad kas nenutiktu mes liksim kartu. Ir dabar pries menesi vyras palaidojo mama. Isvyko y lt. Nebuvo galimybes vykti visiem. Palaikiau ji kaip galejau. Ir jau po triju dienu jis neatsiliepe y mano skambucius atrasydavo po dvieju dienu. Gere kekviena diena.aisku pykau bet bandziau ji pateisint ir laukiau kol grys. Gryzo pries savaite nakti. Ir ta pacia nakti pasake kad jis nebenori gyvent su manim kad jis tik kentejo tiek metu nes buvo vaikai jis gyveno tik del vaiku. Ir kad as visokia bloga isvadino mane visokiais zodziais. Man buvo so kas. As nepasakiau nei zodzio tik nuejus y kambari praverkiau visa nakti. Nesuprasdama kodel taip viskas vyksta. Kita diena jis man pasake as gyvensiu su vaikais be taves tik musu namuose niekur is cia neisiu. Planuojam vel skrist atostogu y lt tik nori pasimt vaikus. Aisku as JAM ju ne duosiu. Visa savaite geria be sustojimo ir del visko kaltina mane. O as net nesuprantu kaip as atidirbu 6 val. Grystu namo isgeriu tablete ir guliu verkiu kartais uzeina isterija ir nezinau kaip man nurimt. Negaliu suprast isvis nieko kas nutiko kodel taip nutiko ir ar tikrai as tokia bloga. Negaliu valgyt negaliu miegot tik rukau be proto daug iki vemimo.jauciu nusivylima pykti nerima. Dreba rankos kojos o sirdis atrodo tuoj issoks is krutines. Bandziau kalbet su juo kas nutiko kad taip greit viska nusprendei. Atsakymas vienas as gyvensiu kaip as noriu. Labiausiai gaila vaiku jie ji labai myli ir patys nieko nesupranta kas vyksta. Nezino kaip jiems persiplest esu as verkianti ir uzsidarius kambari ir tetis kuris zada atostogas vaikam. Vakar priejo sunus ir sako mama tu nieko nesakyk kad tetis musu ne paliktu. Kaukiu vilko balsu. O ka as galiu padaryt ka pasakyt vaikui. Kai mes nuo pat mazens snekejom kad kas benutiktu seima svarbiausia. Einu is proto tikrai einu is proto Pati saves bijau. Nesuprantu nezinau ka daryt ir kaip toliau gyvent ir bijau labai bijau kad greit pasibaigs vaistai
Labai gerbiu jus Jurga jog net nuo 2017m. Dar vis pradedat su sunkumais kovojantiems zmonems paciam dabar yra tikrai nelengva isiskyriau su zmogumi kuri as tikrai mylejau ir tikejau kad eisim iki galo skaudziausia turbut yra tas jog visos tos svajones vestuves , siaip visi sakymai pries keleta dienu jog kaip ji stipriai mane myli ir jog nepaliks mane ir tada bum vakar mes isiskyrem skausmas yra tiesiog neapibudinamas atrodo kad kazka isjunge viduje tikrai budavau vaikinukas kuris sportuoja dirba ir megsta uzsidirbt pinigus dabar guli kas koki pusvalandi isiverki tada vel guli ziuri i viena taska ir kartais labai blogos mintys uzplaukia labai geras straipsnis ir labai dekoju jum uz ji ir jus raset jog jeigu norite gryzti su tuo zmogumi pagalvokite kaip bus po 10-15 m. As ja isivaizduoju sale save tik baisu jog ji neisivaizduoja , nes prisidirbau as :/ tikekimes gausiu atsakyma kaip manot ar imanoma nes istiesu ji teige pries visika pasakyma kad jau vsio ji as paklausiau tai tipo jokio daugiau chatinimo ir pan. Bet snd mes kazkaip truputi vistiek chatinam ar manot jog tai galetu but gailestis ar tiesiog ji dar jaucia kazka as esu labai pasimetes :/
Mano istorija. Kaip pora buvome apie 1 metus, deja bet santykių pabaigoje abu pritarėme pasiūlymui skirtis. Skyrybų vakaras buvo sunkus… Paskutinis momentas, kai vakarop parke tiesiog prisėdome ant suoliuko, ji su ašaromis akyse sakė ar tikrai to nori? Atsakiau, taip. Atsisveikinome. Tą patį vakarą sekė jos ilgos žinutės, skambučiai susitikti ir pan, deja ignoravau. Tuo metu buvau šaltas kai ledas. Po 2 dienų ji parašė ilgą atsisveikinimo žinutę, su padėkojimu už viską. Maniau prasidės mano naujas gyvenimo etapas, juolab, kad tai ir šios vasaros pradžia. Deja po kelių dienų atsitokėjau, tai buvo tarsi pabudimas iš letargo miego. Atsitiko, kad po skyrybų aš ją tarsi iš naujo įsimylėjau… Aš vėl jos stipriai geidžiau, aš jos taip pasiilgau.. Nedrąsiai, ne iš karto, tačiau, užsiminiau jai apie tai, kad pasielgiau netinkamai, impulsyviai ir klausiau ar mes galime būti vėl kartu. Pasirodo paaiškėjo viso to jos atsisveikinimo teksto priežastis. Po mūsų išsiskyrimo, ji jau tą patį vakarą ar kitą dieną pajuto aistrą kitam (žmogų, kurį sutiko labai neseniai, bent jau taip sako). Sužinojus šią naujieną nebeužmigau visą savaitę, blogos mintys mane graužė, kad ir ką bedaryčiau. Neįstengiau dirbti, negalėjau susikaupti. Bandžiau ją atkalbėti nelįsti į naujus santykius, deja ji nebeklauso, liepia man susitaikyti su tuo kaip yra. Praėjo 2 mėnesiai, bandau lysti į naujus santykius, tačiau mintyse vistiek galvoju apie JĄ… Vis galvoju, kad mes kažkada būsim kartu… Kiek dar tai truks..
Josh, turbūt sunku, kai tarsi ir niekur, lyg be jokių rimtų priežasčių, iškyla pasiūlymas skirtis… Atrodo, kad toks rimtas sprendimas buvo priimtas ganėtinai impulsyviai, nepasigilinus, kas verčia taip elgtis. Spėčiau, kad tuo metu būta stiprių jausmų, kuriems praėjus, nebenorite jais pagrįsto sprendimo… Reikėtų pasigilinti į save,kad jausmai neprieštarautų protui, kad priėmęs sprendimą nesigailėtumėte ir nesidairytumėte atgal. Rekomenduočiau pokalbį su psichologu.
Be galo liūdnas periodas- atrodo,nieko nebeliko,kartais aplanko mintys nebebūti,fiziškais jaučiuosi išsekusi,taip pat ir emociškai,bangom…Įvairios netikėtos smulkmenos atneša bangą atsiminimų,kuriuos lydi ašaros.Atsitiktinės pažintys prasideda ir netikėtai pasibaigia,kaip smugiu į paširdžius.
Kada tai baigsis…
Sveiki… mane irgi aplankė išsiskyrimo jausmas…
Seniai jutau, kad mes netinkami vienas kitam, bet kai tikrai jau išsiskyrėm, tai visos dienos be galo liūdnos… dar turbūt man kelia nerimą, kad už nepilno mėnesio mano 30 metis… lyg ir atrodo, kad viskas… Kaip ir save raminu, kad nieko baisaus būti vienai, bet matyt labai norėjosi šeimos ir svajonės dužo.
Ieva, išsiskyrimo skausmas yra neišvengiamas, tačiau jį labai apsunkina, pagilina ir ištęsia laike tai, kad moteris nejaučia savo kaip moters prigimtinės vertės. Kai net suvokiant, jog buvo bandoma kurti santykius su netinkamu partneriu, neaplanko praregėjimas – taigi gerai, kad išsiskyrėme ir padarėme tai dabar. Žiauru, kad nurašote save ir mintyse, jausmuose užkertate kelią savo troškimui išsipildyti. Esate verta gražių, abipusių santykių, jus gerbiančio ir mylinčio vyro.
Žinoma, moters išsipildymas – tai ne tik vyras, vaikai, šeima… Linkėčiau atgauti savivertę ir kurti jūsų vertą, pilnatvišką gyvenimą.
Labas. Si sunku laikotarpti ir as isgyvenu. Po beveik 4 metu draugystes, gyvenimo kartu, tenka atsisveikinti ir sukti skirtingais keliais…labai skauda, labai liudna ir apmaudu, kai zmogus puse metu nieko nesake, kad kazkas negerai, bet po to pasako, kad atsibodo, nori gyventi vienas. O dar atostogos praleistos kartu, gyvenimas jo bute, net miegojimas vienoje lovoje…ir tada galvoji, kiek tame buvo tikru ir laimingu akimirku, o kiek vaidybos, o gal kancios. Tenka palikti jo namus, pradeti viska is naujo, nezinau ar dziaugtis, kad isvis buvo, ar kad dabar viskas baigiasi…
Straipsnis labai puikus ..aciu.,skaitau ir jauciu , kad gyliai savyje tai zinau , bet uzpludus sirdgelai kodel ir vel man taip nutiko . Suprantu , nepateisinau kito zmogaus lukesciu ( man kazko truko ) tad buvau iskeista kas turejo daugiau pliusu ir patiktuku jo akyse ir todel buvau palikta kampe ismokti man pasiusta pamoka , be jokiu paprastu paaiskinimu – tos tikrosios tiesos !!suprantu kadnenorejo daugiau iskaudint negu iskaudino . As nepykstu , atrodo suprantu. Nesususikalbejome , nomokejome to padaryti, bet ir tau neleido to pataisyti . Skaudu tikrai . Tai sumenkina ir labai stipriai . Kaip ismokti toliau savim pasitiketi? Atrodo stengeisi , matyt nepakankamai ar per daug gal..lyg irdrasko vidui lyg ir ne ,bet man sunku nes vis dar esu stipri , noreciau , bet negaliu isiverkti , asaros kazko nebyra – gal butu lengviau . Skaitau visus jusu pasisakymus , kiekvienam matau savo skausmo dalelyte,. Vytukas buvo 10 m vyresnis , bendravom daugiau nei pusmeti, pamacius tik iskart pamilau . Sendien pirmoji diena kai isiskyrem taikiai . Lyg ir bandziau taisyti padeti bet maciau kad nesileidzia i kalbas. Likti draugais ? Ne to norejau ir noriu.. kaip ismokti pamoka jei net nespejau suprasti kodel taip ivyko, mintys susijauke .nezinau nuo ko pradeti gyventi toliau …aciu kad nent jums galejau islieti sabo skausmma ir zinau kad puikiai mane suprasit .
