Vaikų ribos pažeidžiamos ir peržengiamos. Ne visada tai vyksta kažkur toli. Daug dažniau vaikas patiria traumą artimoje aplinkoje, iš tų žmonių, kuriais vaikas besąlygiškai pasitikėjo – iš tėvų, dėdžių ir tetų ar kitų artimųjų. Apie tokius dalykus vengiama net užsiminti. Jie lieka apgauti visuotinės tylos skraiste. Ir vis dėlto, kalbėti apie ribų peržengimą, emocinį, socialinį, fizinį, seksualinį išnaudojimą bei kraujomaišą yra labai svarbu. Tokiu būdu žalojantys ir žeidžiantys įvykiai tampa praeitimi, istorija ir patirtimi, kurios daugiau nebereikia kartoti. Taip jie tarsi įaudžiami į bendrą gyvenimą, išvengiant skylimo ir mažinant nerimo, įkyrių minčių, potraukių ir priklausomybių tikimybę.
Turbūt nėra žmogaus, kuris niekada nebūtų išdavęs. Sakoma, kad išdavystė – tai tik laiko klausimas. Žmogus išduoda net pats save: tai, kas jam pačiam brangu ir vertinga.
Ir vis dėlto, išdavystė visada netikėta. Ypač sunku tada, kai tau nėra nieko svarbesnio ir didesnio nei tave išdavęs žmogus.
Sunkiausia, kai ištikimybę sulaužo tie, kurie turėjo saugoti, rūpintis ir ginti – tėvai.
Istorija byloja, kad andai tėvai vaikus ne tik išduodavo, bet galėjo netgi parduoti, atiduoti, išmainyti.
Aukoti savo vaiką – potencialą ir ateitį – gana įprastas, ne tik pasakų ar mitų aprašytas veiksmas. Dažniausiai tai daroma be didelio entuziazmo ir džiaugsmo, per nežinojimą, prastą gebėjimą numatyti, gelbstint savo gyvybę ar kitaip siekiant greitai ir patogiai suvaldyti pavojingą situaciją. Pasakos ir mitai pirmiausia atskleidžia vidines žmonijos tendencijas: juk taip dažnai žmonės, to nesuvokdami, veikia patys prieš save, išsižadėdami to, kas teikia energiją, palaiko ir veda.
Kam gi nėra tekę priimti abejotinų, beprasmių, nieko neduodančių, bet galbūt naudingų pasiūlymų?.. Kas gi nebandė veikti taip, kad įtiktų ir patiktų kitiems, bet ne sau?..
Kasdieniame gyvenime tėvai išduoda vaikus, kai juos įvairiais būdais išnaudoja savo labui: išsilieja emociškai, žemina – šitaip bent trumpam pataisydami pačių savivertę arba spaudžia ir pabrėžtinai didžiuojasi jų laimėjimais – lyg šie būtų kokie medaliai ar nuosavos kokybės ženklai, patiki savo rūpesčius ir paslaptis, paverčia geriausiais draugais, tenkina kitas fizines, emocines, socialines reikmes.
Vaikas negali be tėvų išgyventi ir nė neįsivaizduoja savęs be jų. Jis neturi kur išeiti. Negana to: vaikas net negali išreikšti, kas jam nutiko, kaip jis patyria vieną ar kitą tėvų veiksmą.
Vaikas retai kada turi žodžius, kad galėtų pasakyti: „Tėti, kai sugenda ar sulūžta koks nors įrankis ir tu į mane žiūri suraukęs antakius, man užgniaužia kvapą. Pasaulis sustoja, atrodo, kad nutiko kažkas siaubinga ir nepataisoma“. Arba – „Mama, tai tu grąžai rankas ir kandžioji lūpas, nes mokykloje išgirdai apie mane kažką blogo, aš jaučiuosi netikėlių netikėlis, visiškas pašlemėkas, neturintis jokios vilties ištaisyti padėtį“. Arba – „Kai jūs abu vakare esate tokie išvargę, irzlūs ir viskuo nepatenkinti, aš jaučiuosi labai kaltas, kad jums tenka taip sunkiai dirbti ir nė nežinau, kuo dar jums padėti“.
Apie tą laiką, kai vaikas dar nekalba, bet jaučia – baisu net galvoti. Šiai patirčiai dar sunkiau atrasti žodžius, išbūti, įlieti į gyvenimą.
„Atsimenu save didelėj kartoninėje dėžėje tarp senų laikraščių. Buvau vienas ir negalėjau išlipti. Bet juk čia nieko tokio, manęs tikrai nemušė. Nesuprantu, kas su manimi blogai…“ – abejingu balsu sako žmogus, nuolat patiriantis tuštumą ir nuobodulį. Jam jau nieko nebeskauda, nes jis gyvena nejautros režimu.
Kartais tik vaizdinys padeda priartėti prie savo bejėgiškumo, apleistumo ir vienatvės.
Traumuojančius atminties kadrus sunku aptikti ir užbaigti. Ypač, jei sužeidimas vyko artimiausioje aplinkoje, grubiai pažeidžiant vaiko ribas. Vaikas stengiasi nebegalvoti, viską pamiršti.
