Pagiriamasis žodis pavydui

Pavydas apibrėžiamas kaip nemalonus, kankinantis jausmas dėl kito žmogaus pranašumo, pasiekimų ar sėkmingumo. Tačiau pavydas gali būti ir labai prasmingas bei naudingas patyrimas. Jei tik pavyksta nuoširdžiai atsakyti, ko aš iš tikrųjų pavydžiu, kurios mano gyvenimo sritys nepakankamai realizuotos? Ko dar mano gyvenimui trūksta?.. Pavydas gali vesti į priekį ir tapti kūrybos bei įkvėpimo šaltiniu.

O kaip jūs?.. – niekam, niekad, nieko nepavydite?.. Gaila, nes tikriausiai savąjį pavydą nuslopinate anksčiau negu spėjate gauti iš jo naudos. Suprantama, išgyventi pavydą gali būti nemalonu, nes jis susijęs su pykčiu, įniršiu, neapykanta, liūdesiu ir sužeista saviverte… „Pavydėdami mes pamirštame tai, kiek daug turime, ir tampame tais, kurie stokoja“ – teigia jungiškoji analitikė V. Kast monografijoje „Pavydas ir pavyduliavimas“.  Tačiau pavydas gali būti labai naudingas, nes jis turi galingą energijos užtaisą ir gali mums nurodyti kryptį asmenybės augimui ir plėtotei.

Kas, ko ir kaip pavydi

 Pavydėti galima visko: sėkmės, karjeros, padėties, privilegijų, materialinių gėryių, charakterio bruožų ar gebėjimų. (Beje, pastarųjų dviejų ypatybių pavydima rečiau). Pavydas kyla mums svarbiose srityse ir tik tiems žmonėms, kurių vietoje save galime įsivaizduoti.

Pirmasis sąmoningas pavydo išgyvenimas dažniausiai įvyksta šeimoje ir yra susijęs su brolių ir seserų tarpusavio santykiais. Manoma, kad labiausiai pavydui imlūs vyresnieji vaikai, kurie jaučiasi nuvainikuoti gimus jaunėliui ir nuolat baiminasi, kad juos pralenks. Tėvai, matydami vaiko pavydą, dažnai smerkia, gėdina ir bara – „fu, kaip negražu ir negarbinga“.  Tokiu būdu išmokstame gėdytis šio jausmo. Labai dažnai sukilus pavydui vaikas išgirsta: „Nepavydėk“ ir įsisavina šį patarimą visam gyvenimui. Įprotis slopinti pavydą gali būti susijęs su depresinėmis nuotaikomis, energijos stoka, psichosomatinėmis problemomis, tuštumos išgyvenimu. Nuslopintas pavydas gali iškilti ir kaip nekontroliuojami įniršio priepuoliai ar destruktyvūs impulsai. Šiek tiek geriau, jei sukilus pavydui, žmogus bent akies krašteliu jį pastebi ir tik tada nuneigia: „Oi, kaip aš jam nepavydžiu to paaukštinimo. Tiek atsakomybės, tiek darbo…“

Išvengti pavydo keliamų kančių padeda ir idealizacija. Asmenys, kuriems pavydima, idealizuojami. Jie iškeliami į nepasiekiamas aukštumas, jiems priskiriamas tobulumas: „tu nuostabiai atlikai“, „nepaprasta“,“esi pats geriausias“, „neprilygstama“. Idealizuojant kitas asmuo perkeliamas už konkurencijos ribų. Tokiu būdu apsisaugoma nuo skausmo ir būtinybės lavintis, tobulėti, siekti ir konkuruoti. Be to, idealizacija padeda turėti ryšį su įsivaizduojama tobulybe, leidžia jaustis su ta tobulybe susijusiu.

Dar vienas neproduktyvus pavydo nukenksminimo būdas – tai jo projekcija į kitus. Tuomet ima atrodyti, kad aplinkui vieni pavyduoliai („Visi visiems visko pavydi, tik aš vienas – ne“). Ši gynybos nuo pavydo forma itin labai akivaizdi, kuomet vaikai ima ginčytis ir kaltinti vienas kitą pavydint.