Sveiki. As irgi ta pati isgyvenu kaip ir visi kiti jau trecia diena. Jis pasake, kad viskas baigta trumpai ir askiai per telefona, nes susigincijom del kazkokio kvailo dalyko. Jis nerasao, as irgi, bet taip norisi paskambinti ir paklausit, ar jis tuo sperndimu isitikines. Laikau save is visu jegu, nerasyti ir neskambinti, nes esu supykus ir isskaudinat labai, nes zinau, kad buvau neverta tu zodziu, del musu barnio, nes nepasakaiu nieko, kad ji taip supykdyti. Tai jau ne pirmas kartas, kai jis pasako baigta per kazkoki musu barni, bet as visada budavau ta kuri prasydavo ir maldaudavau sugrizti ir nepalikti manes, zemindavaus ir paskui pykdavau ant saves, kodel as vel nusizeminau, matyt del to, kad ji labai myliu. Jis vis sugrizdavo, gal del gailescio, o gal kad mylejo mane. Visada sake, kad myli mane labai. Nebenoriu vel nusizeminti ir nusileisti savo principam, ir vel rasyti ir maldauti, kad sugrzitu. Per preis paskutini barni, kai jis man pasake, kad viskas baigta ir paskui vel susitaikem, as pasakiau, cia paskutinis kartas kai as ji bandau sustabdyti, nes daugiau to nebus jeigu jis dar karta man pasakys, kad nenori toliau testi.
Musu draugyste buvo labai komplikuota, bet buvo ir graziu akimirku. Nepasakosiu, musu draugystes, nes ne visi gales ta suprasti. Kartu varinejom 3.5 metu, ir vat taip paeme kaip suni ir pavare, nes uzejo pykcio priepuolis, nes jis labai impulsyvus.
Nezinau, ka galvoti ir kaip elgtis. Vis analizuoju ta diena, bandau atgaminti ka as ne taip pasakiau, kad privedziau ji prie sito sprendimo vel. Skauda sirdi be galo, jauciuosi labai iskaudinta ir pazeminta, mano sirdis suplesyta i gabalelius ir sutrypta su zemem. Bandau uzimti galva kazkuom kitu, bet sunku mintis nukreipti. Vis galvoju, ka jis jaucia siuo metu, ka jis galvoja, kodel su manim pasielge taip. Manau, jeigu kazka labai myli, to niekada nepasakytum, bet jau cia man atrodo, nes as niekada tokiais zodziais nesisvaidziau, nor pykciui uzejus, kartais ir norejos pasakyti, bet visada save sulaikydavau, nes bijojau, kad galiu padaryti zala musu draugystei negriztamai.
As zinau, jis neparasys ir nepaskabins, nes yra labai uzsispyres. As jam kazkada sakiau, kad jis mane viena diena praras, kad yra toks uzssipyres ir toks impulsyvus savo zodziuose. Matyt, ta diena atejo, as pavargau buti metoma. Jeigu, jis tikrai nores mane susigrazinit, as manau, parasys ir atsiprasys, na bent jau atisprasys ir graziai issikirtumem, bet ne taip… Tai isbandymas man ir jam, ar as busiu stipri ir nebenusizeminsiu, ir jeigu jis tikrai mane myli, jis gali tai irodyti ir man paraysti. Nors, as tuo labai abejoju… Jis mano ta dalele, be kurios as jauciuosi tuscia. Niekada nejauciau tokiu stipriu jausmu, tik jam. Giliai sirdi, jauciu, kad viskas baigta, bet vis dar tuliu maza dalele vilties, kad jis sugris. Nezinau kaip elgtis, ar parasyti ka nors ar palikti viska kaip yra.
Vakar tik atradau si puslapi, ir siandien nusprendziau parasyti kaip as jauciuosi, nes taip norisi islieti sirdi, kad lengviau kazkiek butu.
Stiprybes visoms sudauzytom sirdims!
Na ir as perskaiciau straipsni, straipsnis issamus, priverciantis tikrai pagalvoti, kad tas jausmas laikinas… Ir as dabar tik pirma savaite gyvenu su siuo jausmu… Issiskyrimo iniciatore buvau as, nes tiesiog is vienos puses pavargau nuo tokiu santykiu. „Tokiu”, tai yra santykiai, kurie pilni priekaistu, kaltinimu, nepasitikejimo, kontroliavimo… Be abejo buvo ir daug nuostabiu akimirku, buvo daeita iki suzadetuviu, bet… Aisku dabar atrodo pamirsau kas buvo bloga ir gyvenu tik buvusiomis graziomis akimirkomis. Myliu beprotiskai, visa savo gyvenima tuos 2,5 metu skyriau vien tik jam, atsisakiau draugu, teturejau viena deauge, su kuria galejau nevarzomai bendrauti, bet iseiti atsigerti kavos, ne. Nes vengiau po to galimai busianciu konfliktu. Mano pasaulis sukosi vien tik apie mano ta antra puse. Be abejo, daug gavau ir pamoku is siu santykiu. Ir per ta visa laikotarpi lipdeme santykius 3 kartus, o dabar nusprendziau, kad 4o nebereikia, jis nieko nepakeis… Dar pradzioje svarsteme, kad gal pavyks versti svaru lapa, taciau daugiau pagalvojus supratau, kad as gal ir sugebesiu ta lapa atversti, bet ar jis sugebes tai padaryti, cia klausimas… Dabar atrodo nera gyvenimo… Atrodo duzau i tukstancius daleliu… Ir nebeiseina man ju surinkti i viena vieta… Zinau, kad jam be proto dabar sunku ir kuo daugiau galvoju apie ji, kaip jam sunku, tuo labiau man darosi sunku. Zinau, kad tikrai reikia laiko, bet dabar atrodo, kad tas laikas, kai man bus geriau, neateis… Kaip visa sitai isgyventi, kaip suprasti, save itikinti, kad sis pasirinkimas buvo geras… Nes dabar dvejoju, atrodo, o gal reikejo meginti, o gal cia toks musu kelias i darnius santykius buvo… Bet is kitos puses, as jutau, kad jauciuosi nelaiminga. As neturejau siuose santykiuose jokiu pomegiu, palikau niuri, liudna, nekalbi, nors iki musu santykiu pradzios budavau pozityvo bomba… Neturejau siuose jokiu tikslu, vienintelis tikslas buvo sukurti grazia seima, sukurti darnius santykius… Bet deja…
Praėjo beveik mėnesis, o man vis dar tai atrodo įvyko vakar…. Mėnesis nuo to laiko kai sužinojau, jog ji man vienerius metus buvo neištikima… su mano geriausiu vaikystės draugu. Sunkiausia tai, jog tenka ją matyti su juo labai dažnai, tenka matyti jos vaikus su, kuriais aš užsiimdavau tol kol ji būdavo kartu su juo. Vis dar nepajėgiu išsilaisvinti nuo fakto, kad jos nebėra, o viskas buvo melas ir apgaulė.
Sveiki. Buvome kartu beveik 4 metus. Man 32 metai. Tai buvo pirmieji mano santykiai gyvenime. Draugystė buvo tiesiog nuostabi, tikrai plaukiojome meilės jūroje, na net nemoku apsakyti kaip gražiai bendravome. Tvirtai žinojau, jog tai man gyvenimo moteris. Jaučiau, jog ji mane myli, manimi rūpinasi esu jai svarbus. Atidaviau visą širdį, visa save. Ji nuolat tai primindavo ir mane labai vertino. Žinoma planavome šeimą, naujus bendrus namus, buvau jau pasiruošęs pirštis. Santykių metų visada buvau nuolankus, ir man tai netrukdė, net nežinau atrodė elgiuosi teisingai. Prieš mėnesį susipykome, na gal aš parodžiau principus, ir nerašiau jai dvi savaites. Prieš dvi savaites socialiniuose įrašuose pamačiau įrašą jog ji įsipareigojusi kitam. Tai pamatęs numiriau, supykau, gražiai jai parašiau, jog jos nekenčiu ir ji yra man mirusi. Tada prasidėjo, svorio kritimas, nemiga, išsiblaškymas, širdies skausmas, ašaros ir visa kita. Po keletos dienų ji paprašė susitikti. Pagalvojau, jau geriau vadovautis protu, ne pykčiu ir susitikau. Pamačiau, jog ji taip pat labai kenčia, paaiškino, jog taip pasielgė norėdama man atkeršyti už nerašymą, bei prie to prisidėjo alkoholis, kodėl tai įvyko. Aiškino, jog manęs nenori prarasti, esu jo gyvenimo meilė ir panašiai. Mačiau, kad ji kalba nuoširdžiai. Per nebendravimo laiką jai parodė dėmesį pasiturintis ir vyresnis vyras. Ji sako gavosi labai negerai čia, vis atsiprašinėjo. Aiškino, yra šiuo metu labai pasimetusi paprašė keletos dienų nusiraminimui. Sekančias dvi dienas jutau, kad aš jau be galo svarbus ir reikalingas. Praėjus dar keletai dienų, ji pasakė, kad mūsų keliai skyriasi, išeina pas vyresnį, visai nepažįstamą. Tačiau manęs maldavo nenutraukti bent minimalaus bendravimo, nenori manęs prarasti, sako jog mes tikrai dar būsime kartu, prašo net būti meilužiais ir pan..man tai girdint na ir pikta ir nesuprantama. Labai kaltinu save, jog nespėjau jai suteikti tos šeimos ir namų. Žinau, jog vienintelis kelias tai įveikti, yra ją paleisti ir pamiršti. Tačiau labai to nenoriu, be galo skaudą širdį, neapsakomai kenčiu jaučiu sveikatos problemos prasidėjo, tačiau na niekas daugiau nerūpi, kaip tik ji. Nykstu kaip žmogus kaip asmenybė. Nebežinau ko griebtis. Prašau, padėkite savo patarimais, išgyvenimais. Man labai to reikia. Ačiū
Išsiskyrimai ir vėl grįžimai, bandymai taikytis neša daug vilčių, abejonių, nusivylimų, taip pat kaltės, kuri pridengia bejėgiškumą. Bendrai, bejėgiškumo išsiskyrimų istorijose daug. Jo daug ir santykiuose. Kai su šiuo jausmu (o ir visais kitais jausmais) neišbūnama, jie ir nesikeičia, persikelia į kūną, vėliau gali trukdyti užmezgant naujus santykius.