Kartais trauminiai įvykiai braunasi į atmintį kaip keisti potraukiai ir rodosi visiškai svetimi. Tada žmogus daro tai, ko iš tikrųjų nenori daryti, ką netgi smerkia, dėl ko gailisi, bet ir vėl daro: persivalgo ar marina save badu, įdėmiai apžiūri kiekvieną sutiktą, stengdamasis atpažinti jo keliamą pavojų, žiūri itin aštrius, su natūraliu seksualumu nesusijusius, pornografijos vaizdus…
„Niekaip negalėjau suprasti, kodėl mane taip traukia pornografiniai siužetai su nepageidaujamo apnuoginimo scenomis. Jas stebėdamas jausdavausi susigėdęs, bet ir sujaudintas, netgi džiugus. Po peržiūrų užgriūdavo tuštuma, vėliau – nusivylimas ir liūdesys.“ – kalbėjo mano senas klientas, tokiu būdų savo problematiką išsakęs tik po daugybės bendro darbo valandų. Vos liežuvio nenusikandau, sulaikydama savo nevalingą reakciją – „Kodėl man iš karto nesakėte?..“
Jis ir pats nežinojo, kad už begalinio žodžių srauto, bravūros, cinizmo bei paviršutiniško pasipiktinimo yra daug nerimo, kuris ir patikimai užkloja ir slepia jo tikras problemas, kurios vėlgi yra dar viena priedanga nuo skausmo ir liūdesio. Kaip toj mįslėje – „Pramuši ledą, rasi sidabrą…“ Reikėjo dar daugiau laiko, kol pavyko pasiekti raktinį, daugybę prieštaringų jausmų sukėlusį įvykį.
Klientas papasakojo, kad jį, vos pradėjusį bręsti, prieš veidrodį apžiūrinėjantį savo nuogą kūną, užtiko motina. Užuot atsiprašiusi ir uždariusi duris, ji sučiaupė lūpas ir prapliupo priekaištauti – ką jis darąs vidury baltos dienos. „Išsigandau, kad namiškiai tai gali išgirsti. Susigėdau, pasijutau iškrypėliu. Antra vertus, mintis, kad mane mato moteris, kad ir motina, sujaudino – juk buvau pastebėtas, nors drauge ir labai nusivyliau…“
Be pačiam nepriimtinos, keistokos pornografinės traukos, jį labai vargino pavyduliavimas ir išdavystės baimė, gėda, abejonės, savikliovos stoka. Priimti savo kūną, džiugiai išgyventi save patį atrodė neįmanoma.
„Visus mus vienija instinktas manyti, kad tai, kas yra pažįstama, yra saugu“, – rašė britų psichiatras Johnas Bowlby.
Instinktas veikia, tačiau tai, kas skaudina, nuvilia, gėdina, žemina ir liūdina nėra nei saugu, nei siektina. Būna situacijų, iš kurių geriau išeiti, būna žmonių, nuo kurių verčiau laikytis atokiai, kad ir kaip įkvėptų jų artumas. Taip būna rizikuojant, vėl žengiant labai pavojingu, bet jau įprastu, stiprias emocijas žadančiu keliu.
„Matau, kaip tėvas liežuviu perbraukia apatinę lūpą ir meiliai nužvelgia mano vyresnę seserį. Liepia jai nusirengti. Man atrodo, kad ji to nenori, bet tėvas įkalbinėja ir ragina. Sesuo rengiasi, jos judesiai atsainūs, demonstratyvūs – tarsi ji teiktų jam malonę. Kambarys pritvinksta įtampos. Tėvas nori nupiešti sesers aktą. Ji bus jo modelis. Į mane tėvas nekreipia dėmesio, nors aš susisegiau gražiausius savo segtukus. Jam visai nerūpi. Jis stovi prie molberto ir žiūri tik į seserį. Jaučiuosi apgailėtina ir baisi“ – pasakojo moteris. Ji visą paauglystę sirgo anoreksija. Vėliau ją nuolat traukdavo vyrai, kurie rinkdavosi kitas, o ji vis tapdavo ta – antrąja…
Pažeistos ribos, išnaudojimas, fizinė ar psichologinė kraujomaiša – dažnas, bet retai pastebimas reiškinys. Niekas nenori to prisiminti, apie tai nei kalbėti, nei girdėti. Visuotinės tylos, kai net artimiausių žmonių rate niekas nieko niekada apie TOKIUS DALYKUS net nepasišnibžda, bręsta įsitikinimas, kad ribų peržengimas, vaikų išnaudojimas pasitaiko tik tarp itin tamsių, neišsilavinusių, blogų, visapusiškai sugedusių žmonių. Jeigu tik kas nors paaiškėja, visi sukrunta: „Ir kaipgi niekas nematė, nepastebėjo? Toks iškrypėlis buvo tarp mūsų. Ar gali būti???“
Nejauku suvokti ir pripažinti, kad emocinė, fizinė, socialinė kraujomaiša, vaikų išnaudojimas yra ne taip jau reta ir tuo užsiima jokių išskirtinių demoniškų bruožų neturintys žmonės.
Retai kada tai daroma trokštant blogio kitam. Dažniausiai, kaip tose pasakose, šitaip siekiama savo naudos, mokant senas, seniai pamirštas, nesuvoktas skolas.
„Ne, čia tikrai ne apie mane, tikrai ne apie mūsų nuostabią šeimą. Tėveliai – šventi žmonės, nors nėra namų be dūmų, bet – ne, nieko panašaus pas mus tikrai nebuvo“, – dažnai girdžiu užtikrinimą, kad tai, kas vyksta dabar neturi jokio ryšio su tėvų šeimos paslaptimis.
Taip ir driekiasi tos neišsakyto, neiškalbėto siaubo istorijos iš kartos į kartą, taip ir kartojasi išdavystės, kurioms net žodžių trūksta.
Parašykite komentarą