Tėvai ir dukros

tėvas, dukra, depresija, psichoterapija, trauma

– Oi, mažiuke, kaip čia reiks tave už vyro išleisti? – aidi sodrus, susižavėjimo kupinas vyro balsas.

– Nenorrriu, – pajutusi pageidaujamą atsakymą, o gal tiesiog vardan neigimo, tėvo glėby krykščia trimetė.

Akivaizdu, kad šis ryšys – tai judviejų džiaugsmas ir svarbi vaiko raidos sąlyga. Tėvas – pirmasis vyras dukros gyvenime. Šis santykis stipriai paveikia mergaitės tapatumo raidą, jos pasitikėjimą savimi, santykius su vyrais ir pačia savimi. Emociškai traumuoti tėvai nepajėgia sukurti saugaus, meile pripildyto santykio, patvirtinančio ir puoselėjančio dukters savastį. Šio ryšio stygius neišvengiamai paveikia dukters gyvenimą.

Santykiai su tėvu stipriai įtakoja vidinį vyro vaizdinį – tai, ko suaugusi moteris tikisi iš vyro, kaip įsivaizduoja santykius su juo. Vidinis vyro vaizdinys moters psichikoje lemia, kaip moteriai seksis megzti ryšį su vyrais, susirasti partnerį ir plėtoti su juo santykius. Tyrimai rodo, kad kūrybiškumas, įsitvirtinimas darbo pasaulyje, karjera, vertybės, gebėjimas spręsti taip pat priklauso nuo to, kokie buvo dukters ir tėvo santykiai. Ryšio su tėvu svarbą dukrai sunku pervertinti. Jei šis santykis buvo šiltas, saugus ir patikimas, moteris drąsiai eis į pasaulį, bus sėkmingesnė darbe (netgi gaus dideni atlyginimą), plėtos kūrybines galias, susiformuos brandžią vertybių sistemą.

Tėvas gali sužeisti dukrą

Idealu, jei tėvas išveda mergaitę iš simbiozės su motina, padeda pažinti pasaulį, pasitikėti savimi ir ugdyti savarankiškumą, taip pat nubrėžia aiškias, lanksčias, bet tvirtas ribas, kurios sudaro saugią erdvę eksperimentavimui ir savęs išbandymui. Tėvo reakcija į dukters moteriškumą lemia dukters santykį su savimi. Dažnai tėvai savo elgesiu traumuoja dukras. Elgesys, sukeliantis emocinę traumą ne būtinai turi būti akivaizdžiai kenksmingas: psichologinis ar fizinis smurtas, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas svaigalais ar kt.. Žaloja ir daug paprastesni dalykai: nepagarba moteriškam pradui, moterų, paties moteriškumo menkinimas ir itin siauras jo formų pažinimas. Taip pat kenkia disharmonija tėvų poros santykiuose.

Jungiškoji analitikė Linda Schierse Leonard knygoje „The Wounded Woman: Healing the Father-Daughter Relationship“ aprašo dukters – tėvo ryšio sutrikimus ir pateikia daug pavyzdžių, kaip nesėkmingai susiklostę tėvo ir dukters santykiai apsunkina suaugusios moters gyvenimą.

Šalto, abejingo, moteriškumą nuvertinančio tėvo dukra gali nesąmoningai perimti daugybę patriarchalinių nuostatų ir tampa itin griežta ir kategoriška tiek su kitais, tiek su savimi. Gyvenimą užvaldo pareigos, šaltas racionalumas, kontrolė ir „teisingas“ elgesys. Spontaniškumas, kūryba, jausmai tokio tėvo dukrai neprieinami arba nuvetinti. Tiesa, gali būti, kad ši moteris bus atsakinga ir pareiginga, pripažįstanti autoritetą ir sklandžiai įsiliejanti į struktūrą.

Jei tėvas buvo akivaizdžiai silpnas – neturėjo darbo, girtuokliaudavo ar lošdavo, turėjo kitų psichikos ar elgesio sutrikimų ir  duktė jautė gėdą dėl tėvo elgesio, tikėtina, kad ji gėdysis ir savęs pačios. Atsvaros gėdai gali būti ieškoma sukuriant „idealų mylimąjį“ ir santykius plėtojant tik vaizduotėje. Santykiai su realiais vyrai stringa.