Rekomenduoju kreiptis psichoterapijos ir išsivaduoti iš sunkių emocinių būsenų bei bandyti išsiaiškinti, kas trukdė išlikti ryšyje ir santykyje. Stiprybės ir sėkmės
Sveiki man dabar tokia deoresija pasidare.8 metus prabuvom kartu,ir sugalvojo skirtis,pasake kad nieko is musu nebebus,kad jau nieko nebejaucia.ir tame skaudu kad bendrauja su kitu kur man i sirdi lyg durklas duria.o issiskyrimo problema tai pats kaltas per daug dirbau,daznai virsvalandzius dirbu ir bunu namie 2-3 dienas per savaite,ir kita problema nerodziau demesio nes viska sujauke nuolatiniai komoiuteriniai zaidimai.ir gyvenimas taip pasunkejo kad net darbe nebesugebu normaliai dirbti,bandau slepti asaras.nemiegios naktys.kaip reikes isgyventi vienam bus sunku.nes esu anglijoje ir jokiu draugu neturiu.likes vienas visko gali nutikti del depresijos.negalvojau kad taip sunku bus issiskirti ir kiekviena minute galvot ka reikes daryti atsikelus kai nieko nera salia,visa laika vienatvei buti. Nera su kuo pabendrauti.mintys sukasi i blogiausia scenariju kuri nelinkeciau niekam.
Sveiki, labai smagu skaityti Jusu istorijas, nes man toks vaizdas kad tik as viena kenciu sitoj zemej. Net lengviau kazkiek paskaicius. Istorija tokia, kad pragyvenome 7 metus. Per tuos 7 metus buvo daug visko, ir smurto ir neistikymybes. Buvome susituoke taciau oficialiai isiskyrem po 5 metu bet vienas be kito negalejom ir vistiek po skirybu gyvenom kartu. Esu visiskai toksiskuose santykiuose, pabunam 3 savaites viskas gerai atrodo stengiasi but kartu rupintis vaiku (6m sunus ) bet poto jam turbut atsibosta tas ramus gyvenimas ir prasideda draugai gerimai ir t.t suranda preteksta susipykti ir iseina. As isgyvenu jau nezinau kiek kartu skirybas, nes poto visada atleidziu, atsipraso kad daugiau taip nebus ir vel viskas gerai. Nezinau kaip isgyventi skirybas, nes jis visada gryzta ir poto bando taikytis taip as esu kazkokiam uzburtam rate is kurio negaliu iseiti, prarasta saviverte tikejimas kad rasiu kazka geriau, nors esu labai isvaizdi sportuojanti daug metu ir su finansais. Sekasi labai gerai. Santykiuose nelike nei pagarbos nei pasitikejimo as pati nezinau kodel as bunu su tuo zmogum ir atleidziu nors protu aiskiai suvokiu kad nieko gero nebus. Jis manes negerbia nera zodziu kuriais nebutu isvadines kaip susipykstam aisku ir as pasakau labai daug bjauriu dalyku. Kaip atgaut saviverte ? Kaip padeti taska ir paprasius atleidimo tiesiog laikytis savo ?? Kaip suprasti kd esu verta geresnio gyvenimo ? Kaip isikalti i galva kad tikrai galiu susirasti kita geresni nei jis ? Nes man pasamonej atrodo kad as liksiu viena visam gyvenimui o jis bus laimingas su kita … vien ta mintis mane prazudys, nezinau is kur tos stiprybes gauti. O tas jausmas sirdi tai kvepuot neleidzia
Šį vakarą mane paliko vaikinas. Grįžau vėlai iš darbo jo gimtadienio išvakarėse ir jis norėjo su manimi pasikalbėti apie “mus”. Pokalbis buvo neilgas, jis priėmė sprendimą nutraukti mūsų santykius. Kartu esame virš 6metų, virš 5 metų gyvename kartu. Šiąnakt turbūt neužmigsiu, todėl internete ieškodamas pagalbos atklydau čia. Jis mane myli, tačiau jaučia, jog aš stoviu vietoje ir manyje per mažai ambicijų. Jo gyvenimas prieš pusmetį labai pasikeitė, o aš, jo akyse, vis dar ten pat.. nežinau, ar tai tinkama priežastis, bet ar būna tinkamų. Kol jis kalbėjo, aš tiesiog stengiausi kvėpuoti, jaučiau kaip sukasi galva, galvoje milijonai minčių, bet tuo pačiu ir tuščia. Keista, ašara man neišriedėjo, tiesiog nesupratau kas vyksta. Pirmosios mintys buvo apie tai, kad man reikės išsikraustyti, o tai padaryti bus su ku, ir apie mūsų katiną. Negaliu patikėti tuo kas įvyko, negaliu patikėti , jog žmogus , su kuriuo jaučiausi saugus, mane palieka dėl mano “mažų ambicijų” reikalaujančio darbo. Jaučiuosi, kad demonas, kuris kasdien tyliai kalbėdavo mano galvoje šiandien prakalbo jo lūpomis. Aš pats apie save taip galvojau, tiesiog bijojau šiuos žodžius išgirsti. Ypač iš mylimo žmogaus, ypač kaip priežastį nebebūti kartu. O dar ryt jo gimtadienis…. Keistas tas gyvenimas. Išeidamas į darbą su šypsena išgeri puodelį kavos, o grįžęs gali suprasti, jog nei namų, nei sielos draugo juose jau nebėra.
Sunku, kai tenka atsisveikinti su žmogumi, kai sieja stiprūs jausmai ir intymumas. Ne mažiau sunku atsisakyti ir iliuzijų, kad panašiai žiūrime į pasaulį, turime bendras vertybes. Labai skaudu sužinoti, kad partneris į tave žvelgia kaip į kokį daiktą, pvz. megztinį, kurį galima „išaugti” ir išmesti.
O vis dėlto, gal ir į gerą, kad vertybinės pozicijos išsiskyrė dabar, o ne po 3,5,10 m…Atsisveikinti ir atgedėti reikės, bet po truputėlį bandykite ieškoti prasmės: kam reikėjo būti kartu? Ką per tai gavote, ko išmokote?.. Kam reikėjo išsiskirti?.. Ką per tai gavote? Kuo jūs jau visiškai kitoks, nes tai patyrėte?
Jau praėjo metai po to, kai mane paliko vyras. 17 metų santuokos iširo per vieną dieną, kai jis pasakė, kad „nebemyliu tavęs”… Šokas man buvo, kokia meilė, apie ką mes?! Juk po 17 nuostabių santuokos metų yra daugiau nei meilė!
Pasirodo atsirado naujas aistros/mūzos objektas! Jį aplankė taip seniai patirtas įsimylėjimo jausmas, kuriam negalėjo atsispirti.
Aš ne apie jį, aš apie save 🙂 Išgirdus, jog esu nebemylima išgyvenau tokius jausmus, kad atrodė tokių negali pas mane būti. Tai buvo baisiau nei artimo žmogaus mirtis! Kad ir kaip taip baisiai skamba, bet žlugo visa mano ateitis! Tačiau visais būdais save gydyti bandžiau. Visiems pasakojau kas man atsitiko, pasirodo man tiko išsiverkimo metodas. Ėjau į visus susibūrimus, bendravau su žmonėmis, psichologo konsultacijos, afirmacijos, meditacijos, rebefingas (šis man labai padėjo), užsiregistravau pažinčių svetainėje…susikurdavau bent po vieną pasimatymą į dvi savaites. Pradėjau sportuoti, skaityti, labai veiksmingi šokiai namuose (youtube kanale yra linksmų šokius vedančių veikėjų). Tobulėjimo stovyklos…galiu vardinti daug, bet galiu parašyti, aš pagijau!!! Neatleidau dar buvusiam vyrui, bet galiu drąsiai teigti, aš išgyvenau daugybę gerų patirčių vien dėl to, kad jis mane paliko. Dar baru save, kad pasidžiaugiu dėl buvusiojo nesėkmių, tačiau visiškam atleidimui dar reikia šiek tiek laiko.