Kartais su savuoju pavydu bandoma susidoroti kritikuojant ir nuvertinant tai, ko pačiam atlikti iš viso nepavyksta. „Ne taip jau ir puikiai…“, „yra trūkumų…“, „galima buvo ir geriau“, „ir aš taip galėčiau… …“. Besaikė ir neargumentuota kritika susijusi su savęs išaukštinimu, pakylėjimu į kitą lygį, kurį pasiekus pačiam tarsi nieko daryti nebereikia, belieka (nu)vertinti kitus.

Jei tėvai labai stipriai slopino vaiko pavydą, už jį baudė ar gėdino, neskatino jo veikti, neparodė, kad svarbūs ne tik rezultatai, bet ir pats procesas, įdėtos pastangos, vaikas gali pasijusti bejėgiu ir beviltiškai pralaimėjusiu, nepajėgiu varžytis ir kurti. Mažo, įniršusio, bejėgio vaiko pozicija gali aktualizuotis ir suaugus. Tuomet pavydą lydintis įniršis, pyktis, ir neapykanta kels destruktyvius impulsus, kurie gali pasireikšti kaip siekis sunaikinti pavydo objektą ar subjektą. (Turbūt prisimenate pasaką, kurioje vyresnė duktė, nesugebėjusi pririnkti uogų pintinės, nusprendžia pasisavinti jaunėlės uogas ir kažkodėl nusprendžia, kad paprasčiausiai tai bus padaryti ją užmušant).

Įniršis, pyktis ir neapykanta, lydintys pavydą, itin destruktyviai paveikia žmogų tuomet, kai jis nepasitiki savimi, nesijaučia pajėgus varžytis. Toks žmogus net nebando demonstruoti savo gebėjimų ir įrodinėti savo pranašumo. Vietoj to jis ima menkinti kitą ir įrodinėti, kad pastarasis yra daug blogesnis už jį (tarsi jis pats nuo to taptų geresniu).

 Pavydėkim į sveikatą

Pavydas skausmingai primena, kad nesame tobuli visagaliai pasaulio valdovai. Tačiau pasak V. Kast, pavydas mums padeda geriau pažinti save ir nurodo gaires tolesnei individuacijai. Atpažindami ir pripažindami pavydą bei tas sritis, kuriose jis kyla, galime atrasti tai, ko mūsų gyvenimuose iš tikrųjų trūksta, kam norėtume skirti daugiau laiko, dėmesio ir energijos. Pavydas atspindi mūsų ilgesį ir esmingiausius troškimus. Jam iškilus mes turėtume paklausti savęs, ko aš iš tikrųjų pavydžiu?.. Ko trūksta mano gyvenimui?.. Ir tai gali esmingai praturtinti, praplėsti mūsų gyvenimus.

Tiesa, kartais už pavydo slepiasi įvairios fantazijos ir praeities šešėliai. „…Aš vaikystėje taip jam pavydėjau aukštų balų ir pasiekimų. Galvojau, kad jei tik aš visa tai turėčiau, tėvas pagaliau manimi didžiuotųsi…/…/ Aš daug pasiekiau, mane gerbia ir vertina. Tačiau aš nesijaučiu laimingas /…/ Ir man nebesvarbu, ką apie tai pasakytų tėvas…“ Šiuo atveju pavydint aukštų pasiekimų, iš tiesų buvo trokštama meilės. Ir įsivaizduota, kad už pasiekimus pagaliau būsiu mylimas… Kaip matome, gali iškilti šioks toks apsunkinimas: mes nebūtinai iš tikrųjų trokštame to, ko galvojame, kad trokštame. Ypač tai tikslu tuomet, kai kalbame apie materialines ir išorines gėrybes. Galime pavydėti turtų, nes įsivaizduojame, kad taip gausime dėmesį; tobulos išvaizdos, nes fantazuojame, kad tai tiesus kelias į laimę; valdžios, nes įsivaizduojame, kad gal tada pagaliau jausimės saugiai… Dažniausiai tenka nusivilti. Ir tai todėl, kad siekėme ne to, ko mums iš tikrųjų trūko… Skamba liūdnai, tačiau čia ir vėl mums gali padėti pavydas. Vėl ir vėl aptikdami jo blyksnius, nuolat sustodami prie savęs ir įsiklausydami, galime aptikti tikruosius poreikius ir teisėtai siekti jų patenkinimo. To ir linkiu. Sėkmės.

Psichologė Jurga Dapkevičienė

Psichoterapija Vilniuje – www.psichologejurga.lt

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį paspausdami žvaigždutes žemiau