Kai tėvas nepadeda mergaitei atsiskirti nuo motinos, nepalaiko jos tapatumo, dukra gali nesąmoningai tapatintis su mama ir perimti jos negatyvias nuostatas tėvo (ir apskritai vyrų) atžvilgiu. Arba situacija apsiverčia: ketėjusi dėl motinos priekaištų tėvui, mergaitė gali nuspręsti, kad ji tai tikrai nebus „kaip mama“ ir užima nuolankios, vyrams paklūstančios moters poziciją.

Amžinai jaunas tėvas

Tėvas, kuris taip ir nesubrendo, užstrigo paauglystėje, siekia būti amžinai jaunu, tampa amžinu berniuku – Piteriu Penu, gyvenančiu Niekados žemėje; svajokliu, vengiančiu konfliktų ir žemiško gyvenimo rūpesčių, yra nepajėgus prisiimti atsakomybės, pabaigti pradėtus darbus, apskirtai dirbti, priimti rutiną ir kurti dukrai saugią, stabilią aplinką. Amžino jaunuolio dukra neturi savidisciplinos modelio, jai sunku brėžti ribas. Suaugusi ji kenčia dėl nestabilumo, nesaugumo, neužtikrintumo savimi, nerimo. Toks tėvystės modelis vaizdžiai atspindėtas Weils knygoje „Stiklo pilis“. Čia tėvas, viena vertus, skatina dukros kūrybiškumą, gebėjimą žaisti, kita vertus, viską sugriauna pats įsitraukdamas į žaidimus ir svajas taip, kad dukrai tenka atstovauti realybės principą ir tapti tėvų globėja.

Atsisakantys imtis atsakomybės vyrai žmonoms dažnai deleguoja motinų vaidmenis. Jei vyras nekuria partneriško ryšio su žmona, toji gali prisiimti visas atsakomybes ir pareigas. Ji tampa reiklia, kontroliuojančia, audringai emocijas išliejančia motina. Gali būti, kad tuomet tėvo partnere taps dukra. Toks ryšys kenkia mergaitei, palieka jai didelį nesaugumo jausmą. Tėvo partnerę pavadavusi mergaitė ilgėsis tikrosios vaikystės. Lygiavertiški santykiai jai gali būti neprieinami. Suaugusi ji nesąmoningai ieškos tėvo ir šeimos bet kurioje tėviškas projekcijas atitinkančioje figūroje. Tuomet net to nenorint kuriamas „meilės trikampis“ (įsimylima vedusį vyrą ar pan.) „Trikampių“ problemą – šeimos, saugumo paiešką – gali skatinti ir tėvo nedalyvavimas, atsiribojimas.

Jei su mergaitės ryšys su tėvu nebuvo pakankamai geras ir šio ryšio sutrikimų nekompensavo kitos tėviškos figūros (senelio, mokytojos, etc.), suaugusiai moteriai sunku psichologiškai atsiskirti nuo tėvų šeimos. Psichologine prasme ji liks vaikiška, priklausoma dukra, kuri tapatumą formuoja pagal kitų lūkesčius. Tokia moteris dažnai užima pasyvią poziciją, išteka už valdingo vyro ir stengiasi jam įtikti. Išoriškai ji gali būti sėkminga, kompetentinga, materialiai nepriklausoma, energinga, pasitikinti savimi. Tačiau psichoterapiniame kabinete – ašaros, nuovargis, skundai, silpnumas, vidinė tuštuma, vienatvė.

              O gal kalta kultūra?..