Būkite drąsūs, išgedėkite tas baisias išsiskyrimų akimirkas, tačiau ženkite toliau, gyvenimas nuostabus ir pilnas neatrastų galimybių!
Sėdžiu, skaitau ir žliumbiu dėl kiekvienos istorijos. Kiek skausmo, kiek sudaužytų gyvenimų. Tikiuosi, tie, kas rašė 2018 jau atsitiesė. Mano pačios istorija taip pat nelengva. Su vyru išgyvenome 14 metų. Deja, jis buvo alkoholikas, bet dariau viską, kad jam padėčiau, nors tikrai nebuvo vertas. Nesileisiu į detales. Galų gale ryžausi skyryboms. Tada grįžusi namo, radau jį pasikorusį. Gyvenimas gal ir palengvėjo, bet kaltės jausmas, apgailestavimas dar ilgai nepaliko. Stiprybę radau tikėjime. Po kokių 2 metų susipažinau su žmogumi, bendravome apie 2 metus, bet tai nebuvo TAS žmogus. Palikau jį nieko nepaaiškinus… tiesiog nepajėgiau sakyti kokių nors negerų žodžių, tik tiek, kad jis mane erzina. Nes iš tikrųjų nebegalėjau ištverti su juo, erzino viskas. Ir štai, praėjus vėl apie porai metų susipažinau su man nuostabiu žmogumi. Protingu, išsilavinusiu, tikinčiu, puikaus skonio ir t.t., jis buvo mano idealas! Bendravome intensyviai porą mėnesių, tris kartus buvome susitikę (atstumas). Bet jaučiau, kad kažkas ne taip. Dažnai ignoruodavo mano meilias žinutes, nenorėjo kalbėtis, o tik rašinėtis. Ir kai kalėdoms pasiūliau atsiųsti pyragą (tik pyragą!), jis pasakė, kad aš per daug įsisvaigusi. Nors pats tam davė pretekstą ne kartą. Tiek veiksmais, tiek žodžiais, ateities planais. Atrodo, pats žmogus blaškosi, neapsisprendęs, nes turėjo irgi skaudžių patirčių, tai deklaruoja meilę, tai ignoruoja. Tačiau tas mano pyragas viską sugadino, ar nulėmė. Parašiau keletą „Labas” ir nesulaukiau jokio atsakymo. Šiandien, po trijų „labas” jau nieko neberašau. Siaubingai skauda, ypač dėl to, ko dar nebuvo, ir dėl to, kas buvo. Bet nekeikiu jo. Tik galiu padėkoti už tą nuostabiausią trumpą laiką kartu ir parodytą kitą pasaulį. Atsitraukiu. Linkiu jam laimės. Tegul ramiai apgalvoja, ar jam reikia manęs, ar ne. Skaudėti skauda labai, bet turiu būti stipri. Prieš akis Kalėdos…, gal įvyks stebuklas. Jei ne, vadinasi, ta kelionė mūsų buvo trumpa ir reikia tai priimti. Dėkoju Dievui, kad buvau sutikusi tokį nuostabų žmogų!
Gal kas nors pasimokys ir iš mano istorijos.
Pas mane irgi labai skaudi situacija. Susituoke 8metus turime du nuostabius vaikucius. Taciau po pokalbio zmona pasake kad issbleso jausmai ir nezino ar myli, man iskart buvo sokas ir labai daug asaru. Aisku pokalbis vyko gan ramiai be barniu, supratau kad buvau uzsimerkes kokiu klaidu padariau tiek as tiek ji.
Atskirai gyvenam 4dienas, su ja matausi kiekviena diena nes yra du vaikuciai, labai skaudu, daug verkiu, atrodo nenoriu jos paleisti, kiekviena diena baime ima, depresija ir t.t Noreciau isgirsti jusu patarimus kaip elgtis, ar paleisti ta zmogu ar ne, nes supratau kad labai myliu ja.
TO Kelias2022
Nemanau, kad nemyli. Meilės jausmas tai sąmoningas pasirinkimas būti kartu ir vienam dėl kito stengtis, tai ne loterija ir ji gali tęstis visą gyvenimą. Čia daugiau gal nuovargis, neįvertinimas, jausmas, kad tapai partneriui ne prioritetas ir dar daug visko gali būti. Manau pirmiausiai turi būti išsiaiškinta ir atsakyta sau ir partneriui ar norima būti kartau, jei taip, viską galima padaryti. Bus sunku, bet viskas įmanoma, tam gali padėti reikiami specialistai. Viską nutraukti yra lengviausia, bet tai ne sprendimo būdas. Tokia tai mano nuomonė, tai periodas kai būtina kalbėtis labai ramiai be kaltinimų ir „etikečių”. Ir pradėti pokyčius pirmiausiai nuo savęs.
Ieva mano istorija lygiai tokia pati. Tiesiog nusprendziau palikti zmogu po 5 metu….. Kaip noretusi abejom pabendrauti.
Na ir as perskaiciau straipsni, straipsnis issamus, priverciantis tikrai pagalvoti, kad tas jausmas laikinas… Ir as dabar tik pirma savaite gyvenu su siuo jausmu… Issiskyrimo iniciatore buvau as, nes tiesiog is vienos puses pavargau nuo tokiu santykiu. „Tokiu“, tai yra santykiai, kurie pilni priekaistu, kaltinimu, nepasitikejimo, kontroliavimo… Be abejo buvo ir daug nuostabiu akimirku, buvo daeita iki suzadetuviu, bet… Aisku dabar atrodo pamirsau kas buvo bloga ir gyvenu tik buvusiomis graziomis akimirkomis. Myliu beprotiskai, visa savo gyvenima tuos 2,5 metu skyriau vien tik jam, atsisakiau draugu, teturejau viena deauge, su kuria galejau nevarzomai bendrauti, bet iseiti atsigerti kavos, ne. Nes vengiau po to galimai busianciu konfliktu. Mano pasaulis sukosi vien tik apie mano ta antra puse. Be abejo, daug gavau ir pamoku is siu santykiu. Ir per ta visa laikotarpi lipdeme santykius 3 kartus, o dabar nusprendziau, kad 4o nebereikia, jis nieko nepakeis… Dar pradzioje svarsteme, kad gal pavyks versti svaru lapa, taciau daugiau pagalvojus supratau, kad as gal ir sugebesiu ta lapa atversti, bet ar jis sugebes tai padaryti, cia klausimas… Dabar atrodo nera gyvenimo… Atrodo duzau i tukstancius daleliu… Ir nebeiseina man ju surinkti i viena vieta… Zinau, kad jam be proto dabar sunku ir kuo daugiau galvoju apie ji, kaip jam sunku, tuo labiau man darosi sunku. Zinau, kad tikrai reikia laiko, bet dabar atrodo, kad tas laikas, kai man bus geriau, neateis… Kaip visa sitai isgyventi, kaip suprasti, save itikinti, kad sis pasirinkimas buvo geras… Nes dabar dvejoju, atrodo, o gal reikejo meginti, o gal cia toks musu kelias i darnius santykius buvo… Bet is kitos puses, as jutau, kad jauciuosi nelaiminga. As neturejau siuose santykiuose jokiu pomegiu, palikau niuri, liudna, nekalbi, nors iki musu santykiu pradzios budavau pozityvo bomba… Neturejau siuose jokiu tikslu, vienintelis tikslas buvo sukurti grazia seima, sukurti darnius santykius… Bet deja…
As po labai skausmingu skyrybu, net praejus 3 metams neatsigaunu.. Nepaleidziu zmogaus .. Isgyventa kartu 20m… Suku kaip plokstele ta pati per ta pati.. kaip ejom, darem, keliavom.. niekaip neina suvokti, kad nk nieko apie ta zmogu nebezinosiu, nebepasiguosiu jam, nebeissipasakosiu.. jauciua, kad gyvenimas eina pro sali.. paciai labai baisu, negi taip ir nugyvensiu gyvenima.. egzistuoju..
Kai partneriai yra emociškai priklausomi vienas nuo kito, išsiskyrus laukia atsiskyrimo darbas. Jis gali labai gasdinti ir bauginti. Emocinis susiliejimas (dėl kurio aukojami nuosavi jausmai, mintys, idėjos, socialiniai ryšiai) išsiskyrus niekur nedingsta. Jam esant, itin baisu iš tikrųjų likti vienam, atsakingam už save, savo jausmus ir būsenas, savo gyvenimą. Tada gręžiojamasi atgal; formuojamos iliuzijos apie tai, kad kažkaip galėjome ar būtume galėję likti kartu.
Žinoma, tai egzistencija, tikrai ne pilnavertis ir pinakraujis gyvenimas (kaip, beje, ir santuoka, pagrįsta susileijimu ir emocine priklausomybe).
Reiks drąsos ir ryžto nuplėšti prikepusį pleistrą, susitaikyti su tuo, kad žaizdos kraujuos ir skaudės. Paguoda gal tik ta, kad šis skausmas gali vesti į laisvą, prasmingą ir asmenišką gyvenimą.
To ir linkiu visiems, keliaujantiems per išsiskyrimą.
Sveiki,
Prieš gerus metus išsiskyriau po 3 metų partnerystės, atrodo,buvo išgedėta, pradėjo rastis vietos kitiems santykiams.Įvyko nauja trumpa pažintis ,nesėkminga -ir vėl 😪 – žiaurus kritimas į duobę ,prisiminimai apie buvusį partnerį, gilus sielvartas,gailestis padarytų klaidų. Atrodo ,kad laikau apsikabinusi lavoną.Liūdesys begalinis, labai skauda.Kaip tai išgyventi, atrodo, pabaigos tam nėra? Ačiū.
Sveiki,
Jau du mėnesiai kaip po gražios draugystės ,kuri truko tiktai tris mėnesius esu tiesiog palinkta. Per tą laiką aš sugebėjau jį pamilti ir labai prisirišti, kadangi jis buvo ir dėmesingas ir rūpestingas ir gerai pažįstamas dar iš jaunų dienų (tuomet juo žavėjausi, jis man buvo vyro pavyzdys, nors vyresnis 9 metais). Jis į mano gyvenimą įsiveržė kaip viesulas, sužadino mano jausmus, suteikė begalę vilčių, garsiai kūrė ateities planus, sakė, kad esa išsiskyręs (pirma žmona jo buvo mirusi, tą aš žinojau, o jis pasirodo buvo vedęs antrą kartą moterį iš Santpeterburgo su trim dukromis, apie tai aš sužinojau daug vėliau). Jis iš mano gyvenimo pradingo irgi kaip viesulas dingsta, vieną minutę kartojo, kad su manimi jam labai gera, o už kelių minučių atsisveikinant jau sukosi nuo manęs (nes matomai niekaip nedrįso pasakyti, kad tai mūsų paskutinis susitikimas, nes jis nusprendė susigrąžinti žmoną). Aš juk jo kiekvienu žodžiu iki tol tikėjau ir juo pasitikėjau nors man jau virš šešiasdešimt, tad jo elgesys su manimi tiesiog sužalojo mano visą kūną, sudaužė mano širdį, atrodo, kad pasaulis suskilo į gabalus ir visus jausmus išsinešė jisai, esu tiesiog dabar šalta ir bejausmė, pagalvojus apie jį, iš vidaus sukyla skausmas, dažnai byra ašaros, mintimis jo paleisti vis nesugebu, labai ilgiuosi. Aš dar dirbu, tai darbe irgi dažnai mintys keliauja į praeitį, laisvalaikį stengiuosi leisti visuomeniniuose renginiuose, bet nejaučiu kol kas pasitenkinimo, po darbo pagal galimybes vaikštau su šiaurietiškomis lazdomis iki pavargimo, galvoje dažnai sukasi įvairūs meilės žodžiai, tai pradėjau mintis ant popieriaus sudėti eiliuotai, taip savo dėmesį sutelkiu nors kuriam laikui, bet nežinau, kiek viskas taip tęsis, tiesiog labai sunku iš vidaus. Ar galim praeitį pamiršti, jei ji buvo tokia miela? Ar galima užsimiršti, nors puikiai suprantu, kad esu palikta, kaip nereikalingas daiktas, kuriuo naudojamės tol kol reikėjo (juk mudu gražiai bendravome,tol kol jisai buvo vienas, nes aš jam buvau įdomi pašnekovė, graži moteris su kuria jis viešai eidavo ir draugams mane pristatydavo, kuri rūpinosi juo), o po to išmetamas…
Prašau patarkite, kaip susitvarkyti su savo jausmais, kaip sugrįžti į gyvenimą koks jis buvo iki tol
Kai nutrūkus ryšiui nepavyksta emociškai iš jo išeiti, žmonės tai vadina meile, tačiau tai panašiau į įkyrų apsėdimą. Kodėl ryšys tapo toks kibus, kodėl jis vis dar laiko? – individualaus darbo reikalaujantys klausimai. Tikėtina, kad į partnerį buvo sudėta daug to, kas priklauso mums patiems. Savo lūkesčiais ir poreikiais sveikiausia rūpintis patiems. Kas nutiko, kodėl tapote lengvu grobiu medžiotojai ar žvejui?.. – turbūt jis/ji instinktyviai žinojo, ant ko kibsite.
Laisvė ateisi, kai gerai pažinsite save, savo poreikius, lūkesčius ir jų patenkinimo būdus; kai tai, kas buvo sužadinta per ryšį ir santykį taps jūsų dalimi už kurią būsite dėkingi ir tai galės gyvuoti net ryšiui pasibaigus.
Iš tikrųjų yra nuostabu patirti stiprius, galingus jausmus. Vargina, jei norime nuolat būti jų keliami ir nešami; atsisakome matyti ir pripažinti tikrovę.
Gal tekę girdėti istoriją apie Piterį Peną – amžiną, skrajojantį berniuką?.. Jis moka žavėti, jo lengvumas pritraukia ir pakylėja. Bet net jie tai įvyksta, svarbu neužmiršti motinos žemės – neatitrūkti nuo jos tiek, kad žiauriai kristume ir susižalotume. Kita vertus, jei taip įvyko, teks kantriai gyti ir sveikti. Visiems sėkmės.
Sveiki,
Jau greitai metai, kai supratau, kad būsiu palikta ir paliko. Paliko skaudžiai…prieš beveik metus pajutau, kad kažkas ne taip. Santykiai buvo mūsų tokie, kad, aš buvau ta antra, ne gėda prisipažinti. Susitikdavom labai dažnai, tiek aš pas jį tiek jis pas mane važiavom, keliavom kartu ir visa tai tęsėsi 7 metus. Abiem buvo gerai, nors nei vienas niekada nepripažinom jokių jausmų, bijojom tikriausiai, o gal jų ir nebuvo. Taigi, prieš beveik metus, pajutau, kad manęs vengiama, kad mažiau bendraujama, kad nebeįdomu ką veikiu ir kuom gyvenu. Bet vis paskambinama, vis kalbama, kad jam dabar labai blogai, kad jo bėdos didelės (išsakė man jas, neviešinsiu) ir, kad viskas susitvarkys. Na, laukiau, tikėjausi. Nors nuo pirmos dienos vengimo pradžios supratau, kad viskas. Jau nuo tos dienos pradėjau jį paleisti. Aišku, aš jam viską išsakiau kaip jaučiuosi, ką išgyvenu ir ko man trūksta, bet vėliau supratau, kad veltui. Kai trūko kantrybė mano, nes su kiekvienu skambučiu vis gaudavau viltį, kad kai susitiksim jis man viską paaiškins ir aš viską suprasiu, aš jam pasakiau, kad žino kur mane rasti ir jei norėsi rasi ir paaiškinsi. Po keleto savaičių jis pasiūlė susitikti. Susitikus pasakė, kad turi kitą šeimą, paliko savąją, savo biologinį vaiką ir, kad viskas baigta. Į klausimą kodėl ir kas atsitiko, gavau atsakymą, sutiko moterį ir per minutę suprato, kad viską turi mesti ir lėkti paskui ją. Ji taip pat turi šeimą, vaikus. Aišku paliko savo vyrą ir jie kartu. Pokalbio metu taip pat paaiškėjo, kad niekada nieko per tuos 4 metus tarp mūsų ir nebuvo, jokių santykių, kelionių, kad aš viską išsigalvojau ir gyvenau svajonėse, čia jis taip pasakė man. Taip pat supratau, tai ką senai įtariau, kad tai žmogus didelis manipuliatorius, melagis, netęsiantis savo žodžio ir pan.. Tik va kažkaip viską suvokiu ir viską susidėlioju, kad jis man tikrai nereikalingas, kad tikrai nieko daugiau nebus ir viskas baigta, bet kodėl taip skauda? Kodėl po tiek laiko dar nepagerėja?
Faktai, sąmoningas ir racionalus žinojimas ne visada tampa pažinimu, padedančiu orientuotis tikrovėje.
Galima gauti gausybę įrodymų, kad žemė apvali, bet vis tiek įsicaizduoti ir jausti ją esant plokščią…
Panašiai gali būti ir su žmonėmis bei santykiais. Nepatenkinti poreikiai bei su jais susiję neįsisąmoninti jausmai bei vaizdiniai yra stiprūs klijai, kurie prilipdo žmones prie kitų žmonių, iš kurių ir tikimasi atsako – poreikių patenkinimo: saugumo, priėmimo, pripažinimo, pagarbos ir meilės, vertės atspindėjimo. Kartais tai visiškai neįmanoma, nes kad ir kaip stipriai tikėsite, žemė nesuplokštės.
Štai taip ir būna, kad apsimelavęs manipuliatorius, vėjo pamušalas, dvogibą/trigubą gyvenantis vyras vis tiek atrodo geidžiamas ir patrauklus, atsidavęs, dėmesingas ir rūpestingas. Na, gal šiuo metu turintis kažkokių problemų, kurios trukdo toms puikioms savybėms pasireikšti, bet kada nors jis viską paaiškins ir viską sutvarkys…
Ieškokite, kas trukfo matyti tikrovę ir atitinkamai joje susiorientuoti. Pažįstant savo žaizdas ir nepatenkintus poreikius, atsiranda daugiau laisvės ieškoti jų patenkinimo. Sėkmės!
Viskas prasidėjo prieš 1.5metu, kai išsiskyriau su drauge su kuria pragyvenau 4metus. Skirybu iniciatorius buvau aš, nes tiesiog pajutau, kad santykiai kaip brolio ir sesės, daug pykčio, imtymumo nebuvimo ir begalė kitų faktorių, kurie trugde būti su ja. Pirmus 2 mėnesius jaučiausi labai gerai, tik staiga soc tinkluose pamačiau jos įkelta nauja nuotrauka.. Ir tada lyg žaibas per kūną perėjo, pradėjau jai rašyt, bandyt santykius kurt isnaujo, bet deja, buvo per vėlu. Tuomet prasidėjo labai stipri depresija, sukosi blogos mintys,nebesinorejo gyvent.. Laikui bėgant teko bendraut su kitom panelem, bet tokio ryšio nepajutau. Prieš 3 mėnesius atsirado panele. Ispradziu buvau labai atsargūs, neprisileidau prie savęs, bijojau iskaudinimo. Po 3 savaičių pažinties ji pradėjo sakyti, kad mane myli, man dar nesuprantus jos klausiau, kaip taip greit galima įsimylėti, ji vis sakydavo, kad aš kitoks nei visi. Galiausiai sugalvojom po 3menesiu pažinties išvažiuoti į kelionę. Kelionės eigoje jai pasiūliau draugauti, ji sutiko ir buvo begalo laiminga. Meilė liejosi per kraštus, seksas buvo geriausias mano gyvenime, nors ir turėjęs daug partnerių. Kelionės pabaigoje pastebėjau, kad ji atšalo, buvo kitokia, bandydamas šnekėtis likdavau atstumtas. Grįžus į Lietuvą ji mane paliko nieko aiškaus ne pasakius. Belekaip blogas jausmas, galvoje sukasi visi geri prisiminimai ir vis bandau bandau suprasti kaip galima per kelias dienas nebemyleti žmogaus su kuriuo buvo taip gera..