Linda Schierse Leonard kelia prielaidą, kad emocinė trauma, kurią tėvas sukelia dukrai yra būdingas šiuolaikinės kultūros bruožas. Autorė teigia, kad šioje kultūroje stokojama ryšio tarp maskulininio ir femininio prado. Šis ryšys gali būti sutrikęs keliais lygmenimis: individo, tarpasmeninių santykių ir visuomenės. Maskulininis pradas, netekęs ryšio su femininėmis vertybėmis, trikdo moteriškumo raidą. Moteriškumo samprata susiaurėja iki kelių aspektų. Moteris – paklusni žmona, gražuolė meilužė ar pasišventusi motina. Štai beveik ir visi kultūroje dominuojantys moteriškumo vaizdiniai. Moterys priešinasi tokiam požiūriui, siekia įsitvirtinimo profesijoje, kopia karjeros laiptais, renkasi kitus vaidmenis. Tačiau, pasak autorės, net tokiais atvejais jos dažniausiai įgyvendina vyrišką raidos modelį, slopina ir nuvertina moteriškumą, papuola į valdžios ir kontrolės spąstus.

Kaip moteris ir praktikuojanti psichoterapeutė pastebiu, kad gimti moterimi jau yra tam tikrai spąstai: jei ji ištekėjusi – tai ar turi vaikų? Jei ne – tai kodėl??? Jei ji neturi vaikų – tai kodėl?.. Ji nori dirbti?.. – o kas bus jei gims vaikų?.. Ir taip be galo. Vyrai su tokio pobūdžio spaudimu ir asmeninių ribų peržengimu susiduria daug rečiau – jie turi kitus, ne menkesnius iššūkius.

Žinoma, mes esame veikiami tėvų ir vyraujančios kultūros, tačiau jokiu būdu neturime likti jų produktais. Asmeniniame lygmenyje ludėti į laisvę padeda gilus savęs pažinimas ir supratimas.

O kaip gi jūs?

Kai aš bandau prisiminti pirmuosius sąmoningus savo ir tėčio susitikimus, atmintyje iškyla pojūčiai: šiluma, odos, fototechnikos ir tušo kvapas, kažkas labai didelio ir tvirto. Mano tėtis yra tas vyras, kuris jau praeitam amžiuje darbams neprimesdavo lyties. Jis ne tik dirbo, prižiūrėjo ūkį, kūrė, bet ir padėjo tvarkytis namuose: plovė grindis, virė uogienes, skaitė poeziją ir mylėjo moteriškumą savyje ir kituose. Ką man tai davė?.. – Pirmiausia, gero vyro pavyzdį. Juo remdamsi susiradau vyrą. Taip pat tai, kad man labai patinka būti moterimi. Ir man patinka vyrai, mylintys ir vertinantys įvairias moteriškumo apraiškas ir formas tiek savyje, tiek kituose.

O kokie jūs pirmieji įspūdžiai? Ką gero iš tėvo esate gavusios?.. Jei atrodo, kad nieko ar beveik nieko, jei pirmiausia iškyla kančios, skausmo, neteisybės persunkti prisiminimai, nesustokite ties tuo. Mūsų psichika turi stiprų savigydos užtaisą ir orientuoja mus į pusiausvyros paieškas. Analitinėje psichoterapijoje pabrėžiama vaizdinio svarba. Ieškokite mylinčio tėvo vaizdinių, medituokite juos ir susikurkite patį geriausią tėvą, kokį tik būtumėte galėjusi turėti. Peržiūrėkite savo gyvenimą tos meilės šviesoje, pamatykite, koks jis galėtų būti ir eikite jo gyventi. Neatmeskite pagalbos ir galbūt dar pavyks išgyventi tą ryšį, kurio taip ilgitės. Tai užtrunka, bet verta.

Čia yra mano psichoterapinis atvejis, kuriame atsispindi ir tėvo paliktų žaizdų gijimas

Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė
 Psichoterapija Vilniuje – www.psichologejurga.lt
 G a l i   b ū t i   į d o m u :
 Pasyvi agresija – kai gerumas žudo Pasitikėjimo savimi ugdymas Apie vyrus, užaugusius be tėvo
čiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau
[Total: 4    Average: 4.3/5]
Tėvai ir dukros written by Jurga Dapkevičienė average rating 4.3/5 - 4 user ratings
Tagged with: , , ,
Posted in Psichoterapijos taikymas, Santykiai, Vaikų auklėjimas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*