Jurga, ačiū Jums už straipsnį ir labai labai už atsakymus į išsiskyrimą išgyvenančių žmonių pasakojimus. Iš Jūsų komentarų išsirašiau daugybę klausimų, į kuriuos, jaučiu, kad turiu, net privalau pati sau atsakyti: kodėl taip įvyko, ko išmokau, ko ilgiuosi, ką man davė, kaip praturtino, kodėl nusprendžiau nutraukti santykį, ko netekau, ar tikrai buvo gerai, kada pritrūko atvirumo, kuo aš jau kitokia ir t.t. Daugybė klausimų. Dar pabūsiu prie jų. Paliūdėsiu. Ir vėl grįšiu prie atsakymų paieškos. Labai Jums dėkinga už tai. Jaučiu, kad man tai teikia ramybės sunkiame etape.
Sveiki, skaičiau straipsnį, bei visus komentarus.. Ačiū! Nusprendžiau ir aš parašyti, nes pastebiu, kad ir vėl man to reikia. Bandau pati tvarkytis su šiuo reikalu, bet atrodo, kad vis dar sunku vienai.. Istorija tokia, išsiskyrėme 2006 m., dėl visiškai mano jaunos mergaitės principų, be jokio paaiškinimo palikau jį, kai jam tuo laiku reikėjo palaikymo. Jis man iš ties labai rūpėjo, jau nuo pat pirmo susitikimo atrodo kažkokia chemija, jog be šio žmogaus negaliu. Jis žinoma to niekad taip ir nesužinojo, vaidinau, kad nieko nėra, jausmai, tiesiog patinki ir tiek, o viduje virė viskas, nuo pavydo iki meilės. Taigi, viskas baigėsi, nors bandžiau taikytis tais pačiais metais, viską paaiškinti, bet neatleido. Susitaikiau su ta mintimi, jog nieko nebus ir galiausiai susitvarkiau su savo jausmais, pradėjau gyventi iki šio laiko, kol viskas sugriuvo.. Taip galiu įvardinti, nes negyvenu o egzistuoju. Vėl šiais metais grįžo jausmai ir nesuprantu kam, juokingai ir vėl gi skambės, sapnavau jį ir atsibudusi pajutau, kad myliu jį, o gal ne, nežinau, gal iliuzija, bet kodėl, nesuprantu, kodėl jis sugrįžo, būtent jis į mano prisiminimus lyg tai būtų vakar. Patikėkit, sunku taip gyventi. Turiu šeimą, gal ir nelabai puikiai su vyru gyvenu, bet šeima man visada buvo Nr. 1. Kaip su savimi susitvarkyti ir nesuteikti kažkokių vilčių.. Praėjo 16 metų, o prisiminimai lyg tai būtų viskas vakar.
Ačiū, Milda, už gražius žodžius bei puikią klausimų santrauką. Manau, kad ji bus naudinga visiems, skaitantiems ir savųjų atsakymų ieškantiems. Atorodo, kad jūsų širdyje daug šilumos, atvirumo ir noro dalintis. Su tokia širdimi tik pasitikėti ir išlaukti belieka; tokia gera vieta tikrai nestovi ir nestovės tuščia 😉
Sveiki. Sėdėjau ir blioviau visa vakarą, nustojau valanda prieš jam grįžtant namo, kad patinimas praeitų. Grįžus negalėjau ziuret į jam akis nes bijojau apsibliauti ir pradėjau naršyti kažką telefone, bet ką, kad tik akis kažkur nukreipt Ir radau ši straipsnį, kuris nuostabiai parašytas, bet labiausiai pribloškė komentarai – visi siaubingi jausmai kurie verčia jaustis tokia vieniša ir nesuprasta, taip aiskiai aprašyti kitu žmonių, jaučiančių ta pati. Nepažįstu jūsų, bet kaip norėčiau visus jus pakviest kavos ir stipriai apsikabinti. Prieš pat vestuves prasidėjo abejones iš jo puses, jog visgi aš – ne jam. Tiesiog taip. Atrodo visas pasaulis virš galvos sprogo kaip balionas pilnas vemalu kraujo ir ašarų. Ir esu bendruose namuose, kol ieskausi naujo būsto, tai beprotiškai sunku, bet išeiti bus dar sunkiau, nors ir pilnai priėmiau tai jog esu nepageidaujama daugiau cia likti man visiškai nėra esmės. Kiekviena rytą atsibudus toks jausmas tarsi man koja amputavo, o aš vis užsimiršus bandau ant jos apsistot ir griunu veidu į purvą, taip smarkiai myliu ta žmogų kad skauda, o jis jau svetimas tuose pačiuose namuose. Nezinau kaip iškentėti ši laikotarpį, norisi užmigti ir atsibust kai jau bus praėję
Man atrodo, kad aš išprotėjau, kad esu pragare, kad ne man visa tai vyko ir vyksta. Kad nebėra prasmės gyventi, noriu tik išnykti, mirti. Buvau santuokoje jau 13 metų, kur negalėjau nei liestis, nei intymiai bendrauti su savo vyru, nes jo išdavystė atrodo viską sugriovė ir negalėjom niekaip atstatyti intymumo, nors visa kita buvo – saugumas, šeimos jausmas, jis buvo labai rūpestingas ir geras tėvas 2 mūsų vaikams. Tas negalėjimas turėti intymumą vedė iš proto, jaučiausi prievartaujama ir visais įmanomais būdais vengiau net rodyti savo nuogą kūną, kad jis net nelįstų prie manęs. Po tų 13 metų įsimylėjau kitą vyrą, kaip išskridusi jaučiausi, nes tokios traukos, tokio nerealaus kosmiško intymumo ir įdomumo net neįsivaizdavau, kad gali būti. Daug laiko leidom su juo, šokom ir juokėmės, keliavom, jis kartojo, kad rado savo gyvenimo moterį ir prašė skirtis. Kadangi mano giminėje nėra skyrybų, man tai atrodė mission impossible. Tarsi negalėjau palikti vyro, su kuriuo jaučiausi saugi ir išeiti pas be galo traukiantį vyrą, kuris buvo turėjęs daug moterų ir atrodė nepatikimas, nors trauka begalinė iš abiejų pusių. Po 1 metų tas pamiltas patraukęs vyras bendraudamas su manim pabandė kurti santykius su kita moterim, nes labai norėjo šeimos ir vaikų, jautėsi tam pasiruošęs. Tik nieko nesakė man. Aš tai sužinojau ir iš skausmo negalėjau nei miegoti, nei kvėpuoti. Jis su ja nutraukė bendravimą, atleidau jam, visgi pati buvau santuokoje, ir atrodė be jo manęs neliks. Dar 1 metus bendravome tokiu pačiu intensyvumu ir jis pasakė, kas jei nepaliksi vyro, “išlyginsim jėgas”, tai jis taip ir padarė – pradėjo bendrauti ir kurti šeimą su kita moterimi, ji iškart pastojo ir apsigyveno pas jį. Šįkart visiškai nuvažiavo stogas, nebeliko prasmės gyventi. Ir būdamas su ta moterimi jis visvien kasdien lėkė pas mane ir kartojo, kad jos nemyli, myli mane ir kad abu palikim savo antras puses ir būkime kartu. Kadangi man taip skaudėjo, kad net kvėpuoti negalėjau, realiai per kelis metus praėjau viską, kas maniau nors trupinį galėjo man padėti – šamanus, būrėjas, tylos stovyklas, dvasines stovyklas LT ir užsienyje, narkotikų liūną, alkoholį, vaistus stiprius, kurie net neveikdavo skiriami psichoterapeuto, nes mano psichika net stipriausius antidepresantus ir migdomuosius pramušdavo, norėjau tik mirti ir kad visa tai baigtųsi. Jo moteris gimdė, o mes mylėjomės! Tą moterį visur matydavau ir sapnuodavau… Tai tęsėsi dar 3 metus – aš buvau santuokoje, jis santykiuose su vaiku, ir toliau susitikinėjome, mylėjomės, keliavome, nors daug pykomės ir santykiai prastėjo, bet ta psichinė trauka dar buvo, ji neblėso per tuos jau viso 5 metus… Ir tada, pamenu mūsų su tuo vyru pokalbį, kur jis atrodė taip nuoširdžiai prašė dar sykį palikti antras puses, sakė “tu susituokusi – tai skirkis, tau sunkiau tą padaryti, aš nesusituokęs, tai man išsiskirti kaip du pirštus …”. Tada jau buvo suėję 18 metų kaip santuokoje ir vieną naktį paniškai sukosi galvoje mintis, kad skiriuosi. Susiradau nuomojamą butą ir išsikrausčiau, pradėjau skyrybų procesus. Tikėjausi, kad vaikai eis su manim, bet jie liko su tėčiu, kuris vis kartojo “kad ji mus paliko”, jam buvo labai skaudu. Krausčiausi ir tampiausi daiktus pati, ir tik po to, kai prasidėjo persileidimas, daktarai pasakė, kad laukiausi…. Nuo vyro, dėl kurio išprotėjau ir palikau šeimą, namus, turtus, išėjau tuščiom į nieką, įsitikinusi, kad einu būti su mylimu vyru. Kažkoks košmaras, protas net negeba suvokti visko. Po persileidimo prasidėjo komplikacijos, netekau pusė kraujo ir atvykus su greitąja daktarai iškart operavo, nes sakė dar kelios minutės ir galėjo jų nebereikėti… Negalinti vaikščioti grįžau namo ir tikėjausi, kad tas mane mylintis vyras bus su manim bent pirmas naktis, o jis lėkė pas savo vaiko mamą, verkiau ir negalėjau tuo patikėti. Po to vis kartodavo “aš tiek metų tavęs laukiau, negaliu palikti savo vaiko mamos, dabar tu palauk, plius esi visiškai manęs nepalaikanti, priekaištaujanti, kaip aš galiu būti su tokia moterim”. Viskas pasikeitė man išėjus iš šeimos. Ir visvien negalėjom nei vienas nutraukti santykių, jie toliau tęsėsi dar beveik 2 metus, aš jo laukiau, laukiau jo sprendimo… Dabar jau eina 8ti metai, mes 5 mėn. kaip nebendraujame, nes pasakiau jo vaiko mamai tiesą, kad aš visada buvau šalia (ji nepatikėjo ir užblokavo mane, jau rytojaus dieną abu plaukė su draugais laivu šypsodamiesi). Sprogo viskas, toks išdavystės ir kančios jausmas, psichinė jaučiausi, maniau po tiesos jam bus lengviau ir jis greičiau pasirinks būti su manim arba jo moteris jį paliks, neįvyko nei vienas variantas. Dar pasakiau tiesą ir savo buvusiam vyrui, labai jo atsiprašiau, ašaros bėgo upeliais, pasakiau ir vaikams.
O tas vyras, kuris taip mane mylėjo ir kurį aš taip mylėjau, po mano tiesos pasakymo pareiškė “kažkada sakei, kad jeigu tavo vyrui pasakyčiau tiesą, tu su manim nebūtum, tai va aš su tavim nebūsiu tokia, niekad tau neatleisiu”. Ir likau dėl visko kalta, kad jis ne su manim, nes aš bloga, blogiausia, neverta moteris, o vaiko mama – gera ir patikima. Jie toliau abu gyvena, daugiau laiko leidžia kartu, kai manęs nebeliko. O man visiškai sugriuvo pasaulis – paaukojau šeimą (vaikai gyvena su tėčiu), santykius su vaikais, saugumą, įskaudinau buvusį vyrą, nors jam ir nejaučiu jausmų, praradau namus, praradau viską. Gyvenu viena ir ant beprotybės ribos.
Man jau bloga, kai visa aplinka kartoja, kad stipresnės moters už mane nesutiko. Nebegaliu ir nebenoriu būti stipri, tiesiog nebežinau, kaip išgyventi šioje žemėje. Nes išbandžiau viską ir dar daugiau, ko čia neaprašiau, bet niekaip negaliu jo pamiršti ir gyventi toliau, visus tuos metus net nemačiau kitų vyrų, nors flirtuodavau, kad savivertę pasikelti, kuri realiai žemiau plintuso buvo visą laiką, tą suprantu, bet kitaip negaliu….
Vis dar esu daugybę metų neišsimiegojusi, kartais neužmiegu visai ir einu į pasaulį kaip zombis. Ir būdama 45 nebetikiu, kad kas nors mane patrauks bent dalinai kaip tas vyras, nematau, kad galėčiau kažką mylėti, visi vyrai atrodo atgrasūs po tokių stiprių daugiamečių jausmų, po to patirto kosmoso.
Ir dar man atrodo, kad tokio amžiaus ir viską praradusi aš pati niekam nebūsiu įdomi. Ir prie viso šito kita mano dalis vis dar tiki, kad tas mylimas vyras sugrįš. Vaikštau ir į psichoterapiją, ir kitas pavienes terapijos grupes, toliau ieškau sau pagalbos, bet atrodo beveik nelengvėja.
Aš tiesiog nebegaliu, jau seniai nebegaliu ir nežinau, ką daryti.
Nežinau, ar kažką supratote. Manau, kad aš tiesiog išprotėjau. Kad tiesiog net stipriausiam žmogui tai nepakeliama.
Ir verkite, kol galite verkti, tai padeda bent trupinėliu, nes blogiausia, kai nebegali verkti, kai visiškai nebegali miegoti, kai apima panikos priepuoliai ir atrodo, kad išprotėjai, kad tikrai mirsi.
Sėkmės jums ir jeigu po tokių nesamonių kol kas dar esu gyva, išgyvensite ir jūs. Viską. Gal kažkada ir tai praeis, kažkaip. Turime visi tikėti, nors realiai viskas, kas vyksta mūsų gyvenimuose – tą patys ir prisitraukėme…
Labas,
Ir aš papildžiau gedinčiu gretas. Gyvenime jau buvau spėjęs vesti, išsiskirti ir praeiti šitą skyrybų jausmo skaistyklą… ir regis pamiršau tą jausmą. Sunkinanti aplinkybė buvo du santuokoje gimę du mażi stebuklai.
Prabėgo keli metai ir sutikau JĄ . Tačiau trys nuostabūs metai kuriant naujus santykius , aš ir vėl čia… Nors ir atrodė, kad „pamokos” išmoktos – duoti santykiuose tiek nori gauti, kalbėtis jei kažkas kliūna, leistis į racionalius kompromisus, vis tiek pasimauta ant kito „grėblio „. Pirmais metais viskas buvo nuostabu – drugeliai, svajones, ateities vizijos . Tik ženkliai veliau supratau, kad ateities vizijos man buvo iliuzijos kaip tai turi atrodyti ( rezultatas, o ne procesas ). Spragtelėt pirštais neužteko – pasirodo skirtingai auklėjam savo vaikus iš praeitų santykių, teikiam skirtingą svarbą tiem patiems dalykams, gal net ir vertybėm.. Mano išmoktos pamokos nepadėjo – kuo daugiau mėginau kompensuoti neišspręstus klausimus „gerumu”, tuo daugiau ji tolo. Likę nesutapimai taip ir liko atviri .JI pavargo nuo iki galo neišspręstu klausimų. Ir štai aš čia. Kenčiu be galo jau trečia diena ir ieškau atsakymų . Savigrauža ima viršų vis tiek, sunku visiškai racionaliai galvoti. Nemiegu skauda net kūną. Negaliu paleisti, atrodo matau ką galėčiau keisti ir turėčiau nepasiduoti, tik deja kolkas tas ryžtas tik pas mane. Sunku, nors žinau, kad praeis. O gal net nenoriu, kad praeitų, nes dingus skausmui dings ir jausmai,nors neleidžia man paleisti…
X
Skaitau komentarus ir verkiu, skausmas nepakeliamas. Pragyvenome kartu 13 metų, prieš tai dar pora metų draugystės. Bendras vaikas. Sužinojau, kad vyras slapta bendrauja su kita moterimi, 10 metų jaunesne. Buvo šokas, savaitę negalėjau nieko daryti, pamiršdavau kur ką padėjau, nevalgiau, negėriau. Du mėnesius negalėjau susikaupti darbui. Padaviau skyrybom, nes buvo apėmęs pyktis. Dalijomės turtą. Kol buvo pyktis, atrodė, kad tuo metu buvo geriau. Dabar praėjo jau pusė metų, teismas vis atmeta, nes vis kas nors blogai dėl turto klausimų. Vyras nesikraustė iš namų, nes laukia teismo sprendimo ir kompensacijos už turtą dalies. Girdėdavau, kaip su ja kalbasi užsidaręs kambaryje telefonu. Be galo skaudu. Išvažiuodavo pas ją į Angliją dviems ar trims savaitėms ir vėl grįžta namo kaip niekur nieko. Buvo kartu ir pikta, ir skaudu. Laukiau, kada greičiau išeis. Prieš savaitę išėjo. Suprantu, kad viskas baigta, bet apėmė depresija. Man 50 metų, kas į mane bežiūrės. Pradėjau save kaltinti, kad jei nebūčiau buvus tokia, būtume gyvenę kartu. Skauda širdį nepakeliamai, ištisai verkiu. Dieve, atsoųsk jėgų.
Miela Ingrida, sunku išgyventi išdavystę ir jos pasėkmes, kurios taip stipriai pakeitė gyvenimą. Bet dar skaudžiau, kad pati save išduodate ir nurašote, pasiduodate savigraužai ir savigailai…
Posūkis į Dievą būtų prasmingesnė kryptis. Linkiu ne tik išgyventi, bet ir suklestėti.
Visiems linkiu stiprybės, kantrybės ir ištikimybės sau pačiam.
Tenka priimti tai, kas jau yra įvykę. Bus lengviau, jei tame kelyje save palaikysite, paremsite ir suprasite.
Sveiki,skaitau visas istorijas ir jauciuosi kaip nusivilusiu zmoniu terapijoje, as issikiriau po13 metu kartu ,du vaikai ,buvom pries tai isikire vel suejome kartu bet vistiek nieko neisejo todel per pastaruosius 2 metus bandau istverti vel ta pati skausma antra karta ,negalvojau akad antras kartas bus netgi labaiau skausmingas,labai gaila vaiku,jie patyre taip pat 2 skyrybas,zmona nori likti draugais bet tai labai sunku,ji sukure naujus santykius tik isiskirus po savaites ,matyt vien ja o dar su kitu, nei lengva nei norisi deaugisku santykiu. Skausmas begalinis kuri sunku tvardyti,bandau atsitiesti, bet kai skaitau kitu istorijas pasijunti nebevienisas ,kad yra daugiua musu tokiu nuskriuastu ,atstumtu manau butu gerai sukurti kokia grupe kurioje galetu pasiklabet palaikyti vienas kitus ,nes esame patyre si skausma, mes vieni kitus galetume suprasti ,kad isispasakoti vienas kitam,nes manau yra tikrai daug zmoniu kurie neturi kam isiapasakot kiti nesupras skausmo kas nera patyres ir negales buti jo kailyje,tad visiems Linkin stiprybes ,ramybes, ir daugiua sypsenu veide ,to paties Linkiu ir sau nors tai sunku ir skaudu sirdyje
Atsiprasau jai padariau klaidu
Esu dar jauna, man 24 metai, bet atrodo praradau save santykiuose, du metus buvau kaltinima nebutais dalykais, kiek kartu esu mesta to paties zmogaus negaleciau net suskaiciuot. Nezinau kas man yra, tiesiog negaliu jo paleisti, atrodo taip myliu, kad galeciau sirdi issiplesti ir jam atiduoti, esu jam visiskai atsidavus ir neisivazduoju kaip galeciau gyventi be jo, atrodo turejom tiek daug graziu akimirku ir kiek daug galetume visko sukurti, bet jis to nenori su manimi ir nezinau kaip sau pasakyt, kad jis tiesiog nenori su manimi but, jis nejaucia man to ka as jam jauciu ir kad per prievarta as jam nebusiu miela sirdziai. Visokios smulkmenos ji pykdo ir jis vis randa priezasciu kodel vienaip ar kitaip as jam neitinku ir kodel jis mane nori palikti. Taip jau du metus meginu issaugot santykius del kuriu atrodo gyvenu, o jis tai man neabejingas ir zada amzina meile tai kraunasi daiktus ir palieka mane del to kas atsitiko pries metus ar net daugiau, nes tiesiog atsimine ir nusprendzia, kad negali su tuo susitaikyti. Visada bandydavau sneketi ir gelbeti santykius, nenorejau su juo skirtis ir darydavau viska, kad tik mes butume kartu, atsisakydavau visko kas jam nepatikdavo, draugu, pomegiu. Kol likau visiskai viena ir priklausoma nuo jo iki kol nusprende, kad viskas as jam nebereikalinga ir nusprende viska uzbaigti su visam. Nezinau, esu visiskai sugniuzdyta, atrodo nebezinau ks as esu ir ka turiu daryti, kaltinu save net pati nezinau del ko. Galvoje tik visos musu grazios akimirkos ir kaip daugiau nieko nebebus. Galvoju, kad jis susiras kita ir bus laimingas, o mano skausmas truks amzinai ir as niekada jo nepamirsiu.
Labai sunku,skauda…Laikas praėjo,bet skauda…Norisi atkurti ryšį ir jis už atkūrimą,bet draugų statuse.Pabandžiau.Mėtė į aukštumas/duobes.Turbūt netinka man taip.Dabar bandau tylą.Be galo skauda viduje.Norisi parašyti ,o protas sako,kam tau vėl tie kalniukai.Kenčiu kiekvieną minutę,bandydama išbūti be kontakto.Meldžiuosi.Liūdžiu.Kiek dar tai tęsis..?
Išsiskyrimas-baisus dalykas.Raminami.Sportas iki skausmo,nebeatlaikau net krūvio.Visa kaip sudaužyta.Mylima veikla,bendravimas su žmonėmis-niekas nepadeda.Suprantu kad tai jau priklausomybė.Išeitis?
Man 80 metu ,isgyvenau ,daug kentejau ir petyriau,Taip pat isgyvenau isdavyste ,verkiau kovojau uz seima.Viena diena vyras grizo nakti ,oas jo laukiau silta maista paruosusi ,Maitinu ,ojis man sako as noriu srirtis ,Duris ir sulindo i sirdi .Saksu,gerai skirkis ,tik labai gerai pagalvok apie tolimesni savo gyvenima .Kas su vaikais? ka pasakys tavo draugai ?,Kaip jausiesi kompanijose musu?Ir kaip pats jausiesi tokiu kampu pakeites gyvenima?Pasakiau ,eik bet durys tau cia bus uzdarytos ,nes vaikai tau neatleis.Daug komentaru perskaiciauir noriu duoti patarima .Jus tiesiog nemylite sav es ,o kita zmogu Galvokite ir mylekita save ir pagalvokite iki kokio lygio nuvertinate save ,kad neesate verta normalaus vyro meiles ir oagarbos .Laikykite ir gavokite ,kad jis jusu nevertas .Puoskites dabinkites ,dar daugiau . Auksciau galvas ir pasakykite sau jis manes nevertas ar neverta.
geras straipsnis, 6 kartus issiskyriau daug turejau isgyvenimu ir skaudejo ir pabegti norejau ir nuo manes pabego.kiekvienas zmogus yra skirtingas bet svarbiausia kad visi pasveiksta, taigi linkiu naujos meiles visiems
Ačiū visiems, kad vis dar skaitote šitą strapsnį, gyvai į jį reaguojate, dalinatės savo išgyvenimais ir patirtimis. Tai tampa paguodos ir stiprybės šaltiniu kitiems. Nuostabu, kaip kiekvieno jūsų atvirumas padeda kitiems atsiverti, priimti savo patirtis su jomis išbūti ir… gyventi bei kurti toliau – nepaisant nieko.
Sveiki visi. Niekuomet negalėjau patikėti, kad tiek daug žmonių ieško savęs ir atsakymų į esminius klausimus. Niekada negalėjau patikėti, kad bųdamas jau ne jaunuolis sugebėsiu įsimylėti. Ir ne bet ką, o kolegę, ir ne bet kokią, o mano tiesioginę viršininkę. Suprantu, kad įsimylėjimas – psichikos sutrikimas, serotonimas ir oksitocinas viršyja visas normas, tačiau jau 3 mėnesiai stogas nuvažiavęs ir, kaip ir suprantu, kad viską reikia kuo greičiau baigti, nes tiek ji, tiek aš, nors ir nesusituokę, tačiau gyvename su savo partneriais. Ir nemanau, kad ji kažką supranta, ar jaučia man. Iš kitos pusės jausmas pasakiškas, bet kai pradedi racionaliai dėlioti ateitį, supranti, kad tai žaidimas su savo iliuzijomis, kad niekada nebus jokio atsako iš jos, o jei netyčia nutiktų taip, kad atsakas atsirastų, kojas pakerta vien mintis – o ką aš jai galėčiau duoti? Kol kas gyvenu su tokiom dvejopom mintimis. Sėkmės ieškantiems savo gyvenimo.
Įsimylėjimas – svaigus jausmas. Atsiranda daug energijos, pakyla kūrybiškumas ir entuziazmas. Kitas vertus, tai gali ir varginti, ypač jei apsėda įkyri mintis, kad būtina kažką daryti, kad įsimylėjimas taptų įsipareigojimu būti ir išlikti kartu… O vis dėlto, kodėl būtinai reikia to siekti?.. įsimylėjimas praeina. Ypač greitai praeina tas įsimylėjimas, kuris virsta įsipareigojimu ir kasdieniu gyvenimu, kuriame neišvengiamai pamatome vienas kito rytinius veidus, turime tartis, kas nupirks produktų, gamins valgį, plaus indus ir drabužius, vedžios šunį ir t.t..
Labai dažnai nutinka, kad žmonės įsimyli savo bendradarbius, nes darbe dažnai patiria visokius išbandymus ir daugiau ar mažiau sėkmingai juos įveikę, grįžta į savo buitį, o kitą rytą pasipuošę ir pasikvėpinę vėl kuo gražiausiai susitinka, dalinasi tik tuo, kas įdomu ir prasminga. Mažai nuobodulio, mažai rutinos, mažai sunkių, slegiančių jausmų ir emocijų, o jeigu jie ir iškyla, tai jų reiška gana tvarkinga…
Labai svarbu peržiūrėti, o ką gi aš ten iš tikrųjų myliu?.. Ką tas žmogus žadina manyje?.. Ką norėčiau iš jo išmokti?.. Ką praktikuoju kartu su juo ir norėčiau dažniau tai daryti?..
Taigi, įsimylėjimas – labai vertingas patyrimas. Tik nebūtinai jį turi sekti radikali destrukcija – veiksmai, kurie vestų prie dabartinio gyvenimo, jo tvarkos ir ritmo griovimo.
Žinoma, kiekviena situacija yra asmeninė ir reikia žiūrėt, mąstyt, svarstyt, spanuot; viską pajungti ir bandyti suprasti.
Visiems sėkmės.
Ačiū p. Jurga už komentarą. Jūsų žodžiuose yra logikos, tačiau, kai grįžti namo į tą vadinamąją buitį nelabai jau ir traukia, tada ir iškyla klausimai.
Na štai, destruktyvus įsimylėjimas po 5 mėnesių beveik praėjo, psichinė būsena grįžo į pradinį lygį. Liko protui pavaldus įsimylėjimas suvokiant, kad atsako niekada nebus. Esamą santykių krizę bandysiu spręsti ramiau.
Vytas, ačiū, kad parašėte. Atrodo vis dar yra nusivylimo ir apmaudo, bet ir palengvėjimas…
Įsimylėjimas moko mylėti. Kuo mažiau atsako, tuo geriau galime įsižiūrėti į save. Tai puiki proga išsiaiškinti, kas mus traukia – tai teiks nuorodas, ko mums patiems – viduje – trūksta.
Sėkmės.